- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2244-230/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- G. K., Vytautui J
- Kategorijos
- 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-343-454/2012 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams G. K., Vytautui J. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Kauno mieto valdyba 2001-05-15 sprendimu Nr. 746 nusprendė pakeisti gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, sudarant ją su S. L., 2001-05-29 buvo pasirašyta nuomos sutartis. 2008-08-12 AB „City Service“, apžiūrėjęs gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), nustatė, jog jose gyvena atsakovai, kurie nėra sudarę nuomos sutarties, ir jų įsikėlimas į patalpas yra neteisėtas ir savavališkas. Ieškovė pareikalavo iš atsakovų pateikti dokumentus, įrodančius teisę gyventi ginčo patalpose, ir nurodė, jog jų nepateikus ir neatlaisvinus savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, jie bus keldinami teismo tvarka. 2009-12-22 atsakovai raštu pranešė, jog iš buto išsikelti nesutinka, taip pat nesutinka, kad ginčo butą yra užėmę savavališkai, nurodė, jog bute gyvena nuo 1996 m., ir ginčo patalpose yra deklaruoti subnuomininkų teisėmis. Atsakovai šiuo adresu yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. 2010-04-21 AB „City Service“ rašte Nr. 564 nurodyta, jog S. L. į ginčo butą gyventi negrįžo, bute ir toliau gyvena atsakovai, todėl ieškovė 2010-07-01 įsakymu nutraukė buto nuomos sutartį, 2001-05-29 sudarytą su S. L.. Kadangi atsakovai ieškovės patalpas yra užėmę savavališkai, t. y. įsikėlę į jas be nuomos sutarties, ir tai pažeidžia asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui išsinuomoti, teises, todėl ieškovė prašė juos iškeldinti. Atsakovai, būdami ginčo patalpų subnuomininkais, privalėjo jas atlaisvinti ieškovei nutraukus nuomos sutartį su S. L., nes pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, kartu pasibaigia ir subnuomos sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai nuo 1998 metų ginčo bute yra deklaravę gyvenamąją vietą, nuomos sutartis su atsakovais nėra sudaryta, tačiau jie yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Atsakovams yra nustatytas neįgalumas, atsakovui V. J. K. nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, jų pajamos nedidelės. Teismas iš apžiūrai paimtoje civilinėje byloje Nr. 2-72-151/2012 esančių duomenų nustatė, jog atsakovai ginčo butu rūpinosi bei jį prižiūrėjo, atliko pilną remontą, prisidėjo prie bendrų namo išlaikymo išlaidų, moka komunalinius mokesčius, atsakovės vardu sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis bei eksploatacinės atsakomybės ribų aktas. Nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovai ginčo bute gyveno kaip šio buto nuomininkai ir vykdė nuomininko pareigas. Atsakovai įrašyti į asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą sąrašą, jie taip pat atitinka ir kitas LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatyme nustatytas sąlygas, ieškovė atsakovų teisės į socialinį būstą neginčija, todėl neteisėto patalpų užėmimo faktas savaime nėra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų. Ginčo butą atsakovai jau daugiau kaip dešimt metų laiko savo namais ir jame realiai gyvena, jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgiję ir turėdami neįgalumą bei gyvendami iš pensijų neturi galimybės įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, atsakovai ginčo buto adresą visuose dokumentuose nurodo kaip savo namų adresą. Teismas sprendė, kad atsakovai, ilgą laiką gyvenę ginčo bute, galėjo turėti lūkesčių ir ateityje jame gyventi, kadangi ieškovė sudarė sąlygas atsirasti atsakovų lūkesčiams ginčo buto atžvilgiu: ieškovė daugiau kaip dešimt metų nesirūpino ginčo butu, jo neremontavo, atsakovams 2012-09-06 raštu teikė informaciją apie jų teisę į socialinio būsto pagerinimą, nors toks būstas atsakovas net nebuvo suteiktas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į jų socialinį statusą, sveikatos būklę, iš esmės pažeistų jų interesus, o iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesais ir nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Nors ieškovė reikalavimą grindė faktu, kad šis būstas yra reikalingas kitiems eilėje įsiregistravusiems socialiai remtiniems asmenims, todėl būtų pažeisti ir jų interesai, asmenų lygybės prieš įstatymus principas, tačiau ieškovė šios aplinkybės neįrodė, nenurodė, kurie asmenys galėtų pretenduoti į minėtą gyvenamąją patalpą ir apsiribojo tik deklaratyviais paaiškinimais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog sprendimas nepagrįstas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl naikintinas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo specialiosiomis teisės normomis bei teismų praktika, nenustatė, jog atsakovai atitiktų socialinio būsto nuomininkams keliamus reikalavimus. Ginčo butas priskirtas socialinio būsto fondui ir šių patalpų nuomos sąlygos ir tvarka nustatomos pagal specialų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą. Pagal CK 6.577 ir 6.579 straipsnių nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu. Valstybės paramos būstui išsinuomoti Įstatymo 8 straipsnyje ir 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta asmenų teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą bei socialinio būsto nuomos tvarką laikantis eiliškumo pagal savivaldybės vykdomojoje institucijoje sudarytus sąrašus. Taigi savivaldybės socialinis būstas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei yra įvykdytos visos šios sąlygos: 1) asmuo atitinka imperatyviųjų teisės normų nustatytus reikalavimus; 2) asmuo yra pateikęs prašymą įtraukti į atitinkamą eilę socialiniam būstui gauti; 3) atėjo eilė socialiniam būstui gauti. Teismas nenurodė, kokiu įstatymo pagrindu apeliantė neprivalo laikytis imperatyviųjų įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo atsakovų atžvilgiu. Teismas, nenurodęs, kokiu pagrindu atsakovams nustatė išimtį, pažeidė kitų asmenų teises ir konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą, toks teismo precedentas vertintinas kaip diskriminacinis socialinio būsto laukiančių gyventojų atžvilgiu. Atsakovų įsikėlimas į ginčo būstą yra savavališkas, pažeidžiantis kitų asmenų teisėtus lūkesčius, todėl atsakovų interesai negali būti ginami. Teismas privatų atsakovų interesą suabsoliutino ir iškėlė aukščiau už viešą interesą, t. y. kitų neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys, teises ir teisėtus interesus. Savivaldybei numatyta įstatyminė pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal paskirtį, o nustačius pažeidimus imtis priemonių juos likviduoti.
2. LR CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėti nereikia. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-72-151/2012 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei 2012 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį dėl savivaldybės įpareigojimo sudaryti su ieškove gyvenamosios patalpos, esančios Kalnų g. 45-2, Kaune, nuomos sutartį atmetė, motyvuodamas, jog tam nėra teisinio pagrindo bei nebuvo įrodytas teisėtas naudojimasis minėtomis gyvenamosiomis patalpomis. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas - neteisėtas, savavališkas atsakovų naudojimasis ginčo patalpomis. Tačiau skundžiamą sprendimą priėmęs teismas į šį prejudicinį faktą neatsižvelgė, priėmė nustatytiems faktams prieštaraujantį sprendimą, taip sukurdamas teisinę koliziją dėl ginčo patalpų naudojimo teisėtumo. Be to, esant priimtiems skirtingiems to paties teismo sprendimams, Kauno miesto savivaldybė ne tik kad niekada nebegalės reikšti reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo, bet ji taip pat neturi teisės reikalauti iš atsakovų mokesčio už naudojimąsi patalpomis, prižiūrėti ir remontuoti jas ir neturi jokio teisinio pagrindo šio būsto suteikti atsakovams nuomos pagrindais, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovai neturi teisės sudaryti nuomos sutarties. Todėl nėra aišku, kaip turėtų būti vykdomas ginčijamas teismo sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas. Teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai pritaikė įstatymines normas. Atsakovai sutinka su apelianto teiginiu, kad butas nuosavybės teise priklauso atsakovui, kad savivaldybei išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteikiamas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimus, imtis priemonių jiems likviduoti, taip ginant gyventojų interesus. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog byloje yra sprendžiamas asmenų su negalia iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, klausimas, todėl sprendžiant dėl tokių asmenų iškeldinimo, nepakanka vien turėti teismo sprendimą, kuriuo atsisakyta įpareigoti savivaldybę sudaryti ginčo buto nuomos sutartį su atsakovais. Šiuo atveju yra reikšminga, ar toks neįgalių asmenų iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra proporcingas siekiamam tikslui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai įvykdė tris pirmąsias Valstybės paramos įstatymo numatytas sąlygas socialinio būsto nuomai (jie turi teisę į socialinį būstą, padavė prašymą ir dokumentus, yra įtraukti į sąrašą socialiniam būstui išnuomoti), neįvykdyta yra tik ketvirtoji sąlyga, numatanti, kad nuomos sutartis yra sudaroma atėjus eilei. Atsakovai nuo 2010-01-06 įrašyti į šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, t. y. Neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys, sąrašą ir buvo įtraukti 421 numeriu, todėl atsakovų šeimos teisė į socialinį būstą nenuginčyta, nes apelianto atsakingų pareigūnų sprendimu yra konstatuota, jog atsakovų šeima atitinka įstatymo reikalavimus ir gali pretenduoti į socialinį būstą, tik teisę į socialinio būsto nuomą įgyvendino nesilaikius socialinio būsto patalpų suteikimo eiliškumo ir nesudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ,,būsto“ sąvokos išaiškinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme, formuoja praktiką, pagal kurią, sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti ribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Tokiose bylose svarbu nustatyti, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Atsakovai gyvenamąją vietą ginčo bute yra deklaravę nuo 1998 m. su apeliantės žinia ir sutikimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovai įsikėlė savavališkai ir neteisėtai. Apeliantė turėjo duomenis, kad bute gyvena atsakovai, tačiau jokių aktyvių veiksmų iki 2009 m. nesiėmė, tai patvirtina, kad buto savininkas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Atsakovai bute gyvena daugiau kaip 13 metų, kas rodo, kad juos su ginčo butu sieja pakankami tęstiniai ryšiai, atsakovai suremontavo butą, moka mokesčius, kas rodo, kad jie vykdė ir vykdo nuomininko pareigas. Be to, atsakovų pragyvenimo šaltinis - senatvės ir neįgalumo pensijos, t. y. jie yra neįgalūs ir faktiškai priklausomi nuo valstybės išmokų, todėl viešas interesas reikalauja ginti tokių asmenų teises. Apeliantė nenurodo, kokie asmenys pretenduoja į butą, todėl sunku įvertinti, kurio asmens interesas pažeidžiamesnis. Atsižvelgiant į tai, iškeldinimas iš ginčo patalpų nėra būtinas demokratinės visuomenės interesais ir nėra proporcingas siekiamam tikslui, o atsakovai turi teisę į būsto neliečiamybę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės negali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą.
Dėl teisės į socialinį būstą ir interesų pusiausvyros sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš gyvenamojo būsto
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės pareikštą ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto, sprendė, kad jų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, atsižvelgiant į atsakovų socialinį statusą ir sveikatos būklę (asmenys su negalia), iš esmės pažeistų jų interesus, todėl atsakovų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija tokią teismo išvadą, nurodydama, kad tokiu būdu pažeidžiami imperatyvių įstatymų reikalavimai dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo, savivaldybė negali vykdyti jai įstatymais priskirtų funkcijų dėl socialinio būsto fondo sudarymo, taip pat pažeidžiami asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, teisės bei teisėti interesai, pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas. Tačiau šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurios esmė yra ta, kad siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, išaiškino, kad sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2011). Be to, buvo nurodyta, kad tokiose bylose būtina atsakyti į klausimą, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, savivaldybės, kaip socialinio būsto savininko, elgesį administruojant socialinius būstus.
CPK 4 straipsnyje numatyta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; kt.). Byloje taikyto precedento ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės yra labai panašios. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis būtent šiais suformuotos teismų praktikos reikalavimais, ir nustatęs, kad atsakovai ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę nuo 1998 metų (beje su ieškovės žinia), visą šį laiką rūpinosi bei prižiūrėjo ginčo butą, jame atliko remontą, moka komunalinius ir kitus mokesčius, o ieškovė, būdama savininke, šių pareigų nevykdė daugiau kaip 10 metų, be to, atsakovams nustatytas neįgalumas, o atsakovui V. J. K. ir nuolatinės slaugos poreikis, jie kitos gyvenamosios patalpos neturi, o jų turtinė padėtis nesudaro galimybių ją įsigyti ar išsinuomoti, pagrįstai nurodytų aplinkybių pagrindu sprendė, kad iškeldinimas šiuo atveju būtų neproporcinga ir atsakovų teisę į būsto neliečiamybę esmingai pažeidžianti priemonė, neatitinkanti demokratinės visuomenės tikslų.
Nors nurodyta teismų praktika yra suformuota iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bylose, ginant viešą interesą, t. y. nepilnamečių vaikų interesus, tačiau šiuo atvejų žmonių su negalia interesų gynimas taip pat yra viešo intereso sfera. Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d., taip pat numato, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą. Būtent dėl nustatyto neįgalumo lygio atsakovai yra įgiję teisę į socialinį būstą Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas neigalumą apibrėžia kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradusį ilgalaikį sveikatos būklės pablogėjimą, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimą (2 straipsnio 6 dalis), o neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis (3 straipsnio 7 punktas). Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatyme, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų greta savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymo ir jo remonto, socialinio būsto nuomos yra numatyta ir kita savivaldybės funkcija, t. y. sąlygų savivaldybės teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 14, 15 punktai), kas įpareigoja ieškovę savo veikloje derinti šių funkcijų vykdymą ir patvirtina neįgalių asmenų teisių gynimo ir jų užtikrinimo svarbą.
Ieškovės argumentai, kad šis būstas yra reikalingas kitiems eilėje įsiregistravusiems socialiai remtiniems asmenims, todėl ieškinį atmetus bus pažeisti ir jų interesai, asmenų lygybės prieš įstatymus principas, negali būti tinkamai įvertinti, kadangi interesų pusiausvyra galėtų būti nustatyta tik turint konkrečius duomenis, kurie asmenys galėtų pretenduoti į minėtą gyvenamąją patalpą, o abstraktūs ir deklaratyvūs ieškovės paaiškinimai tokios galimybės nesudaro. Be to, tai turėtų būti sprendžiama Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nustatyta tvarka.
Dėl kitoje byloje nustatyto prejudicinio fako, kuriuo konstatuota, kad atsakovai neturi teisės sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-72-151/2012 pagal ieškovų G. K. ir V. J. K. (atsakovų nagrinėjamoje byloje) ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei 2012 m. sausio 30 d. sprendimu atmetė jų ieškinį dėl savivaldybės įpareigojimo sudaryti ginčo gyvenamosios patalpos sutartį. Teismo sprendimu buvo nustatytas atsakovų savavališkas naudojimais patalpomis, t. y. nustatyta, kad atsakovai neturi teisės sudaryti nuomos sutartį, o ginčijamu teismo sprendimu nebuvo atsižvelgta į šį prejudicinį faktą ir priimtas priešingas teismo sprendimas, dėl ko ieškovė nebegalės reikšti reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo, neturės teisės reikalauti mokesčio už naudojimąsi patalpomis ir neturės teisinio pagrindo šį būstą išnuomoti atsakovams. Pažymėtina, kad ieškovų V. J. K. ir G. K. ieškinys atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-72-151/2012 buvo reiškiamas tam tikru pagrindu (įrodinėjant buvus pagrindinės nuomininkės šeimos nariu, subnuomos, faktiškai susiklosčiusių nuomos santykių) pagrindu, tačiau šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas apskritai dėl ieškovų teisės į nuomą, kaip tokios. Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, jog nėra teisinio pagrindo sudaryti su atsakovais nuomos sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalį sprendimą išnuomoti socialinį būstą priima savivaldybės vykdomoji institucija. Taigi tai nėra teismo kompetencija, jis spręstinas nurodyto įstatymo nustatyta tvarka. Be to, iškeldinimas galimas suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Todėl darytina išvada, kad tarp priimtų teismo sprendimų esminio prieštaravimo nėra. Beje, tokia pati teisinė situacija, kuomet byloje buvo netenkintas šalies reikalavimas įpareigoti savivaldybę sudaryti nuomos sutartį, tačiau asmenys nebuvo iškeldinti, buvo vertinta ir nurodyto, šioje byloje taikyto precedento byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą