Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl dalies draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. G. 2016 m. balandžio 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ ir prašo priteisti iš atsakovo draudimo išmokos dalį - 110 069,96 EUR, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas visas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje (2016-10-25) apklausta ekspertė Z. B. palaikė raštu duotą ekspertizės išvadą, atsakė į pateiktus klausimus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 str. 11 d.). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad 2015 m. gruodžio 4 d. įvykęs įvykis (gaisras) yra draudiminis įvykis. Ginčas kilo tik dėl ieškovo patirtos žalos dydžio nustatymo ir atsakovo teisės mažinti draudimo išmoką pagrįstumo.

Dėl ieškovo patirtos žalos dydžio

Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl dalies išmokos priteisimo, draudimo išmokos dydį skaičiuoja kaip žalą, padarytą gaisro pasėkoje jam priklausančiam gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui, susijusią su nurodytų statinių atstatymu į iki gaisro buvusią padėtį. Ieškovas pateikė ir remiasi 2016 m. kovo 16 d. UAB „Daita“ sudarytomis lokalinėmis sąmatomis Nr. S004 ir S005, pagal kurias ieškovo dėl gaisro patirti nuostoliai vertintini atitinkamai gyvenamajam namui - 95 159,76 EUR suma, ūkiniam pastatui - 34 493,29 EUR suma. Tuo tarpu atsakovas 2016 m. vasario 8 d. pranešimais apie žalos atlyginimą Nr. 1657471 ir Nr. 1657475 informavo ieškovą, kad gyvenamajam namui padarytą žalą įvertino 35 931 EUR suma, ūkiniam pastatui - 2 553 EUR suma. Teismo nutartimi byloje paskyrus teismo ekspertizę, jos 2016-09-06 akte konstatuota, kad atstatyti į buvusią iki gaisro padėtį gyvenamąjį namą kainuotų 83 743,35 EUR, ūkinį pastatą – 36 361,74 EUR. Taigi byloje yra trys skirtingi žalos dydžio vertinimai. Teismas pripažįsta pagrįstu ir vadovaujasi atsakovo atliktu paskaičiavimu, kitus vertinimus atmeta kaip nepagrįstus.

Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 (2013-01-03 redakcija, galioja nuo 2013-02-11) (toliau – Taisyklės) B. III dalies 1 punkte nustatyta, kad nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu turto sunaikinimo ar sugadinimo aktu (jei apžiūra buvo vykdoma ir aktas buvo surašytas), gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, būtinais turto sunaikinimo ar sugadinimo priežastims ir nuostolių dydžiui nustatyti. Taisyklių B. IV dalies 3 punkte taip pat nustatyta, kad pastatų sunaikinimo ar sugadinimo atveju draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį ir faktines atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais (projektais, leidimais statybai, atstatymo/remonto sąmatomis, rangos sutartimis, sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudiminio įvykio metu turtą, pirktas medžiagas, būtiną įrangą objekto atstatymui iki būklės buvusios iki draudiminio įvykio, darbų priėmimo aktais, pastato pripažinimo tinkamu naudotis aktais ir kt. dokumentais) ir/ar draudiko atliktu vertinimu. Taigi Taisyklės detaliai reglamentuoja draudimo išmokos dydžio apskaičiavimą, kuriuo, kaip tvirtina atsakovo į bylą pateikti duomenys, nagrinėjamu atveju atsakovas ir vadovavosi. Duomenų, kad būtų priešingai, ieškovas nepateikė.

Taigi atsakovas šiuo atveju žalos dydį nustatė remdamasis savo turima informacija, t. y. 2015 m. gruodžio 10 d. turto sunaikinimo, sugadinimo aktais, sudarytomis lokalinėmis sąmatomis ir turimomis apdraustų pastatų nuotraukomis. Nurodytos sąmatos sudarytos turto apžiūros metu surašytų turto sunaikinimo, sugadinimo aktų pagrindu bei turima informacija apie apdrausto gyvenamojo namo būklę iki įvykio. Ieškovas neneigia, kad iki draudžiamojo įvykio gyvenamasis namas nebuvo įrengtas, jame vyko remonto darbai ir jokių nuolatiniam gyvenimui reikalingų sąlygų jame nebuvo. Šios aplinkybės taip pat konstatuotos Marijampolės apskrities VPK Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. pažymoje dėl įvykio bei Marijampolės apskrities PGV VPPS vyr. inspektoriaus V. I. 2015 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime, kuriuose aiškiai nurodyta, kad sudegęs gyvenamas namas nebuvo visiškai įrengtas, jame nebuvo pajungta elektros srovė. Tai, kad namas nebuvo visiškai įrengtas, patvirtina ir vietinėje spaudoje po įvykio pasirodęs straipsnis apie ieškovui priklausančiuose pastatuose kilusį gaisrą („liepsnojo nebaigtas įrengti naujas medinis namas“). Atsakovo pateiktose lokalinėse sąmatose nustatyta ieškovo gyvenamojo namo ir ūkinio pastato atstatymo ir remonto darbų kaštai, reikalingi, norint atstatyti ieškovo turtą į prieš įvykį buvusią padėtį, t.y., jos sudarytos atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas nebuvo įrengtas visiškai, jame nebuvo atlikta apdaila, nebuvo įvesti nuolatiniam gyvenimui reikalingi komunikacijos tinklai bei į tai, kad ūkinis pastatas nesudegė visiškai ir yra galimas jo remontas. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovo nustatytas žalos dydis yra visiškai pagrįstas, teisingas ir atitinka realius ieškovo patirtus nuostolius, kas ir yra atlyginama pagal Draudimo sutartį.

Tuo tarpu ieškovo 2016 m. kovo 16 d.sudarytose sąmatose nurodyti gyvenamojo namo bei ūkinio pastato atstatymo kaštai neatitinka realios ieškovo patirtos žalos bei buvusios prieš įvykį padėties atstatymo išlaidų, kadangi iš nurodytų sąmatų akivaizdu, kad atstatymo kaštai, nurodyti sąmatose, yra skirti atstatyti visiškai įrengtą ir skirtą nuolatiniam gyvenimui namą bei iš naujo atstatyti ūkinį pastatą, kas negali būti laikoma ieškovo turtinės padėties iki gaisro atstatymu, nes pastatų pastatymas tokiu būdu nepagrįstai pagerintų ieškovo turtinę padėtį, lyginant su buvusia iki įvykio, o tokie nuostoliai draudiko nėra atlyginami. Ieškovo pateiktose sąmatose nurodyti statybos darbų kaštai beveik atitinka, o ieškiniu reikalaujamos atlyginti žalos dydis visiškai atitinka, Draudimo sutartyje nurodytas pastatų draudimo sumas. Tačiau minėtos draudimo sumos atitinka visiškai įrengtų ir nuolatiniam gyvenimui bei visaverčiam naudojimui pritaikytų pastatų vertes, o šiuo atveju sudegęs pastatas, kaip jau minėta, nebuvo iki galo įrengtas ir pritaikytas gyvenimui. Dėl to ieškovo reikalavimas išmokėti draudimo sumas atitinkančias, draudimo išmokas, yra neteisingas ir netenkintinas. Pažymėtina, kad draudikas nėra įsipareigojęs kiekvienu atveju įvykus draudžiamajam įvykiui mokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai. Draudikas atlygina tik tuos nuostolius, kurie yra objektyviai pagrįsti. Tai reiškia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui atlyginami tie nuostoliai, kurie yra realiai patirti dėl draudžiamojo įvykio. Draudimo išmoka gali būti tik tokio dydžio, kuri leistų draudėją atstatyti į prieš draudžiamąjį įvykį buvusią padėtį, o ne ją pagerinti. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas su atsakovu nuostolio dydžio nederino ir UAB „Daita“ sąmatas pateikė jau praėjus mėnesiui po draudimo išmokos išmokėjimo, be to iš UAB „Daita“ lokalinių sąmatų nėra aišku, kokiu tikslu bei kokiomis aplinkybėmis jos buvo sudarytos (ar sąmatose buvo skaičiuota gaisro metu patirtos žalos atstatymas, ar naujai statomų pastatų pastatymas). Todėl ir dėl šios aplinkybės ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia reikalaujamos žalos dydžio, kaip to reikalauja įstatymai ir Taisyklės.

Teismo paskirtos ekspertizės akto išvadas dėl ieškovo nukentėjusių dėl gaisro statinių atstatymo į buvusią iki gaisro padėtį vertės (kainos) teismas vertina kritiškai ((duomenys neskelbtini) 218 str.), kadangi jos prieštarauja kitiems byloje nustatytiems objektyviems įrodymams ir nėra pilnai pagrįstos pakankamu ekspertiniu tyrimu. Apklausta teismo posėdyje ekspertė Z. B. negalėjo tinkamai paaiškinti padarytų išvadų pagrįstumo, pavyzdžiui, atsisakė išskleisti sąmatas, motyvuodama tuo, kad norminiai aktai nereikalauja skleisti sąmatas, o išskleistinė ar neišskleistinė sąmatos yra lygiavertės. Tuo tarpu atsakovo pateiktas sąmatos eilučių išskleidimas rodo, kad ekspertės gautos sumos nepasitvirtina, nors ekspertė nurodė, kad ji skaičiavo pagal standartinius įkainius. Nurodyti neatitikimai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ekspertės naudotas skaičiavimo būdas nebuvo tinkamas (galimai dydžiai dirbtinai padidinti), todėl ekspertės išvados vertintinos kritiškai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovo argumentas, jog atsakovo nustatyta nuostolio suma nėra teisinga, nes ji kelis kartus mažesnė už tą, kuri nurodoma ieškovo, yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas. Vien ta aplinkybė, kad ginčo šalių nustatytos nuostolio sumos ženkliai skiriasi, neleidžia ieškovo nurodomą sumą pripažinti tinkama ir tikrąją nuostolio suma. Šiuo atveju svarbu tai, kad žalos dydis būtų pagrįstas objektyviais duomenimis bei nustatyta vadovaujantis keliamais reikalavimais. Būtent tokia ir yra atsakovo apskaičiuota ir nurodyta suma, pagrįsta objektyviai surinkta informacija ir išsamiu visų aplinkybių vertinimu (CPK 185 str.).

Dėl draudimo išmokos mažinimo pagrįstumo

Ieškovas pareikštu ieškiniu taip pat nesutinka, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą 69 procentais sumažinti apskaičiuotos išmokos dydį. Ieškovas teigia, kad draudimo sutarties pažeidimai, jeigu tokie ir buvo, nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti mokėti dalį draudimo išmokos, kadangi ieškovo padarytas draudimo sutarties pažeidimas neturėjo jokio priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu ar atsiradusios žalos dydžiu. Teismas su tokiais ieškovo argumentais sutikti neturi pagrįsto pagrindo.

Bylos duomenimis nustatyta ir ieškovas neneigia, kad ieškovas su atsakovu laisva valia (patarus liudytojui P.G. A.) sudarė draudimo sutartį, todėl šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Draudimo sąlygos nustatomos draudiko ir draudėjo susitarimu. Tačiau Taisyklės numato ir standartines draudimo sutarties sąlygas, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Tarp šalių sudarytoje draudimo sutartyje esminė sąlyga buvo, jog draudimo sutarties objektas - namas, yra nuolat gyvenamas. Taisyklėse aiškiai apibrėžta (A. II dalies 2 punktas), kad nuolat gyvenamas būstas – pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis) / kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame nuolat (ne mažiau nei 9 mėnesius per metus) gyvenama su šeimos nariais.

CK 6.993 straipsnio normos įpareigoja draudėją atskleisti draudikui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją, kadangi draudimo sutartimi draudikas perima draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, todėl, prieš sudarydamas sutartį, jis turi turėti galimybę sužinoti visas rizikos įvertinimui reikšmingas aplinkybes ir pagal jas nustatyti, ar sutartis gali būti sudaroma draudimo rūšies taisyklių (t. y. standartinių sąlygų, nustatytų atsižvelgiant į įprastomis aplinkybėmis atsirandantį rizikos laipsnį) pagrindu, ar dėl netipiškų aplinkybių ar išskirtinių draudėjo poreikių, galinčių sukelti didesnę ar mažesnę nei įprasta nuostolių atsiradimo tikimybę, tam tikros standartinės sutarties sąlygos turi būti pakeistos ir nustatytos individualiai. Taigi informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 200-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-397/2001; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2011-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti tiek draudiko sprendimą, prisiimti draudimo riziką ar ne, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) bei draudimo išmokos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008).

Taisyklių C. III dalies 2.7 punkte nustatyta, kad draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas privalo, sužinojęs apie draudimo rizikos padidėjimą, per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Draudimo rizikos padidėjimo atvejai yra nurodyti Taisyklių B. II dalyje. Šiame punkte nurodyta, kad draudimo rizikos padidėjimas yra šiose Taisyklėse, draudimo liudijime ir (arba) kituose mums pateiktuose dokumentuose numatytų aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, pasikeitimas ar atsiradimas, taip pat aplinkybės, apie kurias mes, sudarant draudimo sutartį buvo teirautasi. Taisyklių punkto 8 dalyje pažymėta, kad draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat ilgiau nei 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Taigi tais atvejais, kai būstas, apdraustas kaip nuolat gyvenamas pagal Taisyklių nuostatas tampa ne nuolat gyvenamu, draudėjas, laikydamasis draudimo sutarties nuostatų, privalo apie tai informuoti draudiką.

Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas, mažindamas draudimo išmokos dydį, savo sprendimą grindė objektyviais duomenimis, t.y. Marijampolės apskrities VPK Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. pranešimu, kuriame nurodyta, kad namas buvo įrengtas nepilnai, jame nebuvo gyvenama nuolat, taip pat aplinkybe, jog turto apžiūros metu pats ieškovas nurodė, kad negali pateikti raštiško paaiškinimo apie įvykį bei apie savo gyvenamąją vietą, kai tuo tarpu turto sugadinimo, sunaikinimo akte atsakovo atstovo nurodyta, kad būstas nėra nuolat gyvenamas. Atsakovui buvo svarbus ir tas faktas, kad name, apdraustame kaip nuolat gyvename, vyko remonto darbai, namas nebuvo iki galo įrengtas. Tai pažymėjo ir Marijampolės apskrities PGV VPPS vyr. inspektorius V. I. savo 2015 m. gruodžio 7 d. tarybiniame pranešime. Atsakovo priimtam sprendimui neprieštaravo ir informacija iš minėto bei atsakovo į bylą pateikto straipsnio, spausdinto vietiniame laikraštyje iš karto po įvykio. Ieškovas, nors iš esmės nurodytų aplinkybių (kad gyvenamasis namas nebuvo įrengtas ir jame gyventi nebuvo galimybės) ir neneigia, tačiau tvirtina, kad jis (ieškovas) nuolat gyveno sodyboje – ūkiniame pastate, kuriame buvo gyvenimui pritaikytos patalpos. Šias aplinkybes tvirtina ir apklausti liudytojai – ieškovo kaimynai P.G. A., V. A. ir Z. B.. Tačiau teismas ieškovo ir jo iniciatyva kviestų liudytojų parodymus vertina kritiškai, kadangi jie yra subjektyvūs, duoti suinteresuotų asmenų ir prieštarauja jau anksčiau paminėtiems atsakovo objektyviems įrodymams. Be to byloje apklausta atsakovo darbuotoja J. P. nurodė, kad, nors sudarant draudimo sutartį, jai ir atrodė, kad ieškovo sodyba yra gyvenama, tačiau ji statinių viduje nebuvo ir įrengtų patalpų nematė. Po gaisro sodyboje lankęsis liudytojas A. Č. nurodė, kad tiek gyvenamajame name, kuris nebuvo baigtas įrengti, tiek ūkiniame pastate, kur įrengtose patalpose buvo minimaliai daiktų, nuolat gyventi sąlygų nebuvo ir nebuvo gyvenama. Dėl to teismas daro išvadą, kad ieškovo sodyboje nebuvo tinkamų nuolatiniam gyvenimui sąlygų ir atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad apdraustas namas nebuvo nuolat gyvenamas.

Draudimo Taisyklių B. V dalies 1 punktas numato atvejus, kada draudikas gali mažinti mokėtiną draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti. 1.1. punkte nurodyta, jog draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti, jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl buvo patirti ar padidėjo nuostoliai. Pagal CK 6.993 straipsnio 6 dalį, jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos, kuri būtų išmokama draudėjui įvykdžius šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, dalį, proporcingą sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui, jeigu jis būtų įvykdęs šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, santykiui. Kadangi ieškovas nepateikė atsakovui visos teisingos informacijos, susijusios su draudimo rizika, todėl jam priklausanti draudimo išmoka pagrįstai mažintina ta dalimi, kurią būtų sudariusi draudimo įmoka, draudžiant ne nuolat gyvenamą namą, t. y. draudikui prisiimant didesnę riziką.

Pažymėtina ir tai, kad byloje yra duomenys, jog 2015 m. gegužės 2 d. iš ieškovui priklausančio gyvenamo namo (dabar jau sudegusio) buvo pavogtas turtas. Įvykį pas atsakovą ieškovas užregistravo bei prašė atlyginti žalą. 2015 m. gegužės 19 d. atliktos apžiūros metu surašytame turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, kad „pastatai negyvenami, klientas kartais atvažiuoja į sodybą“, taip pat pažymėta, kad „sodyba negyvenama – gyvenamasis namas neįregistruotas, ūkiniame pastate nėra šildymo“. Pateiktame dokumente taip pat nurodytas ieškovo teiginys, kad jis į sodybą atvyksta vieną ar du kartus per savaitę. Šios aplinkybės rodo, kad tuo metu (maždaug 6-7 mėnesiai iki gaisro) ieškovui priklausantis gyvenamasis namas nebuvo gyvenamas. Atsakovas dėl nurodyto įvykio, ištyręs visas aplinkybes, priėmė sprendimą atlyginti dalį ieškovo reikalaujamos sumos, tačiau ieškovui 2015 m. gegužės 28 d. pateiktuose pranešimuose nurodė, kad „sodybai esant ne nuolat gyvenamai privalote apie tai informuoti draudiką. Kitą kartą už neinformavimą bus pritaikytas išmokos mažinimas.“ Taigi pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad ieškovas asmeniškai buvo informuotas apie tai, kad jis privalo informuoti atsakovą apie rizikos pasikeitimą, o, to nepadarius, draudimo išmoka bus mažinama, tačiau iki gaisro ieškovas pranešimo apie rizikos pasikeitimą atsakovui nepateikė. Taigi pats ieškovas elgėsi nesąžiningai ir netinkamai.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad draudėjo pareigos informuoti draudiką apie rizikos padidėjimą neįvykdymas nekeičia esmės dėl pačios draudimo išmokos sumos, nes dėl paties gaisro masto ir priežasties gaisro padariniai negalėjo būti likviduoti tik ieškovo pastangomis. Jau minėta, kad šalių santykiai yra kildinami iš draudimo sutarties, o sudarytų sutarčių kiekvienas asmuo privalo laikytis, kadangi jų nesilaikymas sukelia atitinkamas sutartyje ar įstatymuose nustatytas pasekmes. Šiuo atveju esminė šalių draudimo sutarties sąlyga buvo ta, kad draudimo objektas – gyvenamas namas – yra nuolat gyvenamas. Tai esminė aplinkybė, nuo kurios priklauso draudimo rizika ir apie kurią draudikas turi būti informuotas. Pasikeitus šiai aplinkybei, t. y. namui tapus ne nuolat gyvenamam, padidėja draudimo rizika bei draudiko prisiimamos apsaugos apimtis. Dėl to, siekiant abiejų draudimo sutarties šalių interesų pusiausvyros, numatyta pareiga draudėjui bendradarbiauti su draudiku ir pranešti apie tokį draudimo rizikos pasikeitimą privalo būti vykdoma. Priešingu atveju, draudėjui gali kilti atitinkamos Taisyklėse bei įstatymuose nurodytos pasekmės, įskaitant ir draudimo išmokos mažinimą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys tvirtina, kad tuo atveju, jeigu ieškovo namas būtų buvęs draudžiamas kaip ne nuolat gyvenamas būstas, tai draudimo įmoka už draudimo sutartį būtų buvusi 966,99 EUR, kai tuo tarpu ieškovas mokėjo 299,84 EUR draudimo įmoką, t.y. draudimo įmoka būtų buvusi 69 procentais didesnė, todėl ir išmokėtina draudimo išmoka, remiantis CK nuostatomis, šiuo atveju pagrįstai buvo sumažinta 69 procentais. Todėl šioje byloje reiškiamas ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 178, 185 str.).

Atmetus ieškinį, ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau atlygintinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Pagal pateiktus į bylą duomenis atsakovas patyrė 1 800 EUR išlaidų, susijusių su ekspertizės apmokėjimu, todėl jos priteistinos iš ieškovo. Be to iš ieškovo priteistina ekspertei neapmokėta ekspertizės išlaidų dalis – 302,22 EUR, kuri nebuvo apmokėta iš teismo specialiosios sąskaitos, kadangi avansu už atliekamą ekspertizę atsakovas buvo sumokėjęs tik 1 800 EUR.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo taip pat priteistina 1 644 EUR valstybei - žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas, paduodant ieškinį, jam buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2016-04-07 nutartimi (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo R. G. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl dalies draudimo išmokos priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. G. atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ 1 800 EUR (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo R. G. 302,22 EUR (tris šimtus du eurus 22 euro centus) ekspertizės išlaidų UAB „SB Trade“ pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą TEKS 0000048, kurią išrašė ekspertė Z. B..

Priteisti iš ieškovo R. G. 1 644 EUR (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.