Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-349-255/2014

Teisėja V. Balčiūnienė Proceso Nr. 1-30-1-00075-2012- Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.24.4.1.; 2.1.14.; 2.1.15.; 2.4.; 2.4.6.4.2.;

2014 m. rugsėjo 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. V. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus ir dėl to kitam asmeniui nesunkiai sutrikdyta sveikata, o būtent: jis 2012 m. vasario 28 d., apie 11.20 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) už posūkio į (duomenys neskelbtini) gatvę, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) trečiąja eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido per pėsčiųjų perėją iš dešinės pusės ėjusios A. V. Ž. ir ją partrenkė. Dėl patirtų sužalojimų A. V. Ž. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. A. M. išteisintas pagal šį kaltinimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl A. M. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad A. M. važiavo rizikingai, esant blogoms oro sąlygos pasirinko nesaugų greitį, kad bet kada galėtų sustabdyti transporto priemonę, nes jeigu jis, įvertinęs tuo metu buvusias meteorologines sąlygas, kelio būklę ir eismo intensyvumą, būtų pasirinkęs saugų greitį ir artėdamas prie pėsčiųjų perėjos būtų sulėtinęs greitį ar net visiškai sustojęs, pagal nustatytas bylos aplinkybes jis, pamatęs pėsčiąją, būtų galėjęs nesunkiai sustoti ir išvengti eismo įvykio. Įvertinus tai, kad A. M., žinodamas kelio ruožą, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos pasirinko maksimaliai leistiną ar artimą jam greitį, jo neatidumas, greičio nesulėtinimas ir nestabdymas laiku artėjant prie perėjos turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykiu. Jei A. M. būtų laikęsis KET 37 punkto reikalavimų ir būtų elgęsis taip, kaip privalėjo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas pėsčiųjų perėjos aplinkoje susidariusioje situacijoje, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiuoju ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Visa tai patvirtina, kad A. M. buvo neatidus ir neatsargus sudėtingomis eismo sąlygomis žiemos metu važiuojant per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir taip pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių, vykdydamas KET reikalavimus jis būtų turėjęs galimybę laiku pastebėti A. V. Ž. ir sustabdyti automobilį. Šioje byloje neturi lemiamos reikšmės, ar A. V. Ž. kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek už jos ribų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir tuo atveju, jeigu pėsčioji kelią kirto būdama šiek tiek už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sumažinti greitį. Teismo nustatytas A. M. pasirinktas važiavimo greitis ir jo sprendimas susidariusioje situacijoje neįsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, nesumažinti greičio ar nestabdyti automobilio, buvo aiškiai netinkamas. Nors A. M. teigia, kad staiga priešais jo automobilį važiuojamoje kelio dalyje iššokus nukentėjusiajai A. V. Ž., jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su ja, tačiau tai, kad važiuodamas pasirinktu nesaugiu greičiu pėsčiųjų perėjos akivaizdoje jis neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, neatleidžia jo nuo kaltės, o kaip tik rodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių dėl atidumo stokos. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad jeigu A. M., esant blogoms oro sąlygoms, būtų pasirinkęs tokį greitį, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, ir, būdamas pakankamai atidus bei atsargus, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos būtų sulėtinęs greitį ar net visiškai sustojęs, kad įsitikintų, ar pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje nėra pėsčiųjų, jis nebūtų sukūręs situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su pėsčiąja A. V. Ž..

Nukentėjusioji tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu daug dėmesio skyrė aplinkybei, kad ant A. M. vairuoto automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo dešinės pusės priekinio stiklo valytuvo. Nukentėjusiosios manymu, tai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, nes esant blogam orui ir neveikiant dešinės pusės priekinio stiklo valytuvui A. M. nematė jos ateinant iš dešinės pusės prieš jo vairuojamą automobilį, todėl ir nespėjo sustabdyti automobilio. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė policijos pareigūnus A. M. ir R. A.. Liudytojas A. M. patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir parodė, kad tuo metu dirbo patrulių rinktinėje, buvo vyriausiasis patrulis. Buvo eismo įvykio vietoje, tačiau nepamena, ar atlikti kokius nors veiksmus tam kviečiamas policijos budėtojas. Nepamena, ar nukentėjusioji buvo išvežta į ligoninę, taip pat nepamena aplinkybių dėl valytuvo, negali pasakyti, ar jis buvo, ar ne, sunku komentuoti. Liudytojas R. A. parodė, kad įvykio metu dirbo Klaipėdos kelių policijos eismo įvykių tyrimo skyriaus specialistu. Buvo eismo įvykio vietoje, pamena, kad teko važiuoti daryti papildomas nuotraukas, eismo įvykio metu buvo darganota diena, vienu metu labai snigo, lijo, atvykus ištirpę jau buvo viskas. Kiek pamena, įvykio vietoje ,,Volkswagen Passat“ automobilis pirmojoje eismo juostoje stovėjo, nukentėjusiosios jau nebebuvo. Išoriškai apžiūrinėjo automobilį, apžiūrėjo įvykio vietą, automobilio apžiūrą sunku prisiminti, bet mano, kad jei prie bylos nėra pridėta, vadinasi, nerado valytuvo, kadangi viską, ką suranda, pažymi apžiūros protokole. Kiek pamena, lyg buvo liudytojai, kurie davė parodymus, ties kuria vieta ėjo nukentėjusioji, todėl tik iš parodymų galėjo nustatyti nukentėjusiosios vietą, nes požymių ant važiuojamosios dalies nebuvo. Liudytojai nurodė, kad už pėsčiųjų perėjos ėjo nukentėjusioji, atstumo negali pasakyti. Liudytojas nurodė, kad įvykio vietos schema braižoma taip, kaip randama įvykio vieta, jei nebėra nukentėjusiosios, jei tiksliai nenurodo liudytojai, kur ji buvo, tai nėra žymima. Automobilio ,,Passat“ vairuotojas minėjo, kad net nepastebėjo nukentėjusiosios. Liudytojas taip pat nurodė, kad nuotraukoje nėra valytuvo, todėl ir užfiksuota, kad nėra valytuvo. Į eismo įvykio vietą atvažiavo už pusvalandžio po eismo įvykio, A. M. automobilį rado pirmojoje juostoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl to, jog automobilio stiklas buvo pažeistas ties nulaužto valytuvo vieta, nėra pagrindo abejoti, kad automobilio valytuvas nulūžo būtent eismo įvykio metu. Tačiau kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nors A. M. nurodo, kad šį nulaužtą valytuvą jis, būdamas šoko būsenos, įsidėjo į automobilį ir pamiršo parodyti policijos pareigūnams, tačiau tokie jo parodymai kelia abejonių visų pirma dėl to, kad tiek eismo įvykio vietoje, tiek automobilio apžiūros metu nulūžęs, kaip teigia A. M., valytuvas nebuvo rastas, pats A. M. iš karto po įvykio tokių aplinkybių policijos pareigūnams taip pat nenurodė. Nors A. M. teigia, kad būdamas šoko būsenos jis paėmė nulūžusį valytuvą ir įdėjo jį į automobilį, tačiau pamiršo apie jį pasakyti policijos pareigūnams, tokie jo parodymai yra neįtikinantys. Abejotina, ar asmuo, būdamas šoko būsenos, taip elgtųsi dėl svarbių eismo įvykio aplinkybių, kadangi įvykus eismo įvykiui kiekvienas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, norėdamas išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes, ypač esant tokioms blogoms oro sąlygoms, kokios buvo eismo įvykio metu, būtų suinteresuotas pranešti svarbias, jo nuomone, eismo įvykį nulėmusias aplinkybes, šiuo atveju – apie eismo įvykio metu nulūžusį valytuvą. Ši aplinkybė turi didelę reikšmę nustatinėjant A. M. galimybę pamatyti iš dešinės pusės jo vairuojamam automobiliui į kelią išėjusią pėsčiąją, todėl neabejotina, jeigu ji būtų egzistavusi, apie ją A. M. būtų informavęs policijos pareigūnus. Be to, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ir tai, kad po eismo įvykio ikiteisminio tyrimo metu A. M. nepateikė nulūžusio valytuvo apžiūrai, kad būtų galima nustatyti, ar iš tikrųjų valytuvas nulūžo eismo įvykio metu, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu pateikė apžiūrai tik automobilį jau su nauju valytuvu. Toks A. M. elgesys pagrįstai kelia abejonių dėl jo nurodytų aplinkybių apie eismo įvykio metu nulūžusį valytuvą pagrįstumo, todėl remiantis vien jo paaiškinimais negalima daryti kategoriškos išvados, kad automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio stiklo dešinės pusės valytuvas nulūžo būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu, tuo labiau, kad ne tik iš karto po įvykio, bet ir vėliau apžiūrint automobilį, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, neatmetama galimybė, jog eismo įvykio metu priekinio stiklo dešinės pusės valytuvo nebuvo ir tai sutrukdė A. M. laiku pamatyti į kelio važiuojamąją dalį išėjusią pėsčiąją.

Esant šioms aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustato, kad A. M. pažeidė KET 37 punkto reikalavimus ir dėl to kitam asmeniui nesunkiai sutrikdė sveikatą, būtent: jis 2012 m. vasario 28 d., apie 11.20 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) prospekte, už posūkio į (duomenys neskelbtini) gatvę, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) trečiąja eismo juosta artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido per pėsčiųjų perėją iš dešinės pusės ėjusios A. V. Ž. ir ją partrenkė. Dėl patirtų sužalojimų A. V. Ž. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. A. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kuris pasireiškė tuo, jog artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio iki saugaus, ne laiku pamatė į pėsčiųjų perėjos zoną įžengusią nukentėjusiąją ir laiku nestabdė automobilio. A. M. nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Dėl bausmės

Pripažinus A. M. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas. A. M. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. neatsargų nusikaltimą. Šis nusikaltimas yra vienas iš lengviausių iš BK 281 straipsnyje numatytų neatsargių nusikaltimų. Šiuo konkrečiu atveju A. M. kaltė yra neatsargi, o nustatytų įvykio aplinkybių ir išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė leidžia daryti išvadą, kad A. M. įvykdyti kelių eismo saugumo pažeidimai buvo padaryti dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Skirdama bausmę A. M. kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį (padarytas neatsargus nusikaltimas), į kaltininko asmenybę (A. M. anksčiau neteistas ir nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dirba, neturi galiojančių administracinių nuobaudų), į eismo įvykio aplinkybes, A. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. M. skiriant BK 281 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių piniginio pobūdžio bausmių – baudą, kurios dydis artimas šios bausmės minimumui, nustatytam BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti A. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskiriant 25 MGL (3250 Lt) baudą.

Dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje nukentėjusioji A. V. Ž. pareiškė civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 120), prašydama iš kaltininko priteisti 3399,90 Lt patirtos turtinės žalos ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 1 dalyje įteisintas civilinės atsakomybės draudimas, t. y. atvejai, kai pareiga atlyginti žalą perkeliama draudimo kompanijai, kuri, drausdama civilinę atsakomybę, atlygina padarytą žalą neviršydama draudimo sumos. Aiškinant CK 6.250 straipsnio 2 dalį, 6.254 straipsnį ir CK 6.263 straipsnio 2 dalį, nustatančias civilinę atsakomybę civilinės atsakomybės draudimo atveju, darytina išvada, kad draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai atlyginant neturtinę žalą. Taigi civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka).

Prašydama priteisti turtinę žalą nukentėjusioji nurodo, kad vaistams ir medicininiams preparatams, pašto išlaidoms ir autobusų bilietams išleido 1572,60 Lt, jos vežiojimas daryti rentgeno nuotraukas, masažus ir kitas procedūras kainavo 500 Lt, dukters A. Ž. atvykimas jos lankyti į ligoninę iš Anglijos kainavo 982,30 Lt, eismo įvykio metu buvo sugadinta jos striukė, kuri kainavo 200 Lt, dokumentų kopijavimui policijoje išleido 25 Lt, kitoms išlaidoms (notaro atvykimas į ligoninę sudaryti civilinius sandorius) išleido 120 Lt, dėl to prašo jai priteisti 3399,90 Lt turtinės žalos atlyginimą. Įvertinusi prie civilinio ieškinio pridėtus dokumentus kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos viešajam transportui, dėl sugadintos striukės ir dėl dokumentų kopijavimo policijoje yra pagrįstos ir įrodytos byloje esančiais dokumentais, todėl priteistinos nukentėjusiajai. Tačiau dėl nukentėjusiosios prašymo kompensuoti 1507,44 Lt vaistams ir medicininiams preparatams kolegija pritaria civilinio atsakovo nuomonei ir mano, kad nėra jokio pagrindo priteisti išlaidas už medikamentus, kurie yra skirti kitų ligų, nesusijusių su A. V. Ž. eismo įvykio metu patirtu sužalojimu, gydymui (t. 2, b. l. 98), o 276,59 Lt išlaidos vaistams ir kitiems preparatams yra pagrįstos prie civilinio ieškinio pridėtais dokumentais. Kitos nukentėjusiosios nurodytos išlaidos (pašto išlaidos, vežiojimas daryti rentgeno nuotraukas, masažus ir kitas procedūras, dukters A. Ž. atvykimas jos lankyti į ligoninę iš Anglijos, notaro atvykimas į ligoninę sudaryti civilinius sandorius) nepagrįstos, nes nesusijusios su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgus į tai, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. V. Ž. iš atsakovės UAB DK (duomenys neskelbtini) priteistina 562,85 Lt suma turtinės žalos atlyginimui.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. M., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sužalota A. V. Ž.. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiosios interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 51) konstatuota, jog eismo įvykio metu nukentėjusiajai A. V. Ž. buvo padaryta poodinė kraujosruva ant dešinės akies vokų-kaktos dešinės pusės, nosies nubrozdinimas, kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžiai. Dėl eismo įvykio metu patirtų kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžių nukentėjusiajai A. V. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Remiantis bylos medžiaga (t. 2, b. l. 131, 132) nustatyta, jog nukentėjusioji A. V. Ž. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo gydoma VĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 19 d., nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. ji gydėsi VĮ Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje. Neabejotina, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusioji A. V. Ž. patyrė didelius fizinius skausmus, ilgai negalėjo vaikščioti, todėl akivaizdu, jog dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiosios A. V. Ž. gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi, bus žymiai pablogėjusi dėl skausmų, sutrikusio judėjimo galimybių. Kita vertus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog A. V. Ž. buvo rekomenduojamas 3–4 savaičių gulimas režimas, vėliau pagal galimybes vaikščioti su vaikštyne ar ramentais, neminti kojos iki 8 savaičių, darytina išvada, kad praėjus šiam laikotarpiui, nukentėjusioji gali vaikščioti be ramentų, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji iki šiol jaučianti jai padaryto sužalojimo pasekmes ar kad šie sužalojimai trukdys jai gyventi visavertį gyvenimą. Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, jog A. M. sąmoningai nesiekė nukentėjusiajai sutrikdyti sveikatos, o jo padarytas KET pažeidimas nebuvo ypatingai šiurkštus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes, mano, jog nukentėjusiosios A. V. Ž. prašomas priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis yra kiek per didelis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios A. V. Ž. patirtą fizinį bei dvasinį skausmą, anksčiau nustatytas aplinkybes, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kur nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 2000 iki 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-89/2012, 2K-461/2010, Nr. 2K-215/2010 , 2K-280/2010, Nr. 2K-200/2010, Nr. 2K-401/2009, Nr. 2K-64/2009 ir kt.), į nuteistojo A. M. neatsargią kaltę, į tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajai fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų, jo turtinę padėtį (dirba, nuosavybės teise jam priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei butas, esantis (duomenys neskelbtini), kito turto, bylos duomenimis, neturi), taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, mano, jog 10 000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui būtų teisinga, protinga ir pakankama.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo klausimą iš draudimo bendrovės yra remiamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsniu. Šio įstatymo 11 straipsno 1 dalies 2 punktas nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui. UAB DK (duomenys neskelbtini) savo rašte (t. 2, b. l. 98– 99) nurodė, jog nukentėjusiajai A. V. Ž. priskaičiavo 8632 Lt (2500 EUR) neturtinės žalos atlyginimą. Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, iš draudimo bendrovės UAB DK (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai A. V. Ž. priteistinas 8632 Lt (suma, atitinkanti 2500 eurų sumą) neturtinės žalos atlyginimas. CK 6.254 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, todėl likęs neturtinės žalos dydis, t. y. 1368 Lt, nukentėjusiajai A. V. Ž. priteistinas iš asmens, atsakingo už neturtinės žalos padarymą, t. y. iš nuteistojo A. M..

Dėl proceo išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. gynėjas advokatas V. Rutavičius prašė priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, jos skundas yra tenkinamas ir A. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. BPK nenumato kaltininko išlaidų atlyginimo, kai jam yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis, todėl nėra pagrindo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį dėl A. M. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiosios A. V. Ž. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš UAB DK (duomenys neskelbtini) priteisti nukentėjusiajai A. V. Ž. 562,85 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 8632 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš nuteistojo A. M. nukentėjusiajai A. V. Ž. priteisti 1368 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmesti.