Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1125/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-16
Bylos Nr.
2A-1125/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
D. Š., A. P., J. V.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“
Civilinė byla Nr. 2A-1125/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00878-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 36.2.; 121.21.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3561-798/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ ieškinį atsakovams D. Š., A. P., J. V. dėl skolos, netesybų priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims bankrutavusiam žemės ūkio kooperatyvui „Viridis group“, M. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, laidavimo pabaigos sąlygas, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą aiškinimo bei taikymo, taip pat atsiskaitymo už nupirktas prekes nesant išrašytos PVM sąskaitos faktūros sąlygų klausimai.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti solidariai iš atsakovų 137 566,36 Lt skolą, 25 174,64 Lt netesybas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jis paaiškino, kad su trečiuoju asmeniu BŽŪB „Viridis group“ (toliau – ir Kooperatyvas) 2012 m. kovo 15 d. sudarė Sutartį Nr. 616/120315/01 (toliau – ir Sutartis), dėl prekių pardavimo partijomis pagal Kooperatyvo užsakymus. Kooperatyvo prievolių pagal Sutartį vykdymas buvo užtikrintas atsakovų laidavimu. Ieškovo darbuotojas – trečiasis asmuo M. S., Sutarties pagrindu 2012 m. rugsėjo 3 d. perdavė atsakovui D. Š. prekių už 137 566,36 Lt, kurios buvo skirtos Kooperatyvui. Prekių perdavimą patvirtina Krovinio važtaraštis Nr. 20120903/01 (toliau – ir Važtaraštis). Už prekes turėjo būti atsiskaityta iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau tai nepadaryta iki šiol.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

Atsakovai ir Kooperatyvas pateikė atskirus prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo:

Atsiliepimas

Atsakovai A. P., J. V. ir Kooperatyvas paaiškino, kad Važtaraštį pasirašęs atsakovas D. Š. neturėjo teisės priimti prekių Kooperatyvo vardu. Iš Važtaraščio matyti prekes buvus pristatytas asmeniškai atsakovui D. Š., pagal jo asmeninį užsakymą, atliktą prisidengiant Kooperatyvo vardu. Be to, Kooperatyvo užsakymams buvo nustatytas 250 000 Lt dydžio limitas. Jis užsakyti prekėms, nurodytoms Važtaraštyje, buvo nepakankamas. Taigi Kooperatyvas negalėjo užsakyti nurodytų prekių.

Atsakovas D. Š. paaiškino, kad ieškovas nepateikė PVM sąskaitos faktūros Važtaraštyje nurodytoms prekėms, todėl nėra galimas ir atsiskaitymas už jas. Ieškovas ir Kooperatyvas buvo susitarę, kad už prekes turi būti atsiskaityta iki 2013 m. rugsėjo 1 d., bet ne iki 2012 m. spalio 1 d. Kadangi Sutartyje nėra konkretizuotos sąlygos dėl prekių rūšies ir kt., ji turėtų būti vertinama kaip ketinimų protokolas, bet ne dokumentas, patvirtinantis sandorio dėl Važtaraštyje nurodytų prekių pirkimo. Tokio sandorio sudarymą galėtų patvirtinti arba konkreti sutartis, arba išrašyta PVM sąskaita faktūra. Nesant išrašyto tokio finansinio apskaitos dokumento, negalima išvada, kad prekių pardavimas įvyko 2012 m. rugsėjo 3 d. Ieškovui pateikus tik Važtaraštį, atsakovų kaip laiduotojų prievolė yra negalima. Be to, atsakovų laidavimas laikytinas pasibaigusiu dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo.

Ieškovas, iš dalies sutikdamas su prieštaravimais, pripažino, kad atsiskaitymo už prekes terminas yra 2013 m. rugsėjo 1 d., o ne – 2012 m. spalio 1 d. Dėl to jis atsisakė nuo reikalavimo priteisti 25 174,64 Lt netesybas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. galutiniu sprendimu iš dalies pakeitė 2013 m. balandžio 29 d. preliminarų sprendimą: priėmė ieškovo ieškinio dalies dėl 25 174,64 Lt netesybų priteisimo atsisakymą; kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad atsakovai yra Kooperatyvo pajininkai. Pripažinęs bylos šalis verslininkais, teismas Sutartį kvalifikavo didmeninio pirkimo – pardavimo sutartimi (CK 6.371 straipsnis). Prekių pagal Sutartį ir Važtaraštį pardavimo Kooperatyvui faktą teismas pripažino įrodytu atsižvelgęs į atsakovo D. Š., trečiojo asmens M. S. paaiškinimus ir Sutarties 1 punkto nuostatą, pagal kurią pardavimo dokumentu pripažįstamas ir krovinio važtaraštis. Teismas pabrėžė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas D. Š. turėjo įgaliojimus veikti Kooperatyvo vardu. Šios išvados teismas priėjo įvertinęs faktus, kad Kooperatyvo užsakinėjamos prekės būdavo pristatomos atsakovo D. Š. gyvenamosios vietos adresu, o apie ginčo prekių užsakymą buvo žinoma atsakovui A. P., ėjusiam Kooperatyvo vadovo pareigas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kooperatyvo vardu santykiuose su kitais asmenimis veikė tik atsakovai. Dėl to teismas sprendė, jog tarp ginčo šalių buvo susiformavusi tokia Sutarties vykdymo praktika, kai prekes iš ieškovo užsakinėjo ne darbuotojas, o pajininkas D. Š..

Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas pardavimo faktui patvirtinti PVM sąskaitos faktūros neišrašė, tai nepaneigia nei ieškovo prievolės apskaičiuoti PVM, nei prekių perdavimo fakto ar Kooperatyvo pareigos už jas atsiskaityti. Pasisakydamas dėl nustatyto prekybos limito, teismas pabrėžė, kad jis buvo nustatytas išimtinai ieškovo naudai ir interesais: siekiant užtikrinti, jog Kooperatyvo įsiskolinimas netaptų didesnis nei ieškovo turimos reikalavimų užtikrinimo priemonės. Nesant įrodymų apie tai, kad atsakovai būtų reiškęs pretenzijas ieškovui dėl pristatytų prekių kiekio, kokybės, teismas sprendė, kad ieškovas perdavė tinkamo kiekio ir kokybės prekes. Todėl atsakovai – Kooperatyvui neatsiskaičius už prekes, turi įvykdyti jo prievoles.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškinio pareiškimo metu ieškovas neturėjo reikalavimo teisės, nes prekių apmokėjimo terminas buvo atidėtas iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Dėl to 2013 m. balandžio 29 d. preliminarus sprendimas turėjo būti panaikintas, o ieškinys atmestas.

2. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad prekių pristatymo ieškovas neįformino nei atskira pirkimo–pardavimo sutartimi, nei PVM sąskaita faktūra. Pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 29 straipsnio 1 dalį važtaraštis yra krovinio priėmimą-perdavimą patvirtinantis dokumentas. Todėl Važtaraštis negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu pirkimo-pardavimo sandorio atlikimą. Sutartis – joje nekonkretizuojant prekių pavadinimo, kiekio ir kainos, laikytina ieškovo ir Kooperatyvo ketinimų protokolu, tačiau ne įrodymu, pagrindžiančiu susitarimą dėl Važtaraštyje nurodytų prekių pirkimo-pardavimo. Toks sandoris turėjo būti įformintas arba ieškovui išrašant PVM sąskaitą faktūrą, arba šalims sudarant sutartį. Svarbu ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) nenumato prekių tiekimo PVM įforminimo važtaraštyje, todėl nesant išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra pagrindo priteisti piniginę sumą, į kurią įskaičiuotas PVM. PVM sąskaitos faktūros išrašymo būtinumą patvirtina ir tarp ieškovo bei Kooperatyvo susiklosčiusi pirkimo-pardavimo sandorių vykdymo praktika. Nesant išrašyto nurodyto buhalterinės apskaitos dokumento, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti egzistuojant Kooperatyvo finansinę prievolę ieškovui.

3. Pagal Laidavimo sutarčių sąlygas, atsakovai laidavo tik už dokumentais pagrįstas Kooperatyvo prievoles ieškovui. Pardavimo dokumentu gali būti tik sutartis arba PVM sąskaita faktūra. Šių nesant, negali kilti ir atsakovų atsakomybė. Be to, atsakovai nelaidavo už Kooperatyvo prievoles dėl prekių, skirtų 2012 m. rudens sezonui. Ieškovo ir Kooperatyvo sutartiniuose santykiuose buvo nustatytas 250 000 Lt limitas, kurio ribose už trečiojo asmens prievoles laidavo atsakovai. Važtaraštyje nurodytos prekės viršijo limitą, todėl atsakovų laidavimas šiuo atveju nėra galimas. Faktą, kad ieškovas atsakovų atžvilgiu neturi reikalavimo teisės, įrodo ieškovo veiksmai pareiškiant ieškinį trečiajam asmeniui M. S. dėl analogiško dydžio žalos priteisimo kitoje civilinėje byloje. Ieškovo reikalavimo nepagrįstumą patvirtina ir aplinkybė, jog jis iki šiol nėra atsiėmęs likusių ir nepanaudotų prekių, atvežtų pagal Važtaraštį.

4. Ieškinys turėjo būti atmestas kaip pareikštas praleidus CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Šio termino praleidimą įrodo aplinkybės, jog, anot ieškovo, už ginčo prekes turėjo būti atsiskaityta iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau ieškinys pareikštas tik 2013 m. balandžio 19 d.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą, nurodydamas, kad:

1. Pagal Sutarties 4 punktą už patiektas prekes turėjo būti atsiskaityta iki 2012 m. spalio 1 d. Vis dėlto trečiasis asmuo M. S., buvęs ieškovo darbuotojas, su Kooperatyvo atsakingais asmenimis susitarė, kad atsiskaitymo terminas atidedamas iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Ši aplinkybė ieškovui buvo atskleista tik bylos nagrinėjimo metu.

2. Esant išrašytam Važtaraščiui, prekių pardavimo faktui PVM sąskaita-faktūra nėra būtina (Sutarties 1 punktas). Prekių pardavimas vyko pagal Sutartį, todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai dėl būtinybės sudaryti atskirą susitarimą ar laikyti Sutartį tik ketinimų protokolu. Negalima sutikti ir su argumentais dėl būtinybės išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, kadangi prievolė apskaičiuoti PVM siejama su įvykiu, kuris įvyksta anksčiau: prekių perdavimu arba atlygio už jas gavimu (Pridėtinės vertės įstatymo 14 straipsnio 2 dalis).

3. Kredito limitas buvo nustatytas ieškovo darbuotojams, kad šie neišduotų Kooperatyvui daugiau prekių nei nustatytas limitas. Taigi kredito limitas negali būti laikomas draudimu Kooperatyvui pirkti prekes. Atsakovai laidavo už visas Kooperatyvo prievoles, todėl jie turi pareigą įvykdyti savo prievolę. Pastaroji negali būti laikoma pasibaigusia dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų praleidimo, kadangi pagal Laidavimo sutarčių 5 punktą atsakovų laidavimas yra neterminuotas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo tenkinti apeliacinį skundą, nurodydamas, kad:

1. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad dėl ginčo prekių turėjo būti sudaryta atskira pirkimo-pardavimo sutartis. Neatlikus to, ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į atsakovus. Apie prekių užsakymą ir pristatymą buvo žinoma tik apeliantui, kuris tą derino su trečiuoju asmeniu M. S.. Dėl to, kad apelianto pateiktu užsakymu viršijamas Kooperatyvui suteiktas limitas, kooperatyvo vadovas nebuvo informuotas. Nors ieškovui buvo žinoma, kad apeliantas turi teisę teikti užsakymus dėl prekių pirkimo tik prekinio kredito limito ribose, tačiau jo nebuvo paisyta, o prekių pirkimas neįformintas atskira sutartimi. Iš to aišku, kad apeliantas veikė viršydamas savo teises (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Būtent jam ir atsirado prievolė atsiskaityti su ieškovu.

2. Ieškovas, pristatęs prekes, kurios viršijo prekinio kredito limitą, prisiėmė ir prievolių neįvykdymo riziką. Remiantis teismo išvadomis, kad prievolė atsiskaityti už ginčo prekes kyla pagal Sutartį, akivaizdu, kad apmokėjimas turėjo būti atliktas iki 2012 m. spalio 1 d. Suėjus šiam terminui, prasidėjo 3 mėnesių naikinamasis terminas, nustatytas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje. Jis baigėsi 2013 m. sausio 1 d. Tuo tarpu ieškinys pareikštas 2013 m. balandžio 19 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Z. v. GNSB Kuliškių sodybos, bylos Nr. 3K-3-286/2013).

Apeliantas iki teismo posėdžio (2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. liepos 22 d.) pateikė du prašymus priimti naujus įrodymus: 2014 m. vasario 21 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto Nr. (32.39-PVM)-RM-2358, ieškovo 2014 m. birželio 10 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 0004669, apelianto 2013 m. rugpjūčio 23 d. Pranešimo dėl laidavimo sustabdymo pagal 2012 m. balandžio 2 d. Laidavimo sutartį Nr. 616/120402/2 patvirtintas kopijas. Teisėjų kolegija įvertinusi šių įrodymų ryšį su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, jų gavimo momentą, nutaria juos priimti.

Dėl laiduotojų atsakomybės sąlygų ir apimties, laidavimo rūšies ir jo pabaigos

Vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų yra laidavimas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Tai lemia, kad kreditorius gali priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis). Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas atsako kreditoriui tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrą taisyklę, laidavimas, kaip šalutinė (akcesorinė) prievolė, pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo laidavimo rūšies, iš jo atsirandanti prievolė gali būti terminuota arba ne (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Laiduotojo atsakomybės apimtis bei laidavimo rūšis nustatinėjami aiškinant sutarties sąlygas vadovaujantis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, jų turinio ir esmės yra gausi ir nuosekli, todėl plačiau necituotina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-532/2012).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovais, įskaitant apeliantą, vienodomis sąlygomis 2012 m. balandžio 2 d. pasirašė Laidavimo sutartis (t. 1, b. l. 11-13), pagal kurias atsakovai laidavo už visus Kooperatyvo įsipareigojimus (tiek esamus, tiek būsimus) atsiskaityti su ieškovu už iš jo nupirktas prekes, pagal ieškovo ir Kooperatyvo sudarytas prekybines sutartis ir / ar ieškovo išrašytas sąskaitas faktūras. Pagal Laidavimo sutarčių 1, 4 punktus atsakovai laidavo visu savo turtu tiek pat kaip ir Kooperatyvas. Tų pačių sutarčių 5 punkte įtvirtinta, kad laidavimas yra terminuotas ir pasibaigia, kai Kooperatyvas ar laiduotojai pilnai įvykdo prievoles ieškovui.

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).

Laidavimo sutarčių sąlygų gramatinės konstrukcijos suponuoja, kad jomis šalys susitarė dėl sutarčių galiojimo iki visiško Kooperatyvo prievolių už visas iš ieškovo įgytas prekes, t. y. tiek nupirktas iki sutarčių pasirašymo dienos, tiek po to, įvykdymo. Atsakovai buvo Kooperatyvo pajininkai. Akivaizdu, kad Laidavimo sutartimis jie siekė užtikrinti sklandų Kooperatyvo apsirūpinimą jo veiklai būtinomis priemonėmis (pvz., agrocheminiais preparatais, pašarais bei kitomis žemės ūkio paskirties prekėmis). Dėl to aiškinti Laidavimo sutarčių sąlygas priešingai jų gramatinei reikšmei nėra pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovų atžvilgiu CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas negali būti taikomas. Pažymėtina, kad kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, Laidavimo sutartyse laidavimo prievolės atsiradimas susietas ne išimtinai su PVM sąskaitų faktūrų išrašymu Kooperatyvui, bet su prekių pardavimo faktu, tiksliau Kooperatyvo prievolių atsiradimu. Be to, atsakovų laidavimas nebuvo subordinuotas tik pagal Sutartį Kooperatyvo nupirktoms prekėms. Priešingai, atsakovai užtikrino, kad atsiskaitys už visas Kooperatyvo bet kokios sutarties ir / arba PVM sąskaitos faktūros pagrindu iš ieškovo įgytas prekes. Teisėjų kolegija dėl atsakovų laidavimo ribų taip pat atkreipia dėmesį į faktą, kad Laidavimo sutarčių 4 punkte šalys numatė, kad Kooperatyvo prievolių dydis, už kurį laiduojama, yra neribojamas, o atsakovai supranta ir prisiima visą su tuo susijusią riziką. Ši sąlyga pakeista nebuvo. Apelianto minimą 250 000 Lt Kooperatyvo skolos limitą nusistatė pats ieškovas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitokiai išvadai nei priėjo pirmosios instancijos teismas, kad nurodytą limitą ieškovas nustatė siekdamas riboti savo veiklos riziką, t. y. kad ieškovo darbuotojai tiekdami Kooperatyvui prekes neviršytų 250 000 Lt neapmokėtos įsiskolinimo sumos.

Dėl sutarties vykdymo praktikos, PVM sąskaitos faktūros reikšmės prievolės atsiskaityti atsiradimo momentui ir jos dydžiui

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovui neįforminus prekių perdavimo Kooperatyvui PVM sąskaita faktūra neatsirado prievolė nei Kooperatyvui, nei atsakovams atsiskaityti už prekes. Dėl šio klausimo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neginčija prekių perdavimo Kooperatyvui fakto pagal Važtaraštį.

PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais. PVMĮ nereglamentuoja civilinių pirkimo-pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų pirkimo-pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009). Dėl PVMĮ nuostatų, apibrėžiančių PVM sąskaitos faktūros paskirtį, jos išrašymo sąlygas, kasacinis teismas yra nurodęs, jog sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-484/2009; 2012 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Litagros prekyba“ v. G. B. IĮ, bylos Nr. 3K-3-55/2012). Šis įforminimas svarbus apsprendžiant šalių prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą klausimus, tačiau yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių nustatant tikrąjį šalių susitarimo dalyko turinį.

Pagal PVMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekimą prekę PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus ankstesniam įvykiui, t. y. arba prekės perdavimui, arba gavus atlygį už patiektą prekę. Iš šių nuostatų aišku, kad ieškovo veiksmai neišrašant PVM sąskaitos faktūros patiekus prekes (PVMĮ 79 straipsnio 1 dalis) nėra reikšmingi sprendžiant dėl atsakovų prievolės ieškovui dydžio ar jo atsiradimo momento. Priešinga situacija būtų tuo atveju, jeigu prekių pardavėjas ir pirkėjas būtų PVM mokėtojai, t. y. pirkėjas, sumokėjęs kainą, į kurią įskaičiuotas PVM, įgytų teisę į PVM atskaitą (PVMĮ 57 straipsnis). Pagal PVMĮ 64 straipsnio 1 dalį, tokia teisė gali būti įgyvendinama tik pirkėjui turint pardavėjo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Apeliantas pateikė įrodymus, kad PVM sąskaitą faktūrą Kooperatyvui pagal Važtaraštį patiektoms prekėms ieškovas išrašė 2014 m. birželio 10 d. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovo veiksmų atitikimas PVMĮ nuostatoms nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas. Vis dėlto tai yra susiję su ieškovo ir Kooperatyvo tarpusavio teisinių santykių vykdymu – šalių sulygtos kainos už prekes nustatymu.

Kitaip nei teigia apeliantas, Važtaraštyje nurodytos prekės Kooperatyvui buvo patiektos Sutarties, bet ne kito šalių individualaus susitarimo, pagrindu. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija pažymi, kad Sutartis atitinka didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties požymius – ji sudaryta dėl žemės ūkio paskirties prekių pirkimo-pardavimo pagal Kooperatyvo pateiktus vienkartinius užsakymus, tiek pardavėjui, tiek pirkėjui veikiant verslo tikslais (CK 6.193, 6.371 straipsniai). Pastebėtina, kad tokį Sutarties kvalifikavimą netiesiogiai pripažįsta ir pats apeliantas remdamasis Sutarties nuostatomis dėl atsiskaitymo už prekes terminų. Sutarties 1 punkte nustatyta, kad Kooperatyvo perkamų ir ieškovo parduodamų prekių kiekiai ir kainos nurodomi šalių pasirašytose PVM sąskaitose faktūrose arba krovinio važtaraščiuose. Iš Sutarties 3 ir 4 punkto nuostatų aišku, jog Kooperatyvo prievolės atsiskaityti už perkamas prekes atsiradimo momentas susietas su prekių patiekimu (faktiniu perdavimu), kuris tuo pačiu metu turėjo būti įforminamas arba išrašant PVM sąskaitą faktūrą, arba krovinio važtaraštį. Taigi PVM sąskaitos faktūros išrašymo / neišrašymo faktas neturėjo jokios reikšmės Kooperatyvo prievolės atsiskaityti už nupirktas prekes atsiradimui. Toks Sutarties sąlygų aiškinimas konstatuotas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Litagros prekyba“ v. BŽŪK „Viridis group“, bylos Nr. 2-1491/2014. Be to, jį, be kita ko, patvirtina tarp ieškovo ir Kooperatyvo susiklosčiusi užsakymų dėl prekių pirkimo teikimo ir vykdymo praktika. Fakto, kad ieškovas ir Kooperatyvas nebuvo susitarę dėl to, jog PVM už patiektas prekes turės sumokėti ieškovas, apeliantas neneigia. Kadangi atsakovai Laidavimo sutartimis įsipareigojo ieškovui atsakyti kaip ir Kooperatyvas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus. Ar Kooperatyvas iš ieškovo nupirktas prekes panaudojo, ar ne, neturi reikšmės jo, o kartu ir atsakovų, įsipareigojimų dydžiui. Taip pat traktuotina ir aplinkybė dėl ieškovo pareikšto ieškinio trečiajam asmeniui M. S., kuriame ieškovas prašo iš pastarojo priteisti 137 566,36 Lt žalos, padarytos trečiajam asmeniui perduodant Kooperatyvui prekes pagal Važtaraštį, t. y. viršijant ieškovo darbuotojams nustatytą Kooperatyvo skolos limitą. Tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovo reikalavimas trečiajam asmeniui M. S., tiek šio, tiek atsakovų interesai galėtų būti ginami taikant actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančias teisės normas (CK 6.237 – 6.242 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 328, 330 straipsniai).

Papildomai išskirtina, kad apeliantas teisingai nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. preliminaraus sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs atsiskaitymo už ginčo prekes terminas. Tačiau skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu Kooperatyvo prievolių vykdymo terminas buvo pasibaigęs ir jos nebuvo įvykdytos, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti skolą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovas, prašydamas priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 6 307,88 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktais, sprendžia, kad prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui iš apelianto 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsnius, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

priimti atsakovo D. Š. 2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. liepos 22 d. pateiktus naujus įrodymus.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Litagros prekyba“ (juridinio asmens kodas 122012020) 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėKonstantinas Gurinas