Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-03-30 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-167-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-30
Bylos Nr.
AN2-167-932/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00124-2020-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-167-932/2020Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00124-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.9.6; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal apelianto T. G. (T. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-22540-2019 pakeitimo, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-22540-2019 T. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį dėl to, kad 2019 m. lapkričio 23 d., 17.01 val., Vilniuje, Dūmų g. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (nustatytas 1,00 promilės girtumas). Už šio nusižengimo padarymą T. G. paskirta 800 eurų dydžio bauda ir pritaikyta administracinio poveikio priemonė - specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 12 mėnesių.

Šalies argumentai

2. Iš dalies nesutikdamas su šiuo nutarimu, T. G. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą nustatyti kiek įmanoma trumpesniam terminui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. nutartimi jo skundo netenkino. Teismas pabrėžė, kad asmuo padarė vieną iš šiurkščiausių kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų, nustatytas neblaivumas daugiau nei du kartus viršijo leistiną ribą. Teismas kritiškai vertino apelianto parodymus, kad nustatytas neblaivumas atsirado nuo alkoholio vartojimo praėjus dideliam laiko tarpui. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad asmuo turi galiojančią nuobaudą už greičio viršijimą. Pasak teismo, asmuo, turėdamas didelę transporto priemonių vairavimo patirtį, privalėjo suprasti apie galimą riziką vairuoti automobilį po alkoholio vartojimo. Pažymėta, jog, atsižvelgus į nustatytą neblaivumo lygį (1,00 promilės), T. G. neturėjo pagrindo jaustis blaiviu ir galinčiu vairuoti automobilį. Pagrindo mažinti paskirtos administracinio poveikio priemonės dydį nesudarė tai, kad T. G. prisipažino ir gailisi padaręs administracinį nusižengimą, teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga atlikti darbo funkcijas, o taip pat ir kitos skunde nurodytos aplinkybės (dėl sveikatos, šeimos narių ir kt.).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

3. Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartimi, T. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo nustatyti trumpesnį nei 12 mėnesių specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą.

Šalies argumentai

4. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos teismų praktikoje galima rasti pakankamai atvejų, kai už administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus) skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali (Panevėžio apygardos teismo 2013 metų gegužės 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-237-366/2013; Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-40-238/2018; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-371-1058/2017; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-543-506/2019; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-471-1057/2019 ir t.t.).

5. Apeliantas pažymi, kad šis įvykis jam didelė gyvenimo pamoka. Pabrėžia negalintis tinkamai atlikti darbo funkcijas, patiria suvaržymus. Tai nebuvo sąmoningas nusižengimas. Alkoholį vartojo iš vakaro, vairavo tik kitos dienos pavakare. Nejuto jokių apsvaigimo simptomų, alkoholio kvapo nepajuto ir jo žmona. Nėra linkęs vartoti alkoholį. Nurodo, kad apeliantui, kaip socialinį darbą (ne itin apmokamą) dirbančiam vyresnio amžiaus žmogui, vien jau paskirta 800 eurų bauda yra daugiau nei pakankamai griežta nuobauda, jau nekalbant apie teisės vairuoti atėmimą visiems metams.

6. Apeliantas tikina nesantis piktybinis pažeidėjas. Per daugiau kaip 42 metų vairavimo metus atsakomybė taikyta tik už vieną KET pažeidimą (greičio viršijimą, kurį, pasak apelianto, jo automobiliu padarė sūnus). Atkreipia dėmesį, kad 2016 m. žmoną I. G. ištiko mikroinsultas, kurio tam tikrus padarinius ji jaučia iki šiol. Be to, sutuoktinei yra diagnozuotos ir įvairios širdies hipertenzijos ligos. Taip pat atkreipia dėmesį, kad po tėvų mirties paveldėjo tėvų sklypą su namu (jis yra už penkių kilometrų nuo gyvenamosios vietos), į kurį dažnai reikia važiuoti. Nors sutuoktinė turi teisę vairuoti, bet nėra įgijusi gerų vairavimo įgūdžių, o po mikroinsulto apskritai nėra vairavusi. Sutinka, kad vaikai galėtų pagelbėti, bet, apelianto manymu, negalima jiems užkrauti nuolatinės pareigos nepertraukiamai jais rūpintis.

7. Po nusižengimo padarymo apeliantas savo iniciatyva nedelsdamas išklausė ir yra atestuotas pagal 4 akademinių valandų privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai programą. Jo padarytas nusižengimas nors ir šiurkštus, tačiau jokių padarinių nesukėlė, buvo atsitiktinis. Pažeidimo padarymo metu nebuvo intensyvaus nei pėsčiųjų, nei transporto priemonių eismo. Atkreipia dėmesį, kad net ir institucija savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nenurodė kategoriškos pozicijos nesutrumpinti specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) termino.

8. Atsiliepimas į skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Skundas netenkinamas

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi ir apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo skundo ir nesutrumpinti jam paskirtos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo termino yra pagrįstas bei teisėtas.

10. Nagrinėjant apeliacinį skundą, pirmiausia pažymėtina tai, kad jame nėra ginčijamos administracinio nusižengimo faktinės aplinkybės, administracinėn atsakomybėn patraukto T. G. veiksmų kvalifikavimas bei paskirta piniginė nuobauda. Skunde keliamas tik apeliantui paskirtos administracinio poveikio priemonės individualizavimo klausimas, prašoma pritaikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nuostatas ir sutrumpinti specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

11. T. G. padarė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Pagal nusižengimo padarymo metu galiojusią ANK 422 straipsnio 5 dalies redakciją, už šio nusižengimo padarymą buvo galima paskirti nuo 800 iki 1 100 eurų baudą. Vadovaujantis ANK 422 straipsnio 6 dalimi, už šio straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. Nagrinėjamu atveju apeliantui yra paskirta 800 eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių. Nustatyti trumpesnį nei ANK 422 straipsnio 6 dalyje terminą galima tik taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija).

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda ar poveikio priemonė, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, kai padaryto administracinio nusižengimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos ar poveikio priemonės griežtumo ir dydžio, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Remiantis kasacinio teismo praktika, mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda ar poveikio priemonė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-20-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-38-303/2016).

13. Pasisakydamas dėl apeliantui paskirtos nuobaudos, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog vien tik tas faktas, jog asmuo padarė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą savaime nereiškia, kad tokiam asmeniui negali būti pritaikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) nuostatos. Visgi neginčytina ir nediskutuotina, kad vairavimas esant neblaiviam yra vienas iš šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų. Tai lemia, jog tokio pobūdžio bylose iškilus klausimui dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies (pagal galiojančią redakciją - 6 dalies) nuostatų taikymo, būtina ypatingai atidžiai išanalizuoti visas su pažeidimo padarymu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju itin akcentuotina ta aplinkybė, jog T. G. iškvėptame ore buvo nustatytas 0,983 promilės etilo alkoholio (įvertinus paklaidą). Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, toks neblaivumas daugiau nei dvigubai viršijo įstatyme numatytą leistiną 0,4 promilių ribą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusižengimas padarytas lapkričio 23 d., 17.01 val., t. y. tuo metu, kai pagal metų laiką jau būna sutemę ir gerokai suprastėja matomumas. Pažymėtina, kad dėl neblaivumo sumažėja asmens dėmesio koncentracija, lėtėja reakcijos laikas, o tai, be abejo, apsunkina asmens gebėjimą vairuojant priimti greitus ir adekvačius sprendimus bei akivaizdžiai padidina eismo įvykių riziką, o ypač, kai yra vairuojama tamsiu paros metu. Tai, kad šiuo atveju faktiškai eismo įvykis nekilo, nė kiek nemažina padaryto nusižengimo pavojingumo. Vairavimas esant neblaiviam, nepriklausomai nuo to ar buvo sukeltas eismo įvykis ar ne, jau pats savaime yra pavojinga ir įstatyme uždrausta veika, o vairuojant neblaiviam sukeltas eismo įvykis gali tapti nebent pagrindu dar griežtesnei atsakomybei pagal kitus ANK straipsnius arba sukelti net ir baudžiamąją atsakomybę. Nusižengimo pavojingumo taip pat nė kiek nemažina tai, kad, pasak apelianto, jo sustabdymo metu nebuvo intensyvaus nei pėsčiųjų, nei transporto eismo. Visų pirma, ši aplinkybė yra visiškai nepriklausanti nuo apelianto valios. Antra, vis tik nėra pagrindo abejoti, kad apeliantas pavojų kėlė ne tik sau, bet ir kitam asmeniui, kadangi tuo pačiu automobiliu kartu su apeliantu važiavo dar ir pastarojo sutuoktinė.

