- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-25
- Bylos Nr.
- e2A-674-796/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08874-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Kristina Domarkienė, Milda Skersienė
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- A. L.
- Trečiasis asmuo
- O. B.
- Kategorijos
- 2.4.1.3Valdymo pabaiga
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.4.2.12.2Negatorinis ieškinys (actio negatoria)
- 2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
- 3.1.7.13Kiti su bylinėjimosi išlaidomis susiję klausimai
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Mildos Skersienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. patikslintą ieškinį atsakovui A. L. dėl valdymo teisės pažeidimo, trečiasis asmuo O. B. (O. B.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė teismo konstatuoti ieškovo valdymo teisės pažeidimą į jam priklausantį garažą Nr. 3, adresu (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą išsikraustyti su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovui priklausančio garažo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Asmeninės nuosavybės teise nuo 1996 metų notarinėmis garažų pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo du garažus (Nr. 3 ir 5), esančius GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Šie garažai VĮ Registrų centre nėra ir iki šiol nebuvo registruoti, registravimo procedūros pradėtos atlikinėti ir atliekamos tik šiuo metu, tačiau negali būti užbaigtos, kadangi šiuo metu yra iškilęs ginčas su savavališkai vieną iš ieškovo garažo patalpų užėmusiu A. L..
2.2. Nuo pat garažų įsigijimo ieškovas jam priklausantį garažą Nr. 3 nuomojo R. P. (R. P.). Garažas buvo nuomojamas maždaug iki 2008 metų. Nuo 2015 metų iki 2018 metų ieškovas garažais beveik nesinaudojo, kartais tik atvažiuodavo. Pažymėjo, kad 2018 metais, atvykęs prie jam priklausančių garažų, pamatė, jog garažo Nr. 3 durys yra pakeistos. Į garažą patekti nebegalėjo. Pradėjus domėtis, kas neteisėtai užvaldė ieškovui nuosavybės teise priklausantį garažą, paaiškėjo, jog šiuo metu garažu, nesant tam jokio – nei faktinio, nei įstatymų numatyto pagrindo, naudojasi atsakovas A. L..
2.3. Susiekus su atsakovu, pastarasis nurodė, jog neva garažą nusipirko iš O. B., kuris daug metų garažų kooperatyve nuomojosi garažus Nr. 1 ir 2, kuriuose dirbo elektriku. Pažymėjo, kad O. B. buvo puikiai žinoma, kad garažas Nr. 3 priklauso ieškovui, nes ne kartą jie prie garažų yra susitikę, kalbėję, ieškovo prašymu yra atlikęs smulkius darbus. Mano, kad nuo 2018 metų atsakovas, pažeisdamas ieškovo nuosavybės teises, nesant tam jokio teisinio pagrindo, savavališkai užėmė jam nepriklausantį garažą ir minėtame garaže ne tik laiko jam priklausančius daiktus, bet ir juo naudojasi. Teigia, kad dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovas neturi galimybės tinkamai įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. negali naudotis garažu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo A. N. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atsakovui A. L..
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės:
4.1. Nurodė, kad nors ginčo monolitinis garažas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau pagal savo prigimtį ir paskirtį labiau atitinka nekilnojamojo daikto sąvoką, todėl šiuo atveju ieškovo nurodytas faktines aplinkybės bei pareikštus reikalavimus kvalifikavo taikant CK 4.98 straipsnį.
4.2. Nurodė, kad ieškovas savo nuosavybės teisę į ginčo garažą Nr. 3 įrodinėja 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis, iš kurių matyti, jog ieškovas 1996 m. liepos 4 d. iš V. R. ir A. R. įsigijo 2 monolitinius garažus, esančius GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Pažymėjo, kad nurodytų sutarčių pagrindu įgytas turtas VĮ Registrų centre neįregistruotas, o iš sutarčių turinio neįmanoma identifikuoti ir atskirti konkretaus ieškovo įsigyto turto. Atkreipė dėmesį, kad iš prekių gabenimo važtaraščių matyti, jog garažų (jų konstrukcijų) iškrovimo punktas yra garažų kooperatyve „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra registruotas žemės sklypas su statiniais (daugiaaukštis garažas), o atsakovo 2017 m. balandžio 10 d. sutartimi įsigytas monolitinis garažas yra adresu (duomenys neskelbtini). Pripažino, kad ieškovas šių prieštaravimų nepašalinio, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima vertinti, kuriuo adresu – (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) yra, jo teigimu, jam priklausantis turtas. Pažymėjo, kad netgi teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo tiksliai nurodyti, koks yra ginčo garažo adresas.
4.3. Akcentavo, kad trečiasis asmuo, apklaustas teismo posėdžio metu, patvirtino, jog ginčo garažas jam nuosavybės teise nepriklausė, tačiau jis šiuo garažu naudojosi, manė, kad garažas priklausė ieškovo broliui J. N., kuris teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas patvirtino, kad ginčo garažas priklausė ne jam, o ieškovui. Nurodė, kad ieškovas buvo gavęs leidimą statyti garažus. Teigė, kad apklaustas kaip liudytojas S. V. patvirtino, jog jo vedamame sąraše iki 2014–2015 m. ginčo garažo savininku nurodytas ieškovas, o vėlesniame sąraše garažo savininku nurodytas trečiasis asmuo, kuris nurodė nupirkęs ginčo garažą. Darė išvadą, kad nors byloje esantys įrodymai yra prieštaringi ir vertinant juos kategoriškai ir vienareikšmiškai negalima teigti, jog ginčo garažo savininkas yra ieškovas, tačiau įvertinus įrodymų visumą darytina išvada, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo garažą ieškovas vis dėlto buvo įsigijęs. Pažymėjo, kad ieškovas toje pačioje teritorijoje turi dar vieną garažą, dėl kurio nuosavybės teisės ginčo nekyla.
4.4. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog atsakovui perkant garažą pagrįstai galėjo susidaryti įspūdis ir susiformuoti įsitikinimas, jog trečiasis asmuo yra ginčo garažo savininkas, nes šis ir elgėsi taip, tarsi būtų garažo savininkas. Pažymėjo, kad nors trečiasis asmuo ir nepateikė atsakovui garažo nuosavybę patvirtinančių dokumentų, tačiau vien tik ši aplinkybė negalėjo būti pakankamas pagrindas atsakovui netikėti trečiojo asmens sąžiningumu.
4.5. Ieškovas buvo kreipęsis su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl O. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, pareiškime nurodydamas, kad 2018 m. A. N. tapo žinoma, kad jam nuosavybės teise priklausantis garažas Nr. 3, esantis GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas A. L., kuris nurodė, kad garažą pirko iš O. B.. Nustatė, kad 2019 m. liepos 6 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK tyrėja priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, jog O. B. veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, o dėl daiktinės teisės priklausomumo pareiškėjas A. N. turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Ieškovo skundai aukštesnės instancijos organams buvo atmesti, taigi nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodytomis aplinkybėmis paliktas galioti. Darė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas daiktą – ginčo garažą – būtų praradęs dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, todėl neegzistuoja joks teisinis pagrindas paimti daiktą iš sąžiningo įgijėjo – atsakovo – ir grąžinti jį ieškovui.
4.6. Konstatavo, jog ieškovas nepateikė duomenų (neįrodė), kad ginčo garažas buvo prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl net ir įrodžius ieškovo nuosavybės teisę į garažą Nr. 3 (atkreipia dėmesį, kad tokios išvados vienareikšmiškai negalima daryti), nebūtų teisinio pagrindo išreikalauti ginčo garažo iš atsakovo, kurį jis įgijo atlygintinai ir sąžiningai (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo patikslintą ieškinį tenkinti. Taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad atsakovas A. L. ginčo garažą įgijo iš trečiojo asmens O. B., kuris niekada nuosavybės teisių į garažą neturėjo ir jo savininku nebuvo. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu O. B. patvirtino, kad garažą atsakovui pardavė kaip savo, nors žinojo, kad garažas priklausė ieškovo broliui, t. y. O. B. patvirtino, kad sudarant ginčo garažo pirkimo–pardavimo sutartį jis atsakovui pardavė nuosavybės teise jam nepriklausantį turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, todėl mano, kad atsakovas kaip pirkėjas netapo teisėtu daikto savininku, nes tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai).
