Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl dalies draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas netinkamai nustatė draudimo bendrovės teisę mažinti draudimo išmokos sumą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog duomenys apie 2015 m. gegužės 2 d. įvykusią vagystę ir atsakovės ieškovui 2015 m. gegužės 28 d. pranešimas, nurodantis ieškovui informuoti draudiką, jei sodyba yra nuolat negyvenama, patvirtina, kad ieškovas, nepranešdamas atsakovei apie rizikos pasikeitimą, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai. Priešingai, minėti rašytiniai įrodymai turėtų būti vertinami, kaip patvirtinantys atsakovės (draudiko), o ne ieškovo nesąžiningumą. Akivaizdu, kad atsakovė buvo informuota, jog ieškovas į sodybą 2015 m. gegužės mėnesį atvykdavo kelis kartus per savaitę, tačiau tai nesutrukdė sudaryti kitą draudimo sutartį, nurodant, kad nebaigtas statyti pastatas (kuris net nėra registruotas viešajame registre) yra gyvenamas. Tokie atsakovės veiksmai leidžia daryti išvadą, kad nors viešojo registro duomenimis ūkinis pastatas ir buvo nurodytas kaip negyvenamas, tai nepaneigė aplinkybės, jog šiame name (t.y. sodyboje) ieškovas nuolat gyveno, todėl ir buvo sudaryta draudimo sutartis dėl gyvenamojo namo draudimo. Pagal CK 6.993 straipsnį informavimo pareiga nustatyta abiem sutarties šalims: ir draudikui, ir draudėjui. Prieš sudarant 2015 m. birželio 18 d. draudimo sutartį, draudikas jau buvo informuotas apie aplinkybę, jog draudžiamas namas yra galimai negyvenamas, žinojo faktinę situaciją, kad jis nėra baigtas įrengti, nėra įregistruotas viešajame registre, tačiau sutiko drausti šį pastatą kaip gyvenamą namą (t.y. nenustatė individualių draudimo sutarties sąlygų), todėl neigiamų tokios draudimo sutarties pasekmių negalima išimtinai perkelti tik ieškovui. Draudimo taisyklių punkto 8 dalyje pažymėta, kad draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat ilgiau nei 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Nagrinėjamoje byloje apdraustas objektas (t.y. visa namų valda) buvo ir gyvenamas, ir prižiūrimas. Šalys sudarė draudimo sutartį dėl gyvenamojo namo ir dviejų ūkinių pastatų draudimo, nes jie visi yra vertinami kaip viena namų valda, kuri yra gyvenama. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo sodyboje nebuvo tinkamų nuolatiniam gyvenimui sąlygų. Nors name gyventi ieškovas ir neturėjo galimybės, tačiau, kol bus baigtas gyvenamojo namo įrengimas, gyveno toje pačioje namų valdoje (t.y. ūkiniame pastate, kuris buvo pritaikytas gyvenimui), o gyvenamajame name ketino apsigyventi vos jį įrengęs. Taigi, ieškovo sodyboje egzistavo nuolatiniam gyvenimui tinkamos sąlygos ir ieškovui gyvenant minėtoje namų valdoje, faktiškai draudimo rizika nebuvo padidėjus. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai – ieškovo kaimynai. Tačiau teismas šiais parodymais nesivadovavo, nenurodydamas absoliučiai jokių prieštaravimų liudytojų parodymuose. Atsakovės pateikti įrodymai buvo nukreipti siekiant įrodyti, kad būtent sudegęs namas nebuvo gyvenamas, tačiau juose nebuvo nagrinėjama situacija, ar toje pačioje namų valdoje esantis ūkinis pastatas yra pritaikytas gyvenimui. Teismas, spręsdamas, ar sodyba buvo faktiškai gyvenama, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vadovavosi ne faktiškai šalia sodybos gyvenančių asmenų (ieškovo kaimynų) parodymais, o atsakovės darbuotojų (t.y. tiesiogiai atsakovei pavaldžių asmenų) parodymais. Tačiau atsakovės liudytojai neturėjo jokių objektyvių galimybių nurodyti, ar ieškovas sodyboje gyveno daugiau nei 9 mėnesius per metus, nes joje yra lankęsi tik po vieną