Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-167-300/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-07
Bylos Nr.: 1A-167-300/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20073-2022-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: A. K.
Civilinis ieškovas: L. J.
Advokatai: Raimonda Lazauskienė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-300/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20073-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.2.4.6.2.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.15.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 7 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Elonai Puščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Šauklienei,gynėjui advokatei Raimondai Lazauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 8 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Į A. K. paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. birželio 4 d. 15.30 val. iki 2022 m. birželio 6 d. 12.45 min., t. y. dvi paros, dvi paras prilyginant keturioms laisvės apribojimo bausmės dienoms.

A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinės ieškovės L. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. K. civilinei ieškovei L. J. priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. birželio 4 d., apie 14.20 val., (duomenys neskelbtini), esančios sodybos kieme, kilusio žodinio konflikto metu, smurtavo prieš savo artimą giminaitę – seserį L. J., t. y. tyčia vieną kartą delnu sudavė į veidą, bei vieną kartą kumščiu sudavė į pakaušį, tuo sukeldamas L. J. fizinį skausmą ir padarydamas kairio skruosto minkštųjų audinių sumušimą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Raimonda Lazauskienė prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 7 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba nusprendus netenkinti apeliacinio skundo dalyje dėl A. K. išteisinimo, prašo A. K. paskirtą bausmę sušvelninti paskiriant jam 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, bei sumažinti iš A. K. nukentėjusiajai L. J. priteistą neturtinės žalos dydį iki 150 Eur.

Šalies argumentai

2.1. Teigia, kad A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltės nepripažino laikydamasis nuoseklios pozicijos, kad dalyvavo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sodyboje vykusiame konflikte, tačiau jis prieš seserį nesmurtavo, konfliktą iniciavo pati L. J., su kuria tarpusavio santykiai konfliktiški yra apie 7 metus, ji pradėjo reikšti pretenzijas dėl blogai pjaunamos žolės, kad tada prasidėjo konfliktas tarp L. J. ir V. K., kurio metu L. J. papurškė dujų, o T. J. sudavė kelis smūgius V. K., todėl A. K. įšoko į tarpą, liepė asmenims pasišalinti iš kiemo, tada konfliktas baigėsi, L. J. dar kartą papurškė dujų, A. K. sūnus iškvietė greitąją pagalbą. Tvirtina, kad A. K. prieš savo seserį L. J. nesmurtavo, galbūt galėjo nukentėjusiajai suduoti netyčia po to, kai jam buvo papurkšta dujų, nes nuo dujų papurškimo nesiorientavo. Tačiau pirmosios instancijos teismas šią A. K. versiją atmetė remdamasis liudytojų T. J., D. K., U. B., A. J. parodymais, policijos pareigūno M. P. 2022 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 29-32); asmens apžiūros protokole (t. 1, b. l. 33-38); teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1139/2022 (02) (t. 1, b. 1. 51-52); VšĮ „Raseinių rajono greitosios medicinos pagalbos stoties“ rašte Nr. A3-186 (t. 1, b. 1. 45-46) užfiksuotais duomenimis. Mano, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, neįvertino bylos įrodymų visumos, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, nepagrįstai vertino tik A. K. kaltinančius įrodymus, nuteistojo gynybinės versijos netyrė, dėl jos išvis nepasisakė, dėl to nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje tik aptarti byloje surinkti įrodymai, tačiau jų analizė ir vertinimas nepateiktas, teismas A. K. kaltę preziumavo ir grindė vien tik prielaidomis, o ne konkrečiais ir vienareikšmiškais įrodymais, objektyviu ir išsamiu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir jų visumos vertinimu, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nesivadovavo nuteistojo parodymais ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl ko atmetė nuteistojo gynybinę poziciją, taip padarydamas BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus ir parodydamas savo šališkumą. Apeliantų įsitikinimu, liko neatskleista bylos esmė, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą liko visiškai neįvertinti duomenys gauti vykdant priešpriešinį ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), apie kurį teismo nuosprendyje net nepasisakyta, nors šiame tyrime gauti duomenys (surinkti įrodymai) visiškai patvirtina A. K. gynybinę versiją.

2.2. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog A. K. ir liudytojai V. K. bei D. K. vengė teisme nurodyti tikslią įvykių seką, nevienodai aiškino aplinkybes apie U. B. buvimo vietą, V. K. judėjimą, dujų purkšimo momentą ir aplinkybes, bei A. K. buvimo vietą, kas teismui suponavo išvadą, kad jų parodymai nėra patikimi, duodami parodymus jie siekė teismą suklaidinti nutylint tam tikrus faktus, iškreipiant įvykio eigą, tuo sudarant teismui regimybę, jog A. K. negalėjo padaryti jam inkriminuoto nusikaltimo. Nurodo, kad būtent ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) surinktų įrodymų analizė įrodo, kad susimokė ne V. K. ir A. K., o susimokė ir teikė melagingus parodymus L. J. bei jos poziciją palaikantys liudytojai T. J., U. B., D. K., A. J., tikslu išvengti L. J. ir T. J. gresiančios baudžiamosios atsakomybės sužalojant nukentėjusįjį V. K..

2.3. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu A. K. nuteisė nustatęs neesminius prieštaravimus tarp A. K. ir V. K. liudijimų, kai tuo tarpu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytini esminiai L. J. ir jos poziciją palaikančių liudytojų prieštaravimai dėl konflikto aplinkybių. Pabrėžia, jog bylos nagrinėjimu metu buvo prašyta teismą išsireikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų neišsireikalavo, dėl to neteisėtai ir nepagrįstai A. K. buvo apkaltintas bei buvo sudarytos sąlygos L. J. ir T. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės nežymiai sutrikdžius V. K. sveikatą.

2.4. Apeliantai tvirtina, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir šioje baudžiamoje byloje duoti nukentėjusiosios ir jos liudytojų parodymai iš esmės išsiskyrė, pvz., 2022 m. birželio 5 d. L. J. apklausos metu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, jog „tuo momentu, kai V. K. stumdėsi su T. J., jai A. K. du kartus kumščiu sudavė į galvą, vieną kartą pataikydamas prie kairiosios akies, o jai nuo smūgio pasukus galvą, sudavė kumščiu į pakaušį, kairę galvos pusę, jai buvo sukeltas stiprus fizinis skausmas, nuo smūgių ji pargriuvo ant žemės, instinktyviai išsitraukė švarko kišenėje turėtą dujų balionėlį ir juo papurškė pirmiausia A. K., kur jam kliuvo dujos, ji nežiūrėjo“ (prie skundo pridedamas 2022 m. birželio 5 d. L. J. apklausos protokolas), tačiau bylos nagrinėjimo metu L. J. kitaip nurodė: atsisakė versijos, kad jai A. K. smogė du kartus kumščiu (pirminės apklausos metu teigė, jog A. K. jai vieną kartą sudavė delnu per veidą ir dar kartą kumščiu sudavė į pakaušį, kairę galvos pusę, o teisme - antrojo smūgio ji nejautė, tik darė prielaidą, jog trenkė A. K., nes jis stovėjo šalia). Pažymi, kad antrąjį smūgį teigia matęs vienintelis A. J., kiti liudytojai – U. B., D. K., T. J. antrojo smūgio teigia nematę, bet pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

2.5. Apeliantai skunde nurodo, kad L. J. teigė, kad ji pirmą kartą dujas paleido į A. K. po to, kai nukrito po gautų smūgių, pirmiausia papukšdama į A. K., o vėliau į V. K., gelbėdama U. B., kurią V. K. smaugė, tačiau vertinant U. B. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus matyti, jog tai ji siekė apginti L. J. ir siekė apginti ne nuo A. K., o nuo V. K., kuris neva pradėjo ją smaugti. Pastebi, kad jei V. K. iš tiesų būtų smaugęs U. B., būtų buvusios žymės ant jos kaklo, tačiau jokių žymių ant kaklo rasta nebuvo. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad atvykus policijos pareigūnams U. B. nenurodė patyrusi sužalojimų, nenurodė, kad ją smaugė, nenurodė, kad būtų gavusi dujų į akis (prie skundo pridedamas U. B. 2022 m. birželio 8 d. apklausos protokolas).

2.6. Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas patikimais įrodymais laikė T. J. parodymus, kadangi ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) T. J. laikėsi iš esmės kitokios įvykio versijos nei šioje byloje - konflikto metu neva V. K. trimerio galu trenkė jam vieną kartą į smakrą, po to numetęs ant žemės trimerį V. K. puolė jo motiną L. J., tačiau pamatęs, kad jis ketina ją sugriebti abiem rankomis už pečių, jis būdamas greitesnis įšoko į tarpą tarp mamos ir V. K. bei jį nustūmė nuo mamos, jis V. K. stūmė prisiliesdamas krūtinės plote, po to jis neva nukrito ir pamatė, kaip A. K. kumščiu sudavė jo mamai į veidą, po to puolė jį, todėl tuo momentu gindama jį, mama papurškė dujų A. K. į veidą ir A. K. atsitraukė. T. J. nurodė, kad net nepamatė kuriuo momentu prie jų priartėjo U. B., tik pamatė, kad ją pagavęs V. K. smaugia, todėl mama nieko nelaukdama papurškė dujų į veidą V. K., kurių gavo ir U. B. (prie skundo pridedamas T. J. 2022 m. birželio 5 d. apklausos protokolas). Taigi, T. J. ikiteisminiame tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė dar visai naują versiją, jog neva, tai jis fiziškai buvo sužalotas ir kad A. K. ne tik trenkė jo motinai vieną kartą kumščiu, bet taipogi puolė ir T. J., dėl to L. J., gindama sūnų, papurškė dujomis.

2.7. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nors eilė asmenų teigia patyrusių smurtą nuo A. K. ir V. K., atvykus policijos pareigūnams vienintelis sužalotas asmuo buvo V. K., tai patvirtina 2022 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime bei V. K. apžiūros protokole nurodyti duomenys, kuriuos policijos pareigūnams įvykio vietoje patvirtino ir A. K., ir D. K.. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga (tarnybiniai pranešimai) patvirtina, jog į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams L. J. nebuvo pripažinta nukentėjusiąją, ji buvo sulaikyta kaip įtariamoji smurtavusi prieš V. K.. Pažymi, kad dėl patirtų sužalojimų atvykus pareigūnams nesiskundė nei T. J., nei U. B., dėl to akivaizdu, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje susimokė sakyti netiesą ne V. K. su A. K., o pati nukentėjusioji bei ją palaikantys liudytojai.

2.8. Apeliantai skunde pažymi, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauta specialisto išvada Nr. G 1085/2022 (02), kurioje V. K. (nukentėjusiajam) buvo konstatuotas cheminis kairės akies obuolio ragenos Io nudegimas ir abiejų akių obuolių I-IIo junginių nudegimas, poodinė kraujosruvą kairės ausies srityje (prie skundo pridedama specialisto išvada Nr. G 1085/2022 (02)). Teigia, kad ši specialisto išvada neginčytinai patvirtina, jog V. K. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir būdu, o tokia išvada kartu įrodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikimesniais įrodymais laikė L. J. ir jos liudytojų teiktus paaiškinimus, nes vertinant ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) gautus duomenis matyti, jog V. K., A. K., D. K. paaiškinimai buvo nuoseklūs, patvirtinti kita bylos medžiaga, priešingai nei kitų konflikte dalyvavusių asmenų.

2.9. Apeliantai teigia, kad A. K. nuosekliai aiškino, kad jis prieš L. J. nesmurtavo, o šoko į tarpą tarp T. J. ir V. K. tik dėl to, kad norėjo apginti savo brolį po to, kai T. J. smūgiavo V. K., po to L. J., gindama savo sūnų, apipurškė A. K. ašarinėmis dujomis, dėl to jis nieko nebematė, pradėjo blaškytis, o nieko nematydamas, besiblaškydamas jis gal ir galėjo netyčia užgauti seserį, tačiau sesers tikrai nepuolė.

2.10. Apeliantai skunde teigia, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. K. veikė tyčia, nes A. K. gynybinė versija, kad jis tyčiniais veiksmais nesmurtavo, galbūt galėjo nukentėjusiajai suduoti netyčia po to, kai jam buvo papurkšta dujų, nes nuo dujų papurškimo nesiorientavo, neatmesta jokiais patikimais objektyviais įrodymais, o nukentėjusiosios ir liudytojų T. J., A. J., D. K., U. B. liudijimai nebuvo nuoseklūs.

2.11. Apeliantai skunde nurodo, kad faktą, jog pirmosios instancijos teismas net nebandė gilintis į bylos medžiagą ir ją analizuoti, patvirtina tai, jog A. K. buvo nuteistas ir už tai, kad jis neva ne tik trenkė L. J. per veidą, bet vieną kartą kumščių sudavė į pakaušį, nors jokie duomenys antrosios kaltinimo dalies (trenkimo kumščiu į pakaušį) nepatvirtina. Pati L. J. teigia, jog ji tik mano, kad antrąjį smūgį gavo iš A. K., jokie sužalojimai L. J. po šio smūgio nebuvo nustatyti, nors tariamai buvo trenkta kumščiu, dėl ko sužalojimo mastas turėjo būti logiškai mąstant kur kas žymesnis nei trenkiant per veidą delnu. Jokie kiti liudytojai antrojo smūgio taipogi nematė, šio fakto nepatvirtino. Atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

2.12. Apeliantai nurodo, kad aukštesnės instancijos teismui nusprendus palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, mano, kad A. K. turi būti sumažinta paskirta bausmė bei priteistos neturtinės žalos dydis, nes sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145-1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-316/2008, 2K-382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.). Teigia, kad nukentėjusioji nurodė, jog ji patyrė skausmą, išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimą ir pasitikėjimo praradimą, stresą, tačiau šių savo patirtų emocijų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Visi nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai tėra kairės skruosto dalies paraudimas, jokių kitų sužalojimų požymių, padarinių nebuvo nenustatyta. Nors nukentėjusioji teigia patyrusi skausmą, tačiau į gydymo įstaigą vykti atsisakė, jokie išliekamieji reiškiniai nėra išlikę. Būtina įvertinti ir tai, jog pati nukentėjusioji su savo šeimos nariais pradėjo konfliktą dėl mažareikšmių priežasčių, žinodama, kad šalis sieja konfliktiški santykiai, nukentėjusioji į sodybą galėjo atvykti kitu metu, tačiau vis tiek sprendė atvykti būtent tada, kai joje dirbo V. K. ir A. K. tikslu išprovokuoti eilinį konfliktą. Pažymi, kad būtina įvertinti ir tai, kad būtent L. J. naudojo ašarines dujas, to pasekoje konfliktinė situacija buvo dar labiau išeskaluota. Taigi, vertinant pačios nukentėjusiosios elgesį, nuteistojo turtinę padėtį, kuri yra itin sunku: iš dalies darbingas (50 procentų), dirba, tačiau darbo užmokestis itin nedidelis (375,00 Eur), augina neįgalų sūnų, kurį prižiūri jo žmona, negalinti dėl to dirbti, A. K. pirmą kartą teisiamas už smurtinį nusikaltimą ir nusikaltimą prieš nukentėjusiąją, konstatuotina, kad šiuo atveju pakankama kompensacija yra 150 Eur neturinės žalos priteisimas.

2.13. Apeliantai nesutinka ir su A. K. paskirtu bausmės dydžiu, mano, kad paskirta bausmė yra per griežta, individualizuota netinkamai. Nurodo, kad A. K. grėsmės visuomenei nekelia, yra neteistas, dirbantis, auginantis neįgalų sūnų, nors yra baustas administracine tvarka ir nesumokėjęs paskirtų baudų, tačiau baudų nesumokėjęs ne dėl to, jog piktybiškai vengtų jas sumokėti, o dėl sunkios savo materialinės padėties, nes yra vos 50 procentų darbingas, augina neįgalų sūnų, kurio priežiūrai reikia skirti dideles lėšas. Mano, kad vertinant A. K. charakterizuojančius duomenis, jam paskirta bausmė yra per griežta, neteisinga, jį žlugdanti, dėl to bausmė turėtų būti sušvelninta paskiriant 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpi nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašo A. K. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl A. K. kaltės padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio į dalies nuostatas. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

6. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nelaikytinas BPK pažeidimu, dėl kurio skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą dėl A. K. nuteisimo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nurodė argumentus, kodėl netiki nuteistojo ir liudytojų V. ir D. K. parodymais ir juos atmeta.

8. Nuteistasis A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme kaltės sudavus nukentėjusiajai L. J. smūgius, nepripažino, teigė, kad 2022 m. birželio 4 d., apie 14 val., į sodybą, kurioje jis buvo su broliu V. K. ir savo dviem sūnumis, atvažiavo jo sesuo L. J. su savo vaikais ir U. B., kad tarp L. J. ir V. K. įvyko žodinis konfliktas dėl žolės, kad V. K. pasisukus padėti ant žemės prie automobilio bagažinės „trimerį“, tuo momentu L. J., stovėjusi nuo brolio mašinos 1,5-2 m atstumu, iš karto papurškė dujų, o kai brolis su rankomis užsidengė, T. J. sudavė smūgius V. K., todėl jis stovėjęs prie automobilio priekio (vairuotojo durelių) šoko į tarpą tarp T. J. ir brolio V. K., sudrausmino T. J., tuo konfliktas pasibaigė, bet L. J. dar spėjo jam pripurkšti dujų, jis užsidengė rankomis veidą ir šaukė vaikams, kad kviestų greitąją, duotų vandens. Nuteistasis parodė, kad konfliktas parsidėjo nuo U. B., jai pasakius, kad yra „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistė ir liepė T. J. filmuoti, kad tai bus įrodymas teisme, tada V. K. paėmęs U. B. už rankos vedė ją iš kiemo, nes ji yra nekviesta, tada L. J. ir papurškė dujų V. K., o T. J. V. K. sudavė smūgius. A. K. nurodė nemanantis, kad jis galėjo L. J. suduoti tyčia, nes nuo tų dujų papurškimo nesiorientavo, nematė, gal tada ir sudavė, bet specialiai mušti sesers tikrai kėslų neturėjo. Nors nuteistasis vienodai aiškino, kad jis tyčia smūgių L. J. nesudavė, tačiau jo parodymai yra nenuoseklūs, nes A. K. teisme iš pradžių aiškino, kad konfliktas prasidėjo tarp L. J. ir V. K., kad V. K. pasisuko padėti ant žemės „trimerį“ ir tuo momentu L. J. iš karto papurškė dujas, po to T. J. sudavė kelis smūgius V. K., bet vėliau A. K. teisme aiškino, kad V. K. pasisuko link U. B., tada labai greitai L. J. papurškė dujas, dar vėliau A. K. teisme nurodė, jog konfliktas prasidėjo nuo U. B., kuri buvo arčiausiai ir kuriai V. K. pasakė, kad „čia ne jos kiemas“, kad U. B. liepė T. J. viską filmuoti, o konflikto metu V. K. buvo paėmęs U. B. už rankos ir vedė ją iš kiemo. Taigi, A. K. skirtingai aiškino konflikto, po kurio sekė smurtiniai veiksmai (dujų purškimas, smūgių sudavimas) priežastis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. nenurodė, kad prieš T. J. suduodant V. K. smūgius, nukentėjusioji L. J. būtų papurškusi dujų, tvirtino, kad L. J. smūgių nesudavė nei tyčia, nei netyčia, nes nuo jos stovėjo metro atstumu, tarp jų stovėjo U. B. bei T. J. (t. 1, b. l. 129), nors iš pradžių aiškino, kad L. J. galėjo netyčia suduoti, kai nuo papurkštų dujų pradėjo blaškytis (t. 1, b. l. 111–112). Dėl tokių prieštaravimų nuteistojo parodymuose pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir jais nesivadovavo priimdamas nuosprendį.

