Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir atsakovo (duomenys neskelbtini) patikslintą priešieškinį ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) (duomenys neskelbtini) dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokoje įgyto turto padalinimo, institucija, byloje teikianti išvadą - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

4. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkinti ieškovės ieškinys ir atsakovo patikslintas priešieškinis dėl santuokos nutraukimo bei klausimų, susijusių su santuokos nutraukimu išsprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

6. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktų kartu su apeliaciniu skundu naujų (papildomų) įrodymų turinį, konstatuoja, kad dalis atsakovo pateiktų įrodymų neatitinka sąsajumo reikalavimų (2001 m. pirkimo-pardavimo sutartis, paveldėjimo teisės liudijimai, kiti sandoriai ar paskaičiavimai, kurie neapima arba per daug nutolę nuo 2012-2016 m. laikotarpio) (CPK 180 straipsnis), dalis pažeidžia leistinumo, betarpiškumo, žodiškumo principų reikalavimus (liudytojų paaiškinimai raštu) (CPK 183 straipsnis, 192 straipsnis, 195 straipsnis). Iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai, galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, kaip ir papildomai, atsakovo pageidavimu, apklausti jo liudytojai, vykusių trijų teismo posėdžių (2020-08-13, 2020-09-15, 2020-09-18) metu, kurių pakartotinius paaiškinimus atsakovas teikia kartu su apeliaciniu skundu. Byloje nenustatyta, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovui nebuvo sudarytos sąlygos teikti prašymus dėl papildomų įrodymų iš ieškovės išreikalavimo, atsakovo liudytojų išsamesnės apklausos ar atsakovui ir jo liudytojams sudarytos kliūtys pateikti papildomus dokumentus. Byloje taip pat nenustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas būtų abejojęs teismo šališkumu ir reiškęs atitinkamus prašymus ar skundus dėl nušalinimo. Apeliaciniame skunde atsakovas taipogi nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs jo procesines teises dėl teiktų prašymų, kaip ir nepagrindė jokiais teisiškai motyvuotais argumentais naujai teikiamų įrodymų svarbumo, išskirtinumo ir būtinumo.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis, o ne siekti pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-10/2013). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo teikiamus naujus (papildomus) įrodymus ir išreikalauti iš ieškovės atsakovo prašomus įrodymus, kadangi ieškovės pateiktų įrodymų teisingam bylos išnagrinėjimui pakanka (CPK 314 straipsnis).

Dėl žodinio proceso

11. Atsakovas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka, atsakovas turėjo galimybę aktyviai realizuoti savo procesines teises, skunde jokių motyvuotų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs atsakovo procesines teises ir yra būtinybė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

13. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriais ginčija skirtingas sprendimo dalis. Ieškovė su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio struktūros, ta pačia tvarka toliau pasisako dėl skundžiamo sprendimo atsakovo apeliacinio skundo argumentų apimtyje.

14. Byloje nustatyta kad (duomenys neskelbtini) (iki santuokos sudarymo – (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (data neskelbtina) (vieta neskelbtina) sudarė santuoką, o santuokos apskaitos įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) apie santuokos sudarymą įregistruotas (data neskelbtina) (rajono) savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (el. b. medž. 1 t., 14 l.). Šalims (data neskelbtina) gimė sūnus (duomenys neskelbtini) (el. b. medž. 1 t., 15 l.). Iki šalių santuokos sudarymo šalims 2012-02-20 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu kaip asmeninė nuosavybė po 1/2 dalį įregistruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio būklė – nebaigtas statyti, baigtumas – 53 proc., vidutinė rinkos vertė 21 490 Eur, atkuriamoji vertė – 83 990 Eur. Pagal 2012-02-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) minėti nekilnojamieji daiktai parduoti iš viso už 80 000 Lt, nurodyta, kad 40 000 Lt pardavėjams sumokėjo (duomenys neskelbtini) ir 40 000 Lt pardavėjams sumokėjo (duomenys neskelbtini). Tarp šalių nėra ginčo, kad iki santuokos sudarymo ir santuokos metu šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise registruotas turtas buvo iš esmės pagerintas, ką patvirtinta prie bylos pridėta nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla ir statybą leidžiantys dokumentai (el. b. medž. 1 t., 34-44, 45-49 l.), šalių pateikti mokėjimo kvitai, sąskaitos faktūros, sutartys, užsakymai, išrašai iš banko sąskaitų, fotonuotraukos (el. b. medž. 1 t., 50-79 l., 2 t., 2-75, 119, 145-155 l.), šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai. Santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2014-09-18 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu taip pat įgijo negyvenamąją patalpą – kirpyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-12-17 transporto priemonę V., V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2014-09-18 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad šią sutartį sudarė (duomenys neskelbtini) (pirkėjas) ir (duomenys neskelbtini) (pardavėja), nurodyta, kad pinigai (45 000 Lt) sumokėti prieš sutarties pasirašymą į kredito unijos (pavadinimas neskelbtinas) banko sąskaitą. Kirpykla buvo pagerinta, ką patvirtina šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai bei byloje esančios nuotraukos (el. b. medž. 3 t., 83-89 l.).

Dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo teisinio režimo ir kompensacijos priteisimo

16. Atsakant į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bendrąją taisyklę šalių iki santuokos įgytas turtas yra jų asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų (pvz., pirkimo – pardavimo sutartį), patvirtinančių, jog tam tikras turtas jo įgytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktiniams nedalijamas. Kita vertus, įgyto turto registracija vieno sutuoktinių vardu atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jas nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis kitais šalių byloje pateiktais ir teismo iniciatyva surinktais įrodymais. Sutuoktinio asmenine nuosavybe taip pat yra laikomas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 1 d. 2, 7 p.). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.).

17. Bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena bei netvarko bendro ūkio, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram gyvenimui reikalingą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Toks būsimų sutuoktinių susitarimas ir jo įgyvendinimas vertinamas kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės įgijimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2012). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).

18. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys iki santuokos sudarymo nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau abi šalys ieškojo šeimai būsto, abi dalyvavo sudarant pirkimo – pardavimo sutartį bei šalys įsigijo po ½ dalį minėto turto. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovei jos tėvai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) davė 40 000 Lt grynais pinigais, kurie buvo jų santaupos iš žemės nuomos, mokėtos jiems nuo 2002 m. iki 2012 m., žemės pardavimo ir darbo santykių (el. b. medž. 1 t., 94 l.). Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovo tėvai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) irgi padovanojo savo sūnui 40 000 Lt grynais pinigais gyvenamajam namui ir žemės sklypui įsigyti, šios aplinkybės ieškovė neginčijo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovės tėvai piniginių lėšų dovanojimo sandoriais 2012-02-15 (30 000 Lt) ir 2012-02-18 (10 000 Lt) dovanojo ieškovei iš viso 40 000 Lt gyvenamajam namui ir žemės sklypui įsigyti, ir kad būtent šiuos pinigus ieškovė panaudojo gyvenamajam namui ir žemės sklypui įsigyti, sumokėdama už jai nuosavybės teise atitenkančią turto dalį. Tuo tarpu atsakovas jo tėvų dovanotas lėšas panaudojo gyvenamajam namui ir žemės sklypui įsigyti, sumokėdamas už jam nuosavybės teise atitenkančią turto dalį (CPK 178, 185 str.). Tokia teismo išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, šalių, liudytojų paaiškinimus, motyvuota ir pagrįsta, ir vertinti jos kitaip nei ją vertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

19. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka ir laiko, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas įgytas už atsakovo tėvų perduotas jam lėšas - 80 000 Lt, o teismas neteisingai tokius paaiškinimus, jo tėvų ir liudytojų paaiškinimus atmetė kaip nepatikimus, tuo tarpu ieškovės ir jos liudytojų paaiškinimus, akivaizdžiai šališkai pripažino nuosekliais ir tuo pagrindu ieškovės reikalavimus tenkino, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti dėl sekančių priežasčių. Pirma, byloje liko nenuneigtas Nekilnojamojo turto registro išrašas bei nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, iš kurios 4.1p. matyti, kad turto kainą pirkėjai sumokėjo pardavėjams prieš sutarties pasirašymą tokia tvarka: M. B. - 40000 Lt, (duomenys neskelbtini) - 40000 Lt. Antra, kad atsakovas turėjo tik 40 000 Lt savo perkamai nekilnojamojo turto daliai įsigyti, patvirtina ir atsakovo 2012 m. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos. Iš jos matyti, kad atsakovas deklaravo tik nebaigtą statyti namų valdos statinį (40 000 Lt) ir 8100 Lt vertės transporto priemonę (el. b. medž. 3 t., 96-98 l.), nors įsigijus asmenine nuosavybe visus nekilnojamuosius daiktus, taip pat gavus piniginių lėšų, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas privalėjo deklaruoti visą nekilnojamųjų daiktų vertę (80 000 Lt) bei gautas pinigines lėšas (40 000 Lt). Trečia, atsakovas pirkimo – pardavimo sutarties neginčijo ir neprašė jos pripažinti negaliojančia įstatymuose nustatytais pagrindais. Ketvirta, atsakovo teiginiai dėl piniginių lėšų dovanojimo sutarčių su mama sudarymo 2017-02-01, 2017-06-02, 2017-12-01, 2018-04-17 paneigti kitomis bylos aplinkybėmis ir pagrįstai teismo pripažintos kaip neįrodančios piniginių lėšų atsakovui perdavimo fakto iki 2012-02-20. Penkta, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo tėvų finansinę padėtį iki 2012-02-20, lėšų įsigijimo pagrindą, laikotarpius per kurias buvo įsigytos lėšos ir santaupos. Šešta, atsakovo teiginiai, kad jo tėvai gavo dideles santaupas iš darbo santykių paneigtos kitais teiginiais – pats atsakovas nurodė, kad įmonė, kurioje dirbo jo tėvas bankrutavo (ar buvo restruktūrizuojama), už darbą dalinai buvo atsiskaitoma statybinėmis medžiagomis. Septinta, nors atsakovas akcentuoja, kad byloje nebuvo pateiktų tiesioginių įrodymų apie ieškovės tėvų gautas pinigines lėšas už žemės nuomą iki 2012 metų, tačiau, teisėjų kolegija laiko, kad esamų byloje įrodymų – trijų ženkliomis sumomis atliktų pavedimų į ieškovės mamos sąskaitą už parduotus žemės sklypus, iš kurių prie vieno yra įrašas – 4100 Lt už žemės nuomą, yra pakankami. Logiška, jog iki tol, kol žemės sklypai buvo parduoti, ieškovės tėvai gavo pajamas už trijų žemės sklypų nuomą, kurių bendra suma siekia, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas tikėtinai siekė 11 000-12 000 Lt. Galų gale aštunta, piniginių lėšų turėjimo, nekilnojamojo turto pirkimo ar jo pagerinimo atitinkamomis lėšomis faktams įrodyti, pirmenybė yra teikiama byloje esantiems rašytiniams įrodymams, o ne liudytojų paaiškinimams. Liudytojų paaiškinimai, neprieštaraujantys rašytiniams duomenims, gali tik sustiprinti (patvirtinti) jau esamų rašytinių įrodymų turinį, tačiau negali atstoti ir (ar) patvirtinti nesamų rašytinių įrodymų. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypdamas nuo įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai pripažino, jog atsakovas neįrodė, kad namas buvo įgytas už jo tėvų (80 000 Lt) jam dovanotas pinigines lėšas, todėl atsakovo reikalavimą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą pripažinti jo asmenine nuosavybe, pagrįstai atmetė kaip neįrodytą (CPK 178, 185 str.).

21. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančių įrodymų visumą, aukščiau nurodytus atsakovo argumentus atmeta. Kaip matyti iš ieškovės mamos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo 2012-12-01 likutis yra 0,00 Lt, o 2012-12-21 dieną į sąskaitą atliktas mokėjimas už parduotą žemę 139 000 Lt sumai. Byloje nėra ginčo, kad šalys 2012-02-20 įsigijo nebaigtą statyti gyvenamąjį (baigtumas buvo 53 proc.), kurį šalys pagerino ir visiškai įrengė iki 2014 m. liepos mėnesio, nes tuomet šalys įsikėlė gyventi į namą, o visiškai gerbūvį sutvarkė 2016 m., pagerinimo darbai pradėti 2013 m. vasario mėnesį, po to, kai ieškovės mama gavo 139 000 Lt už parduotą žemę. Juo labiau, ieškovės liudytojų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, ieškovės mamos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog ieškovei jos mama 2012-12-27, 2013-02-13, 2013-04-23, 2013-05-30, 2013-11-11, 2014-03-02, 2014-05-21, 2014-10-21, 2016-04-05, 2017-05-04 dovanojimo sutarčių pagrindu padovanojo iš viso 284 600 Lt (82 425,86 Eur, kas beveik atitinka gyvenamojo namo atkuriamąją vertę) namo statybai ir įrengimui (el. b. medž. 1 t., 51-79, 94-145 l.). Šių piniginių lėšų išgryninimo operacijos, ieškovei pasinaudojant mamos (duomenys neskelbtini) banko kortele, skirtinguose bankomatuose atsispindi sąskaitos išrašuose, ir priešingai, nei teigia atsakovas, daugiausia lėšų išgryninta ne (mieste), o (kitame mieste). Kad (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamai pinginių lėšų dovanoti 284 600 Lt sumą patvirtina piniginių lėšų įplaukos į jos banko sąskaitą, susietą su banko kortele. 2012-12-21 į jos banko sąskaitą, už žemės sklypą bei žemės nuomą buvo pervesta 139 100 Lt, 2013-09-27 už žemės sklypą buvo pervesta 135 000 Lt, 2014-10-21 už žemės sklypą buvo pervesta 141 000 Lt. Viso, ieškovės mamos (duomenys neskelbtini) pajamos 2012-12-01 – 2014-12-31 laikotarpiu 416 131,00 Lt, kai šalys pradėjo įsirenginėti namą, o išlaidos – 290 762,94 Lt. Tai, kad atsakovo teigimu, nei ieškovė, nei jos pakviesti liudytojai į bylą nepateikė jokių duomenų, kad ieškovės tėvai nuomojo žemę, ir iš to gavo pajamas ar turėjo pakankamai lėšų padėti ieškovei finansiškai įsigyti jai priklausančią turto – gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį, tą turtą pagerinti ar prisidėti prie turto pagerinimo darbų, nepaneigia rašytinių įrodymų – ieškovės mamos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo turinio ir 2012 m. – 2014 m. laikotarpiu turėtų piniginių lėšų (416 131, 00 Lt). Teisėjų kolegija šių įrodymų kontekste, negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovės ir jos tėvų paaiškinimai nuoseklūs, išsamūs ir atitinka į bylą pateiktų rašytinių įrodymų turinį. Ieškovės į bylą pateikta detalizacija, kada ir kokią pinigų sumą ji panaudojo statybinėms medžiagoms, daiktams pirkti ar darbams apmokėti, nuotraukos (el. b. medž. 2 t., 2-75 l., 3 t., 180-190 l.) neabejotinai patvirtina, kad ieškovė nuolat stebėjo namo įrengimą bei gerbūvio tvarkymą, ji organizavo statybas, rūpinosi statybinių medžiagų ir daiktų užsakymu, t. y. kontroliavo jai mamos padovanotų lėšų panaudojimą, rūpinosi apmokėjimu už statybines medžiagas ir daiktus, nors darbus atliko kiti asmenys, tačiau ji šiems asmenims mokėjo už darbą, ieškojo pagal rekomendacijas darbininkų, tiksliai žino atliktų pagerinimo darbų eiliškumą, kiek kurie darbai ar statybinės medžiagos ar daiktai kainavo. Teisėjų kolegija pastebi, kad nežiūrint į tai, kad ant kai kurių sąskaitų ar krovinių važtaraščių yra atsakovo vardas ir pavardė ar atsakovo tėvo vardas ir pavardė, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, kad minėti asmenys apmokėjo pateiktas sąskaitas iš atsakovo asmeninių lėšų, o atsakovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovės tėvai negalėjo tiksliai nurodyti namo pirkimo ar jo pagerinimo aplinkybių, teisėjų kolegija laiko kaip teisiškai nereikšmingas. Natūralu, kad esant visiško pasitikėjimo santykiams tarp ieškovės ir jos tėvų, juo labiau, ieškovės tėvams gyvenant kitame mieste už 80 km, tėvai nesidomėjo ir ieškovei dovanotų lėšų panaudojimu. Lėšų dovanojimo sutartyse taip pat nėra nurodyta, kad ieškovė privalo teikti ataskaitas, kur ir kokiai paskirčiai dovanotas lėšas naudojo. Tai, kad atsakovo tėvai, gyvendami tame pačiame mieste žinojo nebaigto statyti namo pirkimo ir jo pagerinimo aplinkybes, dalyvavo pagerinimo darbuose priimant medžiagas, o ieškovės tėvai, dovanodami lėšas, net nesidomėjo, kur tos lėšos naudojamos, nesudaro pagrindo vertinti ieškovės ir jos tėvų tarpusavio santykių pagal tokių pat, kaip ir atsakovo ir jo tėvų tarpusavio santykių modelį ar pripažinti, kad nesidomėjimas lėšų panaudojimu ir (ar) neprisidėjimas prie pagerinimo darbų, reiškia, jog lėšų dovanojimo fakto ir jų panaudojimo šalių įsigyto turto pagerinimui, išvis nebuvo. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir esančių byloje įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, išklausęs šalių, liudytojų paaiškinimus, juos sugretinęs su rašytiniais bylos duomenimis, pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 37 230,65 Eur kompensacijos priteisimo iš atsakovo už atsakovui tenkančią turto dalį, kurią ieškovė pagerino panaudojus jai tėvų dovanotas pinigines lėšas yra įrodytas, o atsakovo reikalavimas dėl kompensacijos jam priteisimo, panaudojus jam jo tėvų pinigines lėšas – neįrodytas (CPK 270 str.). Esant nurodytam, šis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas, skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl kirpyklos teisinio režimo ir padalinimo

22. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl negyvenamojo turto – kirpyklos po ½ dalį šalims priteisimo, šališkas, nes tas pačias šalių pateiktas aplinkybes aiškino skirtingai, neįsigilino į bylos esmę, neišanalizavo byloje esančių dokumentų bei visiškai neatsižvelgė ir neįvertino liudytojų parodymų, t. y. netinkamai vertino įrodymas (CPK 176 str., 185 str.), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Anot apelianto, teismas, nepriteisdamas atsakovui asmeninės nuosavybės teise negyvenamojo turto – kirpyklos, o priteisdamas ją šalims po ½ dalį, svarbiomis aplinkybėmis laikė ieškovės paaiškinimus, kad panaudoti vienodi abiejų šalių įnašai perkant nekilnojamąjį turtą, tačiau nepagrįstai nesirėmė atsakovo, liudytojų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymais, rašytine preliminariąja sutartimi, pasirašyta tarp (duomenys neskelbtini) ir pardavėjos (duomenys neskelbtini) Teismui kažkodėl nesukėlė abejonių ir ieškovės tėvų - liudytojų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) duoti paaiškinimai, kurie, neva tai dosniai dovanodami ieškovei lėšas, nesugebėjo prisiminti nei kada, nei kokiomis sumomis apskritai buvo dovanota.

23. Pasisakant dėl šio apelianto argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.). CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktinio asmenine nuosavybe pripažįstamos sutuoktiniui dovanotos lėšos po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 42 punktas).

24. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto (sprendžiant, ar sutuoktinis turėjo asmeninio turto, lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kuriant bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, turi būti atsižvelgiama į CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus); ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (tai gali būti akivaizdus faktas, pavyzdžiui, asmenine nuosavybe turėto buto išmainymas į didesnį, įgyjamą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, arba faktas, nustatomas ištyrus aplinkybių visumą, pavyzdžiui, kokiu tikslu buvo naudojamos sutuoktinių turėtos asmeninės lėšos); kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl negyvenamosios patalpos kirpyklos įsigijimo ir jos pagerinimo išlaidų, teismo sprendimo nustatytų aplinkybių ir argumentų kontekste, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, įvertino visas aplinkybes. Pirma, teismas akcentavo, jog viešajame registre yra įregistruotas juridinis faktas, kad kirpykla šalims priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Kad šalys įsigijo kirpyklą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise patvirtina ir pirkimo – pardavimo sutartis, kuri nėra nuginčyta, jos šalys neprašo pripažinti negaliojančia. Kirpykla įgyta santuokos metu. Antra, ieškovė pateikė 2014-09-10 rašytinę dovanojimo sutartį (el. b. medž. 1 t., 155 l.), iš kurios matyti, kad ieškovės tėvai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dovanojo dukrai 26000 Lt (t. y., šiek tiek daugiau nei pusę sumos, reikalingos sumokėti už kirpyklą) komercinės paskirties patalpoms įsigyti, šį faktą patvirtino byloje liudytojais apklausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kai ieškovės tėvai turėjo finansines galimybes minėtą pinigų sumą ieškovei padovanoti. Trečia, atsakovas nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jo tėvai prieš sudarant kirpyklos pirkimo – pardavimo sandorį dovanojo pinigus atsakovui ir turėjo galimybes dovanoti visą 45 000 Lt sumą, reikalingą kirpyklai įsigyti. Iš (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo matyti, kad iki kirpyklos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo išgryninta iš viso 8000 Lt suma (el. b. medž. 2 t. 127 l.). Ketvirta, nors išrašas iš atsakovo banko sąskaitos (el. b. medž. 2 t., 120 l.) patvirtina tik kad 2014-09-18 per 5 kartus įvairiomis sumomis į atsakovo banko sąskaitą buvo įnešta 35 000 Lt suma, kuri tą pačią dieną pervesta kredito unijai (pavadinimas neskelbtinas) atsiskaitant pagal pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau iš nurodyto įrodymo neįmanoma nustatyti asmens, kuris šiuos pinigus davė atsakovui, kad jis įsineštų į savo banko sąskaitą. Taigi, teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino šalių pateiktus įrodymus, susijusius su piniginiais įnašais turtui įgyti, analizavo ir teisingai nustatė, kad ieškovei neginčijant fakto, kad atsakovas pusę sumos už kirpyklą sumokėjo iš asmeninių lėšų, kurias jam dovanojo jo tėvai, patvirtina, kad kirpykla buvo įsigyta abiejų šalių kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir abiejų šalių indėliai įsigyjant minėtą nekilnojamąjį daiktą buvo vienodo dydžio (sprendimo 84 p.). Tai, kad atsakovas su teismo išvadomis nesutinka, buvusias aplinkybes, nesant pakankamai rašytinių įrodymų traktuoja priešingai, apeliuoja į tai, jog ieškovės tėvų - liudytojų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) duoti paaiškinimai, kurie, dovanodami ieškovei lėšas, pasak apelianto, nesugebėjo prisiminti nei kada, nei kokiomis sumomis apskritai buvo dovanota, teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netenkindamas apelianto priešieškinio reikalavimo, byloje esančių įrodymų visumą vertino netinkamai, pažeidė įrodymų vertinimo ir jų aiškinimo taisykles, taip nukrypdamas nuo procesinių teisės normų. Atsakovas apeliuoja ir į tai, kad neva pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė atsakovo, liudytojų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymais, rašytine preliminariąja sutartimi, pasirašyta tarp (duomenys neskelbtini) ir pardavėjos (duomenys neskelbtini). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 83 punkto matyti, jog teismas išsamiai analizavo preliminariosios sutarties surašymo aplinkybes, vertino atsakovo ir atsakovo tėvo prieštaringus ir nesutampančius paaiškinimus, nustatė, kad preliminariosios sutarties pasirašyme net nedalyvavo kirpyklos pardavėja (duomenys neskelbtini), todėl priešingai nei teigia atsakovas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismas tinkamai vertino visų įrodymų dėl kirpyklos pirkimo aplinkybių visumą ir pagrįstai nesirėmė atsakovo ir jo tėvų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paaiškinimais bei preliminariąja rašytine sutartimi. Esant nurodytam, šis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas, ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl transporto priemonės teisinio režimo ir vertės

26. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dalyje, priteisiant jai iš atsakovo 3000 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią turto - automobilio V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Anot apelianto, teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad automobiliui įsigyti buvo panaudotos asmeninės jo lėšos, t. y., gautos, pardavus iki santuokos turėtą automobilį. Tai yra, transporto priemonė V. atsakovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes buvo įgyta iš tėvų prieš santuoką dovanotų pinigų, įsigyjant T., kurį vėliau pardavus, buvo įsigyta kita transporto priemonė, o vėliau ir minėtas V.. Teismui kartu su atsakovo priešieškiniu pateikta 2014-11-15 Pirkimo - pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad jo ikisantuokinis automobilis T., buvo parduotas už 22 100 Lt (6400,60 Eur), taigi, akivaizdu, kad tokia suma - daugiau kaip 6000 Eur buvo atsakovo asmeninės lėšos. Taip pat apeliantas ginčija ir automobilio vertę. Laiko, jog teismas neteisingai nustatė ir automobilio vertę ir nurodo, kad automobilis šiai dienai yra patyręs eismo įvykį ir jo vertė yra mažesnė. Be to, netgi ir vertinant automobilio būklę ieškinio pateikimo dienai, apelianto nuomone, automobilio vertė negalėjo būti tokia pat, kaip jo pirkimo dieną, nes kasmet automobilio vertė mažėja.

27. Atsakant į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija dar kartą primena, kad spręsdamas klausimą dėl asmeninės kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybės, teismas vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija yra svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto priskyrimo bendrajai jungtinei ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei. Kiekvienas iš sutuoktinių gali įstatymo nustatyta tvarka ginčyti minėtą įstatyme įtvirtintą prezumpciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-687/2019).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis V. įgytas ir registruotas atsakovo vardu (data neskelbtina) bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad transporto priemonė įgyta santuokoje, laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuriai paneigti atsakovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog transporto priemonė įgyta iš asmeninių lėšų. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad ikisantuokinis automobilis T. buvo parduotas, po to pirktas kitas automobilis, kurį pardavus buvo įgyta transporto priemonė V. už 22100 Lt (6400,60 Eur), t. y. buvo realizuotas atsakovo iki santuokos įgytas turtas, o tai reiškia, kad tokią asmeninių lėšų sumą atsakovas turėjo, nesvarbu, kiek automobilių buvo pirkta ar parduota, todėl transporto priemonė V. pripažintina įgyta asmeninės nuosavybės teise, tačiau tokia atsakovo pozicija nėra pagrįsta.

29. Iš byloje pateiktų įrodymų, šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, jog atsakovas iki santuokos sudarymo ir santuokos metu vertėsi transporto priemonių pirkimo – pardavimu ir tarp transporto priemonių T. pardavimo (2014 m.) ir V. pirkimo (2016 m.) yra 2 metų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu atsakovas dažnai pirkdavo ir parduodavo įvairias transporto priemones. Sandoriai būdavo forminami tiek ieškovės, tiek atsakovo vardu, neišskiriant už kieno asmenines lėšas automobiliai buvo įsigyti. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, teisingai atsižvelgė į atsakovo sudaromų sandorių (automobilių pirkimo-pardavimo) dažnumą ir jų forminimą ne tik atsakovo, bet tame tarpe ir ieškovės vardu ir padarė pagrįstą išvadą, kad transporto priemonė V. buvo įsigyta ne už asmenines atsakovo lėšas, o panaudojant bendras šeimos lėšas. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija laiko, jog priešinga teismo išvada prieštarautų byloje esantiems duomenims ir paneigtų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją nesant tam pakankamo pagrindo, kas reikštų materialinių teisės normų pažeidimą. Esant nurodytam, šis apelianto apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

30. Atsakovas taip pat ginčija automobilio V. vertę, teigia, kad automobilio vertė ženkliai mažesnė, ji negalėjo būti tokia pat kaip jo pirkimo dieną, kaip nustatė teismas. Be to, transporto priemonė, kaip teigia atsakovas yra patekusi į eismo įvykį.

31. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apelianto argumentą, pažymi, kad pagal bendrąją CK 3.67 str. 1 d. įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo ir svarbu nustatyti transporto priemonės vertę, kuomet buvo pareikštas ieškinys. Kadangi šios teismo išvados atsakovas neginčijo ir neprašė nustatyti kitos, teisinius padarinius sukeliančios datos, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad automobilio vertė yra 6000 Eur. Tokią automobilio vertę patvirtina tiek pagal ieškovės nurodyta vertė (6000 Eur), atsakovo pateikta deklaracija už 2018 m. (6800 Eur). Šiuo aspektu pritartina tiek su pirmosios instancijos, tiek ieškovės pozicijai, kad iki ieškinio pateikimo 2019-11-06 automobilis ženkliai nenuvertėjo, o, kad automobilio vertė kitokia - atsakovas įrodymų nepateikė.

32. Atsakovas teigia, kad automobilis nuvertėjo, nes patyrė eismo įvykį. Tuo tarpu ieškovė atsikirsdama, nurodo, kad ji nėra už tą įvykį atsakinga ir tai nėra pagrindas mažinti transporto priemonės vertę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo ir ieškovės nurodytais argumentais, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, nepateikė oficialių įrodymų, jog pateko į autoįvykį, kurio metu transporto priemonė nukentėjo. Kita vertus, taikant turto vertės nustatymo taisyklę pagal CPK 3.119 str. reikalavimus, automobilio vertės sumažinimas dėl atsakovo autoįvykio arba sudarytų prielaidas ieškovei reikalauti priteisti iš atsakovo kompensaciją dėl turto vertės sumažinimo CK 3.123 straipsnio 3 dalies pagrindu. Esant nurodytam, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė automobilio teisinį režimą ir jo vertę santuokos nutraukimo (ieškinio pateikimo) dienai, o vien atsakovo nepagrįstas nesutikimas, abejonės dėl automobilio vertės ir teisinio režimo, nepatvirtina pagrindo dėl šio apeliacinio skundo reikalavimo, keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

33. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui ir nurodo, kad šalys nuo 2018 m. kovo mėnesio iki 2019 m. vasaros šalys gyveno kartu (Sprendimo 96 p.), jis rūpinosi šeima, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių, netgi šalims gyvenant kartu, priėmė sprendimą priteisti išlaikymo vaikui įsiskolinimą. Nurodo, jog teismui buvo pateikti visi rašytiniai įrodymai, jog atsakovas išlaikė namą, kuriame šeima buvo apsistojusi, o liudytojų parodymai patvirtino, kad buvo perkamas ne tik maistas, bet ir daiktai vaikui.

34. Bendroji taisyklė yra ta, kad išlaikymas nepilnamečiui priteisiamas nuo išlaikymo atsiradimo momento (CK 3.200 straipsnis). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5, 3.3 straipsniai; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).

35. Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Taigi byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas.

36. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2017 metų iš esmės buvo atsiribojęs nuo šeimos, vengė bendrauti, palaikyti dvasinį ar fizinį ryšį, nepalaikė šeimyninių santykių, nuo 2018 m. kovo mėnesio iki šiol neteikė išlaikymo nepilnamečiui sūnui, tik 2019 m. rugsėjo mėnesį pervedė 200,00 Eur vaiko reikmėms. Tuo laikotarpiu vaiką išlaikė ieškovė, padedant jos tėvams. Atsakovas su ieškove nesutiko. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. šalys gyveno kartu, atsakovas savo pajamas skyrė būsto išlaikymui, maistui, o ieškovė gal daugiau vaiko poreikiams tenkinti, nors ir jis yra pirkęs vaikui rūbus, avalynę, lavinimo priemones (dviratį bei keturratį) bei žaislus. Nuo 2018 m. vasario mėnesio ieškovė išėjo iš darbo ir pajamų negavo, todėl šeimą išlaikė atsakovas. Be to, nuo 2019 m. sausio mėn. iki liepos mėn., kai atsakovas gulėjo ligoninėje, o vėliau reabilitacinėje ligoninėje, ir turėjo nedarbingumą, į bendrą šeimos namą atsikraustė ieškovės tėvai, kurie prie būsto išlaikymo neprisidėjo, todėl laikė, kad ieškovės reikalavimas priteisti nepilnamečiui vaikui išlaikymo įsiskolinimą, yra visiškai nepagrįstas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalyje). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

39. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. ieškovė ir atsakovas su nepilnamečiu vaikau gyveno tuose pačiuose namuose, nuosavybės teise priklausančiuose abejoms šalims. Šios aplinkybės šalys neginčija, tačiau ieškovė teigia, kad atsakovas buvo atsiribojęs nuo šeimos ir išlaikymo vaikui neteikė. Atsakovas teigia, kad jie gyveno kartu, kartu rūpinosi vaiku.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, ieškovės bei atsakovo paaiškinimus, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas galėjo daugiau prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo pagal tuo metu gautas pajamas. Priešingai nei teigia apeliaciniame skunde atsakovas, teismas išsamiai aiškinosi kiek kiekviena iš šalių prisidėjo prie bendro ūkio tvarkymo bei vaiko išlaikymo, kokios buvo kiekvienos iš šalių galimybės prisidėti tiek prie bendro ūkio tvarkymo, tiek ir prie vaiko išlaikymo, detaliai analizavo šalių pajamas. Atsakovas šio vertinimo pagrindu padarytų teismo išvadų (sprendimo 98 p., 99 p.), kad atsakovo pajamos buvo didesnės nei ieškovės ir jis turėjo galimybes didesne (finansų) dalimi prisidėti prie bendro ūkio ir vaiko išlaikymo apeliaciniu skundu neginčija. Nors atsakovas ir teigia, kad jis taip pat pirko maistą, mokėjo mokesčius už namą, pirko vaikui lavinimo priemones, žaislus, o jo mama taip pat pirko atsakovo šeimai maisto ir duodavo savo užaugintų daržovių, šiuo aspektu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tokios nurodytos aplinkybės, nelemia esmingo atsakovo prisidėjimo prie vaiko poreikių tenkinimo ir nepaneigia sprendimo 105 p. padarytų išvadų, kad pagrindinė vaiko poreikių tenkinimo našta teko ieškovei, kurios pajamos nurodytu laikotarpiu buvo mažesnės nei atsakovo. Taigi, esant nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė įrodė, kad atsakovas per maža dalimi prisidėjo prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, o pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. po 100 Eur/per mėnesį (atėmus po 200 Eur), viso 1600 Eur, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Teismas vertino tiek kiekvieną atskirai įrodymą, tiek įrodymų visumą, todėl pagrįstai sprendė, jog kad kai kurių atsakovo paaiškinimų nepagrindžia rašytiniai įrodymai, o atsakovo paaiškinimai patvirtina, kad jis tiksliai nežino, kokie buvo vaiko poreikiai. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo įsiskolinimo atmestini kaip nepagrįsti, ši skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

42. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

43. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė sutuoktiniams priklausančio turto padalinimo ir kompensacijų bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimus, todėl apelianto (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino bylos faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nesudaro pagrindo naikinti teisiškai pagrįsto ir motyvuoto (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. spalio 7 d. sprendimo. Esant nurodytam, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apelianto (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto (duomenys neskelbtini) priteistinos ieškovės (duomenys neskelbtini) patirtos bylinėjimosi išlaidos (847 Eur) apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2020 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (duomenys neskelbtini) 847,00 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 00 ct) ieškovės (duomenys neskelbtini) naudai teisinės pagalbos išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.