- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-540-180/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00132-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R. D.
- Ieškovas
- Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3238-590/2014 pagal ieškovo Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft ieškinį atsakovui R. D. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. D. 15 015,60 Eur, šią sumą didinant 2 kartus.
Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono policijos komisariate atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00040-10. Atsakovas buvo įtariamas tuo, kad nuo 2010 metų, pažeisdamas Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) reikalavimus, turėdamas tikslą svetimu prekės ženklu pažymėti didelį prekių kiekį ir jas realizuoti (parduoti), neturėdamas ženklui savininko leidimo, sandėlyje, be kitų prekės ženklų, neteisėtai laikė 2 503 vnt. suklastotų ženkliukų ratlankiams su žymenimis BMW, pasikėsino šias prekes realizuoti, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šie daiktai 2010 m. birželio 14 d. buvo surasti ir paimti kratos metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų. Šiais veiksmais atsakovas padarė žalos teisėtam prekių ženklo savininkui, todėl privalo atlyginti žalą.
Šalies argumentai
Ieškovas teigė, kad jei atsakovas būtų savo prekes pardavinėjęs pažymėdamas jas teisėtai rinkoje esančiais ratlankių dangteliais, teisėtai naudojęsis ieškovo prekių ženklų reputacija, teisėtai savo interneto svetainėje talpinęs nuotraukas su ieškovo prekių ženklais pažymėtais legaliais dangteliais, atsakovas už nurodytą veiką būtų sumokėjęs 13 015,6 Eur. Atsakovas už 840 Lt pardavė vieną ratlankių komplektą, pažymėtą ieškovo prekių ženklais, už kurį ieškovas būtų gavęs 2 000 Eur pelno. Taigi ieškovo leidimo naudotis jo prekių ženklu kaina laikytinas vidutinis pelnas – 15 015,6 Eur. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes atsakovas savo kaltę visiškai pripažino ir gailėjosi.
Atsakovas neteisėtus veiksmus atliko tyčia, todėl reikalaujami nuostoliai didintini du kartus, iki 30 031,20 Eur, remiantis PŽĮ 51 straipsnio 4 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 16 517,16 Eur žalos atlyginimo.
Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė visas Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose nustatytas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovo neteisėtus veiksmus įrodo 2013 m. liepos 18 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartis, kurioje konstatuota, kad atsakovas R. D. nuo 2010 m. pradžios, pažeisdamas PŽĮ reikalavimus, turėdamas tikslą svetimu prekės ženklu pažymėti didelį prekių kiekį ir jas realizuoti, neturėdamas tam savininko leidimo, būdamas UAB „Ratlita“ direktoriumi, UAB „Ratlita“ sandėlyje neteisėtai laikė 2 503 vnt. ženkliukų ratlankiams su žymenimis BMW, pardavė 4 vnt. ratlankių su žymeniu BMW už 840 Lt, ir tokiais savo veiksmais sumenkino prekių ženklą bei padarė žalos teisėtam prekių ženklo savininkui – ieškovui. Atsakovas savo kaltę pripažino.
Spręsdamas dėl ieškovo nuostolių atlyginimo dydžio, teismas vadovavosi PŽĮ 51 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią vietoj žalos (nuostolių), faktiškai atsiradusios dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo, atlyginimo, galima reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs prekių ženklą (t. y. gavęs leidimą). Atsakovas laikė ir ketino parduoti 2 503 vnt. ratlankių dangtelių su BMW ženklu, taip pat pardavė vieną ratlankių komplektą. Ieškovas pateikė įrodymus, kad iš ratlankių dangtelius siekiančių parduoti asmenų vidutiniškai už vieną dangtelį būtų gavęs 5,20 Eur pelno, o už ratlankių komplektą – 2 000 Eur, todėl jis (atsakovas) ieškovui būtų turėjęs sumokėti iš viso 15 015,60 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą dėl 15 015,60 Eur atlyginimo padidinimo pagal PŽĮ 51 straipsnio 4 dalį. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai buvo tyčiniai, tačiau ieškovas nepatyrė didelių tiesioginių nuostolių, nes atsakovas pardavė tik vieną ratlankių komplektą, o ratlankio dangtelių su BMW ženklu nepardavė. Teismo įsitikinimu, atsakovo atsakomybės didinimas dviem kartais būtų neproporcingas padarytam pažeidimui (CK 1.2 str. 1 d.), todėl iš atsakovo priteistiną 15 015,60 Eur atlyginimą padidino 10 proc., t. y. 1 501,56 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas R. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendime teismas nemotyvavo, kodėl priteisdamas ieškovo negautas pajamas, jas sutapatino su atlyginimu už teisėtą ženklo naudojimą, nes pagal PŽĮ 51 straipsnio 4 dalį prekės ženklo savininkas, prašydamas atlyginimo už naudojimąsi ženklu, negali prašyti atlyginti žalos (nuostolių). Ieškovas byloje įrodinėjo, kad jo nuostolius sudaro negautos pajamos, todėl teismas nepagrįstai priteisė padidintą žalos dydį, nes pagal PŽĮ 54 straipsnio 4 dalį dvigubas žalos atlyginimo priteisimas galimas tik tada, kai vietoj faktinės žalos priteisiamas atlyginimas, kuris turėjo būti sumokėtas už teisėtą naudojimąsi prekės ženklu. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje ieškovo pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad nuostolių dydis yra įrodytas. Ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, paskaičiavimų, kad už teisėtą naudojimąsi BMW prekės ženklu yra mokama būtent 15 015,60 Eur. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo teiginius, kad vien ieškovo darbuotojo pateiktas raštas negali būti vertinamas kaip žalos dydį įrodantis dokumentas ir pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas neįsitikino, kad reikalaujama žala yra racionali, protinga, sąžininga, pažeidė proporcingumo, adekvatumo principus, nes nukentėjusioji šalis negali reikalauti nuostolių daugiau, nei jų patyrė, pritaikytos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui.
Atsiliepimas
Ieškovas Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad atsakovas nevykdė savo pareigų ir teismo įpareigojimo, nepateikė įrodymų apie gautą pelną, todėl teismas pagrįstai nustatė atlygintinos žalos dydį, vadovaudamasis jo (ieškovo) pateiktais įrodymais, kurie (paskaičiavimai ir duomenys iš oficialių tinklapių, prekiaujančių originaliomis BMW prekėmis) atitinka jiems (įrodymams) keliamus leistinumo, pakankamumo reikalavimus. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl nemotyvuoto sprendimo. Teismas neturi pareigos savo sprendimo pagrįsti visais absoliučiais įrodymais ir argumentais. Ieškovas prašė priteisti tik nedidelę dalį žalos už konkrečias kratos metu paimtas prekes, o realiai padaryta žala yra kur kas didesnė, nes pats atsakovas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad tai yra tik prekių likučiai. Atsakovas ginčo prekes platino nuo 2006 metų kitų septyniolikos įmonių (platintojų) pagalba. Priešingai nei nurodo apeliantas, pagal PŽĮ 51 straipsnio 4 dalies nuostatas tiek ieškovo realiai patirti nuostoliai (negautos pajamos), tiek ir atlyginimas už naudojimąsi ženklu gali būti vienodo dydžio, nes ieškovas, būdamas intelektinės nuosavybės savininkas, gali vienašališkai nustatyti leidimo naudotis jo prekės ženklu kainą, kuri šio ginčo atveju buvo prilyginta ieškovo negautoms pajamoms. Ieškovas byloje buvo pateikęs tiek negautų pajamų apskaičiavimą, tiek leidimo naudotis prekės ženklu kainą. Priteista nuostolių atlyginimo suma yra racionali, sąžininga ir proporcinga galimo leidimo atlyginimui. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytus paskaičiavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, turėdamas tikslą svetimu prekės ženklu pažymėti didelį prekių kiekį ir jas realizuoti (parduoti), neturėdamas to ženklo savininko leidimo, būdamas UAB „Ratlita“ direktoriumi, UAB „Ratlita“ sandėlyje, be kitų prekės ženklų, neteisėtai laikė 2 503 vnt. suklastotų ženkliukų ratlankiams su žymenimis BMW, pasikėsino šias prekes realizuoti, tačiau ketinimo neįvykdė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – svetimu ženklu pažymėti daiktai 2010 m. birželio 14 d. buvo surasti ir paimti kratos metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas pardavė 4 vnt. ratlankių su žymeniu BMW, neturėdamas tam prekės ženklo savininko leidimo. Atsakovas pripažino savo veiksmų neteisėtumą.
Byloje nėra ginčo dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir dėl šiais veiksmais ieškovui, teisėtam BMW prekės ženklo savininkui, padarytos žalos. Šių aplinkybių apeliantas neginčija ir apeliaciniame skunde, tačiau nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas neteisingai nustatė žalos dydį. Taigi šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro priteistinos ieškovui žalos dydis.
Pagal PŽĮ 50 straipsnio 1 dalį prekių ženklo savininkas, gindamas savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti: 1) pripažinti teises; 2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala; 4) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 5) taikyti kitus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus. PŽĮ 51 straipsnis reglamentuoja turtinės žalos atlyginimą, kuris nustatomas tiek pagal PŽĮ 51 straipsnį, tiek CK, teismui atsižvelgiant į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes. Pažeidėjo gauta nauda taip pat gali būti pripažįstama prekių ženklo savininko nuostoliais PŽĮ 51 str. 2 d.). Negautų pajamų dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio įstatymo saugomu prekių ženklu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už teisėtą ženklo naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąlygas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl ženklo naudojimo sutarčių sudarymo ir kita, PŽĮ 51 str. 3 d.). Taigi PŽĮ įtvirtinti alternatyvūs paminėto įstatymo teisių pažeidimo būdai, tačiau kiekvienu atveju, reikšdamas reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo nuostolių dydį, nepaisant kurį pažeistų teisių gynimo būdą jis pasirenka: atlyginti negautas pajamas ar sumokėti atlyginimą už naudojimąsi prekių ženklu, nes žala nėra preziumuojama (CK 6.249 str., CPK 178 str.).
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai apie tai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendė dėl įrodyto nuostolių dydžio. Visų pirma apeliantas nepagrindė savo teiginių, kad ieškovo pateiktas darbuotojo raštas, kuriame nurodytas nuostolių paskaičiavimas, neatitinka įrodymų leistinumo principo ir negali būti vertinamas kaip žalos dydį įrodantis dokumentas, sprendžiant dėl ieškovo nuostolių dydžio. Antra, apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovo darbuotojo pateikti paskaičiavimai, kad už kiekvieną ratlankių dangtelį ieškovas gauna 5,20 Eur pelno, nėra pagrįsti jokiais dokumentais. Nustatyta, kad ieškovas darbuotojo nurodytą nuostolių paskaičiavimo būdą grindė įgalioto atstovo Lietuvoje UAB ,,Krasta auto“ duomenimis apie analogiškos originalios prekės kainą – 10,37 Eur (1 t., 194–196 b. l.). Taigi šie duomenys iš esmės įrodo ieškovo teiginius, kad jo pateiktas nuostolių paskaičiavimo būdas ir dydis yra racionalus, teisingas bei sąžiningas (CPK CPK 176-180, 183, 185 str.). Duomenų, paneigiančių šiuos ieškovo pateiktus įrodymus, apeliantas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, apelianto nurodyti šio straipsnio 4 dalies reikalavimai sprendimo turiniui nepažeisti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, turi pagrindą sutikti su apeliantu dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytos ir aiškintos PŽĮ teisės normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą. Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų turinio, jis (ieškovas) savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė PŽĮ 51 straipsnio 4 dalimi, teigdamas, kad vidutiniškai už vieną analogišką prekę iš dangtelius siekiančių parduoti asmenų gauna po 5,20 Eur, iš viso už 2 503 vnt. konfiskuotų prekių negautas pelnas sudaro 13 015,6 Eur. Už vieną ratlankių komplektą, pažymėtą ieškovo prekių ženklais, ieškovas būtų gavęs 2 000 Eur pelno, taigi iš viso – 15 015,6 Eur pelno. Ieškovo teigimu, šio konkretaus ginčo atveju tai yra ir leidimo naudoti jo (ieškovo) prekių ženklus mokestis, kurį sumokėjęs subjektas įgyja teisę teisėtai laikyti, parduoti, importuoti, eksportuoti prekes su ieškovo prekių ženklais, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo argumentais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir konkrečių duomenų, kad būtent ši 15 015,6 Eur suma laikytina leidimo naudoti ieškovo prekių ženklus mokesčiu. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant PŽĮ 51 straipsnio 4 dalį, nėra ir negali būti reikalaujama įrodinėti konkretaus atlyginimo dydžio, kuris turėjo būti sumokėtas už naudojimąsi prekės ženklu, pakanka tik jį (dydį) nurodyti, nes ieškovas, būdamas prekių ženklų savininku, gali vienašališkai nustatyti šio atlyginimo dydį.
Teismų praktikoje yra konstatuota, kad žala, padaryta neteisėtai naudojantis svetimu prekės ženklu, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendrais žalos atlyginimo principais. Vienas pagrindinių žalos atlyginimo principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-179/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1377/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, apskaičiuodamas žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą; vertindamas įrodymų visetą. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus; nepriklausomai nuo to, kokiu būdu – remiantis šalių pateiktais įrodymais ar kitais byloje esančiais įrodymais – nustatomas atlygintinos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008 ir kt.). Taigi ieškovas, reikalaujantis atlyginti padarytą žalą, privalo ją įrodyti.
Atsižvelgiant į paminėtus teismų praktikos išaiškinimus, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, akivaizdu, kad ieškovas turi teisę vienašališkai nustatyti licencinį mokestį, tačiau tokiu atveju būtent jam tenka pareiga pateikti įrodymus, jog už būtent tokį ar panašaus dydžio mokestį jis yra kam nors suteikęs teisę naudotis jo prekių ženklu arba įrodymus, kad toks mokestis yra realus, atitinkantis ne tik ieškovo lūkesčius, bet ir rinkos sąlygas, paklausą bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymai ir kt.). Byloje tokių duomenų nėra pateikta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Pats ieškovas, remdamasis 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo, nurodo, kad tik labai maža dalis prekių ženklų yra licencijuojami, taigi šie jo teiginiai iš esmės įrodo, jog ieškovo nurodomas atlyginimas už naudojimąsi prekės ženklu nėra pagrįstas. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas tyčia atliko neteisėtus veiksmus, tuo padaręs žalą (nuostolius), kurią privalo atlyginti, tačiau vien dėl to teigti, kad ieškovo prašomi atlyginti nuostoliai gali būti prilyginami atlyginimui už naudojimąsi prekės ženklu ir padidinti dvigubai PŽĮ 51 straipsnio 4 dalies pagrindu, nėra pagrindo (CPK 185 str.). Taigi nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad savo reikalavimą grindžia PŽĮ 51 straipsnio 4 dalies nuostata, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš bylos duomenų sprendžiama, kad jis (ieškovas) savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia PŽĮ 51 straipsnio 3 dalimi. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013 ir kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui žalos atlyginimą PŽĮ 51 straipsnio 4 dalies pagrindu, o ne 2 ir 3 dalimis, suklydo taikydamas materialinės teisės normas ir nepagrįstai atlygintinų nuostolių dydį padidino 10 proc., o tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pakeisti – ieškovui iš atsakovo priteistą 16 517,16 Eur žalos atlyginimą sumažinti iki 15 015,60 Eur (CPK 330 str.).
Ieškovas atsiliepime į skundą teigia, kad atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes jam nepateikė apeliacinio skundo priedų, dokumentų, išverstų į vokiečių kalbą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus, nes ieškovui nebuvo pateikti tik tie skundo priedai, kurie buvo susiję su apelianto prašymu atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, t. y. susiję su jo finansine padėtimi. Ieškovą bylos nagrinėjimo metu tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovavo profesionalus atstovas – advokatas; ieškovas pasinaudojo savo procesine teise atsikirsti į skundo argumentus, todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliantas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, todėl atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo sumažintų ieškovo tenkintinų reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 665,95 Eur, o iš atsakovo valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos – iki 476,9 Eur (CPK 93 str. 5 d.).
Ieškovas, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo priteisti 1 774,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nustatyta, kad šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Rekomendacijų 11 p.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų teisinis pagrindas priteisti ieškovui visas jo prašomas bylinėjimosi išlaidas. Priešingai nei teigia ieškovas, byla nelaikytina itin sudėtinga, apeliaciniame skunde nebuvo keliama naujų reikalavimų, argumentų, jie iš esmės yra tapatūs atsakovo teiginiams, kurie nurodyti jo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, skundo apimtis, skundžiamo teismo sprendimo apimtis taip pat nedidelė, todėl atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, taip pat patenkino apeliacinio skundo reikalavimų dalį, atsakovui iš ieškovo priteistina 890 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti – ieškovui Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą 16 517,16 Eur žalos atlyginimą sumažinti iki 15 015,60 Eur (penkiolikos tūkstančių penkiolikos eurų ir šešiasdešimties centų), 701 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki 665,95 Eur (šešių šimtų penkių eurų ir devyniasdešimt penkių centų).
Iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistas 502 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 476,9 Eur (keturių šimtų septyniasdešimt šešių eurų ir devynių centų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovui Bayerische Motoren Werke Aktiengesellschaft iš atsakovo R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.