8.1. Nuteistojo A. K. parodymus, kad jis smūgių nukentėjusiajai L. J. nesudavė, patvirtina kaip liudytojas apklaustas jo sūnus D. K., kuris parodė, kad sodyboje pjaunant žolę tarp jo dėdės V. K. ir tetos L. J. kilo konfliktas dėl žoliapjovės, kad teta L. J. tiesiog pradėjo purkšti dujas V. K. į akis, jis užsiėmė už akių, pasisuko į šoną, T. J. sudavė porą smūgių V. K. į ausį, tada jo tėtis A. K. stojo į tarpą tarp jų ir pasakė „skirstytis“, bet tada teta L. J. ir A. J. papurškė dujas, A. K. liepė kviesti policiją ir medikus, nes akys degė nuo dujų. Liudytojas taip pat parodė girdėjęs, kaip T. J. sakė, jog reikia susitarti, ką sakys policijai, kad jis niekam netrenkė. Nors liudytojas D. K. tokius parodymus davė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 72–73), tačiau liudytojas teisme atsakydamas į klausimus, nurodė, kad konflikte dalyvavo ir U. B., kuri T. J. liepė filmuoti, kad tai bus panaudota teisme, kad V. K. liepė U. B. išeiti iš kiemo. Liudytojas D. K. nenurodė, kad V. K. paėmęs už rankos vedė U. B. iš kiemo, o tokie liudytojo D. K. parodymai prieštarauja paties nuteistojo parodymams. Be to, liudytojas D. K. teigė, kad dujas purškė ne tik L. J., bet ir A. J., tačiau tokios liudytojo nurodytos aplinkybės nepatvirtino nei pats nuteistasis, nei kiti byloje apklausti liudytojai. Pažymėtina, kad ir pats liudytojas pripažino, kad jam vienu momentu vaizdą užstojo A. K.. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojo D. K. parodymuose yra prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio liudytojo parodymais nesivadovavo priimant skundžiamą nuosprendį.

8.2. Nors nuteistojo A. K. parodymus patvirtina liudytojo V. K. parodymai, tačiau liudytojas V. K. teisme atsisakė duoti išsamius parodymus apie įvykį, argumentuodamas tuo, kad nenori pakenkti kitam tyrimui, kuriame tiriamos jo sumušimo aplinkybės. Liudytojas V. K. parodė patvirtinantis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog 2022 m. birželio 4 d., apie 14 val. įvykusio konflikto metu A. K. nesudavė smūgio L. J., nes A. K. nuo nukentėjusiosios stovėjo tolokai, apie 4 m atstumu, kad, kai L. J. papurškė jam dujų, T. J. jam trenkė į ausį ir jis nugriuvo, tada jį užstojo A. K., bet ir jis gavo dujų. Vertinant liudytojo V. K. parodymus, matyti, kad jis taip pat nenurodė, jog konflikto metu jis vedė U. B. iš sodybos, turėdamas fizinį kontaktą su ja, o tai nesutampa su nuteistojo A. K. parodymais. Nors V. K. nurodė, jog A. K. buvo toli nuo L. J., kuri buvo prie jo, tačiau tuo pačiu liudytojas nurodė, kad A. K. sugebėjo jį užstoti. Taigi, liudytojo V. K. argumentas, kad A. K. negalėjo sužaloti L. J. dėl per didelio atstumo yra nepagrįstas. Be to, V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nematė, kokius veiksmus atliko A. K. prieš L. J., tačiau teisme kategoriškai tvirtino, kad A. K. L. J. nemušė.

