Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-182-468/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-23
Bylos Nr.: 1A-182-468/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46624-2019-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis: R. P., D. M.
Nukentėjusysis: R. P.
Advokatai: Igoris Manzurovas, Darius Dargevičius

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-468/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46624-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.1.6.6.; 1.2.26.2.; 2.1.15.1.1. 2.1.15.1.2.; 2.3.2.2.13.; 2.4.6.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Igoriui Manzurovui,asmeniui pageidaujančiam būti R. P. laiduotoju - R. P.,nuteistojo D. M. gynėjui advokatui Dariui Dargevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-10 nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per pirmus 2 nuosprendžio vykdymo mėnesius pradėti dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą nuosprendžio vykdymo laiką neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per pirmus 2 nuosprendžio vykdymo mėnesius pradėti dalyvauti elgesio pataisos programoje, per nuosprendžio vykdymo laiką neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir per pirmus 4 nuosprendžio vykdymo mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. P. padarytą turtinę žalą.

Iš D. M. R. P. priteista 4 666,7 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos (6 666,7 Eur), jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo dienos ir 500 Eur proceso išlaidų.

Iš D. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 16,79 Eur R. P. gydymo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. P. pripažintas kaltu dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės tvarką: jis 2019-11-01 apie 3.45 val., (duomenys neskelbtini), prekybos centre „I.“ esančioje picerijoje „Č.“, būdamas neblaivus, savo neblaivių pažįstamų kompanijoje sukonfliktavęs su P. B. ir su juo išėjęs į lauką pasiaiškinti santykių, šalia minėto prekybos centro „I.“ esančioje aikštelėje, matant aplinkiniams, susimušė su P. B., suduodamas šiam ne mažiau kaip tris kartus rankomis į galvą. Abiem grįžus į piceriją ir ten vėl įsiplieskus konfliktui, jis vėl daugybės žmonių akivaizdoje ne mažiau kaip penkis kartus tyčia sudavė P. B. į galvą, nuo ko šis pargriuvo, picerijos lankytojams numalšinus konfliktą R. P. pasišalino. Taip R. P. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės tvarką bei padarė P. B. nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus sužalojimus: poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelyje, kairio užausio srityje, nugaroje, dešiniame dilbyje, kairiame žaste, pilve. Šiais veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

2. D. M. pripažintas kaltu dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės tvarką: 2019-11-01 apie 4 val. kartu su R. P. po muštynių šalindamasis iš (duomenys neskelbtini), prekybos centre „I.“ esančios picerijos „Č.“, šio prekybos centro lauke – aikštelėje, kumščiu smogė jį išbėgusiam sulaikyti R. P. į veidą, parblokšdamas pastarąjį ant grindinio. Taip D. M. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės tvarką bei padarė R. P. nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus viršutinių dviejų dantų (kandžių) lūžius. Šiais veiksmais D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus M. B. ir Ž. Č. ir G. P., panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-10 nuosprendį ir jį išteisinti BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, o tuo atveju, jei jis peržengė būtinosios ginties ribas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir perduoti R. P. atsakomybei vienerių metų terminui be užstato.

4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas surinktus įrodymus padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, teismo išvados yra nepagrįstos bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Neneigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka, kad ji turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį, pažymi, kad buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apelianto vertinimu, jis savo veiksmais nerodė nepagarbos aplinkiniams, priešingai, užstojo picerijos darbuotoją, neiniciavo muštynių, tik gynėsi nuo nukentėjusiojo P. B., o matydamas, jog P. B. nenustos kabinėtis, nutarė išeiti namo.

5. Apelianto teigimu, jo veiksmai turėtų būtų vertinami kaip būtinoji gintis. Nurodo, kad iš liudytojų parodymų ir vaizdo kamerų įrašų matyti, jog R. P. sudrausminęs P. B. užsitraukė jo nemalonę, dėl ko P. B. apeliantui pasiūlė išeiti į lauką ir pradėjo muštis, jis turėjo gintis, todėl ir sudavė smūgius, t. y. konfliktą išprovokavo pačio nukentėjusiojo elgesys. Pažymi, kad iš pateiktos specialisto išvados matyti, jog jam taip pat buvo padaryti kūno sužalojimai, jų skaičius yra žymiai didesnis nei pas nukentėjusįjį, kas, apelianto vertinimu, parodo, kad nukentėjusysis P. B. išsikvietęs apeliantą į kiemą siekė jį sumušti. Nurodo, kad su P. B. iki konflikto buvo pažįstami ir dabar bendrauja.

6. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Nurodo, kad laidavimo metu padarius naują nusikalstamą veiką, teismas spręstų klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės už abi nusikalstamas veikas, apeliantas suvokia šias sąlygų nesilaikymo pasekmes, tai supranta ir galima laiduotoja R. P.. Apelianto manymu, jo padarytos veikos pavojingumas yra nedidelis, jie šventė draugų kompanijoje, visi asmenys dėvėjo kaukes, tai rodo, kad asmenys moka švęsti ir tam ruošiasi, yra geri, užstojo picerijos darbuotoją, nukentėjusysis jį pradėjo mušti pirmas, jis tik atliko atsakomuosius veiksmus.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojas J. V. ir E. A., pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-10 nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir perduoti R. M. atsakomybei vienerių metų terminui be užstato, sumažinti priteistiną turtinės žalos dydį iki 2 500 Eur ir neturtinės žalos dydį iki 500 Eur.

8. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog jo veiksmuose yra BK 284 straipsnyje, o ne BK 140 straipsnyje, nurodytos nusikalstamos veikos požymių, tokios išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Nurodo, kad iš byloje esančios vaizdo medžiagos aiškiai matyti, jog jis konflikte tarp P. B. ir R. P. nedalyvavo, stengėsi nesikišti, jo veiksmuose nebuvo tyčios sukelti muštynes ar pažeisti viešą tvarką. Pažymi, kad jo nusikalstama veika buvo padaryta ne kavinėje, o lauke, nakties metu, įvykio niekas negalėjo matyti, taigi viešoji rimtis sutrikdyta nebuvo.

9. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymi, kad nuo pat pirmos apklausos pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, ši aplinkybė, apelianto vertinimu, turėtų būti pripažįstama lengvinančia jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir yra reikšminga vertinant, ar jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad teismo posėdžio metu užtikrino, jog ateityje nedarys nusikalstamų veikų, tai buvo neapgalvota, atsitiktinė veika, kuri kilo spontaniškai, atkreipia dėmesį, kad iš jį charakterizuojančios medžiagos matyti, jog jam niekada nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, jis taip pat nebaustas administracine tvarka.

10. Apelianto teigimu, jis pripažino padaręs žalą nukentėjusiajam, nors sutiko atlyginti tik 3 500 Eur iš nukentėjusiojo prašomų 12 720 Eur, teismo posėdžio metu paaiškino, jog, jo vertinimu, nukentėjusysis piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, pateikė susirašinėjimus, iš kurių matyti, kad pinigų nukentėjusysis dėl analogiško įvykio reikalauja trečią kartą. Apeliantas remiasi kasacine praktika, pagal kurią įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą konstatavimui pakanka, kad toks sutikimas ir įsipareigojimas būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokie veiksmai buvo atlikti. Pažymi, kad viso proceso metu siekė nukentėjusiajam pervesti lėšas žalos atlyginimui, tačiau nukentėjusysis galimai sąmoningai nepateikė savo banko sąskaitos duomenų, pavyko rasti tik nukentėjusiojo sesers sąskaitą, kuria buvo apmokėtos 100 Eur gydymo išlaidos. Nurodo, kad po pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, apelianto gynėjas advokatas D.Dargevičius susisiekė su nukentėjusiojo atstovu ir paprašė atsiųsti nukentėjusiojo sąskaitos numerį, apeliantas nedelsiant pervedė dalį (2 000 Eur) sumos bei sumokėjo 16,87 Eur Vilniaus teritorinių ligonių kasoms.

11. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad išankstinė sąskaita faktūra nepatvirtina paslaugų ar prekių suteikimo fakto, jos pagrindu tik atliekamas mokėjimo pavedimas, ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Apelianto vertinimu, siekiant nustatyti sąskaitos pagrįstumą turi būti apklausiamos ją išrašiusios J. V. ir E. A.. Nurodo, kad nukentėjusysis pažymėjo, jog gavęs pinigus kreipsis į odontologijos kliniką, tačiau papildomų duomenų dėl gydymo pradėjimo nepateikta. Apelianto vertinimu, jeigu nukentėjusysis ateityje nuspręstų atlikti gydymo procedūras ir dėl to patirtų išlaidų, galėtų kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

12. Nurodo, kad teismas padarė logikai prieštaraujančias išvadas, nes nurodė, kad tenkinama 180 Eur žala dėl pirmojo apsilankymo (laikina plokštelė), kuris nepagrįstas rašytiniais duomenimis, vėliau pažymėjo, jog teismas netenkina civilinio ieškinio dalies dėl 380 Eur naujos (sulūžusios) plokštelės skubaus gaminimo, nes išlaidos vis tik turėtų būti įrodinėjamos, dar vėliau nurodo, jog netenkina dalies dėl arbatpinigių priteisimo, nes nėra duomenų, jog šios pajamos buvo apskaitytos, deklaruotos ir apmokestintos, o jų dydis patikimai nenustatytas, taigi, viena vertus, vadovaujasi BPK ir nepriteisia neįrodytų išlaidų, kita vertus, dalį jų priteisia. Pažymi, kad, nukentėjusiojo pozicija dėl patirtų išlaidų nuolat keičiasi, jis objektyvių duomenų nepateikia, tik bando pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos. Pažymi, jog teismo išvada, kad nukentėjusysis 2019 m. lapkričio mėnesį iš privalomų dirbti 160 valandų dirbo tik 54 valandas, neatitinka objektyvių išvadų, nes jis taip pat 2019 m. rugpjūčio mėnesį iš nustatytų 167 valandų dirbo tik 36 valandas, o 2020 balandžio mėnesį iš 167 valandų dirbo tik 24 valandas. Nurodo, kad jeigu nukentėjusiajam būtų išduota nedarbingumo pažyma, nustatytas prarastas darbingumo lygis, dėl ko būtų gavęs išmoką, tačiau jis į gydymo įstaigą nesikreipė.

13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas patirtą turtinę žalą dalyje dėl mobilaus telefono remonto, nenustatinėjo, kokiu aparatu nukentėjusysis naudojosi įvykio dieną. Pažymi, kad 2019-11-01 apklaustas nukentėjusysis nenurodė, jog jam buvo sugadintas telefonas, apklaustas 2019-12-04 jau nurodė, jog jam sugadintas telefonas, kurio remonto išlaidos yra 350 Eur, papildomai apklaustas nukentėjusysis parodė, jog žalą dėl telefono vertina 350 Eur, 2020-09-28 patikslintame ieškinyje nurodė, jog telefono remonto kaina 280 Eur. Nurodo, jog telefono diagnostikos aktas atliktas tik 2020-10-05, po metų nuo įvykio, šiuo aktu nukentėjusysis padidino patirtą turtinę žalą nuo 280 iki 430 Eur. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad akte nurodoma, jog vertinamas telefonas yra Samsung S10, tačiau ne S10+, kaip teigia nukentėjusysis. Pažymi, jog nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų apie telefono įsigijimą ir kitas technines charakteristikas. Apelianto vertinimu, nukentėjusysis nėra sąžiningas, priteistos remonto išlaidos viršija telefono vertę įvykio metu, nėra aišku, ar nukentėjusysis naudosis remonto paslaugomis. Nurodo, kad teismas neįsigilino, ar telefonas buvo sugadintas įvykio metu, ar jis tuo metu priklausė nukentėjusiajam ir kiek tuo metu kainavo toks mobilaus ryšio telefonas.

14. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pirminiame konflikte jis nedalyvavo, nukentėjusysis pats bėgo, apeliantas nežinojo, kokių priemonių jo atžvilgiu gali imtis nukentėjusysis, tad sudavė smūgį, taigi nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Nurodo, kad nukentėjusysis nepateikė jokių medicininių dokumentų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą, sveikatos būklės pablogėjimą (šveplavimą) ar kitokius išgyvenimus. Pažymi, jog pagal kasacinio teismo praktiką dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiama suma nesiekia 1 000 Eur.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

16. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistųjų R. P. ir D. M. apeliaciniai skundai atmestini

Žemesnės instancijos teismas

17. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. R. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 284 straipsnyje, o ne BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o jo smurtiniai veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas. Nuteistojo D. M. veiksmai taip pat tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, nukentėjusiojo R. P. atžvilgiu priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra pagrįsti bylos medžiaga bei atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teisinio pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuteistuosius nuo baudžiamosios atsakomybės, nei R. P., nei D. M. atžvilgiu, nėra, kadangi asmenys neatitinka visų būtinųjų sąlygų, keliamų šio teisės instituto taikymui. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems ar jų gynėjams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

18. Tiek R. P., tiek D. M. apeliaciniais skundais pažymi, kad jie viso proceso metu buvo kaltinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prokuroras baigiamųjų kalbų metu taip pat prašė asmenis traukti atsakomybėn už nukentėjusiesiems sukeltus sveikatos sutrikdymus, o ne pažeistą viešąją tvarką, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo R. P. gynėjas advokatas I.Manzurovas pažymėjo, jog apylinkės teismas pats, savo iniciatyva, nesant prokuroro prašymo, nusprendė, keisti kaltinimą ir taip užkirto kelią gynybai. Teisėjų kolegija, įvertinusi duomenis, susijusius su R. P. ir D. M. pareikštais kaltinimais ir jų keitimu, konstatuoja, kad tokie nuteistųjų ir gynėjų teiginiai yra nepagrįsti, kadangi nurodytas teismo procesinis veiksmas buvo atliktas vadovaujantis BPK nustatyta tvarka.

19. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas. Remiantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Baudžiamojo proceso įstatymas numato dvi kaltinimo keitimo teisme galimybes – pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą arba teismo iniciatyva. Kiekvienu atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, o tokių veiksmų neatlikimas laikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, atsižvelgiant į tai, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo galėtų būti kitokia, galėtų ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-162-303/2019, 2K-236-648/2020).

20. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad tiek nuteistiesiems, tiek jų gynėjams teismo posėdžio metu buvo tinkamai pranešta apie galimą kaltinimo keitimą, paskelbta mėnesio trukmės pertrauka, skirta pasiruošti gynybai dėl naujo kaltinimo pagal BK 284 straipsnį, iš kito teismo posėdžio protokolo matyti, kad prieštaravimų dėl keistino kaltinimo nepareiškė nei nuteistieji, nei jų gynėjai, toliau buvo tiriami įrodymai, susiję su R. P. pareikštu civiliniu ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimo iš BK 140 straipsnio 1 dalį į BK 284 straipsnį keitimas atliktas vadovaujantis BPK normomis, užtikrinant asmenų teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, tinkamo teisinio proceso principo įgyvendinimą, proceso dalyvių teisės dėl tokio veiksmo suvaržytos nebuvo ir nenustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų laikomos sukliudžiusiomis apylinkės teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl R. P. veikinimo būtinosios ginties sąlygomis

21. Byloje nustatyta, kad R. P. picerijoje „Č.“, savo neblaivių pažįstamų kompanijoje sukonfliktavęs su P. B. ir su juo išėjęs į lauką aiškintis santykius, aikštelėje, matant aplinkiniams, susimušė, suduodamas P. B. ne mažiau kaip tris kartus rankomis į galvą, po to, abiem grįžus į piceriją ir ten vėl įsiplieskus konfliktui, žmonių akivaizdoje sudavė P. B. ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, nuo ko šis pargriuvo ir picerijos lankytojams numalšinus konfliktą, pasišalino. Šių smurtinių veiksmų neginčija ir pats nuteistasis R. P., tačiau, jo teigimu, toks elgesys yra atsakas į nukentėjusiojo agresyvius veiksmus ir turėtų būti vertinamas kaip būtinoji gintis. Su tokiomis išvadomis nesutiktina.

22. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti, du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

23. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018).

24. Nuteistasis skunde nurodo, kad sudrausminęs P. B. užsitraukė jo nemalonę, dėl ko P. B. apeliantui pasiūlė išeiti į lauką ir pradėjo muštis, jis turėjo gintis, todėl ir sudavė smūgius. Tokius apelianto teiginius paneigia objektyvūs bylos duomenys. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp nukentėjusiojo P. B. ir nuteistojo R. P. kilo abipusis konfliktas, kurio metu abi pusės apsižodžiavo ir santykius išėjo aiškintis į lauką, kur įvyko fizinis kontaktas. Nors iš byloje esančios vaizdo medžiagos, nuteistojo bei liudytojų parodymų matyti, kad pirmasis smurtinių veiksmų iš tiesų ėmėsi P. B. pradėdamas artėti prie nuteistojo, visgi, iš tolimesnės asmenų veiksmų eigos darytina išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai, net ir agresyvūs ir nukreipti į nuteistąjį, nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio R. P. turėjo gintis.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistasis teismo posėdžio metu nurodė, kad kai jis P. B. sudrausmino, nukentėjusysis pasiūlė jam eiti į lauką, ten tarp jų įvyko konfliktas, buvo susistumdymas, tada jis P. B. sudavė kumščiu 2-3 smūgius, konfliktą nutraukė kiti aplink buvę asmenys, grįžus į piceriją P. B. vėl pradėjo konfliktuoti, tada jis apkabino P. B. iš už nugaros ir šis besimuistydamas jam sudavė, po ko jis sudavė P. B. apie 3-5 smūgius, t. y. įvardijo, kad į bet kokį nukentėjusiojo veiksmą jo atžvilgiu atsakydavo smurtu. Duodamas parodymus teismo posėdžio metu nukentėjusysis P. B. nurodė analogišką įvykių eigą – jis aiškinosi su padavėja, dėl ko R. P. jį išvadino negražiais žodžiais, todėl jis šiam pasiūlė išeiti į lauką pasikalbėti, R. P. nesutiko atsiprašyti, jie apsistumdė, jis gavo nuo R. P. porą smūgių į veidą, gindamasis jis R. P. pargriovė ir atsisėdo ant jo, aplink buvę asmenys juos išskyrė ir visi grįžo į piceriją, ten vėl įvyko užpuolimas, R. P. stovėjo jam už nugaros, o D. M. atitraukė jo dėmesį, šaukė atsistojęs jam iš priekio ir pastūmė, nuo D. M. pastūmimo jis nukrito ir krisdamas staiga gavo R. P. smūgį iš galo, nukritęs vėl buvo mušamas, iš viso gavo apie 5 smūgius, juos išskyrė kiti buvę asmenys. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad 2019-11-01 3:41:43 val. iš už (duomenys neskelbtini) pastato kampo pasirodo nukentėjusysis P. B., jis sustojęs laukia, 3:42:02 val. pasirodo R. P., priėjęs prie P. B. atsistoja į kovinę padėtį, P. B. puola link R. P., jie susikimba, R. P. kumščiu suduoda du smūgius P. B. į galvą, po ko suima jo galvą kaire ranka, sulenkęs ją per alkūnę ir palenkęs P. B. žemyn, ir dešinės rankos alkūne suduoda du smūgius P. B. į galvą, 2019-11-01 3:42:30 val. R. P. užfiksuotas gulintis ant žemės, tuo metu P. B. ranka laiko R. P. už galvos, abu grumiasi, po ko P. B., apžergęs kojomis ir palinkęs prie R. P., suduoda šiam kumščiu ne mažiau 10 smūgių į galvą, prie jų pribėga M. B., Ž. Č. bei G. P. ir atskiria (t. 1, b. l. 169-179).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą veiksmų seką, laikytina, kad žodiniam konfliktui peraugus i? smurto panaudojimą?, R. P. elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu tapo per agresyvus, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip besiginančio asmens veikimas. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis numatė galimą smurto panaudojimą vienas kito atžvilgiu, būtent dėl tos priežasties jie abu ir išėjo į lauką, liudytojai bandė juos išskirti, todėl tokia situacija vertintina kaip abipusės muštynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų, o muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015).

27. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Remdamasi pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmai, tyčia smūgiuojant nukentėjusiajam, ir taip nežymiai sutrikdant jo sveikatą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, negali būti laikomi būtinąją gintimi.

28. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija, todėl nenustačius aplinkybės, kad R. P. gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, dėl būtinosios ginties ribų galimo peržengimo nepasisakoma.

Dėl R. P. veiksmų kvalifikavimo

29. Nuteistasis apeliaciniu skundu nurodo, kad net jei, teismo vertinimu, jo veiksmai nelaikytini būtinąja gintimi, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jo smurtiniais veiksmais nebuvo sukeltas viešosios tvarkos pažeidimas.

30. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Remiantis teismų praktika, būtent šie padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas – yra esminis šio nusikaltimo požymis, leidžiantis konstatuoti, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam ginčo dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-01-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017).

Žemesnės instancijos teismas

31. Sprendžiant, ar nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusįjį atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, apygardos teismas vertina, kokius padarinius sukėlė nuteistojo viešoje vietoje naudotas smurtas. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis R. P. atliko viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje šalia prekybos centro „I.“, taip pat „Č.“ picerijoje, abiejose vietose jo ir P. B. konfliktą ir smurtinius veiksmus vienas kito atžvilgiu matė daug žmonių – M. B., R. K., G. P., D. D. P., E. R.. Teismo posėdžio metu liudytojas M. B. parodė, kad P. B. ir R. P. išėjo į lauką pasikalbėti ir susimušė, po to picerijos viduje tarp jų vėl prasidėjo konfliktas, matė juos besimušančius, su kitais asmenimis juos išskyrė, teismo posėdyje liudytojas R. K. prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriais jis nurodė, kad tarp R. P. ir P. B. kilo konfliktas, jie išėjo į lauką, pradėjo mušis, buvo susikibę, po ko P. B. pargriovė R. P., M. B. juos išskyrė, vėliau salėje kažkas, kas stovėjo už P. B., sudavė jam ar jį pastūmė ir šis nukrito ant grindų (t. 1, b. l. 102), apklausta teismo posėdžio metu liudytoja G. P. parodė, kad kilo konfliktas tarp P. B. ir R. P., jie nuėjo į lauką išsiaiškinti, matė, kad P. B. ir R. P. susistumdė, ji su M. B. ir Ž. Č. juos išskyrė, po to bare vėl kilo konfliktas, liudytoja D.D. P. parodė, kad prie gretimo stalo žmonės pradėjo konfliktuoti, pasistumdė, išėjo į lauką, po kurio laiko grįžo, vėl tarp jų prasidėjo konfliktas, vienam vaikinui buvo smūgis, muštynės persikėlė prie baro, jos broliai ir kiti iš tos kompanijos bandė išskirti besimušančius, liudytojas E. R. parodė, kad prie kito stalo prasidėjo peštynės, jis paragino tą kompaniją baigti konfliktuoti, pasakė, kad nori ramiai pavalgyti, konfliktas aprimo, paskui vėl įsiplieskė, prasidėjo muštynės, asmenys išėjo į lauką.

32. Nors, apelianto teigimu, smurtiniu elgesiu prieš P. B. jis tik siekė užstoti picerijos darbuotoją, kurią nukentėjusysis įžeidė, tokia neteisėto elgesio priežastis, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip neeliminuoja jų pavojingumo. Smurtiniai R. P. veiksmai nagrinėjamu atveju nulėmė aplinkinių reakciją – žmonės ramino besimušančiuosius, gynė nukentėjusįjį P. B., įvykį tiesiogiai stebėję liudytojai dėl aptarto nuteistojo elgesio buvo sukrėsti, patyrė šoką, jautė baimę, dėl įvykio reikėjo kviesti teisėsaugos pareigūnus, greitąją medicinos pagalbą. Nors, nuteistojo teigimu, nebuvo sutrikdyta visuotinė rimtis, iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad prasidėjo sumaištis, šurmulys. Apklausta teismo posėdžio metu liudytoja D.D. P. parodė, kad muštynėse dalyvavę asmenys bandė pasišalinti iš kavinės, jie išbėgo, nes kažkas rėkė, kad kviečia policiją, R. P. išbėgo ir bandė juos sulaikyti, liudytoja E. B. parodė, kad R. P. su E. R. bandė apginti vieną vaikiną, kuris buvo užpultas, du žmonės bandė pasišalinti, nes buvo iškviesta apsauga, R. P. išbėgo jiems iš paskos, salėje buvo visiškas sąmyšis, krito lėkštės, vyko susistumdymas, buvo nemažai žmonių, liudytojas S. M. parodė, kad nuteistieji šalinosi iš įvykio vietos, jiems iš paskos ėjo R. P.. Nukentėjusysis P. B. 2019-11-01 pareiškime ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dėl muštynių buvo sudaužytos kavinės lėkštės, apgadinti baldai, sutrikdytas žmonių poilsis, padavėja pasakė, kad kvies policijos pareigūnus (t.1, b.l. 22, 27, 30), liudytoja E. S. prašė vadovautis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriais nurodė, kad išgirdo, jog salėje vyksta muštynės, atėjusi prie baro paklausė, ar kas nors paspaudė „pavojaus mygtuką“, po kurio laiko atvažiavo apsaugos darbuotojai, dar vėliau policijos pareigūnai, konflikto metu buvo sudaužyti Cola buteliukai (t.1, b.l. 136), liudytoja M. S. prašė vadovautis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriais nurodė, kad asmenys prie stalo tarpusavyje barėsi, išeidinėjo į lauką, po kiek laiko, būdama plovykloje, ji išgirdo garsus, iš kurių suprato, kad salėje vyksta muštynės, atėjusi prie baro pamatė salėje muštynes, po kiek laiko atvyko apsaugos darbuotojai, vėliau policija. (t.1,b.l. 140).

33. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. P. veiksmuose nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje, aplink esant žmonių, nuteistasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nes naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį P. B., o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, dėl tokių buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka, nes įvykio metu žmonės išsigando agresyviai nusiteikusio nuteistojo, patyrė neigiamas emocijas dėl jų akivaizdoje naudojamo smurto. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas teisingai nuteistojo R. P. veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

Dėl R. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

34. R. P. apeliaciniu skundu prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018).

Žemesnės instancijos teismas

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo svarstomas nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Teismas pažymėjo, kad R. P. yra neteistas, tačiau 2018 m. jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-28552-18 dėl analogiškos nusikalstamos veikos, kuris prokuroro nutarimu buvo nutrauktas įtariamajam R. P. susitaikius su nukentėjusiais asmenimis (t. 2, b. l. 26-30), nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos P. B. atžvilgiu prisipažino, davė parodymus, dar ikiteisminio tyrimo metu susitaikė su nukentėjusiuoju, atlygino padarytą žalą, taip pat savanoriškai atlygino Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, nuteistojo motina R. P. nėra padariusi nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų, neturi psichikos ar priklausomybių sąlygojamų sutrikimų, 30 metų dirba pedagoginį darbą, darbdavio charakterizuojama išskirtinai teigiamai, todėl yra verta teismo pasitikėjimo ir galėtų būti laiduotoja.

36. Vis dėlto, net ir nustatęs, jog prieš tai įvardintos aplinkybės, lemiančios atleidimo pagal laidavimą galimumą, egzistuoja, teismas nurodė, jog nėra pagrindo manyti, kad R. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. P. 2018 m. padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, nes susitaikė su nukentėjusiuoju, naują tyčinį nusikaltimą padarė praėjus vos metams ir dviem dienoms po 2018-10-22 prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-28552-18 įsiteisėjimo, taigi, jei nusikaltimą būtų padaręs dviem dienomis anksčiau, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už abi tyčines veikas, taip pat 2019-11-19 prokuroro nutarimu prieš R. P. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-27272-19 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje dėl 2019-06-29 įvykio BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (t. 2, b. l. 32-33), sulaikant R. P. dėl nusikalstamos veikos prieš P. B. jis priešinosi policijos pareigūnams. Šių duomenų pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad R. P. vis atsiduria baudžiamosios atsakomybės aspektu vertintinose situacijose, kas neturėtų būti nuolat besikartojantis žmogaus gyvenime reiškinys , todėl jo atžvilgiu turi būti taikoma teisinė atsakomybė. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutiktina.

37. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019, 2K-301-788/2019).

38. Kaip ir minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. P. atžvilgiu yra vis pradedami ikiteisminiai tyrimai dėl smurtinių veiksmų prieš kitus asmenis, nuteistojo teises priešingas elgesys sistemingas ir pasikartojantis. Pažymėtina, kad sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, negali likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų egzistuoja šio instituto taikymui būtina aplinkybė, šiuo atveju, pagrįstas manymas, jog R. P. nebenusikals, todėl esant akivaizdiems duomenims dėl asmens sistemingo teisei priešingo elgesio, laikytina, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Nuteistasis apeliaciniu skundu pažymi, kad padarius naują nusikalstamą veiką atsižvelgiant į jos sunkumą, jam galėtų ar būtų taikoma atsakomybė už abi veikas, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, laidavimas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas nustato visas būtinas aplinkybes ir įvertina, kad tai teigiamai paveiks teisiamojo asmenybę, tai negali būti tam tikras nuteistojo elgesio bandymas, kuriam tik nepasiteisinus būtų taikomos poveikio priemonės, kadangi laidavimo taikymas yra ne teismo pareiga, o diskrecija.

39. Nors skiriama bausmė neabejotinai turės neigiamas pasekmes nuteistajam, tai yra neišvengiamos poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats R. P.. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Skiriama bausmė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų pažeidimų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti asmens atsakomybę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

40. Taip pat atkreiptinas R. P. dėmesys, kad nors apylinkės teismas jo atžvilgiu netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, teigiamai nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos paskiriant jam bausmę – teismas lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, atsižvelgė į tai, kad jis, priešingai nei nuteistasis D. M., dėjo pastangas ir susitaikė su nukentėjusiuoju P. B. ir šių duomenų pagrindu paskyrė gana švelnią vidurkio nesiekiančią laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

41. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės R. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimui ar asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojoje byloje nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. veiksmų yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl D. M. veiksmų kvalifikavimo

42. Byloje nustatyta, kad D. M. prekybos centro „I.“ aikštelėje kumščiu smogė jį išbėgusiam sulaikyti R. P. į veidą, parblokšdamas pastarąjį ant grindinio. Šio smūgio sudavimo nuteistasis neginčija, tačiau, jo teigimu, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutiktina.

43. Sprendžiant, ar nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusįjį laikytini asmeniniu konfliktu aiškinantis nesutarimus, ar peržengia jo ribas ir atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, apygardos teismas vertina, kokius padarinius sukėlė nuteistojo naudotas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors, D. M. teigimu, jo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į siekį išvengti R. P. galimų smurtinių veiksmų jo atžvilgiu, iš bylos medžiagos matyti, jog būtent nuteistasis pirmas pradėjo elgtis nusikalstamai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1., b. l. 55, 61, 65), tiek teismo posėdyje nukentėjusysis R. P. parodė, kad konflikte dalyvavę D. M. su R. P. pradėjo šalintis iš picerijos, todėl jis išbėgo paskui juos į lauką, tada prie jo pribėgęs D. M. trenkė jam į veidą, jis nukrito, buvo trumpam praradęs sąmonę. Apklaustas teismo posėdžio metu liudytojas E. R. taip pat parodė, kad paskui nuteistuosius išėjo jo brolis R. P., atėjusi E. B. pasakė, kad R. P. guli ant žemės be sąmonės, išėjės į lauką pamatė tolstančius kaltinamuosius, šie pasakė nesiartinti, nes ir jis gaus, ikiteisminio tyrimo metu E. R. parodė, kad jie su S. M. pribėgo prie nuteistųjų ir paklausė, dėl ko jie sumušė R. P., tie atsakė „jei tu dar pizdelinsi ir tau taip bus“, tada pribėgo kitas asmuo iš jų kompanijos ir pasakė, kad su nuteistaisiais niekas neprasideda ir kad E. R. irgi gali likti be dantų (t. 1, b. l. 129).

44. Tokius nukentėjusiojo R. P. ir liudytojo E. R. parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad 3:52:36 val. pasirodo du vaikinai, kurie eina link (duomenys neskelbtini), 3:52:41 val. pasirodo R. P., jis bėga minėtiems vaikinams iš paskos, vienas iš dviejų vaikinų sustoja, grįžęs prieina prie R. P., po ko R. P. iškart krenta ant žemės (t.1, b. l. 169-179). Tai, kad smūgį sudavė pirmas, neneigė ir pats nuteistasis R. M. teismo posėdžio metu nurodydamas, kad juos vijosi du vaikinai, girdėjo kažkokias replikas jų adresu, išsigandęs dėl viduje vykusio sąmyšio, panaudojo gynybą ir sudavė smūgį jį pasivijusiam R. P., o ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad, kai išėjo iš picerijos, išgirdo riksmus „lochai, lochai, stokit“, atsisukęs pamatė iš paskos einančius penkis nepažįstamus asmenis, išgirdo bėgančio link asmens žingsnius, atsisukęs pamatė vaikiną, manydamas, kad puls, gindamasis sudavė jam į veido sritį (t. 2, b. l. 58),

45. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistojo D. M. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį R. P. buvo atlikti viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia prekybos centro ir picerijos, kurioje buvo lankytojų, toks elgesys nulėmė aplinkinių reakciją – žmonės bandė padėti nukentėjusiajam, tiek R. P., tiek įvykį matę liudytojai dėl aptarto nuteistojo elgesio buvo sukrėsti, dėl įvykio reikėjo kviesti teisėsaugos pareigūnus, greitąją medicinos pagalbą. Apklausta teismo posėdžio metu liudytoja D.D. P. parodė, kad ji sėdėdama kavinėje, pro stiklines duris matė, kaip D. M. ranka smūgiavo R. P., po smūgio šis nukrito veidu ant grindinio, jam buvo sužaloti dantys, liudytoja E. B. parodė, kad ji bėgo paskui R. P., atidariusi duris matė kaip vaikinas sudavė R. P. smūgį į veidą ir R. P. nukrito, buvo trumpam praradęs sąmonę, R. P. matėsi lūpos pažeidimai, iš dantenų bėgo kraujas, liudytojas S. M. parodė, kad jis ėjo už R. P. ir tik atidaręs picerijos duris, pamatė smūgį R. P. į žandikaulį, šis nukrito, jam buvo sužaloti dantys. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad prie nukritusio R. P. prieina vaikinas, padeda šiam atsistoti, dar vienas vaikinas nuo „Č.“ picerijos pusės bėga pirmiems vaikinams iš paskos, link (duomenys neskelbtini), po kurio laiko R. P. su keturiais vaikinais grįžta prie picerijos (t.1, b. l. 169-179).

46. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. suduotas smūgis buvo itin stiprus, dėl jo nukentėjusiajam buvo išmušti du dantys, jis nukrito ant žemės ir prarado sąmonę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, kai tai daroma viešoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog tokia asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, kadangi prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Nors, nuteistojo teigimu, jis neturėjo tyčios sukelti visuotinės tvarkos sutrikdymą, smurtinių veiksmų pobūdis ir intensyvumas leidžia spręsti, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, numatė, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, ir būtent šių padarinių norėjo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ir D. M. veiksmuose yra nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

47. Nuteistasis skundu nurodo, kad nukentėjusysis buvo įvykio iniciatorius, savo veiksmais išprovokavo galimybę šiam įvykiui atsitikti, todėl asmens veiksmai vertintini BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų kontekste. Remiantis šia teisės norma, provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Iš įvykio faktinių aplinkybių matyti, kad iki D. M. smurtinių veiksmų pradžios nukentėjusysis R. P. ir nuteistasis buvo kavinėje, nėra nustatyta, kad nukentėjusysis kokiais nors veiksmais būtų provokavęs nuteistąjį pradėti konfliktą, tokių veiksmų nuteistasis nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu, o vien nuteistojo manymas, kad paskui jį bėgantis asmuo jam smūgiuos, laikytinas subjektyviu vertinimu. Atsižvelgiant į tai, plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.

48. Nors apeliantas skundu nurodo, kad jis konflikte tarp P. B. ir R. P. nedalyvavo, stengėsi nesikišti, jo veiksmuose nebuvo tyčios sukelti muštynes ar pažeisti viešą tvarką, pažymėtina, kad D. M. pareikšti kaltinimai ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl veiksmų atliktų būtent po R. P. atliktų smurtinių veiksmų P. B. atžvilgiu traukiantis iš įvykio vietos. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ankstesnis elgesys picerijoje ar lauke vertinamas nebuvo ir neturi jokios įtakos jo veiksmų kvalifikavimui.

Dėl D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

49. Apeliaciniu skundu D. M. prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apylinkės teismas, vertindamas, ar nuteistojo atžvilgiu gali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos, pažymėjo, kad D. M. anksčiau nebuvo teistas, jam nebuvo pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, jo motina R. M. yra verta teismo pasitikėjimo ir galėtų būti laiduotoja, vis dėlto, iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino tik deklaratyviai, savo elgesį įvardijo kaip spontanišką atsaką į nukentėjusiojo puolimą, jo pasisakymai proceso metu, jog jis norįs „kuo greičiau pabaigti šitą komediją“ akivaizdžiai rodo, kad jis savo veiksmų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, per metus nuo įvykio nepradėjo atlyginti žalos, nukentėjusiojo pastangas geranoriškai išspręsti žalos atlyginimo klausimą ne teisminio ginčo būdu laiko noru pasipelnyti.

50. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laidavimo taikymui būtina sąlyga – visiškas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl savo neteisėtų veiksmų. Remiantis kasacinio teismo praktika, prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos negali būti formalūs. Formaliu prisipažinimu laikomas toks, kai asmuo iškraipo faktus, bando pateisinti savo veiksmus, kaltina nukentėjusįjį provokuojančiu elgesiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-222/2017). Sprendžiant, ar asmens prisipažinimas gali būti laikomas nuoširdžiu, svarbu įvertinti kaltinamojo parodymų ir pozicijos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-699/2017) įvertinti, kad prisipažinimas tikrasis kaltinamojo asmeninės valios aktas, nuoširdi aktyvi atgaila, o ne vien formalumas, paremtas noru būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2018). Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-289-693/2019).

51. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad viso proceso metu D. M. teigė, jog jo smūgis nukentėjusiajam R. P. buvo nulemtas galimos grėsmės, jog šis puls, tuo tarpu tokia nuteistojo įvykių versija yra paneigta kita surinkta bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, D. M. prisipažinimas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vertintinas kaip formalus, vien tik siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, bet ne aktyvia atgaila savo veiksmais mėginant pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius, todėl negali būti pripažįstamas nei atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nei pagrindu taikyti laidavimą.

52. Taip pat pritartina apylinkės teismo išvadoms, jog nuteistojo negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir todėl, kadangi nuosprendžio priėmimo metu jis nebuvo pradėjęs atlyginti žalą, taip pat nebuvo sudaręs tam tikro susitarimo su nukentėjusiuoju. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos trys sąlygos dėl žalos atlyginimo: 1) bent iš dalies ją atlygino: 2) pašalino padarytą žalą; 3) įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Taigi įstatymų leidėjo nustatyta, kad pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).??? ???Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos, tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Vis dėlto, kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys (ar turi savo nuolatines pajamas, šeimos narių pagalba ir pan.).

Žemesnės instancijos teismas

53. Nors nuteistasis nurodo, kad norėjo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, jo elgesys proceso metu rodo tam tikrą pasyvumą. Teismo posėdžio metu D. M. parodė, kad ryte sužinojęs apie pasekmes surado R. P. kontaktus, jam paskambino, atsiprašė, bandė kalbėtis, tačiau pastarojo reikalaujama žalos suma vis augo, sutinka atlyginti 3 500 Eur žalą, tačiau dar nepradėjo, tuo tarpu iš byloje esančio D. M. ir R. P. susirašinėjimo išrašo matyti, kad būtent nukentėjusysis praėjus vos kelioms dienoms po įvykio (2019-11-04) inicijavo galimą žalos atlyginimą, nurodė savo kontaktinį telefono numerį, pažymėjo, kad gydymo, telefono taisymo išlaidos ir negautos darbinės pajamos, paskolos pabrangimas įvertintinos 5 170 Eur suma, nurodė, kad neprašys neturtinės žalos, tačiau, jei bus kreipiamasi į teismą, prašys didesnės sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis dar kelis kartus (2019-11-08, 2019-11-11) kreipėsi į nuteistąjį, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas. Iš tolimesnio susirašinėjimo matyti, kad nukentėjusysis lankėsi pas gydytojus ir jam buvo nustatomos tam tikros patirto sužalojimo komplikacijos – 2019-11-12 nurodė, kad reikės priauginti kaulą, kuris vienai dantenai kainuoja 850 Eur, mažiausia dar 8 mėnesius bus be dantų, perspėjo D. M., kad kuo ilgiau jis vengia atlyginti žalą, tuo daugiau papildomų išlaidų gali atsirasti (t. 3, b. l. 93).

54. Tai, kad jis ėmėsi iniciatyvos tartis su nuteistuoju dėl žalos atlyginimo, tačiau tokie veiksmai nesulaukė atsako, teismo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusysis nurodydamas, kad bandė su D. M. tartis dėl žalos atlyginimo, nuteistasis nenorėjo, iš pradžių buvo 5 000 Eur, bet suma keitėsi, nes paaiškėjo, kad reikės priauginti kaulą, gedo kiti dantys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis pagrindė, kodėl jo reikalaujama suma kito – t. y. dėl nuolat atliekamų naujų gydymo paslaugų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo R. M. teiginiai, jog, jo vertinimu, nukentėjusysis piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, galimai sąmoningai nepateikė savo banko sąskaitos duomenų, yra visiškai nepagrįsti ir laikytini subjektyviu situacijos vertinimu.

55. Nors iš bylos duomenų matyti, kad po pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nukentėjusiajam buvo pervesta dalis priteistos sumos (2 000 Eur) ir atlyginta 16,87 Eur žala Vilniaus teritorinių ligonių kasoms, pažymėtina, kad žala privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tokie veiksmai, kolegijos vertinimu, nepripažintini aktyviais siekiant sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą, todėl teismas tokį D. M. įsipareigojimą pagrįstai pripažino deklaratyviu ir nepakankamu.

56. Kaip ir minėta anksčiau, siekiant atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtina nustatyti visų būtinų sąlygų visumą. Tuo tarpu, konstatavus, kad asmuo nepripažino kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nesigailėjo, nesiėmė aktyvių veiksmų siekdamas atlyginti žalą, BK 40 straipsnio nuostatų taikymas negalimas.

Dėl turtinės žalos

57. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nuteistasis D. M. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam R. P. priteistu turtinės žalos dydžiu, prašo sumažinti iki 2 500 Eur.

58. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3946/2019(01) nurodyta, kad R. P. nustatyti viršutinių priekinių dviejų kandžių lūžiai, sužalojimo pasekmė yra minėtų dviejų dantų netekimas (t.1, b. l. 81). Byloje neginčijamai nustatyta, kad šis sveikatos sutrikdymas kilo dėl D. M. smurtinių veiksmų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl jau patirtų ir būsimų gydymo išlaidų tenkino iš dalies – priteisė R. P. trijų vizitų odontologijos klinikoje „J.“ jau turėtas išlaidas, sudarančias 470 Eur ir išlaidas, patirtas dėl pirmojo apsilankymo bei laikinosios plokštelės gaminimo – 180 Eur bei UAB „J.“ 2020-08-20 išankstinės sąskaitos faktūros pagrindu numatytą dviejų dantų implantavimo paslaugų kainą, įskaitant kitas būtinas su šia operacija susijusias išlaidas – 3 380 Eur.

59. Nuteistasis skunde pažymi, kad apylinkės teismo išvados yra prieštaringos, kadangi buvo priteista 180 Eur išlaidų už pirmąjį nukentėjusiojo apsilankymą pas odontologą, susijusį su laikinos plokštelės pagaminimu, nepaisant to, kad nukentėjęs R. P. nepateikė šias išlaidas pagrindžiančio įrodymo, tačiau atsisakyta priteisti 380 Eur išlaidų, patirtų vėlesnio apsilankymo metu dėl skubaus plokštelės gaminimo, nors duomenys dėl šios žalos taip pat nebuvo pateikti.

60. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Teismų praktikoje sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, kartu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

61. Nukentėjusiojo teigimu, po įvykio jam nedelsiant buvo pagaminta laikinoji plokštelė, tam buvo išleista 180 Eur, tačiau tokias išlaidas pagrindžiančių duomenų asmuo nepateikė. Nors sutiktina su apeliantu D. M., jog šie nepateikti duomenys trukdo nustatyti nukentėjusiojo patirtos žalos dydį apsilankant pas odontologą, kita vertus, teismo sprendimas nepriteisti turtinės žalos už būtent šias išlaidas, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų pagrįstas. Civiliniame ieškinyje nurodytas prašomos priteisti žalos dydis turi būti pagrįstas įrodymais, tačiau teismų praktikoje šis reikalavimas ne visais atvejais vertinamas griežtai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis Nr. 2K-300-699/2015). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-11-15 nutarimas). Nagrinėjamoje situacijoje neabejotinai nustatyta, kad R. P. dėl nuteistojo D. M. veiksmų neteko priekinių dantų, to neginčijo ir nuteistasis, atsižvelgiant į tai, laikinosios dantų plokštelės įdėjimas buvo būtinas, siekiant atkurti asmeniui galimybę sugrįžti į visuomenę, valgyti ir pan. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasisant to, kad nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys tikrąsias išlaidas, jų priteisimas nagrinėjamu atveju yra logiškas ir atitinka protingumo bei teisingumo principus.

62. Tuo tarpu vėlesnės išlaidos (380 Eur už skubų dantų plokštelės gaminimą) nėra pagrįstos jokiais įrodymais ir negali būti prilyginamos būtinosiomis išlaidomis, kaip kad prieš tai nurodytu atveju. Kaip ir nurodyta aukščiau, teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama, kai nustatyta tvarka yra pateiktas civilinis ieškinys, o jo turinys yra informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame aiškiai nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, vien asmens lakoniškas nurodymas apie jam nusikaltimu padarytą žalą, nesant tą patvirtinančių duomenų, negali būti pagrindu tokį prašymą tenkinti. Patikslintu ieškiniu nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo gaminama nauja plokštelė, tačiau, kodėl ji buvo reikalinga ir dėl kokios priežasties ji buvo gaminama pakartotinai ir skubos tvarka, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, neįrodžius, jog dėl šios išlaidos kilo būtent dėl D. M. smurtinių veiksmų, o ne, pavyzdžiui, nukentėjusiojo neatsargumo sugadinant turėtą laikinąją dantų plokštelę, toks reikalavimas pagrįstai nebuvo tenkinamas.

63. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nukentėjusiojo R. P. atžvilgiu priteisė su būsimu dantų implantavimu susijusias išlaidas – 3 380 Eur. Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu nurodo, kad išankstinė sąskaita faktūrą apie asmens odontologinio gydymo kaštus, nėra tinkamas žalos įrodymas, tai yra tik tam tikra gydytojų rekomendacija, išlaidų dydis gali kisti, atkreipia teismo dėmesį, kad nukentėjusysis žadėjo pakartotinai kreiptis į odontologijos kliniką, tačiau papildomų duomenų dėl gydymo pradėjimo nepateikė. Su tokiomis išvadomis nesutiktina.

64. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos – dviejų dantų implantavimo kaštai. Visiško nuostolių atlyginimo principas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo gali pasinaudoti visomis su sveikatos priežiūra susijusiomis paslaugomis, kurios yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir turėti teisę į tokių išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių ir būsimų išlaidų atlyginimo.

65. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-202/2012).

66. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad R. P. galėjo reikalauti ir būsimų išlaidų, kilsiančių dėl dantų implantavimo, atlyginimo, nepaisant to, kad gydymas iki šiol nėra atliktas. Kaip ir minėta, nukentėjusiajam R. P. dėl D. M. veiksmų nustatytas dviejų dantų netekimas, yra būtinas atlikti implantavimas, kurio išlaidos civilinės atsakomybės prasme nagrinėjamoje byloje laikytinos su sveikatos sugrąžinimu susijusiomis būtinosiomis išlaidomis. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, būsimos žalos dydžiui keliamas realaus tikėtinumo kriterijus. R. P. pateiktas dokumentas, nepaisant jo pavadinimo (išankstinė sąskaita faktūra) laikytinas būsimu asmens gydymo planu, t. y. juo nurodomi planuojami atlikti veiksmai ir jų galimos kainos: dantų implantavimas, kaulo augmentacija, cirkonio vainikėlių dėjimas, atspaudų darymas, profesionali burnos higiena (t. 3, b. l. 32), byloje nėra duomenų, kad nurodytos paslaugos nukentėjusiajam nėra būtinos, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti tokio dokumento pagrįstumu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 3 380 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, grindžiamą būsimomis implantavimo išlaidomis, yra pagrįstas ir teisėtas.

67. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo išvadoms dėl nukentėjusiojo patirtų nuostolių dėl nedarbo. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 61) ir teisiamojo posėdžio metu R. P. nurodė, kad dirba kavinėje padavėju, dėl savo sveikatos būklės dvi savaites (2019-11-06 iki 2019-11-22) negalėjo dirbti. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis buvo ką tik grįžęs iš užsienio, todėl negalėjo kreiptis ir gauti nedarbingumo išmokos, už šį laikotarpį jam buvo priteisti nuostoliai – negautas darbo užmokestis už 2019 m. lapkričio mėnesį – 206,7 Eur. Nuteistasis skundu nurodo, kad iš R. P. pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad nukentėjusysis ir kitais mėnesiais dirbo mažesniu krūviu – 2019 m. rugpjūčio mėnesį iš nustatytų 167 valandų dirbo tik 36 valandas, o 2020 balandžio mėnesį iš 167 valandų dirbo tik 24 valandas (t. 3, b. l. 67-68), vis dėlto, šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi jokios įtakos minėto R. P. negauto darbo užmokesčio dėl padarytų sužalojimų priteisimui. Kaip ir minėta, byloje nustatyta, kad dėl dantų netekimo R. P. negalėjo dirbti 2019 m. lapkritį, todėl tai, jog asmuo iš dalies nedirbo ir 2019 m. rugpjūtį bei 2020 m. balandį, nėra reikšmingos aplinkybės, nes niekaip nėra susijusios su nagrinėjamu įvykiu ir R. M. nusikalstamais veiksmais.

68. Apeliantas skundu taip pat ginčija priteistas išlaidas už R. P. mobilaus telefono remontą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas patirtą turtinę žalą šioje dalyje, nenustatė, ar būtent šiuo aparatu nukentėjusysis naudojosi įvykio dieną, kokia jo vertė ir remonto išlaidos, pažymi, kad nukentėjusysis viso proceso metu nurodė skirtingus remonto kaštus. Tokie teiginiai nepagrįsti. Tai, kad D. M. veiksmais buvo sudaužytas nukentėjusiajam priklausantis telefonas matyti iš nukentėjusiojo parodymų, taip pat liudytojų paaiškinimų bei filmuotos medžiagos. Apklausta teismo posėdžio metu liudytoja E. B. parodė, kad R. P. išbėgdamas rankoje nieko neturėjo, telefonas ir piniginė galimai buvo jo kišenėje, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad nuo žemės surinko iškritusius R. P. daiktus – telefoną ir piniginę (t. 1, b. l. 121), liudytojas S. M. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad po įvykio R. P. parodė jam telefoną sudužusiu ekranu, iš bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo matyti, kad po D. M. smūgio iš nukentėjusiojo R. P. iškrenta telefonas šviečiančiu ekranu (t.1, b. l. 169-179).

69. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019-11-04 D. M. ir R. P. susirašinėjimo metu nukentėjusysis į prašomą atlyginti žalą įtraukė išlaidas, susijusias su telefono taisymu (t. 3, b. l. 93), iš 2019-12-04 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis R. P. apžiūrai pateikė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S10+“, ekrano viršutiniame bei apatiniame kairiuose kampuose nustatyti įskilimai bei dešinės pusės viršutinėje ekrano dalyje, prie priekinės kameros, vidinis ekrano dūžis (juodos spalvos dėmė su šalimais išsiliejančia matrica), apibraižytas korpusas (t. 1, b. l. 152-163), ikiteisminio tyrimo metu 2019-12-04 R. P. nurodė, kad įvykio metu iš striukės kišenės iškrito ir buvo sugadintas telefonas Samsung S10+, dužo išorinis ir vidinis stiklas, kurio taisymas kainuos 350 Eur (t. 1, b. l. 65), papildomos apklausos metu 2020-04-28 nurodė, kad patyrė dėl sugadinto telefono 350 Eur žalą (t. 1, b. l. 69), patikslintu civiliniu ieškiniu nurodė, kad įvykio metu sudužo mobiliojo telefono ekranas, kurio taisymo kaina – 280 Eur (t. 3, b. l. 27-30). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis pateikė 2020-10-05 telefono diagnostikos aktą, iš kurio matyti, kad telefono remonto kaina yra 430 Eur, į kurią įeina ne vien tik nukentėjusiojo anksčiau nurodytos ekrano keitimo išlaidos, bet ir galinio dangčio keitimas – 70 Eur, lipdukai – 20 Eur, darbų kaina – 60 Eur (t. 3, b. l. 66), taigi pagrindo teigti, kad nukentėjusysis pats pakeitė prašomą išlaidų dydį, nėra. Tai, kad 2020-10-05 specialisto apžiūrai buvo pateiktas tas pats telefonas kaip ir 2019-12-04 vertinimo metu, konstatuotina iš to, kad 2020-10-05 telefono diagnostikos aktu buvo apžiūrėtas telefonas, kurio serijinis numeris (duomenys neskelbtini), o iš byloje esančios fotonuotraukos Nr. 2 matyti, kad 2019-12-04 vertintas aparatas, kurio serijinis numeris taip pat (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 156). Taigi, apylinkės teismo išvados dėl žalos priteisimo šioje dalyje taip pat yra pagrįstos.

Dėl neturtinės žalos

70. Apeliantas D. M. taip pat nesutinka ir su R. P. priteistos neturtinės žalos dydžiu, pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pirminiame konflikte jis nedalyvavo, nukentėjusysis pats bėgo link jo, apeliantas nežinojo, kokių priemonių jo atžvilgiu nukentėjusysis gali imtis, tad sudavė smūgį, taigi R. P. elgesys turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Tokie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti.

71. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

72. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Specialisto išvados duomenimis, D. M. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo išmušti du priekiniai dantys, sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o teismų praktikoje dėl tokių sukeltų pasekmių koks yra nustatytas šioje byloje – nežymaus sveikatos sutrikdymo, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 150 Eur iki 1 500 Eur.

73. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiajam padarytą neturinę žalą nurodė, jog R. P. buvo sužalotas tyčiniais smurtiniais veiksmais, viešoje vietoje, žmonių akivaizdoje, patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus. Teismas pažymėjo, kad nors D. M. sukeltas sužalojimas – išmušti du dantys, priskirtinas nežymiam sveikatos sutrikdymui, tokia trauma yra artimesnė kaulų lūžiams, lūžusių dantų atstatymas yra ilgalaikis, dažnai lydimas skausmingų operacijų procesas, taigi R. P. padarytas sužalojimas yra vienas iš sunkiausių, kurie priskiriami nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijai, pašalinti dantys nukentėjusiajam iki šiol neatstatyti, gydymas tęsiamas, nukentėjęs asmuo jau metus laiko vaikšto su laikina plokštele, ją keitė, taigi visą šį laiką jis yra priverstas lankytis pas odontologus, ateityje nukentėjusiojo laukia ne mažiau kaip viena chirurginė operacija – dviejų dantų implantacija, net ir atkūrus dantų funkciją, didelė tikimybė, kad organizme implantuoti svetimkūniai neigiamai atsilieps bendrai dantų ir žandikaulio sveikatos būklei, ir konstatavo, jog protingumo, sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių kriterijus atitinka 2 000 Eur neturtinės žalos kompensacija. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. P. priteistas neturtinės žalos dydis atitinka D. M. padarytos veikos pavojingumą, kadangi nors nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, atsižvelgiant į tokio sužalojimo ilgalaikius ir sąlyginai neatkuriamus padarinius – R. P. prarado visiškai sveikus dantis, kurių nepakeis implantai, priteistinas žalos dydis viršija teismų praktikoje suformuotas nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis ilgą laiką turėjo nešioti laikiną plokštelę ir dėl to patyrė tam tikrus nepatogumus, buvo sumuštas be jokio pagrindo, dėl skausmo turėjo vartoti vaistus, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nelaikytina, kad 2 000 Eur būtų neproporcinga, todėl apylinkės teismo sprendimas nekeistinas ir šioje dalyje.

75. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir dėl R. M. nusikalstamų veiksmų bei priteistinos žalos dydžių yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. P. ir D. M. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Audrius CininasGintaras DzedulionisDaiva Kazlauskienė