Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d., ir paskirta galutinė bausmė 66 MGL dydžio bauda.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, kuria nuteistosios A. B. apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas jos prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdus gailėjimasis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteista už tai, kad, veikdama bendrai su T. van W., nuo 2012 m. pradžios ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. rugsėjo 11 d., išsinuomotame name, esančiame Kauno r., Karmėlavos sen., (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą gauti turtinės naudos, sąvadavo kitų asmenų prostitucijai, t. y. įdėdavo į internetinius tinklalapius skelbimus dėl „malonaus laisvalaikio intymioje aplinkoje“ paslaugų teikimo, kuriomis buvo užmaskuotas seksualinių paslaugų teikimas vyrams. Taip A. B. kartu su T. van W. ieškojo klientų ir juos sutartu laiku priiminėjo nuomojamoje gyvenamojoje vietoje, suteikdami patalpas J. V., A. Š. ir Ž. T. verstis prostitucija. Už tai A. B. ir T. van W. gaudavo pajamų – 400 Lt už valandą už J. V., A. Š. ar Ž. T. suteiktas seksualines paslaugas, o dalį pajamų– po 150 Lt nuo vieno kliento – atiduodavo šias paslaugas teikusioms J. V., A. Š. ar Ž. T..

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 40, 54 straipsnių taikymo

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą imperatyvą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek atsisakant jį taikyti, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, pagrįsti jį byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai baudžiamojoje byloje teismas įgyvendina įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti dėl įstatymo nuostatos taikymo, turi būti atsižvelgiama ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas A. B. apeliacinio skundo argumentus dėl BK 40 straipsnio taikymo, savo sprendimą išsamiai motyvavo. Teismas konstatavo, kad BK 40 straipsnio taikymas negalimas, nes nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš būtinų sąlygų, t. y. visiško savo kaltės pripažinimo bei gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šiuo atveju teismas vertino ne tik formalų A. B. prisipažinimą, išreikštą nagrinėjimo teisme metu bei apeliaciniame skunde, bet ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. savo kaltės nepripažino, neigė supratusi, jog sąvadavo prostitucijai, gavusi iš to atlygį, taip pat ir teisme, nors bendrai nurodė, kad prisipažįsta, tačiau posėdžio metu ji teigė nesupratusi įvykių, vykusių name, esmės, neįtarė, jog buvo organizuojama prostitucija, teigė nežinojusi merginų vardų ir kad ji sąvadauti negalėjusi. Vis dėlto tokie jos parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kurios patvirtina, kad A. B. buvo aktyvi neteisėto prostitucijos verslo organizatorė (ji ruošdavo ir dėdavo skelbimus dėl prostitucijos paslaugų teikimo, sudarydavo merginų darbo grafikus, bendraudavo su klientais, juos pasitikdavo, paimdavo iš jų pinigus ir pan.). Taigi iš esmės nuteistoji esminių nusikalstamos veikos aplinkybių nepripažino, neigė atlikusi veiksmus, kurie iš esmės yra nusikalstamos veikos sudėties požymiai, savo veiksmų kritiškai nevertino. Be to, savo parodymais siekė sudaryti įspūdį, jog pagrindinis ir vienintelis nusikalstamos veikos kaltininkas yra jos bendrininkas T. van W., taip sumenkindama savo vaidmenį. Tuo tarpu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintomis įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. B. elgesys bylos nagrinėjimo metu neatitinka visiško prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos sąlygos, nes vien formalus nurodymas, kad prisipažįsta, nėra pagrindas išvadai dėl visiško prisipažinimo ir gailėjimosi aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nenustatęs aplinkybių, kurios patvirtintų faktą, jog A. B. tikrai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, teisingai panaikino nuosprendžio dalį, kuria jos formalus prisipažinimas buvo pripažintas atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą ir išsamiai motyvavęs savo sprendimą, priėmė teisingą, įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą dėl BK 40 straipsnio netaikymo.

Skirdamas bausmę, priešingai negu teigia nuteistoji, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, t. y. kad nusikalstama veika padaryta tyčia, siekiant pasipelnyti, kad A. B. nusikalto pirmą karą, studijuoja, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad A. B. pagal BK 307 straipsnio 1 dalies sankcijos ribas buvo parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda. Visa tai patvirtina, kad teismo paskirta bausmė šios bylos aplinkybių kontekste įgyvendina bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios A. B. kasacinį skundą atmesti.