Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2017-12-28 · Civilinė byla Nr. e2A-795-516/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-28
Bylos Nr.
e2A-795-516/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01159-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas
First Opportunity OÜ
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-795-516/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01159-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.10.5.1.; 2.6.8.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės First Opportunity OÜ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2127-258/2017 pagal ieškovės First Opportunity OÜ, kuri yra Estijos respublikoje registruotas juridinis asmuo (buvęs pavadinimas – UAB „Bionovus“), ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl skolos ir netesybų priteisimo.Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Litesko“ 60 501,14 Eur dydžio atnaujinimo mokesčio skolą; 5 868,61 Eur dydžio delspinigius; 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nurodė, jog UAB „Litesko“ ir ieškovė sudarė dvi Energijos išteklių (biokuro) rezervinių atsargų pasaugos sutartis. Minimų sutarčių pagrindu UAB „Litesko“ yra įsipareigojusi mokėti ieškovei už pasaugą ir atnaujinimo mokesčius. UAB „Litesko“ iš dalies tinkamai vykdo sutartis ir iki šiol moka ieškovei pasaugos mokestį. Tačiau 2014 m. – 2015 m. UAB „Litesko“ vienašališkai nusprendė nebemokėti atnaujinimo mokesčio. Ieškovė geranoriškai reikalavo įvykdyti Energijos išteklių (biokuro) rezervinių atsargų pasaugos sutartis ir sumokėti atnaujinimo mokestį, kuris numatytas sutartyse. UAB „Litesko“ savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė.Atsakovė UAB „Litesko“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovė yra centralizuotai gaminamos šilumos tiekėja, veikianti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išduotos šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-27 pagrindu. Ieškovė 2014 m. vasario – kovo mėn., 2015 m. sausio, balandžio – liepos bei spalio mėn. atsakovės prašymu pristatė / grąžino iš pasaugos tam tikrus saugomo biokuro kiekius (užfiksuotus rezervinio biokuro tiekimo suderinimo aktuose) į atsakovės nurodytas katilines. Nurodytu laikotarpiu iš viso buvo pristatyta 6 587,74 MWh saugomo biokuro. 2015 m. spalio mėn., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pirmo biokuro pristatymo / grąžinimo, ieškovė pateikė atsakovei sąskaitas Nr. BION-01867, BION-01868, BION-02059, BION-02060 už pristatyto biokuro „atnaujinimo“ paslaugas. Ieškovė iki šiol nepateikė atsakovei jokių minėtose sąskaitose nurodytų biokuro „atnaujinimo“ paslaugos mokesčio kainos (7,59Eur/MWh) detalizacijos skaičiavimų. Atsakovei nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis sąskaitose nurodytas biokuro atnaujinimo mokestis yra apskaičiuotas. Biokuro pristatymo / grąžinimo metu (2014 – 2015 metais) minėtos biokuro tiekimo sutartys, kuriomis remiantis buvo nustatytas (turėjo būti apskaičiuotas) sutarčių priedo Nr. 1 1.4 punkte nustatytas biokuro atnaujinimo paslaugos mokestis, nebegaliojo, o 2011 metų biokuro tiekimo sutartys baigė galioti 2016 m. sausio 27 d. Sąlygos, kuriomis remiantis galėjo būti apskaičiuota / nustatyta sutarčių priedų Nr. 1 punkte 1.4 numatyta „biokuro atnaujinimo paslaugos kaina / mokestis yra išnykusios. Sutartyje buvęs nustatytas biokuro atnaujinimo mokestis nebegalioja.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas darė išvadą, jog nesant nurodytos konkrečiuose pristatymo (priėmimo–perdavimo paslaugai) aktuose, ir biokuro grąžinimo (pristatymo) dieną tarp šalių taikomos biokuro kainos (kuro vieneto (1 MWh) kainos), kuri nustatyta tarp šalių sudarytose biokuro tiekimo sutartyse, ieškovė neturi teisinio pagrindo biokuro atnaujinimo paslaugos mokestį skaičiuoti ne tik išvesdama mokesčio tarifo skirtumą, bet ir remiantis biokuro tiekimo kainomis, kurios biokuro konkretaus pristatymo metu negaliojo.Teismas nustatė, kad ieškovė energetikos išteklių (biokuro) rezervinių atsargų pasaugos sutartimi įsipareigojo užtikrinti grąžinamo biokuro kiekius bei kokybės charakteristikas. Sutarties 2.9 punktu atsakovė yra įsipareigojusi ieškovei už jos suteiktas pagal sutartį paslaugas apmokėti sutarties priede Nr. 1 nurodytomis sąlygomis ir tvarka. Šioje sutarties dalyje yra nurodyta, jog užsakovas (atsakovė) neatlygina saugotojui (ieškovei) jokių papildomų daikto saugojimo, pervežimo ar pan. išlaidų. Teismas nurodė, jog ūkio subjektai, vykdydami valstybės reguliuojamą veiklą, visais atvejais turi paisyti esminių reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio veiklos vykdymui. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė, komercinės veiklos interesu įsipareigojo išsaugoti biokuro kokybines charakteristikas, nurodytas sutarties 1.2 punkte. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal sutarties 2.9 punktą užsakovas neatlygina saugotojui jokių papildomų daikto saugojimo išlaidų, darė išvadą, jog atsakovė neturi pareigos ieškovei už pristatytą / grąžintą iš pasaugos bendrovės biokurą papildomai mokėti biokuro rezervinių atsargų atnaujinimo mokestį, todėl ieškovės reikalavimą pripažino nepagrįstu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:UAB „Litesko“ visiškai nepagrįstai ignoravo ieškovės pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, vienašališkai atsisakė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bei iki šiol nesumokėjo atnaujinimo mokesčio ir tokiu būdu pažeidė sudarytas sutartis.Sutartyse nėra nė vienos sąlygos, kuri atnaujinimo mokesčio galiojimą ir (ar) taikymą sietų su tiekimo sutarčių galiojimu. UAB „Litesko“ visą laiką, nepriklausomai nuo tiekimo sutarčių galiojimo, mokėjo pasaugos mokestį. Nėra suprantama, kodėl pagal UAB „Litesko“ pateikiamą poziciją su tiekimo sutarčių galiojimu turėtų būti susietos tik sutarčių sąlygos, numatančios atnaujinimo mokestį. Sutarčių nevykdymas taip pat negali būti pateisinamas matavimo vienetų pasikeitimu. Su ieškiniu buvo pateikti rezervinio biokuro tiekimo suderinimo aktai, kuriuose aiškiai užfiksuota, kiek ir kada biokuro buvo pristatyta į UAB „Litesko“ katilines.UAB „Litesko“ netinkamai aiškino ginčo sutartis ir nepagrįstai teigė, kad remiantis sutarčių 2.7 punktu bei Priedo Nr. 1 1.7 punktu atnaujinimo mokestis neturi būti mokamas. Minėtos nuostatos reglamentuoja visiškai kitus santykius. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Šalių sutartyse buvęs nustatytas biokuro atnaujinimo mokestis nebegalioja, 2011 metais pasibaigus galioti 2001–2003 metais tarp apeliantės ir atsakovės sudarytoms biokuro tiekimo sutartims, išnyko sąlygos, kuriomis remiantis galėjo būti apskaičiuota / nustatyta sutarčių priedų Nr. 1 1.4 punkte numatyta „biokuro atnaujinimo paslaugos“ kaina / mokestis. Išnykus šioms sąlygoms, apeliantė neturėjo jokio pagrindo pateikti atsakovei sąskaitų.Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad pagal sutartis perduotas pasaugai biokuras nebuvo nuolat (t. y. visu jo beveik 10 metų saugojimo laikotarpiu) sumaišomas su apeliantei priklausančiu biokuru, realizuojamas ir pakeičiamas / papildomas kitu paties apeliantės biokuru (taip užtikrinant, kad atsakovei priklausančio biokuro kiekybinės ir kokybinės charakteristikos nepakistų, sutarčių 2.6, 2.7 punktai). Taigi, per beveik 10 metų saugojimo atsakovei priklausantis perduotas pasaugai 2006 metais biokuras yra pilnai pakeistas pačios apeliantės tų pačių charakteristikų biokuru. Sutarčių priedų Nr. 1 1.7 punktas aiškiai reglamentuoja, kad už paties saugotojo (sumaišius pasaugos davėjo biokuro kiekius su kitais biokuro kiekiais pagal sutarčių 2.7 punktą) biokurą, skirtą saugojamo arba grąžinamo pasaugos davėjui biokuro šiluminėms–kokybinėms charakteristikoms / sutartyse numatytam kokybiniam kuro efektyvumo santykiui užtikrinti – pasaugos davėjas nemoka.Ieškovės PVM sąskaitos–faktūros pateiktos praleidus nustatytus terminus ir nedetalizuotos. Šalių sudarytose tiekimo sutartyse yra nustatyti kitokie matavimo vienetai, nei nurodyti ieškovės PVM sąskaitose–faktūrose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Ginčas nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo dėl sutarčių aiškinimo, t. y. ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių pagrindu (ne)mokėtino biokuro atnaujinimo mokesčio. Ieškovė reikalauja, kad jai būtų priteistas šalių sutartyse nustatytas atnaujinimo mokestis pagal pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, o atsakovė atsikerta, kad PVM sąskaitos–faktūros buvo pateiktos praleidus sutartyje nustatytus terminus, nedetalizuotos, nurodyti ne tie matavimo vienetai, o atnaujinimo mokestis nebegalioja nuo 2011 metų, pasibaigus galioti šalių 2001–2003 metais sudarytoms biokuro tiekimo sutartims.

Esminės faktinės bylos aplinkybės

2005 m. gruodžio 30 d. ieškovė (anksčiau UAB „Medvija“) ir atsakovė sudarė Energijos išteklių (biokuro) rezervinių atsargų pasaugos sutartį Nr. MRS-1/2005. Tą pačią dieną ieškovė (anksčiau UAB „Skiedrynė“) ir atsakovė sudarė ir Energijos išteklių (biokuro) rezervinių atsargų pasaugos sutartį Nr. SRS-1/2005 (toliau – sutartys). Teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sutartis Nr. SRS-1/2005 nebuvo pateikta, nes ši sutartis buvo pateikta kartu su ieškiniu.Sutartimis ieškovė įsipareigojo nuo 2006 m. sausio 1 d. teikti UAB „Litesko“ priklausančių energetikos išteklių atsargų (laikytinų rezervinėmis pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 22 straipsnį), t. y. biokuro (medienos skiedros, žievės likučiai, pjuvenos, susmulkinta mediena, kapota mediena, medžio gabaliukai ir pan.) pasaugos (priėmimo, saugojimo, atnaujinimo, perkėlimo bei kitas su tuo susijusias) paslaugas (Sutarčių 1.1, 2.1 punktai). Atsakovė įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti pasaugos mokestį, atsižvelgiant į saugomo biokuro kiekį (Sutarčių 1 priedo 1.1–1.3 punktai), taip pat įsipareigojo mokėti atnaujinimo mokestį, jeigu bus vykdomas biokuro grąžinimas (pristatymas) (Sutarčių 1 priedo 1.4–1.6 punktai). Sutartys įsigaliojo nuo jų pasirašymo momento ir yra neterminuotos (Sutarčių 4.1 punktas).Prieduose Nr. 1 prie sutarčių šalys, detalizuodamos apmokėjimo sąlygas ir tvarką 1.4 punkte nustatė, kad už saugotojo (ieškovės) suteiktas biokuro atnaujinimo paslaugas yra mokamas biokuro atnaujinimo mokestis, kuris yra lygus skirtumui, apskaičiuotam nuo atitinkamais laikotarpiais užsakovo (atsakovės) saugotojui perduoto biokuro vertės (atitinkamo kuro partijos kuro vieneto (1 MWh) kainos, nurodytos konkrečiuose pristatymo (priėmimo–perdavimo paslaugai) aktuose, ir biokuro grąžinimo (pristatymo) dieną tarp šalių taikomos biokuro kainos (kuro vieneto (1 MWh) kainos), kuri nustatyta tarp Šalių sudarytose biokuro tiekimo, atitinkamiems užsakovo filialams.Ieškovė, vykdydama UAB „Litesko“ prašymus, 2014 – 2015 m. į UAB „Litesko“ nurodytas katilines iš viso pristatė 6 587,74 MWh biokuro:Ieškovė 2014 m. vasario mėn. pristatė 1 443,72 t (2 513,43 MWh) biokuro į Druskininkų rajoninę katilinę, esančią adresu Pramonės g. 7, Druskininkai (2014 m. kovo 7 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2014 m. kovo mėn. ieškovė pristatė 106,14 t (227,04 MWh) biokuro į Druskininkų rajoninę katilinę, esančią adresu Pramonės g. 7, Druskininkai (2014 m. balandžio 2 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. balandžio mėn. ieškovė pristatė 51,26 t (105,32 MWh) biokuro į A. Mackevičiaus katilinę, esančią adresu A. Mackevičiaus g. 10, Kelmė (2015 m. gegužės 8 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. gegužės mėn. ieškovė pristatė 213,5 t (531,67 MWh) biokuro į A. Mackevičiaus katilinę, esančią adresu A. Mackevičiaus g. 10, Kelmė (2015 m. birželio 10 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. birželio mėn. ieškovė pristatė 210,34 t (561,06 MWh) biokuro į A. Mackevičiaus katilinę, esančią adresu A. Mackevičiaus g. 10, Kelmė (2015 m. birželio 29 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. liepos mėn. ieškovė pristatė 97,98 t (327,82 MWh) biokuro į A. Mackevičiaus katilinę, esančią adresu A. Mackevičiaus g. 10, Kelmė (2015 m. rugpjūčio 6 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. spalio mėn. ieškovė pristatė 19,04 t (61,513 MWh) biokuro į Leipalingio katilinę, esančią adresu Alėjos g. 29, Leipalingis (2015 m. lapkričio 6 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. spalio mėn. ieškovė pristatė 202,18 t (578,85 MWh) biokuro į Kaštonų katilinę, esančią adresu Vėjo g. 25, Biržai (2015 m. lapkričio 9 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. spalio mėn. ieškovė pristatė 367,84 t (933,7 MWh) biokuro į Marijampolės rajoninę katilinę, esančią adresu Gamyklų g. 8, Marijampolė (2015 m. lapkričio 9 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). 2015 m. spalio mėn. ieškovė pristatė 137,39 t (322,06 MWh) biokuro į Vilkaviškio rajoninę katilinę, esančią adresu Birutės g. 8A, Vilkaviškis (2015 m. lapkričio 10 d. rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktas). Ieškovė 2015 m. spalio 14 d. ir 2015 m. spalio 31 d. išrašė ir UAB „Litesko“ pateikė PVM sąskaitas – faktūras už 6 587,74 MWh biokuro atnaujinimo paslaugas:Ieškovė 2015 m. spalio 14 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitą–faktūrą Nr. BION–01867 už biokuro atnaujinimą, kiekis – 1 525,87 MWh, bendra suma – 14 013,43 Eur. Apmokėjimas – 30 dienų.Ieškovė 2015 m. spalio 14 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitą–faktūrą Nr. BION–01868 už biokuro atnaujinimą, kiekis – 3 165,75 MWh, bendra suma – 29 073,93 Eur. Apmokėjimas – 30 dienų.Ieškovė 2015 m. spalio 31 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitą–faktūrą Nr. BION–02059 už biokuro atnaujinimą, kiekis – 1 317,27 MWh, bendra suma – 12 097,68 Eur. Apmokėjimas – 30 dienų.Ieškovė 2015 m. spalio 31 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitą–faktūrą Nr. BION–02060 už biokuro atnaujinimą, kiekis – 578,85 MWh, bendra suma – 5 316,10 Eur. Apmokėjimas – 30 dienų.Atsakovė UAB „Litesko“ 2015 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 1.61-900 „Dėl PVM sąskaitų – faktūrų grąžinimo“ informavo ieškovę, jog grąžina sąskaitas–faktūras ir atsisako jas apmokėti. Atsakovė nurodė, kad sutartyse nustatytas atnaujinimo mokestis neteko galios pasibaigus tiekimo sutarčių galiojimui ir nebus mokamas.Ieškovė 2016 m. sausio 4 d. raštu Nr. 16-R-1 „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ pareikalavo vykdyti sutartis bei sumokėti PVM sąskaitose – faktūrose nurodytą atnaujinimo mokestį. Atsakovė UAB „Litesko“ 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 1.5-95 „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ nurodė, kad PVM sąskaitose – faktūrose nurodyto atnaujinimo mokesčio nemokės, nes sutartyse nustatytas atnaujinimo mokestis neteko galios.

Dėl ginčo sutarčių esmės ir sutarčių aiškinimo

Apeliantė nurodo, kad sutartyse nėra nė vienos sąlygos, kuri atnaujinimo mokesčio galiojimą ir (ar) taikymą sietų su ankstesnių tiekimo sutarčių galiojimu, o atsakovė visą laiką, nepriklausomai nuo tiekimo sutarčių galiojimo, mokėjo pasaugos mokestį.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal sutarčių 2.9 punktą užsakovas neatlygina saugotojui jokių papildomų daikto saugojimo išlaidų, darė išvadą, jog atsakovė neturi pareigos ieškovei už pristatytą / grąžintą iš pasaugos bendrovės biokurą papildomai mokėti biokuro rezervinių atsargų atnaujinimo mokestį.Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teisme, tiek toliau apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį yra keliamas šalių sudarytų sutarčių aiškinimo (galiojimo) klausimas.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su apeliante, kad atsakovė turėjo pareigą mokėti biokuro atnaujinimo mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėdamas ginčo bylą, pirmosios instancijos teismas kompleksiškai neįvertino šalių sudarytų sutarčių ir jų nuostatų. Vien sutarčių 2.9 punktas, jį aiškinant tiek lingvistiškai, tiek ir sistemiškai, anaiptol nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų, kad atsakovė neturi pareigos ieškovei už pristatytą / grąžintą iš pasaugos bendrovės biokurą papildomai mokėti biokuro rezervinių atsargų atnaujinimo mokestį.Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip ne kartą nurodyta nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant iš sutarties kylančius klausimus šalys yra saistomos bendrųjų sutarties vykdymo principų – vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnis), todėl vertinant sutarties vykdymo aplinkybes, turi būti atsižvelgta į tai, ar šalys laikėsi nurodytų principų.Atsakovė tiek raštuose ieškovei, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai laikėsi nuomonės, kad atnaujinimo mokesčio skaičiavimas reikštų tarp šalių nustatytus mainų teisinius santykius. Teisėjų kolegija su šia pozicija nesutinka. Prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-165. Teismų praktika. 2005, 24). Tokie šalių ketinimai byloje yra neįrodyti. Priešingai, ginčo sutarčių nuostatos, šių sutarčių vykdymo aplinkybės, energijos išteklių rezervinių atsargų kaupimo ypatumai patvirtina, kad šalių sudarytose sutartyse tarpusavyje susietas skirtingų prievolių (atlygintinų paslaugų ir pasaugos) vykdymas – saugoti perduotus daiktus ir užtikrinti jų kiekius bei kokybines charakteristikas. Šios prievolės yra aiškiai atskirtos sutarčių prieduose Nr. 1, kurių 1.1 punktas nustato apmokėjimą už pasaugą, o 1.4 punktas – už biokuro atnaujinimo paslaugas.Tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas, neigdami sutartyse nustatytą atnaujinimo mokestį taip pat rėmėsi sutarčių 2.6, 2.7, 2.9 punktais, sutarčių priedų Nr. 1 1.7 punktu. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks aiškinimas grindžiamas tik izoliuotomis sutarties nuostatomis, o sistemiškai įvertinus sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, darytina visiškai priešinga išvada.Pagal sutarčių 2.6 punktą, saugotojas įsipareigojo savo sąskaita ir rizika visiškai užtikrinti pasaugai perduoto biokuro kiekybines ir kokybines charakteristikas, vykdant biokuro atnaujinimo, o esant reikalingumui – ir reikalingo papildomo kuro kiekio pateikimo veiksmus, numatytus sutarčių 2.7 punkte (t. y. biokuras gali būti sumaišytas saugotojo sandėliuose (terminaluose) su kitomis tos pačios rūšies ir kokybės kuro atsargomis). Sutarčių 2.9 punkte nustatyta, kad užsakovas įsipareigoja už saugotojo suteiktas pagal sutartį paslaugas apmokėti sutarties priede Nr. l nurodytomis sąlygomis ir tvarka. Galutinė paslaugų kaina yra siejama su atitinkamų biokuro apimčių saugojimu per ataskaitinius laikotarpius. Užsakovas neatlygina saugotojui jokių papildomų daikto saugojimo, pervežimo ir pan. išlaidų. Sutarčių priedų Nr. 1 1.7 punkte nustatyta, kad už paties saugotojo galimai (pagal sutarties 2.7 punktą) patiekiamus papildomus biokuro kiekius, skirtus saugojamo ar grąžinamo užsakovui biokuro šiluminės-kokybinės charakteristikoms / sutartyje nurodytam kokybiniam kuro efektyvumo santykiui užtikrinti, bei tolesnį tokių kiekių saugojimą užsakovas nemoka, kadangi toks patiekiamas kuro kiekis nekeičia konkrečiuose užsakovo pristatymo (priėmimo-perdavimo pasaugai) aktuose nurodytos kuro apimties (MWh).Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi sutarties nuostatas daro išvadą, kad 2.6 punkte nustatytos prievolės ieškovei yra susijusios su biokuro sutartyse nustatytų charakteristikų palaikymu jo saugojimo laikotarpiu. Ši sutarties nuostata reiškia, kad, kol biokuras yra saugomas pas ieškovę, atsakovė neturi mokėti už priemones perduoto biokuro kiekybinėms ir kokybinėms charakteristikoms išsaugoti. Tačiau pagal sutarties 1.4 punktą, atsakovei grąžinant kurą, ji turi mokėti nustatytą mokestį, kurį sudaro skirtumas, apskaičiuotas nuo atitinkamais laikotarpiais perduoto biokuro vertės ir biokuro grąžinimo (pristatymo) dieną tarp šalių taikomos biokuro kainos (kuro vieneto (3 MWh) kainos). Iš šių nuostatų matyti, kad priešingai, nei nurodo atsakovė, biokuro atnaujinimo paslauga pareikalavo iš ieškovės konkrečių sąnaudų, numatytų inter alia sutarčių 2.7 punkte. Tai, kad šalys susitarė, jog sutarčių vykdymo (saugojimo) laikotarpiu atsakovė nemokės už papildomus biokuro kiekius, skirtus saugojamo ar grąžinamo užsakovui biokuro šiluminėms–kokybinėms charakteristikoms / sutartyje nurodytam kokybiniam kuro efektyvumo santykiui užtikrinti, nepaneigia 1.4 punkte nustatyto užmokesčio už paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų sutarčių nuostatų esmė yra apmokėjimo tvarka, t. y. atsakovė apmoka iš anksto sutartyse nustatyta tvarka šalių sulygtą atnaujinimo mokestį (Priedo Nr. 1 1.4 punktas), tačiau neturi pareigos mokėti ad hoc ieškovės išlaidų biokurui atnaujinti, jei saugomo biokuro charakteristikoms išlaikyti turi būti atlikti tam tikri veiksmai (pvz. tiekiamas papildomas kuras, sutarčių 2.6, 2.7, 2.9 punktai, Priedo Nr. 1 1.7 punktas). Atitinkamai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties nuostatos yra pakankamai aiškiai suformuluotos ir nustato atsakovei pareigą mokėti biokuro atnaujinimo mokestį jo grąžinimo atveju.Atsakydama į atsakovės argumentus dėl perduoto biokuro vertės, teisėjų kolegija pažymi, kad sutartyse nustatytos paslaugos yra specifinės. Kaip nurodo ir pati atsakovė, sutarčių dalykas – biokuras – laikui bėgant praranda savo vertingas charakteristikas, o tai apsunkina šio daikto ilgalaikį saugojimą, t. y. sąlygoja papildomas išlaidas. Poreikį saugoti tam tikrą kiekį sąlygoja imperatyvios įstatymo normos. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustatė, kad energetikos įmonės, kurių šilumos ir (ar) elektros energijos gamybos įrenginių bendra galia yra didesnė kaip 5 MW ir kurios gamina parduoti skirtą šilumos ir (ar) elektros energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervinių atsargų šaltuoju metų periodu. Ši nuostata netaikoma energetikos įmonėms, kuriose elektros energija gaminama naudojant išteklių rūšis, kurių dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti: saulės energija, vėjo energija, hidroenergija, geoterminė energija ar energijai gaminti tinkamos pramoninės ir (ar) komunalinės atliekos, kai atliekas deginančios jėgainės technologija neleidžia atskirai deginti kitos rūšies kurą. Energetikos įmonės, šilumos gamybai naudojančios energijos išteklių rūšis, kurių dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti: geoterminė energija ar energijai gaminti tinkamos pramoninės ir (ar) komunalinės atliekos, kai atliekas deginančios jėgainės technologija neleidžia atskirai deginti kitos rūšies kurą, privalo sudaryti sutartį su kita toje pačioje aprūpinimo šiluma sistemoje veikiančia šilumos gamybos įmone dėl šilumos kiekio, reikalingo sutrikus kuro tiekimui, gamybos šio straipsnio 3 dalyje nurodytu laikotarpiu ir atitinkamų rezervinių atsargų kaupimo bei saugojimo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad energijos išteklių rezervinės atsargos kaupiamos, laikomos, atnaujinamos energetikos įmonių, kurios privalo turėti energijos išteklių rezervinių atsargų, lėšomis. Tuo atveju, kai energetikos įmonės privalo sudaryti sutartį su kita toje pačioje aprūpinimo šiluma sistemoje veikiančia šilumos gamybos įmone pagal šio straipsnio 1 dalį, atitinkamų rezervinių atsargų kaupimo bei saugojimo sąnaudos šiai šilumos gamybos įmonei atlyginamos sutartyje nustatyta tvarka.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad atnaujinimo mokestis nebegalioja nuo 2011 metų, pasibaigus galioti šalių 2001–2003 metais sudarytoms biokuro tiekimo sutartims. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutartys nebuvo nutrauktos, to nei viena šalis neginčija. Vertinant į bylą pateiktas nuo 2011 metų sudarytas biokuro tiekimo sutartis (ankstesnės sutartys į bylą pateiktos nebuvo) matyti, kad šios sutartys neturi jokio tiesioginio ryšio su ginčo sutarčių galiojimu, nes, kaip teisingai pastebi ieškovė, nei vienoje sutartyje nėra nuorodos į kitas sutartis (jų galiojimą). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įvertinus tiekimo ir ginčo sutarčių esmę, jos vertintinos kaip visiškai skirtingos, savarankiškos sutartys, nelemiančios vienų sutarčių galiojimo kitų sutarčių atžvilgiu. Biokuro tiekimo sutarčių objektas yra biokuro pirkimo–pardavimas, o ginčo sutartys yra dėl rezervinio biokuro saugojimo ir susijusių paslaugų. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, atsakovė iš esmės selektyviai ir nenuosekliai, be aiškaus teisinio / faktinio pagrindo aiškina ginčo sutarčių galiojimą, anot jos, ginčo sutarčių dalis (pasauga) tebegalioja ir esant naujoms sutartims dėl biokuro tiekimo, o kita dalis dėl atnaujinimo mokesčio jau nebegalioja dėl tos pačios priežasties. Teisėjų kolegija to nepripažįsta sąžiningu sutarties aiškinimu ir vykdymu, nes atsakovė nepateikė jokio teisinio ar faktinio pagrindo, atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles, jos nurodomais pagrindais taip diferencijuoti sutarties nuostatų galiojimą, o byloje nėra įrodymų, kad šalys dėl tokio sutarčių vykdymo būtų suderinę valią (CK 6.200 straipsnis).Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad, kaip rodo bylos duomenys, ieškovė pagal rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktus grąžino atsakovei rezervinį biokurą, kuris yra ginčo sutarčių, o ne tiekimo sutarčių dalykas. Nors atsakovė biokuro tiekimo sutartis akcentuoja kaip „atskaitos tašką“, tačiau vienintelės sąsajos tarp sutarčių, kurias nagrinėjamu atveju įžvelgia teisėjų kolegija, yra tai, kad tiekimo sutartys yra aktualios atnaujinimo mokesčio dydžiui nustatyti (ginčo sutarčių Priedų Nr. 1 1.4 punktas), tačiau sutartyse nėra nuorodų į konkrečias biokuro tiekimo sutartis. Tai anaiptol nereiškia, kad nutrūkus biokuro tiekimo sutartims, ginčo sutartys taip pat nutrūksta, nes mokesčio dydis nustatytinas pagal perdavimo metu galiojusią tiekimo sutartį arba paskutinę tiekimo sutartį (ar šalių susitarimu), o įsigijus biokurą ir jį perdavus saugoti, šie teisiniai santykiai yra reguliuojami jau savarankiškomis sutartimis, prievolės pagal jas (konkrečiai šiuo atveju – atnaujinimo mokesčio sumokėjimas) atsakovei kyla tik biokuro grąžinimo atveju. Šiuo atveju pastebėtina ir tai, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl sutartyse nustatyta tvarka apskaičiuoto atnaujinimo mokesčio dydžio (ne)pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.Analogiškai, remiantis tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti anksčiau, tai, kad šiuo metu yra pasibaigusios ir naujosios tiekimo sutartys, neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovės pareigą sumokėti ieškovei atnaujinimo mokestį pagal ginčo sutartis už 2014 – 2015 metais grąžintą biokurą.Atsakovė, neigdama pareigą mokėti atnaujinimo mokestį pagal ginčo sutartis, taip pat nepagrįstai remiasi pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu ir imperatyviomis teisės normomis. Iš tiesų, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017, po šalių biokuro tiekimo sutarčių sudarymo 2012 m. gegužės 22 d. buvo priimtas bei 2012 m. birželio 5 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymas nustatė, kad energetikos įmonėms įsigyjant energijos išteklius elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose reglamentuojamam energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, įsigijimo energijos išteklių biržoje būdui turi būti teikiama pirmenybė prieš kitus teisės aktuose numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus. Kiti teisės aktuose numatyti energijos išteklių įsigijimo būdai taikytini tada, kai tais būdais įsigyti energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, yra ekonomiškai naudingiau arba įstatymai nustato energetikos įmonėms privalomus vykdyti reikalavimus dėl energijos išteklių įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo. 2013 m. liepos 2 d. Įstatymas buvo papildytas 19¹ straipsniu, kuris po 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitimo numatė, jog šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtino naujas Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisykles (toliau – Pirkimų taisyklės), kuriose taip pat nustatė galimybę įsigyti energiją ir kurą kitu nei energijos išteklių biržoje būdu tik tokiu atveju, jei tai daryti yra ekonomiškai naudingiau. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2015 m. kovo – balandžio mėnesiais suinteresuotiems ūkio subjektams pateikė išaiškinimus, kad naujos Įstatymo ir Pirkimų taisyklių nuostatos turi būti taikomos ir iki jų įsigaliojimo sudarytų sutarčių vykdymui. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytą teisinį reguliavimą, neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad nagrinėjamu atveju šis reglamentavimas turėtų būti taikomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos faktinės aplinkybės yra kitokios nei anksčiau nurodytas teisinio reguliavimo objektas, taip pat kitokios nei minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje, tuo požiūriu, kad atsakovė iš ieškovės biokuro neįsigijo, o nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš sutartinių santykių dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių biokuro rezervinių atsargų saugojimo ir atnaujinimo. Ieškovės reikalaujama skola yra ne už parduotą biokurą, o už saugoto atsakovei nuosavybės teise priklausančio biokuro atnaujinimo paslaugas, kurių dydžius šalys nustatė sutarčių prieduose Nr. 1. Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad visos anksčiau nurodytos imperatyvios įstatymų nuostatos yra susijusios tik su biokuro įsigijimu, tačiau nereguliuoja jau turimo (anksčiau įsigyto) biokuro panaudojimo, konstatuoja, jog jos nagrinėjamu atveju nėra taikomos, todėl ginčo sutartyse nustatytos prievolės dėl atnaujinimo mokesčio sumokėjimo turi būti vykdomos.Atsakovė taip pat kvestionuoja ieškovės pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, nurodydama, kad jos pateiktos praleidus nustatytus terminus ir nedetalizuotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina, kad PVM sąskaitos–faktūros buvo išrašytos iš dalies praleidus sutarčių Prieduose Nr. 1 nustatytus terminus (Priedų Nr. 1 1.6 punktas). Tačiau teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog reikalavimo teisės atsiskaityti už suteiktas paslaugas nepaneigia PVM sąskaitos–faktūros neišrašymas, nes mokestines prievoles, buhalterinę apskaitą reguliuoja ne šalių susitarimas, o atitinkamai mokesčių ir buhalterinės apskaitos įstatymai (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-803/2013; 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1491/2014; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1125/2014). Atsakovė neginčijo, kad paslaugos jai faktiškai nebuvo suteiktos, ji ginčą kėlė tik dėl pačios prievolės mokėti už paslaugas, apie tai teisėjų kolegija jau pasisakė anksčiau. Analogiškai formalūs ir deklaratyvūs yra atsakovės argumentai, kad ginčo sutartyse biokuro matavimo vienetas yra MWh, o tiekimo sutartyse – tona. Ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga dėl dviejų priežasčių. Pirma, ginčo sutarčių sąsaja su tiekimo sutartimis, kaip minėta anksčiau, byloje neįrodyta, o antra, anksčiau nurodytuose rezervinio kuro tiekimo suderinimo aktuose yra aiškiai nurodytas perduotas kiekis tiek megavatvalandėmis, tiek tonomis (nutarties 16.1–16.10 papunkčiai).Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė skolos fakto, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės 60 501,14 Eur dydžio atnaujinimo mokestį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovė taip pat prašo priteisti ir netesybas – 5 868,61 Eur delspinigių. Sutarčių 3.3 punkte nustatyta, kad šaliai praleidus prievolės (atitinkamų jos dalių) pagal sutartį įvykdymo terminą, ji papildomai privalo mokėti kitai šaliai delspinigius, kurių dydis 0,05 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos (neįvykdytos prievolės apimties vertės) už kiekvieną pradelstą dieną“. Kaip nurodo atsakovė, 60 501,14 Eur dydžio atnaujinimo mokestį UAB „Litesko“ privalėjo sumokėti vėliausiai 2015 m. lapkričio 18 d., tačiau iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2016 m. gegužės 30 d.) to nepadarė. Tokiu būdu UAB „Litesko“ prievolės įvykdymo terminą praleido 194 dienas, už kurias prašoma priteisti netesybas – delspinigius.Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su tokiu skaičiavimu. Nors apeliantė ieškinyje teikia nuorodas tik į dvi pateiktas sąskaitas–faktūras, tačiau matyti, kad reikalaujamas skolos dydis yra grindžiamas keturiomis sąskaitomis faktūromis (nutarties 17.1–17.4 papunkčiai). Dvi sąskaitos faktūros yra išrašytos 2015 m. spalio 14 d., kitos dvi – 2015 m. spalio 31 d. Pastarųjų sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas nurodytas 30 dienų, tačiau reikalaujama apmokėti iki 2015 m. lapkričio 15 d., taigi šias sąskaitas (kaip ir dvi ankstesnes) atsakovė turėjo apmokėti iki 2015 m. lapkričio 30 d. (sutarčių 3.4 punktas). Analogiškai nėra aišku, kodėl ieškovė delspinigius pagal sąskaitas–faktūras Nr. BION–01867 ir Nr. BION–01868 skaičiuoja nuo 2015 m. lapkričio 18 d., nes sąskaitose–faktūrose nurodytas kitas apmokėjimo terminas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio ribas, dėl minėtų dviejų sąskaitų–faktūrų vadovaujasi ieškovės ieškinyje nurodyta delspinigių skaičiavimo pradžia. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių), minėta, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Primintina, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Susipažinus su atsakovės procesiniais dokumentais matyti, kad reikalavimas dėl ieškinio senaties termino taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas.Atitinkamai, ieškovei iš atsakovės priteistinos netesybos skaičiuojamos taip: atsakovė 17 413,78 Eur skolos sumokėjimo terminą pagal sąskaitas–faktūras Nr. BION–02059 ir Nr. BION–02060 praleido 182 dienas, todėl iš atsakovės priteistina 1 584,65 Eur delspinigių (17 413,78 Eur x 0,05 % x 182 dienos = 1 584,65 Eur), o pagal sąskaitas–faktūras Nr. BION–01867 ir Nr. BION–01868 – 4 1779,47 Eur delspinigių (43 087,36 Eur x 0,05 % x 194 dienų = 4 1779,47 Eur). Iš viso – 5 764,12 Eur delspinigių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir ieškinys tenkintinas iš dalies (patenkinta 99,84 proc. reikalavimų), o ieškovė sumokėjo 1 212 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir 1 212 Eur už apeliacinį skundą, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei priteistina 2 420,12 Eur. Kitų bylinėjimosi išlaidų ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei First Opportunity OÜ (juridinio asmens kodas Estijos Respublikoje 12281107) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (juridinio asmens kodas 110818317) 60 501,14 Eur (šešiasdešimt tūkstančių penkis šimtus vieną eurą ir 14 ct) skolos, 5 764,12 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir 12 ct) delspinigių ir 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei First Opportunity OÜ (juridinio asmens kodas Estijos Respublikoje 12281107) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (juridinio asmens kodas 110818317) 2 420,12 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų ir 12 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDalia KačinskienėGintaras Pečiulis