- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-11
- Bylos Nr.
- I-4496-983/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-0637-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. birželio 4 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, kad buvo suteikiama 1 val. per savaitę pasivaikščioti gryname ore įstaigos pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau būdavo atvejų, kai pasivaikščiojimas buvo suteikiamas kartą per dvi savaites. Teigia, jog kiemeliuose nebuvo lygiagrečių (prisitraukimams daryti). Šiam tikslui įstaigoje buvo į kiemelio kampą įbetonuotas surūdijęs vamzdis. Pareiškėjui taip pat trūko vietos – kiemelyje būnant dviese, buvo neįmanoma pabėgioti ar net greičiau pavaikščioti. Kiemelių sienos aukštos, ant kurių uždėtos storos ir tankios grotos, todėl vasaros metu juose buvo karšta. Kiemeliuose buvo surūdiję suoliukai. Vienuose kiemeliuose suoliukai buvo vidury kiemelio, kituose – prie sienos, kuri išdažyta kalkėmis, kuriomis išsitepdavo atsisėdęs ant suoliuko. Be to, kiemeliai buvo nešvarūs, nevalyti, grindys nelygios. Vietoje normalaus stogo – ant grotų uždėtos plokštės gabalas, kuris nei lyjant lietui, nei sningant neapsaugodavo nuo atmosferinių kritulių. Žiemos metu patys nuteistieji privalėjo tvarkyti kiemelį. Kiemeliuose taip pat nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, todėl, atsitikus nelaimei, galėjo kilti pavojus pareiškėjo sveikatai. Norint prisikviesti pareigūnus, pareiškėjui teko kelti triukšmą, daužyti metalines duris, kad atkreiptų dėmesį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 6–10).
Nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m².
Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas teigia, kad neturinė žala jam kilo dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo (per mažo ploto, neįrengtų iškvietimo mygtukų ir kt.) bei juose buvusios netvarkos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklės (toliau – ir TIĮET), kurių 21 ir 22 punktuose numatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – PĮĮET), be kita ko numato, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pabrėžiama, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentuoja. Šiuo atveju pareiškėjui nepaneigus atsakovo pateiktų duomenų apie pasivaikščiojimo kiemų plotus bei apie kartu su pareiškėju kameroje buvusius asmenis, kurie visi vienu metu vedami pasivaikščioti, pripažįstama, kad pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018).
Dėl sporto inventoriaus pasisakytina, jog iš paminėtų teisės aktų, reglamentuojančių pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą matyti, jog kiemeliuose gali būti įrengiamas sporto inventorius, tačiau tai nėra kalinimo įstaigos pareiga. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė neturtinė žala dėl, jo manymu, netinkamai įrengtos lygiagretės. Be to, su skundais ar prašymais dėl sporto inventoriaus į įstaigos administraciją pareiškėjas nesikreipė. Dar daugiau, iš pareiškėjo skundo matyti, jog įranga prisitraukimams daryti visgi buvo įrengta, tačiau pareiškėjo netenkino. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, jog dėl galimai netinkamai įrengtos lygiagretės (skersinio) prisitraukimams daryti pareiškėjui kilo nepataisoma žala, sutrikimo miegas ir jis nuolatos jautėsi emociškai slegiamas, atsižvelgus į tai, jog minėtas sporto inventorius įstaigoje buvo, o dėl jo netinkamumo pareiškėjas įstaigos administracijai nesiskundė.
Be to, į bylą pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl A. L. skundo” (toliau – Pranešimas) pažymėta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti vadovaujantis Taisyklių ir PĮĮET reikalavimais (b. l. 23–25). Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo įrengti stogeliai suimtiesiems ir nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, buvo lietaus vandens nutekėjimo angos, mankštinimuisi įrengti skersiniai, suoliukai.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad kiemeliai buvo netvarkingi teismas pažymi, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui, privalo sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą. TIĮET 92 punkte nustatyta, kad pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. PĮĮET 233 punkte taip pat nustatyta, kad pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Byloje esančiame Pranešime paaiškinta, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelius valė ir tvarkė nuteistieji, atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji (b. l. 23–25). Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji.
Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Iš atsakovės atstovo pateiktų Lukiškių TI-K kiemelių nuotraukų matyti, jog jie tvarkingi (b. l. 13–20). Taigi, Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netinkamai įrengtų ar netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių įrodymų.
Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Paminėtina, jog dėl teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore LVAT yra pažymėjęs, jog tai nereiškia pareigos asmeniui privalomai pasinaudoti jam suteikiama teise pasivaikščioti gryname ore ir pareigos įkalinimo įstaigai besąlygiškai šios teisės įgyvendinimą užtikrinti ir tais atvejais, kai asmuo šia teise nustatyta tvarka nenori naudotis. Iš aptarto darytina išvada, jog teisė pasivaikščioti gryname ore nelaikytina pareiga, jos gali apskritai nebūti, todėl konkretūs, nežymūs apribojimai (pvz. pareiškėjo netenkinantis skersinis ar lygiagretė prisitraukimams daryti, bei nepatogūs ir (ar) nešvarūs suoliukai) negali būti pripažinti pažeidimais, kurie pareiškėjui, kuris turi specifinį teisinį statusą, sukėlė ilgalaikį ir nepataisomą neigiamą poveikį.
Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų ar kad juose būtų nešvaru. Esant šioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir nešvaros juose buvimo vertina kaip nepagrįstus.
Pareiškėjui skunde, be kita ko, nurodė, kad nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą siekiant išsikviesti pareigūną (norint į tualetą ar sustreikavus sveikatai), reikia daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.
Teismas šiuo aspektu pažymi, kad nors TIĮET nereglamentuoja iškvietimo mygtuko įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (aliarminis iškvietimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo aprašomų aplinkybių, t. y. nenurodė, kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš pasivaikščiojimo kiemelio. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos įkalinimo įstaigos administracijai. Todėl bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis. Be to, kaip minėta, teisės aktai nenustato reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, todėl šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galbūt būtų galėjusi kilti žala.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lukiškių TI-K) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.