Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-01-09 · Civilinė byla Nr. 2A-1512-553/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-09
Bylos Nr.
2A-1512-553/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
Ieškovas
A. P., S. Ž.
Atsakovas
AB „Lietuvos geležinkeliai“
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1512-553/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8, 15.3.2, 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,sekretoriaujant Virginijai Kostenko,vertėjaujant Olgai Vostrenkovai,

dalyvaujant ieškovams A. P. (A. P.), S. Ž., ieškovų atstovui advokatui T. U., atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovui įgaliotam asmeniui V. U.,

viešame teismo posėdyje žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. P. ir S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-08-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P. ir S. Ž. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sugrąžinimo į darbą, atlyginimo už neteisėto atleidimo laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai A. P. ir S. Ž. pateikė teismui ieškinį (T. 1, b. l. 23-24), kuriuo prašė: 1) pripažinti 2008-02-01 įsakymą Nr. P-40 dėl darbo sutarčių su ieškovais nutraukimo ir jų atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) grąžinti ieškovus į užimamas pareigas; 3) priteisti kiekvienam iš ieškovų jiems priklausantį darbo užmokestį už visą neteisėto atleidimo laiką; 4) už viešą pažeminimą tarp daugiau kaip 200 darbdavio darbuotojų priteisti iš atsakovo kiekvienam iš ieškovų po 10 000 Lt moralinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo kiekvienam iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas A. P. dirbo šilumvežio mašinistu AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depe (toliau – Vilniaus lokomotyvų depas) nuo 1997-05-14. Atitinkamai ieškovas S. Ž. Vilniaus lokomotyvų depe dirbo šilumvežio mašinisto padėjėju nuo 2004-02-03. Maždaug 2008-01-25 Vilniaus lokomotyvų depo padalinio LT-1 vadovo pavaduotojas R. V. abiems ieškovams pateikė reikalavimus surašyti pasiaiškinimus dėl tariamai abiejų ieškovų 2008-01-23 įvykdytos vagystės. Abu ieškovai surašė paaiškinimus, kad 2008-01-23 jų maršrute Vaidotai – Palemonas jokių įvykių nebuvo, iš jokių kontroliuojančių organizacijų jokių pastabų nebuvo ir jiems nėra dėl ko prisipažinti. 2008-01-30 abudu ieškovai buvo iškviesti į Vilniaus lokomotyvų depo operatyvinį pasitarimą, kuriame dalyvavę atsakovo administracijos atstovai primygtinai reikalavo pripažinti abudu ieškovus tai, ko šiedu nėra padarę. Ieškovai, nenušalinti nuo pareigų, atidirbę po paaiškinimų surašymo dar kelias pamainas, 2008-02-04, pirmadienį, buvo pasirašytinai supažindinti su minėto operatyvinio pasitarimo 2008-01-31 protokolu, 2008-02-01 įsakymu Nr. 40 dėl atleidimo iš darbo ir abiems buvo pasirašytinai įteikti atsakovo pranešimai apie darbo sutarčių nutraukimą nuo 2008-02-04 už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, turto grobimą (vagystę). Jau po atleidimo iš darbo, abu ieškovai sužinojo iš buvusių bendradarbių apie tai, kad su visais aukščiau minėtais dokumentais, be jokio pagrindo, be ikiteisminio tyrimo pabaigos, inkriminuojančiais ieškovams vagystę, buvo viešai pasirašytinai supažindinti praktiškai visi atsakovo UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ darbuotojai (daugiau kaip 200 asmenų). Abu ieškovai 2008-02-13-14 dienomis buvo iškviesti apklausai į Kauno miesto Transporto policijos komisariatą, kuriame vyko ikiteisminis tyrimas, abiems pareikšti įtarimai. Nė vienas iš ieškovų nebuvo sulaikytas. Ikiteisminis tyrimas šio ieškinio pateikimo metu dar nebuvo baigtas. Atsakovo viešas vagystės inkriminavimas (viešas išvadinimas vagimis) ir darbo sutarties nutraukimas pranešimuose ieškovams nurodytu pagrindu be jokių ieškovų kaltės įrodymų, tik prasidedant ikiteisminiam tyrimui dėl inkriminuojamų