- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-26
- Bylos Nr.
- 2K-139/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Antanas Klimavičius, Jonas Prapiestis (pran.)
- Nuteistasis
- M. K., M. S.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 4 dalį dvidešimt parų areštu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – keturiasdešimt penkių parų areštas.
M. K. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. K. apeliacinis skundas buvo atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad kartu su M. S. 2006 m. lapkričio 3 d., apie 16 val., ŽŪB „Vieškelio garsas“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė 200 Lt bei 150 Lt vertės automobilio „Audi“ variklio blokus, t. y. pagrobė svetimą turtą, kurio bendra vertė 350 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 16 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai nėra pakankami neabejotinai išvadai, jog nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia ir kad padarytoje veikoje yra baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Kasatorius pažymi, kad nesuvokė, jog atviroje teritorijoje esantis netinkamas naudoti surūdijęs metalas, nors tai ir buvo automobilio variklio detalė, buvo kam nors priklausantis daiktas.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nes sulaikius ir apklausiant jį kaip įtariamąjį, jis neturėjo galimybės pats pasikviesti advokato, tyrėjai gynėjo nekvietė ir tik pateikė protokolą pasirašyti, kad jis atsisako gynėjo.
Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas realiai nesant nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškimo, o būtent, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pirmiau, nei buvo gautas atitinkamas būtinas pareiškimas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teisės į gynybą užtikrinimo
Kasatorius teigia, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes, apklausiant jį kaip įtariamąjį, galimybės pats pasikviesti advokatą jis neturėjo, o tyrėjai gynėjo nekvietė ir pateikė pasirašyti gynėjo atsisakymo protokolą.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisės į gynybą principo kylantys reikalavimai yra įtvirtinti atskiruose BPK straipsniuose (10, 50, 52 ir kt.).
Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę į gynybą, ir ši teisė jam užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamojo (kaltinamojo) teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento privalo išaiškinti ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras (BPK 50 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją. Tačiau įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo baudžiamojo proceso metu savo iniciatyva turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą (BPK 52 straipsnio 1 dalis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja išaiškino įtariamajam M. K. teisę turėti gynėją ir tai užfiksuota 2007 m. lapkričio 7 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole. Taip pat baudžiamojoje byloje yra 2007 m. lapkričio 7 d. M. K. pasirašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo. Vadinasi, M. K. pasinaudojo savo teise atsisakyti gynėjo, numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, ir tai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų buvo tinkamai užfiksuota. Todėl tai, kad jo, kaip įtariamojo, apklausoje nedalyvavo gynėjas, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu. Be to, M. K. neprarado ir jam nebuvo suvaržyta teisė gintis pačiam, taip pat vėl kviestis ar prašyti paskirti jam gynėją.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas dėl analogiško ir apeliaciniame skunde nurodyto argumento konstatavo, kad M. K. savo iniciatyva atsisakė gynėjo, t. y. realizavo savo teisę pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad duomenų, jog tai buvo padaryta ne paties M. K. iniciatyva, nėra, to netvirtino ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje advokato nedalyvavimas pranešant M. K. apie įtarimą bei pirmą kartą apklausiant jį kaip įtariamąjį nepažeidė ir nesuvaržė jo teisės į gynybą. Taip pat iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats nuteistasis nurodė, jog smurtas prieš jį nebuvo naudotas, o veikos aplinkybes jis nurodė gera valia. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. vis dėlto vėliau buvo paskirtas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis gynėjas (2007 m. lapkričio 8 d. nutarimas paskirti gynėją) ir visi kiti procesiniai veiksmai (parodymų patikrinimas vietoje, įtariamojo papildoma apklausa ir t. t.) buvo atlikti jau dalyvaujant gynėjui. Vadinasi, nebuvo pažeista ir BPK 52 straipsnio 3 dalies nuostata, kad atsisakymas gynėjo neatima iš įtariamojo teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio ar 52 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį
Kasatoriaus skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai nėra pakankami neabejotinai išvadai, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia ir kad padarytoje veikoje yra baudžiamojo nusižengimo sudėtis.
BK 178 straipsnio 4 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą. Ši nusikalstama veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų, o pagrindinis atribojimas nuo kitų BK 178 straipsnio dalių yra pagrobto turto vertė, kuri turi viršyti 1 MGL, bet neviršyti 3 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnis). Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir laikomas baigtu, kai asmuo pagrobia svetima turtą ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo valia.
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. K. kartu su M. S. pagrobė svetimo turto iš ŽŪB „Vieškelio garsas“, – du „Audi“ variklio blokus, kurių bendra vertė 350 Lt. Jo nusikalstama veika kvalifikuota kaip nedidelės vertės svetimo turto vagystė pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad M. K. kaltė dėl iš ŽŪB „Vieškelio garsas“ pagrobto turto įrodyta ne tik paties kaltinamojo visišku prisipažinimu, parodymais bei jo parodymų patikrinimu vietoje, bet ir kito teisiamojo M. S., liudytojų V. P., M. G. parodymais. Baudžiamasis procesas buvo pradėtas laikantis BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. pagal gautą ŽŪB „Vieškelio garsas“ direktoriaus V. M. pranešimą.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo M. K. minėtą apeliacinio skundo argumentą, iš esmės analogišką kasacinio skundo argumentui, motyvuotai konstatavo, jog „tai, kad M. K., kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, ir nežinojo, kam priklauso variklių blokai, jo kaltės vertinimui esminės reikšmės neturi. Jis suprato, kad jam nepriklausantis, taigi svetimas daiktas, turi vertę ir jį pasisavino, tai yra veikė tiesiogine tyčia“. Taip pat iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats M. K. pripažino, jog suvokė tai, kad paėmė ne savo daiktus, kad paimtas metalas turėjo vertę, ir nurodė, kad turėjo tikslą jį parduoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė M. K. versiją dėl tyčios pagrobti svetimą turtą nebuvimo.
Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl M. K. psichinės būsenos, paskyrė jam ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios pagrindu buvo nustatyta, kad M. K. psichine liga ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga bei nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo visiškai suvokti veikos pavojingumą, suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo apklaustas ekspertas K. Mikučionis, kuris patvirtino, kad nors pas M. K. ir rasti nežymūs pakitimai, tačiau jie nekelia abejonių dėl nuteistojo galėjimo suvokti savo veiksmus, jų esmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl M. K. nusikalstamos veikos padarymo ir pripažino jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį.
Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl baudžiamojo proceso negalimumo
Kasatoriaus taip pat teigia, kad buvo pažeista BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata, nes tyrimas jo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas realiai nesant nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nusikalstamų veikų, kuriose baudžiamasis procesas pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, sąrašas numatytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir 407 straipsnyje.
BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytose veikose BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas, kurį padarė kasatorius, yra nurodytas. BK 178 straipsnyje yra prierašas, formuluojamas kaip atskira – penktoji – šio straipsnio dalis, kurioje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Vadinasi, BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo bylos priskiriamos privataus–viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Taigi ikiteisminis tyrimas tokiu atveju gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti procesą, tačiau vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ŽŪB „Vieškelio garsas“ direktorius V. M. apie šį įvykį 2006 m. lapkričio 7 d. pranešė Rokiškio rajono policijos komisariato viršininkui. Taip pat byloje yra ŽŪB „Vieškelio garsas“ įgaliojimas, kuriuo V. M. įgaliotas atstovauti bendrovei visose viešose ir privačiose įmonėse, įstaigose, organizacijose. Todėl baudžiamojoje byloje esantis bendrovės direktoriaus pranešimas apie kasatoriaus padarytą veiką vertintinas kaip nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimas. Rokiškio rajono policijos komisariato tyrėja pagal gautą ŽŪB „Vieškelio garsas“ direktoriaus V. M. 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimą pradėjo ikiteisminį tyrimą, apie kurį buvo pranešta Rokiškio rajono policijos komisariato viršininkui bei Rokiškio rajono apylinkės prokuratūrai. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras, 2006 m. lapkričio 8 d. susipažinęs su pranešimu apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pavedė minėtam policijos komisariatui atlikti ikiteisminį tyrimą dėl kasatoriaus įvykdytos vagystės.
Kolegija pažymi, kad privačiai–viešojo kaltinimo bylų specifika iš esmės yra susijusi tik su tokių bylų baudžiamojo proceso pradžia, todėl BPK 167 straipsniu vadovaujamasi tik pradedant ikiteisminį tyrimą tokio pobūdžio bylose. Jau buvo minėta, kad, gavus tokį skundą ar pareiškimą, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka be jokių išimčių. Kadangi nuteistojo M. K. padarytas nusikaltimas yra numatytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje, o procesas pradėtas pagal nukentėjusiojo teisėto atstovo, t. y. ŽŪB „Vieškelio garsas“ direktoriaus pareiškimą, vadinasi, baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat laikantis ir BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be to, baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyta, kada ir kiek laiko turi praeiti, kad būtų priimtas sprendimas pradėti ar būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal gautą nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą. Todėl kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų pradėjimas tą pačią dieną, kai buvo gautas minėtos bendrovės direktoriaus pareiškimas, rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau nei gautas atitinkamas būtinas pranešimas, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Tai, kad bendrovei padaryta žala buvo atlyginta tuoj pat po įvykio, arba tai, kad byloje yra bendrovės direktoriaus raštas dėl pretenzijų M. K. neturėjimo, nes nuostoliai atlyginti, nereiškia, kad atsiranda BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, kuriai esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Šiuo atveju baudžiamasis procesas jau vyksta bendra tvarka. Kita vertus, šioje byloje pagrindas nutraukti procesą, jei būtų nustatytos visos baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos, galėjo būti įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymas pagal BK 38 straipsnį. Tačiau baudžiamasis įstatymas nenumato teismo pareigos inicijuoti tokį susitaikymą.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje kasatorius M. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dėl iš ŽŪB „Vieškelio garsas“ pagrobto metalo laužo ir dviejų automobilio „Audi“ variklio blokų, t. y. dėl veikos, už kurią kasatorius ir buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant, kad M. K. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nes pareiškime apie vagystę iš ŽŪB „Vieškelio garsas“ buvo nurodyta 400 Lt bendrovei padaryta žala (įtariamojo laikino sulaikymo 2006 m. lapkričio 7 d. protokolas, 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimas apie įtarimą). Vadinasi, ir šiuo atveju BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata nebuvo pažeista, nes baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje. Tokia veika taip pat yra nurodyta BPK 167 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.