- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 2S-1405-273/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03942-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- D. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės D. G. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje Nr. 2-8416-638/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei D. G. individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 4 753,46 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2015 m. kovo 26 d. šalys pateikė teismui prašymą patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Prašyme nurodė, kad šalys 2015 m. kovo 24 d. taikos sutartimi susitarė, kad ieškovei bus atlyginta 8 984,01 Eur, kadangi dėl to paties eismo įvykio ieškovė yra išmokėjusi 4 230,55 Eur papildomą draudimo išmokos dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtino šalių 2015 m. kovo 24 d. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys išsprendė tarpusavio ginčą tokiomis sąlygomis: 1) atsakovė įsipareigojo atlyginti ieškovės patirtą 8 984,01 Eur dydžio žalą, 650 Eur už ieškinio parengimą, 35,75 Eur žyminio mokesčio (25 proc. žyminio mokesčio), 832,71 Eur (490,53 Eur +342,18 Eur) už vertimus, iš viso 10 502,47 Eur, sumokant šią sumą atskiromis dalimis tokia tvarka: 2015 m. balandžio 30 d. - 877,47 Eur; 2015 m. gegužės 30 d. - 875 Eur; 2015 m. birželio 30 d. - 875 Eur; 2015 m. liepos mėn. 30 d. - 875 Eur; 2015 m. rugpjūčio 28 d. - 875 Eur; 2015 m. rugsėjo 30 d. - 875 Eur; 2015 m. spalio 30 d. - 875 Eur; 2015 m. lapkričio 30 d. - 875 Eur; 2015 m. gruodžio 30 d. - 875 Eur; 2016 m. sausio 30 d. - 875 Eur; 2016 m. vasario 30 d. - 875 Eur; 2016 m. kovo 30 d. - 875 Eur; 2) atsakovei praleidus mokėjimo terminus nurodytus šios sutarties 1 punkte, daugiau, kaip vieną mėnesį, ieškovė turi teisę išieškoti visą dar nesumokėtą sumą iš karto; 3) atsakovas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti su ieškove dieną moka 0,05 % dydžio delspinigius; 4) atsakovė įsipareigoja padengti teismo turėtas pašto išlaidas; 5) atsakovė pati padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas; 6) ieškovė atsakovės atžvilgiu atsisako ieškinio reikalavimo dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nutartimi ieškovei grąžino 107,25 Eur dalį žyminio mokesčio ir civilinę bylą Nr. 2-8416-638/2015 nutraukė.
Teismas nustatė, kad šalių sudaryta taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajam interesui, šalys yra nurodžiusios, kad joms yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas taikos sutartį patvirtinti ir bylą nutraukti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde atsakovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:
1. Atsakovė po taikos sutarties patvirtinimo buvo informuota apie tai, kad ES Teisingumo Teismas priėmė sprendimą kurio pagrindu mano, kad materialinės teisės prasme atsakovė turi pagrįstą pagrindą ginčyti ieškovės reikalavimą, prašydama pripažinti atitinkamas sutarties nuostatas negaliojančiomis, nes ieškovės reikalavimo pagrindas prieštarauja ES teisei;
2. Šioje byloje faktinė situacija iš esmės yra analogiška ES Teisingumo Teisme nagrinėtos bylos faktinei situacijai. Tarp šalių buvo sudarytos draudimo sutartys, įtvirtinančios, kad apdraustos transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tuo tarpu eismo įvykiai įvyko kitose ES šalyse. Atsakovei neįvykdžius pareigos pranešti apie transporto priemonių eksploatavimą kitose nei draudimo sutartyje nurodytose šalyse, atsakovei atsirado pareiga regreso tvarka atlyginti 50 proc. draudiko išmokėtų išmokų;
3. ES Teisingumo Teismas išaiškino, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo turi prisiimti riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko. Teismas pažymėjo, kad ES valstybės narės turi imtis priemonių, kad, sumokėjus vienkartinę įmoką kiekviena draudimo sutartis garantuotų tokią draudiminę apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje, kurios reikalauja tos valstybės įstatymai. Svarbu ir tai, kad Teismas pažymėjo, jog sąvoka „vienkartinė įmoka“ neatitinka „draudimo įmokos“ sąvokos, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje ES teritorijoje. Remiantis tokiu išaiškinimu, darytina išvada, kad draudikas neturi teisės draudimo sutartimi prisiimti eismo įvykio ir žalos atsiradimo riziką ne visoje Europos Sąjungos teritorijoje, o draudiko atliekamas transporto priemonės buvimo užsienyje kaip rizikos faktoriaus vertinimas yra nesuderinamas su ES teise. ES Teisingumo Teismo sprendimas turėtų esmingai pakoreguoti iki šiol suformuotą teismų praktiką aptariamu klausimu;
4. Teisingumo įgyvendinimui reiktų panaikinti taikos sutartį ir atnaujinti bylą, bylinėjimosi metu nuodugniau išanalizuoti ES Teisingumo Teismo sprendimą ir jo įtaką minėtai bylai bei gal būt kitoms byloms;
5. Ieškovė galimai žinojo apie minėtą ES Teisingumo Teismo sprendimą, tačiau neinformavo apie jį atsakovę bei nuslėpė šį faktą, pasinaudodama atsakovės silpnesne padėtimi bei pažeisdama teisingumo ir sąžiningumo principus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovės atstovas advokatas R. B. prašė atsakovės atskirojo skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atstovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 140,36 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
1. Šalys taikos sutartį sudarė prieš ES Teisingumo Teismo išaiškinimą. Nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma. Atsakovė atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti įstatyme ar sutartyje nustatytus sutarties negaliojimo arba nutraukimo pagrindus;
2. Atsakovės minimas ESTT sprendimas buvo priimtas jau po taikos sutarties sudarymo ir tai taikos sutarties sąlygų nepakeičia. Taikos sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos, todėl atsakovės nurodytas ESTT sprendimas neturi įtakos šalių susitarimui. Teismas nenustatė, kad taikos sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui. Remiantis bendrosiomis sutarčių teisės normomis atsakovė turi laikytis susitarimo ir vykdyti prievolę;
3. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė žinojo apie ES Teisingumo Teismo sprendimą yra nepagrįsti ir neteisingi. Ieškovė nėra ginčo, kurį nagrinėjant buvo kreiptasi į ES Teisingumo Teismą, dalyvis, sprendimas buvo priimtas jau po taikos sutarties sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta.
Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 str.), yra konstatavęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010, 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; kt.). Kasacinės instancijos teismas taip pat savo praktikoje yra pasisakęs dėl teismo nepatvirtintos taikos sutarties, kuria buvo siekiama užbaigti ginčą teisme, bet kuri nebuvo teismo patvirtinta, sukeliamų teisinių pasekmių. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama proceso ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK, o taikos sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso teisės normų. Įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta taikos sutartis CK 6.189 straipsnio prasme šalims turi įstatymo galią, tačiau teismas, prieš ją tvirtindamas, turi pareigą patikrinti šalių valią dėl pasirašytos taikos sutarties ir tvirtinti CPK 140 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta tvarka. Be to, teismas privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, t. y. ta prasme, ar taikos sutartis galios, ir jos nepatvirtinus teisme, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 str., 42 str. 1, 2 d., 140 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Teismo nutarčiai, kuria patvirtinama taikos sutartis, įsiteisėjus, taikos sutartis įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (CK 6.985 str.). Iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties. Patikrinti aplinkybes, ar taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajam interesui ir ar taikos sutartis sudaryta laisva valia, yra teismo prerogatyva.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (draudikas) pareiškė ieškinį atsakovei (draudėjui) dėl 4 753,56 Eur žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka. Šalys 2015 m. kovo 26 d. pateikė pirmosios instancijos teismui bendrą prašymą dėl 2015 m. kovo 24 d. sudarytos taikos sutarties patvirtinimo. Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti taikos sutartį ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, motyvuodama tuo, jog remiantis ES Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 26 d. priimtu sprendimu, atsakovei atsirado pagrindas ginčyti ieškovės reikalavimą ir prašyti teismo pripažinti atitinkamas sutarties nuostatas negaliojančiomis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo yra neįsiteisėjusi, šalių sudaryta taikos sutartis nėra patvirtinta. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad atsakovė jame išreiškė valią netvirtinti tokios taikos sutarties, nesutikdama su šios sutarties sąlygomis. Nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovės išreikštos valios nebuvimas nesuteikia pagrindo tvirtinti šalių pasirašytą taikos sutartį (CPK 140 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. kovo 24 d. taikos sutartyje šalys susitarė dėl 8 984,01 Eur dydžio žalos atlyginimo, atlyginimo sumą padidindamos 4 230,55 Eur, nors ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 753,56 Eur žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti sprendžiami. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Taikos sutartimi šalys išsprendžia kilusį teisminį ginčą, o teismas, tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 str. 3 d., 293 str. 5 p., 326 str. 1 d. 5 p., 359 str. 1 d. 6 p., 5 d.). Tai reiškia, kad ir taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2001; 2010 m. spalio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010, 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012). Nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta ir skundžiama teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi yra peržengtos byloje pareikštų reikalavimų ribos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų CPK pagrindų, suteikiančių teisę teismui peržengti šalių pareikštų reikalavimų ribas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių sudaryta taikos sutartis negali būti tvirtinama vienai iš sutarties šalių išreiškus valią netvirtinti tokios taikos sutarties bei taikos sutartimi pažeidus imperatyviomis įstatymo normomis nustatytą reikalavimą, jog taikos sutartimi gali būti išsprendžiami tik byloje nustatyta tvarka pareikšti reikalavimai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).
Atskirąjį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.