Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-83-798/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-07
Bylos Nr.: e2A-83-798/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Žironas, Dalia Kačinskienė, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: Waltcher GmbH
Atsakovas: M. R., uždarosios akcinės bendrovės „Miltonas“

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.7.3Dizainas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-83-798/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00363-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.5.2.17;2.7.3;3.3.1.18.1(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Waltcher GmbH ir atsakovų M. R. bei uždarosios akcinės bendrovės „Miltonas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Waltcher GmbH ieškinį atsakovams M. R. ir uždarajai akcinei bendrovei „Miltonas“ dėl neteisėto Bendrijos dizaino naudojimo, nacionalinio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, nesąžiningos konkurencijos, turtinių autoriaus teisių pažeidimo bei neteisėtų veiksmų nutraukimo ir atsakovų M. R. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Miltonas“ priešieškinį ieškovei Waltcher GmbH dėl Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovė Waltcher GmbH yra registruotų Bendrijos dizainų ,,Iš duonos pagaminti lakštai, bandelės, ,,Petit four“ (maži pyragėliai)“ Nr. 002161554-0001, Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005 savininkė. Ieškovės registruotų Bendrijos dizainų prioriteto data – 2013 m. sausio 3 d. Ieškovės vardu registruoti bendrijos dizainai atrodo taip:

Nr. 002161554-0001

Nr. 002161554-0003

Nr. 002161554-0004

Nr. 002161554-0005

Atsakovas M. R. yra dizaino ,,Kepiniai“ Nr. 1785 savininkas. Jo vardu registruoti aštuoni dizaino pavyzdžiai. Paraiškos padavimo data – 2014 m. balandžio 14 d., registracijos data – 2014 m. spalio 30 d. Atsakovo vardu registruoti dizainai atrodo taip:

Taip pat atsakovė UAB „Miltonas“ platina produktus – grybuko formos sausainius „Linksmučiai“, pvz.:

Šalies argumentai

2. Ieškovė Waltcher GmbH ieškiniu prašė: 1) pripažinti atsakovo M. R. nacionalinio dizaino „Kepiniai“ registraciją Nr. 1785 negaliojančia, 2) įpareigoti atsakovus M. R. ir uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Miltonas“ nutraukti neteisėtą gaminių, kurių vaizdai pateikti antstolio V. M. 2016 m. sausio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1118, naudojimą, įskaitant, bet neapsiribojant, nutraukti bet kokį siūlymą tokius gaminius parduoti, gaminių pardavimą, pateikimą į rinką, importą, eksportą, kaupimą ir naudojimą bet kokių gaminių ar jų dalių, ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje visų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių teritorijose, 3) įpareigoti atsakovus savo lėšomis sunaikinti gaminius, kurių vaizdai pateikti antstolio V. M. 2016 m. sausio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1118, 4) įpareigoti atsakovus savo lėšomis dienraštyje „Lietuvos Rytas“ paskelbti įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, 5) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 93 467,29 Eur nuostolių atlyginimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., 6) priteisti ieškovei iš atsakovo M. R. 5 proc. dydžio metines palūkanas, o iš atsakovės UAB „Miltonas“ 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7) priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, vėlesnis atsakovo vardu registruotas nacionalinis (Lietuvos) dizainas Nr. 1785 yra iš esmės tapatus ankstesniems ieškovės dizainams, kurie yra saugomi ir kaip autoriaus teisių objektas, todėl yra pagrindas dizaino registraciją Nr. 1785 pripažinti negaliojančia. Atsakovė UAB „Miltonas“ be ieškovės sutikimo ar leidimo siūlydama parduoti bei parduodama ieškovės Bendrijos dizainui iš esmės identiškas prekes, pažeidė ieškovės, kaip registruotų Bendrijos dizainų savininkės bei teisėtos jų naudotojos, teises bei teisėtus interesus, dėl to ieškovė patyrė žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas.

3. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu ieškovės Waltcher GmbH vardu registruotą Bendrijos dizainą Nr. 002161554-0001 (registracijos data 2013 m. sausio 3 d.) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų teigimu, šokoladinių grybukų dizainas, kuriame vaizduojamas konditerinis gaminys ruda kepurėle ir gelsvu koteliu, neturi individualių savybių. Ieškovės registruoti Bendrijos dizainai yra tapatūs (panašūs) į Japonijos korporacijos Meiji, Pietų Korėjos maisto pramonės ORION CORPORATION ir Rusijos įmonių „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ bei „PENZA FOOD“ anksčiau į rinką pateiktus gaminius šokoladinius grybukus. „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ ir ginčijamo Bendrijos dizaino atvaizdai yra tapatūs, skiriasi tik tam tikrais neesminiais elementais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Dėl ieškinio reikalavimų

5. Atsakovas nurodė, kad būdamas UAB ,,Miltonas“ vadovu, 2011 m. sugalvojo gaminti ir platinti šokoladinius grybukus, pradėjo domėtis grybukų gamybos ir pakavimo galimybėmis Lietuvoje, tobulinti grybukų dizainą, taip, kad jo sukurti ir gaminami konditeriniai gaminiai būtų paprasti pagaminti, bei įsimintini ir patrauklūs vartotojams. Šiai aplinkybei pagrįsti, atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė paraišką registruoti Bendrijos dizainus pateikė 2013 m. sausio 3 d., o atsakovas paraišką Lietuvos Respublikos patentų biurui pateikė 2014 m. balandžio 14 d., sprendė, jog prioritetą laiko prasme turi ieškovės registruoti Bendrijos dizainai ,,Iš duonos pagaminti lakštai, bandelės, ,,Petit four“ (maži pyragėliai)“ Nr. 002161554-0001, Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005 (toliau – ir ieškovės registruoti Bendrijos dizainai). Prioriteto data laikoma 2013 m. sausio 3 d.

Šalies argumentai

6. Ieškovė aplinkybę, jog atsakovo registruotas dizainas ,,Kepiniai“ Nr. 1785 yra iš esmės tapatus ieškovės anksčiau registruotiems dizainams įrodinėja Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentės, LDIS sąjungos, Lietuvos Grafinio Dizaino Asociacijos (LGDA) narės, M. K. 2016 m. kovo 21 d. išvada.

7. Teismo vertinimu, atsakovai teisingai nurodė, jog vertinant dizainerio laisvę kuriant gaminio dizainą, būtina įvertinti faktą, jog nagrinėjamu atveju buvo siekiama sukurti masinei gamybai skirto smulkių gabaritų konditerijos gaminio šokoladinio grybuko formos gaminio dizainą su grybams būdingomis formomis – kepurėle ir koteliu. Pats savaime grybas, kuris sutinkamas gamtoje, yra organizmas, turintis tipinę formą, kurią sudaro kepurėlė ir kotelis (www.žodynas.lt). Be to, daugelio gamtoje aptinkamų grybų kepurėlė yra ruda (nuo blyškiai rudos iki tamsiai rudos). Grybas, kaip organizmas, neišsiskiria ypatinga forma ar išvaizda, tačiau maisto pramonėje yra paplitę konditeriniai gaminiai – įvairūs stilizuoto grybuko formos kepiniai. Atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad jau daugelį metų yra gaminami ir platinami ne vienoje pasaulio valstybėje grybukų formos konditeriniai gaminiai. 1975 m. šokoladinius grybukus, pavadinimu „Kinoko No Yama“, pradėjo gaminti Japonijos bendrovė Meiji Seika Kaisha, Ltd. Šokoladinių grybukų gamybos tradicijas 2004–2005 m. plačiu mastu pratęsė Pietų Korėjos maisto pramonės bendrovė ORION CORPORATION, pradėjusi gaminti visame pasaulyje žinomą gaminį – šokoladinius grybukus „Choco Boy“. Šokoladinių grybukų „Choco Boy“ dizainą bei įvairias pakuotes įmonė ORION CORPORATION yra užregistravusi kaip dizainą ar prekių ženklus ne vienoje pasaulio valstybėje. Šokoladinių grybukų dizainas 2005 m. buvo pateiktas registracijai ir sėkmingai įregistruotas bei platinamas Rusijoje. Kadangi grybas (grybukas), kaip konditerinis gaminys, yra struktūriškai sudarytas iš kepurėlės ir kotelio, be to, yra plačiai paplitęs maisto pramonėje, pats savaime, dėl savo kilmės ir plataus naudojimo, nėra itin originalus, teismo vertinimu, net ir maži vieno ar kito grybuko dizaino ypatumai, lemia kiekvieno sukurto dizaino individualumą ir originalumą.

8. Apygardos teismas, palyginęs ieškovės ir atsakovo registruotus dizainus (sprendimo 83 ir 85 punktuose pavaizduotus dizainus), sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo registruotas dizainas su aštuonių formų pavyzdžiais, yra tapatus ieškovės registruotiems Bendrijos dizainams. Teismo vertinimu, tam, kad konstatuoti ieškovės ir atsakovo grybukų dizaino tapatumą, nepakanka ieškovės pateiktoje ekspertės išvadoje konstatuotų faktų, jog lyginami dizainai sutampa gaminių rūšimi (visi yra kepiniai), bendra gaminių forma ir struktūra (grybuko forma, kepurėle ir pailgu koteliu), dalies gaminių kepurėlės forma, ar, kad semantine prasme lyginamieji pavyzdžiai yra tapatūs ir priklauso kepinių grupei. Jau minėta, grybas (grybukas), kaip konditerinis gaminys, yra įprastai struktūriškai sudarytas iš kepurėlės ir kotelio, be to, yra plačiai paplitęs maisto pramonėje, todėl pats savaime, dėl savo kilmės ir plataus naudojimo, nėra itin originalus. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas ir į tai, kad dizainerio (atsakovo) laisvė kuriant kepinių – šokoladinių grybukų – dizainą buvo ribota ir sąlygota objektyvių galimybių: siekio sukurti būtent grybuko formos konditerinio gaminio dizainą; konditerinis gaminys turėjo būti mažų gabaritų, kas lėmė, kad gaminys būtų kuo paprastesnių geometrinių formų; gaminys turėjo būti skirtas galutiniam vartojimui, taigi jo kaštai neturėjo būti dideli (tai neturėjo būti įmantrių formų gurmaniškas maisto produktas); kuriamo gaminio grybuko kotelio formą nulėmė techniniai gamybos ypatumai (pasak atsakovo, kuris eilę metų užsiima šokoladinių kepinių gamyba, gaminio kotelis turi būti „kauliuko“ formos (t. y. kotelio galai kiek platesni už patį kotelį), nes kitos formos kotelio įstatyti į kepurėlės formoje stingstančią šokolado skonio masę nebūtų įmanoma); siekio konditerijos gaminį gaminti masinėje gamyboje (atsižvelgiant į tai, kepurėlių forma turėjo būti kuo paprastesnė ir lengviau išliejama). Ieškovės registruoti Bendrijos dizainai ir atsakovo registruotas dizainas skiriasi esminėmis savybėmis: erdviniu vaizdu, kepurėlės forma, kotelio forma ir kotelio ornamentika, aštuntasis atsakovo dizaino pavyzdys skiriasi spalva, kotelio forma, ornamentika ir stilistika, o atsakovo registruoto dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 turi individualių savybių, lyginant su ieškovės registruotais dizainais, todėl informuotam vartotojui ieškovės ir atsakovo registruoti dizainai sudarytų skirtingą bendrą įspūdį.

9. Teismas konstatavo, jog atsakovo registruoti aštuoni dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdžiai patys tarpusavyje nėra tapatūs ar panašūs, kadangi visi aštuoni pavyzdžiai skiriasi galvučių (kepurėlių) forma; pavyzdžiai Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7 dėl savo stilizuotų kepurėlių net nėra panašūs į tipinius grybukus – vidutiniam vartotojui jie gali būti panašūs į gėlytes ar kitus stilizuotus objektus; pavyzdys Nr. 8 kardinaliai skirtingas – nuo visų kitų dizaino pavyzdžių, nes skiriasi tiek jo kotelio spalva ir ornamentika, tiek kepurėlės bei kotelio spalva ir forma. Analogiškai ir paties ieškovės registruoti Bendrijos dizainai tarpusavyje skiriasi, nes skiriasi visų keturių dizainų galvučių (kepurėlių) forma. Dizainai taip pat skiriasi kotelio forma – pirmųjų dviejų dizainų kotelių apačia ovali, kitų dviejų dizainų kotelių apačia stačiakampė. Trečiasis dizainas nuo visų kitų ieškovės registruotų Bendrijos dizainų skiriasi tiek kepurėlės forma ir spalva, tiek kotelio spalva. Teismas, palyginęs ieškovės ir atsakovo dizainus, sprendė, jog akivaizdu, kad didžiausią panašumo lygį turi ieškovės Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 ir atsakovo dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdyje Nr. 1 pavaizduotas grybukas. Tačiau, teismo vertinimu, lyginant šiuos dizainus, yra pakankamai požymių, kurie juos individualizuoja ir leidžia laikyti netapačiais, bei konstatuoti, jog lyginami dizainai, atsižvelgiant į konditerinio gaminio – grybuko – platų paplitimą bei menką originalumą, kurio gamybai ir yra registruoti ieškovės ir atsakovo dizainai, jų savybės skiriasi pakankamai, t. y. esminėmis detalėmis (Dizaino įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

10. Kadangi ieškovė pripažįsta, kad didžiausią panašumo lygį turi ieškovės Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 ir atsakovo dizaino ,,Kepiniai“ Nr. 1785 pavyzdyje Nr. 1 pavaizduotas grybukas, teismas sprendė, jog tikslinga yra palyginti tik šiuos dizainus:

Ieškovo Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001

Atsakovo dizaino Nr. 1785 Pavyzdys Nr. 1

11. Teismo vertinimu, atsakovo registruoto dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 ir ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001, jų savybės, kaip tokio tipo dizainui, skiriasi pakankamai, t. y. esminėmis detalėmis (Dizaino įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). O būtent, atsakovo gaminio kepurėlės apačia yra lygi, o ieškovės gaminio kepurėlės apačia yra dvisluoksnė (registruoto dizaino piešinyje akivaizdžiai matomas iškilimas gaminio kepurėlės apačioje). Kaip teisingai nurodė atsakovai, savo registruojamo dizaino teisinės apsaugos apimtį apibrėžia pats pareiškėjas, pateikdamas dizainą registruojančiai institucijai dizaino fotografijas ar grafinius vaizdus. Todėl ieškovė, pateikusi ESINT paraišką su grafiniais piešiniais, kuriuose akivaizdžiai matyti dvisluoksnė kepurėlė bei – ypač aiškiai – stačiakampio formos kojelė, neturi teisėto pagrindo teigti, jog jo dizaino apsauga galioja ir konditerijos gaminių su lygia kepurėlės apačia bei ovalo formos kojele (ar dizaino, kuriuose vaizduojami būtent tokie gaminiai) atžvilgiu. Atsakovės dizaine grybuko kotelio kraštai užapvalinti ir aptakūs, kotelio skersmuo ovalo formos. Tuo tarpu ieškovės dizaine grybuko kotelis yra plokščias, kraštai stačiakampiai, kojelės skersmuo griežto stačiakampio formos, simetriškomis lygiagrečiomis kraštinėmis. Taigi, kotelių forma akivaizdžiai skiriasi. Šis skirtumas (tiek grafiniame piešinyje, tiek lyginant pagal registruotus dizainus pagamintus gaminius) akivaizdžiai pastebimas bet kuriam informuotam vartotojui. Be to, dizainai skiriasi ne tik kotelių forma, bet ir kotelių spalva, dekoru. Atsakovės dizaine grybuko kotelis yra vienspalvis. Tuo tarpu ieškovės dizaine grybuko kotelis yra išmargintas tamsiai rudos (kepurėlės spalvos) spalvos įstrižomis, simetriškai išdėstytomis stačiakampėmis juostelėmis, kas vertinama kaip papildomas ieškovės dizainą individualizuojantis požymis, padedantis atskirti ieškovės ir atsakovės dizainus. Šie grybukų dizaine esantys skirtumai yra akivaizdžiai pastebimi bet kuriam informuotam vartotojui. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas, nenustatęs Dizaino įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 6 punktų pažeidimų, ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovo M. R. nacionalinio dizaino „Kepiniai“ registraciją Nr. 1785 negaliojančia, atmetė.

