Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Žostautienė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-00841-2011-7

NUTARTIS

2011 m. gruodžio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Geležinkelio tiesimo centras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą apeliantas D. G. prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojus A. Z., V. N., J. L., pridėti naujus įrodymus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi esant ieškovo atstovės prieštaravimui, pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės. Tvirtinama, kad teismas buvo šališkas, nes atmetė ieškovo prašymą apklausti liudytojus. Pažymi, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apsiribojo tik aplinkybių konstatavimu, o įrodymai, kuriais teismas rėmėsi, neatitinka leistinumo kriterijų. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl dokumentų klastojimo, DK 240 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimo nebuvimo, informavimo apie drausmės pažeidimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (ieškovo) D. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas prašymą motyvavo tuo, kad norėtų, jog teismas išklausytų jo parodymus ir apklaustų nurodytus liudytojus. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų A. Z., V. N., J. L. apklausa šios bylos kontekste nėra būtina, kadangi byloje yra pakankamai duomenų apelianto skundui išnagrinėti. Pažymėtina, kad A. Z. ir V. N., kaip ir apeliantas, nuo 2011-05-04 atsakovo buvo atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (68–71 b. l.). Dėl atleidimų iš darbo pripažinimo neteisėtais jie kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą (civilinės bylos Nr. 2-1106-641/2011 ir Nr. 2-1108-459/2011), vėliau šio teismo sprendimus apskundė Šiaulių apygardos teismui (civilinės bylos Nr. 2A-761-194/2011 ir Nr. 2A-767-194/2011), skundai teisme dar nėra išnagrinėti, todėl minėti asmenys yra suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą apklausti liudytojus, kurie buvo atvykę į teismo posėdį, iš Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-09-07–2011-09-20 teismo posėdžio protokolo matyti, jog ieškovo atstovė prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir tada kviesti liudytoją J. L. bei pažymėjo, jog liudytojus A. Z., V. N. įsipareigotų pakviesti savo iniciatyva (95 b. l.). Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo du parengiamieji teismo posėdžiai (62, 93–96 b. l.), teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepaneigė prašymo apklausti liudytojus atmetimo pagrįstumo ir prašymo pateikimo pirmosios instancijos teismui galimybių stokos bei nepagrindė būtinybės apklausti liudytojus Šiaulių apygardos teisme, todėl teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmeta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto D. G. atstovė, atstovaudama ieškovą V. N. 2011-09-16 teismo posėdžio metu (Šiaulių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1108-459/2011) pati nurodė, jog dokumentai, kurie susiję su D. G. nesusiję su civiline byla Nr. 2-1108-459/2011 (119 b. l.). Todėl teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apelianto su skundu pateiktus 2011-09-16 teismo posėdžio ir 2011-09-07 parengiamojo teismo posėdžio protokolų (112–129 b. l.).

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 str. 1 d., 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., 237 str. 1 d. 3 p.). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2011-09-23 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu (130–133 b. l.), nesuponuoja išvados, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų, kuriems nustatyti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimas nereiškia, kad apeliantas iš viso nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kuris buvo teisėtas pagrindas taikyti jam drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo. Be to, minėtame nutarime nurodyta, kad tai, jog apeliantas iš anksto, dar nesupylus kuro, pasirašė žiniaraščiuose, laikytina įmonės darbo tvarkos taisyklių pažeidimų (nutarimo 8 lapas).

Nors apeliantas teigia, kad nebuvo susipažindintas su darbo instrukcijomis, kuriose būtų nurodyta, jog pirmiau reikia supilti kurą, o po to pasirašyti dokumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog darbo sutartis įpareigoja darbuotoją dirbti dorai, sąžiningai ir tausoti darbdavio turtą (DK 228 str.). O pagal 2011-01-31 individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį apeliantas įsipareigojo tausoti jam perduotas materialines vertybes, imtis priemonių, užkertančių kelią žalai (1.3 p.), tvarkyti materialinių vertybių apskaitą, rengti ataskaitas apie jų likučius ir kt. (1.5 p., 54–55 b. l.).

Pats apeliantas pripažino, kad pasirašė dokumentus prieš kuro užpylimą (95 b. l.), tai užfiksuota ir atsakovo 2011-05-03 operatyvinio pasitarimo protokole Nr. 4–5 (37–38 b. l.), bei patvirtinta degalų ir tepalų išdavimo žiniaraščio, 2011-04-22 reikalavimo duomenimis (52–53 b. l.).

Kadangi būtent teismo prerogatyva yra kvalifikuoti ir spręsti, ar darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti ieškovo atlikti pažeidžiantys kompetenciją ir kenkimo darbdavio interesams tvarką veiksmai – kuro apskaitos dokumentų klastojimas, kuro pertekliaus sukūrimas, informacijos apie kuro perteklių slėpimas (37–39 b. l), – pagrįstai pripažinti šiurkščiai pažeidžiančiais darbo drausmę, sudarančiu pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi esant ieškovo atstovės prieštaravimui, pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės, ir pažymi, jog pagal CPK 413 straipsnio 1 dalį pasirengimas bylą nagrinėti teisme turi būti baigtas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos, o pagal šio straipsnio 3 dalį darbo byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią buvo baigta pasirengti bylą nagrinėti teisme. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys teisme buvo priimtas 2011-06-03 (1 b. l.), ir antras parengiamasis teismo posėdis vyko 2011-09-07 (93 b. l.), teismas pagristai nagrinėjo bylą iš esmės. Pažymėtina, kad savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, jog pirmosios instancijos teismas parengiamojo teismo posėdžio metu turi teisę pradėti žodinį nagrinėjimą ir išnagrinėti bylą iš esmės, nepriimdamas CPK 323 straipsnyje numatytos konkrečią procesinę bylos padėtį įtvirtinančios nutarties tokiu atveju, jei parengiamajame teismo posėdyje dalyvauja visi dalyvaujantys byloje asmenys ar jų atstovai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje 2A-330/2011). Nagrinėjamu atveju iš Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-09-07–2011-09-20 teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje dalyvavo ieškovas, jo atstovė bei atsakovo atstovas (93 b. l.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines teisės normas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar buvo šališkas.

Pažymėtina, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl sprendimo turinio trūkumų – kad teismas sprendime apsiribojo vien aplinkybių konstatavimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto skundo teiginius dėl įrodymų leistinumo ir konstatuoja, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2, 3 d., Teismų įstatymo 3 str., CPK 21 str.). Todėl niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Atkreiptinas dėmesys, kad laisvo įrodymų vertinimo principas, be kita ko, reiškia, jog teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl DK 240 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimo nebuvimo ir pabrėžia, jog įstatymo nenustatyta, kad, darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, darbuotojui paskirta drausminė nuobauda būtų savaime laikoma neteisėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai; tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, vien tik formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Kolegija pažymi, kad DK nereglamentuoja reikalavimų administracijos įsakymo turiniui, todėl nepagrįsti yra skundo teiginiai, jog įsakyme nenurodyta pažeidimo esmė.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.