6.2. Mano, kad iš atsakovo ir trečiojo asmens parodymų matyti, jog atsakovas, įsigydamas garažą iš trečiojo asmens, žinojo ir buvo informuotas apie tai, kad trečiasis asmuo neturi nuosavybės teisės į garažą pagrindžiančių dokumentų ir jų atsakovui nepateikė. Pažymėjo, kad atsakovas pats pripažino, jog nesant duomenų, patvirtinančių trečiojo asmens nuosavybės teisę į ginčo garažą, jis nesidomėjo, kokiu pagrindu garažas priklausė O. B.. Daro išvadą, kad atsakovas nebuvo sąžiningas įgijėjas.
6.3. Teigia, kad atsakovas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, nereikalavo iš trečiojo asmens nuosavybės teises į ginčo garažą patvirtinančių dokumentų, o priešingai – trečiajam asmeniui nurodžius, kad tokių dokumentų neturi, ne tik kad neatsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, bet, kaip pats nurodė, nesidomėjo, kokiu pagrindu ir aplinkybėmis trečiasis asmuo įsigijo ginčo garažą ar turi teisę garažą parduoti. Mano, kad toks atsakovo elgesys kelia pagrįstas abejones jo sąžiningumu, nes faktinė situacija kėlė abejonių, ar ginčo garažas priklauso nuosavybės teise trečiajam asmeniui ir ar jis turi teisinį pagrindą jį parduoti.
6.4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė sandoriams su nekilnojamaisiais daiktais privalomos notarinės formos ir tokiu būdu neteisėtai įteisino paprasta rašytine forma atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą nekilnojamojo turto sandorį.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti galioti ir ieškovo apeliacinio skundo netenkinti. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad ieškovas patikslintame ieškinyje pats įrodinėjo, kad jo pareikštas ieškinys yra negatorinis, o apeliaciniame skunde jau įrodinėja, kad ieškovo reikalavimai yra grindžiami ir kilę iš vindikacinio ieškinio, t. y. ieškovas pats sau prieštarauja.
8.2. Nurodė, jog iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad jokio garažų kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ (nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini)) adresas nėra (duomenys neskelbtini) mieste. Taip pat nurodo, kad iš pateikto į bylą atsakovo atstovės skelbimo matyti, kad yra (buvo) parduodami monolitiniai garažai, esantys (duomenys neskelbtini) mieste. Todėl darė išvadą, jog vienas iš ieškovo įsigytų garažų buvo pastatytas būtent (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) viename iš garažų bendrijų. Teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad garažas buvo pervežtas iš (duomenys neskelbtini) miesto, į kitą kažkokią vietą ar būtent į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini), todėl mano, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis įsigijo 2 garažus ir abu jie yra pastatyti (duomenys neskelbtini), neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
8.3. Pažymėjo, kad ieškovas nereiškė reikalavimo minėtą atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu. Be to, ieškovui pareiškimu kreipusis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, nei dėl trečiojo asmens, nei dėl atsakovo nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, t. y. nei dėl dokumentų klastojimo (garažo pirkimo–pardavimo sutarties), nei dėl sukčiavimo ar kitų nusikalstamų veikų. Teigia, jog buvo konstatuota, (nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą įsiteisėjo nepaisant ieškovo jo apskundimo aukštesnei instancijai), kad jokia nusikalstama veika nepadaryta.
8.4. Nurodė, kad apeliantas apeliaciniame skunde ne tik kad ginčija atsakovo su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarytą garažo 2017 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau, remdamasis CK 4.95 straipsniu, CK 6.307 straipsniu, įtikinėja teismą, kad minėta sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nors tokio reikalavimo ieškovas pirmosios instancijos teisme nereiškė.
8.5. Teigia, kad turto įgijėjui nėra svarbu, kokiu pagrindu buvo įgijęs turtą asmuo jį parduodamas, t. y. ar buvo pirkęs, ar gavo dovanų, ar kitais būdais. Pažymi, kad įstatymas nenumato tuo domėtis ir žinoti. Akcentuoja, kad apeliantas nurodo aplinkybes, kurių nebuvo, t. y., kad atsakovas neva žinojo pirkdamas garažą, kad garažas O. B. nepriklauso. Mano, kad tokios aplinkybės nenustatytos, tokių kalbų perkant ar vėliau prasidėjus teisminiam procesui nebuvo. Teigia, kad ir pačioje garažo pirkimo–pardavimo sutartyje O. B. nurodė, jog parduodamas garažas priklauso jam, todėl darė išvadą, kad tai paneigia apelianto nurodytas aplinkybes, jog atsakovas žinojo, kad perkamas garažas nepriklauso O. B..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovo (apelianto) ir atsakovo atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylos dalyviai skundo nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra būtina skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovo reikalavimai pripažinti ieškovo valdymo teisės pažeidimą į jam priklausantį garažą ir įpareigoti atsakovą išsikraustyti su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovui priklausančio garažo, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas, dviem 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis, sudarytomis su V. R. ir A. R., nuosavybės teise įsigijo du monolitinius garažus, esančius garažų statybos kooperatyvo (GSK) „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje (notarinėse sutartyse ir GSK „(duomenys neskelbtini)“ pažymose teritorijos adresas nenurodytas). Ieškovo teigimu, nuo pat garažų įsigijimo jam priklausantį garažą Nr. 3 nuomojo R. P.. Garažas buvo nuomojamas maždaug iki 2008 metų. Nuo to laiko dešimt metų garažu nesinaudojo. 2018 metais į garažą patekti nebegalėjo. 2017 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas ir jo buvusi sutuoktinė L. L. iš trečiojo asmens O. B. už 2 700 Eur įsigijo garažą. Ieškovas mano, kad atsakovas, pažeisdamas ieškovo nuosavybės teises, nesant tam jokio teisinio pagrindo, savavališkai užėmė jam nepriklausantį garažą ir minėtame garaže ne tik laiko jam priklausančius daiktus, bet ir juo naudojasi. Ieškovo manymu, esant valdymo pažeidimams, galima taikyti pažeistų teisių specialias gynimo priemones.
13. Apeliaciniu skundu apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir akcentavo, kad atsakovas A. L. ginčo garažą įgijo iš trečiojo asmens O. B., kuris niekada nuosavybės teisių į garažą neturėjo ir jo savininku nebuvo. Apelianto manymu, atsakovas kaip pirkėjas netapo teisėtu daikto savininku, nes tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais skundo argumentais.
14. CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės sąvoka – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis iš V. R. ir A. R. įsigijo 2 monolitinius garažus, esančius GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Nors nurodytų sutarčių pagrindu įgytas turtas VĮ Registrų centre neįregistruotas, o iš sutarčių turinio neįmanoma identifikuoti ir atskirti konkretaus ieškovo įsigyto turto, tačiau byloje esančių įrodymų visuma bei proceso dalyvių teisme teiktų paaiškinimų visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčo garažas vis dėlto nuosavybės teise priklauso ieškovui.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą). Akcentuotina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo patvirtino, kad ginčo garažas jam nuosavybės teise nepriklausė, tačiau jis šiuo garažu naudojosi, manė, kad garažas priklausė ieškovo broliui J. N., kuris teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas patvirtino, kad ginčo garažas priklausė ne jam, o ieškovui. Be to, apklaustas kaip liudytojas S. V. patvirtino, kad jo vedamame sąraše iki 2014–2015 m. ginčo garažo savininku nurodytas ieškovas, o vėlesniame sąraše garažo savininku nurodytas trečiasis asmuo, kuris nurodė nupirkęs ginčo garažą. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus rašytinius įrodymus (1996 m. liepos 4 d. notarines pirkimo–pardavimo sutartis) bei proceso dalyvių teisme teiktus paaiškinimus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad ginčo garažas nuosavybės teise priklauso ieškovui.
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012).
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsakovas pagrįstai teigia, kad ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2017 m. balandžio 10 d. garažo pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo atsakovo buvusi sutuoktinė L. L. iš trečiojo asmens O. B. už 2 700 Eur įsigijo ginčo garažą, tačiau CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalyse nustatyta, jog niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, o reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, taip pat niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas yra garažo savininkas, o trečiasis asmuo ginčo garažą pardavė ne tik kad nebūdamas parduodamo daikto savininku, tačiau taip pat jam nebuvo suteiktas įgaliojimas parduoti ginčo garažą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pasisakydamas dėl atsakovo A. L. sąžiningumo, turėjo vertinti, ar 2017 m. balandžio 10 d. sandoris yra galiojantis.
18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/2014). Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio padariniai nurodyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje – tokiu atveju viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
19. Akcentuotina, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 straipsnio 4 dalis). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013).
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
21. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad sąžiningumas (bona fides) – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių (pavyzdžiui, CK 4.96 straipsnio 1 dalis), t. y. privalu aiškintis, ar asmuo tinkamai įvykdė savo pareigą išsiaiškinti tam tikras aplinkybes (žr. Mikelėnas, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2001, p. 77).
22. Kaip minėta, 2017 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovo buvusi sutuoktinė L. L. iš trečiojo asmens O. B. už 2 700 Eur įsigijo garažą. Nors 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimu-sutartimi L. L. atsisakė nuosavybės teisės į ginčo garažą buvusio sutuoktinio (atsakovo) A. L. naudai, tačiau vertinant tai, jog sutarties, pagal kurią trečiasis asmuo O. B. pardavė garažą, šalimi buvo būtent atsakovo tuometinė sutuoktinė L. L. bei trečiasis asmuo O. B., darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui turint pareigą vertinti 2017 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties galiojimą, sprendimas gali turėti įtakos L. L. teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įtraukus L. L. trečiuoju asmeniu apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeistos jos teisės į tinkamą bylos išnagrinėjimą, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
23. Be to, iš procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad byloje kyla sąžiningo įgijėjo instituto taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, jog sandorio, kurio galiojimo klausimas byloje yra keliamas, šalimi buvo L. L., pirmosios instancijos teismas gali turėti spręsti L. L. sąžiningumo klausimą.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Taigi, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar ją atskleidė netinkamai, šis trūkumas turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuvos draudimas“ v. A.K., bylos Nr. 3K-3-417-684/2017). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą neatskleidęs jos esmės, o apeliacinės instancijos teisme nurodytų civilinės teisės pažeidimų apimtis bei pobūdis reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi, todėl sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
25. Pakartotinai nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi svarstyti klausimą dėl atsakovo buvusios sutuoktinės L. L. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Taip pat nustatęs, jog ieškovas yra ginčo garažo savininkas, teismas ex officio turėtų nuspręsti dėl 2017 m. balandžio 10 d. garažo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp L. L. ir O. B., bei 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimo-sutarties, kuria L. L. atsisakė nuosavybės teisės į ginčo garažą buvusio sutuoktinio (atsakovo) A. L. naudai teisėtumo ir galiojimo, o nagrinėdamas klausimą dėl restitucijos taikymo, teismas turėtų pasisakyti dėl visų sandoryje dalyvavusių asmenų sąžiningumo.
26. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Dėl bylos baigties
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir nuodugniai bylos neištyrė, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl neatskleidė bylos esmės, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas bei byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šį klausimą privalės išspręsti pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.