- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-803/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ASU Baltija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ragtora“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „ASU Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ASU Baltija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ragtora“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2004 m. gruodžio 9 d. tarp atsakovo UAB „Ragtora“, kaip užsakovo, ir UAB „Stibelis“, kaip vykdytojo, buvo sudaryta konsultacinių paslaugų sutartis. Sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad atsakovas ketina investuoti 3 mln. Lt į įmonės plėtrą ir planuoja pateikti paraišką ES struktūrinių fondų paramai gauti. Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad vykdytojas įsipareigoja paruošti paraišką su priedais, verslo planą, įsipareigoja atlikti visų prie paraiškos teikiamų dokumentų patikrinimą bei konsultuoti užsakovą projekto svarstymo metu, padėti tinkamai atsakyti į projektą vertinančios institucijos užduodamus klausimus. Pagal sutarties 4.4 punktą sutartyje numatytas darbas laikomas užbaigtu pateikus atsakovui paruoštus 3.1 punkte numatytus dokumentus bei atsakovui pasirašius atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą. Sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad mokestis už sutartyje numatytas vykdytojo paslaugas yra 11 proc. nuo patvirtintos paramos sumos (plius PVM); mokestis sumokamas po teigiamo sprendimo iš Lietuvos verslo paramos agentūros dėl paramos projektui suteikimo priėmimo. Sutarties 5.3 punkte taip pat numatyta, kad atsakovas apmoka verslo plano paruošimo išlaidas – 8 000 Lt (plius PVM); viena pusė šios sumos sumokama po sutarties pasirašymo dienos, kita – atsiimant verslo planą. 2005 m. sausio 9 d. tarp atsakovo, vykdytojo UAB „Stibelis“ ir ieškovo UAB „ASU BALTIJA“ buvo sudaryta teisių ir įsipareigojimų perdavimo sutartis, kuria UAB „Stibelis“ teisės ir įsipareigojimai, kylantys iš 2004 m. gruodžio 9 d. sutarties, perduoti ieškovui. 2005 m. kovo 17 d. ieškovas pateikė paraišką Lietuvos verslo paramos agentūrai aptariamai paramai gauti. 2005 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas atsiskaitė su UAB „Stibelis“ už parengtą verslo planą. 2006 m. gegužės 17 d. ūkio ministro įsakymu nutarta skirti ieškovui 2 041 246 Lt dydžio paramą, o 2006 m. birželio 23 d. tarp Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos verslo paramos agentūros ir ieškovo buvo sudaryta pagalbos teikimo sutartis dėl projekto vykdymo; ieškovui projekto vykdymui buvo išmokėta 2 024 364,74 Lt suma.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 262 762 Lt dydžio skolą už suteiktas paslaugas, 9 459 Lt dydžio delspinigius ir procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, jis tinkamai suteikė sutartyje numatytas paslaugas, tačiau atsakovas vengia atsiskaityti. Nors sutartyje numatytas priėmimo–perdavimo aktas nebuvo surašytas, paslaugų suteikimą patvirtina ieškovo parengti sutarti dokumentai, faktai, kad atsakovas nereiškė jokių pretenzijų, atliko dalinį mokėjimą, nenutraukė sutarties bei tai, jog atsakovui buvo skirta siekta ES parama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas tinkamai įvykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad verslo planą paruošė UAB „Stibelis“ ir atsakovas už tai su šiuo asmeniu atsiskaitė. Atsakovo teiginius, kad ieškovas su juo nebendravo, jokių darbų neatliko, todėl atsakovas savo jėgomis paruošė paraiškos metmenis ir pats ją užregistravo praleidus sutartyje numatytą terminą, patvirtina Lietuvos verslo paramos agentūros 2009 m. gruodžio 29 d. raštas, liudytojo Igno Kuzminsko parodymai, jog paraišką paruošė jis su savo sutuoktine. Teismas sutiko, kad atsakovas galėjo paruošti paraišką savo jėgomis, nes visi jos dokumentai buvo skelbiami viešai, o ją pildant reikėjo įrašyti duomenis apie įmonę, jos rodiklius, taip pat duomenis iš verslo plano. Aplinkybę, kad paraišką paruošė ne specialistai, patvirtina tai, jog Lietuvos verslo ir paramos agentūra buvo nustačiusi nemažai jos trūkumų. Faktas, kad I. Kuzminskas vėliau buvo priimtas į darbą pas atsakovą verslo projekto vykdymui ir gautų lėšų įsisavinimui, teismo nuomone, taip pat patvirtina, jog aptariamą paraišką ruošė šis asmuo. Teismo vertinimu, atsakovo pozicijos pagrįstumą patvirtina ir aplinkybės, kad ieškovas nepateikė sąskaitų faktūrų, kuriomis pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą privalėjo įforminti paslaugų teikimą, kad nebuvo pasirašytas sutartyje numatytas darbų priėmimo–perdavimo aktas. Ieškovui neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, atsakovui nekilo pareiga atsiskaityti sutarties 5 punkte nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „ASU BALTIJA“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas netinkamai nustatė tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, neatskleidė sutarties sąlygų esmės ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Šalys susitarė dėl konsultavimo paslaugų teikimo ir rezultato – ES fondų paramos atsakovui suteikimo – pasiekimo. Praktika, kai šalys susitaria dėl atsiskaitymo už paslaugas pasiekus tam tikrą rezultatą – sėkmės mokesčio, yra įprasta ir protinga. Nepasiekus sutarto rezultato, apeliantas neturėtų teisės į atlyginimą, nes būtų pripažinta, kad paslaugos suteiktos netinkamai. Sutarties 5.3 punkte numatytos verslo plano paruošimo išlaidos – tai faktiškai patirtos išlaidos kanceliarinėms prekėms, transporto išlaidos, išlaidos, susijusios su įvairių duomenų bazių naudojimu, ir pan. Verslo plano paruošimo išlaidos ir atlyginimas už jį yra skirtingi dalykai. Apmokėjimas už verslo planą nustatytas sutarties 5.1 punkte ir susietas su rezultato pasiekimu. Būtent verslo plano parengimas reikalauja didžiausio intelektinio įnašo, tuo tarpu kitų sutartyje numatytų paslaugų suteikimas, pačios paraiškos ir jos priedų užpildymas nėra sudėtinga procedūra, kadangi tereikia užpildyti paruoštas atitinkamas formas ir pateikti nurodytus dokumentus. Paramos suteikimo faktas patvirtina, kad verslo planas buvo parengtas kokybiškai ir tinkamai.
2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog dalies paslaugų apeliantas nesuteikė. Atsakovui buvo suteiktos visos būtinos konsultacijos ir įvykdyti visi sutartiniai įsipareigojimai. Atsakovas neginčijo, jog apelianto į bylą pateikti verslo planas ir užpildyta paraiška su priedais yra tie patys dokumentai, kuriuos jis pateikė kompetentingoms institucijoms. Dalinis atsiskaitymas (verslo plano paruošimo išlaidų apmokėjimas) po paraiškos pateikimo praėjus 5 mėn. patvirtina, kad atsakovas buvo patenkintas apelianto teikiamomis paslaugomis ir jų kokybe. Atsakovas niekuomet nereiškė jokių pretenzijų apeliantui dėl paslaugų kokybės ir apimties, neteikė jokių prašymų padėti atsakyti į vertinančios institucijos klausimus, nesikreipė dėl jokio papildomo finansavimo, taip pat nenutraukė sutarties. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis pats rengė paraišką, taip pat neįrodyta, jog I. Kuzminskas turėjo reikiamą kvalifikaciją jai parengti. Šio liudytojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes šį asmenį ir atsakovo vadovą sieja pavaldumo bei draugystės santykiai. Ta aplinkybė, kad paraišką pasirašė atsakovas, neturi jokios reikšmės, nes pagal projektų administravimą ir finansavimą reglamentuojančias taisykles apeliantas to negalėjo padaryti. Priėmimo–perdavimo akto nebuvimas taip pat neleidžia pripažinti, kad paslaugos nebuvo suteiktos, nes jų suteikimą įrodo apelianto pateikti dokumentai ir paramos atsakovui skyrimo faktas.
3. Teismas privalėjo vadovautis sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka. Sutarties 5.1 punktas patvirtina, kad šalys susitarė dėl fiksuotos kainos, kuri nebuvo diferencijuojama pagal paslaugų suteikimo kiekį ir išimtinai priklausė nuo rezultato pasiekimo. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinė byla AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Ragtora“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas pažymi, kad apeliantas nedalyvavo sutarties sudaryme ir vykdyme, todėl jo argumentai apie sutarties šalių valią ir ketinimus yra teorinio pobūdžio. Atsakovas, sudarydamas sutartį, neturėjo jokios patirties įgyvendinant didelius verslo projektus, todėl pasitikėjo UAB „Stibelis“ siūloma perspektyva gauti ES fondų lėšas ir išvystyti verslą, taip pat tikinimais, kad bus padėta ne tik gauti lėšas, bet ir jas įsisavinti. Toks sutarties šalių įsipareigojimų turinys buvo aiškus ir atitiko bendruosius sutarčių vykdymo ir šalių pusiausvyros principus, normalią sutarčių sudarymo praktiką. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad įsipareigojimas sumokėti 11 proc. nuo gautos paramos sumos negalėjo būti suvokiamas kaip įsipareigojimas sumokėti kitai šaliai iš esmės vien tik už sutarties sudarymą. Apeliantas nepagrįstai savo įsipareigojimų vykdymą sieja tik su lėšų paskyrimu, o ne jų gavimu. Paskyrus lėšas, atsakovas jų galėjo ir negauti, nes dar reikėjo sudaryti trišalę pagalbos teikimo sutartį. Atsakovas po pagalbos sutarties sudarymo dėl pakitusių rinkos sąlygų ir išaugusių rinkos kainų buvo priverstas keisti verslo planą ir koreguoti šią sutartį. Atsakovas pažymi, kad atsiskaitymo už verslo planą negalima interpretuoti kaip ginčo šalių bendradarbiavimo – už jį buvo sumokėta UAB „Stibelis“, kuris ir suteikė šias paslaugas, tuo tarpu apeliantas jokių paslaugų neteikė ir su atsakovu nebendravo. Atsakovas taip pat nurodo, kad apeliantas neįrodė, jog parengė paraišką. Paraiška pasirašyta atsakovo vadovo, ji įregistruota praleidus sutartyje nustatytą terminą. Iškilus būtinybei tikslinti paraišką bei pateikti papildomus dokumentus, Lietuvos verslo ir paramos agentūra bendradarbiavo tiesiogiai su atsakovu, o ne apeliantu. Trišalė pagalbos sutartis ir verslo planas buvo keičiami atsakovo jėgomis. Negalima sutikti su teiginiais, kad atsakovas nereiškė jokių pretenzijų, nors tam turėjo teisę. Atsakovas bendravo su UAB „Stibelis“ vadovu, kuris nurodė, kad įmonė iširo ir jokių paslaugų neteiks. Jokio kontakto su apeliantu nebuvo. Apelianto argumentai, kad atsakovas nesikreipė dėl papildomo konsultavimo, nereiškė pretenzijų, nenutraukė sutarties, neturi teisinės reikšmės, nes paslaugų suteikimo faktas pagal sutartį turėjo būti fiksuojamas darbų priėmimo–perdavimo akte. Kadangi pats apeliantas niekada nesikreipė reikalaudamas sudaryti šį aktą, nepateikė sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas, nebendravo, atsakovas darė išvadą, kad sutartis yra nevykdoma ir pasibaigusi. Atsakovas pažymi, kad apelianto teiginiai, jog didžiausio intelektinio įnašo reikalauja verslo planas ir šios paslaugos tikroji kaina įeina į 11 proc. sėkmės mokesčio sumą, nebuvo įrodinėjami pirmosios instancijos teisme; tai laikytina ieškinio faktinio pagrindo keitimu, kuris apeliacinės instancijos teisme nėra leidžiamas. Be to, toks aiškinimas neatitinka sutarties, kurioje aiškiai nustatyta diferencijuota apmokėjimo sistema. Už verslo planą buvo numatyta speciali atsiskaitymo tvarka, tuo tarpu sėkmės mokestis buvo numatytas už kitų sutartinių paslaugų suteikimą ir rezultato pasiekimą; kadangi apeliantas neįrodė suteikęs šias paslaugas, jis negali reikalauti ir atlygio. Apelianto pateikiama sutarties interpretacija galėtų būti vertinama kaip siurprizinė sutarties sąlyga, kurios kita šalis negalėjo protingai numatyti. Skunde nurodoma teismų praktika yra neaktuali, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 str. 1, 4 d.). Laisva valia sudaryta ir tikrąją šalių valią išreiškianti sutartis šalims turi įstatymo galią ir privalo būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d.).
Nagrinėjamos bylos atveju buvo sudaryta konsultacinių paslaugų teikimo sutartis. Sutartis sudaryta atsakovui siekiant gauti ES struktūrinių fondų paramą verslo plėtrai (sutarties 1.1 p.). Sutarties 3.1 punkte buvo numatytos paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos, kurios, šalių nuomone, turėjo padėti atsakovui pasiekti šį tikslą.
Pirmosios instancijos teisme, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad iš tiesų buvo susitarta ne tik dėl paslaugų paramai gauti, bet ir paslaugų gautai paramai tinkamai įsisavinti. Tačiau tokio susitarimo sutarties tekstas nepatvirtina. Verslo plane taip pat numatyta, kad projekto administravimo paslaugas atsakovas ketina pirkti ateityje (t. 2, b. l. 89, 93). Taigi šis atsakovo argumentas nėra įrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Pažymėtina, kad atsakovas yra verslininkas, todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Neišmanydamas tam tikrų veiksmų teisinės prasmės ir padarinių, dėl jų abejodamas protingas asmuo privalo pasikonsultuoti arba apskritai susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo. To nepadaręs asmuo veikia savo rizika.
Teisėjų kolegijos vertinimu, už paslaugų teikėjo suteiktas paslaugas sutartyje buvo numatytas sėkmės mokestis. Šis mokestis įtvirtintas sutarties 5.1 punkte ir yra siejamas su Lietuvos verslo paramos agentūros teigiamo sprendimo dėl paramos projektui suteikimo priėmimu. Toks susitarimas imperatyvioms įstatymo normoms ir gerai verslo praktikai neprieštarauja, yra aiškiai atskleistas sutarties sąlygose. Tuo tarpu sutarties 5.3 punkte numatytos verslo plano paruošimo išlaidos nesiejamos su paramos skyrimu, jos atlyginamos kita tvarka.
Minėta, kad sutarties 3.1 punkte šalys susitarė dėl paslaugų teikėjo teikiamų paslaugų, kurios, jų manymu, reikalingos, kad atsakovas galėtų gauti siekiamą ES paramą. Byloje nekyla ginčo tik dėl to, kad paslaugų teikėjas iš tiesų parengė verslo planą (sutarties 3.1.2 p.), o dėl kitų paslaugų suteikimo šalys nesutaria. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad apeliantas būtų teikęs sutarties 3.1.4 punkte numatytas konsultavimo paslaugas. Apelianto teigimu, atsakovas dėl tokių paslaugų į jį nesikreipė, tačiau, kolegijos nuomone, paslaugų teikėjo, šiuo atveju konsultanto, veikla negali apsiriboti tik pasyviu užsakovo nurodymų, prašymų laukimu (CK 6.718 str. 1 d.). Paslaugų teikėjas privalo būti aktyvus, domėtis užsakovui suteiktų paslaugų tinkamumu, užsakovo poreikiais ir sutartyje numatyto tikslo siekimu. Apie tokį apelianto elgesį duomenų nėra, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovui buvo reikalingos konsultacijos bendraujant su Lietuvos verslo paramos agentūra (t. 1, b. l. 203-205). Vienareikšmių įrodymų, kas iš tiesų parengė paraišką (sutarties 3.1.1, 3.1.3 p.), nėra. Tačiau, kolegijos manymu, šiuo atveju reikšmingesnė aplinkybė yra ta, kad paraiškoje (t. 1, b. l. 13-68) iš esmės atspindėti verslo plano duomenys (t. 1, b. l. 69-148). Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, užpildyti paraišką buvo pajėgus ir pats atsakovas. Bet kuriuo atveju bylos duomenys (t. 1, b. l. 20-205) patvirtina, kad Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikta paraiška turėjo trūkumų, kuriuos savo jėgomis šalino pats atsakovas. Paramos skyrimo faktas patvirtina, kad trūkumai buvo pašalinti tinkamai.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas galėtų pretenduoti į visą sutartą sėkmės mokestį tuo atveju, jeigu būtų atlikęs visas sutartyje numatytas paslaugas, reikalingas, šalių manymu, sutarties tikslui pasiekti, ir Lietuvos verslo paramos agentūra būtų priėmusi teigiamą sprendimą dėl paramos atsakovui suteikimo. Aukščiau išdėstyta patvirtina, kad ne visos numatytos paslaugos buvo suteiktos ir atsakovas pats turėjo imtis veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti apeliantas. Jeigu atsakovas nebūtų ėmęsis tokių veiksmų, pavyzdžiui, nebūtų teikęs kompetentingos institucijos pareikalautų dokumentų ir paaiškinimų, parama nebūtų suteikta, kartu apeliantui neatsirastų teisė į sėkmės mokestį. Kita vertus, paslaugų teikėjo suteiktos paslaugos, o būtent verslo plano parengimas, buvo reikšminga visų sutartų paslaugų dalis ir prisidėjo prie sutarties rezultato pasiekimo. Todėl, pripažinus, kad tik dalis numatytų paslaugų teikėjo paslaugų buvo suteikta, visos sėkmės mokesčio priteisimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str. 4 d.). Teisėjų kolegija nesivadovauja apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B. (bylos Nr. 3K-3-559/2010), nes jos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Aptariamame kontekste taip pat pažymėtina, kad sutartyje numatyto darbų priėmimo–perdavimo akto (sutarties 4.4 p.) nesudarymas nepaneigia fakto, jog dalis paslaugų buvo suteikta. Reikalavimo teisės atsiskaityti už suteiktas paslaugas taip pat nepaneigia PVM sąskaitos faktūros neišrašymas, nes mokestines prievoles, buhalterinę apskaitą reguliuoja ne šalių susitarimas, o atitinkamai mokesčių ir buhalterinės apskaitos įstatymai. Sutarties 5.1.1, 5.1.2 punktai nesieja sėkmės mokesčio sumokėjimo momento su sąskaitų pateikimu.
Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus abiejų šalių atliktus veiksmus sutarties rezultatui pasiekti, šalių teisėtus interesus bei vadovaujantis bendraisiais principais, apeliantui pripažintina teisė į pusę sutarto sėkmės mokesčio.
Sutarties 5.1 punkte numatyta, kad į sėkmės mokestį yra įtraukiamas PVM. Atsakovo teigimu, apeliantas neturi teisės kartu su pagrindine skola reikalauti PVM, nes nėra išrašęs PVM sąskaitos faktūros, ir todėl jam nėra atsiradusi prievolė skaičiuoti šį mokestį. Su tokiu argumentu nesutiktina dėl aukščiau nurodytų argumentų. Taigi apeliantas turi teisę į 131 381 Lt sėkmės mokesčio. Sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad delspinigiai už nesavalaikį atsiskaitymą skaičiuojami nuo nesumokėtos sumos. Atsakovo teigimu, apeliantas iki ieškinio pateikimo nereiškė reikalavimo dėl atsiskaitymo, todėl teisė į delspinigius atsirastų tik tenkinus ieškinį. Be to, kadangi apeliantas neturėjo teisės į pagrindinę skolą įtraukti PVM, delspinigiai nuo šios sumos taip pat negalėjo būti skaičiuojami. Su tokiais argumentais taip pat negalima sutikti. Pagal sutarties 5.1.1, 5.1.2 punktus atsakovo pareigos atsiskaityti atsiradimas siejamas su atitinkamo Lietuvos verslo paramos agentūros sprendimo priėmimu, šios pareigos vykdymo momentas – tam tikru laiku po šio sprendimo priėmimo. Be to, pagal minėtą sutarties 5.2 punktą delspinigiai skaičiuojami nuo visos uždelstos sumos, taigi ir sumos, į kurią įtrauktas PVM. Atsižvelgiant į apelianto pasirinktą mažesnę delspinigių normą (t. 2, b. l. 31), apeliantui pripažintina teisė į 4 730 Lt delspinigių. Iš viso apeliantas turi teisę į 136 111 Lt sumą, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas už ją (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sutartį, nepagrįstai suabsoliutino darbų priėmimo–perdavimo akto ir PVM sąskaitų faktūros nebuvimą (CPK 330 str.). Tenkinus ieškinį iš dalies, sumažintinas atsakovo atžvilgiu pritaikyto turto arešto mastas (t. 1, b. l. 177-178) (CPK 145 str. 2 d., 150 str. 3 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Šios išlaidos padalintinos per pusę, atsižvelgiant į tai, kad tenkinta pusė ieškinio reikalavimų (CPK 93 str. 1 d.).
Apeliantas už ieškinį sumokėjo 6 444 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 174; t. 2, b. l. 32), ir turi teisę į pusės jo – 3 222 Lt – atlyginimą; įrodymų apie turėtas atstovavimo išlaidas apeliantas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas, visiškai atmetus ieškinį, turi teisę į 3 025 Lt visų patirtų atstovavimo išlaidų; teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Ieškinį tenkinus iš dalies, atsakovas pretenduoja į 1 513 Lt atstovavimo išlaidų. Įskaičius priešpriešinius reikalavimus, apeliantui iš atsakovo priteistina 1 709 Lt pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų.
Apeliacinis skundas iš esmės buvo tenkintas tokia pačia proporcija kaip ir ieškinys, todėl apeliantas turi teisę į 3 222 Lt žyminio mokesčio už skundą dalies atlyginimą (CPK 93 str. 3 d.) (t. 2, b. l. 69). Įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas atstovavimo išlaidas šalys nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Patenkinti ieškinį iš dalies: priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „ASU Baltija“ (į. k. 300092101) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ (į. k. 157679155) 131 381 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt vieną litą) skolos, 4 730 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt litų) delspinigių, 1 709 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus devynis litus) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 137 820 Lt (vieną šimtą trisdešimt septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt litų), ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 136 111 Lt (vieno šimto trisdešimt šešių tūkstančių šimto vienuolikos litų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. kovo 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ (į. k. 157679155) atžvilgiu pritaikytą turto arešto mastą iki 137 820 Lt.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „ASU Baltija“ (į. k. 300092101) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ (į. k. 157679155) 3 222 Lt (tris tūkstančius du šimtus dvidešimt du litus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Siųsti sprendimą šalims ir Turto arešto aktų registro tvarkytojui.