- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-676-798/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nordika prekybos slėnis“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0067/2021e pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nordika prekybos slėnis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kesko Senukai Lithuania“ dėl skolos, kitų mokėjimų, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nordika prekybos slėnis“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ 601 377,06 Eur skolą, kurią sudaro 580 940,30 Eur nuomos mokestis ir 20 436,76 Eur kiti mokėjimai pagal Nuomos sutartį, 127 651,37 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo pranešimo apie arbitražą dienos iki visiško skolos sumokėjimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Nordika prekybos slėnis“ (nuomotojas) ir UAB „Kesko Senukai Lithuania“ (nuomininkas) sudarė 2014 m. rugsėjo 26 d. prekybos paskirties patalpų nuomos sutartį dešimties metų laikotarpiui (toliau – ir Nuomos sutartis). Ieškovė, atsižvelgusi į atitinkamais laikotarpiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais paskelbtus karantinus dėl COVID-19 epidemijos ir su juo susijusius ribojimus, vienašališkai nusistatė atsiskaitymo už išnuomotas patalpas schemą. Ieškovė nurodė, kad karantinai dėl koronaviruso epidemijos neturėjo įtakos atsakovės veiklai ieškovės išnuomotose patalpose. Ribojimai buvo taikomi tik vienai iš UAB „Kesko Senukai Lithuania“ veiklos formų – mažmeninei prekybai fizinėse prekybos vietose, o kita atsakovės veikla išnuomotose patalpose: sandėliavimo, prekių laikymo, prekybos iš prekybos sandėlio ir salės per atsiėmimo punktus lauke, „Statybų duona“ zonoje, t. y. internetinė ir telefoninė prekyba, prekes pristatant kurjeriams pirkėjų nurodytais adresais bei pan., buvo vykdoma. 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje taikyti prekybos ribojimai neigiamos įtakos atsakovės verslui neturėjo. Priešingai, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ gavo pajamų daugiau nei ne karantino metu. Taigi, visą karantino laikotarpį atsakovė galėjo naudotis išnuomotomis patalpomis pagal paskirtį ir jomis naudojimosi, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.487 straipsnis netaikomas. Taip pat nėra pagrindo taikyti Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunktį, CK nuostatas dėl force majeure aplinkybių (CK 6.212 straipsnis), be kita ko, dėl pasikeitusių aplinkybių (CK 6.204 straipsnis), nes atsakovei netapo sudėtingiau vykdyti Nuomos sutartį, ji veiklą vykdė ir gavo pajamas, atitinkamai galėjo vykdyti prievoles ieškovei pagal Nuomos sutartį.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog karantino ribojimų objektas buvo ne išnuomotos patalpos, o atitinkamais laikotarpiais nustatyti atsakovės veiklos draudimai bei apribojimai išnuomotose patalpose. Dėl to, kad negalėjo naudoti pagal paskirtų išnuomotų arba jas naudojo ribotai, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ neturi pareigos mokėti daugiau nuomos mokesčio nei yra sumokėjusi. Ekspertės įžvalgose padaryta išvada, kad per abu karantino laikotarpius parduotuvėje, esančioje Vilniuje, Vikingų g. 3 A, atsakovė prarado 380 000 klientų. Toks klientų srauto sumažėjimas neišvengiamai turės neigiamos 2022–2023 kalendorinių metų rinkodaros biudžetui. Ieškovė ignoruoja karantino sąlygotus draudimus bei ribojimus ir nenori prisiimti jokios rizikos dėl situacijos, kai nuomininkas negalėjo vykdyti Nuomos sutarties, t. y. nevykdė mažmeninės prekybos fizinėje parduotuvėje. UAB „Kesko Senukai Lithuania“ pagal CK 6.212 straipsnį turėtų būti atleista nuo atsakomybės už Nuomos sutarties neįvykdymą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pažymose nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 15 d. bei nuo 2021 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d. egzistavo force majeure aplinkybės dėl uždraustų veiklų parduotuvėse. Ieškovė klaidingai teigia, kad ginčo laikotarpiais mažmeninė prekyba nebuvo draudžiama, todėl atsakovė galėjo priiminėti užsakymus telefonu, internetu ir išdavinėti prekes jų atsiėmimo punktuose. Pirmojo karantino negalima tapatinti su kitais, nes jis buvo paskelbtas itin greitai ir verslas neturėjo jokių galimybių pasiruošti. Pirmo karantino metu (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 14 d.) buvo taikyti labai griežti reikalavimai ir visiškai uždraustos veiklos. Vėliau veikla nuomojamose patalpose galėjo būti vykdoma tik laikantis griežių reikalavimų. Antro karantino metu (nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d.) atsakovė irgi negalėjo naudotis išnuomotomis patalpomis. Nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. liepos 1 d. atsakovės veikla nuomojamose patalpose buvo leidžiama su nustatytais ribojimais.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus komercinis arbitražo teismas 2022 m. kovo 4 d. sprendimu priteisė ieškovei UAB „Nordika prekybos slėnis“ iš atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ 601 377,06 Eur skolos (580 940,30 Eur nuomos mokesčio ir 20 436,76 Eur kitų mokėjimų) ir 34 421,59 Eur delspinigių pagal Nuomos sutartį, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (635 798,65 Eur), skaičiuojamų nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 58 166,42 Eur arbitražinių išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių ir pareigų juose teisinio kvalifikavimo
4. Arbitražo teismas nustatė, kad šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų prekybos paskirties patalpų nuomos sutartį. Byloje nėra ginčo dėl Nuomos sutarties teisinės kvalifikacijos. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, kaip, pavyzdžiui, žemės nuomos, todėl šiems nuomos teisiniams santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos. Nuomos sutartis yra laikoma konsensualinė (CK 6.477 straipsnio 1 dalis), dvišale (CK 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.483-6.495 straipsniai) ir atlygintine (CK 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.487 straipsnis). Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad nuomos sutartis sukuria daiktino turtinio pobūdžio prievolę (Mikelėnas, V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 78), nuoma pagal CK turi ne prievolinį, o daiktinį pobūdį (Maliukas, M. Ilgalaikės nuomos ir nuomos sutarties institutų suderinimo problemos. Teisė, 2012, p. 113), nuoma, kaip prievolinės teisės institutas, turi daiktinėms teisėms būdingų požymių, nes nuomos santykių turinys apima ne tik naudojimąsi, bet ir daikto valdymą (Ambrasienė, D., et al. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009, p. 384), taip pat pažymima, kad nuomos teisiniai santykiai turi tiek daiktinis, tiek prievolinės teisės bruožų (Sakavičius, J. Turto patikėjimo teisė ir jos ypatumai Lietuvos civilinėje teisėje. Socialinių mokslų studijos, 2011, 3, p. 47).
5. Atsižvelgiant į nuomos sutarties daiktinį pobūdį, pagrindinė nuomotojo pareiga – perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2012). Taigi, nuomotojas turi pareigą perduoti sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą nuomininkui valdyti ir naudotis. Šios nuomotojo daiktinio pobūdžio pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir nesibaigia turtą perdavus nuomininkui, bet išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1. dalis). CK 6.485 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies trukdo naudotis daiktu pagal paskirtį net ir tais atvejais, kai nuomotojas, sudarydamas sutartį, apie juos nežinojo. Nuomotojui tenka atsakyti už daikto tinkamumą naudoti pagal paskirtį, išskyrus CK 6.483 straipsnio 2 dalyje ir 6.485 straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, t. y. nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo.
6. Tinkamos kokybės daikto perdavimas reiškia, kad perduotas daiktas turi būti be trūkumų, kurie trukdytų visiškai ar iš dalies naudotis daiktu pagal paskirtį. Nekvestionuotina, jog nuomotojo pareiga užtikrinti daikto kokybę apima ir teisinių kliūčių, susijusių su nuomos sutarties objekto valdymu ir naudojimosi juo, pašalinimu, tačiau ši pareiga išimtinai sietina su tomis aplinkybėmis, už kurias nuomotojas gali būti laikomas atsakingas ir kurios patenka į jo kontrolės sritį. Pavyzdžiui, CK 6.486 straipsnio 2 dalis numato, kad nuomotojas prieš nuomos sutarties sudarymą privalo pranešti nuomininkui visas trečiųjų asmenų teises į tą daiktą (įkeitimą, servitutą, uzufruktą ir kt.). Jeigu nuomotojas šios pareigos neįvykdė, nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Akivaizdu, kad nuo nuomotojo, kaip daikto savininko, sprendimų arba kitų su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių priklauso trečiųjų asmenų teisės į išnuomojamą daiktą, todėl jeigu atitinkamos trečiųjų asmenų teisės trukdo nuomininkui valdyti nuomos sutarties objektą ir / ar juo naudotis, nuomotojui tenka atsakomybė už pareigos užtikrinti daikto kokybę pažeidimą.
7. Lietuvos teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad nuomotojo pareiga suteikti turtą nuomininkui, kad šis juo galėtų naudotis pagal paskirtį ir daikto būklė atitiktų šią paskirtį, nepasibaigia daikto perdavimu nuomininkui, o išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis), todėl ši prievolė turi garantinį pobūdį ir lemia nuomotojo atsakomybės už šios prievolės nevykdymą ypatumus. Nuomotojo atsakomybė gali atsirasti ir už mažiausius nuomojamo daikto trūkumus, jeigu jie trukdo nuomininkui naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojas atsako už trūkumus, atsiradusius iki sutarties sudarymo, o ne vėliau. Atsakomybė atsiranda, jeigu nuomotojas ir nežinojo apie trūkumus, tai reiškia, kad jis tokiu atveju atsako už daikto paslėptus trūkumus (atsakomybė be kaltės rizikos pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2008). Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos ir ką nustato CK 6.485 straipsnio 1 dalis, nuomotojo atsakomybė už nuomotojo daikto trūkumus gali atsirasti ir tais atvejais, kai nuomotojas apie juos nežinojo, tačiau aplinkybės, su kuriomis siejamas konkrečių trūkumų faktas, turi egzistuoti iki nuomos sutarties sudarymo.
8. CK 6.485 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuomotojo riziką, susijusią su atsakomybe už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį. Ši teisės norma taip pat apibrėžia nuomotojo pagal nuomos sutarti prisiimamos rizikos ribas, kurios yra išimtinai susijusios su perduodamu pagal nuomos sutarti objektu, t, y. kad nuomininkas galėtų valdyti daiktą ir juo naudotis pagal jo paskirtį ir kitas nuomos sutartimi nustatytas sąlygas. Iš kitos pusės visa kita rizika, kuri nėra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su nuomojamo daikto paskirtimi ir savybėmis, tenka nuomininkui. Šis Įstatymu nustatytas rizikos tarp nuomotojo ir nuomininko paskirstymas turi esminę reikšmę aiškinant konkrečios nuomos sutarties sąlygas, nebent pačioje nuomos sutartyje šalys yra susitarusios neigiamų aplinkybių poveikio riziką paskirstyti kitaip.
9. Nuomos sutarties esmę sudarančių daikto valdymo ir naudojimosi teisių prievolių teisės nuostatos neapibrėžia, todėl šios teisės turi būti aiškinamos vadovaujantis daiktine teise. Valdymas, kaip prievolinės teisės elementas, yra suprantamas, kaip teisi daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį, o naudojimosi teisė reiškia naudos gavimą iš daikto arba kitaip tariant, naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti (Baranauskas, E., Daiktinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010, p. 37–44, 57–60). Nuomos sutarties kontekste nuomotojo pareigą perduoti daiktą apima veiksmai, kurie reikalingi faktiškai atlikti nuomos sutarties objekto perdavimą nuomininkui bei pašalinti bet kokias nuomininko valdymo teisės kliūtis tam, kad nuomininkas galėtų įgyvendinti naudojimosi išsinuomotu daiktu teisę.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčų, pirma, kad pagal Nuomos sutartį ieškovė (nuomotojas) perdavė atsakovei (nuomininkui) valdymo ir naudojimosi teises į prekybos paskirties patalpas ir šias teises atsakovė išlaikė (patalpas valdė ir jomis naudojosi) visą ginčo laikotarpį bei šios arbitražo bylos nagrinėjimo metu. Antra, jog po Nuomos sutarties sudarymo ir patalpų perdavimo atsirado kokie nors išnuomoto daikto trūkumai, už kuriuos atsakinga ieškovė (nuomotojas). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta pažeidimų, susijusių su nuomotojo pareiga užtikrinti, kad nuomininkas galėtų valdyti ir naudotis Nuomos sutarties sąlygas bei paskirtį atitinkančios būklės daiktu. Tai pat nenustatyta, kad Nuomos sutarties sudarymo arba jos vykdymo metu atsakovė kėlė klausimą dėl Nuomos sutarties objektą sudarančių prekybos patalpų trūkumų. Teismas konstatavo, jog nenustačius, kad ieškovė nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą užtikrinti daikto tinkamumą naudoti pagal paskirtį, nuomotojo atsakomybė šiame kontekste yra negalima.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad CK 6.483 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.485 straipsnio l dalyje nuomotojui įtvirtinta rizika, susijusi su atsakomybe už išnuomoto daikto trūkumus, tarp šalių kilusio ginčo atveju, nėra tapusi tikrove, t. y. Nuomos sutartį sudarančio objekto paskirtis išliko nepakitusi visą ginčo laikotarpį, ieškovei (nuomotojui) atsakomybė už daikto trūkumus objektyviai neįmanoma. Ginčo atveju nenustatyti jokie su Nuomos sutarties objektą sudarančių patalpų paskirtimi ar kitomis jų savybėmis susiję trūkumai, už kuriuos gali būti laikomas atsakingu nuomotojas (ieškovė). Atsakovė pagal Nuomos sutartį visą nuomos laikotarpį turėjo teisę valdyti patalpas ir jomis naudotis. Todėl visa kita rizika, kuri nėra susijusi su nuomojamo daikto paskirties ar kitų savybių pasikeitimu, teko atsakovei (nuomininkui), nebent Nuomos sutartyje šalys susitarė dėl kitokių rizikos paskirstymo taisyklių.
12. Arbitražo teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti nuomos mokestį ir kitas susijusias sumas pagal Nuomos sutartį. Ieškovė teigia, kad atsakovė nesumokėjo nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį. Atsakovė teigia, jog dėl koronaviruso paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir su COVID-19 pandemija susijusių ribojimų, turi būti atleista nuo nuomos mokesčio / kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį mokėjimo arba nuomos mokestis / kiti mokėjimai pagal Nuomos sutartį turi būti atitinkamai sumažinti. Atsakovės pozicija grindžiama: a) Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčiu; b) nenugalimos jėgos aplinkybėmis (CK 6.212 straipsnis); c) pasikeitusių aplinkybių institutu (CK 6.204 straipsnis); d) CK 6.487 straipsniu, įtvirtinančiu teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį. Teismas nusprendė atskirai pasisakyti dėl atsakovės nurodytų nuomos mokesčio mažinimo ar atleidimo nuo jo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčio aiškinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų nutarimų dėl paskelbtų karantinų kontekste
13. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvestas karantino režimas. Šio nutarimo 3.2.7 papunktyje nurodyta, kad draudžiama bet kokia parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, taip pat turgaviečių veikla, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių pardavimą. Šis draudimas netaikytas internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos gyventojams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 222 patikslintas minėtas draudimas, nurodant, jog jis netaikomas internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose, laikantis higienos reikalavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 314 dar kartą pakeistas ribojimų mastas – uždrausta parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių pardavimo veikla, taip pat turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų, išskyrus maisto, veikla; nedraudžiama teikti finansines paslaugas, kai jos teikiamos maisto prekių parduotuvėse, prekybos ir (arba) pramogų centruose, taip pat draudimas netaikomas internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose, laikantis higienos reikalavimų. Nurodyti nustatyti ribojimai buvo sušvelninti Vyriausybės 2020 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 345, kuriuo uždrausta parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus, maisto, veterinarijos, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių pardavimo veikla, taip pat turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų, išskyrus maisto, veikla. Nedraudžiama teikti finansines paslaugas ir kvalifikuotų patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjų sudarytų kvalifikuotų sertifikatų išdavimo paslaugas maisto prekių parduotuvėse, prekybos ir (arba) pramogų centruose. Draudimas taip pat netaikytas augalų, skirtų sodinti, sėklų, trąšų prekybai lauko sąlygomis atskirose, tokių prekių prekybai skirtose stacionariose ir specializuotose prekybos vietose, internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose, laikantis higienos reikalavimų. Dar kartą prekybos ribojimai buvo sušvelninti Vyriausybės 2020 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 371, kuriuo uždrausta parduotuvių, įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose, turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų veikla, tačiau šis draudimas netaikomas parduotuvėms (įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose), į kurių patalpas patekti įrengtas atskiras tiesioginis įėjimas iš lauko ir kurių patalpose ribojamas pirkėjų ir kitų lankytojų srautas – turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 10 kv. m. vienam pirkėjui tenkantis prekybos plotas arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas pirkėjas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 398 dar kartą buvo pakeitė 3.2.7 papunktyje nustatytus ribojimus, pažymint, jog draudimas parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų veiklai netaikomas parduotuvėms, kioskams, kurių patalpose, teritorijose ir (ar) šalia jų ribojamas pirkėjų ir kitų lankytojų (pirkėjų) srautas – turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 10 kv. m vienam pirkėjui tenkantis prekybos plotas arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas pirkėjas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 428 patikslino, kad leidžiama parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešųjų prekybos vietų veikla, jeigu užtikrinamas ne mažesnis kaip 10 kv. m vienam pirkėjui tenkantis prekybos plotas arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas pirkėjas. Galiausiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 515 4.2.1 papunktyje buvo nustatyta, jog paslaugos teikiamos, prekyba viešose prekybos vietose bei veikla laisvalaikio ir pramogų vietose vykdoma užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimu nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 579 karantinas Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas.
14. Teismas konstatavo, kad pirmo (pradinio) karantino laikotarpiu (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 7 d.) atsakovės prekybos paskirties veikla Nuomos sutarties objekte nebuvo iš esmės ribojama, nes buvo leidžiama vykdyti internetinę prekybą ir veiklą, kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims arba atsiimamos atsiėmimo punktuose. Nuo 2020 m. balandžio 8 d. atsakovei papildomai leista vykdyti veiklą, susijusią su augalų, skirtų sodinti, sėklų, trąšų prekybai lauko sąlygomis atskirose, tokių prekių prekybai skirtose stacionariose ir specializuotose prekybos vietose. Nuo 2020 m. balandžio 15 d. atsakovei buvo leidžiama veikla patalpose, turinčiose atskirą įėjimą iš lauko į Nuomos sutarties objektą sudarančias patalpas, ribojant pirkėjų ir kitų lankytojų srautas – užtikrinant ne mažesnį kaip 10 kv. m vienam pirkėjui tenkantį prekybos plotą. Nuo 2020 m. balandžio 23 d, neliko reikalavimo dėl atskiro tiesioginio įėjimo iš lauko, todėl atsakovė galėjo vykdyti veiklą išnuomotose patalpose, užtikrinant ne mažesnį kaip 10 kv. m vienam pirkėjui tenkantį prekybos plotą. Šie ribojimai buvo panaikinti 2020 m. birželio 1 d.
15. Taip pat teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00.00 val. įvedė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantino (antro) režimą. Šio Nutarimo 2.2.2 papunktyje buvo nustatyta, jog parduotuvėse, prekybos centruose, turgavietėse ir kitose viešose prekybos vietose ir teritorijose šalia jų turi būti užtikrinamas 10 kv. m prekybos plotas vienam lankytojui arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas asmuo ir užtikrinamos kitos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytos asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygos. Karantino režimo galiojimo laikotarpiu buvo įvesti įvairaus pobūdžio bei masto apribojimai parduotuvių, prekybos centrų veiklai, tačiau draudimai nebuvo taikomi internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos nurodytu adresu ar atsiimamos atsiėmimo punktuose. Ši nuostata dėl ploto užtikrinimo vienam pirkėjui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1364 buvo pakeista, nurodant, kad parduotuvėse, prekybos centruose, turgavietėse ir kitose viešose prekybos vietose ir teritorijose šalia jų turi būti užtikrinamas 15 kv. m prekybos plotas (kai visas prekybos plotas yra 10 000 kv. m arba mažesnis) arba 30 kv. m prekybos plotas (kai visas prekybos plotas yra didesnis nei 10 000 kv. m) vienam lankytojui arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas asmuo ir užtikrinamos kitos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytos asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygos. Šalia parduotuvių, prekybos centrų, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse leidžiama užimti ne daugiau kaip 20 proc. visų transporto priemonėms skirtų stovėjimo vietų, neįskaičiuojant darbuotojams bei neįgaliesiems skirtų transporto priemonių stovėjimo vietų. Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2020 m. gruodžio 14 d, nutarimu Nr. 1418 nuo 2020 m. gruodžio 16 d. buvo uždrausta parduotuvių, įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla. Šis draudimas netaikytas parduotuvėms (įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose), kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, pašarų gyvūnams, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių pardavimas, taip pat internetinei prekybai ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 146 nuo 2021 m. kovo 15 d. leista veikti parduotuvėms ir paviljonams (išskyrus paviljonų kompleksus su dengtu stogu, esančius turgavietėse), turintiems tiesioginį įėjimą iš lauko klientams arba atskirą įėjimą, kuriuo naudojasi tik tos parduotuvės ar paviljono klientai, ir kioskams. Remiantis Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 229 nuo 2021 m. gegužės 3 d. parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla buvo organizuojama užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas ir laikantis reikalavimo užtikrinti 20 kv. m. prekybos plotą vienam lankytojui. Galiausiai Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 385 buvo nustatyta, jog nuo 2021 m. birželio l d. parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla organizuojama užtikrinant 10 kv. m prekybos plotą vienam lankytojui (išskyrus atvejus, kai aptarnaujami tik asmenys, turintys galimybių pasą) arba vienu metu aptarnaujant ne daugiau kaip vieną asmenį ir užtikrinant kitas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas.
16. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 paskelbto karantino laikotarpiu atsakovei buvo leidžiama prekybinė veikla, ribojant lankytojų srautus: nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. gruodžio 8 d. turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 10 kv. m plotas vienam lankytojui; nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 15 d. – 15 kv. m plotas vienam lankytojui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1418 paskelbto karantino nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d. laikotarpiu atsakovės prekybos paskirties veikla Nuomos sutarties objekte buvo iš esmės ribojama, jame leidžiant vykdyti internetinę prekybą ir veiklą, kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nuomojamose patalpose iki 2020 m. gruodžio 16 d. įsirengė maisto zoną, nes nebuvo taikomas draudimas prekybai maisto prekėmis. Atsakovei, turėjusiai atskirą įėjimą į Nuomos sutarties objektą sudarančias patalpas iš lauko, nuo 2021 m. kovo 15 d. buvo leidžiama prekybinė veikla, ribojant pirkėjų ir kitų lankytojų srautus – užtikrinant ne mažesnį kaip 20 kv. m vienam lankytojui tenkantį prekybos plotą. Nuo 2021 m. gegužės 3 d. nebeliko reikalavimo dėl atskiro tiesioginio įėjimo iš lauko, todėl atsakovė galėjo vykdyti savo veiklą, užtikrinant ne mažesnį kaip 20 kv. m vienam lankytojui tenkantį prekybos plotą. Galiausiai nuo 2021 m. birželio 1 d. UAB „Kesko Senukai Lithuania“ leidžiama vykdyti prekybą prekybos salėje, užtikrinant 10 kv. m prekybos plotą vienam lankytojui, išskyrus atvejus, kai aptarnaujami galimybių pasą turintys asmenys.
17. Teismas padarė išvadą, kad visų karantino ribojimų rizika tenka UAB „Kesko Senukai Lithuania“, nes visais Vyriausybės nutarimais įvestas karantino režimas buvo nukreiptas ne į atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ teisę valdyti ir naudoti Nuomos sutarties objektą, o jos prekybinę veiklą.
18. CK 6.483 straipsnio 1 dalis ir 6.485 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuomotojo riziką, susijusią su atsakomybe už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį. Kitaip tariant, nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Remiantis šiomis teisės normomis, nuomotojo pagal nuomos sutartį prisiimamos rizikos ribos yra išimtinai susijusios su perduodamu pagal nuomos sutartį objektu, t. y., kad nuomininkas galėtų valdyti daiktą ir juo naudotis pagal jo paskirtį ir kitas nuomos sutartimi nustatytas sąlygas. Visa kita rizika, kuri nėra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su nuomojamo daikto paskirtimi ir savybėmis, tenka nuomininkui. Išimtis iš šios taisyklės yra atvejai, kada konkrečiomis nuomos sutarties sąlygomis šalys šią riziką paskirsto kitaip.
19. Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunktyje šalys susitarė, kad nuomos mokestis ir kiti mokėjimai pagal šią Sutartį nemokami už laikotarpį, kai Nuomininkas negali naudotis Patalpomis pagal šioje Sutartyje numatytą paskirtį dėl Nuomotojo kaltės, taip pat už laikotarpį, kai Nuomininkas negali naudotis Patalpomis pagal šioje Sutartyje nurodytą paskirtį dėl nuomotojo vykdomų patalpų remonto darbų, dėl gedimų arba žalos patalpose likvidavimo, taip pat dėl avarijų ar gedimų patalpose (išskyrus gedimus, atsiradusius dėl nuomininko kaltės arba dėl nuo jo priklausančių priežasčių) likvidavimo arba dėl force majeure aplinkybių, taip pat dėl kitų aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako. Jei nuomininkas negalėtų naudotis kuria nors patalpų dalimi, ar jei toks naudojimasis būtų apribotas dėl šiame punkte nurodytų priežasčių. Nuomos mokestis atitinkamai mažinamas.
20. Teismas vertino, kad Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčio nuostata, numatanti, kad nuomos mokestis ir kiti mokėjimai pagal šią Sutartį nemokami už laikotarpį, kai nuomininkas negali naudotis patalpomis pagal šioje Sutartyje numatytą paskirtį <..> taip pat dėl kitų aplinkybių, už kurias Nuomininkas neatsako <... > turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į tai, jog ieškovės kaip nuomotojos prievolė yra daiktinio pobūdžio, t. y. ji privalo perduoti nuomos objektą (daiktą) atsakovei valdyti ir juo naudotis tokios būklės, kad būtų galima jį naudoti pagal paskirtį. Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunktyje numatyta nuomininko teisė reikalauti sumažinti nuomos mokestį ar jo apskritai nemokėti gali būti įgyvendinta tik tuomet, jeigu Nuomos sutarties objektą sudarančiomis patalpomis negalima naudotis dėl jų trūkumų, susijusių su daikto savybėmis, tačiau ne tais atvejais, kai nuomininko veikla patalpose yra ribojama dėl aplinkybių, dėl kurių nuomotojas nėra atsakingas. Skirtingu Nuomos sutarties laikotarpiu egzistavęs negalėjimas naudotis Nuomos sutarties objektą sudarančiomis patalpomis buvo nulemtas ne daikto savybių, o išoriniu į šalių sutartinius santykius neinkorporuotu veiksniu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais paskelbtu karantinu. Todėl atsakovei, turinčiai valdymo ir naudojimosi teises į Nuomos sutarties objektą, turėtų tekti rizika, susijusi su aplinkybėmis, atsiradusiomis nepriklausomai nuo Nuomos sutarties šalių valios.
21. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų dėl su karantinu susijusių ribojimų priėmimo metu būtent atsakovė valdė nuomojamą daiktą ir juo naudojosi, nusprendė, jog būtent UAB „Kesko Senukai Lithuania“ tenka nustatytų ribojimų rizika. Nuomos sutartis, kaip teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovė įgyvendino savo valdymo ir naudojimosi teises, per se (savaime) nevertintinas kaip eliminuojantis UAB „Kesko Senukai Lithuania“ kilusią riziką. Atsakovė, kaip verslo subjektas, priėmusi sprendimą sudaryti Nuomos sutartį net dešimties metų terminui, turėjo įsivertinti skirtingas rizikas, inter alia (be to; be kita ko) ir tas aplinkybes, kurios gali turėti neigiamos įtakos veiklos vykdymui ir kurios nepriklauso nuo šalių valios.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad per visą karantino laikotarpį UAB „Kesko Senukai Lithuania“ turėjo galimybę vykdyti savo veiklą ir ją iš esmės vykdė, valdydama ir naudodama Nuomos sutarties objektą (išnuomotas patalpas). Didesnį ginčo laikotarpį atsakovė turėjo galimybę vykdyti prekybą išnuomotose patalpose, užtikrindama tam tikrą vienam pirkėjui tenkantį prekybos plotą ir įgyvendindama kitas nustatytas ribojančias sąlygas. Tuo laikotarpiu, kai kontaktinė prekybos veikla buvo draudžiama, UAB „Kesko Senukai Lithuania“ naudojo išnuomotas patalpas internetinėje prekyboje ir veikloje, kai prekės pristatomos tiesiogiai asmenims arba jos atsiimamos asmenų specialiuose prekių išdavimo (atsiėmimo) punktuose. Taigi, atsakovė iš esmės įgyvendino iš ieškovės įgytas valdymo ir naudojimo teises į prekybos paskirties patalpas. Šios aplinkybės atsakovė nepaneigė. Šalių sudaryta Nuomos sutartis neįpareigoja ieškovės užtikrinti atitinkamą pirkėjų srautą į atsakovei išnuomotas patalpas ar atitinkamas atsakovės apyvartas. Atsakovė kaip verslo subjektas privalo pati planuoti savo finansų srautus ir prisiimti atitinkamas rizikas.
Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių vertinimo Nuomos sutarties atveju (CK 6.212 straipsnis)
23. Atsakovė pareigos mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį nevykdymą grindžia force majeure aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas vertino, kad UAB „Kesko Senukai Lithuania“ pateiktos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma yra reikšminga iš dalies, t. y. dalyje, kurioje yra nurodyti priimti ir galioję Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai dėl karantino nustatytų tam tikrų ribojimų. Kita pažymoje pateikta informacija neįrodo kiek ribojimai turėjo įtakos atsakovės pareigai mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį.
25. Teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais įvestas karantinas lėmė tam tikrus veiklos ribojimus, tačiau neturėjo jokios įtakos UAB „Kesko Senukai Lithuania“ pareigai mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį. Nėra jokio, nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio tarp šios atsakovės pareigos ir karantino įvestų veiklos apribojimų. Kitaip tariant, dėl karantino įvesti ribojimai nelaikytini nenugalimos jėgos aplinkybe, atleidžiančia nuomininką nuo pareigos mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį. Nuomininko vienašališkai priimti sprendimai visiškai ar iš dalies nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų nėra nenugalimos jėgos pasekmė. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, kad ji neturi finansinių galimybių įvykdyti savo įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog atsakovės pajamos ir pelnas karantino laikotarpiu iš esmės nepakito. Svarbia aplinkybe ginčo kontekste pripažintina ir tai, kad UAB „Kesko Senukai Lithuania“ dalį nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį pripažino ir juos padengė, tačiau dėl likusios sumos išreiškė subjektyvią, konkrečiais įrodymais nepagrįstą poziciją: vienu atveju ji turi būti atleidžiama nuo 100 proc., o kitu atveju būti atleidžiama nuo 50 proc. ar 31 proc. nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį.
Dėl pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo ginčo šalių teisiniams santykiams
26. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovę dėl nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį pakeitimo (pvz., 2020 m. balandžio 10 d. raštas); šalims nepavyko rasti bendrų, jas tenkinančių sprendimų, susijusių su nuomos mokesčiu ir kitais mokėjimais.
27. Teismas vertino, kad turėtų būti vadovaujamasi CK 6.204 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Atsakovė nepasinaudojo CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytu pažeistų teisių gynybos mechanizmu ir nerealizavo savo teisės kreiptis į arbitražo teismą su reikalavimu dėl Nuomos sutarties nutraukimo arba jos sąlygų pakeitimo, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Šalys bendro susitarimo nei dėl Nuomos sutarties pakeitimo, nei dėl jos nutraukimo nepasiekė, tačiau atsakovė nesikreipė į arbitražo teismą, o vienašališkai sustabdė Nuomos sutarties vykdymą.
28. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ nesilaikė CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, teismas nusprendė nepasisakyti, ar tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė Nuomos sutarties šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėjo, kad net ir egzistuojant tokioms aplinkybėms tol, kol šalys nepasiekė konsensuso dėl atitinkamų Nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ar nėra priimtas teismo sprendimas dėl Nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ar šios Sutarties nutraukimo, nukentėjusioji šalis neturi teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Atsakovė priėmė vienašališką sprendimą dėl visiško ar dalinio nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį nemokėjimo, t. y. ji visiškai ar iš dalies sustabdė savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Nuomos sutarties vykdymo pasunkėjimas (šiuo atveju dėl karantino įvedimo ir dėl to taikytų atitinkamų apribojimų) neatleido nuomininkės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ nuo pareigos vykdyti Nuomos sutartį (savaime nesuteikė teisės sustabdyti nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį nemokėjimo). Vadinaisi, net ir atsiradus esminiam sutarties vykdymo suvaržymui, atsakovė turėjo dėti visas įmanomas pastangas ir toliau mokėti nuomos mokestį iki šalys susitartų kitaip arba Nuomos sutartį pakeistų ar ją nutrauktų arbitražo teismas.
Dėl CK 6.487 straipsnio taikymo mažinant nuomos mokestį
29. Atsakovės teigimu, ji (UAB „Kesko Senukai Lithuania“) turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį dėl iš esmės pablogėjusių naudojimosi patalpomis sąlygų. CK 6.487 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, nuomininkas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja.
30. Teismas nenustatė aplinkybių, lėmusių atsakovės visišką ar iš dalies negalėjimą naudotis išsinuomotu daiktu. Todėl nusprendė, jog nėra pagrindo taikyti CK 6.487 straipsnio 1 dalies. Patalpų perdavimo metu ir visą ginčo laikotarpį patalpos buvo tinkamos ir jų naudojimosi sąlygos nebuvo pablogėjusios. Nuomotojas perdavė nuomininkui Nuomos sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą (prekybos paskirties patalpas). Atsakovė įgijo valdymo ir naudojimosi teises į prekybos paskirties patalpas ir šias teises išlaikė visu Nuomos sutarties laikotarpiu. Nuomotojo pagal nuomos sutartį prisiimamos rizikos ribos yra išimtinai susijusios su perduodamu pagal nuomos sutartį objektu, t. y., kad nuomininkas galėtų valdyti daiktą ir juo naudotis pagal jo paskirtį ir kitas nuomos sutartimi nustatytas sąlygas. Visa kita rizika, kuri nėra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su nuomojamo daikto paskirtimi ir savybėmis, tenka nuomininkui (atsakovei), nes šalys Nuomos sutartyje nenustatė rizikos, susijusios su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytais karantino apribojimais, pasiskirstymo sąlygų. Be to, Vyriausybės nutarimais buvo nustatyti ribojimai ne nuomos objektui, o atsakovės veiklai.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį
31. Viena iš pagrindinių nuomininko pareigų yra laiku mokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis). Ši pareiga yra susijusi su nuomos sutarties atlygintinumu. Atitinkamai Nuomos sutarties Specialiųjų sąlygų 5 dalyje šalys susitarė dėl nuomos mokesčio, mokėjimo už komunalines ir kitas paslaugas, taip pat dėl kitų mokėjimų bei kitų išlaidų. Akivaizdu, kad komercinėmis sąlygomis sudaryta negyvenamųjų prekybos paskirties patalpų nuomos sutartimi ieškovė siekė gauti pelno, t. y. išnuomojo atsakovei prekybos centre esančias patalpas ir už tai siekė gauti mokėjimus. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės išrašytų atsakovei sąskaitų faktūrų. Atsakovė kvestionuoja pareigą mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
32. Teismas nustatė, jog atsakovė nesumokėjo 580 940,30 Eur nuomos mokesčio: už 2020 m. balandžio mėn. 151 268,11 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20205262, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. balandžio 6 d.; už 2020 m. gegužės mėn. 111 979,92 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20205334, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. gegužės 6 d.; už 2021 m. sausio mėn. 155 142,73 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20215029, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2021 m. sausio 6 d.; 4 už 2021 m. vasario mėn. 114 205,07 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20215121, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2021 m. vasario 6 d.; už 2021 m. kovo mėn. 48 344,47 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20215188, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2021 m. kovo 6 d. Kiti mokėjimai pagal Nuomos sutartį ir PVM sąskaitas faktūras: nekilnojamojo turto, žemės mokesčio, draudimo, marketingo paslaugų, nuomos mokesčio indeksavimo sudaro 20 436,76 Eur sumą.
33. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo aplinkybės nesudaro jokio teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį ir kitus mokėjimus pagal Nuomos sutartį ar atitinkamai sumažinti šias sumas, ieškovės reikalavimą dėl skolos, kurią sudaro nuomos mokestis ir kiti mokėjimai pagal Nuomos sutartį (iš viso 601 377,06 Eur), tenkino visiškai.
Dėl netesybų
34. Nuomos sutarties Specialiųjų sąlygų 7 dalyje šalys susitarė dėl delspinigių, kurių dydis yra 0,03 proc. nuo uždelstos sumokėti sumos per dieną, jei vėlavimas trunka iki 14 d., ir 0,06 proc., jeigu vėlavimas tęsiasi 14 d. ar daugiau.
35. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovė iš dalies įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus (sumokėjo dalį nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal Nuomos sutartį), taip pat į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nusprendė, jog yra pagrindas mažinti netesybas iki kompensuojamųjų palūkanų, atliekančių minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, funkciją, dydžio, kuris yra įtvirtintas CK 6.210 straipsnyje arba Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme. Kadangi šalys sudarė komercinio pobūdžio negyvenamųjų prekybos paskirties patalpų nuomos sutartį, teismas taikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.
36. Europos centrinio banko nustatyta fiksuotoji palūkanų norma tuo laikotarpiu, kai atsakovė praleido savo piniginių prievolių, terminus buvo 0 proc., todėl Nuomos sutarties kontekste taikytinas 8 proc. dydžio metinis kompensuojamųjų palūkanų dydis. Skaičiuojant kompensuojamąsias palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną, šis dydis yra maždaug 0,022 proc. (8 / 365 = 0,022).
37. Ieškovės prašomus priteisti iš atsakovės 06 proc. (93 970,93 Eur) delspinigių teismas sumažino iki Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatyto kompensuojamųjų palūkanų dydžio (0,022 proc.), t. y. nuo 93 970,93 Eur iki 34 421,59 Eur (2,73 karto (0,06 / 0,022).
Dėl procesinių palūkanų
38. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu ir skaičiuodamas priteistinas procesines palūkanas. Europos Centrinio Banko nustatyta fiksuotoji palūkanų norma pranešimo apie arbitražą metu buvo 0 proc., todėl iš atsakovės priteistina 8 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos skolos ir delspinigių, nuo arbitražo procedūros pradžios (2021 m. gegužės 21 d.) iki arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
39. Skunde atsakovė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą byloje Nr. V-0067/2021e ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos skundo motyvus:
39.1. Skundžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu dėl padarytų itin šiurkščių materialinės teisės normų pažeidimų. Civilinės teisės sistemos iškraipymas, pamatinių civilinės teisės principų paneigimas laikytini nesuderinami su materialine viešąja tvarka.
39.2. Ginčas kilo dėl atsakovės prievolės mokėti už nuomojamas patalpas prekybos centre „Nordika“. Dėl COVID-19 pandemijos buvo paskelbti karantinai, kurių metu Vyriausybė uždraudė mažmeninės prekybos ne maisto produktais veiklą. Dėl to (nustatytų draudimų) UAB „Kesko Senukai Lithuania“ negalėjo išnuomotose patalpose prekiauti ir tokios (pagrindinės) veiklos nevykdė. Kita atsakovės veiklos dalis buvo reikšmingai ribojama. Atsakovė savo teises: nemokėti nuomos mokesčio veiklos draudimo laikotarpiais ir mažinti nuomos mokestį proporcingai jos veiklos ribojimo laikotarpiais grindžia Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčiu, kuriame šalys sulygo, kad nuomos mokestis už patalpas nemokėtinas visiškai arba iš dalies, jei nuomininkas (UAB „Kesko Senukai Lithuania“) negali naudotis patalpomis pagal Nuomos sutartyje numatytą paskirtį. Taip pat atsakovė remiasi Lietuvos civilinės teisės nuostatomis, reguliuojančiomis force majeure aplinkybes (CK 6.212 straipsnis), sutarties pakeitimą frustracijos atveju (CK 6.204 straipsnis) bei nuomą reguliuojančiomis teisės normomis (CK 6.487 straipsnis). Atsakovės pozicija – neturėtų mokėti nuomos mokesčio už nuomojamas patalpas laikotarpiu, kuriuo negalėjo naudotis išnuomotomis patalpomis pagrindinei veiklai vykdyti bei turėtų sumokėti sumažintą nuomos mokestį laikotarpiu, kuriuo naudojimasis išnuomotomis patalpomis buvo apsunkintas (ribojamas). Moksline metodika pagrįsta nepriklausomos ekspertės atlikta ekonominė analizė patvirtina, jog UAB „Kesko Senukai Lithuania“ naudojimasis patalpomis buvo apsunkintas.
39.3. Vilniaus komercinio arbitražo teismas šalių tarpusavio prievolinių santykių pusiausvyrą nustatė ne Nuomos sutarties ir nuomos teisinius santykius, bet valdymą kaip daiktinę teisę reguliuojančių normų kontekste. Skundžiamo sprendimo 4.1 papunktyje „Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių ir pareigų juose teisinio kvalifikavimo“ nurodyta, jog Nuomos sutartis yra itin susijusi su daiktine teise ir šalių tarpusavio santykiai dėl daikto naudojimosi ir nuomininko mokėjimo už tai turi būti suprantami išimtinai per daiktinės teisės prizmę. Atsakovės nuomone, teismas rėmėsi klaidingu prievolinių teisinių nuomos santykių sutapatinimu su daiktine valdymo teise. Nuspręsdamas, kad nuomotojas (ieškovė) atsako vien dėl fizinės nuomojamo daikto būklės, bet visiškai neatsako, jeigu Vyriausybė nutaria uždrausti ar apriboti kokią nors veiklą nuomojamose patalpose, radikaliai iškreipė šalių interesų pusiausvyrą. Visose sprendimo dalyse padaryta klaidinga prielaida, neva prievoliniai nuomos teisiniai santykiai turi būti aiškinami išimtinai vadovaujantis valdymo kaip daiktinės teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
39.4. Teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą, kai Nuomos sutartį sutapatino su daiktine valdymo teise. Dėl to yra iškreipia Lietuvos civilinės teisės sistema ir paneigti pamatiniai civilinės teisės principai. Dėl nepagrįsto prievolinių nuomos teisinių santykių sutapatinimo su daiktine teise, teismas praktiškai paneigė CK 6.212, 6.204 ir 6.487 straipsnių nuostatų taikymą nuomos sutartims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo priešingą šių teisės normų taikymo nuomos sutartims, paveiktoms karantinų draudimais ir ribojimais, praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022). Įstatymų leidėjas labai aiškiai atskyrė skirtingus teisinius santykius, nuomą reglamentuodamas VI knygoje „Prievolių teisė“. Jei įstatymų leidėjas nuomą būtų laikęs daiktine teise, būtų reglamentavęs ją IV knygoje „Daiktinė teisė“, kaip kad jis padarė su, pavyzdžiui, ilgalaike nuoma (lot. emphyteusis). Tačiau įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog nuoma yra prievolė, o ne daiktinė teisė. Šis priskyrimas – daiktinei ar prievolinei – teisei yra reikšmingas nustatant šalių teisių ir pareigų balansą. Todėl iš esmės ydinga ginčo šalių santykius dėl patalpų nuomos kvalifikuoti ir aiškinti ne kaip prievolinius, o kaip daiktinius. Toks Lietuvos civilinės teisės sistemos iškraipymas pažeidžia pamatinį teisėtumo principą (CK 1.5 straipsnis) bei principą ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda). Šiuo atveju atsakovė negalėjo naudotis ginčo patalpomis arba jas naudojo su atitinkamais ribojimais.
39.5. Arbitražo teismas esmės iškreipė šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, kuriuos šalys įgyvendino sudarydamos Nuomos sutartį ir nustatydamos atvejus, kuriais nuomos mokestis nemokamas (Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunktis). Reismas, remiantis prielaida, kad nuomotojas (ieškovė) turi užtikrinti tik išnuomoto daikto fizines tinkamumo naudoti savybes, nusprendė visą riziką dėl imperatyvaus teisinio reguliavimo perkelti nuomininkui (atsakovei). Prielaidos, grindžiamos šiurkščia teisės taikymo klaida, pažeidžia viešąją tvarką ir neturėtų būti toleruojamos.
39.6. Mažesnes apyvartas generuojantiems subjektams valstybė buvo numačiusi paramos schemą, t. y. kompensuodavo dalį nuomos kaštų, bet tik tuo atveju, jei nuomotojas sutikdavo padaryti konkrečią nuolaidą. Taigi, valstybė riziką dėl valstybės pakeistų imperatyvių teisės normų skirstė tarp nuomos sutarčių šalių. Arbitražo teismas tokią riziką perkėlė išimtinai atsakovei, o tai nesuderinama ir su CK 6.62 straipsnio nuostata, įtvirtinančia, kad tokiais atvejais, kai sutarties negalima vykdyti dėl nuo nei vienos iš šalių nepriklausančių aplinkybių – tokiais atvejais kaip nagrinėjamu atveju – nė viena iš šalių negali reikalauti, kad kita įvykdytų sutartį. Arbitražo teismas, užuot vadovavęsis šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisėtumo principais, bendrosiomis prievolių teisės nuostatomis, nuomą reguliuojančiomis normomis, dirbtinai hiperbolizavo valdymo kaip daiktinės teisės turinį ir suteikė Nuomos sutarčiai prasmę, neatitinkančią šalių tikslo, turėto sudarant Nuomos sutartį bei šalių susitarimo, užfiksuoto Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunktyje.
39.7. Komercinių mažmeninės prekybos patalpų Nuomos sutartis turėjo būti aiškinama tinkamai, o esant neaiškumų, ji turėjo būti aiškinama ir taikoma pagal jos tikslą, laikantis fundamentalių teisės principų ir juos užtikrinančių CK teisės normų. Arbitražo teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 ir paneigė CK 6.212, 6.204 ir 6.487 straipsnių nuostatų taikymą nuomos sutartims dėl karantino draudimų ir ribojimų.
39.8. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo gairėse, parengtose UNCITRAL pavedimu, yra nurodyta, kad materialinė viešoji tvarka yra pažeidžiama, kai yra pažeidžiami fundamentalūs visuotinai pripažįstami principai ir to rezultate yra priimamas sprendimas, nesuderinamas su teisingumo samprata ir pamatinėmis vertybėmis. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas, teisėtumas yra pamatiniai civilinės teisės principai, sudarantys materialinę viešąją tvarką. Tokios praktikos laikomasi ir kitose valstybėse, kuriose fundamentalių principų, tame tarpe ir lygiateisiškumo principo, pažeidimas, yra laikytinas viešosios tvarkos pažeidimu, kurio pagrindu panaikinami arbitražo teismo sprendimai.
40. Atsiliepime į skundą ieškovė UAB „Nordika prekybos slėnis“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovos 4 d. sprendimą palikti galioti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuo nesutikimo su skundu argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
40.1. Atsakovė nepagrįstai siekia arbitražo teismo sprendimo peržiūros apeliacine tvarka. Ieškovė nesutinka su skundo argumentais, kad arbitražo teismas padarė teisės taikymo klaidą, nes ginčo šalių teisinius santykius aiškino išimtinai per daiktinės teisės prizmę, vadovaudamasis valdymo kaip daiktinės teisės normomis. Pirma, arbitražo teismo sprendime nesiremiama jokiu CK Ketvirtosios knygos (Daiktinė teisė) straipsniu. Teismo išvados grindžiamos CK Šeštosios knygos (Prievolių teisė) straipsniais, tik informaciniais tikslais padaryta nuoroda į nuoroda į CK 4.5 straipsnį (pateikta nesunaudojamų daiktų sąvoka). Antra, arbitražo teismas įvertino atsakovės argumentus, susijusius su Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčiu bei CK 6.212, 6.204 ir 6.487 straipsnių taikymu (skundžiamo arbitražo teismo sprendimo 4.2–4.5 papunkčiai). Trečia, daiktinė ir prievolinė teisės yra civilinės teisės pošakės. Įvairiose situacijose atskiriems faktinių aplinkybių aspektams gali būti taikomos skirtingos CK normos, esančios skirtingose CK knygose. Taip pat vienoje CK knygoje vartojamų terminų sąvokos gali būti išaiškintos kitoje knygoje. Tokia yra civilinės teisės kodifikavimo esmė. CK 1.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą. Arbitražo teismas išvadas dėl nuomos teisiniams santykiams būdingų daiktinės teisės bruožų darė ne savarankiškai, o panaudodamas išvadas, padarytas teisės doktrinos šaltiniuose. Atsakovės pozicija, jog arbitražo teismas nepagrįstai aiškino, jog nuomos sutartys turi daiktinei teisei būdingų bruožų, reiškia, jog klydo ne tik teismas, bet ir mokslininkai V. Mikelėnas, M. Matiukas, D. Ambrasienė.
40.2. Nėra jokių atsakovės nurodytų lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisėtumo principų pažeidimų. Byloje įrodyta, kad viso karantino laikotarpiu atsakovė turėjo galimybę naudotis patalpomis pagal Nuomos sutartyje nurodytą paskirtį, galėjo jose vykdyti savo veiklą ir ją vykdė. Todėl atsakovė nepagrįstai atsisako mokėti Nuomos sutartyje sulygtą mokestį. Be to, dėl įvesto karantino visame pasaulyje įmonių, vykdančių tokį pat verslą kaip atsakovė (angl. do-it-yourself parduotuvių), verslas suklestėjo. Tokios įmonės (ir atsakovės) fiksavo rekordinius pelnus dėl padidėjusio internetinės prekybos. Atsakovės pelnas 2020 m. paskelbto karantino metu padidėjo 79 proc.
40.3. Ieškovė sutinka su atsakove, kad nuomos mokesčio mažinimas, taikant force majeure, rebus sic stantibus principą (CK 6.204 straipsnio 1 dalis) ar kitus teisės institutus yra galimas ir įstatymų leidėjas leidžia nukrypti nuo pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principo bei mažinti nuomininko finansinę naštą. Tačiau šiuo atveju atsakovės atsisakymas mokėti nuomos mokestį laikotarpiu, kuriuo nors ir galiojo karantino ribojimai, prieštarauja sąžiningumo principams, nes tuo laikotarpiu nuomininkė naudojosi patalpomis ir jose vykdė ūkinę komercinę veiklą, be kita ko, pagerino savo finansinę padėtį (gavo pelną), o nuomotojo (ieškovės) finansinė padėtis pablogėjo.
Žemesnės instancijos teismas
40.4. Lietuvos teismų praktikoje šalys prašymą naikinti arbitražo sprendimą dažnai motyvuoja pagrindinių teisės principų pažeidimu. Teismas negali peržiūrėti arbitražo teismo priimto sprendimo iš esmės (dėl fakto ir teisės klausimų). Lietuvos teismų nutarčių analizė leidžia teigti, jog teismai atmetė prašymus pripažinti arbitražo sprendimą prieštaraujančiu viešajai tvarkai, kai jie buvo grindžiami šiais motyvais: 1) arbitražo teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes (pavyzdžiui, atsakovas buvo neatsiskaitęs, kad darbai nėra atlikti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta); 2) arbitražo teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymus (pvz., neteisingai taikė įstatymą, CMR konvenciją, ES direktyvas, rėmėsi teisės aktu, kurio galiojimas buvo ginčijamas administraciniame teisme, arbitražo sprendimas prieštarauja CK imperatyviosioms teisės normoms, nustatančioms pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus: sutarties laisvės, sutarties privalomumo šalims, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių); 3) arbitražo teismas ištyrė ir įvertino ne visus šalies pareikštus argumentus ir įrodymus (pvz., rėmėsi ne įrodymų originalais, o nepatvirtintais nuorašais); 4) arbitražo teismas netenkino šalių reikalavimų ar neteisingai išsprendė bylą (pvz., netenkino atsakovo reikalavimo pripažinti sutarties punktą negaliojančiu ir taip nepagrįstai įtvirtino atsakovo neprotingą pareigą; netenkino prašymo taikyti senaties terminą; priteisė nepagrįsto dydžio žalą; rėmėsi sutartimi, kuri buvo diskriminacinė; arbitražo teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas).
40.5. Arbitražo teismas nustatė, kad pagal Nuomos sutartį išnuomotų patalpų paskirtis – prekybos, o veikla – didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekių laikymas, sandėliavimas, ir kt. Iš esmės, visa atsakovės veikla nebuvo draudžiama, ji naudojosi nuomojamomis patalpomis laikotarpiais, kuriais atsisako mokėti nuomos mokestį. Atsakovė pateikė pažymą, pagrindžiančią, jog atitinkamais laikotarpiais ginčo patalpose buvo generuojami pinigų srautai, laikomos bei sandėliuotos prekės, organizuota internetinė prekyba. Atsakovės finansiniais duomenys patvirtina, jog iš vykdytos internetinės prekybos bendrovė gavo rekordinius pelnus. Nekeičia esmės tai, kad atsakovė veiklą vykdė per susijusią grupės įmonę UAB „Kesko Senukai Digital“, nes ji naudojo atsakovės išteklius (pvz., darbuotojus rūšiuoti ir išsiųsti prekes) bei nuomojamas patalpas, kuriose buvo laikomos bei sandėliuojamos prekės. Taigi, arbitražo teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo aplinkybių, dėl kurių reikia mažinti nuomos mokestį ar nuo jo mokėjimo atsakovę atleisti. Nuomininkas turi atsiskaityti su nuomotoju už naudojimąsi patalpomis ne todėl, kad rizika dėl negalėjimo patalpose vykdyti kontaktinės mažmeninės prekybos teko nuomininkui, o todėl, kad nuomininkas visą ginčo laiką galėjo naudotis nuomojamomis patalpomis ir jomis naudojosi. Priešingai, nei teigia atsakovė, skundžiamas sprendimas visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl skundžiamo arbitražo teismo sprendimo neprieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai
41. KAĮ 50 straipsnio 4 dalies norma įpareigoja teismą ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams, ir tokia teismo pareiga egzistuoja visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kokiu KAĮ 50 straipsnyje nurodytu pagrindu suinteresuoto asmens yra skundžiamas arbitražo teismo sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
42. Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas) arba 2) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
43. Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo besikreipiantis asmuo turi pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo įrodinėjamo KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo, įskaitant KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ar 6 punktus, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
44. Nagrinėjamu atveju ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra arbitruotinas. Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 18.2 papunktyje šalys susitarė, kad visi ginčai, kylantys tarp jų arba dėl šios Sutarties, turi būti sprendžiami abipusėmis derybomis. Nepavykus išspręsti ginčo per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo atitinkamos šalies rašytinio pranešimo gavimo pradėti derybas, ginčas perduodamas spręsti Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Ieškovė UAB „Nordika prekybos slėnis“ pateikė ieškinį Vilniaus komercinio arbitražo teismui ir atsakovė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ sutiko ginčą nagrinėti arbitraže. Taigi, nėra KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo skundžiamam arbitražo teismo sprendimui panaikinti.
45. Teisės doktrinoje pažymėta, kad plačiai pripažįstami prieštaravimo procesinei viešajai tvarkai pagrindai yra teisės būti išklausytam arba teisingo proceso pažeidimas, šalių lygiateisiškumo teikiant paaiškinimus pažeidimas, sprendimo parėmimas procesine apgaule ar klastojimu, arbitrų priklausomumas ir (ar) šališkumas (Dominas G. Viešosios tvarkos samprata arbitražo teisėje, Arbitražas: Teorija ir praktika. Vilnius, 2016, p. 22).
46. Atsakovė nekvestionuoja skundžiamo arbitražo teismo sprendimo dėl proceso teisės normų pažeidimo. UAB „Kesko Senukai Lithuania“ skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto pagrindu, nes arbitražo teismas padarė itin šiurkščius materialinės teisės normų pažeidimus – nuomos teisinius santykius traktavo kaip daiktinę teisę (valdymą) reguliuojančių normų kontekste, dėl to iškraipė civilinės teisės sistemą. Pamatinių civilinės teisės principų – šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisėtumo paneigimas laikytini nesuderinami su viešąja tvarka.
47. Galimybė kreiptis dėl arbitražo sprendimo panaikinimo negali būti tapatinama su apeliacijos teise (Mikelėnas V., Nekrošius V., Zemlytė E. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo komentaras. Vilnius, 2016, p. 171.
48. Vienas pagrindinių arbitražo teisės principų nustato, kad teismas negali nagrinėti bylos iš esmės, peržiūrėti ir naikinti arbitražo sprendimo dėl jo esmės (pranc. révision au fond), įskaitant fakto ar teisės klausimų. Todėl galimybė analizuoti ir panaikinti arbitražo teismo sprendimą tuo pagrindu, kad arbitražo teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus ar pažeidė materialines teisės normas (netinkamai jas pritaikė arba išaiškino, pvz., CPK 330 straipsnis) reikštų civilinio proceso apeliacijos instituto taikymą, o arbitražo sprendimams apeliacija neleidžiama. Draudimas naikinti arbitražo sprendimą dėl jo esmės, įskaitant draudimą naikinti arbitražo sprendimą dėl teisės taikymo klaidų yra visiškai ir absoliučiai įtvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ir tapęs Lietuvos teisės principu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015).
49. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-687/2018).
50. Atsakovė remiasi 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (Niujorko konvencija) Gairių, parengtų UNCITRAL pavedimu, Konvencijos V(2)(b) straipsnio komentaro 29 pastraipa. Gairių 29 pastraipoje yra cituojama Šveicarijos Federalinio Tribunolo sprendimo išvada: „materialinė viešoji tvarka yra pažeidžiama, kai yra pažeidžiami fundamentalūs visuotinai pripažįstami principai, kas sąlygoja nepakeliamą prieštaravimą teisingumo sampratai taip, kad arbitražo sprendimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės pripažįstamomis pamatinėmis vertybėmis“. Gairių 33 pastraipoje nurodyti dažniausiai praktikoje pasitaikantys atvejai, kai valstybių teismai atmeta reikalavimus taikyti prieštaravimą viešajai tvarkai (Konvencijos V(2) (b) straipsnis). Vienas tokių atvejų yra aiškinimas, kad prieštaravimas viešajai tvarkai yra sąlygotas arbitražo teismo netinkamai taikyti įstatymo ginčo santykiui.
51. Atsakovė viešosios tvarkos pažeidimą grindžia šiomis aplinkybėmis: 1) Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčio iškreipimu; 2) CK 6.212, 6.204, 6.487 straipsnių netinkamu taikymu; 3) valdymo teisės vertinimo daiktinės teisės kontekste.
52. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdama dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0067/2021e panaikinimo dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, nenagrinės arbitražo procese tirtų įrodymų ir nevertins, ar buvo tinkamai taikytos proceso ir materialinės teisės normos. Taigi, teisėjų kolegija, nevertins ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčio aiškinimo, dėl pandemijos kilusių rizikų, susijusių su valstybės taikytais draudimais ir ribojimais, paskirstymo bei kitų skundo argumentų, grindžiamų arbitražo teismo išnagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.
53. Kasacinio teismo praktika dėl viešosios tvarkos kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo yra nuosekli ir suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021, 43–47 punktai). Viešoji tvarka tokio pobūdžio bylose turi būti aiškinama siaurai ir ji turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai arbitražo teismo sprendimas pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas. Taigi, viešoji tvarka turi būti aiškinama siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-313/2022 68 punktas).
54. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.
55. Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas – tai bendrasis konstitucijos principas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją, įtvirtintas konstitucijos 29 straipsnyje. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojama vienodai su kitais konstitucinė garantija . Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Baranauskas E. et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 2008, p. 70).
56. Atsakovės nuomone, arbitražo teismas šalių tarpusavio prievolinių santykių pusiausvyrą nustatė ne nuomos sutarties ir nuomos teisinius santykius reguliuojančių normų kontekste, o valdymą, kaip daiktinę teisę reguliuojančių normų kontekste, t. y. nurodė, jog nuomos sutartis yra itin susijusi su daiktine teise ir šalių tarpusavio santykiai dėl daikto naudojimosi ir nuomininko mokėjimo už tai turi būti suprantami išimtinai per daiktinės teisės prizmę.
57. Civilinė teisė yra privatinės teisės posistemė, sudaryta iš normų, institutų ir pošakių. Pošakė – tai kelių institutų teisės normų sąveika reguliuojant kompleksinius vienodos teisinės prigimties santykius. Tai daiktinė (CK Ketvirtoji knyga), prievolių (CK Šeštoji knyga) ir kt. Įvairiose situacijose atskiriems faktinių aplinkybių aspektams gali būti taikomos skirtingos CK normos, esančios skirtingose CK knygose. Konkrečios teisės normos pritaikymas vienam arba kitam institutui (pvz., nuomos, žalos atlyginimo, daiktinių teisių ir t.t.) priklauso nuo to, tokius santykius ji reglamentuoja, o ne nuo to, kokioje CK struktūrinėje dalyje ji yra įrašyta. Visos teisės normos, kur jos bebūtų nurodytos, sudaro institutus (pvz., daiktinės, pirkimo–pardavimo, nuomos ir t. t.) – civilinės teisės sistemos elementus, susidedančius iš teisės normų, reglamentuojančių tam tikrą civilinės tesės reguliuojamų santykių rūšį ir veikia tarpusavyje sąveikaudamos (Baranauskas E. et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 2008, p. 94).
58. CK 1.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą. Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius (CK 1.9 straipsnio 3 dalis).
59. Šiuo atveju arbitražo teismas šalių nuomos teisinių santykių nekvalifikavo kaip kilusių išimtinai tik iš daiktinės teisės. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 4.1 papunktyje „Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių ir pareigų juose teisinio kvalifikavimo“ konstatuota, jog šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų prekybos paskirties patalpų nuomos sutartį ir byloje nėra ginčo dėl šios sutarties teisinės kvalifikacijos (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 96 p.) bei nuomotojas perdavė nuomininkui daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, t. y. prekybos paskirties patalpas ir nenustatė, kad ieškovė nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą užtikrinti daikto tinkamumą naudoti pagal paskirtį, dėl to jos kaip nuomotojos atsakomybė šiame kontekste negalima (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 106 p.). Taip pat arbitražo teismas išvadas dėl nuomotojos atsakomybės, susijusios su perduotu daiktu (prekybos paskirties patalpomis) grindė: 1) civilinio įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuomos sutartis bei nuomos teisinius santykius (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 98–100 p.), 2) teisės doktrina, kurioje pasisakyta, kad nuomos teisiniai santykiai turi daiktinės ir prievolinės teisės bruožų, t. y. nuoma, kaip prievolinės teisės institutas, turi daiktinėms teisėms būdingų požymių, nes nuomos sutartis sukuria daiktinio turtinio pobūdžio prievolę (valdymą ir naudojimą) (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 100 p.) ir 3) civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis nuomotojo daiktinio pobūdžio pareigas (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 101 p.).
60. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad arbitražo teismas išvadas dėl nuomos teisiniams santykiams būdingų daiktinės teisės bruožų (tarpusavio sąveikos) padarė remdamasis teisės doktrina, kuri yra antrinis teisės šaltinis greta precedentų ir vienas iš teisės šaltinių, kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti ir aiškinti, atmeta kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, jog arbitražo teismas rėmėsi klaidingu prievolinių teisinių nuomos santykių sutapatinimu su daiktine valdymo teise. Taigi, arbitražo teismas prievolės šalių lygiateisiškumo principo nepažeidė ir teisės taikymo klaidų nepadarė.
61. Sąžiningumas ir teisėtumas yra vieni iš pamatinių civilinės teises principų (CK 1.5 straipsnis). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pagal CK 6.158 straipsnio 1 dalį kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.
62. Arbitražo teismas vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193-6.195 straipsniai) bei Nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 4.10 papunkčio nuostatas aiškino sistemiškai, atsižvelgęs į tai, kad: 1) ieškovės kaip nuomotojos prievolė yra daiktinio pobūdžio; 2) skirtingu laikotarpiu egzistavęs atsakovės kaip nuomininkės negalėjimas (buvo draudžiama) arba ribotas galėjimas (galiojo sveikatos apsaugos ministro nustatyti ribojimai bei rekomendacijos) naudotis Nuomos sutarties objektą sudarančiomis patalpomis buvo nulemtas (sąlygotas) ne daikto (prekybos patalpų) savybių, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais paskelbto karantino (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 112–115; 120 punktai); 3) viso karantino metu atsakovė valdė ir naudojo nuomojamą daiktą (prekės buvo laikomos ir sandėliuojamos Nuomos sutarties objekte): a) kai kontaktinė prekybinė veikla buvo draudžiama, išnuomotos patalpos buvo atsakovės naudojamos internetinės prekybos vykdymui ir veiklai, kai prekės pristatomos asmenims arba atsiimamos atsiėmimo (išdavimo) punktuose; b) kai kontaktinė prekybinė veikla buvo ribojama (didžiąją karantino laiko dalį) atsakovė turėjo galimybę vykdyti prekybą Nuomos sutarties patalpose (žr. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo 122 punktas).
63. Atsakovės teiginiai, jog arbitražo teismas turėjo padaryti kitokias išvadas – atsakovė turi teisę nemokėti nuomos mokesčio už dalį karantino laikotarpio, kuriuo UAB „Kesko Senukai Lithuania“ negalėjo vykdyti ir nevykdė pagrindinės veiklos, dėl kurios buvo išnuomotas daiktas (prekybos patalpos) ir turi teisę sumokėti sumažintą nuomos mokestį už karantino laikotarpį, kuriuo veikla buvo ribojama – savaime nereiškia, kad buvo pažeistas sąžiningumo principas. Draudžiama naikinti arbitražo teismo sprendimą, kuriame konstatuotos aplinkybės, jog galiojusi force majeure situacija (draudimai ir apribojimai dėl karantino) nuomininkės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ teisių ir interesų iš esmės nepažeidė, nes ji viso karantino laikotarpiu vykdė veiklą (nuotolinę arba kontaktinę) ir naudojosi išnuomotomis prekybos patalpomis bei gavo pelną (2020 m. pelnas padidėjo 79 proc.).
64. Arbitražo teismas negalėjo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 pateikto išaiškinimo, kad force majeure laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas (frustracija), nes ši kasacinio teismo nutartis priimta po skundžiamo arbitražo teismo sprendimo priėmimo (2022 m. kovo 4 d.).
65. Galiausiai teisėjų kolegija nesutinka su atsakove, kad skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neatitinka net minimalaus teisėtumo standarto. Priešingai, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimas grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymais, doktrinos šaltiniais ir teismų praktika.
66. Apibendrinusi tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus komercinio arbitražo teismas nepadarė akivaizdžių teisės taikymo klaidų, nepažeidė šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisėtumo principų, taigi, 2022 m. kovo 4 d. sprendimas arbitražo byloje Nr. V-0067/2021e neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ skundas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
68. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gegužės 10 d. gavo ieškovės UAB „Nordika prekybos slėnis“ prašymą priteisti 7 877,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, grindžiamų: suteiktų paslaugų aprašymu, 2022 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. WLS22-1468 ir akcinė bendrovė SEB bankas 2022 m. balandžio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 6961.
69. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
70. Iš ieškovės pateikto suteiktų paslaugų aprašymo nustatyta, kad 7 877,10 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro atsiliepimo į skundą parengimo, taisymo ir pateikimo paslaugos. Pagal nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojančias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio) (toliau – ir Rekomendacijos), nagrinėjamoje byloje maksimali atlygintina advokato išlaidų suma už atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą sudaro 2 854,81 Eur (1 679,30 Eur × 1,7) (Rekomendacijų 7 punktas, 8.10 papunktis).
71. Teisėjų kolegija nesutinka su UAB „Nordika prekybos slėnis“ prašyme nurodytais argumentais, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra protingas, atitinka Rekomendacijų nuostatas ir neturėtų būti mažinamas. Pirma, ieškovės advokatui sumokėta suma už atsiliepimo į skundą parengimo, taisymo ir pateikimo paslaugas (7 877,10 Eur) daugiau kaip dvigubai viršija šioje civilinėje byloje rekomenduojamą priteisti užmokesčio už advokato suteiktą pagalbą – atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą maksimalų dydį (2 854,81 Eur). Antra, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau nei įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009). Šiuo atveju ginčo sudėtingumas nevertinamas kaip išimtinis, todėl savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Trečia, ieškovė nepateikė motyvuotų paaiškinimų, kodėl jos prašoma priteisti itin didelė suma už advokato suteiktas paslaugas (atsiliepimo į skundą parengimą), turi būti priteista nesumažinta. Nagrinėjama byla nėra labai sudėtinga, sprendžiami klausimai nėra nauji teismų praktikoje ir specialių žinių poreikio nebuvo, todėl teisėjų kolegija sprendžia sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistiną bylinėjimosi sumą nuo 7 877,10 Eur iki maksimalaus užmokesčio, mokėtino advokatui už atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą, dydžio. Atsižvelgusi į Rekomendacijas, teisėjų kolegija priteisia ieškovei iš atsakovės 2 854,81 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. V-0067/2021e palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nordika prekybos slėnis“ (juridinio asmens kodas 303091887) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ (juridinio asmens kodas 234376520) 2 854,81 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir aštuoniasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidų.