- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- e2A-150-407/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01453-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- ECCO SKO A
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Danbalt International“
- Kategorijos
- 6.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ECCO SKO A/S ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Danbalt International“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės ECCO SKO A/S ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Danbalt International“ dėl dizaino savininko teisių pažeidimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė yra Bendrijos dizaino (reg. Nr. 002511501-001), kuriuo saugomas batų vaizdas, savininkė. Ieškovės teigimu, atsakovė savo komercinėje veikloje naudoja/parduoda batus (batų kodas 23-113-19), kurių išvaizda yra iš esmės identiška batų išvaizdai, kuri saugoma ieškovei priklausančiu Bendrijos dizainu. Ieškovės, kaip dizaino savininkės, teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, nes atsakovė neturėjo leidimo ieškovės dizaino naudoti. Pateiktu ieškiniu ieškovė prašė: 1) įpareigoti atsakovę savo lėšomis sunaikinti visus batus, priklausančius atsakovei ir esančius jos ir/ar trečiųjų asmenų žinioje (batų kodas 23-113-19); 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 29 062,80 Eur atlyginimą; 3) uždrausti atsakovei be ieškovės sutikimo naudoti jai priklausantį Bendrijos dizainą (numeris 002511501-001). Reikalavimą priteisti 29 062,80 Eur atlyginimą ieškovė grindė Dizaino įstatymo (toliau – ir DĮ) 48 straipsnio 4 dalimi. Nurodė, kad vieną teisėtai pagamintų batų porą ieškovė distributoriams parduoda už 41,40 Eur. Ši kaina, ieškovės teigimu, laikytina ieškovės atlyginimu už teisėtai naudojamą dizainą (DĮ 48 str. 4 d.). Atsakovė pardavė 351 avalynės porą, už tai ieškovė būtų gavusi 14 531,40 Eur atlyginimo. Ieškovės teigimu, atsakovė veikė tyčia, todėl ieškovė prašė priteisti dvigubą atlyginimą – 29 062,80 Eur (DĮ 48 str. 4 d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas uždraudė atsakovei savo veikloje naudoti ieškovei priklausantį registruotą Bendrijos dizainą reg. Nr. 002511501-001 ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 198,95 Eur žalai atlyginti.Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovės, kaip dizaino savininkės, teisių pažeidimo. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas uždrausti atsakovei savo veikloje naudoti ieškovei priklausantį registruotąjį Bendrijos dizainą. Teismo vertinimu, šio reikalavimo tenkinimui neturi reikšmės tai, kad atsakovė pareiškė apie prekybos ginčo batais nutraukimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo ieškinio reikalavimu ieškovė siekia užtikrinti jos atsakovės veiksmais pažeistų teisių apsaugą ateityje, o toks teisių gynybos būdas numatytas įstatyme (DĮ 47 str. 1 d. 3 p.). Tenkindamas šį ieškinio reikalavimą teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad prekybą ginčo batais atsakovė vykdė ir po ieškovės pretenzijos gavimo bei ieškinio pateikimo teisme. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti atlyginimą pagal DĮ 48 straipsnio 4 dalį. Nurodė, kad DĮ 48 straipsnio 4 dalyje yra numatytas žalos atlyginimas pagal vadinamą licencijos analogiją. Todėl teismas laikė nepagrįstą ieškovės aiškinimą, kad pagal DĮ 48 straipsnio 4 dalį ji gali reikalauti žalos atlyginimo, apskaičiuojamo kaip atsakovės parduotų batų porų kiekio bendra vertė, nustatyta pagal ieškovės parduodamų batų porų kainas. Teismas nurodė, kad batų kainą, mokamą ieškovei pagal distribucijos sutartį, sudaro daug sudedamųjų dalių, tarp kurių ir ieškovės patirtos gamybos, transportavimo, mokesčių ir kitos išlaidos, todėl tokia ieškovės nurodoma kaina negali pagrįsti reikalaujamo atlyginimo pagal licencijos analogiją dydžio. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, koks nagrinėjamu atveju galėtų būti sumokėtas atlyginimas už teisėtą naudojimąsi dizainu, dėl to nepagrindė ir neįrodė savo reikalavimo pagal DĮ 48 straipsnio 4 dalį.Teismas sprendė, kad šioje byloje turi būti įvertintas ieškovės faktiškai patirtos žalos dydis pagal DĮ 48 straipsnio 2-3 dalis, t. y. ieškovės patirta žala pripažįstant atsakovės gautas pajamas. Teismas įvertino bendrą atsakovės gautų pajamų dydį pagal įsigijimo ir mažmeninio pardavimo kainų skirtumą, atėmęs grąžintų ir vėliau perduotų labdarai prekių atitinkamas įsigijimo ir pardavimo kainas. Toks skirtumas sudaro 4 198,95 Eur, kurį teismas pripažino ieškovės nuostoliais ir priteisė iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodinėjo, kad Latvijos įmonės pardavimų rezultate gautos pajamos yra ne jos pajamos, neįrodinėjo, kad sumokėjo PVM mokestį ir dėl to jos pajamos turi būti mažinamos.Teismas atmetė atsakovės atsikirtimą, kad ieškovė yra Bendrijos dizaino savininkė, todėl negali būti taikomas nacionalinis dizaino įstatymas. Nurodė, kad 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (toliau – Dizaino reglamentas) tiesiogiai nenurodo, kaip gali būti apskaičiuojama žala, tačiau nustato Bendrijos dizaino teismui pareigą taikyti pažeidimo vietos nacionalinę teisę (Dizaino reglamento 89 str. 1, 2 d.).
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 4 198,95 Eur žala, panaikinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės 29 062,80 Eur atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai siauriai aiškino DĮ 48 straipsnio 4 dalies nuostatas. DĮ įtvirtinami alternatyvūs įstatymo saugomų teisių gynimo būdai, tai reiškia, kad nukentėjusioji šalis gali savo nuožiūra pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą: prašyti atlyginti negautas pajamas (DĮ 48 str. 2, 3 d.) arba prašyti sumokėti atlyginimą, kuris turėjo būti sumokėtas už teisėtą naudojimąsi dizainu (DĮ 48 str. 4 d.). DĮ 48 straipsnio 4 dalyje nurodytas mokestis/atlyginimas neturėtų būti vienareikšmiškai suprantamas tik kaip licencijos mokestis, o aiškinamas plačiąja prasme, t. y. ir kaip teisėta prekės ar paslaugos pardavimo kaina. Priešingu atveju, be jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo licencijas suteikiančių intelektinės nuosavybės savininkų teisės būtų iškeliamos aukščiau kitų intelektinės nuosavybės teisės savininkų, kurie savo intelektinės nuosavybės objektų nelicencijuoja. Licencijos naudoti Bendrijos dizainą suteikimas nėra ieškovės verslo dalis. Ieškovė avalynę gamina pati, o tretieji asmens įgyja teisę pardavinėti ieškovės pagamintą avalynę, kurioje yra naudojami ieškovei priklausantys intelektinės nuosavybės objektai, sutarčių pagrindu įsigydami iš ieškovės jau pagamintą avalynę už ieškovės nurodytą kainą. Tokia kaina šiuo atveju ir laikytina vienkartiniu mokesčiu už atsakovės leidimą prekiauti ieškovės batais. Atsakovė pati ar per savo pasirinktus asmenis prekybą ginčo batais vykdė ne tik po ieškovės pateiktos pretenzijos, bet ir po ieškinio pareiškimo teisme dienos. Tai patvirtina atsakovės tyčinę kaltės formą. Todėl nagrinėjamu atveju būtent vadovaujantis DĮ 48 straipsnio 4 dalimi ieškovei iš atsakovės turėjo būti priteisiama dviguba kompensacija, kurią atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei už teisėto Bendrijos dizaino batų platinimą.Teismas netinkamai įvertino žalos dydį ir pagal DĮ 48 straipsnio 2 ir 3 dalis. Pažeidėjui veikiant tyčia, vien tik pažeidėjo gautos naudos (pelno) ar nukentėjusios šalies negauto pelno priteisimas nėra laikytinas tinkama ir pagrįsta satisfakcija už tokį intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl intelektinės nuosavybės subjektui padarytos žalos dydžio turėtų būti įvertintos visos svarbios aplinkybės – pažeidėjo elgesys, pažeidimo mastas, pažeidėjo kaltės forma, kiti neekonominiai veiksniai. Teismas nepagrįstai ieškovės patirtą žalą sutapatino vien tik su atsakovės gautomis pajamomis.
Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas uždraudė atsakovei savo veikloje naudoti ieškovei priklausantį registruotąjį Bendrijos dizainą reg. Nr. 002511501-001 ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 198,95 Eur žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinio reikalavimas dėl draudimo buvo suformuluotas ne kaip prevencinis reikalavimas nukreiptas į ateitį, o kaip reikalavimas nutraukti daromą pažeidimą, todėl teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas. Teismas neteisingai apskaičiavo iš atsakovės priteistiną nuostolių sumą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodinėjo, jog Latvijos įmonės pardavimų rezultate gautos pajamos yra ne jos pajamos. Prie 2015 m. lapkričio 26 d. prašymo dėl informacijos pateikimo buvo pateikta atsakovės pažyma, kurioje nurodyta, kad 64 batų poras įsivežė ir pardavė Latvijos įmonė SIA „Danbalt Footwear“. Šis faktas nebuvo ginčytas, todėl teismas neturėjo pagrindo juo abejoti. Be to, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovė sumokėjo PVM mokestį. Atsakovės grynasis pelnas 2013 m. sudarė 3,17 proc. gaunamų pardavimo pajamų. Atsakovei pardavus 287 vnt. batų ir gavus 6 486 Eur pajamų grynasis gautas pelnas, vadovaujantis 2013 m. įmonės pelningumu, sudarytų 206 Eur. Jei būtų priskirtos ir Latvijoje gautos pajamos, grynasis pelnas iš viso sudarytų 240 Eur. Teismas visiškai nevertino atsakovės pateikto paskaičiavimo.Ieškovei priklauso ne Lietuvos, bet Bendrijos dizainas, todėl šioje byloje DĮ 48 straipsnis nėra taikytinas, atitinkamai atmestinas ir ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:Teismas pagrįstai taikė DĮ 48 straipsnio nuostatas. Dizaino Reglamento 88 straipsnio 2 dalyje bei 89 straipsnyje įtvirtintos nuostatos leidžia spręsti, kad klausimas dėl žalos, padarytos neteisėtai naudojant registruotą Bendrijos dizainą, yra sprendžiamas nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių atitinkamus teisinius santykius, šiuo atveju DĮ 48 straipsnyje nustatyta tvarka.Pati atsakovė į bylą yra pateikusi duomenis, kad įsigijo 360 poras batų, iš kurių 64 poras pardavė dukterinei įmonei SIA „Danbalt Footwear“ ir už tai gavo 1 062,40 Eur pajamų. Skaičiuojant ieškovės patirtą žalą, nėra jokio pagrindo vadovautis bendru grynuoju atsakovės pelnu už 2013 m.Atsakovės veiksmai patvirtina, kad tokį pažeidimą ji gali pakartoti ateityje. Todėl teismas pagrįstai patenkino reikalavimą dėl uždraudimo. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovei priklauso ne Lietuvos, o Bendrijos dizainai, todėl šioje byloje nacionalinis DĮ ir jo 48 straipsnis nėra taikytini. Net jei teismas nuspręstų taikyti DĮ, ieškovės argumentai dėl žalos apskaičiavimo remiantis hipotetiniais mokesčiais nėra susiję su nagrinėjamo ginčo objektu ir nėra pagrindo ieškovės faktiškai patirtų nuostolių apskaičiuoti remiantis kiekvieno parduoto bato kaina. Ši kaina negali būti prilyginta leidimui naudoti dizainą, nes tokiu atveju būtų laikoma, kad leidimas suteikiamas kiekvieno bato dizaino atžvilgiu atskirai. Atsakovės veiksmuose nėra tyčios. Atsakovė per trumpą laiką nustojo pardavinėti ginčo batus nepaisant didelės apimties techninių, darbo teisės santykių ir kitų aplinkybių, atliko visus įmanomus veiksmus, galėjusius sumažinti žalos atsiradimo riziką per protingą terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl draudimo atlikti neteisėtus veiksmus
Byloje nėra ginčo, kad atsakovė pažeidė ieškovės teises į jos vardu registruotą Bendrijos dizainą. Tačiau, atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą uždrausti atsakovei savo veikloje naudoti ieškovei priklausantį registruotą Bendrijos dizainą, kadangi tokie atsakovės veiksmai yra nutraukti, o ieškovės reikalavimas dėl draudimo buvo suformuluotas ne kaip prevencinis reikalavimas nukreiptas į ateitį, o kaip reikalavimas nutraukti daromą pažeidimą. Su tokiu atsakovės apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Dizaino savininko teisė reikšti ieškinį, reikalaujant nutraukti teises pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos atlikti ateityje, yra įtvirtinta įstatyme (DĮ 47 str. 1 d. 1-3 p.). Nagrinėjamoje byloje ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad atsakovė savo komercinėje veikloje (prekyboje) naudoja/parduoda batus, kurių išvaizda identiška ieškovės registruotam Bendrijos dizainui, neturėdama ieškovės leidimo. Vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovė prašė uždrausti atsakovei jos veikloje naudoti ieškovei priklausantį Bendrijos dizainą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad minėtas reikalavimas suformuluotas tik kaip reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. nėra nukreiptas į ateitį. Kolegijos vertinimu, pareikštu reikalavimu yra siekiama, kad atsakovės neteisėti veiksmai būtų nutraukti ir uždrausta juos atlikti ateityje. Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismas, tenkindamas šį reikalavimą, išėjo už ieškinio ribų tenkindamas šį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teises pažeidžiantys veiksmai buvo atlikti, be to, atsakovė vykdė prekybą ginčo batais po to, kai buvo pareikštas ieškinys teisme. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Atsakovė akcentuoja aplinkybę, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu prekyba ginčo batais buvo nutraukta, tačiau ši aplinkybė neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl draudimo atlikti neteisėtus veiksmus. Teismų praktikoje pripažįstama, jog aplinkybė, kad, ieškovui pareiškus prevencinį ieškinį, atsakovas nutraukia neteisėtus veiksmus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinio tenkinimas tokiu atveju būtų nepagrįstas, nes išlieka neteisėtų (būsimų) veiksmų galimybė ir realus pavojus (grėsmė), jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ir padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neuždraudus atsakovei atlikti byloje nustatytų neteisėtų veiksmų, išlieka reali grėsmė, jog atsakovė gali atnaujinti šiuos neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius ieškovės, kaip dizaino savininkės, teises. Atsižvelgiant į tai, ši teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas reikalavimas dėl uždraudimo, paliekama nepakeista.
Dėl 4 198,95 Eur žalos atlyginimo
Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 4 198,95 Eur žalos atlyginimą vadovaudamasis DĮ 48 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Šią sumą sudaro skirtumas kainos, kuria atsakovė įsigijo ginčo batus, ir šių batų mažmeninio pardavimo kainos (su PVM). Dėl šios sprendimo dalies skundus pateikė abi šalys. Ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė žalą vadovaudamasis DĮ 48 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kadangi ieškovė vietoje faktiškai atsiradusios žalos atlyginimo pateiktu ieškiniu pasirinko atlyginimą, kuris turėjo būti sumokėtas, jei atsakovė būtų teisėtai naudojusi ieškovei priklausantį dizainą (DĮ 48 str. 4 d.). Vadovaujantis DĮ 48 straipsnio 4 dalies nuostatomis, vietoj žalos (nuostolių), faktiškai atsiradusios dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo, atlyginimo šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs dizainą (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo teiginiu, jog DĮ 48 straipsnyje įtvirtinti alternatyvūs dizaino savininko teisių gynimo būdai. Tačiau kiekvienu atveju, pareiškus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo nuostolių dydį, nepaisant kurį pažeistų teisių gynimo būdą jis pasirenka: atlyginti negautas pajamas ar sumokėti atlyginimą už naudojimąsi dizainu, nes žala nėra preziumuojama (6.249 str., CPK 178 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis Nr. 2A-332-798/2016). Ieškovės teigimu, kaip atlyginimas, numatytas DĮ 48 straipsnio 4 dalyje, turėtų būti laikoma teisėta ieškovės batų pardavimo kaina (t. y. kaina, už kurią ieškovė parduoda ginčo batų porą distributoriams). Su tokiu ieškovės argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad DĮ 48 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas specialus palengvintas dizaino teisių turėtojo teisių gynimo būdas, t. y. žalos atlyginimas pagal vadinamą licencijos analogiją. Tokią išvadą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir Europos Parlamento ir tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, kuri įgyvendinta priimant atitinkamus Dizaino įstatymo pakeitimus, 13 straipsnio 1 dalies b punktas, numatantis „alternatyvą a punktui“, kai gali būti nustatyta vienkartinė žalos atlyginimo suma ir teismo priteisiamas „autorinis atlyginimas arba vienkartinis mokestis kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise“. Kaina, už kurią ieškovė parduoda ginčo batus distributoriams, negali būti prilyginama atlyginimui už naudojimąsi dizainu (DĮ 48 str. 4 d.). Prašydama priteisti atlyginimą pagal DĮ 48 straipsnio 4 dalį ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad už tam tikrą mokestį yra suteikusi teisę naudotis jai priklausančiu dizainu, pavyzdžiui, licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymus ar kt. Tokios pozicijos dėl atlyginimo, kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis intelektinės nuosavybės teise, laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-540-180/2015). Tai, kad licencijos naudoti dizainą pardavimas nėra ieškovės verslo politikos dalis, nepaneigia jos įrodinėjimo pareigos. Atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą, aplinkybę, kad ieškovė neįrodė, koks atlyginimas jai turėtų būti mokamas pagal DĮ 48 straipsnio 4 dalį, faktą, kad teisinį santykio kvalifikavimą atlieka teismas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kokia ieškovei turėtų būti priteisiama žala pagal DĮ 48 straipsnio 2-3 dalis.Skundžiamu sprendimu teismas kaip ieškovės patirtą žalą laikė atsakovės pajamas, kurias sudaro skirtumas tarp kainos, kuria atsakovė pardavė ginčo batus, ir kainos, kuria juos įsigijo (DĮ 48 str. 2-3 d.). Nesutikdama su teismo paskaičiavimu atsakovė nurodo, kad 64 poras batų įsigijo ir įsivežė Latvijos įmonė SIA „Danbalt Footwear“, todėl pajamos, gautos už 64 poras, neturėtų būti laikomos atsakovės gautomis pajamomis. Atsakovės teiginys, kad ji negavo pajamų už Latvijoje parduotas 64 poras batų, prieštarauja jos pačios byloje pateiktiems įrodymams – 2015 m. rugpjūčio 7 d. aiškinamajame rašte atsakovė nurodė, kad į Latvijos Respubliką ji eksportavo 64 vnt. batų porų, už kurias gavo 1 062,40 Eur pajamų. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios pajamos yra atsakovės pajamos. Pagal DĮ 48 straipsnio 5 dalį turi būti nustatoma pažeidėjo gauta grynoji nauda (nauda, atskaičius išlaidas). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra PVM mokėtoja. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad skaičiuojant atsakovės gautą naudą, turėjo būti paskaičiuotas ginčo batų pardavimo kainos be PVM (teismas paskaičiavo su PVM) ir jų savikainos skirtumas (atsižvelgiant ir į gražintas prekes). Ieškovės apeliaciniame skunde nėra ginčijama atsakovės nurodyta vienos poros batų įsigijimo savikaina – 15,09 Eur. Nors atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovė batų poras įsigijo už 13,50 Eur, tačiau ginčo dėl batų savikainos pirmosios instancijos teisme nebuvo, apeliaciniame skunde ieškovė šio klausimo taip pat nekelia, be to, nors atsakovė ir neįrodinėjo, akivaizdu, kad atsakovė patyrė ir kitas išlaidas, pvz. transportavimo ir kt., kurios sudaro prekės savikainą. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi atsakovės pateiktoje lentelėje nurodyta prekių savikaina – 15,09 Eur. Perskaičiavus atsakovės pardavus ginčo batus gautas pajamas be PVM pagal pirmosios instancijos teismo nurodytą algoritmą, ieškovei iš atsakovės priteistina 2 496,46 Eur žalos. Ieškovės nurodytos aplinkybės apie tyčinę atsakovės kaltės formą pažeidžiant ieškovės teises nesudaro pagrindo ieškovės patirtų nuostolių prilyginti atlyginimui už naudojimąsi dizainu ir jų padidinti (DĮ 48 str. 4 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista 4 198,95 Eur žala, pakeičiama, priteistiną žalą sumažinant iki 2 496,46 Eur. Atsakovės argumentas, kad jos nauda turėjo būti skaičiuojama proporcingai pagal jos 2013 m. gautą grynąjį pelną, yra nepagrįsta, neatitinkanti DĮ 48 straipsnyje nustatytos žalos apskaičiavimo tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja nesivadovavo. Tai, kad ieškovė yra Bendrijos dizaino savininkė, nereiškia, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovei žalos pagal DĮ 48 straipsnį. Dizaino įstatymas yra suderintas su Dizaino reglamentu. Tai, kad Dizaino reglamentas nereglamentuoja klausimų, susijusių su turtinės žalos atlyginimu, nereiškia, kad toks atlyginimas negali būti priteistas pagal DĮ 48 straipsnį. Dizaino reglamento 88 straipsnyje nurodyta, kad Bendrijos dizainų teismai taiko šio reglamento nuostatas, o visiems klausimams, kurių nereglamentuoja šis reglamentas, Bendrijos dizainų teismai taiko savo nacionalinę, įskaitant tarptautinę privatinę, teisę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, sprendė, kad šalių patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėt, neatlyginamos. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, teisėjų kolegija šalių patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti neperskirsto, o iš atsakovės ieškovei priteistiną žyminį mokestį sumažina iki 97 Eur. Ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, o atsakovės – tenkintas iš dalies. Atsižvelgiant į tenkintą reikalavimo dalį, atsakovei iš ieškovės priteisiama 56 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Įskaičius šalių viena kitai mokėtiną žyminį mokestį, ieškovei iš atsakovės priteisiama 41 Eur žyminio mokesčio.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą iš dalies pakeisti.
Sumažinti ieškovei ECCO SKO A/S iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Danbalt International“ priteistą žalos atlyginimą nuo 4 198,95 Eur iki 2 496,46 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt šešių eurų 46 euro centų), o žyminį mokestį nuo 165 Eur iki 41 Eur (keturiasdešimt vieno euro).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.