veikų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (T. 1, b. l. 43-45). Nurodė, kad 2008-01-24 Vilniaus lokomotyvų depe buvo gautas UAB „Gelsauga“ apsaugos darbuotojų K. Č., T. S. ir J. V. tarnybinis pranešimas apie jų matytą įvykį, susijusį su Vilniaus lokomotyvų depui priklausančiu šilumvežiu. Tarnybiniame pranešime nurodytos šios aplinkybės: 2008-01-23 apie 21 val. 53 min. tarpstotyje Paneriai – Lentvaris prie tilto maždaug 1 kilometras nuo Panerių stoties į Lentvario pusę vyriškis perdavė pro šalį važiuojančio lokomotyvo brigadai 5 (penkias) plastikines dideles talpas, kurios buvo tuščios ir surištos ilga virve. Maždaug apie 23 val. prie geležinkelio už Žaslių stoties ties 61 kilometru iš įvažiuojančio lokomotyvo su traukiniu buvo išmestos 5 (penkios) plastmasinės talpos. Buvo matyti, kad tai tos pačios perduotos talpos, tačiau jau pripildytos skysčio. Vyriškis, kuris perdavė talpas į lokomotyvą, surinko išmestas talpas ir buvo sulaikytas prie automobilio. Vėliau paaiškėjo, kad sulaikytas vyriškis buvo I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (tai buvęs Vilniaus lokomotyvų depo darbuotojas, kuris buvo atleistas iš darbo už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (už veiką, turinčią dyzelinio kuro vagystės iš darbdavio, požymių), šis asmuo taip pat anksčiau apsaugos darbuotojų sulaikytas tuo metu, kai bandė perduoti į šilumvežį tuščias plastmasines talpas). Sulaikytasis I. K. ir iš šilumvežio išmestos talpos buvo perduoti Kauno miesto VPK Transporto policijos komisariato pareigūnams. Atsakovas pažymėjo, kad tiriant įvykio aplinkybes, buvo nustatyta, kad tiriamo įvykio metu tuo maršrutu važiavo traukinys Nr. 3059 su šilumvežiu 2M62-0021 maršrutu Vaidotai – Palemonas. Traukinį valdė Vilniaus lokomotyvų depo darbuotojai mašinistas A. P. ir mašinisto padėjėjas S. Ž.. 2008-01-24 Vilniaus lokomotyvų depo viršininko pavaduotojas eksploatacijai priekiniam eisme, vadovaudamasis anksčiau paminėtu apsaugos darbuotojų tarnybiniu pranešimu ir kita informacija, mašinistui A. P. ir mašinisto padėjėjui S. Ž. pateikė reikalavimus raštu pasiaiškinti dėl įvykio. 2008-01-25 pasiaiškinimuose abu darbuotojai teigė, kad kelionės metu nesulaikė jokių pastabų, talpų į šilumvežį neėmė, taip pat nieko iš šilumvežio neišmetinėjo. 2008-01-30 Vilniaus lokomotyvų depe buvo gautas Kauno miesto VPK Transporto PK 11-28 raštas Nr.21-S-125, kad komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 21-1-00004-08, kuri iškelta pagal vagystės požymius, kai 2008-01-23 apie 23 val. tarpstotėje Vievis – Kaišiadorys 61 kilometre iš pravažiuojančio šilumvežio buvo išmestos 5 plastmasinės talpos su dyzelinu. 2008-01-29 buvo atliktas traukinio Nr.3 059 šilumvežio Nr. 2M62-0021 2008-01-23 greitmačio juostos šifravimas. Greitmačio juostos šifravimo pažymoje matosi, kuriuose maršruto vietose šilumvežio ir traukinio greitis mažėja tam, kad būtų įmanoma priimti perduodamas tuščias talpas ir išmesti pripildytas dyzelino. Taip pat buvo atliktas 2008-01-23 ieškovų valdomo šilumvežio 2M62-0021 kuro sueikvojimo skaičiavimas, kurio metu nustatyta, kad lokomotyvo brigada pareikvojo iš viso 120 kg dyzelinio kuro. 2008-01-30 vykusiame operatyviniame pasitarime dėl įvykio Vilniaus lokomotyvų depo administracijai buvo žinomi visi aukščiau pateikti duomenys. Darbuotojai A. P. ir S. Ž. pakartojo, kad jokių talpų į šilumvežį neėmė ir nieko iš šilumvežio neišmetė, apie įvykį nieko nežino. Tačiau paklausti, ar be jų šilumvežyje tuo metu buvo kitų asmenų, patvirtino, kad UAB „Gelsauga“ apsaugos darbuotojų matyto įvykio metu pašalinių asmenų šilumvežyje nebuvo ir būti negalėjo. Įvertinus visas aukščiau pateiktas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, darbdaviui (atsakovui) susiformavo pagrįstas ir pakankamas įsitikinimas tuo, kad įvykio metu ieškovai atliko veiką, turinčią dyzelinio kuro vagystės požymių. Veika buvo atlikta darbo metu, todėl dėl darbuotojų atlikto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo abejonių nebuvo. Esant šių aplinkybių visetui drausminių nuobaudų, paskirtų darbuotojams A. P. ir S. Ž. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pripažinimas neteisėtu neturi pagrindo. Vadovaujantis DK 240 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui pasirašytinai pranešama apie įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą. Lietuvos darbo teisės specialistų ir DK autorių nuomone: „Jeigu tikslinga, apie drausminės nuobaudos skyrimą, darbdavys informuoja ir kitus darbuotojus“ (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso komentaras. II tomas, III dalis. Vilnius: Justitia, 2004, P. 350). AB „Lietuvos geležinkeliai“ neretas atvejis, kai darbuotojai neteisėtai savinasi iš lokomotyvų ar kitų įrenginių dyzelinį kurą. Kovojant su šiais pažeidimais bendrovėje yra įsteigta specializuota apsauga – UAB „Gelsauga“, kurios tikslas yra užtikrinti saugumą geležinkeliuose, taip pat bendrovės turto saugumą. Siekiant prevenciškai paveikti savo darbuotojus ir sumažinti galimų teisės pažeidimų kiekius bendrovės padalinių vadovai kartais nusprendžia supažindinti darbuotojus su tokių neteisėtų veiksmų padariniais. Tad šiuo atveju darbuotojų supažindinimo tikslingumas buvo akivaizdus. Kiti Vilniaus lokomotyvų depo darbuotojai buvo supažindinami konkrečiai su darbo drausmės pažeidimu ir už tokio pažeidimo padarymą gresiančia drausmine nuobauda, supažindinimas nebuvo nukreiptas į konkretaus darbuotojo asmenį.

Teismo posėdyje ieškovai ir jų atstovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti papildomai nurodydami, jog ieškovų nekaltumas yra konstatuotas 2010-11-16 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jie išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nesutiko su pareikštais reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-08-11 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovai ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui ir jis privalo įrodyti, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos. Ieškovai atsakovo įsakymu buvo atleisti iš darbo dėl vienkartinio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t. y. turto grobimo (vagystės) (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui. Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai). Kadangi ieškovai iš darbo buvo atleisti už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas), t. y. veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo požymių, faktas, kad jie tikrai atliko nurodytus veiksmus, turi būti įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiant, ar ieškovai pažeidė darbo drausmę, būtina įvertinti jų darbo pareigas bei darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Ieškovų teisės ir pareigos detaliai yra apibrėžtos Lokomotyvų brigados narių pareiginėje instrukcijoje (toliau – Pareiginė instrukcija), patvirtintoje SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 1999-10-13 įsakymu Nr. 219. Pareiginių instrukcijų 5.2. punkto b) ir d) papunkčiuose nurodyta, kad mašinistas privalo vadovauti lokomotyvo brigados darbui, kontroliuoti jos veiksmus, būti reiklus, atlikdamas tarnybines pareigas, taikyti pažangius darbo metodus, taupyti kurą. Pareiginių instrukcijų 5.1.16 punktas įpareigoja lokomotyvų brigados narius taupyti degalus. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės akivaizdžiai liudija, jog ieškovai netinkamai atliko savo pareigas, pasisavino atsakovui priklausantį turtą. Ta aplinkybė, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010-11-16 nuosprendžiu (T. 2, b. l. 24-36) ieškovai buvo išteisinti Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu nenustačius, kad jie dalyvavo padarant BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiklą, neeliminuoja jų veiksmų neteisėtumo, kadangi jie išteisinti ne dėl to, kad nepadarė nusikalstamos veikos, o dėl to, kad pritrūko objektyvių įrodymų įvertinant kiekvieno jų padarytus veiksmus. 2008-01-24 UAB „Gelsauga“ tarnybinio pranešimo (T. 1, b. l. 47-48), 2008-01-29 Greitmačio juostos šifravimo pažymos (T. 1, b. l. 53), 2008-01-31 Operatyvinio pasitarimo protokolo (T. 1, b. l. 56-57) duomenys bei liudytojų (UAB „Gelsauga“ darbuotojų) parodymai patvirtina, kad ieškovai dalyvavo grobiant atsakovui priklausantį turtą – dyzelinį kurą. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, atlikęs liudytojų parodymų, ieškovų ir atsakovo atstovo paaiškinimų analizę, taip pat įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis, padarė išvadą, kad ieškovai pažeidė DK 228 straipsnyje įtvirtintas pareigas dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, taip pat pažeidė Pareiginių instrukcijų 5.2. punkto b) ir d) papunkčiuose įtvirtintas pareigas – taikyti pažangius darbo metodus, taupyti kurą. Dėl šių ieškovų veiksmų atsakovas patyrė žalingas pasekmes, t. y. turtinę žalą (2010-11-16 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis). Nors ieškovai nėra nuteisti dėl žalos padarymo, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, siekdamas nustatyti, ar ieškovai buvo teisėtai atleisti iš darbo, įvertino byloje esančių duomenų visumą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis), o būtent – išskyrus ieškovus šilumvežyje Nr. 2M62-0021 kitų asmenų nebuvo, neginčijamai nustatyta, kad lokomotyvo brigada pereikvojo 120 kg dyzelinio kuro (T. 1, b. l. 55). Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad ieškovai neužtikrino pažangių darbo metodų laikymosi savo veikloje, o tai neabejotinai sąlygojo bet kokio pasitikėjimo jais praradimą. Teismo manymu, nustačius byloje, kad dyzelinis kuras buvo pagrobtas iš ieškovų vairuojamo šilumvežio, atsakovas turėjo realų pagrindą suabejoti abiejų darbuotojų lojalumu net ir neturint objektyvių duomenų, kuris jų prisidėjo prie I. K. padarytos nusikalstamos veikos, kadangi darbuotojas, galimai neprisidėjęs prie kuro grobimo, tinkamai ir rūpestingai atlikdamas savo pareigas, privalėjo stebėti, kad ir kitas darbuotojas tinkamai atliktų savo pareigas, pranešti apie padarytus pažeidimus. Pagal Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų Drausmės statuto, patvirtinto 1995-01-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 118, 16 punktą darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai, susijęs su traukinių eismu, keleivių aptarnavimu ir krovinių bei objektų saugumo užtikrinimu, gali būti atleidžiami iš darbo už vienkartinį šiurkštų drausmės pažeidimą, keliantį grėsmę eismo saugumui, žmonių gyvybei ir sveikatai, taip pat už keleivių vežimo bei jų aptarnavimo ir krovinių bei objektų saugumo taisyklių šiurkštų pažeidimą. Tuo tarpu šiurkščių drausmės pažeidimų sąrašas yra patvirtintas 2002-04-30 AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. Į-203 „Dėl šiurkščių drausmės pažeidimų sąrašo patvirtinimo“, kurio 10 punkte nurodyta, kad prie šiurkščių drausmės pažeidimų priskirtini ir tokie pažeidimai kaip turto grobimas (vagystė) bei sąlygų grobimui (vagystei) sudarymas. Atsakovas, 2002-04-30 įsakymu tvirtindamas šiurkščių drausmės pažeidimų sąrašą, nurodytu įsakymu įpareigojo struktūrinių padalinių viršininkus supažindinti sąraše nurodytų kategorijų darbuotojus, tame tarpe ir lokomotyvų mašinistus bei jų padėjėjus, su šiuo įsakymu. Byloje duomenų apie tai, kad ieškovai su minėtu įsakymu supažindinti nebuvo, nėra. Teismo manymu, dyzelinio kuro grobimas bei sąlygų grobimui sudarymas darbovietėje, dėl pačios veikos pobūdžio ir objektų, į kuriuos ieškovai kėsinosi, yra sunkus drausminis nusižengimas, todėl atsakovas, būdamas ypatingos reikšmės ir svarbos subjektu, pagrįstai jį įtraukė į šiurkščių darbo drausmės pažeidimų sąrašą, suteikiančių darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo darbdavio iniciatyva. Tokiu būdu, konstatavus kuro nupylimo faktą iš atsakovui