- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-46-889/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00105-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
- Atsakovas
- R. A., R. B.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovams R. A. ir R. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ pateikė ieškinį, prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. A. ir R. B. 7 945,56 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:
1.1. Ieškovė nurodė, kad tarp „Seesam Insurance“, AS, Lietuvoje veikusiai per „Seesam Insurance“ Lietuvos filialą, kurios visos teisės ir pareigos prijungimo metu perėjo ieškovei, ir atsakovo R. A. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausta automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Atsakovas R. B. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuvažiavo nuo kelio ir apgadino atitvarus. Ieškovė išmokėjo 7 945,56 Eur dydžio draudimo išmoką. Atsakovas R. B. turi atlyginti žalą kaip eismo įvykio kaltininkas. Atsakovui R. A. atsakomybė kyla kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, nes jis neužtikrino, kad didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – neužvaldytų kiti asmenys, nevairuotų neblaivus asmuo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ solidariai iš atsakovų R. A. ir R. B. 7 945,56 Eur žalos atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 7 945,56 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 89,50 Eur (iš viso – 179 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas nurodė, jog atsakovas R. B. vairavo neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, sukėlė eismo įvykį, apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą ir padarė žalos. Jam, kaip eismo įvykio kaltininkui, tenka su tuo susijusios pasekmės ir kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovas kaltę pripažįsta, su ieškinio dalimi dėl žalos iš jo priteisimo sutinka.
2.2. Atsakovas R. A. neužtikrino, kad jam priklausančios transporto priemonės nevairuotų neblaivus ir neturintis teisės vairuoti asmuo. Priešingai, savo veiksmais sudarė prielaidas kitam asmeniui užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį: automobilio raktelius laikė bendrose patalpose, taip nesudarydamas visiškai jokių kliūčių pašaliniams asmenims pasinaudoti automobiliu. Atsakovas dėl savo kaltės prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį, ir toks praradimas sukėlė atitinkamas pasekmes – žalos atsiradimą. Atsakovas R. A. net nepasigedo automobilio, o sužinojęs apie įvykį, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, iš įvykio vietos išvežto automobilio neieškojo ir nesusigrąžino, žalos atlyginimo iš neblaivaus vairavusio asmens nereikalavo – tiesiog išregistravo automobilį iš Transporto priemonių registro. Atsakovui, kaip didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) savininkui ir valdytojui, taip pat kyla civilinė atsakomybė, jis laikytinas solidariai atsakingu už eismo įvykio metu kilusią žalą.
2.3. Atsakovai žalos dydžio neginčija.
2.4. Esant tokioms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, nustatęs visas abiejų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 7 945,56 Eur žalos atlyginimo regreso teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Atsakovas R. A. pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinio reikalavimus jam atmesti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti iš ieškovės atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
3.1. Apeliantas nurodo, jog teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį atsakovui (apeliantui). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytojas, turi būti nustatytas jo atsakomybės teisinis pagrindas. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo, todėl siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą ir faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad faktinis transporto priemonės valdytojas savavališkai užvaldė atsakovui priklausančią transporto priemonę be atsakovo valios, žinios ir kaltės; atsakovas transporto priemonę vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; atsakovas transporto priemonę vairavo, neturėdamas galiojančio vairuotojo pažymėjimo; apeliantui priklausanti transporto priemonė konfiskuota nebuvo. Ieškovė byloje nepateikė Norvegijos teisėsaugos institucijos (teismo) nuosprendžio, pagal kurį atsakovas būtų pripažintas kaltu ir nuteistas dėl kilusio eismo įvykio ir žalos padarymo. Vien tai, kad apeliantas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, automobilio neieškojo, nesusigrąžino ir žalos atlyginimo iš neblaivaus vairavusio atsakovo nereikalavo, nepaneigia aplinkybės, jog atsakovas savavališkai pasinaudojo apelianto automobiliu.
3.2. Apeliantas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog atsakovas ieškos, suras ir paims jo automobilio raktelius: atsakovas neturėjo teisės vairuoti, ir apeliantas niekada nematė atsakovo vairuojančio automobilį, be to, automobilis buvo užrakintas. Automobilio rakteliai nebuvo palikti matomoje vietoje – jie buvo laikomi prie apelianto kambario koridoriuje. Norvegijos teisėsaugos institucijos apelianto atsakomybės klausimo nekėlė ir jo neapklausė. Remiantis iš Norvegijos policijos apygardos gauta medžiaga, taip pat pačių atsakovų paaiškinimais, galima teigti, kad apeliantas transporto priemonės valdymo teisės atsakovui neperdavė, ji iš apelianto buvo paimta savavališkai, neteisėtai, neturint tam teisės. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, nesant teisėto transporto priemonės valdytojo kaltės dėl valdymo netekimo, transporto priemonės savininkas civilinės atsakomybės požiūriu negali būti laikomas kaltu, nes ne tik nežinojo, jog jam priklausančią transporto priemonę užvaldys kitas asmuo, bet ir negalėjo žinoti. Taigi nėra pagrindo taikyti solidariąją abiejų atsakovų atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu.
3.3. Teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė visą 7 945,56 Eur žalos sumą. Apelianto ir atsakovo veiksmų pobūdis, kaltės laipsnis ir įtaka ieškovės reikalaujamos priteisti 7 945,56 Eur žalos atsiradimui yra akivaizdžiai nevienoda. Apelianto veiksmai nebuvo tiesioginė ir pagrindinė priežastis žalai atsirasti ar jai padidėti. Byloje nustatyta, kad apeliantas buvo rūpestingas, nes pasirūpino transporto priemonės privalomuoju draudimu, taip siekdamas apsaugoti savo interesus nuo galimos turtinės žalos. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apelianto elgesys neatitiko reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu.
3.4. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudimo taisyklių 62.2 punkte taip pat numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo sumos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje numatyta tvarka. Taigi teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė visą 7 945,56 Eur žalos sumą – ieškovė turėjo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti tik iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio išmokėtos išmokos.
3.5. Ieškovė turėjo įrodyti ne tik draudimo išmokų faktą, bet ir tai, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su apelianto veiksmais. Ieškovė nepateikė Norvegijos teisėsaugos institucijos (teismo) nuosprendžio, kuriuo atsakovas R. B. būtų pripažintas kaltu ir nuteistas dėl eismo įvykio ir žalos padarymo. Taigi nagrinėjamu atveju teismas neatskleidė bylos esmės.
3.6. Ieškovė patirtos žalos dydį grindė 2020 m birželio 18 d. sąskaita ir jos apmokėjimo dokumentu. Byloje nėra duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo nustatytas ieškovės prašomas priteisti žalos dydis. Dėl įrodymų trūkumo nėra aišku, ar ieškovės nukentėjusiems asmenims išmokėta suma yra reali ir pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovės prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra neįrodytas.
3.7. Teismo argumentai dėl apelianto civilinės atsakomybės yra nepagrįsti, teismas remiasi prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendimą grindė prielaidomis, nepareikalavo, jog ieškovė pateiktų būtinus įrodymus, dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
4.1. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad transporto priemonės rakteliai buvo laikomi visiškai nesaugomi bendrose gyvenamojo namo, kuriame gyveno ne tik apeliantas, bet ir kiti asmenys, patalpose. Taigi apeliantas sukėlė situaciją, kai transporto priemonę galėjo užvaldyti bet kuris name gyvenantis, besisvečiuojantis ar name paslaugas suteikiantis asmuo. Tai leidžia spręsti, kad apeliantas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nesiėmė netgi elementarių priemonių, reikalingų užtikrinti, kad transporto priemonės neužvaldytų kiti (neblaivūs, neturintys teisės ir kt.) asmenys.
Žemesnės instancijos teismas
4.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurios leidžia spręsti apeliantui esant kaltam dėl to, jog neteko transporto priemonės valdymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus proceso šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad apeliantui galbūt buvo žinoma apie name vykusias išgertuves, kurių metu ir buvo pasinaudota transporto priemone. Taigi teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad apeliantui kyla solidari atsakomybė už ginčo eismo įvykio metu padarytą žalą.
Šalies argumentai
4.3. Apeliantas nurodo, kad jis pagal Norvegijos teisės aktus nėra nubaustas ar pripažintas atsakingu už ginčo eismo įvykį ar žalos padarymą. Ieškovė pažymi, jog Norvegijoje apskritai nebuvo sprendžiamas apelianto atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normas klausimas. Be to, tai, kad apeliantas nėra nubaustas administracine ar baudžiamąja tvarka, neleidžia spręsti, kad ginčo atveju jam nekyla civilinė atsakomybė.
4.4. Apeliantas remiasi ieškovės ir apelianto sudaryta draudimo sutartimi, taip pat ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią draudikas iš draudėjo gali susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Tačiau ieškovė neįrodinėjo, kad apeliantui kyla atsakomybė dėl draudimo sutarties 1.5.6 punkto pažeidimo. Transporto priemonė įvykio metu buvo vairuojama neblaivaus ir neturinčio teisės vairuoti transporto priemonę asmens – tokias situacijas reguliuoja ne draudimo sutartis, o TPVCAPDĮ ir Civilinio kodekso normos.
4.5. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas R. B. yra pripažintas atsakingu už ginčo įvykio sukėlimą. Tačiau nei apeliantas, nei atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo nurodytos aplinkybės.
4.6. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad apeliantas, su kuriuo sudarytos draudimo sutarties pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka, neginčijo ieškovės priimto sprendimo išmokėti draudimo išmoką, taigi neginčijo, jog būtent transporto priemonės valdytojas yra atsakingas už eismo įvykį.
4.7. Apeliantas nesutinka, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia prašomos priteisti žalos sumą. Ieškovė pateikė nuotraukas, iš kurių matyti padarytos žalos mastas, yra pateikta sąskaita, pagal kurią atlyginta žala, tačiau šių įrodymų nei apeliantas, nei atsakovas nepaneigė ir nesistengė paneigti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
7. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sekmadienį, apie 10.38 val., (duomenys neskelbtini), einančiame šiaurės kryptimi, į šiaurę nuo (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis – atsakovui R. A. priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas neblaivaus (nustatytas 2,0 promilės girtumas) ir neturinčio teisės vairuoti atsakovo R. B., nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kelio atitvarus ir juos apgadino. Eismo įvykio metu automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas draudimo bendrovėje „Seesam Insurance“, AS, įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pagal 2018 m. rugpjūčio 3 d. sutartį Nr. 300 0942401 (draudėjas R. A., draudimo liudijimo Nr. LT/AKA 1202400). Prijungimo būdu visos „Seesam Insurance“, AS, teisės ir pareigos perėjo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Draudikė 2020 m. birželio 29 d. pagal 2020 m. birželio 18 d. sąskaitą išmokėjo „Afes Ag Fur Europaische“ 7 945,56 Eur draudimo išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai (remonto išlaidoms ir aptarnavimo mokesčiui) atlyginti. Automobilis 2019 m. balandžio 6 d. atsakovo R. A. prašymu išregistruotas iš Transporto priemonių registro.
8. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų – už eismo įvykį atsakingo R. B. ir transporto priemonės savininko R. A. – 7 945,56 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Atsakovas R. B. su ieškinio dalimi dėl žalos iš jo priteisimo sutiko, nė vienas iš atsakovų žalos dydžio neginčijo. Atsakovas R. A. nesutiko su ieškinio reikalavimo dalimi dėl civilinės atsakomybės jam taikymo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį. Atsakovas R. A. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo iš jo priteisimo. Teigia, jog byloje nustatyta, kad faktinis transporto priemonės valdytojas savavališkai užvaldė atsakovui priklausančią transporto priemonę be atsakovo valios, žinios ir kaltės, vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas galiojančio vairuotojo pažymėjimo; apeliantui priklausanti transporto priemonė konfiskuota nebuvo. Ieškovė byloje nepateikė Norvegijos teisėsaugos institucijos (teismo) nuosprendžio, pagal kurį atsakovas būtų pripažintas kaltu ir nuteistas dėl kilusio eismo įvykio ir žalos padarymo. Vien tai, kad apeliantas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, automobilio neieškojo, nesusigrąžino ir žalos atlyginimo iš neblaivaus vairavusio atsakovo nereikalavo, nepaneigia aplinkybės, jog atsakovas savavališkai pasinaudojo apelianto automobiliu. Apeliantas nurodo, jog neturėjo jokio pagrindo manyti, jog atsakovas ieškos, suras ir paims jo automobilio raktelius: atsakovas neturėjo teisės vairuoti, ir apeliantas niekada nematė atsakovo vairuojančio automobilį, be to, automobilis buvo užrakintas. Automobilio rakteliai nebuvo palikti matomoje vietoje – jie buvo laikomi prie apelianto kambario koridoriuje. Norvegijos teisėsaugos institucijos apelianto atsakomybės klausimo nekėlė ir jo neapklausė. Remiantis iš Norvegijos policijos apygardos gauta medžiaga, taip pat pačių atsakovų paaiškinimais, galima teigti, kad apeliantas transporto priemonės valdymo teisės atsakovui neperdavė, ji iš apelianto buvo paimta savavališkai, neteisėtai, neturint tam teisės. Nesant teisėto transporto priemonės valdytojo kaltės dėl valdymo netekimo, transporto priemonės savininkas civilinės atsakomybės požiūriu negali būti laikomas kaltu, nes ne tik nežinojo, jog jam priklausančią transporto priemonę užvaldys kitas asmuo, bet ir negalėjo žinoti. Apelianto teigimu, nėra pagrindo taikyti solidariąją abiejų atsakovų atsakomybę Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taigi dalis apelianto skundo argumentų susijusi su tuo, jog, sprendžiant jo atsakomybės klausimą, neegzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos.
9. Kita dalis apelianto skundo argumentų susijusi su atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio ir draudimo sutarties pagrindu taikymu ir nepagrįstai iš apelianto priteistu visu žalos dydžio. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog Draudimo sutarties 1.5.6 punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudėjas, prieš sudarydamas sutartį, informavo draudiką, jog transporto priemonės draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonę nurodytomis aplinkybėmis naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas) nevairuos kiti, jaunesni nei 33 metų amžiaus asmenys, o taip pat asmenys, kurie turi mažesnį nei 2 metų vairavimo stažą. Byloje nustatyta, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį, vairuodamas apsvaigęs nuo alkoholio ir apskritai neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, taigi neatitinka minimalių reikalavimų, keliamų transporto priemonės valdytojams ir numatytų 2018 m. rugpjūčio 3 d. draudimo sutartyje Nr. 300 0942401. Remdamasis nurodytomis sutarties nuostatomis ir teisiniu reglamentavimu, apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai iš jo priteisė visą 7 945,56 Eur žalos atlyginimo sumą – ieškovė turėjo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti tik iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio išmokėtos išmokos.
10. Ieškovės ir apelianto 2018 m rugpjūčio 3 d. draudimo sutarties Nr. 300 0942401 1.5.7 punkte numatyta, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo sumos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, numatytoms sutarties 1.5.6 punkte) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje numatyta tvarka. Draudimo sutarties 1.5.6 punkte numatytos aplinkybės, kurios susijusios su draudimo rizikos įvertinimu ir draudimo įmokos apskaičiavimu.
11. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio ir draudimo sutarties pagrindu taikymu, kolegija pažymi, jog su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu susijusius santykius reglamentuoja specialusis – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas (TPVCAPDĮ, CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis.
12. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Įstatyme nustatyta išimtis – TPVCAPDĮ 22 straipsnis, – suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų. Ši išimtis paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
13. Pažymėtina, kad išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytų TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).
14. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas taip pat turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas (įvykus eismo įvykiui, imtis teisės aktuose įtvirtintų pareigų dėl žalos sumažinimo, nukentėjusių sveikatos apsaugos, kompetentingų institucijų informavimo arba eismo įvykio deklaravimo, eismo įvykyje dalyvavusių asmenų ir atsakingo draudiko informavimo ir kt.) ar padidino žalą dėl savo kaltės. Draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo šiam išmokėtą sumą ar jos dalį ir tada, kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
15. Vyriausybės nutarimu 2004 m. birželio 23 d. Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60 punkte numatyta, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš valdytojo grąžinti tam tikras išmokėtos sumos dalis, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė konkrečių papunkčiuose išvardytų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė. Pagal 62 punktą, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos; iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (63 punktas).
16. Akcentuotina, jog civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai yra trinariai, t. y. juose įprastai dalyvauja trys asmenys: už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės savininkas (valdytojas), pastarojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudęs ir šios rūšies draudimo apsaugą suteikęs draudikas (draudimo bendrovė) ir nukentėjęs (žalos patyręs asmuo) – naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, dar kitaip vadinamas draudimo išmokos gavėjas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio norma, suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, taikytina draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisiniam santykiui, kuris iš esmės yra vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis.
17. Teisės aktai draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, sieja su priežastinio ryšio tarp nustatytų pareigų pažeidimo ir eismo įvykio buvimu. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ir kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
18. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).
19. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė – draudikė, pareiškusi reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovo – draudėjo R. A. – išmokėtos draudimo išmokos sumą, įrodinėjo, jog atsakovo R. A. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis neužtikrino, jog jam priklausančios transporto priemonės, kuria buvo sukeltas įvykis ir padaryta žala, neužvaldytų trečiasis asmuo – šiuo atveju už eismo įvykį atsakingas R. B.. Ieškovė rėmėsi normomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą – CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, ir įrodinėjo, kad atsakovo R. A. neteisėti veiksmai lėmė žalą, kuri būtų atlyginama CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka tuo atveju, jeigu nebūtų sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu, atsakovo R. B. padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmoką. Kaip jau minėta, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, bet ieškovė jų byloje neįrodinėjo ir jos byloje nenustatytos. Taigi ieškovė iš esmės neįrodinėjo atsakovo R. A. atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, t. y. kad atsakovas būtų nevykdęs ar netinkamai vykdęs įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas konkrečias pareigas – neteisėtų veiksmų, kurie suponuotų galimybę taikyti draudėjo atsakomybę nurodyto straipsnio pagrindu, priežastinio ryšio tarp pareigų pažeidimo ir kilusios žalos.
20. Pažymėtina, jog kasacinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015, išaiškino, kad CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul (nekonkuravimo) principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul (nekonkuravimo) principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas). Taigi kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įsitvirtinusi prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to, byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).
21. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovei pasirinkus poziciją reikšti reikalavimą atsakovui R. A. delikto pagrindu, neįrodinėjus neteisėtų atsakovo veiksmų TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio išimtinius atvejus, kai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, gali įgyvendinti regreso teisę į draudėją, taikymo aspektu, priežastinio ryšio tarp draudėjo pareigų pažeidimo ir kilusios žalos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė atsakovui R. A. deliktinę atsakomybę ir tuo pagrindu tenkino ieškovės reikalavimą atsakovui. Taip draudikės teisė įgyvendinti regreso teisę į draudėją buvo išaiškinta ir pritaikyta plečiamai. Ieškinio reikalavimas atsakovui R. A., ieškovei neįrodžius jo neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo prasme, turėjo būti atmestas, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas dėl solidariosios atsakomybės atsakovui R. A. taikymo, naikintina, ir ši reikalavimo dalis atmestina.
22. Kolegija papildomai pažymi, jog nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo R. A.. Atsakovas R. B. nebuvo sutarties šalis, todėl sprendžiant dėl jo atsakomybės pagrįstai buvo vertinamos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.
23. Kolegijai konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atsakovui R. A., naikinant šią sprendimo dalį ir ieškovės reikalavimą R. A. atmetant, kiti apeliacinio skundo argumentai, kaip netekę aktualumo, nevertintini ir dėl jų nepasisakytina.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atsakovui R. A. dėl solidariosios atsakomybės taikymo, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atmetant ieškovės reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės atsakovui R. A. taikymo; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. B. paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, apie tai pasisakant kitoje nutarties dalyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo
25. Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės reikalavimą atsakovui R. A. atmetant, perskirstytinas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai).
26. Ieškovės pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 179 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovės reikalavimą vienam iš atsakovų R. A. atmetus, jai iš kito atsakovo R. B. priteistina 50 proc. žyminio mokesčio atlyginimo – 89,5 Eur (CPK 93 straipsnis). Duomenų apie atsakovo R. A. pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta.
27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje sudaro 15,44 Eur. Patenkinus 50 proc. ieškovės ieškinio, šios išlaidos valstybei lygiomis dalimis – po 7,72 Eur – priteistinos iš atsakovo R. B. ir ieškovės (CPK 92 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
28. Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, jam iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas pateikė įrodymus, jog už apeliacinį skundą sumokėjo 179 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų (2021 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymas). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, maksimali už apeliacinį skundą mokėtina suma sudarytų 3 916 Eur (1 566,4 Eur x 2,5 (Rekomendacijų 8.9 punktas)). Atsakovo patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio, taigi atsakovui iš ieškovės priteistina visa jo apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 979 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„tenkinti dalį ieškinio.
Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ iš atsakovo R. B. 7 945,56 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 7 945,56 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 89,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo R. B. valstybei 7,72 Eur pašto išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ valstybei 7,72 Eur pašto išlaidų atlyginimo.“
Atsakovui R. A. iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ priteisti 979 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.