9. Įvertinus nuteistojo, liudytojų D. ir V. K. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymus vertino kaip nepatikimus, iškreipiančius įvykio eigą, todėl jais nesivadovavo priimant skundžiamą nuosprendį.

10. Be to, nuteistojo A. K., liudytojų D. ir V. K. parodymus, kad A. K. nesudavė smūgių nukentėjusiajai L. J., paneigia nukentėjusiosios L. J. parodymai.

10.1. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. J. parodė, kad sodyboje sukonfliktavo su broliu V. K. dėl nenupjautos žolės, kad V. K. pradėjo grasinti jai ir jos sūnui T. J., V. K. mosikavo rankose laikomu „trimeriu“, T. J. rankomis atstūmė V. K., tada atsiradęs šalia jos brolis A. K. delnu trenkė jai į veidą, jai pasisukus, kumščiu trenkė į galvą (pakaušį), tuomet ji parkrito, pamačiusi, kad jos sūnus T. J. guli ant žemės, išsitraukė dujų balionėlį ir juo purškė į A. K. pusę, tada A. K. atsitraukė, ji pamatė kaip V. K. pačiupo U. B., smaugdamas už kaklo, todėl ji papurškė dujų į V. K. pusę, V. K. paleido U. B. ir jos pasitraukė link kelio, išsikvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl jai suduotų smūgių ji jautė skausmą (vertino 4 balais iš 10 balų).

10.2. Tokius parodymus, kad A. K. jai sudavė du smūgius į veidą ir į galvą, o po to tik ji A. K. papurškė dujų, nukentėjusioji L. J. nurodė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 55–56), akistatos su A. K. metu (t. 1, b. l. 121–123). Tokias pačias įvykio aplinkybes L. J. nurodė ir apklausiama kaip įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 134–135).

10.3. Tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusioji L. J. nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 10, 29–32), greitosios medicinos pagalbos medikams (t. 1, b. l. 45–46). Nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo sužalota į veidą patvirtina tą pačią įvykio dieną nukentėjusiosios apžiūros metu užfiksuoti sužalojimai – ant jos veido kairės pusės skruostikaulio ir apatinio žandikaulio matosi paraudimai (t. 1, b. l. 33–38). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1139/2022(02) nurodyta, kad L. J. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl kairio skruosto minkštųjų audinių sumušimo, kuris padarytas vienu smūgiu kietu buku daiktu ir greičiausiai smūgiuojant ranka, sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis (t. 1, b. l. 51–52). Tai, kad pagal specialisto išvadą nukentėjusiajai L. J. sužalojimai buvo padaryti vienu smūgiu ir nenustatytas joks sužalojimas galvos pakaušyje nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, kad jai buvo suduoti du smūgiai į galvos sritį, nes nukentėjusioji nurodė, kad nuo smūgio į veidą jai buvo paraudimas, o nuo smūgio į pakaušį nieko nebuvo, tačiau L. J. dėl abiejų jai suduotų smūgių nurodė jautusi didelį skausmą, kurį įvertino keturiais balais.

11. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji vienodai nurodė įvykio aplinkybes ir jos parodymus patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios L. J. parodymus vertino kaip nuoseklius ir jais rėmėsi spęsdamas A. K. kaltės klausimą.

