Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėja Sigita Meškauskienė, sekretoriaujant Gretai Gurkšnytei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nukentėjusiajam G. J. ir jo atstovei advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajai A. J., kaltinamajam D. U., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektromonteriu, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas, teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso(toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. 2014 m. gruodžio 17 dieną apie 14.50 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Renault Laguna“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 114 punkto reikalavimus tuo, kad važiuodamas atbulas nedavė kelio pėsčiajam V. J., jį partrenkė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą

Šiais savo veiksmais D. U. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. U. kaltę pripažino visiškai, sutiko su visomis kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis ir jų neginčijo bei parodė, kad įvykio metu parkavosi automobilį atbulas ir parkuodamasis užkabino V. J. su automobilio buferiu. Viskas įvyko adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Kaltinamasis vairavo automobilį Renault Laguna, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Teisme labai jaudinasi, ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Dėl civilinių ieškinių.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis) reiškia, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553/2012). Šioje byloje nukentėjusiajam V. J. nesunkiai sutrikdyta buvo sveikata dėl D. U. veiksmų. Jo veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pavojingomis pasekmėmis –sveikatos sutrikdymo padarymu, t. y. tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir pagrindinė sąlyga kilti autoįvykiui buvo kaltinamojo neteisėta veika. Taigi, kaltinamojo pareiga atlyginti nukentėjusiems padarytą žalą yra pagrįsta ir neginčijama.

BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Tačiau BPK 111 str. 1 d. yra paaiškinta, kad civiliniu atsakovu gali būti ne vien kaltinamasis, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Materialiai atsakingu asmeniu šioje baudžiamojoje byloje pripažinta draudimo įmonė, kuri atlygina žalą esant draudiminiam įvykiui civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, t. y. AAS „(duomenys neskelbtini)“.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – ir DĮ) taikomi kaip lex generalis (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).

Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Kaip pažymėta Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr. 2K-239/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties, todėl jo įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą; draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma. Draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Suinteresuoti asmenys, siekiantys, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jų padarytą žalą, inter alia neturtinę, nei įstatyme numatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu.

Kaip jau minėta, Lietuvos Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), nustatantis, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui (TPVCAPDĮ 11 str. 1 d. 3 p.). Kadangi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis tarp D. U. ir AAS „(duomenys neskelbtini)“sudaryta 2014-11-18 (b.l. 15), vadovaujamasi būtent šiais žalos atlyginimo dydžiais. Jeigu padarytos žalos sumos viršija minėtas ribas, likusią dalį nukentėjusiesiems padengia pats draudėjas. AAS „(duomenys neskelbtini)“ turi ribotą civilinę atsakomybę, kuri apibrėžiama draudimo sutartimi ir TPVCAPDĮ. Taigi iš draudimo bendrovės negalima reikalauti atlyginti absoliučiai visos nukentėjusiųjų pareikštos neturtinės žalos, kadangi privaloma vadovautis TPVCAPDĮ nuostatomis.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama.

Kaip matyti iš bylos duomenų, V. J. mirė 2015-11-15 (b.l. 77), jo mirties priežastis mirties liudijime įrašyta kodu C 22.0 (b.l. 98), kas reiškia – kepenų ląstelių karcinoma (b.l. 103). O eismo įvykis, kurio metu nukentėjo būtent V. J., įvyko 2014-12-17. Dėl paminėto eismo įvykio šioje byloje kaltu pripažintas D. U., kuris savo kaltė ir neneigė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 757/15(02) nustatyta, kad dėl 2014-12-17 eismo įvykio V. J. yra kairio blauzdikaulio, kairio šeivikaulio lūžis, sužalojimai laikomi nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 31). Kaip matyti iš A. J. pateiktų med. Dokumentų, V. J. būtent dėl 2014-12-17 patirtos traumos eismo įvykyje Kauno klinikose buvo gydytas nuo 2014-12-17 iki 2014-12-23. Kaip seka iš kitų med. dokumentų, nuo 2014-12-23 iki 2015-01-12 bei nuo 2015-01-13 iki 2015-01-20 V. J. dėl 2014-12-17 traumos eismo įvykyje gydėsi AB (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), Kaunas. Abiejuose paminėtuose ligos išrašuose Nr. 1661/2014 ir Nr. 048/2015 nurodoma, kad V. J. gyvena vienas, savarankiškai apsirengia, apsitarnauja, persikelia, atlieka asmens higienos elementus, taip pat nurodomas skirtas medikamentinis bei fizioterapinis, knizeterapinis gydymas. Išvykstant – bendra būklė stabili. Iš kitų medicinių dokumentų, kuriuos pateikė nukentėjusioji A. J., matyti, kad nuo 2015-01-23 iki 2015-04-27 V. J. buvo gydomas Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, diagnozės kodas – J44.9, kas reiškia - lėtinės obstrukcinės plaučių ligos. Būtent iš pastarųjų dokumentų ir matyti, kad V. J. apytiksliai prieš 5 metus diagnozuota LOPL, t.y. lėtinė obstrukcinė plaučių liga, jis nuolat gydomas ambulatoriškai, o prieš 1 metus rastas hipodensinis darinys V. J. kepenyse. Iš šių medicininių dokumentų seka, kad būtent įsisenėjusios, lėtinės ligos, susijusios su vidaus organų veikla, ir buvo tikroji V. J. mirties priežastis, kuri aiškiai ir konkrečiai nurodyta mirties liudijime - kepenų ląstelių karcinoma, ir ji neturi jokio priežastinio tiesioginio ryšio su 2014-12-17 eismo įvykio metu patirta V. J. kairės kojos trauma. Todėl civiliame ieškinyje nurodomi teiginiai, kad V. J. mirė dėl eismo įvykio, yra atmestini kaip nepagrįsti. Dėl tų pačių aplinkybių atmestinos ir A. J. nurodomos turėtos išlaidos, susiję su V. J. laidotuvėmis, kadangi, kaip jau nustatyta, V. J. mirties priežastimi nebuvo byloje tiriamas 2014-12-17 eismo įvykis. Kaip matyti iš visų pateiktų medicininių dokumentų, V. J. skirtas gydymas bei vaistai buvo pilnai suteikti įvairiose gydymo įstaigose, kuriose jis iš esmės be pertraukos gulėjo nuo 2014-12-17 iki 2015-04-27, tačiau būtent dėl 2014-12-17 eismo įvykio metu patirtos traumos V. J. buvo gydomas ligoninėse tik nuo 2014-12-17 iki 2015-01-20, kurių išrašuose taip pat nurodomas medikamentinis gydymas, skirtas V. J. gydantis ligoninėje, nėra jokių atžymų apie V. J. turėtus vaistus ar tvarsčius būtinus (reikalingus) eismo įvykio metu patirtai traumai gydyti. Ir tik V. J. gulint Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje dėl lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (diagnozė iš med. dokumentų), nurodoma, kad ligonis turi nuosavus vaistus Sol Fraxiparini. Nukentėjusioji A. J. jokių vaistų, tvarsčių, vitaminų, geresnio maisto ar kitų V. J. pirktų būtinų daiktų įsigijimo dokumentų (čekių) nepateikė, nors teismas būtent civilinio ieškinio pagrindimui byloje skyrė pertrauką ir nukentėjusiąją A. J. įpareigojo pateikti jos civilinį ieškinį pagrindžiančius dokumentus. Taip pat nepateikta jokių vykimo į gydymo įstaigas viešojo transporto ar kito transporto bilietų. Pažymėtina ir tai, kad A. J. pati teisme nurodė, kad ji su V. J. tai gyveno, tai negyveno, iš ko darytina išvada, jog ne visuomet juo ir rūpinosi, ką patvirtina ir med.dokumentuose esantys įrašai apie tai, kad V. J. gyvena vienas. Be to, liudytoja U. S. nurodė, kad įvyio metu V. J. vilkėjo nešvarius rūbus, buvo neblaivus, tokias pat aplinkybes nurodė ir kaltinamasis. Šiuos parodymus patvirtina ir byloje esantys duomenys apie tai, kad 2014-12-22 specialisto išvada Nr. T-A 11198/14(01) nustatyta, kad 2014-12-17 15.24 val. paimtas V. J. kraujas, kuriame rasta 2,19 promilės etilo alkoholio (b.l. 20). Taigi, paminėti faktai grindžia teismo manymą, kad tuo metu V. J. gyveno ne tik vienas neaišku kur, bet galimai ir vedė asocialų gyvenimo būdą.

Byloje taip pat nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų būtent V. J. nedarbingumo lygį, turėtą iki 2014-12-17 eismo įvykio ar dėl šio eismo įvykio nustatytą. O tai, kad V. J. dėl A. J. nurodomo jo turėto nedarbingumo lygio gaudavo mažas pajamas ir ėmė greituosius kreditus, kad pragyventų, visiškai nėra susiję su 2014-12-17 eismo įvykio pasekmėmis. Nukentėjęs G. J. teisme patvirtino, kad jis gyvena atskirai nuo mirusio tėvo V. J., nuo 2015 m. gegužės gavo socialinį būstą Panemunėje, tačiau tuo pačiu teigė, kad miręs tėvas jį išlaikė, nors nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Taigi, įvertinus med. dokumentus, tai, kad V. J. buvo gydomas slaugos namuose, tai, kad A. J. pati pripažino ne visada rūpinusis V. J., tai, kad V. J. sūnus siekė soc. būsto ir jį gavo 2015 m. gegužę bei gyveno atskirai nuo tėvo, darytina pagrįsta išvada, jog tarp mirusiojo V. J. ir nukentėjusiųjų A. J. bei G. J. nebuvo itin tamprių, draugiškų šeimyninių-socialinių ryšių, kokie nurodomi civiliniuose ieškiniuose, tad teismui kyla abejonių dėl tikrųjų nukentėjusiųių G. J. ir A. J. itin gilių dvasinių išgyvenimų. Be to, nors į pirmąjį teismo posėdį, vykusį 2015-11-04, teismo šaukimas dėl V. J. įteiktas kaip tik pačiai A. J. (b.l. 69), tačiau apie V. J. ligą (jis mirė 2015-11-18 (b.l. 77)), teismą informavo advokatė R.Atkočaitienė, o ne pati A. J., bei pastaroji į pirmą posėdį, net ir turėdama informaciją apie jo vietą ir laiką, atvykusi nebuvo ir tuo metu domėjimosi byla neišreiškė. Pažymėtina ir tai, kad G. J. med.išraše nėra jokių nuorodų iš medikų pusės, kad G. J. sveikata pablogėjo būtent dėl tėvo patirto eismo įvykio, o ir pats G. J. medikų įskaitoje yra nuo 2006 m., t.y. nuo seniai. Nors eismo įvykis buvo 2014-12-17, tačiau dėl pažymoje nenurodomų priežasčių, G. J. buvo gydomas 2015-03-22 iki 2015-04-24 (b.l. 119). Taigi, nėra patvirtinančių faktų, kad G. J. buvo gydomas būtent dėl jo neigiamų išgyvenimų, susijusių su tėvo patirta trauma eismo įvykio metu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, civilinio atsakovo AAS „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas teisme paaiškino, kad nei A. J., nei G. J. į juos nesikreipė dėl gydymo, teikto V. J., išlaidų atlyginimo, jokių tai pagrindžiančių dokumentų nepateikė. AAS „(duomenys neskelbtini)“ 2016-03-04 A. J. išmokėjo 1095 eurus neturtinei žalai atlyginti, G. J. išmokėjo 1095 eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 121), 2016-02-15 išmokėjo valstybinei ligonių kasai 1837,47 eur (b.l. 120).

Pažymėtina, kad A. J. ir G. J. išlaidos, susijusios su V. J. gydymu, TPVCAPDĮ 15 str. 4 d. prasme yra su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (negautos pajamos, gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos ir kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos) ir sudaro nukentėjusiojo asmens patirtą tiesioginę žalą. Ir šią žalą, pateikus ją pagrindžiančius dokumentus, atlygina būtent draudimo bendrovė. Tačiau, kaip minėta, nukentėjusieji į draudimo bendrovę nesikreipė, o teismui, net ir paskyrus pertrauką byloje civiliniam ieškiniui pagrįsti, jokių konkrečių žalą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Tačiau teismas vis tik pripažįsta, kad nukentėjusieji, besirūpindami V. J., galėjo turėti tam tikrų išlaidų dėl kelionės į gydymo įstaigą, geresnio maisto pirkimo, ir dėl to patyrė išlaidas.

Iš kitos pusės teismas taip pat turi įvertinti ir šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, pažymėtina ir tai, kad esant situacijai, kai įstatymas nereglamentuoja konkrečių žalos atlyginimo dydžių, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, remiasi teismų praktikos formuojamais pavyzdžiais. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose, kuriose nukentėjusieji būna patyrę nesunkius sveikatos sutrikdymus, priteistinos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 1000 Lt (579,24 Eur) (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2009; 2K-372-942/2015) iki 10 000 Lt (2896,20 Eur) (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2010, 2K-200/2010, 2K-64/2009), tačiau patyrus daugybinius sužalojimus – kaulų lūžius, smegenų sukrėtimus ir pan., taip pat atsižvelgiant į itin neigiamus liekamuosius reiškinius, minėtos sumos gali būti didinamos, tačiau teismų praktika rodo, kad ši suma vis tiek neviršija 20 000 – 30 000 Lt (5792,40 Eur – 8688,60 Eur) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-320/2009; 2K-386/2009; 2K-252-677/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-326-468/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (kasacinė nutartis civilinėje byloje 3K-3-263/2007), todėl nukentėjusiems priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padaryto nusikaltimo pasekmėms.

Bylos duomenimis, D. U. kaltę pripažino, nurodė, kad buvo nuvykęs į gydymo įstaigą ir V. J. atsiprašė (šie duomenys nėra paneigti). Jis yra jauno amžiaus, pragyvena iš gaunamos darbinių pajamų, kurios nėra didelės, nuomojasi gyvenamąjį būstą, todėl laikytina, kad jo materialinė padėtis nėra itin gera. Atsižvelgiant į virš išdėstytų aplinkybių visumą, bei vertinat kaltinamojo amžių, šeiminę padėtį, sveikatą, darbo turėjimą, nusikalstama veika pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiosios sveikatai ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, bei įvertinus virš išanalizuotus civilinius ieškinius, prie jų pridedamus ir nepateiktų dokumentų trūkumą, draudimo išmokėtas išmokas nukentėjusiems dėl neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam po 1095 eur (kas atitinka po 3780,82 litus ir teismų praktikos taikomus vidutinius dydžius), faktines įvykio bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas G. J. ir A. J. civilinius ieškinius tenkina iš dalies: G. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintinas iš dalies ir priteistina 100 eurų suma, o dėl neturtinės - atmestinas; A. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintinas iš dalies ir priteistina 200 eurų suma, o dėl neturtinės – atmestinas.

Teismo manymu, toks neturtinės ir turtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas. Pastebėtina, jog neturtinės žalos priteisimas negali virsti siekiu pagerinti savo turtinę padėtį.

Dėl BK 40 str. taikymo.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą imperatyvą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai baudžiamojoje byloje teismui įgyvendinant įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti dėl įstatymo nuostatos taikymo, turi būti atsižvelgiama ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-453/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamojo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių (BK 11 str. 3 d.), jis neteistas, administracine tvarka baustas, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltę pilnai pripažino ir gailėjosi, kas pripažįstama D. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o sunkinančių aplinkybių nenustatyta, civilinius ieškinius nukentėjusiems iš dalies atlygino civilinis atsakovas, teisme D. U. pažadėjo daugiau nenusikalsti, atsargiai vairuoti automobilį, prašė perduoti jį pagal laidavimą A. U.. Teisme D. U. sesuo A. U. prašė D. U. perduoti pagal laidavimą jos atsakomybė, nurodė, kad ji su broliu sutaria gerai, daro įtaką jo elgesiui, dažnai tarpusavyje bendrauja.

Atsižvelgiant į tai, jog yra verto teismo pasitikėjimo asmens –A. U., gim. (duomenys neskelbtini) (neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, teigiamai charakterizuojama), kuri, kaip sesuo, turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, prašymas perduoti D. U. jos atsakomybei pagal laidavimą, yra visos sąlygos, numatytos LR BK 40 str. 2 d., todėl kaltinamasis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotinas A. U. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato.

BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnio numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą skiriant bausmę. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-366/2008, 2K-135/2008, 2K-13/2008).

Nagrinėjamu atveju neginčijamai yra nustatyta, jog kaltinamasis D. U. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, taigi formalus pagrindas minėtų normų taikymui neabejotinai egzistuoja. Teismas pažymi, kad nors kaltinamojo padaryta nusikalstama veika yra neatsargi kilusių pasekmių atžvilgiu ir veiką jis padarė būdamas blaivus, tačiau pats teisės pažeidimas yra sąmoningas veiksmas. Taigi, kaltinamasis D. U. nesilaikė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 114 p. nustatytos nuostatos, ir šis pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu būtinu priežastiniu ryšiu su nukentėjusio V. J. patirtais sveikatos sutrikdymais.

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis D. U. nebuvo teistas, jis Kelių eismo taisykles pažeidžia retai. Eismo įvykį, už kurį jis yra teisiamas, sukėlė būdamas blaivus, dėl nepakankamo atidumo, teisiamas pirmą kartą, todėl teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas jį vertinti kaip drausmingą ir atsakingą vairuotoją, todėl uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones šiuo atveju nebūtų adekvati valstybės baudžiamojo poveikio priemonė tokią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, todėl konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Daiktai, turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: teismui nepateikta.

D. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri nuosprendžiui įsiteisėjus yra panaikintina.

Šioje byloje laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 272 str., 273 str., 291 str., 297-299 str., 301-303 str., 304-305 str., 307-308 str., 313 str.,

nusprendžia:

D. U. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 1 d. padarymo pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti.

D. U. perduoti A. U., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)., atsakomybei pagal laidavimą be užstato vieneriems metams.

Išaiškinti D. U., kad jei jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojai A. U., kad ji turi teisę atsisakyti nuo laidavimo.

D. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti; nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiojo G. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkinamas iš dalies ir jo naudai iš D. U. priteisiama 100 eurų suma, o dėl civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos – atmetamas.

Nukentėjusios A. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkinamas iš dalies ir jos naudai iš D. U. priteisiama 200 eurų suma, o civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos – atmetamas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.