Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, 201 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 201 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo bei laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:

pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, ir 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimo“ 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis – nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis: iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įsigijo 2 342 pakelius cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 775 pakelius „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 4 932 pakelius „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 1 400 pakelių ,,Saint George“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, 796 pakelius „NZ Gold super Slims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 94 pakelius „Winston XS Silver“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 330 pakelių „Winston Silver Super Slim“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 2 866 pakelius „Minsk Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 150 pakelių „Compliment Super Slims 1“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 90 pakelių „Compliment Super Slims 3“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 60 pakelių „Kiss Super Slims Clubnika“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 50 pakelių „Kiss Super Slims Energy“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 10 pakelių „Kiss Super Slims Menthol“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 263 pakelius „Premjer“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 187 pakelius „Pal Mall Red“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 360 pakelių „Winston Blue Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, iš viso 14 705 pakelius, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 107 820,02 Lt, ir nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. balandžio 19 d. 9 val. neteisėtai įgytas akcizais apmokestinamas prekes laikė naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), garažų bendrijoje Nr. 93, priklausančiame S. K., gim. xxx, kuri minėtą garažą patikėjo prižiūrėti R. J., gim. xxx.

Be to, V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė denatūruotą etilo alkoholį ir denatūruoto etilo alkoholio mišinį bei skiedinį, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2012 m. balandžio 19 d. 9 val. naudojamame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) garažų bendrijoje Nr. 93, priklausančiame S. K., gim. xxx, kuri minėtą garažą patikėjo prižiūrėti R. J., gim. xxx, ir, neturėdamas tikslo realizuoti, neteisėtai laikė 12 plastikinių talpų, iš jų 3 plastikines 5 l talpas su denatūruotu etilo alkoholiu, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 96,1 %–96,2 % (iš viso 14,26 l denatūruoto etilo alkoholio); 5 plastikines 5 l talpas su denatūruotu etilo alkoholio skiediniu, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 40,0 %–95,3% (iš viso 25,64 l denatūruoto etilo alkoholio skiedinių); 3 plastikines 2 l talpas ir 1 plastikinę 1,5 l talpą su denatūruotu etilo alkoholio, vandens, cukraus, kvapiųjų ir dažančių medžiagų mišiniais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 39,6 % ir 39,4 % (iš viso 7,33 l denatūruoto etilo alkoholio mišinio), tokiu būdu iš viso neteisėtai laikė 47,23 l denatūruoto etilo alkoholio, jo skiedinio bei mišinio.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pažeidė bausmės skyrimo taisykles, dėl to paskyrė per griežtą bausmę.

Teismas neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, neįvertino kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos skiriant bausmę tokios kategorijos bylose. Teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Pagal formuojamą teismų praktiką teismas, nustatęs, kad kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, gali atidėti realų bausmės atlikimą. Teismas nekreipė dėmesio į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliantas, nelaukdamas tyrimo pabaigos, įrodymų dėl jo kaltės pakankamumo, laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai įvertino savo elgesį. Vertindamas jo asmenybę teismas neatsižvelgė, jog nusikaltimą padarė dėl sunkios finansinės padėties šeimoje. Be to, jis gerai charakterizuojamas, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra silpnos sveikatos, augina nepilnametį vaiką. Teismas nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas akcentavo bendrą prevencinį bausmės pobūdį, tačiau neatsižvelgė, kad nusikaltimu nebuvo sukeltos žymesnės neigiamos pasekmės. Teismas galėjo taikyti BK 62 straipsnį, nes tam buvo visos sąlygos.

Teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti kitą švelnesnę bausmę. Be to, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, pirmą kartą nuteistam laisvės atėmimu.

Nuteistasis V. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis nuosprendį ginčija tik dėl bausmės rūšies, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, nes bausmės rūšis parinkta, nepakankamai įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Toks apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas.

Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 ir kt.).

Teisingumo principas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumas gali būti įgyvendintas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą. Jis yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kt. nutarimai).

Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2008, 2K-280/2009 ir kt.). Teisinga bausmė reiškia, jog ji turi būti ne tik ne per švelni, bet ir ne per griežta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, nepakankamai vadovavosi BK 41 straipsnio taisyklėmis, reglamentuojančiomis bausmės paskirtį, tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo, todėl nuteistajam už kiekvieną veiką paskyrė aiškiai per griežtas savo rūšimi bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes už nusikalstamas veikas, atsižvelgė, jog: nuteistasis tyčia padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis) ir sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), kurie nesukėlė labai sunkių padarinių; kartą teistas, teistumas neišnykęs; yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių; turi galiojančią nuobaudą už greičio viršijimą (119 b. l.), nedirba (148 b. l.), yra silpnos sveikatos (153 b. l.), augina nepilnametį vaiką (150 b. l.).

Kita vertus, individualizuodamas bausmės rūšį, teismas ypač sureikšmino nuteistojo ankstesnį teistumą už analogišką nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma esmine, nes skiriant bausmę atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Svarstydama nuteistajam už kiekvieną veiką paskirtų bausmių teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, taip pat vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties bei kitomis BK normomis, kurių visuma išreiškia įstatymų leidėjo principinę nuostatą, jog laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės ypatingo pavojingumo jokiomis kitomis švelnesnių rūšių bausmėmis nebūtų pasiekti nei baudžiamajam procesui, nei pačiai bausmės paskirčiai keliami reikalavimai. Būtent tuo paaiškinama, kad Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose dažnai numatomos labai plačios sankcijų ribos, taip pat tose sankcijose numatomos kelių rūšių ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Tokios alternatyvios bausmių rūšys numatytos nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog už BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė ir už BK 201 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta laisvės apribojimo bausmė nėra tinkamiausia priemonė realizuoti kriminalinės bausmės paskirtį.

Nors nuteistojo padarytas nusikaltimas yra sunkus ir priskiriamas nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai kategorijai, tačiau šis nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Be to, reali žala įstatymo saugomoms vertybėms – ekonomikai ir nustatytai verslo tvarkai – nekilo, nelegaliai įgytos bei laikytos cigaretės surastos ir nebuvo realizuotos, tai rodo ne tokį didelį rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, kitas šiame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-303/2009, 2K-557/2011 ir kt.) bei daro išvadą, kad baudžiant už aptariamas nusikalstamas veikas šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam paskyrus už abi veikas su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas, jų dydį nustatant mažesnį, nei įstatyme numatytos baudos vidurkis.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teisme V. N. prašė, jeigu galima, neskirti baudos, tačiau įvertina tai, kad apeliantas pardavė brangų nekilnojamąjį turtą (155–160 b. l.), o į banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius bei denatūruotą etilo alkoholį, jo skiedinį bei mišinį investavo tik dalį gautų lėšų, todėl turi realią galimybę baudą sumokėti. Teisėjų kolegijos nuomone, už sunkių padarinių nesukėlusius nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai skiriamos baudos atitinka ne tik visuomenės, paties nuteistojo, bet ir valstybės interesus.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, negalima sutikti su vienu iš jų, jog V. N. nusikalto dėl sunkios finansinės padėties šeimoje.

Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ši aplinkybė reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, jog išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką.

Apeliantas savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad veikų padarymo metu neturėjo darbo, tačiau vien aplinkybė, jog asmuo konkrečiu metu neturi darbo, savaime nėra pagrindas konstatuoti sunkią turtinę padėtį.

Kita vertus, byloje nustatyta, kad jo žmona gaudavo nors ir nedideles, tačiau nuolatines pajamas (151 b. l.), dar iki nusikaltimo padarymo V. N. pardavė nekilnojamąjį turtą – butą už 85 000 Lt (155–160 b. l.). Dėl to nėra pagrindo teigti, jog nuteistąjį nusikalsti paskatino sunki materialinė padėtis.

Nepagrįstas apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas atidėti bausmės vykdymą, nes jis prieštarauja įstatymo nuostatoms.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, tik už nesunkius ar apysunkius tyčinius bei už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnis) priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, todėl bausmės už jį vykdymas negali būti atidėtas.

Taip pat nepagrįstas apelianto prašymas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Beje, apeliaciniame skunde tik formaliai nurodyta, jog buvo visos sąlygos taikyti šią įstatymo nuostatą, tačiau pats apeliantas jų nekonkretizavo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne tik nėra visų įstatyme numatytų sąlygų švelnesnei, negu įstatymo numatyta, bausmei skirti, tačiau net tokioms sąlygoms esant tai daryti būtų netikslinga, kadangi BK 199² straipsnio sankcija teismui leidžia parinkti ir pakankamai individualizuoti kaltininkui skiriamą bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistajam V. N. už kiekvieną veiką skiriamos bausmės ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, be pagrindo nepritaikė BK 66 straipsnio nuostatų ir į V. N. paskirtą bausmę neįskaitė laikino sulaikymo laikotarpio. Ši klaida ištaisoma. Nuteistajam V. N. laikinai sulaikytam išbuvus vieną parą (7, 9 b. l.), šis laikas įskaitomas į paskirtą bausmę, jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti:

V. N., pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje, 201 straipsnio 3 dalyje, paskirti bausmes:

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – 150 MGL (19 500 litų) dydžio baudą;

pagal BK 201 straipsnio 3 dalį – 20 MGL (2 600 litų) dydžio baudą;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę V. N. paskirti 150 MGL (19 500 litų) dydžio baudą.

Įpareigoti V. N. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. N. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.