- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- I1-2573-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00699-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 52 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI –K) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI –K, nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d., buvo neužtikrintos tinkamos sąlygos kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas. Teigia, kad buvo surūdiję kranai, kurie kėlė nepatogumų norint išsiskalbti drabužius ar atsigerti vandens. Pareiškėjas aiškina, kad nėra sudarytos kitokios galimybės skalbti drabužius ir juos džiovinti. Nebuvo atskiros patalpos rūbų džiovinimui. Radiatoriai, ant kurių būtų galima džiauti išskalbtus drabužius yra maži ir surūdiję. Kadangi kameros plotas yra labai mažas, išskalbus drabužius, pareiškėjo nuomone, padidėja drėgmė, o dėl to atsiranda pavojus susirgti pavojingomis ligomis.
Skunde nurodo, jog kai kuriuose kamerose nėra aliarmo iškvietimo mygtukų arba jie neveikia. Esant reikalui išsikviesti prižiūrėtoją, tenka gana ilgai belstis į metalines duris. Aliarmo iškvietimo mygtuko neįrengimas arba neveikimas pareiškėjui sukelia fizinius nepatogumus.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI –K nėra ventiliacijos. Tai sukelia didelį diskomfortą. Kamera vėdinama per atidarytą langą, kurio iki galo atidaryti nėra galimybės, nes trukdo grotos. Esamas vėdinimas ne pakankamas. Dėl gryno oro trūkumo kamerose būna tvanku, dvokia, pradeda skaudėti galvą, atsiranda kitų sveikatos problemų. Žiemos metu atsidarius langą yra šalta ir galima susirgti. Pareiškėjo lovą nuo tualeto skiria apie 1,2 metro. Pareiškėjo nuomone, jis Lukiškių TI – K kalinamas ne kamerose, o tualetuose. Tualetas yra atviras, po apsilankymo jame ilgai neišsisklaido kvapas.
Pareiškėjas aiškina, jog kalint dviese vienoje kameroje, neužtikrinamas privatumas naudotis kameroje įrengtu tualetu, atskirtu pertvara nuo likusios kameros ir įrengta užuolaida, įrengta per arti tualeto. Pareiškėją naudojantis tualetu stebėdavo prižiūrėtojai per pakeliamą langelį. Persirengiant apatinius pareiškėjas negali būti nepastebimas su juo kalinčio asmens. Tvirtina, kad tokios kalinimo sąlygos sukelia kančias.
Pareiškėjas pažymi, kad kali dviese mažesnėje nei 7,8 m² ploto kameroje. Kameroje baldų užimamas plotas siekia 3,1 kv. m², todėl laisvo ploto lieka 4,7 kv. m². Vienam asmeniui tenka apie 2,35 kv. m² ploto, kuriame galima judėti. Pareiškėjas teigia, jog dėl mažo ploto ir kalėjimo dviese patiria diskomfortą, neturi pakankamai vietos judėti kameroje, neįmanoma pasimankštinti, skauda nugarą, gėrė vaistus.
Kai kuriose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, yra itin prastos kalinimo sąlygos. Patalpose per didelė santykinė oro drėgmė, įsiveisęs grybelis. Kameros niekada neremontuojamos, sienos apgriuvusios. Minėti pažeidimai neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą.
2018 m. rugsėjo 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 292. 2018 m. rugsėjo 4 d. rytą pabudęs pareiškėjas pastebėjo, kad yra sukandžiotas blakių. Pareiškėjas apie tai pranešė pareigūnams rytinio patikrinimo metu, įteikė rašytinį prašymą perkelti į kitą kamerą, tačiau pareigūnai atsisakė priimti. Pareiškėjas kameroje Nr. 292 kalėjo su kitu asmeniu, kuris į šią kamerą taip pat buvo perkeltas 2018 m. rugsėjo 3 d. Šį asmenį taip pat sukando blakės. Pareigūnai atsisakė priimti ir kito asmens prašymą, dėl perkėlimo į kitą kamerą. Pasibaigus patikrinimui, pareiškėjas pasiėmė maišelį, sugavęs keletą blakių, pasikvietė pareigūną ir jas parodė. Po pietų, aukšto auklėtojui pareiškėjas įteikė prašymą, užregistruotas. Apie 16 valandą atėję pareigūnai informavo pareiškėją, kad su visais daiktais eis į dezinfekciją, o po to bus parvestas į tą pačią kamerą Nr. 292. Po dezinfekcijos pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 333, 2018 m. rugsėjo 6 d. buvo nuvestas pas dermatologą.
Pareiškėjas tvirtina, kad patyrė fizines, dvasines ir emocines kančias, žeminančias orumą sąlygas, diskomfortą, nepatogumus, kančias.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – atsakovė), nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo administracinę bylą nutraukti. Atsakovė teigia, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje, pasivaikščiojimų. Atsiliepime nurodo, kad administracinė byla yra tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, laikotarpis sutampa, yra priimtas teismo sprendimas. Atsiliepime pateikia gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, taip pat asmenų skaičių tose gyvenamose patalpose.
Nurodo, kad Lukiškių TI – K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinanti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI –K negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigose skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atsakovė pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso.
Atsakovė dėl kamerų įrengimo paaiškina, kad visose kamerose gultai yra vienodi, įrengimas atitiko nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų atsakovė nurodo, jog įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Atsakovė pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI – K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.
Dėl sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, privatumo užtikrinimo, pareigūnų elgesio atsakovė tvirtina, kad atitiko visus reikalavimus. Pažymi, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliekamų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu ir praustuvu. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI – K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovė pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus taisyklių reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad įstaigos kameros langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Kalinamieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atsakovė pažymi, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ir paltus – vieną kartą per sezoną.
Atsakovė pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo pasinaudoti šia teise.
Atsiliepime nurodyta, kad visiems, atvykstantiems į įstaigą, buvo atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, vedami maudytis į dušus. Asmuo, kuris serga ar įtariama, kad serga užkrečiama liga, buvo izoliuojamas.
Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydimo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą.
Pažymi, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teigia, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Savo skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės nepavyko iškvieti pareigūnų ar nebuvo suteikta pagalba.
Atsakovės nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas aiškina, kad neturtinė žala jam kilo dėl netinkamo gyvenamųjų kamerų įrengimo (per mažo ploto, neįrengtų ar neveikiančių iškvietimo mygtukų, neįrengtos ventiliacijos ir kt.) bei jose buvusios netvarkos. Dėl to jis patyrė kančias, buvo pažemintas jo orumas.
Vadovaujantis bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.
Tarp Lukiškių TI – K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliko paslaugų teikimo sutartyje numatytų patalpų priežiūrą, išaiškino buitinių kenkėjų buvimą ir juos naikino. Paslaugų teikimą patvirtina 2018 m. sausio 5 d. paslaugų teikimo sutartis, taip pat 2019 m,. sausio 16 d. Lukiškių TI – K gauta paslaugų teikimo sutartis.
Lukiškių TI – K 2018 m. kovo 22 d. pateikė raštą Nr. 96-1284 dėl laikymo sąlygų. Rašte nurodyta, kad dokumentinės medžiagos, nuteistųjų (suimtųjų) laikomų Lukiškių TI – K kamerų numerių ir asmenų patikrinimo jose skaičiaus žurnalo, saugojimo terminas įstaigoje 3 metai. Pateikiama, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikotarpyje nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėjas buvo laikomas šiose gyvenamosiose kamerose: 2016 m. lapkričio 29 d. buvo konvojuotas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 -ojo sektoriaus į Lukiškių TI – K; 2016 m. lapkričio 29 d. – gyvenamojoje kameroje Nr. 358; 2017 m. sausio 9 d. – gyvenamojoje kameroje Nr. 357; 2017 m. vasario 13 d. – gyvenamojoje kameroje Nr. 287; 2017 m. vasario 15 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 331; 2017 m. kovo 23 d. – gyvenamojoje kameroje Nr. 303; 2017 m. rugsėjo 20 d, - gyvenamojoje kameroje Nr. 299A; 2018 m. kovo 2 d. – gyvenamojoje kameroje Nr. 350.
L.
2018 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Lukiškių TI – K direktorių su prašymu perkelti į kitą kamerą, nes kameroje Nr. 292 yra blakių.
Lukiškių TI – K 2018 m. rugsėjo 14 d. pateikė raštą Nr. 96-3422. Informavo, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 333, prašymas buvo patenkintas. Rašte taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI – K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. 2018 m. rugsėjo 7 d. įmonė dezinfekavo kamerą Nr. 292.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius, todėl juos skalbti ir džiovinti turėjo kameroje.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (galiojusių ginčo laikotarpiu), 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (galiojusių ginčo laikotarpiu), 107 punktu, suimtiesiems ir nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovės atstovė nurodė, kad Lukiškių TI – K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teismo vertinimu, atsakovė paneigė pareiškėjo dėstomus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų neatikties higienos, t.y. drabužių skalbimo reikalavimams.
Pareiškėjas nurodo, kad aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas arba jo neveikimas sukėlė fizinius nepatogumus.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Remiantis byloje esančiais duomenimis, pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI – K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir veikė, tačiau kaliniai piktybiškai ją gadina.
Pareiškėjas nurodo, kad esant reikalui išsikviesti prižiūrėtoją tenka gana ilgai į metalines duris, kas sukėlė fizinius nepatogumus. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Teismo vertinimu, aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui. Pareiškėjas nenurodė, o ir byloje nėra duomenų, kuomet dėl realios grėsmės jam nepavyko iškviesti pareigūnų ar jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos nepateikus, pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kameroje neveikė ventiliacija.
Higienos normoje 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovės teigimu, Lukiškių TI – K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė gyvenamąsias kameras vėdinti natūraliu būdu per langus, todėl konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, kad tualetas nuo likusios kameros patalpos yra atskirtas 1 metro pertvara, o įrengta užuolaida neįmanoma naudotis, nes ji yra per arti tualeto, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis juo.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.5 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI – K administracija būtų sąmoningai ignoravusi pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad, buvus jo prašymui, atsisakė imtis priemonių privatumui užtikrinti naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara ir užuolaidomis laikytinas pakankamu asmenų minimaliam privatumui užtikrinti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m² plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – Įsakymas) 1.3.1 papunktis nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m². Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m² – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 12 – 13), nustatyta, kad Lukiškių TI – K reikalavimo dėl Įsakymo 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. liepos 14 d. – 2019 m. birželio 4 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 69, 127, 150 191, 292, 333 plotus (atitinkamai: 7,94 kv. m², 7,94 kv. m², 7,56 kv. m², 7, 94 kv. m², 7,80 kv. m², 7,72 kv. m²,) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m² gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 m² minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-737-552/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI – K buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.
Pareiškėjas teigia, kad vienoje iš kamerų buvo sukandžiotas blakių, dėl ko patyrė fizines, emocines kančias. Dėl nusiskundimų, susijusių su kenkėjais kamerose, paprastai atsižvelgiama į laisvės atėmimo vietų ir specializuotos įmonės sudarytas sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo laisvės atėmimo vietose ir vertinama, ar šalys laikėsi šios sutarties sąlygų ar naudojo gautas priemones pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-108-822/2017. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI – K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Teismas neturi duomenų, kad sutartis nebuvo vykdoma.
Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl minimalaus ploto kameroje, pasivaikščiojimų. Administracinėje byloje Nr. I-4496-983/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo žinioje yra administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, laikotarpis sutampa, bei yra priimtas teismo sprendimas, atsakovas prašo šią administracinę bylą dėl sutampančių nusiskundimų nenagrinėti ir nutraukti. Teismas atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos Nr. I-4496-983/2019 dalykas buvo tik dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo (per mažo ploto, neįrengtų iškvietimo mygtukų ir kt.) bei juose buvusios netvarkos, todėl atsakovo prašymas negali būti tenkinamas Lietuvos Respubliko administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipnsio 2 punkto pagrindu.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis paminėta teismų praktika, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų aptartais aspektais ir Konvencijos pažeidimo.
Taigi, nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas negalimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.