- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-30
- Bylos Nr.
- 2K-547/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- K. K., V. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, teisėjo Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K. ir V. M. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 2 MGL bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 2 MGL bauda.
V. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 6 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo V. M. ir K. K. apeliaciniai skundai atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl K. K. paskirtų bausmių bendrinimo ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu K. K. paskirtos bausmės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
K. K. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 15 d., apie 11 val., Kaune, prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo, Taikos pr. 145, automobilyje „Renault Scenic“, būsimam sandoriui – narkotinių medžiagų (kokaino) pirkimui–pardavimui užtikrinti perdavė V. M. 8000 Lt, po to tą pačią dieną, apie 13.35 val., Kaune, netoli Neries krantinės esančiame parke, K. K. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, iš V. M. įgijo 48,552 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 19,469 g narkotinės medžiagos – kokaino, ją neteisėtai gabeno A. K. priklausančiu automobiliu „Audi A8“, kol apie 16.15 val., automagistralės Vilnius–Klaipėda 301 kilometre buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Be to, K. K. nuteistas ir už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir nešiojo nešaunamąjį ginklą: 2008 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksli data ir laikas nenustatyti, Klaipėdos automobilių turguje, Klaipėdos aviaeskadrilės teritorijoje, iš nenustatyto asmens už 100 Lt įsigijo kastetą, priskiriamą prie smogiamojo–triuškinamojo poveikio nešaunamųjų ginklų, jį nešiojo iki 2008 m. gegužės 15 d., kol apie 16.15 val., automagistralės Vilnius–Klaipėda 301 kilometre buvo sulaikytas ir apie 17.25 val. asmens kratos metu minėtą ginklą paėmė policijos pareigūnai.
V. M. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 15 d., apie 11 val., Kaune prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo, Taikos per. 145, automobilyje „Renault Scenic“, iš K. K. paėmė 8000 Lt būsimam sandoriui–narkotinių medžiagų (kokaino) pirkimui–pardavimui užtikrinti. Tą pačią dieną, tikslus laikas nenustatytas, V. M. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, iš nenustatyto asmens įgijo 48,552 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 19,469 g narkotinės medžiagos – kokaino, šią medžiagą neteisėtai pargabeno į butą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten neteisėtai laikė, kol 2008 m. gegužės 15 d., apie 13.35 val., ją neteisėtai atgabenęs į šalia esantį parką toliau platinti perdavė K. K..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo pakeisti teismo sprendimus, kuriais jis yra pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalį, 54 straipsnio 3 dalį bei paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, skirdami jam bausmę, neteisingai atmetė jo argumentus dėl BK 62 straipsnio jam taikymo. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad nėra dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikaltimą, o neatlygino žalos todėl, kad jokios žalos nebuvo padaryta. Taip pat jis mano, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam prieštarauja BK 54 straipsnio 3 daliai, nes jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, atskleidė nusikalstamos veikos mechanizmą, pripažino net tokias aplinkybės, dėl kurių net nebuvo pareikštas kaltinimas – tai įrodo jo sąmoningumą ir aiškų savo kaltės supratimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžiuose nurodyta, kad teismai atsižvelgė į jį apibūdinančią medžiagą, tačiau realiai to nebuvo padaryta. Paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, jis praranda galimybę toliau dalyvauti čempionatuose, žlunga jo, kaip sportininko, karjera, jis anksčiau teistas nebuvo, suklydo pirmą kartą gyvenime, padarė išvadas dėl savo veiksmų, dirba, dalyvauja visuomeninėje veikloje su daugiavaikėmis šeimomis ir neįgaliaisiais, padeda kartu gyvenančiai savo motinai, todėl mano, kad yra teisinis pagrindas sušvelninti jam bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes jis inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, be to, jo nusikalstama veika tirta ne pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija numato, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas nustatyta tvarka, o visos abejonės, kylančios sprendžiant bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius mano, kad jo kaltės dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl jis turi būti išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Tačiau priimdami nuosprendį ir nagrinėdami jo apeliacinį skundą teismai neteisingai analizavo ir vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, kad yra pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Taigi teismas netinkamai vertindamas įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus, nes nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrindė nuosprendį spėjimais ir prielaidomis, nes teismo padarytų išvadų nepatvirtino bylos medžiaga, nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų dėl jam inkriminuoto nusikaltimo byloje nėra, o apeliacinės instancijos teismas formaliai, net nesigilindamas į jo skundo motyvus, jo apeliacinį skundą atmetė. Be to, nenustatytas jo tikslas platinti narkotines medžiagas, nes nebuvo jokių duomenų, iš kur jis jas įsigijo, nenustatytas jų laikymas ir gabenimas, nes nei pas jį, nei jo namuose nieko nerasta; vien iš telefoninių pokalbių su K. K. įvairiais verslo reikalais teismas padarė išvadą, kad jie kalbėjosi apie narkotines medžiagas, nors byloje net nebuvo aiškintasi, kad jis su K. K. kartu turėjo bendrų reikalų, tvarkydavo iš JAV atgabentus automobilius ir pardavinėdavo. Taip pat skunde kasatorius nurodo, kad operatyvinių darbuotojų ir policijos pareigūnų parodymais teismas neturėjo remtis, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jie turėjo užfiksuoti ir pinigų, ir narkotinių medžiagų perdavimo faktus, to šioje byloje nėra.
Kasatorius mano, jog jį pripažino kaltu tik kito nuteistojo K. K. parodymais, tačiau tokiems parodymams negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais ir kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje teismas rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, kurie nieko neparodė apie jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Jie tik samprotavo ir rėmėsi „darbo patirtimi“, bet nenurodė, kokios būtent jo ir K. K. pokalbių frazės reiškė pokalbius apie narkotines medžiagas. Ant polietileninio maišelio, paimto pas K. K., su narkotinėmis medžiagomis nerasta jo pirštų antspaudų, o jo namuose taip pat nebuvo rasta nieko, susijusio su narkotikais. Be to, teismai nesiaiškino K. K. kontaktų Kaune su kitais asmenimis. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. K. narkotines medžiagas įgijo būtent iš jo, o teismų sprendimai pagrįsti tik prielaidomis ir vien tik kito nuteistojo parodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė prašo nuteistųjų K. K. ir V. M. kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius K. K. nepagrįstai prašo taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei sušvelninti bausmę, nes abiejų instancijų teismai, skirdami jam bausmes, įvertino bylos aplinkybes, jo asmenybę, tačiau nenustatė būtinų sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 1 dalyje, kurioms esant teismai turėtų teisinę galimybę spręsti klausimą dėl švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo. Teismai pagrįstai rėmėsi tuo, kad K. K. savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, todėl ir nebuvo visų BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai netaikė kasatoriui BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nebuvo jokių išimtinių sąlygų, o K. K. kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, tokios kaip bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nusikalstamos veikos mechanizmo atskleidimas, taip pat jo sąmoningumas, kaltės suvokimas, sportinė karjera ir pan., yra tik jo asmenybę apibūdinantys duomenys, į kuriuos teismai atsižvelgė, skirdami jam minimalią bausmę, teisingai nepripažindami jų išimtinėmis aplinkybėmis.
Atsiliepime dėl kasatoriaus V. M. skundo nurodoma, kad jame yra daug teiginių, kuriais jis ginčija atskirų bylos įrodymų vertinimą, bei pateikiamos savos bylos faktų interpretacijos, todėl tokie skundo teiginiai kasacine tvarka nenagrinėtini. Iš bylos duomenų matyti, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina jo kaltę, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką: tai K. K., liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai – operatyvinių veiksmų atlikimo ir ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai, todėl nepagrįstas kasatoriaus teigimas, kad teismai rėmėsi vien tik kito nuteistojo parodymais. Teismai taip pat nepažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kaip kad nurodo kasatorius V. M., nes jo kaltė šioje byloje nebuvo įrodinėjama nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Kasacinio skundo argumentas, kad K. K. ir policijos pareigūnai jį apkalba, yra deklaratyvus, nes iš nuosprendžio matyti, jog K. K. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus teismas vertino ne atskirai, o kartu, atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį ir visumą, t. y. laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje. Be to, byloje surinktų įrodymų patikimumą, pakankamumą bei vertinimą kruopščiai patikrino apeliacinės instancijos teismas, jie išsamiai išanalizuoti ir aptarti šio teismo nuosprendyje išnagrinėjus kasatoriaus apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad taip pat deklaratyvus kasacinio skundo teiginys, jog teismas buvo šališkas. Kasatorius manymu, teismas dėl jo kaltės turėjo išankstinę nuomonę, tačiau skunde tai grindžia tik jam nepalankiu įrodymų vertinimu, o tai negali būti siejama su teismo šališkumu, nes duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismų, išnagrinėjusių šią baudžiamąją bylą nešališkumu, byloje nėra. V. M. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai, dėl visų jo esminių argumentų yra pasisakyta ir skundas motyvuotai atmestas, t. y. BPK 320-324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, teismas nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų K. K. ir V. M. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl kasatoriaus K. K. argumentų dėl BK 62 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius skunde teigia, kad bausmės tikslai būtų pasiekti jam taikant BK 62 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Taigi bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Šioje baudžiamojoje byloje, šiuo konkrečiu atveju, paskiriant nuteistajam K. K. bausmę, bendrosios, individualiosios prevencijos tikslai bei teisingumo principas įgyvendinti tinkamai, skiriant bausmės rūšį ir jos dydį, tiek ir nenustatant galimybės kasatoriui taikyti BK 62 straipsnio nuostatų ar BK 54 straipsnio 3 dalies.
Tam, kad būtų taikomas BK 62 straipsnis, t. y. paskirta švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė, turi būti konstatuotos tam tikros BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir ar visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Šioje byloje pagal teismų nustatytas aplinkybes BK 62 straipsnio 1 dalyje visų numatytų sąlygų nėra. Nuteistasis K. K. nors ir prisipažino bei gailėjosi dėl savo padarytos nusikalstamos veikos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, bet to nepakanka skirti švelnesnei, negu nustato įstatymas, bausmei, nes jis pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, be to, ir iš jo veiksmų spręstina, kad to jis ir neketino padaryti, nes buvo sulaikytas jau tolokai nuvažiavus nuo Kauno po narkotinių medžiagų įsigijimo ir jas gabenant. Taigi, nuteistasis K. K. pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą, o buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Taigi jau vien dėl šios priežasties jam negali būti taikomos BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos. BK 62 straipsnyje numatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išskirtiniais atvejais. Šis BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Be to, net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas bausmės nešvelnina, jei konstatuoja, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinė nutartis Nr. 2K-401/2008). Net ir nustatęs BK 62 straipsnio 1 daliai taikyti būtinas sąlygas, teismas gali šios įstatymo nuostatos netaikyti, jei atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes padaro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus baudžiamojo įstatymo, pagal kurį asmuo nuteistas, sankcijoje nustatytą bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-321/2008).
BK 54 straipsnio 3 dalis (švelnesnės bausmės skyrimas) teismų praktikoje taikoma tada, jei bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, be to, ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalyje esančią normą teismas pirmiausia apsvarsto bausmės skyrimo galimybę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose (kasacinė nutartis Nr. 2K-22/2008). Teismų praktikoje yra nustatyta, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K–395/2007 ir kt.), o BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-7/2010).
Skirdamas bausmes kasatoriui K. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečias jo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į kasatoriaus asmenybę (anksčiau neteistas, jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, dirba, sportuoja) ir paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal K. K. apeliacinį skundą, iš esmės įvertino visas jo kasaciniame skunde minimas palankias jam aplinkybes ir pagrįstai argumentavo, kad šios aplinkybės nėra išimtinės ir nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų atliktą bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių vertinimą, konstatuoja, kad K. K. nustatyta lengvinanti atsakomybę aplinkybė ir aplinkybės, apibūdinančios jo asmenybę, nėra išimtinės ir rodančios, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas jam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi pirmosios instancijos teismui skiriant kasatoriui K. K. bausmes, BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti.
Dėl V. M. kasacinio skundo
Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų taikymo
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalis).
Nuteistojo V. M. kasaciniame skunde dalis argumentų skiriama pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių tyrimui ir teismų pozicijai vertinant kaltinimo bei gynybos pateiktus bylos duomenis, taip pat pateikiami, kaip jam atrodo turėtų būti įvertinti bylos faktiniai duomenys. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl bylos aplinkybių vertinimo, taip kaip nori jis, dėl liudytojų policijos darbuotojų parodymų kritiško įvertinimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kolegija dėl jų nepasisako ir nagrinėja tuos skundo aspektus, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai.
Dėl BK 260 straipsnio taikymo
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu kasatorius V. M., objektyvieji požymiai–tai neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų pradžios, kiekviena iš alternatyvių veikų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo V. M. nusikalstamojoje veikoje teismo nuosprendžiu nustatyti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: neteisėtas įgijimas, gabenimas, laikymas, turint tikslą jas parduoti ir tokiu būdu platinti, bei neteisėtas jų platinimas.
Nors nuteistasis V. M. kasaciniame skunde teigia, kad jo kaltė nuosprendyje grįsta spėjimais ir prielaidomis, kad teismas nuosprendyje neaptarė visų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, kad teismo išvados dėl nusikalstamo įvykio, dėl nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo kaltumo nepagrįstos išsamiais ir nešališkai ištirtais įrodymais, o abejonės nebuvo aiškinamos jo naudai, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patikimai patvirtina, kad jo padarytoje veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės turinio, tikslų, svarbią reikšmę turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys 2K-781/2007, 2K-279/2009, 2K-334/2009). Nagrinėjamoje byloje teismas, teisiškai įvertindamas V. M. veiksmus, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo nuteistojo K. K., liudytojų A. J., R. S., A. B., V. U. parodymai, rašytiniai įrodymai – operatyvinių veiksmų atlikimo, telekomunikacinių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, daiktų apžiūros, kratos ir daiktų (mobiliojo ryšio telefono) poėmio protokolai, specialisto išvada ir kiti šaltiniai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai atskleidė kasatoriaus V. M. padarytos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų pakako kasatoriaus V. M. kaltei nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, 301 straipsnio 1 dalis). Remiantis byloje surinktais, išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, įvertinus jų visumą (susietumo aspektu), motyvuotai paneigta kaltinamojo gynybos versija, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad kito nuteistojo K. K. parodymai visose bylos tyrimo ir nagrinėjimo teismuose stadijose buvo nuoseklūs, išsamūs ir vienodi, be to, jie nebuvo vieninteliai, kaip kad teigia kasatorius, o tinkamai patvirtinti liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais bei patikrintais įrodymais. Be to, teismas jokios išskirtinės reikšmės K. K. parodymams neteikė, juos vertino kaip ir kitus byloje surinktus įrodymus, ne atskirai vieną nuo kito, bet visus kartu, atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį ir jų visumą, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Nepagrįstas ir tas V. M. kasacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuotas draudimas grįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, nes to šioje byloje nebuvo.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti V. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio l dalį klausimą.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami nuosprendžiai kasacinio skundo ribose yra teisėti ir pagrįsti, o kasaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistųjų K. K. ir V. M. kasacinius skundus atmesti.