priklausančio šilumvežio kuro sistemos, atsakovas, remdamasis tiek DK nuostatomis, tiek savo patvirtintais lokaliniais teisės aktais, pagrįstai ieškovų veiksmus kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Pagal DK 234 straipsnį drausminė atsakomybė gali kilti darbuotojui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo kaltė. Išanalizavus byloje esančius įrodymus, atlikus jų vertinimą, teismui abejonių dėl ieškovų neteisėtų veiksmų – dyzelino nupylimo iš manevrinio šilumvežio Nr. 2M662-0021 kuro bako į talpas ir (ar) žinojimo apie bendradarbio atliekamus neteisėtus veiksmus ir jų nuslėpimo, nekilo. Taigi faktas, jog ieškovai pažeidė savo pareigines instrukcijas bei DK įtvirtintas pareigas, byloje yra konstatuotas. Todėl ieškovų kaltė neabejotinai įrodyta. Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, padarė išvadą, kad atsižvelgiant į ieškovų vykdytas darbo funkcijas ir padarytą darbo pareigų pažeidimą bei kitas aplinkybes, drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš darbo – ieškovams parinkta laikantis DK 238 straipsnio reikalavimų ir yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui. Todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai juos atleido iš darbo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-08-11 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 100-103). Nurodo, kad įrodinėjimo dalykas šioje byloje, turint omenyje nusistovėjusią teismų praktiką, jog taikydamas atleidimą iš darbo kaip griežčiausią sankciją DK 235 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais būtent darbdavys privalo įrodyti darbuotojų kaltę, bet ne pastarieji savo nekaltumą, buvo visiškai apibrėžtas atsakovo 2008-02-01 įsakyme Nr. P-40 dėl abiejų darbuotojų atleidimo tik dviem konkrečiais pagrindais – numatytais DK 235 straipsnio 2 dalies 7punkte bei Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų Drausmės Statuto 16 punkte bei „Šiurkščių pažeidimų sąrašo“, patvirtinto AB „Lietuvos geležinkeliai“ direktoriaus 2002-04-30 įsakymu Nr. 203, 10 punkte. Turint omenyje, kad atsakovas darbuotojų nekaltino minėto lokalinio akto 10 punkte nurodytu pasirodymu darbe neblaivam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, reiškia, kad tiek DK, tiek lokalinio akto taikymo atveju ieškovai dar net neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui buvo vienareikšmiškai apkaltinti vagyste. Jokie kiti atleidimo iš darbo pagrindai ieškovams nebuvo taikyti, jokie kiti atleidimo iš darbo pagrindai nei galėjo būti ginčijami ieškovų, nei galėjo būtį įrodinėjimo dalyku atsakovų pusėje. Todėl yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, savo sprendime itin daug dėmesio skirdamas kitų, ieškovams darbdavio netaikytų lokalinių teisės normų (pažangių darbo metodų organizavimas, kuro ekonomija ir pan.), kaip atleidimo iš darbo pagrindų, vertinimui, netgi turint omenyje reikalavimą teismui būti aktyviu bylose dėl darbo teisinių santykių, akivaizdžiai pažeidė rungtyniškumo principą bereikalingu aktyvumu tirdamas ir vertindamas įrodymus už ieškinio dalyko ribų. Būtent pirmosios instancijos teismo sprendime gausiai argumentuojamas ieškinio dalyku nebuvęs kuro netaupymas ar pereikvojimas nulėmė būtinybę išreikalauti iš atsakovo, dėl ko ieškovai pareikš prašymą apeliacinės instancijos teismui, - naują įrodymą, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymą dėl kuro sunaudojimo limitų žiemos sąlygomis. Įrodinėjimo dalykas užbaigtoje išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje bei šioje civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo vienas – kalti ieškovai įvykdę vagystę ar nekalti, buvo pagrindas atsakovui (darbdaviui) taikyti DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą bei 238 straipsnį ar nebuvo. Apeliantai pažymėjo, kad nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų ieškovų nusikalstamų veiksmų, nei pasekmių (kaip tai teigia pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime), antra, išteisinamuoju nuosprendžiu abiems ieškovams valstybės vardu jos kompetentingų institucijų inkriminuota kaltė paneigta. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnio 4 dalį kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju, o BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad išteisinamasis nuosprendis teismo priimamas, jeigu neįrodyta kaltinamojo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Apeliantai pažymėjo, kad neįrodžius jų kaltės vagystės padarymu buvo priimtas galutinis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010-11-16 išteisinamasis nuosprendis, kurio pagrindinės prejudicija tapusios prezumpcijos nei gali ginčyti atsakovas (darbdavys), nei turi teisę kaltumo klausimu kitaip nuspręsti kitas teismas civilinėje byloje. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies taikymo praktika neduoda pagrindo kitokiai išvadai. EŽTT išnagrinėtos bylos (Rushiti v. Austria, no. 28389/95, 21 March 2000; Lamanna v. Austria, no. 28923/95, 10 July 2001; O. v. Nonvay, no. 29327/98, ECHR 2003-11; Hammern v. Norway, no. 30287/96, 11 February 2003), kuriose vienbalsiai konstatuotas valstybių pažeidimas nekaltumo prezumpcijos (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis), yra idealiai panašios į šioje civilinėje byloje sprendžiamą ginčą. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai buvo konstatuoti todėl, kad teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, kitas teismas iškėlė abejones apie nekaltumo prezumpcija grindžiamus samprotavimus. Šioje civilinėje byloje, nebuvo tirta kokių nors naujų esminių baudžiamojoje byloje neištirtų įrodymų, jau dukart ištirtų, įvertintų ir išteisinamąjį nuosprendį lėmusių Kaišiadorių apylinkės teismo skirtingų teisėjų, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos. Ieškinio dalykas negali būti traktuojamas plečiamai ir ieškovai atleisti iš darbo už neįrodytą vagystę civilinėje byloje negali būti siurpriziškai pripažįstami kaltais dėl atsakovo lokaliniuose aktuose išdėstytų deklaratyvių ir subjektyvių reikalavimų (pažangaus darbo metodų taikymo), nevykdymo ar kuro tariamo „pereikvojimo“ leistinose kuro sąnaudų ribose. Ne už tai abudu ieškovai buvo atleisti iš darbo, ne tai sudarė ieškinio pagrindą ir įrodinėjimo dalyką.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-08-11 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose dėl darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą suformavo tokią teismų praktiką, kad veikos, turinčios vagystės požymių, gali būti laikomos šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar dėl šių veikų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ar buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Aptariamų veikų požymiai gali būti nustatomi visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-18 Senato nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą Darbo kodekso 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. taikymo teismų praktikoje“ punktas 9.7). DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu darbdavys taip pat gali patraukti darbuotoją drausminėn atsakomybėn, kai nėra institucijų išvadų, jei jo nuomone yra pakankamas pagrindas manyti, kad darbuotojas padarė pažeidimą. Vadinasi darbdavys turi teisę pasirinkti, ar prieš skiriant nuobaudą sulaukti kompetentingos institucijos išvados, ar skirti drausminę nuobaudą remiantis jo paties surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2005). O tokių surinktų įrodymų buvo pakankamai, būtent:

1. UAB „Gelsauga“ tarnybinis pranešimas, kad 2008-01-23 apie 21 val. 53 min. tarpstotėje Paneriai - Lentvaris, 1 km. nuo Panerių stoties į Lentvario pusę vyriškis perdavė penkias tuščias talpas pro šalį važiuojančiam lokomotyvui ir maždaug apie 23 val. už Žaslių st. ties 61 km. iš to paties lokomotyvo jos buvo išmestos pilnos.

2. Buvo nustatyta, kad tuo metu, tame ruože, tuo maršrutu važiavo lokomotyvas 2M62- 0021, kurį valdė ieškovai.

3. 2008-01-24 dalyvaujant VPK Nusikaltimų transporte tyrimo pareigūnams, buvo apžiūrėtas minėtas lokomotyvas – nustatyti kuro sistemos užsandarinimo pažeidimai.

4. Iš apskaitos baro viršininkės pažymos „Apie sueikvotą kurą“ matyti kad brigada (ieškovai) pereikvojo 120 kg. kuro.

5. Kitas Radviliškio depo lokomotyvas 2M62-0383, tose vietose, kur buvo užfiksuotas talpų perdavimas ir išmetimas, buvo pusvalandžiu vėliau ir kad šio lokomotyvo brigada kuro nepereikvojo bei kuro sistemos pažeidimų šiame lokomotyve nenustatė.

Įvertinus visas aukščiau pateiktas faktines aplinkybes, susiformavo pagrįstas ir pakankamas įsitikinimas, kad ieškovai darbo metu atliko šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. pažeidė 2002- 30 AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 203 „Dėl šiukščių darbo drausmės pažeidimų sąrašo patvirtinimo“ 10 punkto „turto, krovinio grobimas (vagystė)“. Būtent šiuos įrodymus ir tyrė pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.

Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas minėtą baudžiamąją bylą kasacine tvarka kėlė klausimą dėl ieškovų bendrininkavimo rūšies, o ne dėl pačios vagystės padarymo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2010-11-16 nuosprendžiu ieškovus išteisino ne dėl to, kad jie nepadarė nusikalstamos veikos, o dėl to, kad pritrūko objektyvių įrodymų įvertinant kiekvieno jų padarytus veiksmus, kadangi baudžiamajame procese visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Tuo tarpu civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu – išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo negu, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas S. Ž. nurodė, kad atsakovas jam grasino teigdamas, kad turi vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuoti ieškovų veiksmai, dėl kurių jie buvo atleisti iš darbo, tačiau ieškovas tokios vaido medžiagos nematė. Ieškovas A. P. pažymėjo, kad vaido medžiagos nėra. Ieškovai prašė tenkinti apeliacinį skundą vadovaujantis jame nurodytais argumentais. Atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti, nurodė, kad nei atsakovas savo atsiliepime, nei pirmosios instancijos teismas savo sprendime nesivadovavo argumentais dėl ieškovų nurodytos vaizdo medžiagos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovų apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.

Pagrindinis apeliantų argumentas, kuris, jų nuomone, pagrindžia pirmosios instancijos teismo 2011-08-11 sprendimo neteisėtumą, yra tai, kad neįrodžius apeliantų kaltės vagystės padarymu buvo priimtas galutinis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010-11-16 išteisinamasis nuosprendis, kurio pagrindinės prejudicija tapusios prezumpcijos nei galėjo ginčyti atsakovas (darbdavys), nei turėjo teisę kaltumo klausimu kitaip nuspręsti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovai (apeliantai) pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas užbaigtoje išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje bei šioje civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo vienas – kalti ieškovai įvykdę vagystę ar nekalti, buvo pagrindas atsakovui (darbdaviui) taikyti DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą bei 238 straipsnį ar nebuvo.

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-10-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 378/2009 konstatuota, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (apkaltinamuoju, išteisinamuoju nuosprendžiu, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama). Tačiau teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbi kasacinio teismo formuojama praktika, kad baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-874/2001). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju atkreipia dėmesį į tai, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2010-11-16 apeliantų atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nustatė, kadangi tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas aplinkybes ir techninius šio nusikaltimo aspektus, nenustatė konkrečių kaltinamųjų S. Ž. ir A. P. veiksmų šioje vagystėje, kadangi nepašalintos abejonės, kuris iš kaltinamųjų S. Ž. ar A. P. atliko vagystės aktyviuosius veiksmus, kadangi nenustatyta visų bendrų susitarimo vogti aplinkybės ir nepašalintos abejonės, kuris iš kaltinamųjų, ar S. Ž., ar A. P., ar abu veikė kartu vienas kitą palaikančiais veiksmais, todėl nepašalinus abejonių dėl jų katės, kaltinamieji A. P. ir S. Ž. išteisinami BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu (T.2, b. l. 35). Pažymėtina, kad pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2010-11-16 nuosprendžiu nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta (vagystė įvykdyta), I. K. buvo pripažintas kaltu, padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau byloje nebuvo pateikta neabejotinų įrodytų dėl A. P. ir S. Ž. atliktų konkrečių vagystės veiksmų, todėl atsižvelgiant į tai, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti, kaltinamieji (nagrinėjamos bylos atveju – apeliantai) buvo išteisinti. Kaip buvo nurodyta anksčiau, baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, priimdamas 2011-08-11 sprendimą ieškovų (apeliantų) ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmesti, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad dyzelinis kuras buvo pagrobtas iš ieškovų vairuojamo šilumvežio, be ieškovų šilumvežyje Nr. 2M62-0021 kitų asmenų nebuvo, neginčijamai nustatyta, kad lokomotyvo brigada pereikvojo 120 kg dyzelinio kuro (T. 1, b. l. 55), todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo realų pagrindą suabejoti abiejų darbuotojų (ieškovų) lojalumu net ir neturint objektyvių duomenų, kuris jų prisidėjo prie I. K. padarytos nusikalstamos veikos, kadangi darbuotojas, galimai neprisidėjęs prie kuro grobimo, tinkamai ir rūpestingai atlikdamas savo pareigas, privalėjo stebėti, kad ir kitas darbuotojas tinkamai atliktų savo pareigas, pranešti apie padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su anksčiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis. Veikų, turinčių vagystės požymių, įrodinėjimas civilinėje byloje (darbo ginče), galimas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, nepriklausomai nuo asmens patraukimo baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (CPK 177 straipsnis, DK 235 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovai buvo atleisti iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. padarius veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šią veiką darbuotojai (ieškovai) ir nebuvo traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Taigi minėtos DK nuostatos taikymui nebuvo būtinas teismo nuosprendis, kad A. P. ir S. Ž. yra kalti įvykdę AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausančio turto (kuro) vagystę. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šią civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes byloje, objektyviai įvertino nustatytus faktus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsižvelgiant į ieškovų vykdytas darbo funkcijas ir padarytą darbo pareigų pažeidimą bei kitas aplinkybes, drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš darbo – ieškovams parinkta laikantis DK 238 straipsnio reikalavimų ir yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai juos atleido iš darbo.

Nors apeliaciniame skunde yra nurodytas apeliantų ketinimas išreikalauti iš atsakovo naują įrodymą, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymą dėl kuro sunaudojimo limitų žiemos sąlygomis, tačiau toks prašymas apeliaciniame skunde nėra suformuluotas ir nepareikštas teismo posėdžio metu šiam veiksmui atlikti skirtoje stadijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks įrodymas ir nebūtų reikšmingas, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo tokia aplinkybe nepagrindė. Dėl apeliantų argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas itin daug dėmesio skyrė ieškinio dalyku nebuvusiam kuro netaupymui ar pereikvojimui, pažymėtina, kad ieškovai buvo atleisti iš darbo dėl kuro vagystės, o ne dėl kuro netaupymo, ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, be kita ko, analizuodamas ieškovų pareigą tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, priėmė pagrįstą išvadą, kad ieškovai buvo teisėtai atleisti iš darbo dėl veikos, turinčios vagystės požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Dėl vaizdo medžiagos, apie kurią apeliantai užsiminė tik apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pažymėtina, kad ja, kaip įrodymu, atsakovas savo veiksmų teisėtumo neįrodinėjo, ja nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas priimdamas apeliantų skundžiamą sprendimą, todėl ši aplinkybė nėra reikšminga.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovų apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Ieškovų A. P. ir S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-08-11 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėZita Smirnovienė