Kauno apylinkės teismo nuosprendis

L. S. D. apklaustas teisme parodė, kad pažįsta kaltinamąją nuo 2000 metų, ji dirbo budinčioje dalyje budėtoja ir perduodavo jiems iškvietimus. Jis pats dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė automobilių, sulaikytų policijos, transportavimu ir saugojimu, direktoriumi, buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Buvo sudaryta sutartis su Kauno miesto VPK. Informaciją apie nutransportuotinas transporto priemones perduodavo policijos budėtojai, taip pat ir kaltinamoji. Policija už paslaugas nemokėjo, tik žmonės mokėjo. Policija išrašydavo leidimus pasiimti mašinas ir žmonės sumokėdavo. 2009 metų pabaigoje atvežė Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes buvo neblaivus vairuotojas. Automobilis buvo važiuojantis, techniškai tvarkingas. Nepamena, kam priklausė šis automobilis, lygtai V. Ž.. Ta mašina ilgai stovėjo ir jis susisiekė su savininku, kuris net nežinojo, kad automobilis sulaikytas ir pasakė, kad automobilį jau išregistravęs ir kad automobilis jam nebereikalingas. Nežinojo, kad automobilis buvo konfiskuotas valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI), leidimą pasiimti automobilį gali duoti policija ir teismas. V. Ž. nebuvo atvykęs į aikštelę, jie susitiko mieste. Automobilį V. Ž. paliko kaip metalo laužą ir užpildė automobilio atsisakymo blanką. Jis taip pat parašė, kad pretenzijų V. Ž. neturi, nes šis bijojo, kad nebūtų vėliau priteista už automobilio saugojimą. Jeigu automobilis konfiskuojamas, tai niekas neapmoka už laikymą. Šis automobilis turėjo būti konfiskuotas, bet jis rašto negavo. Patvirtino, kad 2010-03-26 į aikštelę buvo atvykusi kaltinamoji R. V. su sūnumi E. V.. Kaltinamoji bendravo su jo sūnumi T. D., prašė paskolinti automobilį, nes į aikštelę buvo atvežtas jų sudaužytas automobilis, neatsimena modelio, kurio priekinis tiltas buvo išmuštas, E. V. sudaužė jį ir remontavo jį aikštelėje. Sūnus jam perdavė kaltinamosios prašymą, jis sutiko paskolinti automobilį. Ji norėjo Toyotos, jis pasakė, kad turi tokį. Toje mašinoje buvo daug šiukšlių, kurias ji išsivalė, užsikūrė ir išvažiavo savo eiga iš aikštelės. R. V. pasakė jo sūnui T. D., kad grąžins automobilį kada reikės. Jis automobilio dokumentų neturėjo ir nežino, ar galiojo techninė apžiūra. Kada mokesčių inspekcija pradėjo klausti, kur automobilis, tai pasakė, kad nežino. Kai atėjo VMI atstovai ir direktorius, kuris pardavinėjo konfiskuotus automobilius, tada jis pamelavo, kad automobilį pasiėmė savininkas, nors iš tikrųjų jis buvo paskolintas kaltinamajai. Jo sūnus T. D. susiekė su kaltinamąja, kad ši grąžintų automobilį, o ji pasakė, kad pardavė automobilį. Tada jį iškvietė į policiją ir ten informavo, kad automobilis yra, tačiau užregistruotas R. V. vardu. Jis nuvažiavo pas R. V. į budinčią dalį, ir pareikalavo ką nors daryti, išrašyti leidimą ar dar ką nors, ši pasakė, kad pati susitvarkys dokumentus. Jis jai pasakė, kad savininkas jau atsisakė automobilio. Kada vėl atėjo VMI, R. V. buvo pasirašiusi į knygą dėl automobilio paėmimo. Automobilio jau tuo metu nebebuvo, nes R. V. buvo pardavusi. Jis tikrai žino, kad R. V. pildė knygą dėl automobilio grąžinimo, bet dabar tiksliai neatsimena, ar jis pats tai matė, ar sūnus matė, ar jie abu buvo tuo metu. Ji padavė jam tuščią šaknelę su antspaudu, kurią turi pildyti savininkas, ir prašė, kad jis perduotų ją užpildyti automobilio savininkui. Antspaudą galėjo uždėti tik ji pati. Kaltinamoji dar nekartą buvo atvykusi į aikštelę, prašė apsiimti ant savęs automobilio pardavimą ir jos nekišti. Kaltinamoji nevyko pas tyrėjus, tada advokatus keisdavo ir tyrėjas rado knygoje, kad buvo užtušuota eilutė apie automobilio išdavimą jai. Jis pats nematė, ar kaltinamoji užtušavo su baltu markeriu tą eilutę dėl automobilio grąžinimo, kurią pildo pareigūnai. Jis nėra padavęs E. V. supildytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. E. V. nedirbo jų firmoje. E. V. bendravo su jo sūnumi, keletą kartų važiavo su jo sūnumi į iškvietimus, tačiau E. V. norėjo įsidarbinti kitoje firmoje - „(duomenys neskelbtini)“. VMI darbuotojas pamatė, kad automobilį paėmė kaltinamoji, VMI netyrė, ar padirbta buvo sutartis. Neprisimena, ar VMI darbuotojas, ar tyrėjas pasakė, kad kaltinamoji susimokėtų už automobilį ir nekels bylos, bet kaltinamoji sakė, kad jis turėtų sumokėti. Pasakė jai, kad „tu ir mašiną paėmei ir dar pinigus turiu mokėti už tave“. Jis nutraukė sutartį su Kauno miesto VPK. Kaltinamoji skundėsi visiems policininkams, kad jis ją apgavo, nes pardavė jai automobilį ir nesakė, kad jis konfiskuotas. Ne vienas pareigūnas automobilius parduodavo, pareigūnams ir važinėti duodavo ir pareigūnai sutvarkydavo dokumentus. Šiame versle jau nebedirba. Kaltinamoji pateikė tuščią leidimo atsiimti automobilį šaknelę, kurią užpildė V. Ž.. V. Ž. dirbo tolimų reisų vairuotoju, buvo tuo metu atvažiavęs į Kauno muitinę, jis ten nuvažiavo, viską papasakojo ir V. Ž. pasirašė ant tos šaknelės. Tada dar bendravo su kaltinamąja, sakė jai, kad blankas užpildytas. Pasakė jai, kad į žurnalą rašytų nedirbančio pareigūno pavardę, bet ji vis tiek viską vėliau užtušavo ir viskas. R. V. paimdama automobilį, žinojo tvarką. V. Č. yra dirbęs policijoje, vėliau išėjo dirbti į VĮ Regitra. Žino, kad V. Č. paskambino kažkuris pareigūnas ir paprašė, kad jis padėtų užregistruoti automobilį R. V. vardu. Taip jam yra pasakojęs V. Č.. Jeigu pareigūnas, kuris skambino, būtų pasakęs V. Č., kad automobilis iš „(duomenys neskelbtini)“ ir kurio atsisakė savininkas, tai būtų šis neregistravęs, nes žino, kad automobilis galėjo būti konfiskuotas, bet areštas automobiliui nebuvo uždėtas. Jis pats nuteistas už automobilio praganymą. Jis pats asmeniškai nematė, kad kaltinamoji uždėjo spaudą blanke. Kaltinamoji nieko šaknelėje nepildė, pildė knygoje. Vėliau matė, kad knygoje jau ta eilutė, kurią pildė R. V., jau užtušuota. Matė, nes jiems tą knygą duodavo pasirašyti dėl nutransportuotų automobilių. Apie tai jis pasakė ir tyrėjui. Knyga buvo naudojama visų pamainų, tačiau mano, kad užtušavo R. V. (t. 2, b. l. 122-124).

Liudytojas D. D. apklaustas teisme parodė, kad kaltinamąją pažįsta apie 5 metus, matydavo, kad atvažiuoja, pasisveikindavo, atsisveikindavo. Kaltinamoji daugiau bendravo su jo broliu T. D. nei su juo. Įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis dirbo 2009-2010 metais. Jis buvo aikštelės vadovu, tėvas - direktoriumi, o T. dirbo vairuotoju. Patvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Sulaikyti automobiliai buvo transportuojami ir laikomi aikštelėje, buvo sutartis su Kauno AVPK. E. V. įmonėje nedirbo, jis bendravo su T., dažnai būdavo aikštelėje. Norėjo pradžioje dirbti, bet vėliau kažkas netiko. Tiksliai žino, kad R. V. daugiau nei vieną kartą prašė paskolinti automobilius. R. V. turėjo miniveną, kurį sudaužė, jis pats jį atvežė į aikštelę ir tada brolio prašydavo paskolinti automobilį, darydavo spaudimą, kad neva duoda darbo, todėl jie irgi turi atsilyginti. Niekas sulaikytų mašinų neskolino, turėjo savus automobilius, kuriuos ir skolino. Pagrindinis vadovas įmonėje buvo tėvas. Žino, kad automobilis Toyota Corolla stovėjo aikštelėje ir žino, kad R. V. prašydavo būtent jo. Galėjo būti nusižiūrėjusi, bet tas Toyota automobilis nebuvo itin geras. Žino, kad ji daug kartų prašydavo ir darydavo jiems spaudimą. Jie buvo ne vieni Kaune, teikiantys šias paslaugas. Nežino, kas davė automobilį, ar tėvas, ar brolis. Kiek pamena, tai niekas nežinojo, kad automobilis konfiskuotas, žinojo, kad jis ilgai stovėjo ir niekas jo neieškojo, vėliau pradėjo ieškoti VMI. Brolis skambinėjo kaltinamajai ir prašė atvaryti automobilį, tačiau ji vis žadėjo ir neatvežė, paskui ir vengė bendrauti. Paskui sužinojo, kad ji užsiregistravo automobilį ant savęs ir pardavė. Nežino, kaip ji tai padarė, tačiau mano, kad taip daryti negalima. Nemano, kad tėvas buvo skolingas kaltinamajai, E. V. jam skolingas, kad jis atveža jam automobilius taisyti. Nebuvo jokių įmonės įsiskolinimų. Nieko nežino apie žurnalą. Jeigu atvarydavo neblaivaus vairuotojo automobilį į policijos komisariatą, tai važiuodavo pasiimti iš policijos. Iš T. žinojo, kad buvo padaryta kažkas negerai, kad užtušuota ir parašyta ant viršaus. Fakto, kad ji tušavo, tai tikrai nežino, bet mano, kad ji tikrai gali užregistruoti automobilį savo vardu. Nepasitiki policija, kada joje dirba tokie pareigūnai kaip R. V. (t. 2, b. l. 124-125).

L. T. D. apklaustas teisme parodė, kad kaltinamąją pažįsta daug metų, pradėjo dirbti daugiau nei prieš 5 metus, gal jau apie 10 metų. Jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, vairuotoju nuo pradžios iki įmonės gyvavimo pabaigos, nuvežinėjo policijos sulaikytus automobilius ir taip susipažino su R. V.. Ji atvažiuodavo pas juos ir duodavo jiems darbo. Kada ji dirbo policijos patrule, tai skambindavo jam tiesiogiai naktimis ir jie nuveždavo automobilius, už tai paimdavo pinigų. Už automobilį buvo jai mokama 50 litų. Kaltinamoji buvo patrulė, pati dirbdavo Dainavos rajone, tai ji skambindavo jiems, pranešdavo, kad nuvežti automobilius, kurie stovi neleistinoje vietoje. Per naktį buvo nuvežama apie 20-30 automobilių, jai būdavo naudinga. Taip susibendravo, kaltinamoji prašydavo padangų, skolindavosi kemperį, atvažiuodavo šašlykų. Buvo priverstiniai draugai, kad ji duotų darbo. Ji prašė paskolinti automobilį, kada sudaužė savo. (t. 2, b. l. 125). Taip pat parodė, kad jokie santykiai jo su R. V. nesiejo, ji pati vienintelė iš pareigūnų įkyriai pas juos važinėjo, norėjo, kad įdarbintų jos sūnų. Automobilis, kurį skolinosi R. V. buvo Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jos pačios automobilį, irgi Toyota, modelio dabar neatsimena, sudaužė ji ar jos sūnus. Ji budėjo patrulių rinktinėje ir sakė jam, kad sudaužė savo automobilį, bet knygoje mato, kad pas juos jau seniai stovi automobilis Toyota, mato, kad jis yra VMI areštuotas. Ji prašė šitą automobilį jai paskolinti, kol susitvarkys savo. Ji žadėjo kad grąžins jiems automobilį, kada pareikalaus VMI. Praėjo daug laiko ir pas juos atėjo VMI dėl to automobilio. Jis vis skambindavo R. V., kad ši grąžintų automobilį, bet ji vis žadėjo atvaryti jį, bet to nepadarė, nustojo atsiliepti telefonu ir tada jis sužinojo, kad Toyota jau parduotas kitam asmeniui. Automobilių registracijos žurnale įrašą, kad automobilis grąžintas savininkui, užpildė R. V. prie jo akių, jam atvažiavus pas ją į patrulių rinktinę. Tą ji darė tuomet, kai ėmė Toyotą iš aikštelės. Bet faktiškai automobilis nebuvo grąžintas savininkui, o paskolintas R. V., kadangi savininkas parašė automobilio atsisakymą, kad nereiktų mokėti už jo saugojimą. Kadangi tėtis sakė be leidimo neduoti automobilio, todėl R. V. ir išrašė leidimą. Ji pati išrašė lapą, kad grąžinti savininkui automobilį, išrašė leidimą, įtraukė į policijos žurnalą ir šaknelę pridėjo prie automobilio dokumentų. Jiems teismo dokumentas nebuvo privalomas, jiems reikėdavo tik policijos leidimo, kad automobilį būtų galima grąžinti savininkui. Leidimus išduoda patrulių rinktinės budinčioje dalyje, budintis pareigūnas, pasirašo savininkas, kad gavo mašiną, pasirašo į žurnalą. R. V. automobilio negalėjo neduoti, nes ji dirbo policijoje. R. V. pati važinėjo su tuo automobiliu ir į darbą važiavo. Nežinojo, kada automobilis buvo parduotas, galvojo, kad jį R. V. arba jos sūnus sudaužė. Nepamena, kada sužinojo, kad automobilis parduotas. Nieko nežinojo apie Toyotos pardavimą K. L.. Pas juos pirmas toks įvykis. Niekada nekilo įtarimas, kad ji gali taip padaryti. Tada, kai jis buvo budinčioje dalyje, kada R. V. pildė žurnalą ir rašė leidimą, buvo policijos pareigūnų, bet buvo naktis ir tiksliau nepamena, gal kiti pareigūnai miegojo. Kaltinamoji rašė leidimą ant pagrindinio stalo. Pirma supildė žurnalą, tada leidimų knygą, uždėjo rinktinės antspaudą, kuris buvo ant stalo. Jį įsileisdavo kaip pažįstamą. Ten dar yra kameros, stebėjimo pultas, policijos darbuotojai sėdėjo toliau. Po darbo ryte ji pati atvažiavo į aikštelę ir pasiėmė automobilį, o jie leidimą įdėjo prie bylos, kad grąžintas. Ar kiti pareigūnai matė šias aplinkybes, nežino, reikia klausti, tų kurie budėjo tą naktį. Kaltinamoji rašė kaip eilinę mašiną. Leidimas turi būti byloje (t. 2, b. l. 129-130).

L. M. K. teisme apklaustas parodė, kad šiuo metu dirba Patrulių rinktinės apskaitos ir analizės grupės vyriausiuoju specialistu, padeda vadui organizuoti tarnybą. 2010 metais jis dirbo Patrulių rinktinės būrio vadu, buvo atsakingas už būrio pareigūnų darbo organizavimą. Jo vadovaujami pareigūnai už pažeidimus nutransportuodavo automobilius. Jei pažeidėjas dalyvaudavo automobilio paėmime, jam išduodavo nutransportavimo aktą ir automobilį nutransportuodavo. Tada grįžęs į Patrulių rinktinę patrulis aktus priduodavo, o žmogus kreipdavosi į Patrulių rinktinę dėl automobilio grąžinimo, jam būdavo išrašomas leidimas atsiimti transporto priemonę. Tuo laiku, t. y. 2010 metų kovo – gegužės mėnesiais, leidimą buvo galima išduoti tik savininkui arba asmeniui pagal savininko įgaliojimą, patvirtintą notaro. Jei ateidavo ne savininkas, tuomet tas asmuo rašydavo prašymą Patrulių rinktinės vadui, kuris priimdavo sprendimą, ar grąžinti tam asmeniui automobilį. Apie automobilio grąžinimą būdavo pažymima Nutransportuotų transporto priemonių registravimo žurnale. Jis pats nepildydavo to žurnalo, mano, kad žurnalas buvo pildomas tuomet, kai išduodamas leidimas ir pildoma, kam ir kada išduotas leidimas atsiimti automobilį. Dabar irgi toks žurnalas pildomas. Praktikoje pasitaiko, bet ne dažnai, kad būtų korektoriumi užtušuota žurnalo eilutė, nors taip daryti negalima. Kas 2010 metais darė įrašus žurnale, nežino, įrašus darydavo pareigūnai, kurie budėdavo. R. V. dirbo patrulių rinktinėje, budėtojų dalyje. Pamainą sudarydavo trys pareigūnai, kartais būdavo du. Budėtojų dalyje visi pareigūnai būdavo, visi vienoje patalpoje, bet būdavo, kad ir po vieną likdavo. Patalpos nefilmuojamos. Įgaliojimą pildyti sulaikytų transporto priemonių žurnalą turėjo visi pareigūnai, kurie budėdavo, taip pat ir R. V.. Žurnalai būdavo sudėti spintoje budinčioje dalyje, neužrakinti, kadangi juos reikėdavo naudoti, prie jų prieiti ir naudoti galėjo visi pareigūnai, tuo metu budintys toje patalpoje. Leidimą atsiimti automobilį asmuo turėdavo pristatyti į aikštelę, tada atgaudavo automobilį. Leidime nurodoma, kam konkrečiai leidžiama atsiimti automobilį. Dabar leidimą surašo ir pasirašo pareigūnas, spaudas nededamas, kaip buvo ankščiau, negali pasakyti (t. 2, b. l. 175-176).

L. V. Č. teisme apklaustas (2011-12-07 posėdžio protokolas) parodė, kad tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Dirba VĮ Regitra specialistu, į darbo funkcijas įeina transporto priemonių įregistravimas, išregistravimas, dokumentų apžiūra ir kt. Iš matymo pažįsta S. D. ir R. V.. R. V. tikrai yra buvusi pas jį darbe porą kartų, taip pat ir S. D.. Atvykęs asmuo pateikia dokumentus, kurie sutikrinami, patikrinama duomenų bazė kompiuteryje, jei yra leistina atlikti numatytus įregistravimo ar išregistravimo veiksmus, tai ir atlieka. Įgyjant automobilį, jį registruojant, privaloma pateikti pirkimo-pardavimo sutartį, ji prijungiama prie bylos. Kai perkamas išregistruotas automobilis, tada turi būti pateiktas apžiūrai, gaunamas apžiūrinčio darbuotojo sutikrinimo aktas, ir pateikiamas registruojant, taip pat pateikiamas įgijimo dokumentas. Registruojant jai išregistruotą automobilį, buvęs savininkas nereikalingas, gali dalyvauti tik naujasis savininkas, pateikęs minėtus dokumentus. Automobilį Toyota Corolla apžiūrėjo Š. B., pateiktų dokumentų užteko registravimui. Kaip tas automobilis buvo pristatytas apžiūrai, nežino, pats jo nematė. Buvo parašytas paaiškinimas dėl to, kad neturėjo R. V. transporto priemonės registracijos liudijimo. Kadangi jokių žymų nebuvo, automobilis buvo „švarus“, jį buvo galima registruoti (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 4, l. 121-122).