12. Dėl ieškovės nurodyto Dizaino įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto, nustatančio, kad dizainui panaudotas autorių teisių saugomas kūrinys, jeigu autorius ar jo teisių perėmėjas nėra davęs sutikimo, pažeidimo. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovo registruotą dizainą „Kepiniai“ registracijos Nr. 1785 sukūrė ieškovė ar, kad atsakovai kitokiais savo veiksmais būtų pažeidę ieškovės, kaip autoriaus turtinių teisių į Bendrijos Dizainus turėtojo, teises ir teisėtus interesus. Kadangi buvo konstatuota, jog ieškovės ir atsakovo dizainai nėra panašūs, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė UAB ,,Miltonas“ neteisėtai gamino, platino ieškovės sukurto autorinio kūrinio originalą ar kopijas.

13. Teismas, nenustatęs, kad atsakovai neteisėtai savo veikloje, konditerinių gaminių gamyboje, prekyboje, importe, eksporte naudojo ieškovės vardu registruotus dizainus ar ieškovei priklausančius autorinius kūrinius, atmetė kaip nepagrįstus šiuos ieškinio reikalavimus.

14. Taip pat ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 93 467,29 Eur nuostolių atlyginimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. Teisę į žalos atlyginimą ieškovė grindė CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, Dizaino įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismo vertinimu, ginčo šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiamas deliktinės atsakomybės taikymo klausimas. Kadangi teismas konstatavo, jog atsakovės UAB ,,Miltonas“ veikloje naudojamas konditerijos gaminių – grybukų – dizainas, kuris yra registruotas atsakovo M. R. vardu, nėra tapatus ieškovės registruotam Bendrijos dizainui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dizaino ,,Kepiniai“ registracijos Nr. 1785 pagrindu gamindami, reklamuodami ir platindami šokoladinius grybukus. Taip pat teismas nenustatė Dizaino įstatymo 36 straipsnyje nurodytų dizaino savininko teises pažeidusių veiksmų, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dizaino ,,Kepiniai“ registracijos Nr. 1785 pagrindu gamindami, reklamuodami ir platindami šokoladinius grybukus.

15. Ieškovė remiasi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsniu. Teismo vertinimu, atsakovai teisingai nurodė, kad ieškovė lygina ne dizaino „Kepiniai“ pavyzdžių bei ieškovės registruotų Bendrijos dizainų tapatumą ar panašumą, o atsakovų dizaino „Kepiniai“ pagrindu gaminamų konditerinių gaminių – šokoladinių grybukų – ir ieškovės įregistruotų Bendrijos dizainų realų panašumą. Kadangi teismas sprendė, jog UAB ,,Miltonas“ gaminami ir platinami šokoladiniai grybukai nėra tapatūs ar klaidinamai panašūs į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus, be to, ieškovė neįrodė, kad ji yra šių gaminių ar dizaino autorė, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų autoriaus turtinių teisių kontekste.

16. Teismas nenustatė ir kitų būtinųjų sąlygų: žalos (nuostolių), priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos, atsakovų kaltės atsakovų deliktinei atsakomybei kilti, todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimus taip pat atmetė.

Dėl priešieškinio reikalavimų

17. Teismo vertinimu, nagrinėjant dizaino savininko teisių pažeidimo bylą, atsakovai pasinaudojo Dizaino įstatymo 47 straipsnio 6 dalimi suteikta teise pareikšti priešieškinį dėl dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia. Atmetant ieškinio reikalavimus dėl atsakovo dizaino pripažinimo negaliojančiu buvo nustatyta, jog ieškovės ir atsakovo dizainai pasižymi individualiomis savybėmis, nėra tapatūs ir toks dizaino skirtingumo lygis, įvertinus gaminių, kuriems yra registruoti, didelį paplitimą, yra pakankamai originalus, kad galėtų koegzistuoti kepinių rinkoje, priešieškinio pareiškimas tampa savitiksliu ir nesukuriančiu atsakovams siekiamų teisinių padarinių. Taigi, konstatavus, jog kepinių rinkoje gali koegzistuoti įvairios kepinių – grybukų – variacijos, kurios nors ir su neypatingais skirtumais, tačiau gali būti vertinamos kaip netapačios, besiskiriančios ne tik neesminiais skirtumais, bet pripažįstamos pakankamai originaliomis, teismas jau išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu atsakovų priešieškinį atmetė.

18. Kita vertus, teismas pastebėjo, jog atsakovai priešieškinį pareiškė tik siekdami atsikirsti į ieškovės ieškinio reikalavimus, tokiu būdu įrodinėdami, kad pati ieškovė galimai neteisėtai yra įregistravusi dizainą. Šiame kontekste teismas sprendė, jog atsakovai šiuo atveju neturi materialinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko, todėl neturi reikalavimo teisės. Nors Dizaino įstatymo 47 straipsnio 6 dalis ir nustato, jog nagrinėjant dizaino savininko teisių pažeidimo bylą, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį dėl dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, nustatant, ar ieškovas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, turėtų būti remiamasi bendrosiomis taisyklėmis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priešieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, o būtent, kai dizainas neatitinka naujumo kriterijaus, nes Bendrijos dizaino paraiškos padavimo dieną buvo atskleistas visuomenei tapatus ar panašų įspūdį sukuriantis dizainas, ir neturi individualių savybių, teismo vertinimu, gali būti reiškiamas ne bet kokio subjekto, tačiau tik tokio, kuris turi teisę į Bendrijos dizainą pagal Bendrijos reglamento dėl dizaino 14 straipsnio nuostatas. Kadangi atsakovas neįrodinėja, jog yra sukūręs kepinių – šokoladinių grybukų – dizainą anksčiau nei ieškovė, o remiasi kitų gamintojų anksčiau nei ieškovės atlikta registracija naudotais ir registruotais dizainais, teismas padarė išvadą, jog atsakovai neturi materialiojo suinteresuotumo į priešieškinio dalyką, t. y. reikalavimo teisės reikšti priešieškinį dėl ieškovės Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 pripažinimo negaliojančiu, nes ši teisė priklauso išimtinai dizaineriui arba jo teisių perėmėjui.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

19. Apeliaciniu skundu ieškovė Waltcher GmbH prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Dėl bendro panašumo vertinimo. Pirma, pirmosios instancijos teismo atliktas dizainų individualių savybių vertinimas negali būti laikomas atliktu tinkamai, kadangi teismas apeliantės įregistruotus dizainus lygino su atsakovu įregistruoto dizaino pavyzdžiais bendrai, neišskirdamas kiekvieno apelianto ir atsakovo dizaino ir nelygindamas tarpusavyje vieno su kitu. Mano, jog lyginant individualias dizainų savybes, turėtų būti identifikuojami ryškiausi, t. y. stipriausiai pasireiškiantys dizaino požymiai (savybės). Vėliau, šie požymiai turėtų būti vertinami lyginant konkretų vertinamą dizainą informuoto vartotojo akimis, t. y. nustatoma, kurie lyginamų dizainų požymiai sutampa, o kurie yra dizainerio kūrybinės veiklos rezultatas. Ištyrus ir atskyrus sutampančius dizainų bruožus ir individualius požymius, turi būti išsiaiškinama, ar šie individualūs požymiai, kurių nėra kitame lyginame dizaine, yra pakankami išskirti vertinamą dizainą iš kitų dizainų, t. y. ar dizainas gali būti laikomas netapačiu (ar tapačių) kitam dizainui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės įregistruotus dizainus su atsakovo įregistruoto dizaino pavyzdžiais apsiribojo itin siauru, itin abstrakčiu ir paviršutinišku įvertinimu, kuris negali būti laikomas pagrįstu, tinkamu, protingu ir teisingu. Antra, nustatytas bent vieno pavyzdžio tapatumas leidžia pripažinti registruoto dizaino registraciją negaliojančia iš dalies, tačiau teismas tokios galimybės nesvarstė. Apeliantė lyginamųjų dizainų tapatumą grindžia specialistės kaip informuotos vartotojos M. K. 2016 m. kovo 21 d. išvada, kuri patvirtina, jog lyginamų gaminių proporcijos, atskirų detalių ir bendras vaizdas yra labai panašūs; kai kurių iš pateiktų pavyzdžių erdvinės formos yra tapačios arba labai panašios; papildomi dekoravimo elementai (smulkūs, nekontrastingi, atliekantys pagalbinę funkciją) neįtakoja arba mažai įtakoja bendrą vaizdą, dėl to negali būti traktuojami kaip esminiai skirtumai; gaminių spalvinį sprendimą nulemia pasirinkti produktai (šokoladas, miltai) ir gamybos technologijos (kepimas), kurios sąlygoja dalinį, bet neesminį kiekvieno gaminio skirtingumą nuo kitų to paties dizaino gaminių; esminiu skiriamuoju bruožu yra gaminio erdvinė forma bei jos proporcijos.

19.2. Dėl apeliantės dizaino Nr. 002161554-001 ir atsakovo dizaino pavyzdžio Nr. 1. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo 113 ir 114 punktuose nurodytais argumentais. Mano, kad ginčo dizainai gali būti vertinami kaip tapatūs, tačiau jokiu būdu šie dizainai negali būti traktuojami kaip besiskiriantys esminėmis savybėmis. Nepaisant to, kad: a) grybukai, kaip konditeriniai gaminiai, yra paplitę ne vienoje pasaulio šalyje ir b) grybukas yra struktūriškai sudarytas iš kepurėlės ir kotelio, tokio gaminio dizainerio laisvės mastas vis tiek išlieka didelis, todėl tai netrukdo kūrėjui suprojektuoti tokį dizainą, kuris, nors ir būtų skirtas konditeriniai pramonei ir būtų jai pritaikytas, būtų visiškai skirtingas nuo kitų panašių dizainų ir pagal dizainus sukurtų gaminių. Akcentuoja, jog grybuko kojelė yra kauliuko formos, t. y. iš esmės tapati atsakovės grybuko kojelės dizaino formai, prilygstančiai kauliuką ir taip patvirtina bendras dizaino vaizdas, pateiktas registracijos išraše. Tai, kad apelianto grybuko kepurėlės apačia turi vos įžiūrimą minimalų dvisluoksnį pagrindą, negali būti laikoma esminiu požymių, neva lemiančių dizainų skirtingumą. Tokie minimalūs skirtumai nepatrauks informuoto vartotojo dėmesio.

19.3. Dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos M. K. 2016 m. kovo 21 d. išvados ir dėl „informuoto vartotojo“ sąvokos. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino specialistės M. K. išdavos, o tiesiog ją pacitavo. Dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176–185 straipsnius. Pažymi, jog specialistės išvadoje nurodyta, kad apeliantės dizaino Nr. 002161554-001 ir atsakovo dizaino pavyzdžio Nr. 1 bei pastarojo dizaino pagrindu pagamintas grybuko gaminys yra apeliantės dizaino kopija, o smulkūs, pagalbinę funkciją atliekantys dekoravimo elementai turi būti traktuojami kaip neesminiai, nesukuriantys jokio skirtumo tarp dizainų. Tokią apelianto poziciją iš esmės pripažino ir atsakovai priešieškiniu, kuriuo siekė nuginčyti apelianto dizaino Nr. 002161554-001 registraciją, manydami, kad pateikti pavyzdiniai dizainai yra tapatūs.

19.4. Dėl dizainerio laisvės kriterijaus išaiškinimo ir gaminių ypatumų. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo 101 ir 104 punktuose išdėstytais argumentais ir mano, jog netinkamai interpretuotas dizaino teisėje būdingas dizainerio kūrybinės laisvės kriterijus. Nors grybas (grybukas) yra struktūriškai sudarytas iš kepurėlės ir kotelio, bet tokio gaminio dizainerio laisvės mastas vis tiek išlieka didelis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad maisto pramonėje nebūtų įmanoma sukurti kitokios formos, storio, ilgio, konfigūracijos, stiliaus ir pan. gaminio, kuris skirtųsi nuo apeliantės įregistruotų Bendrijos dizainų. Akcentuoja, kad grybukų gaminimas maisto pramonėje ir gaminamas įvairiose pasaulio valstybėse nereiškia, kad dizaineriai, kurdami dizainą, gali peržengti savo kūrybinės laisvės ribas tokiu būdu, kad būtų pažeistas kito dizainerio sukurtas dizaino suteikiamos teisės. Faktas, jog pasaulyje maisto pramonėje yra paplitę konditeriniai grybukai, kaip tik ir leidžia pasireikšti dizainerio kūrybiniam originalumui, siekiant sukurti tokį dizainą, kuris savo esminėmis individualiomis savybėmis išsiskirtų iš kitų tokio paties gaminio dizainų. Apeliantė kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu neva net ir maži vieno ar kito grybuko dizaino ypatumai lemia kiekvieno sukurto dizaino individualumą ir originalumą. Šiuo šalių įregistruoti dizainai yra tapatūs ir atsakovo dizainai neturi tokių esminių individualių savybių, kurios leistų vidutiniam informuotam vartotojui atskirti šalių įregistruotus dizainus. Tai patvirtinta ir priešieškinio pareiškimas.

19.5. Dėl autoriaus teisių pažeidimo. Apeliantė kategoriškai nesutinka su skundžiamo sprendimo 115 ir 133 punktų teiginiais. Teigia, jog atsakovų gaminamuose šokoladiniuose grybukuose yra nukopijuotas apeliantės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001. Apeliantės vertinimu, atsakovų realiai naudojamas gaminys yra dar panašesnis į apeliantės registruotą dizainą, nei atsakovo pateiktas registruoti dizainas. Naudojamo atsakovo gaminio ir apeliantės registruoto dizaino išorinio vaizdo sutapimą patvirtina ir specialistės M. K. išvada. Pažymi ir tai, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui autoriaus teisių perdavimo sutartį, pagal kurią autoriai I. I. B., V. I. E. ir O. N. P. autorines turtines teises į apeliantės registruotą dizainą perdavė apeliantei. Taigi, pripažinus, kad atsakovo naudojamas dizainas yra apeliantės registruoto dizaino prototipas, galima daryti aiškią išvadą, kad yra pažeistos apeliantės teisės. Autoriaus turtinių teisių pažeidimas sudaro atskirą pagrindą ieškinį tenkinti net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio pagal teises, kylančias iš apeliantės dizaino registracijos.

19.6. Dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti šį reikalavimą tiek Dizaino įstatymo, tiek ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatų pagrindu, o apie teisinių sąlygų reikalavimui tenkinti Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nepasisakė. Apeliantė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė negautomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 10 proc. licencinį atlyginimą nuo gautų pajamų iš grybukų su ginčo dizaino panaudojimo laikė neprotingai dideliu, tačiau naudojo ginčo dizainą savo komercinėje veikloje beveik du metus, prekiavo visoje Lietuvos teritorijoje ir gavo daugiau kaip pusę savo pajamų, apeliantei priklausytų ne mažesnė kaip 7 proc. licencinio atlyginimo suma nuo gautų pajamų už ginčo dizaino panaudojimą.

20. Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Miltonas“ ir M. R. prašo: pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, nustatant, kad ieškovė neturi autorių turtinių teisių į Waltcher GmbH registruotus ginčijamus Bendrijos dizainus Nr. 002161554-0001, Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004, Nr. 002161554-0005; pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą dalyje, kuria priešieškinis atmestas ir tenkinti priešieškinį pilna apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos apeliacinio skundo motyvus:

20.1. Dėl procesinės teisės pažeidimų. Skundžiamu sprendimu teisingai konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad ji yra apeliantų nacionalinio dizaino „Kepiniai“ autorius, ar kad apeliantai kitokiais savo veiksmais būtų pažeidę ieškovės, kaip autoriaus turtinių teisių į jos registruotus Bendrijos dizainus turėtojo, teises ir teisėtus interesus (skundžiamo Sprendimo 115 ir 133 punktai). Tačiau Vilniaus apygardos teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo klausimo, ar ieškovė turi teisę į savo registruotus Bendrijos dizainus (dėl kurių tariamo pažeidimo reiškė nepagrįstus reikalavimus apeliantams) kaip autorių turtinių teisių objektus. Apeliantų nuomone, ieškovė savo autoriaus turtines teises į registruotus Bendrijos dizainus bando pagrįsti tariamu susitarimu dėl autorių teisių perdavimo. Pažymi, jog ieškovė pripažino, kad nėra registruotų Bendrijos dizainų autorė, nes juos sukūrė kiti fiziniai asmenys (autoriai) ir šias teises tariamo susitarimo dėl autorių teisių perdavimo pagrindu perdavė ieškovei. Todėl ieškovė apskritai neturi ir net negali turėti autorių turtines teises į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus. Šios aplinkybės Vilniaus apygardos teismui buvo apeliantų nurodytos procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo teismo posėdžių metu, tačiau teismas dėl tariamo susitarimo dėl autorių teisių perdavimo tikrumo sprendime nepasisakė. Papildomai pažymi, kad teisminis ginčas tarp šalių prasidėjo 2016 m. vasario mėn., šalys viso pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu turėjo galimybę teikti papildomus įrodymus ir šia teise šalys visus metus aktyviai naudojosi. Tačiau ieškovė prašymą prijungti prie bylos medžiagos papildomą įrodymą – tariamą susitarimą dėl autorių teisių perdavimo, – pateikė tik praėjus daugiau kaip metams po ieškinio pateikimo ir pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui teismo posėdyje stadijai (2016 m. gruodžio 6 d. rezoliucija nustatyta bylos nagrinėjimo teisme datą) bei likus vos kelioms dienoms iki 2017 m. kovo 28 d. teismo posėdžio. Susitarimo originalo teismui nepateikė. 2017 m. gruodžio 12 d. (bylos nagrinėjimo teisme posėdžio dieną) ieškovė pateikė papildomą įrodymą – Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Stavropolio krašto Vyriausios valdybos Kočiubejevsko rajono skyriaus pažymą, kurioje nurodoma, kad pil. V. P. Č. (Č.) 2017 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi su pareiškimu dėl odinio portfelio su dokumentais pametimo, o portfelyje, be kita ko, buvo: ir „Baibora“ ir „Waltchr“ licencijos sutartis dėl „Gribočki“ produkcijos gamybos. Tačiau apeliantai pažymi, kad tariamą susitarimą pasirašė trys fiziniai asmenys, todėl neaišku kaip pažymoje įvardintas dokumentas („licencijos sutartis tarp „Waltchr“ ir „Baibora“) gali būti siejamas su susitarimu dėl autorių teisių perdavimo. Atkreipia dėmesį, jog I. I. B. pateikė 2017 m. kovo 27 d. rašytinį patvirtinimą, jog ji niekada nepasirašinėjo analizuojamo dokumento, taip pat nėra suteikusi teisių savo vardu jį pasirašyti kitiems asmenims; jos žiniomis, tokio dokumento taip pat nepasirašė ir kiti jame nurodyti autoriai, taip pat ir patentinis patikėtinis A. A. Š. (Ševeliov). Būtent šis asmuo yra nurodytas kaip I. I. B. atstovas Rusijos Federacijos Federaliniame pramoninės nuosavybės institute registruoto šokoladinių grybukų dizaino Nr. 84796 registracijos informacijoje. 2015 m. I. I. B. (veikdama per tą patį patentinį patikėtinį A. A. Š.) kreipėsi tiesiogiai į apeliantus su pasiūlymu išduoti licenciją apeliantams jų veikloje naudoti I. I. B. sukurtą ir Rusijos Federacijos dizainu saugomą grybuko formos gaminį (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 3 psl., 2015-03-30 A. A. Š. laiškas M. R.). Taip pat apeliantams kelia pagrįstų abejonių susitarimo turinys – formaliai nurodyta, kad jį sudaro tiesiog „Waltcher GmbH“, o pabaigoje yra neįskaitomas fizinio asmens parašas, patvirtintas ieškovės antspaudu. Palyginus ieškovės direktoriaus D. S. (D. S.) parašus, esančius ant tariamo susitarimo dėl autorių teisių perdavimo ir teisinių paslaugų (atstovavimo) sutartyje matyti (pavyzdys pateiktas apeliaciniame skunde), jog parašai vizualiai skiriasi. Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismas turėjo vadovutis contra spoliatorem taisykle ir nurodytą ieškovės procesinį elgesį įvertinti jos nenaudai, nustatant, kad: i) ginčijamų Bendrijos dizainų atvaizdų autoriai yra I. I. B., V. I. E. ir O. N. P., ii) šie autoriai ieškovei niekada neperdavė teisių į Bendrijos dizainų atvaizdus, iii) ieškovė neturi autorių turtinių teisių į Bendrijos dizainų atvaizdus. Atitinkamai, ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimų apeliantams dėl neegzistuojančių teisių į Bendrijos dizainus bei jų atvaizdus (kaip autorių turtinių teisių objektus) pažeidimų. Todėl Vilniaus apygardos teismo sprendimas dalyje, kuria ieškinys atmestas keistinas, nurodant, jog ieškovė neturi teisių į Watcher GmbH registruotus dizainus kaip autorių teisių objektus.

20.2. Dėl materialinės teisės pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės pažeidimą (skundžiamo sprendimo 135–146 punktai). Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismo motyvai bei pats sprendimas dalyje, kuri atmestas priešieškinis, yra netinkami, nepagrįsti ir neteisėti dėl šių priežasčių:

20.2.1. dėl teisės ginčyti Bendrijos dizaino registraciją. Ginčijamą Bendrijos dizainą apeliantai priešieškiniu ginčijo remdamiesi 2011 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (toliau – Bendrijos dizaino reglamentas) 25 straipsniu, pagal kurį Bendrijos dizainą gali ginčyti bet kuris subjektas. Šią taisyklę Sprendime patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas (skundžiamo sprendimo 90 punktas), tačiau vėliau nuo jos nukrypo, nepateikęs tinkamų ir aiškių motyvų. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą priešieškinį atmesti.

20.2.2. Teismas turėjo pripažinti, kad ginčijamas Bendrijos dizainas nėra naujas ir neturi individualių savybių. Padaręs išvadą priešieškinį atmesti, Vilniaus apygardos teismas plačiau neanalizavo priešieškinyje išdėstytų argumentų ir įrodymų dėl ginčijamo Bendrijos dizaino registracijos negaliojimo. Apeliantų įsitikinimu, ginčijamo Bendrijos dizaino registracijos negaliojimas, t. y., faktas, kad ginčijamas Bendrijos dizainas tuo metu, kai ieškovas teikė paraišką jo registracijai, nebuvo naujas ir neturėjo individualių savybių (lyginant jį su kitais rinkoje jau anksčiau egzistavusiais konditerijos gaminio šokoladinio grybuko dizainais) šiame teismo procese buvo pagrįstas išsamiais apeliantų pateiktais įrodymais ir argumentais. Akcentuoja ir tai, kad šokoladiniai grybukai yra elementarios formos ir nesudėtingai pagaminamas produktas, internete galima rasti viešos informacijos apie jų gamybą arba gamintojų siūlomus parduoti grybukus arba jų kojeles. Užsienio valstybėse platinami specialūs rinkiniai, kuriuos sudaro plastikinės grybukų kepurėlių formelės, tūbelės su skysta kakavos ar kita mase bei sausainių kojelės. Taigi, šokoladinius grybukus vartotojai lengvai gali pasigaminti net ir buitinėmis sąlygomis namuose; aptariami konditerijos gaminiai yra standartiniai šokoladiniai grybukai (ovalia rudos spalvos kepurėle ir gelsvu koteliu). Iki ginčijamo Bendrijos dizaino pateikimo paraiškos (2013 m. sausio 3 d.), šokoladinio grybuko, tapataus ginčijamam Bendrijos dizainui arba sukeliančio panašų bendrą įspūdį, dizainas jau buvo naudojamas: gaminamas, teikiamas rinkai, reklamuojamas, pristatomas parodose ir skelbiamas reklaminiuose kataloguose bei internete.

20.2.3. Dėl teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Bendrijos dizainą. Faktas, jog tam tikras dizainas buvo registruotas kaip Bendrijos dizainas automatiškai nereiškia, jog toks dizainas atitinka naujumo ir individualių savybių kriterijus. Tai reiškia tik faktą, jog tokio Bendrijos dizaino galiojimas iki šiol nebuvo ginčijamas.

20.2.4. Ginčijamas Bendrijos dizainas yra tapatus ir / arba sukuria panašų bendrą įspūdį su anksčiau visuomenei atskleistais šokoladinių grybukų dizainais. Kauno Technologijos Universiteto Mechanikos Inžinerijos ir Dizaino fakulteto Dizaino centro vadovė R. V. palygino pateiktų gaminių bruožus (formą ir sudedamąsias dalis, linijas bei kontūrus, spalvą, tekstūrą, ornamentiką, medžiagas) ir konstatavo, jog visi šie ginčijamo dizaino ir ankstesnio dizaino požymiai yra panašūs, t. y. neturi absoliučiai jokių individualių detalių, bendras įspūdis nesiskiria. Apeliantų nuomone, akivaizdu, jog ginčijamas Bendrijos dizainas gali būti tapatinamas ir sukurti panašų bendrą įspūdį kaip ir kitų konditerijos gaminių šokoladinių grybukų dizainai.

20.3. Šokoladiniai grybukai, tapatūs ar sukuriantys panašų bendrą įspūdį kaip ir registruotas Bendrijos dizainas, buvo gaminami, platinami ir reklamuojami dar iki 2013 m. Apeliantai priešieškinyje nurodė net keletą tarpusavyje nesusijusių praktinių pavyzdžių dėl tapačių ar panašų bendrą įspūdį sukeliančių šokoladinių grybukų gaminių, kurie buvo užregistruoti dizaino tarnybose ir / arba gaminami, pateikti rinkai, demonstruojami parodose bei interneto svetainėje Youtube, skelbiami reklaminiuose kataloguose ar kitaip reklamuojami iki ieškovė pateikė paraišką registruoti ginčijamą Bendrijos dizainą (iki 2013 m. sausio 3 d.).

20.4. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ir šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, teismo išvada, kad ieškinį ir priešieškinį atmetus, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, yra nepagrįsta. Apeliantai, gindamiesi nuo šio nepagrįsto ieškinio, bylinėjimosi išlaidų nebūtų patyrę. Taip pat, gindamiesi nuo šių nepagrįstų ir nesąžiningų ieškovės reikalavimų, apeliantai nebūtų teikę priešieškinio. Šiuo atveju aktyvia gynybos priemone (pareiškę priešieškinį) apeliantai gynėsi nuo nepagrįstų ieškovės reikalavimų. Net jei Lietuvos apeliacinis teismas manytų, jog ieškinio ir priešieškinio atmetimas reiškia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas neturi būti sprendžiamas, svarbu atkreipti dėmesį, jog CPK 93 straipsniu numatyta išimtis iš bendro bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principo. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, tendencingai klaidino Vilniaus apygardos teismą, įvairius procesinius dokumentus teikė likus neproporcingai trumpam terminui iki teismo numatytų žodinių bylos nagrinėjimo posėdžių, taip sukeldamas papildomas bylinėjimosi išlaidas. be to ieškovė pateikė tariamą susitarimą dėl autorių teisių perdavimo tik 2017 m. kovo 9 d. Šią dieną jau buvo: i) praėję daugiau nei vieneri metai nuo teisminio ginčo pradžios (ieškinys paduotas 2016 m. vasario 17 d.), ii) pasibaigusi pasirengimo bylos nagrinėjimui teismo posėdyje stadijai (2016 m. gruodžio 6 d. rezoliucija nustatyta bylos nagrinėjimo iš esmės teisme data) ir iii) likus vos keliolikai dienų iki 2017 m. kovo 28 d. žodinio bylos nagrinėjimo posėdžio dienos. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį (dėl žalos dydžio) 2017 m. kovo 27 d., t. y., likus vos vienai dienai iki žodinio bylos nagrinėjimo posėdžio dienos, todėl žodinis bylos nagrinėjimas buvo nukeltas. Akcentuoja, jog ieškovė buvo teismo įpareigota pateikti tariamo susitarimo dėl autorių teisių perdavimo originalą iki 2017 m. rugpjūčio 19 d., bet per nustatytą terminą ir dar beveik 4 mėnesius po to jo jokių argumentų dėl minėto dokumento buvimo ar nebuvimo neteikė; informaciją dėl tariamo neidentifikuoto dokumento praradimo teismui pateikė tik 2017 m. gruodžio 12 d. (žodinio bylos nagrinėjimo posėdžio dieną). Apeliantų nuomone, ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi netinkamai, trukdė Vilniaus apygardos teismui operatyviai išnagrinėti ginčą, apsunkino apeliantų galimybes planuoti tolesnes teisminės gynybos priemones bei provokavo vis naujus papildomus apeliantų procesinius veiksmus, kurių atlikimas pareikalavo naujų / papildomų bylinėjimosi išlaidų. Todėl apeliantai Lietuvos apeliacinio teismo prašo pakeisti skundžiamojo sprendimą dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo ir priteisti iš ieškovės visas apeliantų patirtas bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas.

Atsiliepimas

21. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai UAB „Miltonas“ ir M. R. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą bei priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu argumentus:

21.1. Dėl ieškovės nesąžiningumo reiškiant reikalavimus. Ieškovė nuosekliai klaidina teismą teigdama, jog M. R. vardu registruotas nacionalinis dizainas „Kepiniai“ yra iš esmės tapatus ieškovės registruotiems Bendrijos dizainams. Atsakovų nuomone, ieškovė nepateikė jokių tinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog dizainu „Kepiniai“ įregistruoti dizaino pavyzdžiai ir ieškovės registruoti Bendrijos dizainai yra galimai panašūs, ar, juo labiau, tapatūs.

21.2. Ieškovė neturi teisių į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus kaip autorių turtinių teisių objektus. Pažymi, kad ieškovė nei anksčiau, nei šiuo metu negamina gaminių pagal savo registruotus Bendrijos dizainus, o užsiima iš esmės kito pobūdžio gamybine veikla – konditerijos ir šokolado pramonės įrenginių eksportu ir importu. Nei oficialiame ieškovės puslapyje http://waltcher.com/, nei viešojoje erdvėje nėra jokios informacijos apie ieškovės gaminamus ar platinamus šokoladinius grybukus. Waltcher GmbH buvo įkurta 2009 m., ir pagal bendrovės „Creditinfo“ išrašą pastaraisiais metais joje dirba tik 1 darbuotojas; teismui nėra pateikta jokia oficiali informacija apie ieškovės vadovą, įmonės realiai vykdomą veiklą ar pan. Ieškovė, siekdama pagrįsti savo tariamas turtines teises į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus, pateikė suklastoto dokumento kopiją – tariamo susitarimo dėl autorių turtinių teisių perdavimo kopiją. Šį susitarimą tariamai pasirašiusi viena iš autorių I. I. B. raštu patvirtino aplinkybę, jog tokio susitarimo nei ji, nei kiti jame autoriais nurodyti asmenys niekada nepasirašė. Papildomai atkreipia dėmesį, jog ieškovo atstovė žodinių bylos nagrinėjimo posėdžių metu patvirtino, jog nėra mačiusi šio susitarimo originalo bei nežino, koks konkretus asmuo ieškovės vardu šį susitarimą pasirašė. Taigi, ieškovės siekiai šiame teisminiame procese yra nesąžiningi ir pagrindinis Ieškovo siekis yra noras nesąžiningai pasipelnyti.

21.3. Dėl ieškovės pateiktos specialistės išvados. Visų dizaino „Kepiniai“ pavyzdžių panašumą į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus grindžia specialistės M. K. 2016 m. kovo 21 d. išvada, kurios duomenimis, lyginamų grybuko formos gaminių proporcijos, atskirų detalių ir bendras vaizdas yra labai panašūs; kai kurių iš pateiktų pavyzdžių erdvinės formos yra tapačios arba labai panašios. Atsakovai nuosekliai laikosi nuomonės, jog specialistės M. K. išvada dėl visų dizainų tapatumo negalima remtis, nes ši išvada yra pagrįsta ne „informuoto vartotojo“, o „vidutinio vartotojo“ testu. Be to, ieškovės pasitelktos specialistės išvadoje ginčui itin reikšmingi aspektai net nebuvo analizuojami, nors dizaino specialistė negalėjo nepastebėti esminių skirtingų elementų ir bent jau palyginti, kokį įspūdį informuotam vartotojui jie gali sukurti. Todėl skundžiamajame sprendime teisingai konstatuota, jog ieškovės specialistės išvadoje konstatuoti faktai dėl sutampančių tam tikri lyginamų dizainų aspektų, nepakankami tam, kad būtų galima konstatuoti šių lyginamų dizainų tapatumą (skundžiamojo sprendimo 106 punktas).

21.4. Ieškovės registruoti bendrijos dizainai ir atsakovų dizainas „Kepiniai“ nėra tapatūs. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad lyginant ieškovo registruotus Bendrijos dizainus ir atsakovų nacionalinio dizaino „Kepiniai“ atvaizdus yra pakankamai požymių, kurie juos individualizuoja ir leidžia laikyti netapačiais bei konstatuoti, jog lyginami dizainai, atsižvelgiant į konditerinio gaminio – grybuko – platų paplitimą bei menką originalumą, kurio gamybai ir yra registruoti ieškovės ir atsakovų dizainai, jų savybės skiriasi pakankamai, t. y. esminėmis detalėmis (skundžiamo sprendimo 111 punktas):

21.4.1. atsakovas M. R. Valstybiniame patentų biure įregistravo aštuonis dizaino pavyzdžius, kurie pavyzdžiai net patys tarpusavyje nėra nei tapatūs, nei panašūs, nes: a) visi aštuoni pavyzdžiai akivaizdžiai skiriasi galvučių (kepurėlių) forma; b) pavyzdžiai Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7 dėl savo stilizuotų kepurėlių net nėra panašūs į tipinius grybukus – vidutiniam vartotojui jie gali būti panašūs į gėlytes ar kitus stilizuotus objektus; c) pavyzdys Nr. 8 kardinaliai skirtingas – nuo visų kitų dizaino pavyzdžių skiriasi tiek jo kotelio spalva ir ornamentika, tiek kepurėlės spalva ir kepurėlės forma. Ieškovės atskirais Bendrijos dizainais įregistruoti keturi dizainai tarpusavyje skiriasi, nes: a) visi keturi dizainai skiriasi galvučių (kepurėlių) forma; b) dizainai skiriasi kotelio forma – pirmųjų dviejų dizainų kotelių apačia ovali, kitų dviejų dizainų kotelių apačia stačiakampė; c) trečiasis dizainas (registruotas Bendrijos dizainu Nr. 002161554-0003) nuo visų kitų Ieškovo registruotų Bendrijos dizainų skiriasi tiek kepurėlės forma ir spalva, tiek kotelio spalva.

21.4.2. Ieškovė neišskyrė, kurie dizaino „Kepiniai“ yra panašūs į kuriuos konkrečius ieškovės registruotus Bendrijos dizainus. Pažymi, kad 2015 m. vasarą, kuomet prasidėjo šalių komunikacija, atsakovė gamino ir Lietuvoje platino šokoladinius grybukus pagal vienintelį dizaino „Kepiniai“ pavyzdį Nr. 1. Atsakovai neneigia fakto, jog registruoto dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 ir ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 turi panašumų, nes abu dizainai vaizduoja šokoladinį grybuką, kurį sudaro rudos spalvos kepurėlė ir gelsvos spalvos kotelis. Atsakovams yra akivaizdu, kad atsakovo registruoto Dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 ir ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 skiriasi šiomis esminėmis savybėmis. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šie dizainų skirtumai yra akivaizdžiai pastebimi bet kuriam informuotam vartotojui (skundžiamojo sprendimo 113 punktas). Atkreipia dėmesį, jog ieškovė yra pateikusi Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai paraišką su grafiniais piešiniais, kuriuos matyti grybuko dvisluoksnė kepurėlė bei stačiakampio formos skersmens kojelė. Todėl ieškovės registruoti Bendrijos dizainai ir atsakovų nacionalinio dizaino „Kepiniai“ grafiniai piešiniai nėra tapatūs ir nesukuria informuotam vartotojui bendro vienodo įspūdžio.

21.5. Dėl dizainerio laisvės, kuriant konditerijos gaminius (šokoladinius grybukus). Atsakovų nuomone, ieškovė klaidina teismą, kadangi atsakovai įrodė, kad šokoladiniai grybukai, sudaryti iš sausainio kojelės ir šokoladinės kepurėlės, yra masinės gamybos produktai, kuriuos gamina konditerijos įmonės įvairiose pasaulio šalyse. Tiek šių konditerijos gaminių kojelę (sausainių gaminius), tiek kepurėlės formas šios konditerijos įmonės dažniausiai perka gamintojų, kurie užsiima masine kojelių (sausainių gaminių) ar plastikinių formų (naudojamų kepurėlėms gaminti) gamintojų. Kojelės „kauliuko” formą (t. y. nedidelį susiaurėjimą per vidurį) lemia ne dizainerio išradingumas ar laisvė sukurti išskirtinės formos konditerijos gaminio dizainą, o technologinis procesas, kadangi būtinas svorio centro perkėlimas į kraštus. Ieškovės registruotų Bendrijos dizainų kojelė skiriasi nuo įprastos „kauliuko formos“ kojelės, kuri naudojama kitų gamintojų, taip pat ir atsakovų, gaminių dizainuose ir gaminiuose. Trys ieškovės registruoti Bendrijos dizainai turi stačiakampio formos kojelę, vienas ne stačiakampio formos kojelę. Taip pat ieškovės registruoto Bendrijos dizaino ir pagal atsakovų nacionalinį dizainą „Kepiniai“ gaminamo gaminio kojelės forma vaizde iš apačios, skiriasi.

21.6. Dėl tariamų ieškovės autoriaus turtinių teisų pažeidimo. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia neva atsakovų gaminamuose šokoladiniuose grybukuose yra nukopijuotas ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001. Ieškovė remiasi specialistės išvada bei tariamu susitarimu dėl autorių turtinių teisių perdavimo. Atsakovai su šiais teiginiais nesutinka, nes: 1) ieškovė savo autoriaus turtines teises grindžia tariama (suklastota) autorių teisių perdavimo sutartimi, 2) ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 neatitinka autorių teisių objektui būtino originalumo reikalavimo, todėl negali būti laikomas autorių teisių objektu. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas spręstų, jog ieškovo registruoto Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 registracija turėtų būti panaikinta, turėtų būti įvertinamas ir ieškovės registruoto Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001, kaip autorių teisių objekto statusas (t. y., ar šis dizainas gali būti saugomas kaip autorių teisių objektas, t. y., kūrinys). Ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 – grybuko rusva kepurėle bei gelsvu koteliu piešinėlis ir juo vaizduojamas gaminys – nėra nei naujas, nei savitas ar originalus kūrinys, o tiesiog atvaizduoja įprastą grybuką, kuris dažniausiai yra vaizduojamas rusva kepurėle ir gelsvu koteliu. Ieškovės registruoto Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 piešinėlis panašus į grybuko piešinėlius, pateikiamus pieštų grybų rinkiniuose arba knygose vaikams. Kitų gamintojų visame pasaulyje gaminami, platinami, reklamuojami ir demonstruojami parodose konditeriniais gaminiai – šokoladiniais grybukai su rusva galvute bei gelsvu sausainio koteliu (savo spalva, forma ir kitais skiriamaisiais požymiais) yra itin panašūs ar net tapatūs su ieškovės registruotu Bendrijos dizainu Nr. 002161554-0001. Kadangi kūrinio originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl esant ginčui šią aplinkybę turi nustatyti teismas vertindamas reikšmingus klausimui išspręsti įrodymus.

21.7. Dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Pirma, reikalauti priteisti iš anksto nenumatytas gauti pajamas draudžiama tiek pagal CK nuostatas, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Negautos pajamos turi būti realios, tikėtinos. Antra, ieškovė neįrodė reikalaujamo 7 proc. licencinio atlyginimo nuo gautų pajamų už ieškovės registruoto Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 naudojimą UAB „Miltonas“ veikloje 2014-01-01–2015-12-14 metų laikotarpiu. Be to, ieškovė, apskaičiuodama savo tariamai patirtus nuostolius, privalo iš savo sukalkuliuoto tariamai negauto licencinio atlyginimo už atitinkamą laikotarpį sumų minusuoti pelno mokestį. Tokių įrodymų nepateikė. Paaiškina, kad licenciniai mokesčiai paprastai nėra viešai skelbiami, dėl jų licenciatas su licenciaru susidera privačiai; licencinis mokestis praktikoje nustatomas atsižvelgiant į daugelį kriterijų, pvz., dizaino / autorių teisių objekto sukūrimo kaštus, licencijos rūšį (išimtinė, neišimtinė), suteikiamos licencijos terminą ir teritoriją, paties licenciaro indėlį populiarinant licencijuojamą gaminį ir didinat visuomenės susidomėjimą juo, licenciaro veiksmus ir įsipareigojimus reklamuojant gaminį, ir kt. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl savo atliktų darbų, panaudotų priemonių ar bet kokio kito indėlio kuriant ar vystant ieškovės registruotą Bendrijos dizainą Nr. 002161554-0001 ir kitusi registruotus Bendrijos dizainus Lietuvoje ar kitose pasaulio valstybėse. Priešingai, ieškovė niekada negamino gaminių pagal savo registruotą Bendrijos dizainą Nr. 002161554-0001 ir kitus registruotus Bendrijos dizainus, taip pat nepateikė įrodymų, kad suteikė teisę už licencinį atlyginimą juos gaminti kitiems subjektams. Ieškovės pateiktas nepasirašytas Vokietijos įmonės atstovo patvirtinimas dėl šokoladinių grybukų gamybos bei komercinis pasiūlymas „Maxima“ prekybos tinklui kelia daugiau nei pagrįstų abejonių. Atsakovės gaminamus šokoladinius grybukus Lietuvoje savo lėšomis reklamavo ir populiarino tik UAB „Miltonas“ ir tai stipriai padidino jų populiarumą ir atvėrė kelius naujoms mažmeninės prekybos nišoms bei naujiems pirkėjams. Neatlikus minėtų veiksmų, šokoladinių grybukų pardavimų apimtys būtų buvusios gerokai mažesnės.

21.8. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Tarp šalių vyko ne derybos, o komunikacija, nes ieškovė tiesiog vienašališkai nustatinėjo galimo licencinio mokesčio sumas ir reikalavo, kad atsakovai jai mokėtų 10 proc. licencinį atlyginimą nuo gautų pajamų; atsakovui M. R. nurodžius, kad galėtų kalbėti apie 3 650,00 Eur per metus, ieškovė pareikalavo, kad atsakovai mokėtų 3 650,00 Eur kaip metinį licencijos mokestį ir papildomai 8 proc. licencinį atlyginimą nuo pardavimo apimčių per mėn.; kartu pasiūlė pirkti sausainio kojelę šokoladiniams grybukams (t. y. masinės gamybos gaminį) bei uždrausti ukrainietiškų grybukų įvežimą į ES.

22. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė Waltcher GmbH prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nepakeistas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su atsakovų apeliaciniu skundu motyvus:

22.1. Dėl apeliantų teisės reikšti priešieškinį ir materialinės teisės pažeidimo nebuvimo. Apeliantai neteisingai interpretuoja skundžiamo sprendimo 135–146 punktuose išdėstytus argumentus. Šiuo atveju teismas konstatavo, jog kepinių rinkoje gali koegzistuoti įvairios kepinių – grybukų – variacijos, kurios nors ir su neypatingais skirtumais, tačiau gali būti vertinamos kaip netapačios, besiskiriančios ne tik neesminiais skirtumais, bet pripažįstamos pakankamai originaliomis. Todėl teismas priešieškinį atmetė. Ieškovės nuomone, priešieškinio logiškai neįmanoma patenkinti, t. y. neįmanoma pasakyti, kad grybukų dizainas yra ir originalus ir ne naujas tuo pat metu. Apeliantai skundo 2.12–2.16 papunkčiais nurodė, kad priešieškinyje rėmėsi Dizaino reglamento 25 straipsnio 1 dalies b punktu – pagal šią nuostatą bet koks subjektas turi materialinį teisinį suinteresuotumą. Tuo tarpu teismas atmetė priešieškinį nurodydamas, kad subjektas, norėdamas remtis dizaino neatitikimo naujumo ir individualių savybių kriterijui, turi turėti teisę į Bendrijos dizainą pagal Dizaino reglamento 14 straipsnio nuostatas, kurios apeliantai neturi. Ieškovė pažymi, kad šis teismo argumentas (apeliantai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo) yra papildomas ir neesminis. Net jei ir teismas laikytų, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai aiškino Dizaino reglamento 25 straipsnį, ieškovė yra įsitikinusi, jog teismas pagrįstai ir teisėtai priešieškinį atmetė.

22.2. Dėl nepagrįstų teiginių, kad neva ginčijamas bendrijos dizainas nėra naujas ir neturi individualių savybių. Ieškovė nesutinka su apeliantų argumentais, jog gaminio dizainas nėra naujas ir neturi individualių savybių. Pirma, vien ta aplinkybė, kad teismas detaliai neaptarė kiekvieno įrodymo, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino; skundžiamo sprendimo 47–54 punktuose aptarta priešieškinio pozicija. Antra, atmetus ieškinį yra logiškai neįmanoma šios bylos teisiniame kontekste prieiti kitokios išvados dalyje dėl priešieškinio. Trečia, kaip išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, ankstesnis Bendrijos dizainas galioja ir teisės į šį dizainą ginamos tol, kol nėra pateikta įrodymų, t. y. galutinio teismo sprendimo, jog ankstesnis Bendrijos dizainas, kuriuo remiamasi ginče yra pripažintas negaliojančiu. Ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 yra galiojantis. Ketvirta, apeliantų teiginys, jog konditerijos gaminiai šokoladiniai grybukai nuo seno yra žinomi vartotojams visame pasaulyje ir gaminami įvairiose pasaulio šalyse yra nepagrįstas.

22.3. Dėl ankstesnio dizaino atskleidimo oficialiai įregistruojant ir paskelbiant atitinkamose dizaino registracijos duomenų bazėse. Pirma, Rusijos Federacijos Federaliniame pramoninės nuosavybės institute registruotas dizainas Nr. 61461 (paraiškos Nr. 20005501302, paraiškos data: 2005-04-29, registracijos data: 2007-02-16) nebuvo lengvai pasiekiamas per viešąsias duomenų bazes ir internete, dėl to negalėjo būti žinomas Europos Sąjungoje veikiantiems atitinkamiems specialistams (dizaineriams, gamintojams ir prekybininkams ir kt.). Antra, aplinkybė, kad Pietų Korėjos įmonė Orion Corporation yra įregistravusi dizainą „Konditerijos gaminys (paraiškos padavimo data 2006-10-03, registracijos Nr. 1578, registracijos data 2007-08-27), taip pat neturi jokios reikšmės, nes šio konditerinio gaminio dizainas skiriasi nuo ieškovės registruoto Bendrijos dizaino pavyzdžių. Tuo pačiu taip pat nėra aktuali informacija, kad šio gaminio dizainas Pietų Korėjos Onon Corporation vardu 2006 metais taip pat registruotas ir Estijoje (paraiška D2006000092), Latvijoje (paraiška D-06-39), Bulgarijoje (paraiška 702006000008566-0001), Čekijoje (paraiška 33706-0001). Dėl tos pačios priežasties neaktualu, jog 2010 m. lapkričio 15 d. šie grybukai buvo reklamuojami „Choco Boy“ televizijos reklamoje. Ieškovės registruoto dizaino vaizdas buvo viešai prieinamas duomenų bazėse.

22.4. Dėl ankstesnio dizaino atskleidimo dizainą demonstruojant ir naudojant versle. Ieškovė sutinka su apeliantais, jog dizainas gali būti laikomas viešai atskleistu, jį demonstruojant parodose ir naudojant versle, tačiau ir tokiam atskleidimui yra taikoma išimtis – į tokius ankstesnio dizaino atskleidimo veiksmus neturi būti atsižvelgiama, kai yra pateikiami įtikinami faktai, įrodymai ir argumentai, kurie pagrindžia, kad šie įvykiai nebuvo žinomi įprastinėmis verslo sąlygomis asmenų ratui, besispecializuojančiam atitinkamam sektoriuje Europos Sąjungoje. Ieškovės nuomone 2008 m. rugsėjo mėn. „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ šokoladinių grybukų eksponavimas tarptautinėje maisto pramonės parodoje „World Food Moscow“ negalėjo būti žinomas įprastinėmis verslo sąlygomis asmenų ratui, besispecializuojančiam atitinkamame sektoriuje Europos Sąjungoje, nes: i) paroda buvo skirta visai maisto pramonei, o ne specialiai konditeriniams gaminiams, ii) nėra duomenų iš kokių valstybių 2008 m. parodoje dalyviai, besispecializuojantys konditerijos sektoriuje ES, dalyvavo. „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ reklaminis katalogas parengtas rusų kalba, o dauguma ES piliečių šios kalbos nemoka. Ieškovė nesutinka ir su apeliantų teigimu, kad Rusijos Federacijos subjekto Jeliseejevskio konditerijos namų ir ieškovės Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 atvaizdai gali būti tapatinami ir sukelti informuotam vartotojui tą patį įspūdį. Ieškovės vertinimu, tai, kad ankstesnis Jeliseejevskio konditerijos namų dizainas buvo prieinamas Rusijos Federacijos teritorijoje, tai nereiškia, kad minėtas dizainas ir gaminys galėjo pagrįstai tapti žinomu įprastu būdu Bendrijoje atitinkamos srities specialistui, nes nėra jokių įrodymų, kad šiuo gaminiu buvo prekiaujama ES teritorijoje ir, kad jis buvo žinomas Bendrijoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams. Nuo ankstesnio dizaino apelianto registruotas dizainas skiriasi kepurėlių forma (ankstesniojo dizaino kepurėlė yra mažesnio dydžio) ir kotelių forma, ornamentika. Ankstesniojo dizaino kotelis per vidurį yra siauresnis, nepastebima jokių dekoro elementų, priešingai negu ant ginčijamo Bendrijos dizaino kotelio, kuris yra platesnis bei dekoruotas taisyklingai išdėstytais skersiniais įspaudais. Pastebi, jog iš pateiktos PENZA FOOD grybukų nuotraukos negalima susidaryti pilno vaizdo, kokios formos grybukai yra, todėl yra neįmanoma atlikti minėtų grybukų palyginimo. Taip pat ieškovė nesutinka, kad Japonijos Meiji įmonių Meiji Seika Kaisha, Ltd. šokoladiniai grybukai yra ankstesnis dizaino atskleidimas, nes ieškovo gaminio kepurėlė yra pusapvalė, taisyklinga, jos apačia yra dvisluoksnė, gaminio kotelis pailgas, tiesus, paženklintas brūkšneliniais ornamentais, tuo tarpu Japonijos įmonės grybuko kepurėlės forma nėra pusapvalė, o daugiau primena suskleistą skėtį, todėl skiriasi savo esminiais požymiais ir nesudarytų informatyviam vartotojui to paties įspūdžio.

22.5. Dėl ankstesnio dizaino atskleidimo dizainą skelbiant internete. Ieškovė sutinka su apeliantais, kad ankstesnis dizainas gali būti atskleistas internete, kai yra aiškiai identifikuotina šio atskleidimo data, tačiau tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama į šios svetainės prieinamumą ir paieškos galimybes. Taip pat sutinka, kad Youtube yra prieinama ir lengvai paieškoma svetainė asmenų ratui, besispecializuojančiam konditerijos sektoriuje Europos Sąjungoje, tačiau, kaip anksčiau minėta, nei Orion Corporation šokoladinių grybukų dizainas, kuris atsispindi „Choco Boy“ reklaminiame video klipe internete, Youtube įkeltas 2010 m. lapkričio 15 d., nei PENZA FOOD video įraše, kuriame fiksuojamas šokoladinių grybukų gamybos procesas, į kanalą Youtube įkeltas 2011 m. liepos 12 d., nei šokoladinių grybukų „Kinoko No Yama“ reklaminis įrašas, į Youtube įkeltas 2009 m. spalio 27 d., negali būti laikomas ankstesniu dizaino atskleidimu, nes, kaip anksčiau paaiškinta, šie dizainai ir ginčijimas Bendrijos dizainas yra nepanašūs. Be to, didžioji dalis informacijos internete yra japonų ar rusų kalba, t. y. ne Europos Sąjungos kalba.

22.6. Dėl ieškovės teisės į dizainus kaip autorinius kūrinius. Ieškovė nesutinka su apeliantų argumentu, neva pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo ieškovės teisės į Bendrijos dizainus kaip autorinius kūrinius turėjimo ir neva buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės šioje dalyje. Sprendimo 115 punkte nurodyta, jog ieškovė neįrodė, kad dizainą sukūrė ieškovė, ar kad atsakovai kitokiais savo veiksmais būtu pažeidę ieškovės, kaip autoriaus turtinių teisių į Bendrijos dizainus turėtojų teises ir teisėtus interesus; tuo tarpu sprendimo 133 punkte teismas nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad ji yra ginčo gaminių ar dizaino autorė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų autoriaus turtinių teisių kontekste. Ieškovė teises į gaminio formą, kaip autoriaus teisių objektą, yra įgijusi pagal sutartį su autoriais, pagal kurią autorių I. I. B., V. I. E., O. N. P. autorinės turtinės teisės į ieškovės registruotą dizainą buvo perduotos ieškovei. Apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties galiojimo nepagrįsti. Ši sutartis yra galiojanti. Argumentas dėl sutarties pateikimo laiko (ne kartu su ieškiniu) ar pasirašančio asmens vardo nenurodymo negali sąlygoti jos negaliojimo. Sutarties originalo nepateikimas buvo motyvuotas ir pagrįstas oficialiu dokumentu – pažyma iš Rusijos VRM skyriaus, patvirtinančia, jog sutarties originalas buvo pamestas. Apeliantų pateiktas I. B. 2017 m. kovo 27 d. pareiškimas buvo paneigtas ieškovo į bylą pateiktu vėlesniu pareiškimu, kuriame I. B. pranešė teismui, kad jos surašytą 2017 m. kovo 27 d. raštą UAB „Miltonas“ direktoriui M. R., ji pasirašė veikiama nesąžiningo elgesio ir būdama suklaidinta iš UAB „Miltonas“ pusės ir šis raštas buvo patvirtintas to paties patentinio patikėtinio A. A. Š.

22.7. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Situacijoje, kada yra atmestas ieškinys ir priešieškinis, bylinėjimosi išlaidos ir turėjo būti paliktos šalims, nes nė vienos šalies reikalavimai nebuvo patenkinti (CPK 93 straipsnis), todėl, šiuo konkrečiu atveju, nėra jokio pagrindo teigti, jog apeliantų bylinėjimosi išlaidas privalo atlyginti ieškovė. Taip pat ieškovė nesutinka su apeliantų pozicija neva Lietuvos apeliaciniam teismui yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio, kadangi ieškovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi neva nesąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl nagrinėjamos bylos ribų

23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl naujų įrodymų nepriėmimo

24. CPK 314 straipsniu reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalimi reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 28 d. gavo atsakovų M. R. ir UAB „Miltonas“ prašymą priimti ir pridėti prie bylos Rusijos Federacijos Federalinio pramoninės nuosavybės tarnybos Kolegijos atlikto prieštaravimo nagrinėjimo rezultatų išvadą ir Rusijos Federacijos Federaliniame pramonės nuosavybės institute registruoto šokoladinių grybukų dizaino Nr. 84796 registracijos išrašą. Šiais dokumentais atsakovai grindžia aplinkybes, jog Bendrijos dizaino paraiškos registracijai pateikimo metu ginčijamas ieškovės dizainas nebuvo naujas ir neturėjo jokių individualių savybių, lyginant jį su kitais rinkoje anksčiau egzistavusiais konditerijos gaminais – grybukais. Taip pat pažymėjo, kad Rusijos Federacijoje registruoto dizaino autorė ir savininkė yra tik I. I. B., o ieškovė pateikė susitarimo kopiją, kurioje nurodyti trys autoriai. Ieškovė 2019 m. vasario 8 d. atsiliepimu prašė atsakovų pateiktų naujų dokumentų nepriimti.

25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovų pateiktais naujais dokumentais, sprendžia jų nepriimti ir grąžina juos padavusiam asmeniui, kadangi prašomas prijungti prie bylos Rusijos Federacijos sprendimas yra apskųstas ir neįsiteisėjęs, kartu su atsakovų 2017 m. birželio 30 d. tripliku (teisme gautas 2017 m. liepos 3 d.), Priedas Nr. 2, į bylą pateiktas Rusijos Federacijos Federaliniame pramonės nuosavybės institute registruoto šokoladinių grybukų dizaino Nr. 84796 registracijos išrašas su vertimu į lietuvių kalbą bei ieškovės pozicija šiuo klausimu yra išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo netenkinimo

26. Dėl dizainų tapatumo / netapatumo. Pagal Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas, tiek literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių, tiek ir įregistruoto dizaino savininkų teises Lietuvos Respublikoje gina įstatymai, kurie be autoriaus ir/ar dizaino savininko sutikimo draudžia kitiems asmenims atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti bet kokius gaminius ar jų dalis, kurių dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino. Tačiau dizainas pripažįstamas nauju ir tokio dizaino naudojimas negalės būti laikomas įregistruoto dizaino savininko teisių pažeidimu, jeigu toks dizainas turės individualių savybių ir jeigu informuotam vartotojui sudarys bendrą dizaino įspūdį, kuris skirsis nuo įregistruotojo dizaino (Dizaino įstatymo 4, 5, 6, 36 straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304-2005).

27. Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gruodžio 12 d. Reglamento (EB) Nr.6/2002 dėl Bendrijos dizaino (toliau – ir Bendrijos dizaino reglamentas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotasis Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui išimtinę teisę jį naudoti ir neleisti be jo leidimo jį naudoti trečiajai šaliai; naudojimu laikomas gaminio, kuriame tas dizainas pritaikytas arba panaudotas, gaminimas, siūlymas, pateikimas į rinką, importavimas, eksportavimas ar naudojimas arba tokio gaminio kaupimas šiems tikslams.

28. Dizainas yra viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir (arba) jo ornamentikos specifinių savybių – linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagos (Dizaino įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Dizainas laikomas tapačiu kitam dizainui, jeigu jų savybės skiriasi tik neesminėmis detalėmis (Dizaino įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Dizaino įstatymo 6 straipsnis numato, jog dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu informuotam vartotojui sudarytas bendras dizaino įspūdis skiriasi nuo bet kokio kito dizaino, kuris tapo visuomenei prieinamas iki paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – iki prioriteto datos, jam sudaryto bendro įspūdžio. Vertinant individualias dizaino savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvę kuriant dizainą. Numatydamas, kokiais atvejais dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, Bendrijos dizaino reglamento 6 straipsnis nurodo, jog dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu jo bendras įspūdis informuotam vartotojui skiriasi nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui padaro bet koks kitas dizainas, kuris tapo prieinamas visuomenei: a) iki tos datos, kai dizainas, kurį siekiama apsaugoti, tapo pirmą kartą prieinamas visuomenei, jei tai yra neregistruotasis Bendrijos dizainas; b) iki paraiškos įregistruoti dizainą, kurį siekiama apsaugoti, padavimo datos, o prašant prioriteto – iki prioriteto datos, jeigu tai yra registruotasis Bendrijos dizainas. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (toliau – ir ESINT) netikrina nei dizaino naujumo, nei individualių savybių. ESINT atlieka paraiškos registruoti Bendrijos dizainą ekspertizę (t. y. patikrina, ar paraiška atitinka formalius reikalavimus, ar registruojamas dizainas atitinka formalų dizaino apibrėžimą). Jei ESINT nustato, jog registruojamas Bendrijos dizainas atitinka aukščiau nurodytus reikalavimus, ESINT paraišką įtraukia į Bendrijos dizainų registrą kaip registruotąjį dizainą. Taigi, ESINT tikrina tik registruojamo Bendrijos dizaino atitiktį formaliesiems reikalavimams, tačiau netikrina nei dizaino naujumo, nei individualių savybių.

29. Originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus. Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015).

30. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šalių dizainai nėra tapatūs bei nesutinka su skundžiamo sprendimo 108 punkte nurodytais argumentais bei mano, kad nustatytas bent vieno pavyzdžio tapatumas leidžia pripažinti registruoto dizaino registraciją negaliojančia iš dalies, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios galimybės nesvarstė.

31. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino atsakovo registruotus aštuonis dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdžius tarpusavyje bei padarė išvadą, jog jie nėra tapatūs ar panašūs, kadangi visi aštuoni pavyzdžiai skiriasi galvučių (kepurėlių) forma; pavyzdžiai Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7 dėl savo stilizuotų kepurėlių net nėra panašūs į tipinius grybukus – vidutiniam vartotojui jie gali būti panašūs į gėlytes ar kitus stilizuotus objektus; pavyzdys Nr. 8 kardinaliai skirtingas – nuo visų kitų dizaino pavyzdžių, nes skiriasi tiek jo kotelio spalva ir ornamentika, tiek kepurėlės bei kotelio spalva ir forma (skundžiamo sprendimo 109 punktas). Taip pat teismas tyrė ir vertino ieškovės registruotus keturis Bendrijos dizainus tarpusavyje bei padarė išvadą, jog skiriasi visų keturių dizainų galvučių (kepurėlių) bei kotelio forma – pirmųjų dviejų dizainų kotelių apačia ovali, kitų dviejų dizainų kotelių apačia stačiakampė. Trečiasis registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0003 nuo visų kitų ieškovės registruotų Bendrijos dizainų skiriasi tiek kepurėlės forma ir spalva, tiek kotelio spalva (skundžiamo sprendimo 110 punktas). Palyginęs ieškovės ir atsakovo dizainus, pirmosios instancijos teismas vertino, jog didžiausią panašumo lygį turi ieškovės Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 ir atsakovo dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdyje Nr. 1 pavaizduotas grybukas. Tačiau teismo vertinimu, lyginant šiuos dizainus, yra pakankamai požymių, kurie juos individualizuoja ir leidžia laikyti netapačiais, bei konstatuoti, jog lyginami dizainai, atsižvelgiant į konditerinio gaminio – grybuko – platų paplitimą bei menką originalumą, kurio gamybai ir yra registruoti ieškovės ir atsakovo dizainai, jų savybės skiriasi pakankamai, t. y. esminėmis detalėmis (skundžiamo sprendimo 111 punktas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo registruoto dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 ir ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001 skiriasi esminėmis detalėmis: atsakovo grybuko kepurėlės apačia yra lygi, o ieškovės grybuko kepurėlės apačia yra dvisluoksnė (registruoto dizaino piešinyje akivaizdžiai matomas iškilimas gaminio kepurėlės apačioje); atsakovės grybuko kotelio kraštai užapvalinti ir aptakūs, kotelio skersmuo ovalo formos, o ieškovės grybuko kotelis yra plokščias, kraštai stačiakampiai, kojelės skersmuo griežto stačiakampio formos, simetriškomis lygiagrečiomis kraštinėmis. Taigi, kotelių forma akivaizdžiai skiriasi. Šis skirtumas (tiek grafiniame piešinyje, tiek lyginant pagal registruotus dizainus pagamintus gaminius) akivaizdžiai pastebimas bet kuriam informuotam vartotojui. Be to, dizainai skiriasi ne tik kotelių forma, bet ir kotelių spalva, dekoru: atsakovės grybuko kotelis yra vienspalvis, o ieškovės grybuko kotelis yra išmargintas tamsiai rudos (kepurėlės spalvos) spalvos įstrižomis, simetriškai išdėstytomis stačiakampėmis juostelėmis, kas vertinama kaip papildomas ieškovės dizainą individualizuojantis požymis, padedantis atskirti ieškovės ir atsakovės dizainus. Šie grybukų dizaine esantys skirtumai yra akivaizdžiai pastebimi bet kuriam informuotam vartotojui (skundžiamo sprendimo 113 punktas).

32. Teisėjų kolegijai palyginus ieškovės registruotus keturis Bendrijos dizainus (toliau – ir ieškovės grybukai):

Nr. 002161554-0001 Nr. 002161554-0003 Nr. 002161554-0004 Nr. 002161554-0005

su atsakovo registruotais aštuoniais dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdžiais (toliau – ir atsakovo grybukai; jų pavyzdžiai):

nustatyta, jog atsakovo penkių grybukų kepurėlių stilizuotos formos (pavyzdžiai Nr. 3, Nr. 4. Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7) yra skirtingos visoms ieškovės grybukų kepurėlių formoms. Atsakovo visų grybukų koteliai skirtingi ieškovės dviejų grybukų koteliams (Nr. 002161554-0004 ir Nr. 002161554-0005). Dviejų atsakovo grybukų (pavyzdžiai Nr. 1 ir Nr. 8) kepurėlių formos iš dalies panašios į vieną ieškovės grybuko kepurėlės formą ((Nr. 002161554-0001), t. y. atsakovo grybuko (pavyzdys Nr. 8) kepurėlė yra stilizuota spalvomis, atsakovo grybukų (pavyzdžiai Nr. 1 ir Nr. 8) kepurėlių formos kraštai nėra suapvalinti, o ieškovės grybuko kepurėlės formos (Nr. 002161554-0001) kraštai suapvalinti. Taip pat atsakovo grybuko (pavyzdys Nr. 1) kotelio forma panaši į ieškovės dvejų ieškovės grybukų kotelių formas (Nr. 002161554-0001 ir Nr. 002161554-0003), tačiau atsakovo grybuko (pavyzdys Nr. 8) kotelio forma yra akivaizdžiai skirtinga visoms ieškovės grybukų kotelių formoms. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog vizualiai panašiais (ne identiškais) galima vertinti tik ieškovės Bendrijos dizaino Nr. 002161554-0001 ir atsakovo dizaino ,,Kepiniai“ pavyzdyje Nr. 1 pavaizduotus grybukų atvaizdus:

Atsakovo registruoto ir gaminamo nacionalinio dizaino „Kepiniai“ pavyzdys Nr. 1 Ieškovės registruotas Bendrijos dizainas Nr. 002161554-0001

33. Apeliantės teigimu, ieškovės grybukų koteliai (Nr. 002161554-0004 ir Nr. 002161554-0005) yra kauliuko formos, t. y. iš esmės tapatūs atsakovės grybukų kotelių (pavyzdžiai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3. Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6 ir Nr.) dizaino formai. Tai, kad apelianto grybuko kepurėlė turi vos įžiūrimą minimalų suapvalintą (arba dvisluoksnį) pagrindą, negali būti laikoma esminiu požymiu, lemiančiu dizainų skirtingumą.

34. Teisėjų kolegija, palyginusi ieškovės grybuko kepurėlės formą (Nr. 002161554-0001) su atsakovo grybuko kepurėlės forma (pavyzdys Nr. 1):

Atsakovo grybuko kepurėlė (pavyzdys Nr. 1) Ieškovės grybuko kepurėlė Nr. 002161554-0001

konstatuoja, jog šios formos yra skirtingos, kadangi, kaip minėta, ieškovės grybuko kepurėlės formos (Nr. 002161554-0001) apačia yra aptaki dvisluoksnė (arba suapvalinta), o atsakovo kepurėlės apačia yra lygi, tarsi nukirsta, nupjauta. Pažymėtina, kad Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentės M. K. išvadoje taip pat nurodyta, jog ieškovės grybuko kepurėlė pusapvalė, taisyklinga, o atsakovo grybuko kepurėlė yra nupjauto taisyklingo kūgio formos. Taigi, lyginamųjų grybukų kepurėlių formos skirtingos.

35. Palyginus ieškovės registruoto Bendrijos dizaino ir atsakovų gaminamo grybuko kotelių formas:

Ieškovės grybuko kotelis Nr. 002161554-0001 Atsakovo grybuko kotelis (pavyzdys Nr. 1)

nustatyta, jog ieškovės grybuko kotelio skersmens kraštai stačiakampiai (simetriškomis lygiagrečiomis kraštinėmis), o atsakovo grybuko kotelio krašto kontūras užapvalintas; ieškovės grybuko kotelis stilizuotas (su brūkšniniais įspaudas), o atsakovo grybuko kotelis nestilizuotas (be brūkšninių įspaudų). Taigi, kotelių kraštai skirtingi. Ieškovės ir atsakovo grybukų kotelio „kauliuko“ formos (nedidelis susiaurėjimas per vidurį) naudojimo pasirinkimas sąlygotas masės centro, per kurį eina jo dalių sunkio atstatomoji, paskirstymo, t. y. svorio centras perkeltas į kraštus, kad kojelės kraštai būtų sunkesni už kojelės centrą.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pirmosios instancijos teismas iš Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentės, Lietuvos Grafinio Dizaino Asociacijos (toliau – ir LGDA) narės M. K. 2016 m. kovo 21 d. išvados nustatė, kad lyginami dizainai sutampa šiais požymiais: gaminių rūšimi (visi yra kepiniai), bendra gaminių forma ir struktūra (grybuko forma, kepurėle ir pailgu koteliu), dalies gaminių kepurėlės forma; lyginamų gaminių proporcijos, atskirų detalių ir bendras vaizdas yra labai panašūs; kai kurių iš pateiktų pavyzdžių erdvinės formos yra tapačios; papildomi dekoravimo elementai (smulkūs, nekontrastingi, atliekantys pagalbinę funkciją) nelemia arba mažai lemia bendrą vaizdą, dėl to negali būti traktuojami kaip esminiai skirtumai; gaminių spalvinį sprendimą nulemia pasirinkti produktai (šokoladas, miltai) ir gamybos technologijos (kepimas), kurios sąlygoja dalinį, bet neesminį kiekvieno gaminio skirtingumą nuo kitų to paties dizaino gaminių. Specialistės nuomone, semantine prasme lyginamieji pavyzdžiai yra tapatūs, o atsižvelgiant į tai, kad jie priklauso tai pačiai produktų grupei, atsiranda galimybė suklaidinti vartotoją. Tokioje situacijoje esminiu skiriamuoju bruožu yra gaminio erdvinė forma bei jos proporcijos. Tai tampa lemiamu kriterijumi identifikuojant produktą ir atskiriant jį nuo kitų tos pačios grupės gaminių.

37. Apeliantės teigimu, specialistė M. K., turinti 24 metų stažą dizaino srityje, yra „informuota vartotoja“, gebanti suprasti dizainerio kūrybinės laisvės mastą, kūrybinius procesus ir dizainų ypatumus. Todėl šios specialistės 2016 m. kovo 21 d. išvada patvirtina aplinkybes, jog lyginamų gaminių proporcijos, atskirų detalių ir bendras vaizdas (erdvinės formos) yra tapatūs arba labai panašūs, o atsakovo grybukas (pavyzdys Nr. 1) yra ieškovės grybuko (Nr. 002161554-001) dizaino kopija. Atsakovų nuomone, negalima remtis specialistės M. K. išvada, nes ši išvada yra pagrįsta ne „informuoto vartotojo“, o „vidutinio vartotojo“ testu.

38. Remiantis Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos praktika, „informuoto vartotojo“ sąvoka yra tarp vidutinio vartotojo, kuriam nereikalingos kokios nors specifinės žinios, sąvokos, vartojamos sprendžiant prekių ženklo klausimus, ir atitinkamos srities eksperto, kuris turi išsamias technines žinias, sąvokos. Informuoti vartotojai nėra dizaineriai arba techninių žinių turintys ekspertai, bet žino apie įvairius dizainus, kurie naudojami atitinkamoje srityje, turi tam tikrų žinių, susijusių su savybėmis, kurios paprastai naudojamos tokiuose dizainuose, ir todėl dėl suinteresuotumo atitinkamais gaminiais tokie vartotojai skiria pakankamai didelį dėmesį juos naudodami (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Representation of a circular promotional item (C-281/10 P) 53 ir 59 punktai).

39. Pirmiausia pažymėtina, jog grybų (grybukų), kaip organizmų bendrąja prasme, struktūra (kotelis ir kepurė) yra iš esmės vienoda, dėl to akivaizdu, kad vidutiniam vartotojui susidaro panašus jų bendras dizaino įspūdis. Dėl to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vidutinis vartotojas neįžvelgtų individualių dizaino savybių taip, kaip jas išskirtų vartotojas, susipažinęs su tam tikrų gaminių grupe ir jai būdingu dizainu. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentė M. K., turinti 24 metų darbo stažą dizaino srityje atitinka „informuoto vartotojo“ sąvoką, nes ji turi specialias žinias dizaino (grafinių piešinių) srityje, tačiau akcentuoja, kad specialistės, kaip informuotos vartotojos, lyginamuoju būdu atlikta ginčo šalių dizainų analizė nepakankama konstatavimui, jog atsakovas grybuko dizainą (pavyzdys Nr. 1) nukopijavo nuo ieškovės grybuko dizaino (Nr. 002161554-001). Kokias naujas ir individualias ieškovės grybuko savybes nukopijavo atsakovas, M. K. nenurodė ir grybuko, kaip konditerinio gaminio, originalumo vertinamo jo plataus gaminimo / platinimo maisto pramonėje aspektu taip pat neatliko.

40. Atsakovai pateikė į bylą duomenis apie ankstesnį (iki 2013 m. sausio 3 d.) įvairių šokoladinių grybukų, kaip konditerinio gaminio, dizainų registravimą bei grybukų dizaino atskleidimą (gaminimą, reklamavimą, viešinimą, platinimą ir kt.) įvairiose šalyse:

Rusijos įmonė „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ nuo 2007 m. gamina , platina ir reklamuoja šokoladinius grybukus; 2008 m. rugsėjo mėn. šokoladinius grybukus eksponavo tarptautinėje maisto pramonės parodoje „World Food Moscow“, taip pat reklamavo išleistame reklaminiame kataloge; šokoladinių grybukų nuotraukas 2010 m. rugpjūčio 2 ir 3 d. kartu su komerciniais pasiūlymais atsiuntė UAB „Miltonas“ elektroniniu paštu. Rusijos Federacijos Federaliniame pramoninės nuosavybės institute registruoti 17 konditerinio gaminio šokoladinio grybuko dizaino pavyzdžių, kurie įregistruoti ir viešai paskelbti 2007 m. vasario 16 d.; pavyzdyje pateiktu registruotu dizainu apsaugotas gaminys. Nagrinėjamos bylos metu Rusijos Federacijos Federalinio pramoninės nuosavybės tarnybos sprendimas (dėl Rusijos Federacijos pramoninio dizaino pavyzdžio patento Nr. 84796 pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir išdavimo naujo pramoninio pavyzdžio) yra neįsiteisėjęs. Rusijos įmonė PENZA FOOD naudoja šokoladinio grybuko dizainą ir nuo 2011 m. gamina šokoladinius grybukus su ruda galvute ir gelsvu koteliu. 2011 m. liepos 12 d. įkeltas į viešą Youtube svetainę gamybos procesas, fiksuojantis vaizdo įrašas apie plastikinėse formose (apversti žemyn kepurėlėmis) gaminamus šokoladinius grybukus rusva ovalo kepurėle ir gelsvu koteliu. Korėjos įmonės ORION CORPORATION šokoladiniai grybukai „Choco Boy“ įvairiose Europos Sąjungos valstybėse registruoti 2004–2006 metais. ORION CORPORATION šokoladiniai grybukai „Choco Boy“ buvo plačiai reklamuojami per televiziją, o 2010 m. lapkričio 11–15 d. ir viešoje interneto svetainėje Youtube. Japonijos farmacijos ir maisto pramonės korporacijos Meiji įmonių Meiji Seika Kaisha, Ltd gaminami šokoladiniai grybukai „Kinoko No Yama“ teikiami į rinką ir reklamuojami nuo 1975 m.; grybukų reklama į viešą Youtube svetainę įkelta 2009 m. Įvairių gamintojų interneto svetainėse, pvz: https://www.youtube.com/watch?v=o3TzA3lLx_A&feature=youtu.be; https://www.youtube.com/watch?v=oll4BSQ1uec) yra vaizduojami grybuko gaminamo procesai.

41. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog grybukų gaminimo paplitimas, koegzistavimas skirtingose rinkose neįrodo aplinkybės, kad ieškovės registruotas Bendrijos ginčijamas dizainas paraiškos registracijai metu neatitiko naujumo kriterijaus ir neturėjo individualių savybių. Priešingai, palyginus ieškovės grybukų dizainus ir Rusijos įmonės „Jeliseevskij Konditerskij Dom“, Rusijos įmonė PENZA FOOD, Japonijos įmonės Meiji Seika Kaisha, Ltd ir Korėjos įmonės ORION CORPORATION naudojamais / gaminamais grybukų pavyzdžiais (dizainais), galima pastebėti daug tam skirtumų, pavyzdžiui: a) Pietų Korėjos ORION CORPORATION įregistruotas dizainas „Konditerijos gaminys (paraiškos padavimo data 2006 m. spalio 3 d., reg. Nr. 1578,) skiriasi nuo ieškovės registruoto Bendrijos dizaino pavyzdžių, kadangi ieškovės grybuko kepurėlė yra pusapvalė, taisyklinga, jos apačia yra dvisluoksnė, gaminio kotelis pailgas, tiesus, paženklintas brūkšnelių ornamentais, o Pietų Korėjos įmonės grybukas turi subliuškusią grybelio kepurėlės formą, kuri dengia dalį kotelio, grybo kotelis pasviręs; b) Japonijos įmonės Meiji Seika Kaisha, Ltd (nuo 1975 m.) gaminami šokoladiniai grybukai „Kinoko No Yama“ taip pat skiriasi nuo ieškovės registruoto Bendrijos dizaino pavyzdžių, kadangi ieškovės grybuko kepurėlė yra pusapvalė, taisyklinga, jos apačia yra dvisluoksnė, gaminio kotelis paženklintas brūkšnelių ornamentais, o Japonijos įmonės grybukas turi ornamentinę kepurėlės formą, grybo kotelis be brūkšnelių ornamentų; c) Rusijos įmonių PENZA FOOD (nuo 2011 m.) bei „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ (nuo 2007 m.) naudojami šokoladinio grybuko dizainai ir gaminami grybukai su ruda galvute ir gelsvu koteliu irgi skiriasi nuo ieškovės registruoto Bendrijos dizaino pavyzdžių. Taigi konstatuotina, jog ieškovės registruotas Bendrijos ginčijamas dizainas turi kitokių individualių savybių.

42. Dizaino įstatymo 6 straipsnio 2 dalis ir 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamente Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino nurodyta, jog vertinant individualias dizaino savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvę kuriant dizainą. Dizainerio laisvę iš esmės galima apibūdinti kaip kūrybinės laisvės ribas, sąlygotos objektyvių to dizaino gaminio subtilybių (pvz., gaminio paskirties ir kt.). Didelis dizainerio laisvės kuriant dizainą mastas sustiprina išvadą, kad iš esmės nesiskiriantys lyginami dizainai sudaro informuotam vartotojui tokį patį bendrą įspūdį. Dizainerio laisvės mastas apibrėžtas, be kita ko, suvaržymais, susijusiais su gaminio arba gaminio sudėtinės dalies techninės paskirties charakteristikoms ar netgi gaminiui taikomomis teisės aktų nuostatomis. Dėl šių suvaržymų nustatomi tam tikrų charakteristikų standartai, kurie tampa bendrai taikomi aptariamam gaminiui naudojamiems dizainams (2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kwang Yang Motor / VRDT–Honda Gi ken Kogyo (Vidaus degimo variklis), T-11/08, EU:T:2011:447).

43. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo dizaino teisėje būdingą dizainerio kūrybinės laisvės kriterijų. Teigia, jog vertinant dizainerio kūrybinę laisvę, būtina atsižvelgti į pastarojo kūrybinės laisvės ribas, t. y. ar jos nepažeidžia kito dizaino savininko teisių ir teisėtų interesų.

44. Dizaino registravimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio patentų biuro 2008 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3R-72 „Dėl Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo įgyvendinimo“, 41 punktu numatyta, jog dizaino fotografijos ar grafiniai vaizdai yra pagrindinis dokumentas, kuriame yra informacija apie registruojamą dizainą, nustatanti teisinės apsaugos apimtį. Kaip pabrėžiama teisės doktrinoje, dizaino teisinė apsauga apsiriboja tuo gaminio vaizdu, kuris yra fiksuotas paraiškoje, nepriklausomai nuo to, koks dizainas buvo naudojamas gamyboje (žr. R. B., D. K., N. J. M., L. M., J. U.. Intelektinės nuosavybės teisė, Vilnius, 2010, 740 psl.) Tapatus principas galioja ir registruojant Bendrijos dizainą. 2002 m. spalio 21 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 2245/2202, įgyvendinančio Tarybos Reglamentą Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino, 4 straipsnio 1 dalyje detalizuojama kokius reikalavimus turi atitikti kartu su Bendrijos dizaino registracijos paraiška teikiamo dizaino vaizdas – jis turėtų būti pateikiamas neutraliame fone, jo negalima retušuoti ar taisyti, vaizdas turi būti tokios kokybės, kad būtų galima aiškiai išskirti visas dizaino, kuriam prašoma apsaugos, detales ir kad kiekvieną vaizdą būtų galima sumažinti arba padidinti, ir kt. 2014 m. sausio 2 d. Registruotojo Bendrijos dizaino nagrinėjimo Vidaus rinkos derinimo tarnybos Prekių ženklai ir Dizainas gairių skyriaus „Paraiškų dėl Bendrijos dizaino nagrinėjimas“ 3.3.1 poskyryje, šių reikalavimų tikslas yra sudaryti galimybę trečiosioms šalims nuodugniai išnagrinėti visas Bendrijos dizaino detales, kurioms siekiama teisinės apsaugos.

45. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai paraišką su grafiniais piešiniais (dizainais), taip pat ir grybuko kepurėlės Nr. 002161554-0001 grafinį piešinį su vaizduojamu grybuku, kurį sudaro: suapvalinta (arba dvisluoksnė) kepurėlė ir stačiakampio formos stilizuotas kotelis. Atsakovas registravo ginčo dizainą taip pat pagal pavyzdį, kuriame vaizduojamas grybukas, turintis lygią kepurėlės apačia bei nestilizuotą ovalo formos kotelį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kaip dizainerio kūrybinės laisvės ribos nepažeidė apeliantės teisių ir teisėtų interesų į jos registruotus grybukų vaizdus (dizainus), fiksuotus paraiškoje (Bendrijos dizainus Nr. 002161554-0001 (ginčo dizainas), Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005), kadangi grybams būdinga forma (kepurėle ir kotelis) yra individualizuoti ir šių individulių elementų (būtent kepurėlės apačios dvisluoksniavimo) atsakovas savo dizaine nenaudoja. Naujumas aiškinamas siaurai ir labai panašus dizainas nėra vertinamas kaip nenaujas (Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. Nr. 2Ap-1752 sprendimas).

46. Dėl Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies taikymo. Konkurencijos įstatymo 43 straipsniu nustatomi šio įstatymo 5 ar 7 straipsnio arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnio pažeidimu padarytos žalos atlyginimo ypatumai. Konkurencijos įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas bylas dėl žalos, padarytos dėl šio įstatymo 43 straipsnyje nurodyto pažeidimo, atlyginimo, teismas įvertina, ar permokos dalis (ir koks jos dydis) buvo perkelta ieškovo pirkėjams. Teismas, vertindamas netiesioginiam pirkėjui perkeltą permokos dalį, atsižvelgia į Europos Komisijos metodinio pobūdžio dokumentus, nurodančius, kaip nustatyti netiesioginiam pirkėjui perkeltą permokos dalį. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, o 102 straipsnis draudžia bet kokį vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintį paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

47. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra susijęs su veiksmais, kuriais pažeidžiami Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsniai, arba kitais Konkurencijos įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais. Turtinės žalos atlyginimo tvarką dizaino teisių turėtojo teisių pažeidimo atveju reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Dizaino įstatymas (DĮ 48 straipsnio 1 dalis). Turtinė žala civilinėje teisėje atlyginama kompensaciniu principu, išskyrus atvejus, kai įstatymas įsakmiai ir nedviprasmiškai numato kitaip. Dėl to žalos atlyginimas bendru atveju negali būti baudinis. Žalą patyrusiam asmeniui žala turi būti atlyginta visiškai, bet bendru atveju ne daugiau, negu jos teismo nustatyta pagal šalių byloje pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2005). Dizaino savininko teisių pažeidimo atveju žalos atlyginimo tikslas – kompensuoti dėl teisės pažeidimo atsiradusius neigiamus turtinius padarinius. Žalos dydį civilinę bylą nagrinėjant teisme pagal civilinio proceso taisykles privalo įrodyti žalą nurodantis ir jos reikalaujantis asmuo – ieškovas.

48. Dėl nuostolių. Nagrinėjamoje byloje ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad atsakovė UAB „Miltonas“ savo komercinėje veikloje naudoja grybukų dizainą (gamina šokoladinius grybukus ir jais prekiauja), kuris panašus į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus, neturėdama ieškovės leidimo. Vienu iš ieškinio reikalavimų apeliantė prašė nutraukti neteisėtą gaminių, kurių vaizdai pateikti antstolio V. M. 2016 m. sausio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1118, naudojimą, įskaitant, bet neapsiribojant, nutraukti bet kokį siūlymą tokius gaminius parduoti, gaminių pardavimą, pateikimą į rinką, importą, eksportą, kaupimą ir naudojimą bet kokių gaminių ar jų dalių, ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje visų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose. Taigi, pareikštu reikalavimu yra siekiama, kad atsakovės veiksmai būtų nutraukti ir uždrausta juos atlikti ateityje. Teismų praktikoje pripažįstama, jog aplinkybė, kad, ieškovui pareiškus prevencinį ieškinį, atsakovas nutraukia neteisėtus veiksmus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinio tenkinimas tokiu atveju būtų nepagrįstas, nes išlieka neteisėtų (būsimų) veiksmų galimybė ir realus pavojus (grėsmė), jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ir padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012).

49. Dizaino įstatymo 48 straipsnio 4 dalimi numatyta, kad vietoj žalos (nuostolių), faktiškai atsiradusios dėl šio Įstatymo nustatytų teisių pažeidimo, atlyginimo šio Įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs dizainą (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo. Taigi, Dizaino įstatymo 48 straipsnio 4 dalimi numatytas žalos atlyginimas pagal vadinamą licencijos analogiją. Tai specialus palengvintas dizaino teisių turėtojo teisių gynimo būdas, nustatantis teisę reikalauti alternatyvaus žalos atlyginimo. Europos Parlamento ir tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, kuri įgyvendinta priimant atitinkamus Dizaino įstatymo pakeitimus, 13 straipsnio 1 dalies b punktas, numatantis „alternatyvą a punktui“, kai gali būti nustatyta vienkartinė žalos atlyginimo suma ir teismo priteisiamas „autorinis atlyginimas arba vienkartinis mokestis kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise“.

50. Ieškovui tenka pareiga įrodyti nuostolių dydį, nepaisant kokį pažeistų teisių gynimo būdą jis pasirenka: atlyginti negautas pajamas ar sumokėti atlyginimą už naudojimąsi dizainu, nes žala nėra preziumuojama (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis Nr. 2A-332-798/2016). Taigi, apeliantė, prašydama priteisti atlyginimą pagal Dizaino įstatymo 48 straipsnio 4 dalį turėjo pateikti įrodymus, kad už tam tikrą mokestį yra suteikusi teisę naudotis jai priklausančiu dizainu, pavyzdžiui, licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymus ar kt. Tokios pozicijos dėl atlyginimo, kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis intelektinės nuosavybės teise, laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-540-180/2015; 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-150-407/2017).

51. Apeliantė pateikė elektroninę korespondenciją, kuria įrodinėja aplinkybes dėl šalių vykusios diskusijos ir apeliantės prašyto 10 procentų licencinio atlyginimo nuo atsakovo gautų pajamų iš ginčo dizaino panaudojimo UAB „Miltonas“ veikloje. Atsakovai pateikė įrodymus dėl šalių vykusių derybų, dėl ne mažesnio kaip 8 procentų licencinio atlyginimo (atsakovų tripliko priedas Nr. 3). Į bylą yra pateikta UAB „Apskaitos praktika“ 2017 m. sausio 11 d. pažyma, kurios duomenimis UAB „Miltonas“ iš konditerinių gaminių (grybukų) veiklos 2014-01-01–2015-12-14 metų laikotarpiu gavo 1 335 247,00 Eur pajamų; 301 394,00 Eur 2014 m. ir 1 033 853,00 Eur 2015 m. Apeliantės nuomone, kadangi atsakovas 10 proc. licencinį atlyginimą nuo gautų pajamų iš grybukų su ginčo dizaino panaudojimo vertina neprotingai dideliu, tačiau naudojo ginčo dizainą savo komercinėje veikloje beveik du metus, prekiavo visoje Lietuvos teritorijoje ir gavo daugiau kaip pusę savo pajamų, apeliantei priklausytų ne mažesnė kaip 7 proc. licencinio atlyginimo suma nuo gautų pajamų už ginčo dizaino panaudojimą, t. y. 93 467,29 Eur.

52. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, kad už tam tikrą mokestį yra suteikusi teisę naudotis jai priklausančiu Bendrijos dizainu, pavyzdžiui, licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymus ar kt., o reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė negautų pajamų, t. y. kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis objektu, dydžiu. Todėl konstatuotina, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal Dizaino įstatymo 48 straipsnio 4 dalį (vadinamą licencijos analogiją) yra neįrodytas, todėl ieškovei žala gali būti priteisiama pagal Dizaino įstatymo 48 straipsnio 2–3 dalis.

53. Teismas nustatydamas dėl Dizaino įstatymo nustatytų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) dydį, atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes (Dizaino įstatymo 48 straipsnio 2 dalis). Šio Įstatymo 47 straipsnyje 1 dalyje nurodytų asmenų negautų pajamų dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio Įstatymo saugomu dizainu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už teisėtą dizaino naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąlygas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl dizaino naudojimo sutarčių sudarymo ir kita) (Dizaino įstatymo 48 straipsnio 3 dalis). Byloje nenustatytas apeliantės Dizaino įstatymo nustatytų teisių pažeidimo faktas, todėl nėra teisėto pagrindo pagal Dizaino įstatymo 48 straipsnio 2–3 dalis priteisti žalą.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo netenkinimo

54. Dėl ieškovės teisės į Bendrijos dizainus. Apeliantų teigimu Vilniaus apygardos teismas sprendime visiškai nepasisakė ir neanalizavo klausimo, ar ieškovė turi teisę į savo registruotus Bendrijos dizainus kaip autorių turtinių teisių objektus. Ieškovė atsikerta, jog autoriai I. I. B., V. I. E. ir O. N. P. autorines turtines teises į ieškovės registruotą dizainą susitarimu perdavė Waltcher GmbH.

55. Nustatyta, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu, 2017 m. kovo 10 d., ieškovė pateikė 2009 m. birželio 5 d. susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo kopiją, sudarytą tarp Waltcher GmbH (kliento) ir I. I. B., V. I. E., O. N. P. (autorių). Susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo originalas nepateiktas ir jo pateikti ieškovė negali. Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovė pateikė teismui 2017 m. lapkričio 9 d. Rusijos vidaus reikalų ministerijos Stavropolio krašto Vyriausiosios valdybos Kočiubejevsko rajono skyriaus pažymos Nr. 15711 kopiją, kurios duomenimis pilietis V. P. Č. 2017 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi su pareiškimu dėl odinio juodo portfelio su dokumentais pametimo; pamestame portfelyje taip pat buvo „Baibora“ ir „Waltchtr“ licencijos sutartis dėl „Grigočki“ produkcijos gamybos. Baudžiamąją bylą pagal faktą (portfelio pametimą) atsisakyta iškelti. Apeliantai 2017 m. kovo 28 d. pateikė teismui 2017 m. kovo 27 d. autorės I. I. B. paneigimą dėl 2009 m. birželio 5 d. susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo pasirašymo, kuriuo I. I. B. nurodė, jog neperdavė jokių teisių pasirašyti savo vardu kitiems autoriams V. I. E. ir O. N. P.. Taip pat į bylą autorė I. I. B. pateikė savo 2017 m. liepos 20 d. paneigimą, kuriuo nurodė, jog 2017 m. kovo 27 d. raštą pateikė apeliantams būdama jų suklaidinta ir nežinodama, kad šis raštas skirtas teismo institucijai, todėl jį atšaukia.

56. Apeliantai kvestionuoja susitarimo dėl autorių teisių perdavimo tikrumą. Nurodo, jog Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Stavropolio krašto Vyriausios valdybos Kočiubejevsko rajono skyriaus pažyma konstatuota, kad pamestame portfelyje, be kita ko, buvo ir „Baibora“ ir „Waltchr“ licencijos sutartis dėl „Gribočki“ produkcijos gamybos. Tačiau tariamą susitarimą pasirašė trys fiziniai asmenys, taip pat neaišku, kodėl dokumentas įvardintas „licencijos sutartimi“. Taip pat susitarime dėl autorių teisių perdavimo nurodyta, kad jį sudaro „Waltcher GmbH“, pasirašyta yra neįskaitomu fizinio asmens parašu, patvirtinta ieškovės antspaudu. Apeliantų nuomone, palyginus ieškovės direktoriaus D. S. (D. S.) parašus, esančius ant tariamo susitarimo dėl autorių teisių perdavimo ir teisinių paslaugų (atstovavimo) sutartyje (pavyzdys pateiktas apeliaciniame skunde) matyti, jog parašai vizualiai skiriasi. Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismas turėjo vadovutis contra spoliatorem taisykle, atitinkamai vertinti, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimų apeliantams dėl neegzistuojančių teisių į Bendrijos dizainus bei jų atvaizdus (kaip autorių turtinių teisių objektus) pažeidimų.

57. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

58. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).

59. Kaip minėta, į bylą pateikta 2009 m. birželio 5 d. susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo, kurio originalas pamestas, kopija ir viena iš šį susitarimą pasirašiusių autorių I. I. B. paneigė (atšaukė) savo paneigimą dėl šio susitarimo pasirašymo. Susitarimas dėl autorinių teisių perleidimo įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir galioja. Todėl teisėjų kolegija išlikusią aptarimo susitarimo kopiją pripažįsta įrodymu ir vertina jos įrodomąją reikšmę dėl ieškovės teisės reikšti reikalavimus apeliantams, dėl teisių į Bendrijos dizainus bei jų atvaizdus (kaip autorių turtinių teisių objektus) pažeidimų.

60. Iš susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo kopijos turinio nustatyta, jog autoriai I. I. B., V. I. E., O. N. P. suteikė klientei Waltcher GmbH visas naudojimo teises į Priede Nr. 1 pateiktus brėžinius (kūrinius), o klientas įsipareigojo perimti perleidžiamas teises į kūrinius (susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo 1.1 papunktis). Priede Nr. 1 pavaizduoti šie kūriniai (grybukų brėžiniai):

61. 2009 m. birželio 5 d. susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo pagrindu autoriai suteikė Waltcher GmbH visas naudojimo teises į Priede Nr. 1 pateiktus brėžinius (grybukų dizainus), kuriuos (analogiškus) 2013 m. sausio 3 d. ieškovė registravo Bendrijos dizainų prioriteto data: Nr. 002161554-0001

Nr. 002161554-0003Nr. 002161554-0004Nr. 002161554-0005

62. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovė, kaip registruotų Bendrijos dizainų ,,Iš duonos pagaminti lakštai, bandelės, ,,Petit four“ (maži pyragėliai)“ Nr. 002161554-0001, Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005 savininkė, turinti susitarimo dėl autorinių teisių perleidimo pagrindu visas naudojimo teises į registruotus dizainus, turi teisę reikšti reikalavimus apeliantams.

63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ankstesnis Bendrijos dizainas galioja ir teisės į šį dizainą ginamos tol, kol nėra pateikta įrodymų, t. y. galutinio teismo sprendimo, jog ankstesnis Bendrijos dizainas, kuriuo remiamasi ginče yra pripažintas negaliojančiu (Teisingumo Teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimas C-96/09P byloje, EU:C:2011:189, §9–95). Nagrinėjamu atveju, ieškovės registruoti Bendrijos dizainai Nr. 002161554-0001 (ginčo dizainas), Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005 yra galiojantys (galioja iki 2023 m. sausio 3 d.) ir nėra priimto galutinio teismo sprendimo dėl šių Bendrijos dizainų pripažinimo negaliojančiais. Todėl Waltcher GmbH Bendrijos dizainai Nr. 002161554-0001, Nr. 002161554-0003, Nr. 002161554-0004 bei Nr. 002161554-0005 galioja ir ginamos ieškovės teisės į minėtus dizainus.

64. Dėl atsakovų teisės reikšti priešieškinį. Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsnio 1 dalies b punktu nustatyta, jog Bendrijos dizainas pripažįstamas negaliojančiu, jei jis neatitinka šio reglamento 4–9 straipsnių reikalavimų (be kita ko, neatitinka naujumo kriterijaus ir neturi individualių savybių). Pagal Bendrijos dizaino reglamento 81 straipsnį Bendrijos dizaino teismams išimtinai teismingi ieškiniai dėl teisių pažeidimų bei priešpriešiniai reikalavimai paskelbti Bendrijos dizainą negaliojančiu, kylantys iš a punkte minėtų ieškinių. Šiuo atveju apeliantai pateikė priešieškinį dėl ginčijamo Bendrijos dizaino pripažinimo negaliojančiu Vilniaus apygardos teismui. Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsniu numatyta, jog tam tikras išimtis, kuomet konkrečiais pagrindais Bendrijos dizainą ginčyti gali tik tam tikti konkretūs subjektai. Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsnio 2–5 dalimis nustatyta, jog reiškiant reikalavimus dėl dizaino negaliojimo, pagrindais, numatytais 25 straipsnio 1 dalies (c)–(g) punktais, gali remtis tik tiesiogiai susiję asmenys (pavyzdžiui, ankstesnės teisės pareiškėjas ar savininkas, subjektas, suinteresuotas naudotis dizainą ir pan.). Specialios sąlygos ginčyti Bendrijos dizaino galiojimą Bendrijos dizaino reglamento 25 straipsnio 1 dalies (b) punkto pagrindu nėra numatytos. Taigi, minėtu pagrindu Bendrijos dizainą gali ginčyti bet kuris subjektas.

Žemesnės instancijos teismas

65. Dėl teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Bendrijos dizainą nebuvimo. Pagal Dizaino įstatymo 43 straipsnį dizaino registracija gali būti pripažinta negaliojančia šio Įstatymo 44 straipsnyje nurodytų asmenų prašymu teismo, remiantis šio Įstatymo 9 ir (ar) 10 straipsniuose nustatytais pagrindais. Dizaino įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad dizainas tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam dizainui, kuris buvo paskelbtas visuomenei po paraiškos padavimo datos, o kai prašoma prioriteto, – po prioriteto datos.

66. Bendrijos dizaino reglamento 4 straipsniu numatyta, kad dizainas pagal Bendrijos dizainą saugomas atsižvelgiant į tai, ar jis naujas ir ar turi individualių savybių. Bendrinos dizaino 5 straipsniu nustatyta, kad dizainas laikomas nauju, jeigu joks kitas tapatus dizainas netapo prieinamas visuomenei: a) iki tos datos, kai dizainas, kurį siekiama apsaugoti, tapo pirmą kartą prieinamas visuomenei, jeigu tai yra neregistruotasis Bendrijos dizainas; b) iki paraiškos įregistruoti dizainą, kurį siekiama apsaugoti, padavimo datos, o prašant prioriteto – iki prioriteto datos, jei tai yra registruotasis Bendrijos dizainas. Dizainai laikomi tapačiais, jei jų savybės skiriasi tik neesminėmis detalėmis. Dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu jo bendras įspūdis informuotam vartotojui skirais nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui padaro bet koks kitas dizainas, kuris tapo prieinamas visuomenei: a) iki tos datos, kai dizainas, kurį siekiama apsaugoti, tapo primą kartą prieinamas visuomenei, jei tai yra neregistruotas Bendrijos dizainas; b) iki paraiškos įregistruoti dizainą, kurį siekiama apsaugoti, padavimo datos, o prašant prioriteto – iki prioriteto, jeigu tai yra registruotasis bendrijos dizainas. Vertinant individualias savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą (Bendrijos dizaino reglamento 6 straipsnis). Taikant Bendrijos dizaino reglamento 5 ir 6 straipsnius dizainas laikomas tapęs prieinamu visuomenei, jeigu jis buvo paskelbtas po registracijos ar kitaip, arba eksponuotas, naudotas versle ar kitaip atskleistas, išskyrus tuos atvejus, kai šie įvykiai atitinkamai iki 5 straipsnio 1 dalies a punkte ir 6 straipsnio 1 dalies a punkte arba atitinkamai 5 straipsnio 1 dalies a punkte ir 6 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos dienos negalėjo pagrįstai tapti įprastu būdu žinomas Bendrijoje veikiantiems atitinkamo srities specialistams.

67. Apeliantai teigia, kad šokoladiniai grybukai tapo prieinami visuomenei ir plačiai žinomi vartotojams visame pasaulyje beveik 40 metų anksčiau, todėl ginčijamas Bendrijos dizainas neatitinka Bendrijos dizaino reglamento 5 ir 6 straipsniuose nustatytų naujumo reikalavimų (nes ankstesnis dizainas buvo atskleistas iki paraiškos padavimo) ir individualių savybių reikalavimų (nes yra tapatus bei sukuria panašų bendrą įspūdį kaip anksčiau atskleistieji dizainai).

68. Teisėjų kolegija šios nutarties 41 punkte jau pasisakė dėl ieškovės grybukų dizaino ir Rusijos įmonės „Jeliseevskij Konditerskij Dom“, Rusijos įmonė PENZA FOOD, Japonijos įmonės Meiji Seika Kaisha, Ltd ir Korėjos įmonės ORION CORPORATION grybukų pavyzdžių (dizainų) skirtumų bei konstatavo, jog ieškovės registruotas Bendrijos ginčijamas dizainas turi kitokių individualių savybių. Todėl apeliantų teiginiai, kad ginčijamas Bendrijos dizainas yra tapatus ir / arba sukuria panašų įspūdį su Rusijos įmonės „Jeliseevskij Konditerskij Dom“, Rusijos įmonės PENZA FOOD, Japonijos įmonės Meiji Seika Kaisha, Ltd ir Korėjos įmonės ORION CORPORATION grybukų dizainais, kurie visuomenei buvo atskleisti anksčiau, atmeta kaip nepagrįstus. Šiuo atveju dizainai nelaikomi tapačiais, nes jų savybės skiriasi esminėmis detalėmis (Bendrijos dizaino reglamento 5 straipsnis).

69. Apeliantai į bylą yra pateikę Kauno Technologijos Universiteto Mechanikos Inžinerijos ir Dizaino fakulteto Dizaino centro vadovės R. V. grybukų formos ir sudedamųjų dalių palyginimą su padaryta išvada, jog visi ginčijamo dizaino ir ankstesnio dizaino požymiai yra panašūs, t. y. neturi absoliučiai jokių individualių detalių, bendras įspūdis nesiskiria. Teisėjų kolegija dar kartą pastebi, kad grybų (šiuo atveju konditerijos gaminių grybukų) kaip organizmų bendrine prasme vienoda sandara (kepurėlė ir kotelis) ir technologiškai nesudėtingas jų pagaminamo būdas (procesas) nesudaro pagrįsto pagrindo konstatavimui, jog ieškovės registruotas bendrijos ginčijamas dizainas neatitiko naujumo kriterijaus ir neturėjo individualių savybių tuo metu, kai ieškovė teikė paraišką jo registracijai (2013 m. sausio 3 d.). Priešingai, byloje nustatyta, jog skirtingi pasaulio šalių maisto pramonės gamintojai įvairius grybukus (jų dizainus) skelbia atitinkamose dizaino registracijos duomenų bazėse, gamina, reklamuoja, platina skirtingų šalių rinkose ir pan. Taigi, šiuo atveju būtent grybuko, kaip organizmo, dizainas, dėl jo sandaros (kepurėlės ir kotelio) yra analogiškas ir visuotinai žinomas (atskleistas), dėl to vidutiniam vartotojui sukelia panašų bendrą įspūdį, tačiau teisinė apsauga (šiuo atveju grybuko dizainas) apima ne standartinius (atskleistus, visuotinai žinomus, paskelbtus ir pan.) grybukų dizainus, o modifikuotus, t. y. turinčius individualias kepurėlių / kotelių dizaino savybes, kurios lemia kiekvieno sukurto dizaino individualumą ir originalumą. Nagrinėjamu atveju atsakovo grybuko kepurėlė ir kotelis skiriasi nuo ieškovės grybuko kepurėlės ir kotelio (žr. šios nutarties 32, 34 ir 35 punktus).

70. Apeliantai pateikė duomenis apie anksčiau viešai atskleisto Rusijos įmonės „Jeliseevskij Konditerskij Dom“ 2005 m. pateikto registruoti šokoladinio grybuko dizainą ir šios įmonės gaminamų bei platinamų šokoladinių grybukų dizainą, paskelbtą tarptautinėje parodoje „World Food Mostow 2008“ bei šios įmonės reklaminiuose lankstinukuose. Taip pat apeliantai pateikė duomenis apie: i) Rusijos įmonės PENZA FOOD nuo 2011 m. liepos 12 d. įkelto į Youtube interneto svetainę vaizdo įrašą apie šokoladinių grybukų gamybą; ii Japonijos įmonės „Kinoko No Yama“ šokoladinių grybukų reklamos 2009 m. įkėlimą į Youtube interneto svetainę; iii) Pietų Korėjos įmonės ORION CORPORATION šokoladinių grybukų „Choco Boy“ 2010 m. lapkričio 15 d. reklama per televiziją ir Youtube interneto svetainėje.

71. Bylos duomenimis „Jeliseejevskij Konditerskij Dom“ 2005 m. įsteigė verslininkai V. I. E. ir I. I. B., kurie autorines turtines teises į ieškovės registruotus Bendrijos dizainus 2009 m. birželio 5 d. susitarimu perdavė Waltcher GmbH. Taigi, „Jeliseejevskij Konditerskij Dom“ registruoto, gaminamo ir reklamuojamo grybuko dizainas nuo 2009 m. birželio 5 d. ieškovei ne atskleistas, o perduotas. Nagrinėjamų apeliacinių skundų dienai Rusijos Federacijos sprendimas dėl Federaliniame pramonės nuosavybės institute registruoto šokoladinių grybukų dizaino Nr. 84796 registracijos panaikinimo yra neįsiteisėjęs. Kaip minėta, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, ankstesnis Bendrijos dizainas galioja ir teisės į šį dizainą ginamos tol, kol nėra pateikta įrodymų, t. y. galutinio teismo sprendimo, jog ankstesnis Bendrijos dizainas, kuriuo remiamasi ginče yra pripažintas negaliojančiu.

72. Dėl ankstesnio dizaino atskleidimo jį demonstruojant parodose bei naudojant versle, Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba yra suformulavusi bylose šiuos principus: 1) dizaino atskleidimas bet kurioje pasaulio vietoje vykstančioje tarptautinėje parodoje yra įvykis, kuris gali tapti įprastu būdu žinomas Europos Sąjungoje veikiantiems atitinkamos srities specialistams (2008 m. liepos 7 d. Sprendimas Cans (R 1516/2007- 3); 2009 m. spalio 27 d. Sprendimas Watches (R 167/2008-3); 2010 m. kovo 26 d. Sprendimas Footwear (R 9/2008-3), 2012 m. birželio 1 d. Sprendimas Lamps (R 1622/2010-3)); 2) naudojimas versle yra kitas Bendrijos dizaino reglamento 7 straipsnio 1 dalyje pateikiamas dizaino atskleidimo būdo pavyzdys, nepaisant to, ar dizainas naudojamas ES viduje, ar už jos ribų (2010m. kovo 26 d. Sprendimas Footwear (R 9/2008-3)); 3) dizainas gali būti atskleidžiamas dėl jo naudojimo versle net ir tais atvejais, kai nėra dokumentinių įrodymų apie tai, kad gaminiai, kuriuose pritaikytas ankstesnis dizainas, buvo faktiškai pateikti Europos rinkai. Pakanka to, kad parduodamos prekės buvo siūlomos dalijamuose kataloguose (2007m. spalio 22 d. Sprendimas Ornamentation (R 1401/2006-3)l 2011 m. birželio 14 d. Sprendimas Watch attached to a lanyard (T-68/10)); 2012 m. kovo 9 d. Sprendimas Bottle (T-450/08)).

73. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad Rusijos Federacija nesuteikia lengvai paieškomos Rusijos Federacijos pramoninių dizainų paieškos. Todėl Rusijos Federacijos Federaliniame pramoninės nuosavybės institute registruotas dizainas Nr. 61461 (paraiškos Nr. 20005501302, paraiškos data: 2005-04-29, registracijos data 2007-02-16) nebuvo įprastu būdu pasiekiamas per viešąsias duomenų bazes ir internete, dėl to galėjo būti nežinomas Europos Sąjungoje veikiantiems atitinkamiems specialistams (dizaineriams, gamintojams, prekybininkams ir kt.). Atitinkamai ir „Jeliseejevskij Konditerskij Dom“ šokoladinio grybuko dizaino eksponavimas 2008 m. vykusioje tarptautinėje parodoje „World Food Moscow 2008“ negali pagrįsti aplinkybės, jog Europos Sąjungoje veikiantys konditerijos srities specialistai šią parodą aplankė. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad „Jeliseejevskij Konditerskij Dom“ šokoladinius grybukus reklamavo rusų kalba. Viešai žinoma, kad Europos Sąjungoje yra 24 oficialios kalbos ir tarp jų rusų kalbos nėra. Europos Sąjungoje dominuoti susikalbėjimo kalba yra anglų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai apie Rusijos Federacijoje rinkoje veikiančio gamintojo produkcijos (šokoladinių grybukų) gaminimą bei reklamavimą nėra pakankami konstatavimui, kad grybukai, kuriuose pritaikytas ankstesnis dizainas, buvo faktiškai pateikti Europos Sąjungos rinkai.

74. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, jog grybukai (jų dizainas) tiek iki ieškovės grybukų dizainų, tiek ir atsakovo grybukų dizainų pavyzdžių įregistravimo, buvo ir yra gaminami, reklamuojami, parduodami ir pan., konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad maisto pramonėje yra paplitę konditeriniai gaminiai – įvairūs stilizuoto grybuko formos kepiniai, gaminiai, kurie gaminami bei platinami ne vienoje pasaulio valstybėje (koegzistuoja daugelyje šalių). Tačiau pažymėtina, jog ieškovės grybukų dizainai turi individualių savybių, dėl kurių bendras įspūdis informuotam vartotojui skiriasi nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui padaro Rusijos įmonės PENZA FOOD, Japonijos įmonės „Kinoko No Yama“, Pietų Korėjos įmonės ORION CORPORATION šokoladinių grybukų dizainai, kurie buvo anksčiau prieinami visuomenei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

75. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių turėtas pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, kaip nepagrįstus. Šiuo atveju teismas ieškinio ir priešieškinio netenkino, todėl bylinėjimosi išlaidų našta tenka ieškovei ir atsakovams. Aplinkybės, kad ieškovė įvairius procesinius dokumentus teikė likus neproporcingai trumpam terminui iki pirmosios instancijos teismo numatytų žodinių bylos nagrinėjimo posėdžių ir dėl to atsakovai patyrė papildomas bylinėjimosi išlaidas nesudaro pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, todėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos taip pat nepriteisiamos.

Dėl bylos procesinės baigties

76. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

77. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KačinskienėAntanas RudzinskasEgidijus Žironas