14. Siekdamas paaiškinti savo elgesį, apeliantas nurodo ir alkoholio vartojimo aplinkybes, tačiau jos taip pat nė kiek nemažina padaryto nusižengimo pavojingumo. Apeliantas nurodo, kad alkoholis buvo vartojamas iš vakaro, o prieš sėsdamas vairuoti nė neįtarė galintis būti neblaivus, jokio alkoholio kvapo nepajuto ir kartu važiavusi jo sutuoktinė. Vertinant tokius skundą padavusio asmens parodymus, pilnai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tikint versija, kad alkoholis buvo vartotas iš vakaro, atsižvelgiant į nustatytą neblaivumą, yra akivaizdu, kad nusižengimo išvakarėse turėjo būti suvartotas didelis alkoholio kiekis. Esant pagrįstam pagrindui manyti, kad apeliantas išgėrė ženklų alkoholio kiekį, tai reiškia, kad pastarasis, juo labiau, atidžiai turėjo įvertinti savo gebėjimą vairuoti. Kita vertus, įvertinus nustatytą girtumo laipsnį ir išsakomus teiginius, jog apeliantas alkoholį vartoja pakankamai retai, apskritai kyla abejonės, jog vairuotojas, maža to, turintis itin didelę vairavimo patirtį, galėjo neįtarti esantis vis tik neblaivus. Juolab, kad, priešingai nei bandoma įtikinti, neblaivumo požymiai buvo nesunkiai juntami – antai, apeliantą tikrinusios policijos pareigūnės tarnybiniame pranešime nurodoma, kad ji, bendraudama su T. G. ir tikrindama jo dokumentus, pajuto iš pastarojo burnos sklindantį alkoholio kvapą (b. l. 20).

15. Apeliantas skunde nurodo tiek su darbo funkcijų atlikimu, tiek su šeimyniniu gyvenimu susijusias aplinkybes, kuriomis grindžia teisės vairuoti reikalingumą. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pabrėžia, kad nė viena iš apelianto nurodomų aplinkybių nėra nauja – visos jos egzistavo ir nusižengimo padarymo metu, tačiau, kaip matyti, nebuvo pakankamos priversti apeliantą elgtis atsakingiau ir ženkliai kritiškiau įvertinti savo galimybes vairuoti transporto priemonę. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemones apeliantas būtų netekęs darbo ar negalėtų atlikti absoliučiai visų jam priskiriamų darbo funkcijų. Lygiai taip pat negalima sutikti, kad apeliantui netekus teisės vairuoti būtų neproporcingai pažeidžiami jo šeimos interesai. Pats apeliantas nurodo turintis tris suaugusius vaikus, įgijusius teisę vairuoti transporto priemones, o tai reiškia, kad jau pačioje artimiausioje aplinkoje yra bent keli asmenys, galintys nuvežti apeliantą ar jo sutuoktinę į medicinos įstaigą, parduotuvę, galiausiai sodo sklypą, juo labiau, kai yra ir transporto priemonė. Suprantama, kad negalėjimas pačiam vairuoti ir poreikis tokios pagalbos prašyti kitų asmenų, sukels nepatogumų ir sunkumų, tačiau visi jie yra laikytini natūralia paties apelianto padaryto nusižengimo pasekme. Be to, juk ir pats teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nėra neterminuotas – pasibaigus nustatytam laikui apeliantas turės galimybę šią teisę susigrąžinti įstatyme nustatyta tvarka.

16. Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į gaunamas mažas pajamas, taip pat vardina teigiamai jį charakterizuojančias aplinkybės. Teismas neabejoja, kad apeliantas dėl paskirtos baudos iš tiesų patyrė finansinį nuostolį. Kita vertus, kaip ir minėta, byloje nėra duomenų, kad dėl teisės vairuoti netekimo jis būtų netekęs ir darbo, kas reiškia, kad apeliantas pajamų šaltinį vis tik išlaikė. Pažymėtina, kad byloje nėra ir tokių duomenų, kad šalia savo pagrindinio darbo (socialinio darbuotojo padėjėjo) apeliantas verstųsi dar kokia nors veikla, kuri būtų išimtinai susijusi su transporto priemonių vairavimu. Tai rodo, kad dėl specialiosios teisės netekimo apeliantas neprarado darbo, o tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinio. Kita vertus, nei finansiniai nuostoliai, nei asmeniniai nepatogumai ar teigiama asmenybės charakteristika neturi viršenybės lyginant su viešuoju interesu, kuris reikalauja, kad asmenys, vairavę transporto priemones neblaivūs, būtų traukiami už tai atsakomybėn ir dėl to pelnytai patirtų įvairius suvaržymus. Šiuo atveju nustatant minimalų teisės vairuoti transporto priemones terminą buvo pakankamai atsižvelgta į apelianto interesus ir dar labiau švelninti jo teisinę padėtį nėra pagrindo.

17. Galiausiai apeliantas kaip pavydžius pateikia kai kuriuos teismų sprendimus, kuriuose nuspręsta nustatyti trumpesnį nei įstatyme numatyta teisės vairuoti transporto priemones terminą. Vis tik reikia pažymėti, kad daugumoje iš minimų bylų pažeidėjams buvo konstatuotas ženkliai mažesnis neblaivumas, iš esmės daugiau artimas leistinai ribai – atitinkamai 0,48, 0,43, 0,46, 0,58 promilės (Panevėžio apygardos teismo 2013 metų gegužės 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-237-366/2013; Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-40-238/2018; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-543-506/2019; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-471-1057/2019). Dar vienoje nurodytoje nutartyje (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-371-1058/2017) asmeniui nustatytas girtumas yra labiau panašus į esamoje byloje apelianto konstatuotą neblaivumą – 0,86 promilės, tačiau teisės vairuoti transporto priemones terminas buvo sutrumpintas atsižvelgiant į kitas aplinkybes – asmuo kasdien privalėjo važiuoti į kitame mieste esančią darbovietę (iš Vilniaus į Kauną), augino naujagimį ir dar du mažamečius vaikus ir kt. Taigi matyti, kad šie teismų praktikos pavyzdžiai nėra tapatūs nagrinėjamai situacijai ir jais kaip precedentais šiuo nagrinėjamu atveju pasiremti negalima.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog minimalus specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimo terminas (12 mėnesių), yra proporcingas apelianto padarytam nusižengimui, nėra per griežtas, atitinka ANK 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus prevencinius tikslus, todėl sutrumpinti šį terminą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Skunde akcentuota institucijos pozicija administracinio poveikio priemonės termino sumažinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, kas buvo nurodyta pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, neturi įtakos teismo išvadų palikti teisės atėmimą nustatytam terminui pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

T. G. (T. G.) skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė