Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Arūno Rudzinsko ir Dianos Labokaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas UAB DK „PZU Lietuva“), atstovaujamo advokato R. B., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ patikslintą ieškinį atsakovei D. G. IĮ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ieškovė ADB „Gjensidige“ prie apeliacinio skundo pateikė naują įrodymą – 2010 m. lapkričio 30 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UADBB „Jūsų patarėjas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamame 2016 m. kovo 14 d. sprendime nustatė, jog atsakovė apie eismo įvykį informuodama ieškovės tarpininką elgėsi tinkamai, o apeliantės pateiktoje bendradarbiavimo sutartyje yra nustatytos ieškovės ir jos tarpininko tarpusavio teisės ir pareigos. Teisėjų kolegija laiko, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šalims įrodinėjant ir teismui vertinant ieškovės ADB „Gjensidige“ ir jos tarpininko UADBB „Jūsų patarėjas“ santykius su atsakove D. G. IĮ, todėl jis prijungtinas prie civilinės bylos (CPK 314 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (draudikas) ADB „Gjensidige“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (draudėjo) 2993,06 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka, kurią sudaro 328,44 Eur už tai, kad atsakovė per 3 darbo dienas nepranešė ieškovei apie 2014 m. balandžio 10 d. įvykusį eismo įvykį ir 2664,62 Eur įmokų skirtumas, susidaręs atsakovei apdraustas transporto priemones naudojant Lenkijoje ir Prancūzijoje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė D. G. IĮ apie 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykį nepraleidusi 3 darbo dienų termino informavo ieškovės tarpininką UADBB „Jūsų patarėjas“, o ieškinio dalį dėl draudimo įmokų skirtumo atmetė motyvuodamas tuo, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo naudoti apdraustą transporto priemonę teritorijos atžvilgiu. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad atsakovė apie 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykį privalėjo informuoti tiesiogiai draudiką (ieškovę). Pažymėjo, kad atsakovės pareiga atlyginti draudimo įmokų skirtumą kilo jai pažeidus tarp šalių sudarytas draudimo sutartis, pagal kurias atsakovė įsipareigojo apdraustas transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Dėl ieškovės informavimo apie 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykį

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės orientuoja į tai, kad šis aiškinimas neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu, bet sistemiškai būtų įvertintas sutarties šalių elgesys tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių stadijose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644-690/2015 ir kt.).

14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal tarp šalių sudarytos 2014 m. sausio 13 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties liudijimo 5 punktą, įvykus eismo įvykiui transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apdraudusiam jo civilinę atsakomybę apie eismo įvykį (t. 1., b. l. 10). Pažymėtina, kad tokia pati nuostata įtvirtina TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pagal Taisyklių 60.5 punktą draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo: iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.

15. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė D. G. IĮ apie 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykį, dėl kurio ji atsakinga, 2014 m. balandžio 15 d. (2014 m. balandžio 12 d., 13 d. buvo savaitgalis) ieškovei ADB „Gjensidige“ pranešė per tarpininką UADBB „Jūsų patarėjas“ ir pateikė eismo įvykio deklaraciją, priekabos registracijos pažymėjimą, priekabos techninės apžiūros dokumentą, vairuotojo paaiškinimą, vairuotojo pažymėjimą, vilkiko registracijos pažymėjimą, vilkiko techninės apžiūros dokumentą (t. 1., b. l. 12-15). Iš byloje esančio 2014 m. balandžio 16 d. remonto išlaidų apskaičiavimo matyti, kad jau kitą dieną po UADBB „Jūsų patarėjas“ informavimo apie eismo įvykį (2014 m. balandžio 16 d.) ieškovės grupės Varšuvos Regioninis žalų likvidavimo centras apžiūrėjo apgadintą transporto priemonę ir suskaičiavo remonto išlaidas (t. 1., b. l. 15-20). Pažymėtina, kad ieškovė 2014 m. balandžio 22 d. rašte atsakovei nurodė, jog administruoja žalą dėl 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykio ir paprašė atsakovės pateikti pranešimą apie minėtą eismo įvykį ir nurodytus dokumentus (t. 1., b. l. 21). Iš mokėjimo nurodymo Nr. 829 nustatyta, kad ieškovė žalą nukentėjusiam asmeniui atlygino 2014 m. gegužės 14 d. (t. 1., b. l. 24). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įrodymai patvirtina, kad atsakovė D. G. IĮ nepraleidusi 3 darbo dienų termino informavo draudiko tarpininką apie įvykusį eismo įvykį, kuris pranešimą priėmė, o draudikas (ieškovė) pradėjo žalos administravimo veiksmus.

16. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad atsakovės D. G. IĮ pranešimas apie eismo įvykį draudiko tarpininkui UADBB „Jūsų patarėjas“ laikytinas netinkamu draudiko informavimu apie eismo įvykį. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo tarpininkavimas yra ūkinė komercinė veikla, kai siekiama sudaryti draudimo sutartį, pagalba administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.1012 straipsnio 1 dalį draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Iš atsakovės pateiktų elektroninių laiškų nustatyta, kad atsakovė apie 2014 m. kovo 27 d. eismo įvykį Vokietijoje, apie 2014 m. balandžio 2 d. eismo įvykį Kaune, apie 2014 m. balandžio 27 d. eismo įvykį Vokietijoje, apie 2014 m. birželio 11 d. eismo įvykį Olandijoje, apie 2014 m. gegužės 14 d. eismo įvykį Belgijoje, apie 2014 m. gegužės 13 d. eismo įvykį Londone, taip pat informavo ieškovės tarpininką UADBB „Jūsų patarėjas“ ir kartu pateikė su eismo įvykiais susijusius dokumentus (priedas prie atsakovės 2015 m. gruodžio 28 d. pateiktų papildomų įrodymų). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė reiškė atsakovei pretenzijas dėl informavimo apie minėtus eismo įvykius per tarpininką. Nustatyta, kad tik dėl 2014 m. balandžio 27 d. eismo įvykio Vokietijoje, ieškovė 2015 m. balandžio 22 d. raštu paprašė pateikti pranešimą apie įvykį ir kitus dokumentus (priedas prie atsakovės 2015 m. gruodžio 28 d. pateiktų papildomų įrodymų). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė minėtu raštu ir 2014 m. balandžio 22 d. raštu dėl 2014 m. balandžio 10 d. eismo įvykio Lietuvoje, pareikalautus pateikti dokumentus ieškovei taip pat persiuntė per tarpininką UADBB „Jūsų patarėjas“ ir byloje nepateikta įrodymų, kad toks dokumentų pateikimas netiko (t. 2., b. l. 13, priedas prie atsakovės 2015 m. gruodžio 28 d. pateiktų papildomų įrodymų). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateikti 2014 m. spalio 30 d. ir 2015 m. vasario 18 d. klausimynai nepatvirtina jos teiginio, kad pagal susiklosčiusią praktiką atsakovė apie eismo įvykius pranešdavo tiesiogiai draudikui. Pažymėtina, kad 2014 m. sausio 13 d. įprastinėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartyje nurodyta, kad draudiką atstovauja UADBB „Jūsų patarėjas“ ir nurodyti jo rekvizitai (t. 1 ., b. l. 9). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsakovės atstovė 2015 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog tarp šalių buvo susitarimas, jog dėl operatyvumo šalys bendrauja per tarpininką UADBB „Jūsų patarėjas“ (2015 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio garso įrašo 37 min.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors 2010 m. lapkričio 30 d. bendradarbiavimo sutarties 4.1.7. punkte numatyta, jog UADBB „Jūsų patarėjas“ be raštiško ieškovės sutikimo nėra įgaliotas UAB DK „PZU Lietuva“ vardu priimti pranešimus dėl draudiminių įvykių, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi draudimo sutarčių vykdymo praktika, kad atsakovė apie draudiminius įvykius informuodavo draudiko tarpininką, kuris pranešimus priimdavo. Pažymėtina, kad minėtos tarpininkavimo sutarties šalys yra UADBB „Jūsų patarėjas“ ir ieškovė, todėl sutarties turinys nebuvo žinomas draudėjui D. G. IĮ. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė informavo atsakovę, kad draudimo tarpininkas nėra įgaliotas priimti pranešimų apie draudiminius įvykius, todėl atsakovės pranešimas apie draudiminį įvykį tarpininkui negali būti laikomas netinkamu.

17. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovės ir atsakovės D. G. IĮ buvo susiklosčiusi praktika, jog apie draudžiamuosius įvykius atsakovė informuodavo ne tiesiogiai draudiką, o jo tarpininką ir draudikas (ieškovė) dėl to pretenzijų nereiškė. Aplinkybė, jog ieškovė kitą dieną po pranešimo apie eismo įvykį pateikimo jo tarpininkui pradėjo žalos administravimo veiksmus, rodo, kad jis buvo laiku informuotas apie minėtą eismo įvykį. Apeliacinės instancijos teismo nustatytomis šios bylos aplinkybėmis tai, kad pranešimas buvo pateiktas ne tiesiogiai ieškovei, o per tarpininką, neturėjo įtakos atsakingo draudiko (ieškovės) pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnis, Taisyklių 60.5 punktas).

Dėl draudimo įmokų skirtumo

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. kovo 26 d. sprendimu, yra išaiškinęs, jog Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios ES valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Kasacinis teismas konstatavo, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, kad ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimas Litaksa, C-556/13, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

19. Apelianto teigimu, atsakovė D. G. IĮ pagal 2013 m. spalio 15 d. ir 2014 m. sausio 30 d. draudimo sutartis įsipareigojo apdraustas transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, todėl draudikui neatskleidusi informacijos, kad apdraustos transporto priemonės bus eksploatuojamos ir kitose šalyse, draudėjas privalo atlyginti draudimo įmokų skirtumą. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad toks ieškovės reikalavimas prieštarauja nutarties 18 punkte nurodytai kasacinio teismo ir ESTT praktikai, kurioje išaiškinta, jog draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje.

20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių 2014 m. sausio 13 d. ir 2014 m. sausio 30 d. sudarytų įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarčių 1.6 punkte buvo numatyta, jog apdraustos transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pažymėtina, kad minėtų draudimo sutarčių 1.5.1. punkte šalys susitarė, jog draudimo įmoka už draudimo apsaugą, teikiamą pagal šią sutartį yra 1900 Lt, o įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimuose nurodyta, kokiose valstybėse suteikiama draudimo apsauga, tarp jų nurodyta Lenkija ir Prancūzija. Nustatyta, kad pagal minėtas draudimo sutartis apdraustos transporto priemonės 2014 m. rugsėjo 4 d. Lenkijoje ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Prancūzijoje sukėlė eismo įvykius ir ieškovė išmokėjo nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad transporto priemonių draudimo sutartys suteikė apsaugą ne tik draudimo sutartyse nurodytose valstybėse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent atsakovė pasiūlė sąlygą dėl transporto priemonių eksploatavimo teritorijos ir atsakovei buvo išaiškinta kainų skirtumas naudojant transporto priemones tik Baltijos šalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktas 2015 m. lapkričio 27 elektroninis laiškas ir lentelė tik patvirtina, jog ieškovės darbuotojai tarpusavyje derino galimas draudimo įmokų sumas (ieškovės 2015 m. gruodžio 14 d. pateikti dokumentai). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad net ir tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų susitarimas, jog draudimo įmokos priklauso nuo draudžiamos transporto priemonės eksploatavimo teritorijos, toks susitarimas būtų nesuderinamas su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarautų imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl būtų niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip jau minėta nutarties 18 punkte, draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje.

22. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės teiginius, kad atsakovė naudodama transporto priemones ne tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, pažeidė sudarytas draudimo sutartis, padidino draudimo riziką ir apie tai nepranešė draudėjui. Pažymėtina, kad tarp šalių sudarytų draudimo sutarčių 1.6. punkte nurodyta, kad draudimo rizikos pasikeitimu laikomas bet kurių transporto priemonių rizikos padidėjimas ar sumažėjimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus tai, jog TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje, todėl už draudimo sutartimis teikiamą draudimo apsaugą mokama draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

23. Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais ir kasacinio teismo praktika, tinkamai aiškino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CK 6.1012 straipsnis, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Taisyklių 60.5 punktas, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustačius, kad ieškinys yra nepagrįstas, ieškinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje netenka teisinės reikšmės, todėl teismas nepasisako dėl šių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovė D. G. IĮ 2016 m. gegužės 17 d. pinigų priėmimo kvitu sumokėjo advokatų profesinei bendrijai „4 LAW“ 756,25 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2., b. l. 97-98). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomų atlyginti atstovavimo išlaidų už advokato pagalbą dydis neviršija Rekomendacijų 8.11. punkte numatyto maksimalaus dydžio (955,50 Eur), sprendžia, jog iš ieškovės ADB „Gjensidige“ atsakovei D. G. IĮ priteistina 756,25 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

25. Valstybė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 4,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės ADB „Gjensidige“ (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“, kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei D. G. IĮ, kodas (duomenys neskelbtini), 756,25 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt šešis eurus 25 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“, kodas „(duomenys neskelbtini), 4,56 Eur (keturis eurus 56 ct), procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas „(duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.