12. Be to, nukentėjusiosios parodymus, kad A. K. pirmas jai sudavė smūgį, o tik po to ji purškė dujas, patvirtino liudytojai T. J., U. B., D. K., A. J., kurie parodė matę, kaip konflikto tarp L. J. ir V. K., V. K. „trimeriu“ mosikuodamas grasino T. J., kaip T. J. rankomis V. K. atstūmė, kaip po to A. K., stovėdamas priešais L. J., pirmas jai smūgiavo į galvą, o po to L. J. papurškė dujų A. K. ir A. K. atsitraukė. Liudytojai taip pat parodė, kad L. J. antrą kartą dujų purškė V. K., kai pastarasis smaugė U. B., kad po to konfliktas baigėsi ir visi išsiskirstė. Tokias įvykio aplinkybes liudytojai T. J., A. J., U. B. ir D. K. davė ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 78–79, 84–85, 90–91, 96–97). Be to, tokias pačias įvykio aplinkybes liudytoja U. B. nurodė apklausiama kaip liudytoja, o T. J. nurodė apklausiamas kaip įtariamas jo paties atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 130–131, 132–133). Nors toje byloje apklausiamas kaip įtariamasis T. J. nurodė, kad V. K. mosikuodamas jam prieš veidą „trimeriu“ sudavė per smakrą, o A. K. atžvilgiu tirtoje byloje apklausiamas kaip liudytojas šios aplinkybės nenurodė, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia liudytojo T. J. parodymų ir nerodo, kad liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, nes liudytojas vienodai nurodė, kad A. K. pirmas sudavė smūgį L. J. į veidą, o po to nukentėjusioji papurškė dujų A. K. į veidą. Neteisūs apeliantai, kad T. J. atžvilgiu tirtoje byloje kaip liudytoja apklausta U. B. nenurodė, kad V. K. spaudė jai kaklą ar, kad ji gavo dujų į veidą, nes iš pačių apeliantų pateikto U. B. apklausos protokolo kopijos matyti, kad liudytoja U. B. nurodė, kad jai buvo spaudžiamas kaklas ranka, ji gavo dujų, bet liudytoja nurodė, kad dėl to ji nesijaučia nukentėjusi, kadangi dėl V. K. veiksmų jos atžvilgiu jai sukeltas fizinis skausmas buvo trumpalaikis, ji jo nesureikšmino, kad jai labiau skaudėjo dėl L. J. papurkštų dujų, nes kažkurį laiką visiškai nematė, skaudėjo nudegintų rankų ir veido odą. Dėl to netikėti liudytojo T. J. ar U. B. parodymais nėra pagrindo. Kadangi liudytojų T. J., A. J., U. B. ir D. K. parodymai tarpusavyje sutampa, atitinka nukentėjusiosios L. J. nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų T. J., A. J., U. B. ir D. K. parodymais rėmėsi spręsdamas A. K. kaltės klausimą. Tai, kad liudytojai U. B., T. J. ar D. K. nurodė matę kaip nukentėjusiajai buvo suduotas vienas smūgis, o ne du, kaip nurodė nukentėjusioji ir liudytojas A. J., nepaneigia liudytojų parodymų, nes liudytojai paaiškino, kad įvykio metu viskas vyko labai greitai, liudytojas T. J. buvo pargriuvęs ant žemės, liudytoja D. K. įvykį stebėjo 20-25 m atstumu, liudytoja U. B., pamačiusi, kad A. K. sudavė smūgį nukentėjusiajai, puolė jos ginti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nustatytų įvykio aplinkybių, liudytojai U. B., T. J. ar D. K. galėjo ir nematyti, kaip nuteistasis A. K. sudavė antrą smūgį nukentėjusiajai.

13. Nors T. J. atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra duomenų (policijos pareigūno 2022-06-04 tarnybiniame pranešime, specialisto išvadoje Nr. G 1085/2022(02) nurodyti duomenys apie tai, kad V. K. 2022-06-04 vykusio konflikto metu taip pat buvo padaryti sužalojimai (cheminis kairės akies obuolio ragenos Io nudegimas ir abiejų akių obuolių I-IIo junginių nudegimas, poodinė kraujosruva kairės ausies srityje), tačiau šie duomenys, kaip teigiama apeliaciniame skunde, savaime nepaneigia A. K. atžvilgiu tirtoje baudžiamojoje byloje minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios L. J. parodymų, kad A. K. pirmas smogė nukentėjusiajai L. J., o tik po to ji papurškė dujų. Apeliantų pateikti duomenys, patvirtinantys, kad konflikto metu sužalojimus patyrė ir V. K., yra reikšmingi kitoje byloje (Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) sprendžiant V. K. atžvilgiu atliktų T. J. bei L. J. veiksmų teisėtumo klausimą.

14. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji L. J. vienodai nurodė įvykio aplinkybes ir jas patvirtina liudytojų T. J., A. J., U. B., D. K. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai, kad nuteistojo A. K. ir liudytojų D. ir V. K. parodymais yra prieštaringi, nenuoseklūs ir jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis A. K. smūgius nukentėjusiajai L. J. sudavė tyčia, o nesigindamas ar besiblaškydamas dėl papurkštų dujų. Taigi, nukentėjusiajai L. J. nežymus sveikatos sutrukdymas buvo padarytas ir fizinis skausmas buvo sukeltas tyčiniais nuteistojo A. K. veiksmais, nes suduodamas smūgius nukentėjusiajai A. K. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusiajai gali sukelti fizinį skausmą ir sutrikdyti jos sveikatą, ir to norėjo.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinį nukentėjusiosios sužalojimą yra teisėtas ir pagrįstas, išsamiai motyvuotas, nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl naikinti šį sprendimą ir nuteistąjį A. K. išteisinti, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

16. Nuteistasis A. K. ir jo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad A. K. paskirta per griežta bausmė.

16.1. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, t. y. atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

16.2. Nuteistasis A. K. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis A. K. vedęs, su žmona augina nepilnametį vaiką ir sūnų, kuris yra neįgalus. A. K. neįgalus (nustatytas 50 procentų darbingumo lygis), dirba, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau buvo teistas už padarytą eismo įvykį, tačiau teistumas yra išnykęs.

16.3. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių bausmių – laisvės apribojimą.

16.4. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 48 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų (bausmės vidurkis būtų 13 mėnesių 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes (vedęs, neįgalus, dirba, baustas), kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktai tęsiasi jau pakankamai ilgai, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo padarytą nesunkų tyčinį nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės apribojimas – savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkis.

16.5. Be to, apeliantai skunde nenurodė aplinkybių, kodėl A. K. turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirta mažesnė nei BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta minimali laisvės apribojimo bausmė (1 mėnuo). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad nuteistajam A. K. paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

17. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės mažinti nėra pagrindo.

18. Taip pat pagrįstai nuteistajam A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, nes jis nusikalstamą veiką padarė prieš savo seserį.

Dėl neturtinės žalos dydžio

19. Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu iš A. K. nukentėjusiajai L. J. priteistos neturtinės žalos dydžiu, mano, kad neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas nuo 600 Eur iki 150 Eur.

19.1. Nukentėjusioji L. J. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai iš A. K. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes dėl nuteistojo veiksmų ji jautė galvos skausmą, patyrė ir jaučia gėdą, pažeminimą, kadangi smurtauta buvo jos artimųjų akivaizdoje, ji pasijautė silpna ir bejėgė, jai buvo sukeltas išgąstis, šokas, iki šiol ji bijo prie A. K. prisiartinti (t. 2, b. l. 55-57).

19.2. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatas kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

19.3. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

19.4. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė L. J. iš A. K. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią ieškinio dalį atmetė.

19.5. Tokį neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą: A. K. savo neteisėtais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. J. ne tik fizinį skausmą, bet ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai buvo suduoti du smūgiai į galvos sritį (vienas smūgis delnu į veidą, kitas - kumščiu į pakaušį), jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, ji vartojo skausmą mažinančius vaistus (greitosios pagalbos medikų jai buvo duoti vaistai nuo skausmo), nukentėjusiajai buvo sukelti ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai išgyvenimai – skausmas, išgąstis, baimė, stresas, nesaugumo jausmas, pažeminimas, nusivylimas ir pasitikėjimo praradimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo kaltės formą, turtinę padėtį(neįgalus, dirba, bet darbo užmokestis yra mažas, augina neįgalų sūnų (t. 1, b. l. 149), kurį prižiūri jo žmona, negalinti dėl to dirbti), A. K. pirmą kartą teisiamas už smurtinį nusikaltimą ir nusikaltimą prieš nukentėjusiąją. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiajai nenustatyta nepataisomų liekamųjų reiškinių, ji nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl prieš ją pavartoto smurto ji iki šiol patiria nepatogumus, kad nukentėjusioji jai sukeltą skausmą įvertino tik 3-4 balais iš dešimties, o tai rodo, kad skausmas nebuvo didelis, į gydymo įstaigą vykti atsisakė, kaip pati aiškino, nesant tam reikalo, jai buvo nustatytas kairės skruosto dalies paraudimas, jokių kitų sužalojimų požymių, padarinių nebuvo nenustatyta, kad smurtauta buvo konflikto metu artimųjų akivaizdoje. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

19.6. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajai L. J. iš nuteistojo A. K. priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas už nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio skruosto minkštųjų audinių sumušimu, yra aiškiai per didelis ir neatitinka teismų formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose (dėl fizinio skausmo ir (ar) nežymaus sveikatos sutrikdymo priteistinų neturtinių žalų dydžiai nukentėjusiesiems svyruoja nuo 300 Eur iki 1500 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-79-697/2020, 2K-178-511/2020, 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-265-875/2022, Nr. 1A-275-354/2021, Nr. 1A-296-616/2021 ir kt.).

20. Taigi, įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, laikytina, kad teismo nustatytas 600 Eur neturtinės žalos dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai L. J. neturtinės žalos atlyginimui priteista suma yra teisinga, todėl nuteistojo ir jo gynėjos skundo reikalavimas neturtinės žalos dydį sumažinti iki 150 Eur netenkinamas.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė bei priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra teisėtas ir pagrįstas, išsamiai motyvuotas, todėl naikinti ar keisti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 7 d. nuosprendžio.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė