Panevėžio apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovei M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovams V. B., S. J., trečiasis asmuo A. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės aplinkybės

12. Atsakovas V. B., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, kelyje Nr. (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau ir KET) 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemones asmenims, neturintiems šios teisės, vairavo Automobilį, neturėdamas šios teisės vairuoti transporto priemonių, be to, vairuojamu automobiliu kelio dešine puse važiuodamas (duomenys neskelbtini) kaimo kryptimi, jis pažeidė KET 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas privalomo greičio, taip pat pasirinkdamas važiavimo greitį, jis turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ir KET 99 punkto reikalavimą, numatantį, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, tai yra, jis viršydamas nustatytą maksimalų leistiną 70 km/h greitį, važiavo apie 87 km/h greičiu, be to, pasirinkdamas vairuojamo automobilio saugų vairavimo greitį, užtikrinantį transporto priemonės valdymo kontrolę, jis neatsižvelgė į tai, kad važiuojama keliu su žvyro danga, taip pat į jo važiavimo kryptimi kelio atkarpoje ties 30-ju kilometru buvusį kelio vingį į dešinę, dėl ko važiuodamas kelio vingiu pasirinktu greičiu ir judėjimo trajektorija jis prarado kryptingo važiavimo stabilumo netekusio automobilio valdymo kontrolę, kuris įvažiavo į kelio priešingos eismo krypties pusę ir susidūrė su priešpriešais nuo Paberžės kaimo pusės važiavusiu S. J., gim. (duomenys neskelbtini) m., vairuojamu automobiliu „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė S. J., o jo vairuoto automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivė S. J., gim. (duomenys neskelbtini) m. patyrė sužalojimus atitinkančius sunkaus masto sveikatos sutrikdymą.

13. Už aukščiau aprašytus veiksmus V. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 281 straipsnio 5 dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu (toliau ir Nuosprendis), kuris įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 10 d.

14. Automobilis, kurį vairuodamas atsakovas V. B. sukėlė eismo įvykį registruotas atsakovės S. J. vardu.

15. Automobilis eismo įvykio metu buvo draustas ieškovės draudimo bendrovėje. Pateikta draudimo sutartis patvirtina, kad Automobilio draudėjas yra trečiasis asmuo A. B..

16. Iš šalių, trečiojo asmens paaiškinimų nustatyta, jog Automobilio rakteliai buvo laikomi bute, kuriame kartu gyveno šalys (brolis ir sesuo) su tėvais. Automobilio dokumentai buvo laikomi jo daiktadėžėje.

Dėl ginčo esmės

Dėl atsakovo V. B. pareigos grąžinti išmokėtas draudimo išmokas

17. Byloje ginčo dėl atsakovo V. B. civilinės atsakomybės sąlygų, jo kaltės padarius žalą, kurią prašoma priteisti regreso tvarka, nėra, jis pateiktą ieškinį pripažįsta, sutinka atlyginti prašomą priteisti žalą vienas pats. Kadangi atsakovas V. B. ieškinį dalyje dėl žalos priteisimo iš jo pripažįsta, todėl rašomi sutrumpinti motyvai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 268 straipsnio 5 dalis).

18. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilines atsakomybes privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 52 punkte numatyta, kad atsakingas draudikas, išmokėjęs išmoką, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais turi teisę reikalauti, kad išmokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas atsakingas už žalos padarymą asmuo).

19. Atsižvelgiant į nurodytą, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ieškovė turi teisę iš atsakovo V. B., kuris, vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės ir yra už žalos padarymą atsakingas asmuo, reikalauti grąžinti ieškovės sumokėtas dėl padarytos žalos sumas regreso tvarka.

Dėl atsakovės S. J. pareigos grąžinti išmokėtas draudimo išmokas

20. Byloje ginčas kyla dėl žalos (išmokėtų draudimo išmokų) atlyginimo priteisimo solidariai iš ir žalą padariusio asmens ir transporto priemonės savininko, kuris neužtikrinimo, jog transporto priemone nepasinaudotų teisės vairuoti neturintis asmuo.

21. Ieškovo reikalavimų esminiai argumentai: (1) atsakovas V. B. savo veiksmais padarė žalos neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę; (2) Ieškovei sutarties pagrindu kilo pareiga atlyginti įvykio metu padarytą žalą, ką ji ir padarė; (3) atsakovas V. B. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu privalo atlyginti draudikui (ieškovei) sumokėtas sumas, nes yra atsakingas už šios žalos padarymą asmuo; (4) atsakovei S. J. kyla pareiga atlyginti draudiko išmokėtas sumas CK 6.270 straipsnio 1 – 3 dalyse numatytais pagrindais, nes ji kaip transporto priemonės – padidinto pavojaus šaltinio, valdytoja turėjo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų teisės vairuoti neturintis atsakovas V. B., tačiau to neužtikrino – automobilio rakteliai buvo laikomi kitiems asmenims pasiekiamoje vietoje, automobilio dokumentai – automobilio daiktadėžėje; (5) atsakovė S. J. yra automobilio savininkė, todėl A. B. vardu sudaryta Sutartis yra vertintina, kaip sudaryta automobilio savininkės S. J. veikiant per atstovę ir atsakovė S. J. vertintina kaip transporto priemonės draudėja, todėl jai kilo pareiga užtikrinti, kad Automobiliu nesinaudotų teisės vairuoti neturintys asmenys.

22. Atsakovės S. J. esminiai atsikirtimai į ieškinį: (1) ji nėra atsakinga už padarytą žalą, nes Automobilio nevairavo, jo vairuoti nedavė atsakovui V. B.; (2) Automobilio nedraudė; (3) Automobilis buvo išregistruotas.

23. Teismas pažymi, kad su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ ir CK 6.254 straipsnio 1 dalis. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis.

24. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

25. TPVCAPDĮ 22 straipsnio norma, suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, taikytina draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisiniam santykiui, kuris iš esmės yra vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis.

26. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, sudarant įprastinę draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi šiuo įstatymu, CK, Draudimo įstatymu, Standartinėmis draudimo taisyklėmis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra viešoji sutartis. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato pareigą šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims sudaryti transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, galiojančią tol, kol transporto priemonė yra įregistruota arba, jeigu transporto priemonė neregistruota arba yra neregistruotina transporto priemonė, – kol ji naudojama kaip transporto priemonė.

27. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad aukščiau nurodytą pareigą turi valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse transporto priemonės savininku nurodytas asmuo arba, jeigu transporto priemonė neregistruota, paskutinis žinomas transporto priemonės savininkas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Automobilio savininke žalos padarymo momentu buvo atsakovė S. J..

28. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties viešasis pobūdis pasireiškia tuo, kad draudikui, vykdančiam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą, kyla pareiga sudaryti draudimo sutartį su tokią pareigą turinčiu draudėju (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).

29. Teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą konstatuoja, jog pareiga apdrausti transporto priemonę kilo atsakovei S. J., kuri buvo automobilio savininke, o pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį kilo ieškovei, kuri vykdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą.

30. Iš byloje pateiktos Sutarties matyti, jog S. J. priklausantis Automobilis buvo draustas ieškovės nuo (duomenys neskelbtini). Nors Sutartį sudarė trečiasis asmuo A. B., tačiau teismas pripažįsta pagrįstais ieškovės argumentus, kad draudėja šiuo atveju laikytina transporto priemonės savininkė S. J.. Iš pateiktos Sutarties matyti, jog draudėjas visada yra transporto priemonės savininkas. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovei buvo žinoma aplinkybė, jog transporto priemonė buvo drausta (Nuosprendžio 13 punktas). Sutartis galiojanti, nenuginčyta, todėl Automobilio draudėja pagal Sutartį yra Automobilio savininkė S. J..

31. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu atsakydama į teismo klausimus nurodė, kad žalą atlyginti regreso tvarka iš prašo sutartinės atsakomybės pagrindu, tačiau tiek ieškinyje, tiek ir posėdžio metu žalą iš atsakovės S. J. prašė priteisti tuo pagrindu, kad ji nesilaikė bendros rūpestingumo ir atsakingumo pareigos kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. delikto pagrindu, iš abiejų atsakovų solidariai.

32. Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015, išaiškino, kad CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul (nekonkuravimo) principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul (nekonkuravimo) principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas; 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2024, 29 punktas). Taigi kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įsitvirtinusi prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to, byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).

33. Nagrinėjamu atveju ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai – eismo įvykio metu transporto priemonė buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl šiuo atveju prioritetas teiktinas sutartinės atsakomybės taikymui. Viena vertus tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir iš nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Nuosprendis, duomenų apie tai, jog atsakovė S. J. būtų perdavusi automobilį vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, nėra. Kita vertus nenustatytas ir teisinis pagrindas taikyti CK 6.270 straipsnio 3 dalį Sutarties šalių atžvilgiu. Be to, CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad subrogacija netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju, o nagrinėjamu atveju ieškovę ir atsakovę sieja (transporto priemonių valdytojų) civilinės atsakomybės (privalomojo) draudimo teisiniai santykiai.

34. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

35. Pažymėtina, kad išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytų TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).

36. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutartinės atsakomybės atveju turi būti nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Konkretų draudiko susigrąžintinos sumos dydį nustato teismas, nustatęs visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: ikisutartinės ir (ar) sutartinės draudėjo pareigos pažeidimą, draudiko išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos dydį, priežastinį ryšį tarp padidėjusios draudimo rizikos ir eismo įvykio, draudėjo kaltę. Sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės turi reikšmės aplinkybė, ar draudėjo pareigos pranešti apie padidėjusią draudimo riziką pažeidimas iš esmės padidino draudžiamojo įvykio atsitikimo galimybę ar žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

37. Nagrinėjamu atveju ieškovė – draudikė, pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovės – transporto priemonės valdytojos – išmokėtos draudimo išmokos sumą, remdamasi bendrosios deliktinės atsakomybės normomis, įrodinėjo, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neužtikrino, jog jai priklausančios transporto priemonės, kuria buvo sukeltas įvykis ir padaryta žala, neužvaldytų trečiasis asmuo – eismo įvykio kaltininkas V. B.. Teismas šiuo aspektu pažymi, jog esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu, V. B. padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmokas. Kaip minėta nutarties 34 punkte, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus. Ieškovė byloje neįrodinėjo atsakovės S. J., kaip draudėjos, pareigos grąžinti visą ar dalį ieškovės išmokėtos draudimo išmokos kitais TPVCAPDĮ nustatytais pagrindais.

38. Įstatyme yra numatytos išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Tokia išimtis yra nurodyta TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Tuo metu TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra numatyta draudiko turi teisė reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį, tada, kai eismo įvykyje dalyvavusios apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės.

39. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip nustatyta Taisyklėse.

40. TPVCAPDĮ 12 straipsnyje numatytos transporto priemonių valdytojų pareigos įvykus eismo įvykiui, todėl ši norma negali būti aiškinama kaip nustatanti draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo iš apdraustos transporto priemonės valdytojo dėl to, kad pastarasis nevykdė kokios nors pareigos iki įvykstant eismo įvykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-403/2024 (44 punktas).

41. Ieškovės atstovė prašydama iš atsakovės S. J. priteisti išmokėtas draudimo sumas rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais bei t. y. šių Taisyklių 59 punktu. Ieškovė atsakovės S. J. atsakomybę iš esmės grindė tuo, kad remiantis aukščiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis, atsakingas už žalą asmuo gali būti ne tik transporto priemonę vairavęs asmuo, bet ir kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo.

42. Pažymėtina, jog remiantis Taisyklių (redakcija iki 2024 m. liepos 30 d.) 59 – 66 punktais draudimo išmokų grąžinimo sąlygos pagal subjektus, gražinamų išmokų procentiniai dydžiai yra diferencijuojami, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė šių sąlygų neįrodinėjo, rėmėsi taisyklių 59 punktu, kuris yra bendro pobūdžio, detalizuojamas toliau sekančiuose papunkčiuose, žalą prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, nors solidarioji transporto priemonės valdytojo ir už žalos padarymą atsakingo asmens atsakomybė nėra numatyta nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklėse.

43. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Draudiko teisė reikalauti sugrąžinti nukentėjusiesiems sumokėtas dėl padarytos žalos sumas, nustatyta specialiuoju teisės aktu, nagrinėjamu atveju TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, kurioje nėra įtvirtinta solidarioji transporto priemonę vairavusio asmens ir draudėjo pareiga sugrąžinti išmokėtas sumas.

44. Susiformavusios teismų praktikos, pagal kurią transporto priemonės savininkas ir draudėjas, t. y. asmuo įvykdęs teisės aktuose nustatytą pareigą sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis), būtų visuomet solidariai atsakingas su transporto priemonės vairuotoju, esant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytoms aplinkybėms (kai transporto priemonės vairuotojas neturėjo teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonę) ar šios dalies 1-2 ir 4-5 punktuose aplinkybėms, nėra, tačiau apeliacinės instancijos teismų praktikoje pasisakoma, kad panašiais atvejais nėra pagrindo taikyti deliktinę atsakomybę draudėjo atžvilgiu (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-46-889/2022; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. liepos 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-605-513/2023 ir kt.).

46. Teismo vertinimu ieškovė taip pat plečiamai aiškina ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi jame yra nustatyta draudiko teisė reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, t. y. a) transporto priemonę vairavęs asmuo arba b) kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu a) jis arba b) asmuo, už kurį jis atsako, padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės.

47. Nagrinėjamu atveju atsakovė S. J. nėra asmuo, kuris atsako už atsakovo V. B. veiksmus, kadangi V. B. yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas ir byloje nėra jokių duomenų apie egzistuojančias aplinkybes, dėl kurių atsakovė S. J. civiline teisine prasme būtų atsakinga už kito asmens padarytą žalą (kaip pvz., samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės (CK 6.264 straipsnis) ar kita).

48. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nenustatytas skolininkų daugetas ar solidarioji skolininkų atsakomybė, tačiau nustatyti galimi pareigos grąžinti išmokėtą draudimo išmoką turėtojai: transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju transporto priemonę vairavusio asmens tapatybė yra žinoma.

49. Nustatyta, kad būtent atsakovas yra už žalos padarymą atsakingas transporto priemonę vairavęs asmuo, kurio civilinei atsakomybei kilus ieškovė, kaip draudikė, privalėjo išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims. Todėl aukščiau nurodytų aplinkybių, įstatymų nuostatų ir suformuotos teismų praktikos pagrindu konstatuotina, jog teisę susigrąžinti išmokėtas žalos sumas nukentėjusiesiems ieškovė turi teisę iš atsakovo V. B., o solidarioji už žalos padarymą atsakingo asmens ir draudėjo atsakomybė nėra numatyta ir netaikytina atsakovės S. J., kaip draudėjos, atžvilgiu.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Vadovaujantis nurodytais motyvais ir argumentais ieškinys tenkinamas iš dalies.

51. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

52. Ieškovei priteisus 133 161, 28 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo V. B., iš jo taip pat priteisiamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos už 133 161, 28 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

54. Ieškovė byloje patyrė bylinėjimosi išlaidų – 1974 Eur žyminio mokesčio. Ieškovės patirtos išlaidos yra pagrįstos išlaidų apmokėjimą patvirtinančiais duomenimis.

55. Įvertinus tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovui V. B. iš esmės patenkintas visa apimtimi, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos jos patirtos 1974 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260, 269 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 133 161, 28 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą 28 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 133 161, 28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1974, 00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.