Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteistas (teistumas išnykęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

V. V. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Dėl gynybos prašymo nutraukti baudžiamąją bylą

Kaip minėta, V. V. gynėjas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymą sieja su tuo, kad D. P. ikiteisminio tyrimo metu atsiėmė 2021 m. sausio 26 d. pareiškimą. Kita vertus, tai nesudaro teisinio pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą minėtu pagrindu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas pradėtas ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka ir nukentėjusiojo išreikšta pozicija, kad jis įtariamajam neturi pretenzijų, nėra pagrindas jį nutraukti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-139/2008). Tai galioja ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas yra svarbūs būtent baudžiamojo proceso inicijavimui (šioje byloje tokia aplinkybė nustatyta), tačiau vėliau jį pradėjus nukentėjusiojo pozicija (nagrinėjamu atveju D. P. 2021 m. gegužės 3 d. pareiškimo parašymas ikiteisminio tyrimo metu, kad jis atsiima 2021 m. sausio 26 d. pareiškimą) nėra sąlyga, dėl kurios baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Dėl šios priežasties V. V. gynėjo prašymas yra atmetamas. Teismas pažymi ir tai, kad, vadovaujantis V. V. gynėjo argumentavimu, nepateisinama būtų, kad po baudžiamojo proceso pradėjimo tolimesnis jo vykdymas (atitinkamų valstybės pareigūnų veikla, į kurią buvo sudėtos laiko ir kitokios sąnaudos) ir pabaiga besąlygiškai priklausytų nuo nukentėjusiojo valios.

Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi, ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą.

V. V. pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambino ir rašė trumpąsias žinutes savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) D. P. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudodamas necenzūrinę leksiką, jį terorizavo grasindamas su juo susidoroti ir sutrikdyti jo sveikatą, sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.

V. V. ir jo gynėjas akcentavo, kad byloje neįrodyta, jog V. V. skambino ir rašė trumpąsias žinutes iš abiejų mobiliojo ryšio telefono numerių, nes kaltinamasis naudojosi tik vienu mobiliojo ryšio telefono numeriu, kuris baigiasi skaičiais „(duomenys neskelbtini)“.

Nukentėjusysis D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdavo taip, kad jei neatsakydavo į žinomą V. V. telefono numerį, tada pradedama rašyti iš kito telefono numerio, buvo matyti ta pati žinučių stilistika. Tas pats būdavo ir su telefono skambučiais. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad jis gaudavo iš V. V. žinučių ir telefono skambučių ir iš kito mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 84–85). Teismas atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte V. V. pareikštas konkretus galimos nusikalstamos veikos padarymo laikas – laikotarpis nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. D. P. 2021 m. sausio 26 d. pareiškime ir 2021 m. vasario 10 d. skunde akcentavo V. V. trumpąsias žinutes ir telefono skambučius iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuose dokumentuose tiesiogiai nebuvo užsiminta, kad minėtu laikotarpiu kaltinamasis iš kokio nors kito mobiliojo ryšio telefono numerio darė aptariamus veiksmus (1 t., b. l. 6–8, 50–54). Byloje taip pat nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. būtent laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. rašė trumpąsias žinutes ir skambino D. P. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje yra telefono nuotraukos, iš kurių matyti, kad iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta D. P. keturis kartus (23.39–23.41 val., taip pat rašytos trumposios žinutės (1 t., b. l. 10). Nuotraukose nėra užfiksuota skambučių ir trumpųjų žinučių data. Nukentėjusysis 2021 m. sausio 27 d. dokumente dėl papildomų duomenų pateikimo nurodė, kad V. V. galimai 2021 m. sausio 26 d. po 23 val. skambino keturis kartus ir parašė dvylika įžeidžiančio pobūdžio trumpųjų žinučių (1 t., b. l. 9). 2021 m. sausio 26 diena peržengia V. V. kaltinime nurodytą galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką, teismas savo iniciatyva negali plėsti kaltinimo ribų, todėl teismas negali spręsti, ar kaltinamasis skambino ir rašė trumpąsias žinutes iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), ar ne. Byloje taip pat yra telefono nuotraukos, iš kurių matyti, kad iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta 2021 m. vasario 7 d., taip pat rašytos trumposios žinutės (data neaiški) (1 t., b. l. 55–57). Vėlgi 2021 m. vasario 7 diena peržengia V. V. kaltinime nurodytą galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką, o trumpųjų žinučių parašymo tiksli data nėra aiški. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenurodė, kad iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gavo skambučius ir trumpąsias žinutes būtent laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. (1 t., b. l. 84–86). D. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat nenurodė itin konkrečių aplinkybių, dėl kito galimo V. V. naudoto mobiliojo ryšio telefono laiko. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. būtent aptariamu laikotarpiu skambino ir rašė trumpąsias žinutes D. P. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nėra. Pats kaltinamasis baudžiamojo proceso metu nepripažino tokios aplinkybės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Atsižvelgdamas į anksčiau aptartas aplinkybes, teismas nepripažįsta įrodyta aplinkybę, kad V. V. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. skambino ir rašė trumpąsias žinutes D. P. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą suprantamas ne vien tik kaip grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir kaip kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pvz., besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-328-648/2017). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-677, 2K-327-696/2016, 2K-90-689/2018). Pažymėtina, kad grasinimų vertinimui, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-347/2014)). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014, 2K-346-942/2018).

V. V. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis kelis vakarus, taip pat naktį rašė žinutes nukentėjusiajam dėl automobilio, siuntė D. P. balso pranešimus; jis nenaudojo necenzūrinės leksikos rašydamas D. P., negrasino jam ir nebaugino, net negalvojo to daryti (nesiruošė to daryti). V. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tikslaus laikotarpio, per kurį jis jam siuntė balso žinutes, neprisimena, nes jas jau ištrynė, galimai tai buvo 2021 metų sausio mėnesį (1 t., b. l. 118–121). Teismas pažymi, kad nors kaltinamasis bylą nagrinėjant teisme neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jis ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. balandžio 19 d. pasirašė pareiškime dėl susitaikymo, kuriame nurodyta, kad V. V. apgailestauja dėl netinkamo elgesio ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo (1 t., b. l. 167). Taigi kaltinamasis baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus, ar jis padarė nusikalstamą veiką, ar ne. Be to, kaltės pripažinimas padarius nusikalstamą veiką, nors iš tiesų to nebuvo padaryta, yra nelogiškas asmens elgesys.

Iš byloje esančių telefono nuotraukų matyti, kad V. V. atskiromis dienomis iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambindavo intensyviai (pavyzdžiui, devynis kartus per dieną, iš jų ir gana vėlų vakarą – po 22 val. (1 t., b. l. 13); kitą kartą – keturis kartus per dieną (1 t., b. l. 14). Teismas nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių kaltinamasis turėjo skambinti D. P.. Kaltinamasis iš minėto mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) parašė itin daug trumpųjų žinučių nukentėjusiajam (1 t., b. l. 11–18). Analizuojant šių žinučių turinį (1 t., b. l. 33–41), matyti, kad D. P. yra pastoviai įžeidinėjamas (vadinamas kekše, kale, žydu, mulkiu, trenktu, padaru ir kt.), kalbama apie lytinius santykius, minimi nukentėjusiojo šeimos nariai (žmona vardu A., jo teta), kurie taip pat įžeidinėjami, rašoma apie norą turėti lytinių santykių su D. P. žmona. Taigi kaltinamasis savo trumposiomis žinutėmis besikartojančiai įžeidinėjo nukentėjusįjį, rašė jam amoralaus pobūdžio tekstus, atitinkamai reiškė neleistinus ketinimus (pavyzdžiui, lytiškai santykiauti su nukentėjusiojo žmona). Tai laikytina psichinės prievartos panaudojimu BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Nors ne visos trumposios žinutės buvo skirtos asmeniškai D. P., tačiau jos buvo siųstos būtent nukentėjusiajam, kad šis žinotų jų turinį (byloje nėra duomenų, kad V. V. siuntė trumpąsias žinutes D. P. žmonai ir ši gavo jas, todėl nukentėjusiojo žmona ir nebuvo pripažinta nukentėjusiąja byloje). Nagrinėjamu atveju visų trumpųjų žinučių kontekste net ir V. V. sistemingi pasisakymai apie D. P. artimus žmones taip pat laikytina psichinės prievartos panaudojimu prieš nukentėjusįjį BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Vien parašytų V. V. trumpųjų žinučių skaičius rodo apie jų sistemingumą. D. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad toks kaltinamojo elgesys kėlė stresą, jis nežinojo, ko galima tikėtis iš V. V.. Akivaizdu, kad dėl sistemingo tokio kaltinamojo elgesio nukentėjusysis būtent ir kreipėsi į teisėsaugos instituciją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi nekyla abejonių, kad D. P. patyrė psichologinį diskomfortą (nerimą, nesaugumo jausmą) dėl V. V. veiksmų, t. y. kaltinamasis savo veiksmais sukūrė nerimo, baimės ir nesaugumo atmosferą. V. V. sistemingi, besikartojantys veiksmai (ypač trumpųjų žinučių rašymas) nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Taigi pripažintina, kad kaltinamasis bylai reikšmingu laiku sistemingai baugino D. P. naudodamas psichinę prievartą. Nukentėjusiojo profesija ((duomenys neskelbtini)) savaime nemažina fakto, kad jis nagrinėjamu atveju buvo įbaugintas V. V. veiksmų.

V. V. padarytų veiksmų pobūdis, telefoninių skambučių ir trumpųjų žinučių intensyvumas, trumpųjų žinučių turinys neleidžia abejoti tuo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad sistemingai baugina D. P. naudodamas psichinę prievartą, ir norėjo taip veikti. Tai, kad V. V. iš tiesų nesiekė įgyvendinti trumposiose žinutėse nurodytų ketinimų ar jis tai darė būdamas neblaivus (pasak kaltinamojo), neturi reikšmės jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

V. V. taip pat pareikštas kaltinimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis bylai reikšmingu laiku terorizavo grasindamas su D. P. susidoroti ir sutrikdyti jo sveikatą. Kaip minėta, viena iš alternatyvių BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų veikų yra žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.

Teismas, išanalizavęs D. P. pateiktų trumpųjų žinučių turinį, negali daryti neabejotinos išvados, kad V. V. terorizavo D. P. vienu iš BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų. Trumpųjų žinučių, siųstų kaltinamojo, turinyje tiesiogiai neužfiksuota, kad norima nužudyti D. P. ar sutrikdyti jam sveikatą. Kaltinime konkrečiai nenurodyta, kokiu būdu kaltinamasis siekė „susidoroti“ su nukentėjusiuoju (pastebėtina, kad veikos „susidoroti“ nėra BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje). Kaip minėta, šiose žinutėse D. P. yra pastoviai įžeidinėjamas, kalbama apie lytinius santykius, minimi nukentėjusiojo šeimos nariai, kurie taip pat įžeidinėjami, rašoma apie norą turėti lytinių santykių su D. P. žmona. Tai apima sistemingą nukentėjusiojo bauginimą panaudojant psichinę prievartą, o ne terorizavimą padarant vieną iš šiame straipsnyje nustatytų veikų. Todėl šie V. V. veiksmai šalinami iš jam pareikšto kaltinimo. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį užtenka bent vienos alternatyvios veikos padarymo.

Taigi byloje įrodyta, kad V. V. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambino ir rašė trumpąsias žinutes iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), naudodamas necenzūrinę leksiką, sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.

V. V. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

V. V. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jam bylai reikšmingu laikotarpiu buvo psichologiškai sunku, tačiau vien kaltinamojo psichologinė būsena nepateisina jo padarytų veiksmų prieš D. P.. Pasak kaltinamojo, jis kontaktavo su nukentėjusiuoju dėl iškilusio ginčo dėl automobilio (transporto priemonės perregistravimo), tačiau motyvas nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties būtinasis požymis. V. V., būdamas nepatenkintas dėl situacijos su transporto priemone, turėjo susilaikyti nuo kokių nors pavojingų veiksmų darymo arba bendrauti civilizuotai. Kaltinamasis bylą nagrinėjant teisme taip pat teigė, kad jį terorizavo dėl automobilio skambindamas nukentėjusysis ir kiti asmenys. Pažymėtina, kad šioje byloje yra vertinami V. V., o ne kitų asmenų padaryti veiksmai. Be to, kaltinamasis, manydamas, kad prieš jį galimai buvo padaryta nusikalstama veika, turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos instituciją, kad ši įvertintų kitų asmenų veiksmus ir spręstų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Kaltinamojo gynėjas baigiamojoje kalboje itin akcentavo, kad V. V. veiksmuose nėra terorizavimo ir grasinimų, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda ir už sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą (tokiam bauginimui konstatuoti nėra būtina nustatyti kaltinamojo grasinimų; bauginimą gali patvirtinti ir kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai). Tokia V. V. nusikalstama veika ir įrodyta byloje surinktais įrodymais. Tai, kad byloje iš pradžių buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, savaime nepaneigia, kad V. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pažymėtina, kad prokuroro 2021 m. vasario 22 d. nutarimu buvo panaikintas 2021 m. vasario 4 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 70–73). Be to, tik teismas, išnagrinėdamas bylą ir priimdamas procesinį sprendimą, daro atitinkamas išvadas, ar kaltinamojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Tai, kad V. V. pareikštame kaltinime nėra detalizuojamos konkrečios trumposios žinutės, savaime nereiškia, kad jam pareikštas kaltinimas yra ydingas (pastebėtina, kad, teismo paklaustas, kaltinamasis pareiškė, kad jis supranta, kuo yra kaltinamas). Nagrinėjamu atveju sistemingai siunčiamų V. V. trumpųjų žinučių visuma sukėlė D. P. įbauginimo, nerimo atmosferą, tai rodo nukentėjusiojo sistemingą bauginimą panaudojant psichinę prievartą, todėl kaltinime išskirti atskiras trumpąsias žinutes nebuvo tikslinga. Gynėjo baigiamojoje kalboje akcentuotas paties nukentėjusiojo elgesys nėra šios bylos dalykas. Kaltinamojo gynėjas taip pat teigė, kad nukentėjusysis galėjo ginti savo teises civilinio proceso tvarka. Teismas pažymi, kad kiekvienas asmuo, manydamas, kad prieš jį buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į teisėsaugos instituciją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, galima nusikalstama veika įvertinta, byla būtų perduota į teismą, o kaltam asmeniui būtų paskirta bausmė. Priešingai, nei teigė V. V. advokatas, nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad kaltinamojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių. V. V. veiksmai patenka būtent į baudžiamosios, o ne civilinės teisės reguliavimo sritį. Todėl teigti, kad kaltinamasis yra nepagrįstai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nėra teisinio pagrindo.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimas iki ketverių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – V. V. padarė vieną tyčinę (tiesiogine tyčia) baigtą nusikalstamą veiką, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis).

V. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

V. V. anksčiau neteistas (teistumas išnykęs) (1 t., b. l. 132–134), baustas administracine tvarka, turi galiojančią administracinę nuobaudą (1 t., b. l. 136–140). Kaltinamasis dirba, byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. V. skiriant BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę – 9 mėnesių laisvės atėmimą. V. V. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnės bausmės rūšį, nei nustatyta sankcijoje, nėra teisinio pagrindo.

BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. BK 75 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas atidėti V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, jis dirba. V. V. elgesio kontrolė laisvėje bus efektyvesnė priemonė, nei izoliavimas nuo visuomenės, kad jis ateityje daugiau nenusikalstų. Šiuo atveju yra pagrindas pasitikėti V. V. ir suteikti jam galimybę pasitaisyti neizoliuojant jo nuo visuomenės, t. y. bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. V. bausmės vykdymas atidedamas 1 metams ir 4 mėnesiams (minimalus terminas yra 1 metai, o maksimalus – 3 metai, BK 75 straipsnio 2 dalis) be intensyvios priežiūros, paskiriant jam:

1) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

2) pareigą dalyvauti elgesio pataisos programoje, užbaigiant ją per 9 mėnesius nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas);

3) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas);

4) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bet kokia forma nebendrauti su nukentėjusiuoju D. P. (BK 75 straipsnio 5 dalies 9 punktas).

V. Kiti klausimai

V. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 122–124). Ji paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Byloje civilinis ieškinys nepareikštas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, daiktų, turinčių nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir priteistinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1–2 dalimis, 304, 305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. V. (V. V.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalį, atidėti V. V. paskirtos bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, paskiriant jam:

1) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

2) pareigą dalyvauti elgesio pataisos programoje, užbaigiant ją per 9 (devynis) mėnesius nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas);

3) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas);

4) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bet kokia forma nebendrauti su nukentėjusiuoju D. P. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 9 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.