kartą. Teismas netgi liudytojos J. P. parodymus (kuomet ji teigė, jog jai susidarė įspūdis, kad ieškovas sodyboje gyvena), vertino tendencingai, akcentuodamas faktą, jog liudytoja, nors ir manė, kad sodyba yra gyvenama, nebuvo užėjusi į pastatų vidų. Teismas neatsižvelgė ir į A. Č. liudijimo prieštaringumą kitiems byloje pateiktiems paaiškinimams. Minėtas liudytojas nurodė, jog sodyboje nebuvo šuns, nors byloje pateiktame E. P. 2016 m. gruodžio 21 d. elektroniniame laiške nurodyta, kad sodyboje yra laikomas pririštas šuo, ir kadangi dar nenugaišo, vadinas yra pašeriamas. Be to, liudytojo vertinimu sodyba buvo negyvenama, nes gyvenamojoje patalpoje buvo mažai baldų, tačiau ši aplinkybė negali paneigti fakto, kad ieškovas sodyboje gyveno. Ieškovas gyveno ir šiuo metu gyvena sodyboje, todėl apie kilusį draudiminį įvykį draudikui pranešė laiku ir nedelsiant. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nepatvirtina, kad sodyba buvo gyvenama ne nuolat. Tokiu atveju ieškovas net nebūtų spėjęs iškart ir laiku pastebėti gaisro ir apie tai pranešti gaisrininkams. Ieškovas apie kilusį įvykį pranešė laiku, nes kilusio gaisro metu buvo sodyboje. Be to, ieškovo nuolatinį faktinį gyvenimą sodyboje patvirtino ir civilinėje byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 2015 m. gruodžio 7 d. Marijampolės apskrities PGV tarnybinis pranešimas „Dėl neatidėliotino informacijos apie gaisrą patikrinimo“, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. sausio 12 d. liudytojo papildomas apklausos protokolas. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Nagrinėjamoje byloje net ir nepranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą (jei tokios aplinkybės būtų egzistavę) savaime nelėmė patirtų ar padidėjusių nuostolių. Šie nuostoliai būtų buvę ne mažesni net ir pranešus apie papildomas draudimo rizikos sąlygas draudikui iš anksto, nes šiuo atveju gyvenamasis namas ir pagalbiniai ūkio pastatai buvo galimai padegti tyčia. Be to, kilus gaisrui, ne visada išvengiama nuostolių, net ir laiku imantis atitinkamų priemonių. Aplinkybių, kad draudėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių gaisro padariniams kuo greičiau likviduoti, šiuo atveju nebuvo nustatyta. Teismas visiškai neanalizavo šių ieškovo argumentų, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Teismas negalėjo minėtų ieškovo argumentų visiškai netirti ir atmesti juos vien dėl pareigos laikytis sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo. Nagrinėjamoje byloje buvo privaloma aiškintis draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Teismas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas žalos dydį. Teismas nusprendė nesivadovauti 2016 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akte padaryta išvada, jog atstatyti į buvusią iki gaisro padėtį gyvenamąjį namą kainuotų 83 743,35 Eur, ūkinį pastatą – 36 361,74 Eur. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į teismo ekspertės teismo posėdyje teiktus paaiškinimus, kad atsakovės ir ekspertės sąmatose nurodyti gyvenamojo namo atstatymo kaštai skiriasi todėl, kad draudimo bendrovė vertina tik 10 kv. m stogo dangos įsigijimo vertę, o ekspertė – 250 kv. m (nes visas gyvenamasis namas sudegė), taigi, nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės išvadomis.Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo sumos atitinka visiškai įrengtų ir nuolatiniam gyvenimui bei visaverčiam naudojimui pritaikytų pastatų vertes, o šiuo atveju sudegęs pastatas nebuvo iki galo įrengtas ir pritaikytas gyvenimui. Dėl to ieškovo reikalavimas išmokėti draudimo sumas atitinkančias, draudimo išmokas, yra neteisingas ir netenkintinas. Ekspertizės akte nurodyta, kad šildymo nebuvo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros instaliacijos darbai neatlikti, karkasinės pertvaros nebaigtos įrengti, vidaus sienų ir lubų apdaila neatlikta. Taigi teismo ekspertė, nustatydama, kad gyvenamojo namo atkūrimo kaina – 83 743,35 Eur, atsižvelgė į tai, kad namas nebuvo įrengtas, įrengimo darbai nebuvo įtraukti į sąmatą. Todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad draudimo suma (94 000 Eur) privalėjo atitikti tik visiškai įrengto gyvenamojo namo vertę.Atsiliepimu į ieškovo R. G. apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas padarė tinkamą išvadą ir konstatavo, kad ieškovo sodyboje nebuvo tinkamų nuolatiniam gyvenimui sąlygų ir atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad apdraustas namas nebuvo nuolat gyvenamas. Teismas tokią išvadą priėjo vertindamas objektyvius, byloje esančius įrodymus. Teismas pagrįstai ieškovo nenaudai vertino aplinkybę, jog AB „Lietuvos draudimas“ žalų ekspertui vertintojui 2015 m. gruodžio 10 d. turto sunaikinimo, sugadinimo akte pažymėjus, kad sodyba negyvenama, ieškovas negalėjo parašyti raštiško paaiškinimo apie savo gyvenamąją vietą, nurodė, kad raštišką paaiškinimą pateiks vėliau, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, jokio paaiškinimo nėra pateikęs. Tokios aplinkybės tik dar kartą patvirtina faktą, kad būtent ieškovas nebendradarbiavo su atsakove, atsisakė pateikti visą reikalingą informaciją. Marijampolės apskrities PGV VPPS vyr. inspektoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad gyvenamajame name nebuvo pajungta elektros srovė, pastatas visiškai dar nebuvo įrengtas ir jame niekas negyveno. Nors teismas dėl šio įrodymo ir nepasisakė, pažymėtina, kad atsakovės atstovė siuntė Balsupių kaimo bendruomenės pirmininkei užklausimą ir gavo atsakymą, jog ieškovas vasarą dažnai gyvena Balsupių kaime esančioje sodyboje, o žiemos metu Balsupiuose būna rečiau, gyvena mieste. Nagrinėjamoje byloje ieškovo liudytojai demonstravo savo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, pavyzdžiui, liudytojas P. G. A. dalyvavo apdraudžiant pastatą (pasak liudytojos J. P., šis asmuo ir nurodė, kad draudėjas ten gyveno), duodamas parodymus prisipažino, jog yra susipažinęs su bylos medžiaga (procesiniais dokumentais, atsakovės pozicija), atvirai reiškė išankstinį nusistatymą atsakovės, kaip draudimo kompanijos, atžvilgiu, po parodymų davimo dalyvavo teismo posėdžiuose kaip žiūrovas, reiškė suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl akivaizdu, kad vadovaudamasis tik liudytojų paaiškinimais, teismas negalėjo padaryti priešingos objektyviems įrodymams išvados dėl to, ar sodyba buvo gyvenama. Teismas tinkamai vertino, kad ieškovas asmeniškai buvo informuotas apie tai, kad jis privalo informuoti atsakovę apie rizikos pasikeitimą, o, to nepadarius, draudimo išmoka bus mažinama, tačiau iki gaisro ieškovas pranešimo apie rizikos pasikeitimą atsakovei nepateikė. Taigi pats ieškovas elgėsi nesąžiningai ir netinkamai. Byloje nėra duomenų, jog po vagystės ieškovas būtų įsikraustęs į sodybą, todėl akivaizdu, kad ir gavęs tokį pranešimą, nesiėmė jokių veiksmų, jog draudikas būtų informuotas apie esamą situaciją. Informacija, ar namas nuolat gyvenamas yra esminė, vertinant draudimo įmokos dydį. Kaip matyti iš byloje esančios informacijos, namui esant ne nuolat gyvenamam, draudimo įmoka (ir draudiko prisiimama rizika) didėja. Taigi šiuo atveju atsakovė išmokėjo tokio dydžio draudimo išmoką, kokią riziką ji buvo prisiėmusi. Toks atsakovės sprendimas turėtų būti vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas. Tai, jog