- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-515-186/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00851-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- V. D., G. M. T., M. V., V. Š., R. Č., A. K., R. H. S., J. M., R. P., J. P., Z. M., A. M., A. S., R. M., M. Z., N. M., A. B., D. Š., P. P. Š., A. V., E. G., K. Z., P. K.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D., G. M. T., M. V., V. Š., R. Č., A. K., R. H. S., J. M., R. P., J. P., Z. M. ir A. M. (A. M. teisių perėmėjai), A. S., R. M., M. Z., N. M., A. B., M. V. (M. V.), D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. D., G. M. T., P. P. Š., M. V., V. Š., A. V., R. Č., A. K., R. H. S., E. G., J. M., R. P., K. Z., J. P., Z. M. ir A. M., A. S., R. M., P. K., M. Z., N. M., A. B., M. V., D. Š. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. D., G. M. T., P. P. Š., M. V., V. Š., A. V., R. Č., A. K., R. H. S., E. G., J. M., R. P., K. Z., J. P., Z. M. ir A. M., A. S., R. M., P. K., M. Z., N. M., A. B., M. V., D. Š. patiksliname ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau ir – Bankas), ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
2. Ieškovai nurodė, kad jiems visiems vietoj pinigų laikymo terminuotojo indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Dėl Banko pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Be to, niekur viešai nebuvo skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu Banko veikloje nustatė reikšmingus pažeidimus, veiklos trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti. Atsakovė nebuvo pašalinusi šių pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu, o Banko darbuotojai šios informacijos ieškovams neatskleidė. Po Banko bankroto sužinoję, kad negaus draudimo išmokų, ieškovai suprato, kad buvo suklaidinti dėl sudaromo sandorio esmės, t. y. jie klaidingai suprato, jog Banko įsipareigojimams pagal obligacijų sutartis galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir įsipareigojimams pagal indėlių sutartis, todėl ieškovai šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal Obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
5. Teismas nustatė, kad Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse ieškovai atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Pasak teismo, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Visi ieškovai yra įgiję išsilavinimą, profesijas, didžioji dalis ieškovų turi aukštąjį išsilavinimą, nuolat naudojosi internetu. Internetu nurodė nuolat nesinaudojantys V. D., M. V., R. H. S. ir A. B., tačiau ir šie ieškovai turėjo darbinės ir gyvenimiškos patirties, V. D., M. V., R. H. S. su atsakove buvo sudarę ar pratęsę 11 ir daugiau sandorių. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Todėl teismas sprendė, kad ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Po Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo iki pat atsakovės bankroto ieškovai reikalavimų dėl šių sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad sutartys neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (Prospektuose nurodyti skaičiai apie Banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų), t. y. pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.
6. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, ir tai, kad Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie Banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, kad Bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus, kaip antai, didesnes palūkanas. Teismas pažymėjo, kad ieškovai įsigijo Banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, kad per metų ar pusės metų laikotarpį Banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, teismo vertinimu, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius ir pagal CK 1.91 straipsnį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Ieškovai V. D., G. M. T., M. V., V. Š., R. Č., A. K., R. H. S., J. M., R. P., J. P., Z. M. ir A. M., A. S., R. M., M. Z., N. M., A. B., M. V., D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
7.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13), dėl kurio buvo kreiptasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neatsakyta, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl šiuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
7.2. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė patiems ieškovams – neprofesionaliems investuotojams. Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, jog ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, jog Banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Teismas nepagrįstai Banko kaip profesionalaus finansų rinkos dalyvio pareigų nevykdymą laikė nereikšminga aplinkybe.
7.3. Teismas nevertino, ar draudimo apsauga ieškovams buvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Apeliantai iki ginčijamų sandorių sudarymo pinigus laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose, o tai rodo, kad jiems rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Sunkiai tikėtina, kad ieškovai, kaip ir tūkstančiai kitų Banko klientų, nebūdami patyrusiais investuotojais, staiga patys sugalvotų savo gyvenimo santaupas investuoti į obligacijas, suvokdami, jog tai susiję su rizika. Manydami, kad obligacijos yra analogiškas produktas indėliams, draustas tokiomis pačiomis sąlygomis, ieškovai įsigijo produktą, už kurį buvo siūlomos didesnės palūkanos.
7.4. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovė juos apgavo dėl savo finansinės padėties, veiklos perspektyvų ir patikimumo. Atsakovė save pristatinėjo kaip augantį, patikimą, teisės aktų besilaikantį finansų rinkos dalyvį. Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra, nors Lietuvos Bankas buvo pritaikęs veiklos ribojimus, nes buvo nustatyta, kad Bankas veiklą vykdo pažeisdamas teisės aktus. Teismas visiškai nevertino šių atsakovės veiksmų atitikimo Vertybinių popierių įstatymo nuostatoms.
Atsiliepimas
8. Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
8.1. Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento (Banko) bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kurie yra privalomi žemesnės instancijos teismams, tokia investicinė rizika nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
8.2. Apeliantai neįrodė, kad įprastinėmis sąlygomis asmuo negalėtų atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties kartu su tokią sutartį lydinčiais dokumentais. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais ginčijamų sandorių dokumentais ir juos gavo. Nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo buvo pakankamai laiko, kad apeliantai galėtų visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas.
8.3. Ieškovai neįrodė, kad obligacijoms taikoma draudimo apsauga ir Banko finansinė būklė buvo esminės aplinkybės dėl jų apsisprendimo sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis. Klaidingas sandorio aplinkybių įsivaizdavimas nesudaro pagrindo pagal CK 1.90 straipsnį pripažinti suklydimo dėl sandorio esmės. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Patys ieškovai nesidomėjo obligacijų rizika.
8.4. Ieškovai neįrodė, kad Banko finansinė būklė ginčijamų Obligacijų pasirašymo sutarčių ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko Banko viešai skelbiamos finansinės būklės. Nurodytas Lietuvos banko nutarimas pats savaime nepatvirtina Banko apgaulės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
10. Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.
Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais
11. Apeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
12. Apeliantai teigia, kad Bankas jų tinkamai neinformavo apie riziką, susijusią su investavimu į obligacijas, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jie patys to nesuvokė. Pažymėtina, kad patys apeliantai pripažįsta, jog iki Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis, taigi, jiems turėjo būti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra ir pan. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.
13. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose taip pat nėra nuostatų, kad obligacijoms yra taikoma tokia draudimo apsauga. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
14. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
15. Apeliantai taip pat teigia, kad jie buvo apgauti sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą banką Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis nepranešė apeliantams apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trūkumus, kurie tuo metu dar nebuvo ištaisyti, kaip paaiškėjo iš vėliau Lietuvos banko pateiktų pranešimų. Dėl šio argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtą nutarimą buvo paskelbta viešai, o apeliantų Obligacijų pasirašymo sutartys su atsakove anksčiausiai buvo pradėtos sudarinėti tik praėjus keliems mėnesiams, t. y. nuo 2011 m. kovo mėnesio. Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus Banko veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, jog Bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Teismų praktikoje jau konstatuota, kad ši aplinkybė nereiškia, jog Bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4).
16. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
17. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis (išskyrus Z. M. ir A. M., kurie perėmė A. M. teises ir pareigas) 294,36 Eur išlaidas, patirtas už advokato suteiktas paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino išlaidų už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydžio, todėl, atmetus ieškovų apeliacinį skundą, atsakovei iš kiekvieno apelianto, išskyrus Z. M. ir A. M., priteistina po 16,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš Z. M. ir A. M. – po 8,18 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. M. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. H. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) N. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 16,35 Eur (šešiolika eurų 35 ct), iš ieškovų Z. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 8,18 Eur (aštuonis eurus 18 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) naudai.