L. V. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis dirba VĮ Regitra specialisto pareigose maždaug nuo 2004 metų. Viena iš jo darbo funkcijų priregistruoti arba išregistruoti transporto priemones. Pagal VĮ Regitra dokumentus 2010-04-10 jam dirbant priėmime, VĮ Regitra patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atėjo moteris, kaip vėliau paaiškėjo R. V., kuri pateikė pažymą apie transporto priemonės apžiūrą, t. y. Toyota Corolla, pirkimo-pardavimo sutartį, asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir draudimo polisą. Jis visus pateiktus dokumentus paėmė, patikrino ir nustatė, kad transporto priemonė Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. vasario 11 d. Tauragės VĮ REGITRA filiale buvo išregistruota (nuimta nuo įskaitos), todėl turint pirkimo pardavimo sutartį su pirkėjo ir pardavėjo parašais, buvusio savininko, norint priregistruoti automobilį dalyvavimas nebuvo būtinas. Jis R. V. dar paprašė pateikti jam minėto automobilio transporto priemonės registravimo liudijimą, tačiau ši jam pasakė, kad šio dokumento neturi, nes pirko automobilį be šių dokumentų, nes buvęs savininkas šiuos dokumentus 2009 metais pametė – apie tai buvo surašytas R. V. paaiškinimas. Prieš ateinat R. V. pas jį registruoti automobilio šis buvo sutikrintas be dokumentų, kadangi buvo išregistruotas, pagal dokumentus duomenų bazėje buvo matyti, kad automobilis Toyota Corolla buvo perduotas užsienio gyventojui į Kazachstaną. Tuo metu nebuvo svarbu, kai automobilį išregistruodavo ir nurodydavo į kurią šalį automobilis keliaus, užtekdavo duomenų bazėje pažiūrėti, kad automobilis išregistruotas ir šį galėdavo užregistruoti bet kuris pirkėjas turintis pirkimo-pardavimo sutartį. Patikrinus visus reikiamus dokumentus Toyota Corolla automobilis buvo priregistruotas R. V. vardu. Jis R. V. asmeniškai nepažįsta, žino šią tik iš matymo, nes ši lankydavosi VĮ Regitroje (t. 2, b. l. 19-20).

Liudytojas K. L. teisme apklaustas (2011-12-07 posėdžio protokolas) parodė, kad prieš porą metų yra pirkęs automobilį Toyota Corolla, valstybinio numerio neatsimena. Skelbimą dėl automobilio pardavimo rado internete. Tą automobilį į Taikos prospektą, netoli turgaus atvarė moteris su sūnumi. Jis pats tuo metu buvo su žentu R. L.. Jam automobilis tiko, tada jie nuvažiavo į VĮ Regitra ir persirašė automobilį. Nežino, kodėl važiavo į kitą Regitrą, o ne prie to pačio turgaus. Jis tuo automobiliu važinėjo apie mėnesį, juo važiavo į Olandiją, tenai automobilis sugedo. Buvo brangus remontas, todėl jis tą automobilį paliko Olandijoje (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 4, l. 122-124).

L. V. F. apklaustas teisme (2011-12-07 posėdžio protokolas) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad nuo 2008 m. birželio 9 d. buvo įdarbintas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigose, dirbo pusantrų metų, jis kartu nufotografuodavo ar nufilmuodavo prie Klinikų ir kitus pastatytus ne vietoje automobilius. Nuo Kauno klinikų dažniausiai veždavo mašinas į Ašigalio gatvėje išnuomotą automobilių aikštelę, jis (duomenys neskelbtini) g. aikštelėje būdavo retai. Į darbo funkcijas įėjo vairuoti autovežį „LT45“, valstybinių numerių nebeatsimena. Šiuo automobiliu važinėjo dar vienas šios įmonės vairuotojas, kurio vardas D., pavardės nežino. Dirbdavo pagal slenkantį grafiką, daugiausia naktimis, dieną šiuo automobiliu važiuodavo D.. Įmonėje iš viso turėjo keturis autovežius, tai kaip jau minėjo „LT45“, kitu važiuodavo tik T. D., MB „rolikinį“ traliuką vairuodavo tamsus aukštas vairuotojas. Tarp darbuotojų, tuo labiau tarpe vairuotojų vaikino vardu E. nebuvo. Tyrėjas jam rodė E. nuotrauką, tokio asmens tikrai įmonėje nematė dirbant (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 4., b. l. 124).

Liudytojas D. M. teisme apklaustas (2012-05-24 posėdžio protokolas) parodė, kad S. D. bei R. V. pažysta, S. D. „(duomenys neskelbtini)“ dirbo direktoriumi, jis jo buvęs darbdavys, o R. V. jis yra matęs kelis kartus įmonės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis žinojo, kad ji dirba policijoje, tačiau su ja reikalų neturėjo. Kada jis tiksliai įsidarbino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigoms neprisimena, jis dirbo su tralu MAN, valstybinių numerių neatsimena. Su tuo tralu dar važinėjo T. D., o kai nusipirko kitą tralą, tai VW LT, T. D. važinėjo su nauju tralu. E. V. pas juos įmonėje nedirbo, jį dirbant nei su tralu, nei aikštelėje, nematė, jį tik matydavo bendraujant su T. D.. Su MAN tralu daugiau niekas nevažinėjo, jį laikydavo prie savo namų ir jei būdavo skubus iškvietimas, išvažiuodavo. Su nauju tralu VW LT važinėjo tik T. D., jis jo niekam neduodavo. Įmonėje dar buvo MB rolikinis traliukas, su juo važinėdavo S. D.. Vairuotojų buvo daugiau, jie dažnai keitėsi, nes technika sena ir ji dažnai genda, o taisyti reikėjo patiems, niekas nenorėdavo tepaluotis ir išeidavo. R. V. sūnus E. draugavo su D. ir T. D., todėl su jais važinėdavosi į iškvietimus, bet įmonėje jis tikrai nedirbo. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išėjo apie 2009 metų birželio mėnesį, po to įsigijo verslo liudijimą ir taisė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tralus ir automobilius (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 5., b. l. 21-22).

L. V. J. apklaustas teisme (2012-09-27 posėdžio protokolas) parodė, kad pažįsta R. V., ši yra jo kaimynė, bendrauja su ja. E. V. gyvena atskirai, bet tame pačiame name. Aplinkybių, kaip buvo pirktas automobilis Toyota Corolla, nežino, kur dirba E. V., nežino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nėra žinoma. Jis yra matęs, kad E. V. važinėja automobiliu, kuris vežioja automobilius, t. y. traliuką, tai buvo VW baltos spalvos (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 5., b. l. 83-84).

Liudytojas A. G. teisme apklaustas (2013-05-15 posėdžio protokolas) parodė, kad pažysta kaltinamąją R. V., nėra giminės, tačiau gal 5-10 metų bendrauja su jos vieninteliu sūnumi E. V.. Dabar šis dirba vairuotoju, važinėja su sunkvežimiu MAN. Vežioja daržoves. Jis dirba jau metus laiko, gal ilgiau, anksčiau jis yra dirbęs UAB (duomenys neskelbtini). Apie 2009 m. apie pusę metų dirbo, jis E. V. yra matęs, kai dirbo su baltos spalvos techninės pagalbos mašina, važinėdavo vienas, vežiojo konfiskuotas mašinas, kurios būdavo po avarijų, buvo parvežęs jo švogierkos mašiną, kai buvo sugedusi. E. V. sakydavo, kad įmonė nemoka atlyginimų. E. V. ten uždirbdavo apie 1500 Lt, sakė, kad moka neoficialiai. Kiek žino - dirbo neoficialiai. Kiek valandų dirbo, nežino. Dirbdamas vaikščiodavo su treninginiais rūbais, džinsais, nematė kažkokių specialių darbovietės rūbų. E. V. išėjo iš darbo, nes jam nemokėjo atlyginimų, sakė, kad davė vietoj atlygio Toyota Corrolla žalios spalvos, dviejų durų, žalią. Sakė davė savininkas. Už kiek mėnesių nežino. Po to kai išėjo, nežino kur dirbo. Jo telefono numerį jis turi savo telefone išsaugojęs, jis buvo (duomenys neskelbtini) (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 6., b. l. 42-43).

Liudytojas E. V. teisme apklaustas (2013-05-15 posėdžio protokolas) parodė, kad pažįsta R. V., ji jo mamos pusseserė. E. V. pusbrolis, jis šiuo metu dirba įmonėje, besiverčianti daržovių prekyba, metai laiko. Dirba vairuotoju, vežioja daržoves. Kur prieš tai dirbo, nežino, nes ne vieną darbovietę pakeitė. Dar žino, kad jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju su techninės pagalbos mašina, vežiojo mašinas. Nežino kokios spalvos mašina, iš kur ir kur veždavo nežino, tik žino kad jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Ar oficialiai ar ne, nežino, ar gaudavo atlyginimą - nežino, iš kur gaudavo užsakymų nežino. Žino, kad R. V. dirba pareigūne, kokias funkcijas atliko, nežino. Jis yra turėjęs Toyota Corolla automobilį žalios spalvos, lygtai 2 durų. Jam E. V. sakė, kad gavo iš UAB(duomenys neskelbtini), nes nesumokėjo už darbą (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 6., b. l. 43).

L. Ž. J. apklaustas teisme (2013-05-10 posėdžio protokolas) parodė, kad pažysta kaltinamuosius, R. V. kolegė, jie dirba kartu patrulių rinktinėje, S. D. yra jo kaimynas. Jis žino, kad byla yra dėl dingusio iš aikštelės automobilio. Yra girdėjęs, kad automobilio savininku tapo R. V. sūnus, jam pati kolegė nepasakojo kas įvyko. Darbe jų funkcijos yra vienodos, vienoje pamainoje trys žmonės. Jis pamainoje vienas vyras, turi savo funkcijas, o prie telefonų sėdi moteriškės. Mašinas nuvežti autotralus kviečia patruliai, jie tik priima popierius – traukia į knygą, rašo aktus. Susipažinęs su jam pateiktu Kauno AVPK Patrulių rinktinės „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalu“ originalu, kurio dalis dokumentų kopijų yra byloje (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 1., b. l. 44-46), liudytojas nurodė, kad iš įrašo Nr. 567 matyti, kad automobilis turėtų būti iki šiol laikomas „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje (duomenys neskelbtini), nes grafos „TP gražinimo data“ ir „TP grąžinęs asmuo (vardas, pavardė)“ yra užtepti baltu korektoriumi, koks įrašas yra po juo, jis nežino, nes jis tokio leidimo grąžinti savininkui V. Ž. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išdavęs, taip pat jis nėra šio įrašo užtepęs baltos spalvos korektoriumi, kas darė įrašą ir kas jį užtepė nežino. Negalima grąžinti automobilio neįregistravus į žurnalą, nes pagal instrukciją saugotojas negali grąžinti mašinos be policijos leidimo. Nors S. D. yra jo kaimynas, pas jį jis nėra buvęs aikštelėje, nėra buvę, kad važiuodavo pas jį remontuoti ar pasiskolinti mašinos. Jis nežino, kad su S. D. būtų buvę problemų, kad iš aikštelės būtų dingę policijos uždaryti automobiliai. Jie, gražindami mašinas, VĮ Regitra duomenų baze nesinaudoja, bet patikrina mašinos priklausomumą. Kada reikia grąžinti automobilį, vadovaujasi kelių eismo taisyklėmis. Ten aiškiai nurodoma, kad gražinama pirmą kartą padarius KET pažeidimą, jei padarė baudžiamąją veiką, tada grąžinamam tik su teismo sprendimu. Jie patikrina baustumus, patrulis protokole parašo ar numatyta mašinos konfiskacija. Per tris paras informuoja raštu savininką, kad automobilis sulaikytas. Jei niekas nekliudo, parašo, kad galima grąžinti. Jei nebus grąžintas, informuoja savininką, kad pasiskambintų į aikštelę. Visi darbuotojai (ir R. V.) žino tvarką ir rašo tokius raštus. Aikštelės jie neinformuoja, pirmiausia duomenis gauna savininkas. Negali kategoriškai atsakyti, kas dingusio automobilio Toyots Corolla atveju siuntė pranešimą. Buvo laikas, kai tik informuodavo savininkus telefonu. Automobilio grąžinimo akto numeris atitinka registracijos numerį. Jei jis mato, kad žmogus stovi prie langelio, jei jis nori atsiimti mašiną, jis su juo bendrauju iki galo ir išduoda leidimą, jei yra teisinis pagrindas, užpildo grafas, vieną sega prie akto, kitą duoda žmogui ir šis važiuoja į aikštelę su ta šaknele ir atsiima mašiną. Aikštelė atskira nuo policijos ir jie budinčioje dalyje nežino, ką jie ten saugo, nes aikštelės savininkas neinformuoja, kad užsiliko mašina, jis tokių nurodymų nėra gavęs. Savininkas be policijos žinios negali grąžinti automobilio, tačiau jie jų nekontroliuoja. Teisiškai be policijos leidimo automobilio atsiimti ir perduoti negali. Policijos pareigūnai aikštelės savininkui teikia reikiamą informaciją, nes būna paskambina iš aikštelės ir sako, kad atvažiavo žmogus be leidimo, tada atsiunčia žmogų į policiją, jie patikrina. Su R. V. dirba apie 5 metus, anksčiau jokių problemų darbe neturėjo, ji tinkamai atlikdavo pareigas. Jis žino R. V. sūnų E. V.. Kiek žino, jis norėjo dirbti, ėjo laikyti kategoriją. E. V. porą kartų yra atvežęs automobilių uždarymo aktus, buvo su kažkokia uniformą, tačiau kokios firmos, negali pasakyti, E. V. sakė, kad dirba, tačiau kur – nesakė, darbo sutarties jis nematė. Kaune buvo 5-6 firmos ir jos konkuravo, buvo griežtas nurodymas visoms dalinti užsakymus po lygiai, todėl buvo vedama neoficiali užsakymų registracija, kad būtų užsakymai padalinti po lygiai. (duomenys neskelbtini) buvo viena tvarkingiausių firmų, pateikdavo reikiamus dokumentus. Joks pašalinis negalėdavo gauti leidimo atsiimti iš aikštelės mašiną, todėl susipažinęs su byloje esančiu „Leidimo grąžinti mašiną“ antrąja apatine puse (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013, t. 1, b. l. 34), jis nežino kieno iš darbuotojų ranka padarytas įrašas, pats S. D. negalėjo turėti tokių lapelių su Patrulių rinktinės antspaudais. Jei buvo išrašyta leidimo antra pusė, tai policijoje turėjo būti ir viršutinė leidimo dalis (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 6., b. l. 16-17).

Liudytojas L. J. teisme apklaustas (2013-09-18 posėdžio protokolas) parodė, kad pažįsta S. D. bei R. V.. Nuo 2006 metų dirba patrulių rinktinėje. R. V. dirbo 4 būryje. S. D. turi firmą, kuri užsiima automobilių nutransportavimu. Žino, kad patruliai uždarinėdavo automobilius į aikšteles, o paskui išduodavo savininkams leidimus atsiimti automobilius. Jis pats tokių leidimų neišduodavo. Žino, kad asmuo pateikdavo asmens dokumentą, jei automobilis būdavo nekonfiskuotinas, tuomet pareigūnas išduodavo leidimą asmeniui atsiimti automobilį. Kaip tikrindavo, ar nekonfiskuotinas, nežino. Leidimus atsiimti automobilius išduodavo budėtojų dalyje, R. V. ten kurį laiką dirbo. Ant leidimo antspaudą dėdavo pareigūnai, kurie išduodavo leidimus. Ar įmanoma kažkam gauti tuščią blanką, nežino. Apie tai, kad už automobilį būtų mokami pinigai pareigūnui, nežino (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 6., b. l. 105).

L. M. J. teisme apklaustas parodė, kad jis dirba Panemunės PK tyrėju, vykdė šioje byloje ikiteisminį tyrimą. Jis S. D. žino, kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, buvo tirti šioje įmonės aikštelėje dingę palikti saugoti pagal bendradarbiavimo sutartį su Kauno AVPK pareigūnų areštuoti automobiliai. R. V. jis žino kaip policijos pareigūnę, kuri dirba Patrulių rinktinėje. Šioje byloje tyrimo metu buvo nustatyta, kad į S. D. įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvyko VMI atstovai, kurie norėjo apžiūrėti konfiskuotinus automobilius, bet jų nerado. Aikštelė buvo netoli komisariato. Tiriant automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimą iš aikštelės, nustatyta, kad šią transporto priemonę savo vardu buvo užregistravus R. V., po kurio laiko ji šią transporto priemonę pardavė. Ji buvo apklausta, sakė, kad šį automobilį sūnus gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip atlygį už darbą, nes jis ten neoficialiai dirbo, mašina jam buvo perduota pagal žodinį jo ir S. D. susitarimą, be jokių dokumentų. R. V. aiškino, kad ji dėl mašinos perdavimo aplinkybių nieko nežino, tik jai sūnus davė ir prašė priregistruoti šį automobilį savo vardu. Mano, kad ji, kaip pareigūnė, turėjo suprasti tuos dalykus, kokia tvarka galima atiduoti policijos areštuotą automobilį. Jam įdomiausia tai, kad automobilis buvo perduotas be jokio dokumento ir kaip R. V. sugebėjo jį priregistruoti VĮ Regitra savo vardu. Pagal duomenis gautus iš VĮ Regitra, šio automobilio pardavėjas buvo automobilio savininkas, nors jis apklaustas policijoje teigė, kad ant automobilio pardavimo-pirkimo sutarties parašo nedėjo, tą automobilį jo savininkas paliko kaip skolą už saugojimą aikštėje, nes to reikalavo S. D., o po to R. V. jį kažkaip iš S. D. nupirko ar paėmė ir užregistravo, kaip pirkinį iš automobilio tikrojo savininko pateiktas pirkimo – pardavimo dokumentas. S. D. neigė, kad jis būtų davęs mašiną pas jį dirbusiam E. V. už skolą, jis teigė, kad R. V. sūnus pas ją nedirbo. Ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo žinoma, kad pas E. V. yra iš darbovietės gauti darbo rūbai, apie tai nesakė nei E. V. nei įtariamąja apklausta R. V., tai žinant, šie rūbai būtų buvę prijungti prie bylos kaip daiktiniai įrodymai. Jis nežino, kodėl byloje nebuvo paskirta pirkimo-pardavimo sutartyje esama pardavėjo parašo grafologinė ekspertizė, taip pat, kodėl neatlikta žurnalo, kur buvo registruojami leidimai gražinti mašinas padaryto įrašo, kad yra gražinama mašina Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui, o po to tas įrašas buvo užteptas su baltu korektoriumi, ekspertizė, tyrimo eigai vadovauja prokuroras (Prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 5., b. l. 79-80, t. 6. b. l. 156).

Kaip matyti iš 2013-11-29 tarnybinio pranešimo, prokuroras Mindaugas Šukys pranešė, kad 2013-11-20 Kauno apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-470-667/2013 liudytoju apklaustas T. D. parodė, kad R. V., dirbdama policijos pareigūne ir atlikdama jai priskirtas funkcijas, tarp kurių buvo ir leidimo atsiimti automobilį išdavimas, Kauno AVPK Patrulių rinktinės patalpose 2010 metais, tiksliau nenustatytu laiku, suklastojo leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vėliau pateikė S. D. ir tokiu būdu pasiėmė minėtą automobilį (t. 1, b. l. 3).

Iš 2009-12-31 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 567 matyti, kad automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-12-31 buvo priverstinai nuvežtas į aikštelę UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23).

Kaip matyti iš įvykio registracijos kortelės, 2010-05-04 policijoje buvo gautas pareiškimas apie tai, kad 2009-12-31 už administracinį teisės pažeidimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo pristatytas automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o 2010-05-04 atvykus įvertinti automobilio, direktorius S. D. pareiškė, kad automobilis gražintas savininkui (t. 1, b. l. 13);

Iš VĮ Regitra 2010-05-17 pažymos matyti, kad R. V. vardu registruoti automobiliai: Toyota Previa, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobiliai įregistruoti jos vardu 2010-04-10 (t. 1, b. l. 22);

Turto įvertinimo (apžiūros) aktu 2010-05-04 Nr. 70, nustatyta, kad Kauno apskrities VMI specialistei atvykus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nerastas. Direktorius paaiškino, kad automobilis gražintas savininkui, dokumentų, kurių pagrindu automobilis grąžintas, nepateikė (t. 1, b. l. 24).

Iš automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo pažymos matyti, kad automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas V. Ž. išregistravo 2010-02-11 (t. 1, b. l. 29).

Iš automobilio atsisakymo rašto matyti, kad V. Ž. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje paliko kaip metalo laužą 2010-03-26 (t. 2., b. l. 8).

Iš Priverstinai nuvežtos transporto priemonę gražinimo šaknelės matyti, kad šioje nurodyta data - 2010-03-26, užpildyta, kad transporto priemonė Toyota Corolla, valst. (duomenys neskelbtini), gavo jos valdytojas V. Ž.. Padarytas prierašas: „Automobilį palikau kaip metalo laužą“ (t. 2., b. l. 9).

Kaip matyti iš 2010-04-08 transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties, automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties blankas užpildytas, įrašant pardavėjo V. Ž. asmens kodą, vardą pavardę, pirkėjos R. V. asmens kodą, vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, automobilio duomenis, kainą, parašus. (t. 2, b. l. 10).

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pateiktos duomenų bazės išrašo, automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta nuo 2010-04-08 R. V. vardu (t. 1, b. l. 144, 146).

Kaip matyti iš pažymos apie kelių transporto priemonių apžiūrą, automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Regitra apžiūrėtas 2015-04-08 (t. 1, b. l. 48).

Iš R. V. paaiškinimo VĮ Regitra direktoriui dėl nepateiktų valstybinio numerio ženklų/registracijos liudijimo matyti, kad paaiškinimas teiktas 2010-04-10 (t. 1., b. l. 49).

2010-05-17 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad R. V. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010-05-17 pardavė K. L. už 300 litų (t. 1, b. l. 30).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio žiniaraščio matyti, kad E. V. 2009-06 mėn.-10 mėn. bendrovėje nedirbo (t. 1, b. l. 63-67). Kaip matyti iš VSDFV Kauno skyriaus 2013-01-10 pateiktų duomenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų asmenų sąraše laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-01-01 E. V. pavardės nėra (prijungtos baudž. .bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 5, b. l. 151-152, 155-156).

2011-03-21 ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-2-00294-10 akistatų metu tarp R. V. ir S. D., bei T. D. prieštaravimai nepanaikinti (t. 1, b. l. 95-98, t. 1, b. l. 103-106).

2011-03-28 ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-2-00294-10 akistatos metu tarp E. V. ir S. D., bei T. D. prieštaravimai nepanaikinti (t. 1, b. l. 107-110, t. 1, b. l. 86-87).

Iš 2013-01-25 apžiūros protokolo matyti, kad 2013-01-25 buvo apžiūrėtas Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės „Sulaikytų transporto priemonių registracijos“ žurnalas. Žurnalo bylos indeksas 15.2, žurnale užregistruotos sulaikytos transporto priemonės nuo 2009-04-20 iki 2011-08-31. Žurnalo puslapių skaičius 150. Apžiūrėjus visą žurnalą, žurnalo 61 puslapyje užfiksuota, kad grafoje „eilės Nr.“ įrašyta -„ 567“, grafoje „TP savininkas (vardas, pavardė)“ įrašyta- „ V. Ž.“, grafoje „TP vairavęs asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta -„D. S.“, grafoje „TP markė, valst. Nr.“ įrašyta -„Toyota Corolla (duomenys neskelbtini)“, grafoje „Sulaikymo priežastis, adm. medžiagos NR.“ įrašyta -„neblaivus be teisių F 092739“, grafoje „Sulaikęs asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta- „R. B.“, grafoje „TP pristatymo vieta ir laikas“ įrašyta- „(duomenys neskelbtini)“, grafoje „TP priėmęs saugoti asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta- „UAB (duomenys neskelbtini)“, grafoje „TP grąžinimo data“ vizualiai matosi, kad įrašas (galimai skaičiai) buvo nutrintas. Grafoje „TP gražinęs asmuo (vardas, pavardė)“ vizualiai atrodo, kad ši grafa neužpildyta, grafoje „TP atsiėmęs asmuo (parašas)“ vizualiai atrodo, kad ši grafa neužpildyta, grafoje „Dokumentas, kurį pateikus gražinta TP“ vizualiai matyti, kad joje įrašas užtušuotas arba ištrintas (t. 1, b. l. 186-188).

Iš 2014-04-10 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(762)-IS1-837 matyti, kad tyrimui pateiktos 2009 m. Kauno apskr. VPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalas (15.12). Žurnalo 61 puslapio eilutėje 567 esantys įrašai yra atlikti juodos spalvos dažikliu. Vizualiai, mikroskopu, prietaisu VSC-6000/HS buvo atliktas 2009 m. Kauno apskr. VPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo 61 puslapio eilutėje Nr. 567 esančių rankraštinių įrašų tyrimas (KTC SVP 1/10 Dokumentų pirminio turinio rekvizitų tyrimas). Tyrimo metu nustatyti įrašai yra pateikti specialisto išvados 1 pav.; vienareikšmiškai nustatyti pirminį įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų dažiklis. Tyrimo metu pirminio turinio pakeitimo požymių kitose eilutės Nr. 567 grafose nenustatyta. 2009 m. Kauno apskr. VPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo 61 puslapio eilutės Nr. 567 grafose „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus grąžintas TP“ tyrimo metu nustatyti rankraštiniai įrašai (įrašų fragmentai) yra pateikti specialisto išvados 1 pav.; vienareikšmiškai nustatyti pirminį įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų dažiklis. Tyrimo metu pirminio turinio pakeitimo požymių kitose eilutės Nr. 567 grafose nenustatyta (t. 1, b. l. 193-194).

Iš 2014-04-11 gauto rašto iš Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM matyti, kad vadovaujantis Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko duomenų peržiūros kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-68, 11 punktu Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (toliau – VRIS CDB) naudotojų atliktų užklausų duomenys VRIS CDB saugomi 3 metus nuo užklausos įvykdymo dienos, todėl duomenų apie V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), duomenų peržiūrą VRIS CDB nuo 2010-01-01 iki 2010-05-15 nėra (t. 1, b. l. 197).

BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Būtinasis BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra nusikaltimo dalykas. Toks dalykas yra netikras dokumentas, kuris pagaminamas, arba tikras dokumentas, kuris suklastojamas. Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama pasinaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas yra dokumentas. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Teismų praktika baudžiamosiose bylose pripažįsta ir kur kas platesnę dokumento sampratą. Dokumentu gali būti pripažintas ir tekstas be parašo ir be antspaudo. Svarbu, kad tas įrašas jį panaudojus, sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, Nr. 2K-355/2009, 2K-426/ 2010, 2K-263/2010, 2K-235/2014). Be to, dokumentas laikomas netikru ir tuo atveju, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (veritatis immutatio) ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-175-303/2015).

Nors kaltinamoji savo kaltės dėl dokumentų klastojimo bei suklastoto dokumento panaudojimo nepripažino, tačiau teismas laiko šią jai inkriminuotą veiką įrodyta. Nors kaltinamoji nurodė, kad dokumentų neklastojo, t. y. 2009 m. Kauno apskr. VPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo 61 puslapio eilutės Nr. 567 grafose „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus grąžintas TP“ jokių įrašų nedarė, spaudo ant tuščios leidimo šaknelės nedėjo bei jos neišdavė, taip pat nepasirašė už V. Ž. ant transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties, nurodė, kad automobilį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. D. gavo jos sūnus E. V. kaip atlygį už darbą, tačiau teismas šias kaltinamosios nurodytas aplinkybes laiko niekaip nepagrįstomis, prieštaraujančiomis byloje surinktiems įrodymams, duotomis siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip matyti iš liudytojų S. D., T. D., D. D., Ž. J., L. J., M. K. parodymų, pačios kaltinamosios R. V. parodymų, jos pareigybės aprašymo, ji, kaip policijos pareigūnė atliko funkcijas, kurios buvo susijusios su sulaikytų transporto priemonių nutransportavimo į saugomas aikšteles organizavimu. Ji žinojo, kokiomis sąlygomis aikštelėje yra saugomi automobiliai, ir kad automobilius iš aikštelės jų savininkai gali atsiimti tik teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tik su policijos leidimu, kuris taip pat išduodamas tik automobilio savininkui arba jo įgaliotam asmeniui, esant patikrintai informacijai, kad automobilis nekonfiskuotinas. Kaltinamosios nurodytą aplinkybę, kad automobilis Toyota Corolla buvo atiduotas jos sūnui už darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji tik įregistravo jį savo vardu padėdama sūnui išvengti didelės draudimo įmokos, paneigia byloje surinkti įrodymai. L. S. D. parodė, kad E. V. niekada jo bendrovėje nedirbo, tik draugavo su sūnum T. D., dažnai lankydavosi aikštelėje, kartais kartu važiuodavo transportuoti automobilių. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojai T. D., D. D., taip pat liudytojai V. F. bei D. M., kurie nagrinėjamu laikotarpiu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaltinamosios nurodytos aplinkybės nepatvirtina ir rašytiniai įrodymai byloje. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio žiniaraščio matyti, kad E. V. 2009-06 mėn.-10 mėn. bendrovėje nedirbo (t. 1, b. l. 63-67). Kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013-01-10 pažymos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų asmenų sąraše laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-01-01 E. V. pavardės nėra (prijungtos baudž. bylos Nr. 1-470-667/2013 t. 5, b. l. 151-152, 155-156). E. V. posėdžio metu patvirtino savo parodymus, kad jis nuo 2009 metų apie gegužės birželio mėnesį jis pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigose, tačiau iš jau nurodytos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013-01-10 pažymos matyti, kad jis nuo 2009-05-28 iki 2015-07-17 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl teismas laiko mažai tikėtina, kad jis tuo metu dirbo dvejose darbovietėse. Jokių kaltinamosios pateiktą versiją patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nors šias jos nurodytas aplinkybes tvirtino ir liudytojas E. V., tačiau teismas vertina jo parodymus kaip prieštaringus kitai bylos medžiagai, liudytojų S. D., T. D., D. D., V. F. bei D. M. parodymams, aukščiau minėtiems rašytiniams įrodymams. Liudytojų A. G., V. J., E. V. parodymai taip pat nepatvirtina, kad E. V. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už darbą gavo automobilį Toyota Corolla, nes šie liudytojai patys šių aplinkybių nematė, davė parodymus apie tai, ką buvo girdėję tik iš E. V. bei kaltinamosios. Pažymėtina ir tai, kad automobilį R. V. draudė labai trumpam laikotarpiui, tik nuo 2010-04-08 iki 2010-06-07, todėl draudimo kaina šiam laikotarpiui ar jai ar jos sūnui negalėjo ženkliai skirtis. Abejonių, kad automobiliu atsiskaityta su E. V. už jo darbą, kelia ir tai, kad liudytojas E. V. parodė kad S. D. jam paskambino 2010 metų sausio pabaigoje ir pasakė, kad turi nenaudojamą automobilį Toyota Corolla, kurią jis gali pasiimti, jis atvažiavo vasario mėnesio pradžioje ir minėtą automobilį pasiėmė, tačiau sausio mėnesį automobilis Toyota Corolla savininko V. Ž. dar nebuvo išregistruotas, tai buvo padaryta 2010-02-11 (t. 1, b. l. 29). Liudytojas V. Ž. parodė, kad S. D. jam paskambino telefonu dėl automobilio saugojimo jau po automobilio išregistravimo, tik tada nurodė, kad jo atsisako, o pažymą apie automobilio atsisakymą pasirašė tik 2010-03-26 (t. 2., b. l. 8), todėl neįtikėtina, kad aikštelės savininkas siūlė automobilį E. V., dar nežinodamas, ką savininkas spręs su juo daryti. Taip pat vertintina, kad liudytojas yra kaltinamosios sūnus ir yra suinteresuotas padėti kaltinamai padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl teismas jo parodymais nesivadovauja.

L. S. D. parodė, kad automobilis Toyota Corolla buvo perduotas ne E. V., o būtent kaltinamajai R. V. jos pačios prašymu leisti laikinai juo pasinaudoti. Liudytojas S. D. nurodė, kad pagrindinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo policijos nurodymu transporto priemonių nutransportavimas ir saugojimas. Jis buvo suinteresuotas palaikyti gerus santykius su R. V., kuri dėl tokių draugiškų santykių jiems duodavo daugiau darbo, kas buvo naudinga įmonei. Kaltinamoji pripažino, kad buvo pažįstama su S. D., nurodė, kad juos siejo tik darbiniai santykiai, todėl akivaizdu, kad jokio pagrindo liudytojui apkalbėti kaltinamąją nėra. Kaltinamoji nurodė, kad S. D. ir jo sūnūs pyksta ant jos, nes S. D. buvo nuteistas, o ji išteisinta, tačiau šis jos argumentas nepagrįstas, kadangi iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. D. parodymai dėl automobilio Toyota Corolla patekimo pas R. V. aplinkybių buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios 2010 metais, dar jam nebūnant nuteistam, o R. V. išteisintai. S. D. parodymus apie tai, kad automobilis buvo paskolintas R. V. jos prašymu patvirtina liudytojų T. D. bei D. D. parodymai.

Šios veikos padarymo dieną galiojęs BK 95 str. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 (nuo 2004-07-13) redakcija (Žin., 2004, Nr. 108-4030) numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję: a) dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas.