- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-24
- Bylos Nr.
- e2A-710-480/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22512-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- T. V.
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Gintarė Dmukauskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. V. ir jo atstovo J. B., atstovaujamų advokatės Gintarės Dmukauskienės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2780-587/2017 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintą ieškinį atsakovui T. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo T. V. 11 573,51 Eur paveldėtą skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11 573,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM bei 270,03 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas nurodė, kad nors oficialiai dėl I. V. skolos ieškovė į atsakovą kreipėsi tik 2015 m. kovo mėnesį, tačiau bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad netiesiogiai apie I. V. galimą skolą valstybės biudžetui atsakovui buvo žinoma jau palikimo priėmimo metu. Teisminiame procese nuo pat pradžių kartu su I. V. dalyvavo jos įgaliotas atstovas J. B.. Mirus I. V. į teisminį procesą kaip I. V. teisių ir pareigų perėmėjas įstojo atsakovas T. V.. Minėtas teisminis procesas baigėsi 2015 m. sausio 27 d. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį. Atsakovas su I. V. buvo sutuoktiniai, jos ūkio reikalais rūpinosi tėvas J. B., ginčai tarp VMI prie LR FM ir I. V. dėl patikrinimų aktų teisėtumo tęsėsi daugelį metų. Nors atsakovas nurodė, kad ūkio reikalais visiškai nesidomėjo, tačiau neteigė ir neįrodinėjo, jog su I. V. kartu negyveno, nevedė bendro ūkio. Todėl neįtikimas atsakovo argumentas, jog jam apie galimus I. V. įsiskolinimus valstybės biudžetui ir dėl to vykstančius ginčus bei teisminius procesus visiškai nieko nebuvo žinoma iki priimant I. V. palikimą. Teismas nurodė, kad areštas pridėtinės vertės permokai I. V. buvo taikytas 2008 m. gegužės 16 d., t. y. dar iki palikėjos mirties, ir panaikintas tik 2015 m. kovo 19 d. VMI prie LR FM areštavus I. V. pridėtinės vertės permoką, buvo pasiektas CK 5.63 straipsnio nuostatų tikslas – sudarytos prielaidos informuoti įpėdinį, t. y. atsakovą T. V., apie palikėjos skolas konkretaus kreditoriaus VMI prie LR FM atžvilgiu, užtikrinant civilinių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, todėl ieškovės reikalavimas gali būti įgyvendinamas. Mokestinis ginčas tarp I. V. ir VMI prie LR FM tęsėsi ilgą laiką ir pasibaigė tik 2015 m. sausio 27 d. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria buvo patvirtinta I. V. 153 957 Lt PVM prievolė valstybės biudžetui; nustatyto dydžio mokestinė prievolė neginčytina. Kauno AVMI, atlikus pakartotinį patikrinimą 2011 m. lapkričio 28 d. patikrinimo aktu buvo patvirtinta ankstesnio patikrinimo metu apskaičiuota 153 957 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tai reiškia, jog vėliau atlikto patikrinimo metu, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, buvo paneigta 2009 m. birželio 17 d. pažymoje Nr. PS21-298 pateikta informacija, todėl teismas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 17 d. pažymos Nr. PS21-298 nelaikė įrodymu, patvirtinančiu I. V. mokestinės prievolės nebuvimą ir šį atsakovo argumentas apie skolos nebuvimą laikė neįrodytu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas pats negali įskaityti grąžintinos PVM sumos pagal I. V. 2003 m. sausio 6 d. ir 2003 m. birželio 30 d. prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) ir tokiu būdu koreguoti priteistiną sumą, kadangi šie prašymai įstatymo nustatyta tvarka neišspręsti, su minėtais prašymais pateiktos I. V. deklaracijos nėra patikrintos, o tai reiškia, kad jose nurodytos grąžintinos PVM sumos mokesčių administratoriaus nėra patvirtintos. Deklaracijos teiktos tik kaip prašymo priedas su deklaraciją užpildžiusio asmens nurodytais duomenimis. Be to, minėtų dokumentų pateiktos tik nepatvirtintos kopijos. Todėl nesant objektyvių duomenų apie konkrečią patvirtintą, bet neįskaitytą grąžintiną PVM sumą, priteistina skolos suma negali būti mažinama. Teismas vertino, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs. Mokestinis ginčas tęsėsi nuo skundo padavimo teritoriniam mokesčių administratoriui, t. y. nuo 2012 m. vasario 21 d. iki ginčo išnagrinėjimo Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme, t. y. iki 2015 m. sausio 27 d., todėl minėtu laikotarpiu buvo sustabdytas ginčo sumų priverstinis išieškojimas MAĮ 110 straipsnio 1 punkto pagrindu ir mokestinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi, kaip numato MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ir apeliacinio skundo papildymu atsakovas T. V. ir jo atstovas J. B., atstovaujami advokatės Gintarės Dmukauskienės, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, netinkamai taikė paveldėjimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, o būtent CK 5.63 straipsnį, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo byloje įrodinėtas aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai įgyvendino savo pareigą, numatytą CK 5.62 straipsnyje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė savo reikalavimų paveldėtojui nei per notarą, nei kreipdamasi į atsakovą. Atsakovas nėra gavęs ir 2015 m. kovo 30 d. ieškovės rašto dėl I. V. skolų sumokėjimo. Ieškovė nepateikė dokumentų apie registruoto laiško išsiuntimą ir įteikimą, todėl ir šio rašto negalima laikyti tinkamu kreditoriaus pareiškimu apie skolą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008 m. gegužės 16 d. I. V. buvo taikytas areštas, kuris buvo panaikintas tik 2015 m. kovo 19 d. ir tai laikoma tinkamu pranešimu paveldėtojui apie reikalaujamą skolą. Byloje nėra įrodymų, kad 2008 m. gegužės 16 d. Turto arešto aktas Nr. 14-28-20852 būtų įregistruotas turto arešto aktų registre ar kokiu kitu būdu išviešintas ar paskelbtas. Byloje esantis 2015 m. kovo 19 d. Pranešimas apie turto arešto akto išregistravimą iš turto arešto aktų registro nurodo, kad iš turto arešto registro buvo išregistruotas turto areštas, taikytas 2014 m. spalio 7 d. turto arešto aktu Nr.(23.31-08)-319-9970 ir visai dėl kitų piniginių sumų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad netiesiogiai apie I. V. galimą skolą valstybės biudžetui atsakovui buvo žinoma jau palikimo priėmimo metu. Teismo nurodyti teisminiai mokestinio ginčo procesai, kuriuose dalyvavo I. V. ir jos atstovas J. B., dar neįrodo, kad ieškovė nustatytu terminu pranešė atsakovui apie reiškiamą reikalavimą. Iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti kada atsakovas įstojo į mokestinį ginčą, šių duomenų teismas nenustatė ir iš Liteko duomenų.Teismas sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos ir tirtos teismo posėdyje. Atsakovas ūkio reikalais nesidomėjo, ūkyje nedirbo, apie ūkio reikalus nieko nežinojo, o ūkio reikalais rūpinosi jo sutuoktinė ir jos tėvas J. B.. T. V. iki I. V. mirties du metus gyveno Anglijoje ir nevedė su ja bendro ūkio. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo, kadangi tokiomis aplinkybėmis nesirėmė ieškovė ir tokios aplinkybės nebuvo iškeltos ir nagrinėtos teismo posėdžio metu. Teismas neišnagrinėjo aplinkybių ir įrodymų dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo ir įskaitymo neteisingumo, todėl neteisingai nustatė, kad I. V. savo mirties dieną ieškovei turėjo 11 573,51 Eur PVM mokesčio skolą. Ieškovė netinkamai atliko visų I. V. mokėtinų ir gautinų sumų įskaitymus (sugretinimus), o savo skaičiavimų nepagrindė rašytiniais įrodymais. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius įskaitymo (sugretinimo) neteisingumą, tačiau teismas atsakovo įrodymus nepagrįstai atmetė, kaip nepatvirtinančius jo teigiamų aplinkybių.Teismas nepagrįstai nustatė, kad Kauno apskrities VMI 2009 m. birželio 17 d. pažyma Nr. PS21-298 nepatvirtina, jog iki 2009 m. birželio 17 d. I. V. skolos valstybei neturėjo. Iš byloje esančių mokestinio ginčo dokumentų matyti, kad 153 957 Lt PVM prievolė yra atsiradusi ir priskaičiuota I. V. už 2003 m., todėl ji privalėjo būti nurodyta 2009 m. birželio 17 d. Kauno apskrities VMI išduotoje pažymoje, o jeigu nebuvo nurodyta, vadinasi tokios prievolės I. V. neturėjo.Teismas vadovavosi tik ieškovės išdėstytais argumentais dėl skolos pagrįstumo, o atsakovo pateiktų argumentų nevertino, neapklausė liudininkų. I. V. (duomenys neskelbtini) 820, 26 Lt sumos pagal 2015 m. sausio 27 d. LVAT nutartį negalėjo būti apskaitytos ir įtrauktos į I. V. skolas, nes ji valstybei nebuvo skolinga, o Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2015-01-27 nutartimi byloje sprendė tik dėl I. V. teisės į PVM atskaitą pagal pateiktą PVM deklaraciją už 2003m. II pusmetį, o ne prievolės papildomai sumokėti (duomenys neskelbtini) 820, 26 Lt sumą valstybei, tačiau teismas šių argumentų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino, kad konfliktiniai santykiai tarp Kauno VMI ir atsakovo T. V., tęsiasi jau kurį laiką ir pasireiškia kerštavimu, melagingai sustatomais ūkio veiklos patikros aktais, nepagrįstais nuskaičiavimais, kuriuose dalyvauja beveik dešimtys VMI darbuotojų. Ir tie darbuotojai gali turėti įtakos šiai naujai T. V. ūkio atakai dėl mistinės ir nepagrįstos PVM skolos.Nors ir konstatuodamas aplinkybes dėl neišspręstų permokų, teismas sprendimu patvirtino I. V. skolą. Tokiu būdu teismas visiškai netyrė byloje aplinkybių ar ieškovė apskaitė visas I. V. nepriemokas ir permokas, taip pat ar teisingai ieškovė atliko įskaitymus (sugretinimus). Kadangi byloje nebuvo atskleista bylos esmė, tik žodinio proceso metu apeliacinės instancijos teismas galės iš naujo ištirti įrodymus, kurie nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti, turės galimybę išreikalauti nepateiktus byloje įrodymus, ir sudarys galimybę proceso dalyviams duoti išsamius paaiškinimus bei užduoti vieni kitiems klausimus bei atlikti kitus tik žodiniame bylos nagrinėjime galimus atlikti veiksmus, reikalingus tiesai byloje nustatyti.Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Byloje yra pateiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6226-244/2014, kuris yra priimtas dalyvaujant T. V., kuris yra I. V. teisių perėmėjas. Apelianto įstojimas į mokestinį ginčą gali būti laikomas tinkamu kreditoriaus pareiškimu dėl kreditorinio reikalavimo palikimą priėmusiam asmeniui. Kitokiu būdu ieškovė kreditorinio reikalavimo po palikėjos mirties ir negalėjo pareikšti, kadangi nebuvo pasibaigęs mokestinis ginčas dėl palikėjai priskaičiuotų mokėtinų mokesčių.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią, todėl apelianto reikalavimai teismui vėl tirti, reikalauti iš ieškovės papildomus įrodymus, kurie buvo įvertinti minėtoje administracinėje byloje, būtų pertekliniai. Apelianto samprotavimai, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog apeliantas tikėtina sužinojo apie ieškovės jam reiškiamus reikalavimus yra nepagrįsti, klaidinantys teismą bei nesąžiningi.Apeliantas nepagrįstai kaltina teismą, kad sprendimas grįstas aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos ir išnagrinėtos teismo posėdžio metu. Atsakovą T. V. atstovavo du atstovai – advokatė ir atstovas pagal įgaliojimą. Tuo tarpu atsakovas užėmė pasyvią teisminę gynybą. Atsakovas galėjo naudotis visomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios leidžiamos įstatymu.Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2008 m. gegužės 16 d. turto arešto aktas buvo išsiųstas I. V. adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo turto arešto aktu buvo areštuota PVM permoka. Taip pat VMI prie FM papildomai taikė kitų mokesčių permokai areštą, kurio apeliantas neskundė. Pasibaigus teisminiams ginčams, šis turto areštas išregistruotas 2015 m. kovo 19 d. bei sugretintas įsiskolinimas su permoka. Likęs palikėjos įsiskolinimas 11 573,51 Eur priteistas ginčijamu sprendimu iš atsakovo.Ieškovė teismui yra pateikusi skolos susidarymo analizę, visas atsakovo prašomas deklaracijas, kurių pagrindu suformuotas skolinis reikalavimas, apskaitos duomenis, kurie liudytų atliktus įskaitymus I. V. mokestinėje kortelėje.2009 m. birželio 17 d. Kauno AVMI pažyma nepatvirtina, kad I. V. skolos neturėjo. Jei vyksta mokestiniai ginčai, neįsiteisėjęs mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas/nutartis, tai mokesčių mokėtojas skolingumo nustatymo dieną laikomas neskolingas. Tačiau tai nepaneigia Kauno AVMI patikrinimo rezultatų įforminimo 2004 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktu, kuris 2004 m. liepos 1 d. patvirtintas Kauno AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.Ieškovė kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl skolos priteisimo iš paveldėtojo. Skola yra susidariusi pagal patikrinimo aktą. Mokestinis ginčas yra pasibaigęs įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Todėl į bendrosios kompetencijos teismo funkcijas neįeina vertinti minėtus prašymus bei PVM deklaracijas.Apelianto reikalavimai dėl žodinio bylos nagrinėjimo yra pertekliniai, kadangi byla yra elektroninė bei teismo posėdžio metu buvo daromi garso įrašai. Apeliantas analogiškus nesutikimo argumentus, kuriuos dabar vėl nurodo apeliaciniame skunde, jau buvo kėlęs pirmos instancijos teisme, dėl kurių ginčijamame teismo sprendime yra išsamiai pasisakyta. Todėl šis prašymas turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas byloje teikė atsiliepimus, paaiškinimus raštu bei papildomus įrodymus, pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka nagrinėtoje byloje teismo posėdžiuose dalyvavo atsakovas, jo atstovas kartu su advokate. Visi apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvai yra susiję su byloje esančių rašytinių dokumentų vertinimu bei taikytinų teisės normų aiškinimu. Apeliantas konkrečiai nenurodė, kokios faktinės bylos aplinkybės galės būti atskleistos atsakovui, jo atstovui teikiant paaiškinimus teismo posėdyje. Pripažintina, jog pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nagrinėjamoje byloje nėra, todėl apelianto prašymas skirti žodinį apeliacinės bylos nagrinėjimą atmetamas. Apeliantas kartu su apeliacinio skundo papildymu pateikė naujus įrodymus: UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2003 m. spalio 17 d. patikslintą paaiškinimą, 2005 m. rugsėjo 1 d. VMI sprendimą Nr. 68-306, Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, 2013 m. gruodžio 27 d., 2005 m. liepos 20 d., 2007 m. kovo 16 d. VMI raštus, 2014 m. kovo 27 d. Teisingumo ministerijos raštą, 2010 m. rugsėjo 30 d. Žemės ūkio ministerijos padėką I. V., 2002 m. birželio 10 d. bei 2002 m. gegužės 22 d. traktorių pirkimo pažymėjimus, publikacijos spaudoje ir nuotraukų kopijas; o jau po apeliacinio skundo pateikimo apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno apskrities VMI Kauno skyriaus 2005 m. rugsėjo 28 d. pažymą apie įsiskolinimą biudžetui ir prašo ją prijungti prie bylos. Atsakovas proceso metu turėjo atstovą J. B., profesionalų atstovą – advokatę, kurie aktyviai dalyvavo teikdami įrodymus. Pažymėtina, kad analogiškus duomenis apie mokestinės prievolės nebuvimą atsakovas buvo pateikęs ir pirmosios instancijos teismui, t. y. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 17 d. pažymą Nr. PS21-298, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai jokių naujų aplinkybių neatskleidžia, atsakovas juos turėjo ir galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jų pateikimo būtinybės vėliau nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus (CPK 314 str.). Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta dėl paveldėtos skolos priteisimo ieškovei iš atsakovo, teisėtumo ir pagrįstumo.CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (CK 5.63 str. 2 d.). Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus (CK 5.63 straipsnio 3 dalis). Analizuodama ir vertindama apelianto argumentus, kad ieškovė per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė savo reikalavimų paveldėtojui nei per notarą, nei kreipdamasi į atsakovą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, inter alia (be kita ko), yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011).CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardyti palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai: pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018). Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad vien pažodinis (gramatinis) šių būdų aiškinimas ne visada atitiktų pirmiau įvardytą termino kreditorių reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad I. V. mirė (duomenys neskelbtini). Palikėjos turtą 2013 m. lapkričio 18 d. paveldėjo jos sutuoktinis T. V. (apeliantas). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas I. V. veislinės avininkystės ūkis skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 68-72; 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 8-5-133. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-6226-244/2014) atmetė pareiškėjų I. V. avininkystės ūkio ir T. V. skundą kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi atmetė T. V. (I. V. teisių perėmėjo) apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Minėto sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta, kad administracinė byla viešame teismo posėdyje išnagrinėta pagal pareiškėjų I. V. avininkystės ūkio ir T. V. (I. V. teisių perėmėjas) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo. Iš minėtoje administracinėje byloje teismų priimtų procesinių sprendimų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo I. V. avininkystės ūkio skundą paliko nenagrinėtą, neatvykus pareiškėjo atstovui ir nesant galimybės išspręsti bylą pagal joje esančią medžiagą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. spalio 11 d. buvo gautas pareiškėjo I. V. veislinės avininkystės ūkio vardu J. B. paduotas atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties panaikinimo, prie kurio buvo pridėtas I. V. mirties liudijimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. bei 2014 m. sausio 15 d. nutartimis buvo perdavęs pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti atskirojo skundo dėl 2013 m. spalio 2 d. priėmimo klausimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi 2013 m. spalio 2 d. nutartį panaikino, pakeitė pareiškėją I. V. veislinės avininkystės ūkį pareiškėju T. V.. Ir nors pareiškėjas I. V. veislinės avininkystės ūkis pareiškėju T. V. buvo pakeistas tik 2014 m. vasario 6 d. nutartimi, tačiau dar iki šios nutarties priėmimo J. B. teikdamas skundus veikė I. V. veislinės avininkystės ūkio būsimo paveldėtojo T. V. vardu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, vadovaudamasis bylos duomenimis bei bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais apeliacinio proceso nenutraukė, bet atskirojo skundo priėmimo klausimą dėl 2013 m. spalio 2 d. nutarties perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, jog atskirąjį skundą pasirašė J. B., veikdamas I. V. veislinės avininkystės ūkio vardu, o jame nurodė, kad avininkystės ūkio savininkė I. V. mirė ir prašė bylą sustabdyti, kol ūkio savininku taps paveldėtojas. 2014 m. sausio 15 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad veikdamas pareiškėjos I. V. veislinės avininkystės ūkio būsimo paveldėtojo T. V. vardu J. B. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo atskirąjį skundą dėl 2013 m. spalio 2 d. nutarties. Jau pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė, kad administracinėje byloje 2013 g. gruodžio 6 d. teigdamas atskirąjį skundą ūkininkės I. V. gyvulininkystės ūkio vadovas J. B. jame pažymėjo, jog jam suteikta teisė laikinai atstovauti ūkį toje byloje pagal T. V. 2013 m. lapkričio 18 d. įgaliojimą. Apeliantas nurodytos aplinkybės neginčijo, vadinasi ją pripažino (CPK 187 str.). Remiantis administracinėje byloje priimtais procesiniais sprendimais, byloje esančiais dokumentais bei išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas – įpėdinis, domėdamasis paveldimu turtu dar iki palikėjos palikimo priėmimo 2013 m. lapkričio 18 d., negalėjo nežinoti ir žinojo, jog yra jo mirusios sutuoktinės mokestinė skola valstybės biudžetui, dėl kurios vykta teisminis ginčas. Be to, pagal CK 5.63 straipsnio 3 dalyje suformuotą taisyklę, ieškovė ir neturėjo pareigos pareikšti reikalavimų apeliantui CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, nes tokia tvarka nėra taikoma reikalavimams, susijusiems su paveldimo ūkininko ūkio veikla. Kaip nustatyta administracinės bylos bei nagrinėjamos bylos medžiaga, mokestinis ginčas vyko tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos ir ūkininkės I. V., kurios ūkis įregistruotas 2002 m. vasario 5 d. Pagal Valstybės įmonės centrinės hipotekos įstaigos testamentų registro išrašą, palikėjos I. V. palikimą 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė T. V.. Remiantis CK 5.50 straipsnio 1 dalies nuostata, neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Vadinasi, priėmęs I. V. palikimą, apeliantas priėmė ir jos ūkininko ūkį, su kurio veikla susiję reikalavimai perėjo jam (CK 5.63 straipsnio 3 dalis). Apelianto nurodytos aplinkybes, kad ūkio reikalais jis nesidomėjo, ūkyje nedirbo ir apie jo reikalus nieko nežinojo, nes iki I. V. mirties du metus gyveno Anglijoje ir nevedė su ja bendro ūkio, remiantis šios nutarties 18 - 20 pastraipose konstatuotomis aplinkybėmis bei išvadomis, nagrinėjamo ginčo aspektu nėra teisiškai reikšmingos (CPK 185 str.).Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Byloje pateikta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 17 d. pažyma Nr. PS21-298, kurioje nurodyta, kad iki pažymos datos pagal pateiktas deklaracijas, kitus mokesčių apskaičiavimo dokumentus ir mokesčių apskaitos duomenis I. V. atsiskaičiusi su valstybės, savivaldybės biudžetais ir valstybės pinigų fondais. Tačiau vien pažymoje nurodytas faktas, jog I. V. skolos valstybei neturėjo, nėra vienintelis vertinimo kriterijus ir nelemia kitokių išvadų surinktų įrodymų visumos kontekste. Pažymos duomenų įrodomąją reikšmę pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais: liudytojos A. T., kuri yra VMI prie LR FM darbuotoja, apskaitos skyriaus specialistė, parodymais, 2011 m. lapkričio 28 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo akto Nr. AU16-23 duomenimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartimi. Pažymos duomenys vertintini ir su VMI prie FM viršininko 2005 m. rugsėjo16 įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių nuostatomis (ginčui aktuali originali redakcija), numatančiomis, kad jeigu mokesčių mokėtojo apskaitos kortelėje yra tik mokestinės sumos, kurių būklė atitinka klasifikatoriaus 3 grupėje išdėstytąją (t. y. vyksta mokestiniai ginčai, neįsiteisėjęs mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas/nutartis), tai mokesčių mokėtojas laikomas neskolingu, išskyrus atvejus, kai mokesčių mokėtojas likviduojamas arba siūlomas likviduoti (šiuo atveju skolingumas nenustatomas, kol nebus užbaigtas mokestinis ginčas) bei bankrutuojantis/restruktūrizuojamas (formuojant kreditorinį reikalavimą) (15 p.). Sistemiškai vertindama šiuos duomenis, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno apskrities VMI 2009 m. birželio 17 d. pažyma Nr. PS21-298 nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu I. V. mokestinės prievolės nebuvimą.Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2015; kt.). CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia.Jau minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi išsprendė mokestinį ginčą tarp I. V. ir VMI prie LR FM. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo T. V. (I. V. teisių perėmėjo) teisė į PVM atskaitą, kuri mokesčių administratoriaus paneigta, tvirtinant apie neįvykusias ūkines operacijas būtent tarp tų ūkio subjektų, kurie atvaizduoti buhalterinės apskaitos dokumentuose, bei pareiškėjui veikus nesąžiningai. Byloje dalyvavo tos pačios šalys kaip ir nagrinėjamame ginče. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, patvirtinantys I. V. 153 957 Lt PVM prievolę valstybės biudžetui. Šie procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, taigi yra įgiję res judicata galią ir tai reiškia, kad šalys negali iš naujo ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad po I. V. mirties Kauno apskrities VMI atliko ūkininkės I. V. ūkio veiklos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. Patikrinimo rezultatai įforminti Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-46, kuriame I. V. papildomai apskaičiuota 10 105 Lt PVM prievolė. Minėtas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Kauno apskrities VMI 2014 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo pažyma Nr. FR0681-64. Apeliantės nepateikė duomenų, kad minėtą pažymą skundė centriniam mokesčių administratoriui. Pagal išrašą iš VMI prie FM mokesčių apskaitos informacinės sistemos bei pateiktas detalias skaičiuotes, atlikus sugretinimus su I. V. mokėtinomis prievolėmis, I. V., mirusi (duomenys neskelbtini), liko skolinga 11 573 Eur pridėtinės vertės mokesčio. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino aplinkybes įskaityti grąžintinos PVM sumos pagal I. V. 2003 m. sausio 6 d. ir 2003 m. birželio 30 d. prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) bei tokiu būdu koreguoti priteistiną sumą, tačiau nesant objektyvių duomenų apie konkrečią patvirtintą, bet neįskaitytą grąžintiną PVM sumą, pagrįstai sprendė, kad priteistina skolos suma negali būti mažinama. Apeliantas nesutikimą su priteista skolos suma grindžia savo skaičiavimais, kurie yra deklaratyvūs ir rašytiniais įrodymais nepagrįsti. Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėtos skolos priteisimą, ieškinio senatį, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.