atsakovė 2015 m. gegužės 28 d. pranešimu informavo ieškovą, kad išmoka yra mokama ir šį kartą mažinimas nėra taikomas, neturėtų būti vertinama kaip atsakovės nesąžiningumas. Priešingai, atsakovė, užuot tiesiog sumažinusi išmoką, informavo ieškovą, kad jis informuotų atsakovę „sodybai esant ne nuolat gyvenamai“. Draudikas kasdien nesidomi ir negali domėtis, ar klientas neišsikraustė, neišnuomojo savo gyvenamosios vietos, todėl pasitiki savo klientu ir būtent jam nustatė pareigą informuoti apie šias aplinkybes. Šiuo atveju, pagal objektyvius byloje esančius duomenis, pasitvirtino faktas, kad ieškovas vis dėlto nuslėpė informaciją apie savo gyvenamą vietą, po vagystės į sodybą nuolat gyventi neįsikraustė, tokiu būdu draudikui neatskleisdamas tiesos. Argumentai, jog faktiškai draudimo rizika nebuvo padidėjusi, nes ieškovas gyveno kitame pastate, taip pat turėtų būti atmesti, kaip nepagrįsti. Draudimo liudijime nurodyta, kad draudžiamas gyvenamasis pastatas (gyvenamasis namas), kuris sudegė, bei nebuvo nuolat gyvenamas. Papildomai drausti pagalbiniai (ne gyvenamosios paskirties) pastatai. Net pripažinus, jog nesvarbu, kur asmuo gyvena, svarbu, kad tai būtų netoli apdrausto turto. Ieškovas neįrodė ir šios aplinkybės. Į gaisro vietą atvykus atsakovės darbuotojui, ieškovas atsisakė nurodyti ir paaiškinti, kur jis gyvena. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo versiją. Apžiūros akte buvo fiksuota, kad „sodyba negyvenama“, o ne gyvenamasis namas. Todėl būtent ieškovas, o ne atsakovė elgėsi kaip nesąžininga sutarties šalis. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog turėtų egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys tarp rizikos pasikeitimo bei gaisro ir patirtos žalos. Nei draudimo liudijime, nei Taisyklėse tokio reikalavimo nėra. Taisyklių B. II dalyje nurodyta, kad draudimo rizikos padidėjimas – tai šiose Taisyklėse, draudimo liudijime ir (arba) kituose mums pateiktuose dokumentuose numatytų aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, pasikeitimas ar atsiradimas. Sudarius būsto draudimo sutartį, aplinkybe, galinčia turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, yra laikoma aplinkybė ar būstas yra nuolat gyvenamas, ar ne. Minėto Taisyklių punkto 8 dalyje pažymėta, jog draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat ilgiau nei 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Todėl neturi būti vertinama konkretaus gaisro priežastinis ryšys su faktu, kad sodyboje niekas negyveno. Šalys jau sudarydamos sutartį susitarė, jog faktas, kad sodyba yra negyvenama, keičia riziką ir draudikas apie tai turi būti informuotas. Pagal šią riziką draudikas nustato draudimo įmoką. Informavus, jog tokia rizika keičiasi, draudikas didintų prisiimtos rizikos apimtis, didindamas įmoką ieškovui. Bylos duomenys patvirtina, kad įmoka padidėtų 69 procentais, todėl atitinkamai, proporcingai ir buvo sumažinta išmoka. Negalima teigti, kad atsakovė mažino draudimo išmoką dėl pareigos pažeidimo pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalį. Atsakovė mokėjo draudimo išmoką, proporcingą savo prisiimtai rizikai, kaip ir numatyta CK 6.993 straipsnio 6 dalyje. Todėl ieškovo teiginiai, jog turėjo būti vertinamas priežastinis ryšys dėl konkretaus gaisro padarytos žalos ir jos apimties, kad turėtų būti vertinami draudėjo veiksmai, yra nepagrįsti, o teismas tinkamai įvertino teisinį situacijos reglamentavimą.Po ekspertės apklausos teismo posėdyje, atsakovė, išskleidusi sąmatos eilutes, tokių sumų, kaip ji nurodė, negavo. Ekspertė pagal standartinius įkainius už du pastatus nustatė 120 105,09 Eur, o atsakovė – 87 654,49 Eur. Šis faktas patvirtina aplinkybę, kad ekspertė koregavo įkainius, nurodydama didesnes kainas arba kitus elementus. Kokius konkrečius įkainius ekspertė rankiniu būdu didino ir kodėl, lieka neaišku, ekspertė tokios informacijos nepateikė, o tokios informacijos patikrinti taip pat nėra įmanoma. Sąmatos B dalyje, 4 eilutė yra akivaizdi klaida. Kiekio eilutė yra sumaišyta su kainos kiekiu. Padarius tokią klaidą, sistema ir vėliau skaičiavimui ima klaidingus plotus, vertinant viską, kas susiję su sienų atstatymu. Akivaizdu, kad ekspertė ranka įvedinėjo šiuos skaičius, nes „Sistelos“ sistema viską nurodo ir skaičiuoja automatiškai, tokios klaidos yra neįmanomos. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ekspertas privalo garantuoti išsamų ir nešališką visų pateiktų duomenų ištyrimą. Ekspertė buvo šališka, neatsakė tiesiogiai į klausimus, vengė konkrečių atsakymų. Ekspertės defektiniuose aktuose nėra užfiksuoti tokie sugadinimai, kuriems atstatymas yra apskaičiuotas sąmatoje, nepateiktos tai patvirtinančios nuotraukos. Todėl akivaizdu, kad ekspertė teismui pateikė klaidingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją.Teismas tinkamai ir išsamiai motyvavo savo nesutikimo su ekspertize motyvus, nutarė, kad yra pakankamai duomenų, kad galėtų daryti išvadas kitų įrodymų pagrindu ir pakartotinė ekspertizė nėra reikalinga, todėl pagrįstai nesivadovavo teismo ekspertės išvada, o rėmėsi atsakovės pateiktu skaičiavimu. Pagal teismo ekspertės ekspertizės aktą, gyvenamojo namo stogo dangą ekspertė vertino 185 m², o atsakovė savo sąmatoje keičiamą stogo dangą vertino 196 m². Taigi, atsakovė apskaičiavo netgi dagiau kvadratinių metrų keičiamo stogo, negu ekspertė. Ieškovas neišskaičiavo PVM mokesčio (nors faktiškai namo neatstatinėjo ir nesiremontavo, taigi tokios žalos nepatyrė), taip pat prašo priteisti daugiau nei tiesiogines išlaidas, kai pagal Taisyklių B IV dalies nuostatas – draudimo išmoka už pastatų atstatymą ar remontą mokama tik mums įsitikinus, kad bus pastatyti tos pačios rūšies ir paskirties pastatai ankstesnėje jų buvimo vietoje arba tie patys pastatai bus suremontuoti, o sugadinti pastatų elementai (įrenginiai) bus pakeisti. Draudėjui nesutinkant atstatyti (nors tai įmanoma) ir (arba) neįrodant, kad bus atstatyti sunaikinti, sugadinti pastatai, kai pastatai apdrausti atkūrimo verte, draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į pastato nusidėvėjimą (likutinę vertę). Pastato nusidėvėjimas nustatomas vadovaujantis Taisyklių 1 priedu arba, pastatų nuostolio atveju, mokant tiesiogines atstatymo išlaidas. Apklausos metu ieškovas nurodė, kad namo neplanuoja atstatyti, todėl akivaizdu, turėtų būti taikomos šios Taisyklių nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės dalį draudimo išmokos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas su atsakove sudarė Būsto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas ieškovui priklausęs gyvenamasis namas su dviem ūkiniais pastatais. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, 2015 m. gruodžio 4 d., įvyko draudiminis įvykis – kilusio gaisro metu visiškai sudegė gyvenamasis namas ir apdegė vienas iš ūkinių pastatų. Atsakovė, nustačiusi, jog žalos dydis namui yra 35 931 Eur, o ūkiniam pastatui – 2 553 Eur, sumažino šią sumą 69 procentais, nes ieškovas neinformavo draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą, kadangi ieškovas gyvenamajame pastate nuolat negyveno. Ieškovas nesutinka su draudiko nustatyta žalos suma bei pritaikytu draudimo išmokos sumažinimu, todėl reikalauja priteisti iš atsakovės 110 069,96 Eur draudimo išmokos dalies.

Dėl draudimo rizikos padidėjimo

Šalių draudimo sutartį patvirtinančiame Būsto draudimo liudijime nurodyta, jog draudžiami nuolat gyvenami pastatai. Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 A II dalies 2 punkte yra išskirtas nuolat gyvenamo būsto ir ne nuolat gyvenamo būsto draudimas, aiškiai apibrėžiant, jog nuolat gyvenamas būstas – pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis)/kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame nuolat (ne mažiau nei 9 mėnesius per metus) gyvenama su šeimos nariais. Pagal Taisyklių C II dalies 2.7 punktą draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas privalo, sužinojęs apie padidėjusią draudimo riziką, per 3 darbo dienas apie tai draudiką informuoti raštu. Taisyklių B II dalies 1.8 punkte nurodyta, jog draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat ilgiau nei 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens.Nurodytos Draudimo sutarties ir Taisyklių sąlygos patvirtina, jog aplinkybė, kad draudžiami nuolat gyvenami pastatai, yra viena iš esminių sutarties sąlygų. Papildomoje informacijoje apie draudimo objektą yra išskirtas gyvenamasis namas, todėl pripažintina, kad tai buvo pagrindinis draudimo objektas, o ūkiniai pastatai drausti tik papildomi. Draudimo sutartyje niekur neišskirta, jog draudžiama visa namų valda. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė, jog jis nuolat gyveno viename iš sodyboje buvusių ūkinių pastatų, neatleidžia jo nuo pareigos tinkamai informuoti draudiką apie tai, jog apdraustas gyvenamasis namas buvo negyvenamas.Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad aplinkybė, jog po 2015 m. gegužės 2 d. įvykusios vagystės atsakovei tapo žinoma, kad namas yra nuolat negyvenamas, patvirtina tik pačios atsakovės nesąžiningumą. Pažymėtina, jog draudimo sutartį sudaryti bei šios sutarties metu įvykusių draudiminių įvykių žalą tirti gali skirtingi atsakovės darbuotojai. Be to, nuo pačios vagystės iki naujos 2015 m. birželio 18 d. Draudimo sutarties sudarymo praėjo daugiau nei vienas mėnuo, todėl pastarąją sutartį sudarydamas draudiko darbuotojas negalėjo pats nustatyti, ar gyvenamasis namas vis dar neįrengtas ir ieškovas nėra į jį jau įsikėlęs nuolat gyventi. Todėl ieškovas privalėjo laikytis 2015 m. gegužės 28 d. pranešime apie žalos atlyginimą jam išaiškintos pareigos, sodybai esant negyvenamai, informuoti apie tai draudiką. Kadangi antrą kartą draudimo sutartis buvo sudaryta dėl nuolat gyvenamų pastatų, pripažintina, kad ieškovas buvo nesąžiningas ir neatskleidė atsakovės darbuotojai visos sudaromai sutarčiai būtinos informacijos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovui priklausanti sodyba nebuvo nuolat gyvenama, padarė vadovaudamasis ikiteisminių tyrimo duomenimis bei atsakovės darbuotojų paaiškinimais, tuo tarpu ieškovo kaimynų liudijimais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamame sprendime nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Aplinkybės, jog pats gyvenamasis namas buvo neįrengtas, gyvenimui netiko ir nebuvo gyvenamas, neginčija ir pats ieškovas. Tuo tarpu gyvenimas ūkiniame pastate neatitinka aukščiau nurodytų Draudimo sutarties ir Taisyklių sąlygų.Po įvykusios vagystės 2015 m. gegužės 19 d. sudarytame atsakovės darbuotojo A. Č. sudarytame turto sunaikinimo, sugadinimo akte buvo nustatyta, jog pastatas negyvenamas, ieškovas kartais atvažiuoja į sodybą, 1-2 kartus per savaitę, sodyba negyvenama, gyvenamasis namas neįrengtas, ūkiniame pastate nėra šildymo. Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. pranešime dėl įvykio tyrimo nurodyta, jog 2015 m. gruodžio 4 d. gautas ieškovo pranešimas, jog 2015 m. gruodžio 4 d., apie 2:00 val., jis pastebėjo, jog dega jo gyvenamasis ir ūkinis pastatas, pastatai galimai padegti tyčia, namas buvo įrengtas nepilnai, jame nebuvo gyvenama nuolat. Marijampolės apskrities PGV VPPS vyr. inspektoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog gyvenamajame name elektros srovė nebuvo pajungta, patalpų vidus nebuvo galutinai įrengtas, savininkas nurodė, jog pastatas dar nebuvo įrengtas ir jame niekas negyveno, durys buvo užrakintos, savininkas gyveno kitame pastate.Nurodyti dokumentai patvirtina, jog ieškovas gyvendavo sodyboje buvusiame ūkiniame pastate, tačiau ne nuolat. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ūkinis pastatas, kuriame gyvendavo ieškovas, nebuvo paveiktas kilusio gaisro. Tačiau duomenų patvirtinančių, jog šis ūkinis pastatas buvo įrengtas ir jame buvo tinkamos nuolat gyventi sąlygos, ieškovas nepateikė. Aplinkybė, jog šiame ūkiniame pastate ieškovas kartais gyvendavo, nepatvirtina, jog tai buvo pagal Draudimo sutarties ir Taisyklių sąlygas nuolatinis gyvenimas. Nors liudytojai P.G. A., V. A. ir Z. B. ir teigė, kad ieškovas gyvendavo sodyboje, tačiau taip pat patvirtino, jog ieškovas turėjo butą Marijampolėje, kartais ten išvykdavo. Pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-66610-15 esančiame 2015 m. gruodžio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuvykus į Naujakelio gatvę, siekiant apklausti netoliese įvykio vietos gyvenančius asmenis, galimai mačiusius įvykio aplinkybes, buvo nustatyta, jog artimai gyvenančių asmenų nėra, namas yra atokioje vietoje, todėl asmenų galimai mačiusių įvykį nerasta. Šie duomenys patvirtina, jog dėl atokioje vietoje esančios ieškovo sodybos liudytojų parodymai apie jo nuolatinį gyvenimą joje negali būti pripažįstami neginčijamais. Lyginant atsakovės darbuotojų J. P., sudariusios Draudimo sutartį, ir A. Č., vertinusio gaisro metu padarytą žalą, parodymus galima daryti išvadą, jog vasaros metu ieškovas galėjo sodyboje gyventi ilgesnį laiką, tačiau šaltuoju metų laiku sodyba nebuvo gyvenama. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytame E. P. 2016 m. gruodžio 21 d. el. laiške paminėta aplinkybė apie sodyboje laikomą šunį taip pat nepatvirtina ieškovo nuolatinio gyvenimo joje, kadangi nėra nustatyta, jog šuo yra sodyboje laikomas nuolat. Be to, E. P. 2016 m. spalio 13 d. el. laiškas atsakovei patvirtina, jog ieškovas vasarą dažnai gyvena sodyboje, o žiemos metu būna rečiau, gyvena mieste. Todėl byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas sodyboje, ypač žiemą, nuolat negyveno. Vien ta aplinkybė, jog gaisro kilimo metu ieškovas buvo sodyboje, nepatvirtina jo nuolatinio gyvenimo joje.

Dėl draudimo išmokos mažinimo 69 procentais pagrįstumo

Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalį draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.Draudimo taisyklių B V dalies 1.1 punkte nustatyta, draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl buvo patirti ar padidėjo nuostoliai. Nagrinėjamoje byloje dėl ieškovo padaryto Draudimo sutarties pažeidimo draudimo išmokos jam nebuvo atsisakyta mokėti, tačiau ji buvo sumažinta 69 procentais. Tokio dydžio sankciją atsakovė taikė vadovaudamasi CK 6.993 straipsnio 6 dalimi ir aplinkybe, jog ieškovui apdraudus ne nuolat gyvenamą būstą, draudimo įmoka būtų buvusi 966,99 Eur, tuo tarpu ieškovas mokėjo tik 299,84 Eur. Minėta apskaičiuota draudimo įmoka, jei būtų draudžiamas ne nuolat gyvenamas namas, būtų buvusi net 69 procentais didesnė, todėl atsakovė ir draudimo išmokos sumą sumažino 69 procentais. Taigi nagrinėjamoje byloje pagrįstai nebuvo vertinamos Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nurodytos aplinkybės, kadangi atsakovė pasinaudojo konkrečia CK 6.993 straipsnio 6 dalies taisykle, kurioje nustatyti objektyvūs draudimo išmokos mažinimo kriterijai.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog ieškovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad nepranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą savaime nelėmė patirtų ar padidėjusių nuostolių. Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos Nr. 01-1-66610-15 ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, jog gyvenamasis pastatas sudegė visiškai, gaisro židinio zona galėjo būti pastato viduje, specialistui tirti pateiktuose grunto pavyzdžiuose yra ypač degaus skysčio – benzino – pėdsakų. Taigi konstatuotas tyčinis padegimas patvirtina, jog gaisrą sukėlė pašaliniai asmenys, turėję galimybę patekti į pastato vidų. Tuo tarpu ieškovui nuolat gyvenant name, gaisro galima buvo išvengti arba gaisro pradžia būtų pastebėta daug anksčiau, taip išvengiant visiško gyvenamojo namo sudegimo.Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovo apeliaciniame skunde cituojamų Vilniaus apygardos teismo nutarčių, priimtų civilinėse bylose Nr. e2A-3104-585/2015 ir Nr. 2A-1387-852/2015, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės pripažino, jog ieškovas nuolat sodyboje negyveno, duomenų, kiek laiko per metus jis gyvendavo, ar ūkiniame pastate buvo įrengtos tinkamos sąlygos gyventi visais metų laikais, ieškovas nepateikė.Byloje reikšminga ir ta aplinkybė, jog nagrinėjama Draudimo sutartis nebuvo pirmoji, ieškovas po 2015 m. gegužės 2 d. apdraustame pastate buvo įvykusios vagystės, jau buvo 2015 m. gegužės 28 d. pranešimu įpareigotas, sodybai esant negyvenamai, apie tai informuoti draudiką, taip pat įspėtas, kad šį kartą draudikas nedarė mažinimo už šių aplinkybių neinformavimą, bet kitą kartą už neinformavimą apie padidėjusią riziką bus pritaikytas išmokos mažinimas. Taigi ieškovas jau žinojo, jog kitą kartą jam gali būti sumažinta draudimo išmoka, tačiau draudikui nepateikė jokių duomenų apie savo (ne)nuolatinio gyvenimo draudžiamuosiuose pastatuose aplinkybes. Todėl pripažintina, kad atsakovė pagrįstai mažino ieškovui draudimo išmoką, jos mažinimas buvo pagrįstas objektyviais skaičiavimais.

Dėl ieškovo patirtos žalos dydžio nustatymo

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas buvo paskyręs teismo ekspertizę, kurios 2016 m. rugsėjo 6 d. aktu nesivadovavo, o rėmėsi atsakovės pateiktais skaičiavimais. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ekspertės teismo posėdyje pateiktus išaiškinimus ir nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės aktu.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).Priešingai, negu teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas nurodė, kodėl nesivadovauja ekspertizės aktu, taip pat sprendime vertino ir ekspertės teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus. Pagrindinis motyvas, kodėl teismas pasirinko atsakovės atliktą žalos turtui apskaičiavimą, buvo ekspertės atsisakymas detalizuoti sąmatas, nors atsakovės pateiktas sąmatos eilučių išskleidimas patvirtino, kad ekspertės gautos sumos nepasitvirtina, o ekspertė nurodė, kad ji skaičiavo pagal standartinius įkainius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo sprendimo argumentais dėl ekspertizės akte nurodytų skaičiavimų netikslumo, taip pat papildomai sutinka ir su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis ekspertės padarytomis skaičiavimo bei įrašytų duomenų į sąmatą klaidomis. Ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti ekspertės atliktus skaičiavimus arba paneigti atsakovės nustatytą žalos dydį pagrindžiančias sąmatas. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovės nustatytu žalos dydžiu.Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi atidėjo ieškovui 1 644,00 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl iš ieškovo priteistina atidėta žyminio mokesčio dalis į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. G. valstybei 1 644,00 Eur atidėtą žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, nurodytą žyminį mokestį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.