Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) G. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės G. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2854-490/2025 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei G. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo teikimo, santuokoje įgyto turto ir kreditinių prievolių padalijimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – akcinė bendrovė SEB bankas, BnP Finance, Akciju sabiedriba „Citadele banka“ Lietuvos filialas, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

12. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

14. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

15. Susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas garso įrašas neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl ieškovo pateiktus įrodymus atsisakoma priimti, kaip neturinčius esminės įtakos kilusiam ginčui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas.

17. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis be kita ko, išsprendžiamas ir klausimas dėl laikino nepilnamečių vaikų išlaikymo, neturi res judicata (teismo sprendimo) ir prejudicinės galios, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos/panaikintos pateikus prašymą, grindžiamą pasikeitusiomis, palyginus su momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, faktinėmis aplinkybėms. Tėvų turtinės padėties pasikeitimas gali būti pagrindas peržiūrėti (pakeisti) teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, tačiau ne bet koks turtinės padėties pasikeitimas (pagerėjimas ar pablogėjimas) gali nulemti nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimą – CK 3.201 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad pasikeitimas turi būti esminis. Kitas teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydžio peržiūrėjimo (pakeitimo) pagrindas, išplaukiantis iš CK 3.201 straipsnio 2 dalies, yra nepilnamečio vaiko poreikių pasikeitimas. Be to, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pokytį, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo – tėvų turtinė padėtis, vaikų poreikių pasikeitimas turi būti įvertinti atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Visais aukščiau nurodytais teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai, tuo pačiu mutatis mutandis, gali būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, dydžio pakeitimo.

18. Atsakovė atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos turtinę padėtį, kuri nesudaro galimybės teikti minimalios mėnesinės algos dydžio laikiną išlaikymą vaikams, be to, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovės gaunamo darbo užmokesčio dydis, asmeninės nuosavybės teise valdomas likvidus nekilnojamasis turtas bei tikėtinos kitos pajamos (iš nuomos teisinių santykių), suponuoja stabilią ir pakankamai gerą jos finansinę situaciją.

19. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir vertindamas atsakovės turtinę padėtį, visų pirma, atsižvelgia į apeliantės argumentus bei byloje esančius duomenis dėl jos darbo užmokesčio. Apeliantė nurodo, kad jos darbo užmokestis sudaro yra 1080,00 Eur, be to, ji akcentuoja dėl savo laikino nedarbingumo gautas mažesnes pajamas. Byloje esantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašas apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas patvirtina, kad apeliantės darbo užmokestis 2024 m. gruodžio mėn. sudarė 1667,20 Eur (neatskaičius mokesčių), 2024 m. lapkričio mėn. apeliantei išmokėtas 839,14 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis, taip pat jai buvo išmokėta nedarbingumo išmoka, kuri sudarė 315,74 Eur (neatskaičius mokesčių), 2024 m. spalio mėn. apeliantės darbo užmokestis sudarė 1678,28 Eur (neatskaičius mokesčių), 2024 m. rugsėjo mėn. – 1049,14 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir 230,30 Eur laikino nedarbingumo išmoka, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 2097,85 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis, 2024 m. liepos mėn. – 1379,85 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir 116,91 Eur (neatskaičius mokesčių) laikino nedarbingumo išmoka. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės pajamos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, per mėnesį vidutiniškai sudaro nuo 1 000 iki 1 200 Eur atskaičius mokesčius.

20. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, butas, esantis (duomenys neskelbtini), be to, atsakovė jungtinės nuosavybės teise turi žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

21. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė savo turtinę padėtį vertina fragmentiškai ir akcentuodama tokius aspektus kaip laikinas nedarbingumas, mažas darbo užmokestis, tačiau neatsižvelgdama į jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto apimtį. Svarbu pažymėti, kad apeliantė nurodė, kad dėl buto (duomenys neskelbtini) ji buvo sudariusi nuomos sutartį, kurios terminas šiuo metu yra pasibaigęs, todėl apeliantė nurodo patirianti papildomas išlaidas dėl savo turto išlaikymo, visgi, tai nepaneigia apeliantės galimybės nuomoti butą ir iš jo gauti papildomas pajamas. Be to, apeliantė patvirtino apie dedamas pastangas dėl dalies turto pardavimo, kas iš esmės pagrindžia, jog atsakovės turimas turtas yra bei gali būti jos papildomų pajamų šaltinis, taigi, nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turi galimybes teikti nepilnamečiams vaikams jų minimalius poreikius atitinkantį laikiną išlaikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje proceso stadijoje teismas neturi pagrindo atlikti išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo ir daryti išvados apie šalių nepilnamečiam vaikui išlaikyti būtinų išlaidų dydį, taip pat realią šalių turtinę padėtį ir jų galimybes prisidėti prie vaikui reikalingo išlaikymo, todėl nesant patikimų įrodymų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo metu įvykusį esminį atsakovės turtinės padėties pablogėjimą, nėra pagrindo išvadai, kad šioje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės pažeidžia atsakovės teisėtus interesus.

22. Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas kas mėnesį gauna pakankamai dideles pajamas, todėl jis turi pareigą didesne dalimi prisidėti prie šalių nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo teikimo. Byloje esantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašas patvirtina, kad A. K. 2024 m. rugsėjo darbo užmokestį sudarė 3026,17 Eur (neatskaičius mokesčių), 2024 m. rugpjūčio mėn. – 3030,03 Eur (neatskaičius mokesčių), 2024 m. liepos mėn. – 4039,05 Eur (neatskaičius mokesčių). Taigi, ieškovo darbo užmokestis per mėnesį atskaičius mokesčius yra apie 1830 Eur – 2443,60 Eur. Be to, bylos duomenimis, ieškovas jungtinės nuosavybės teise turi žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Įvertinus apeliantės gaunamo darbo užmokesčio ir turimo turto santykį su ieškovo turtine padėtimi, darytina išvada, kad apeliantės turtinė padėtis, kaip ji teigia, nėra blogesnė nei ieškovo, nes apeliantė išimtinai akcentuoja jos ir ieškovo gaunamo darbo užmokesčio skirtumą, tačiau neįskaičiuoja turimo nekilnojamojo turto apimties. Taip pat svarbu pažymėti, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu ieškovu A. K., iki bus išnagrinėta civilinė byla, taigi, ieškovui neišvengiamai tenka kasdienė vaikų priežiūra bei kasdienė pareiga materialiai aprūpinti savo vaikus.

23. Atskirajame skunde yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad šalių vaikai neturi specialiųjų poreikių, kad iki prasidedant šalių skyrybų procesui vaikai buvo pilnai aprūpinti ugdymo priemonėmis ir išleisti į mokyklą, taip pat pilnai pasirūpinta sezoniniais darbužiais ir avalyne, todėl jų poreikiams šiuo metu patenkinti nėra reikalinga iš atsakovės priteisti laikiną išlaikymą po 300 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su šiais apeliantės argumentais pažymi, kad nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priteisiant vaikams išlaikymą (net ir laikiną) pirmiausia yra atsižvelgiama į vaikų poreikius ir interesus, o tik po to į tėvų turtinę padėtį. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant laikino išlaikymo klausimą, kol negalima nustatyti nei tikrųjų vaikų poreikių, nei realios tėvų turtinės padėties, svarbu atsižvelgti į minimalios mėnesio algos dydžio išlaikymą, kuris ginčijamos nutarties priėmimo metu buvo 924 Eur (atskaičius mokesčius 709 Eur), o nuo 2025 m. sausio 1 d. – 1038 Eur (atskaičius mokesčius 777 Eur), kuris laikytinas orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Skundžiamos nutarties metu kiekvienam vaikui skiriama ir mokama universali išmoka vaikui sudarė 96,25 euro (1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio) ir 122,50 Eur - nuo 2025 m. sausio 1 d. Šis orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 minimalią mėnesio algą (toliau – MMA). Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės yra priteistas minimalius vaikų poreikius galintis patenkinti išlaikymo dydis (300 Eur), kuris yra mažesnis už rekomenduojamą orientacinį ½ dalį MMA atitinkantį dydį – skundžiamos nutarties metu orientacinis minimalus vaikui priteistino išlaikymo dydis sudarė 306 Eur ((709 Eur – 96,25 Eur)/2), o nuo 2025 m. sausio 1 d. sudaro 327 Eur ((777 Eur – 122,50)/2. Taigi, dar didesnis laikino išlaikymo dydžio sumažinimas – iki atsakovės nurodomos 100 Eur sumos kiekvienam vaikui, reikštų nepilnamečių vaikų interesų pažeidimą ir minimalių poreikių patenkinimo neužtikrinimą, taip pat ir ieškovo, kaip vaikų tėvo, kuriam tenka kasdienio rūpinimosi vaikais, jų priežiūros, auklėjimo ir pan. našta, teisių pažeidimą, neproporcingos finansinės naštos jam uždėjimą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sprendžia, kad 300 Eur laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovės teises ir teisėtus interesus, pakankamas laikinai užtikrinti vaikų būtinuosius poreikius, todėl pagrindo jį sumažinti iki atsakovės nurodomos 100 Eur sumos nėra. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika mažesnes išlaidas nei minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 41 punktas), o šios aplinkybės išsamiai bus išnagrinėtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, spręsdamas dėl priteisto išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams pakeitimo, o apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Jonavos miesto rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.