- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-3104-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Ieškovas
- K. G.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo K. G. ieškinį atsakovei AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 40 595,88 Eur draudimo išmoką, 405,88 Eur palūkanas ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Paaiškino, kad šalys 2014 m. liepos 29 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo gyvenamajam namui laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. buvo suteikta draudimo apsauga nuo gaisro, gamtinių jėgų ir kitų rizikų. 2014 m. rugsėjo 10 d. name kilo gaisras, buvo smarkiai apgadintas namas ir jame esantis turtas. Atsakovė pripažino šį įvykį draudžiamuoju įvykiu. Atsakovė, remdamasi Gyventojų turto draudimo taisyklių (toliau – ir Draudimo taisyklės) 98.2 punktu, ieškovo patirtą žalą įvertino 124 899 Lt, bet išmokėjo ieškovui tik 60 650,71 Lt draudimo išmoką. Atsakovė ieškovui adresuotame pranešime nurodė, kad draudimo išmoka sumažinta 51,2 procento, nes ji gavo informaciją, jog buvo sunaikintas ne gyvenamasis pastatas. Atsakovės teigimu, ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko buvo neteisingai įvertinta draudimo rizika. Ieškovas nesutinka su tokiu atsakovės sprendimu. Pažymėjo, jog draudimo sutartyje yra nustatyta 204 000 Lt draudimo suma. Remiantis Draudimo taisyklėmis, apdraustas namas galėtų būti laikomas sunaikintu, jeigu jo atstatymo kaštai viršytų 204 000 Lt. Atsakovė apskaičiavo, jog namo atstatymo (remonto) kaštai sudaro 201 120,15 Lt. Vadinasi, ji neturėjo pagrindo laikyti apdraustą namą sunaikintu. Todėl, apskaičiuodama draudimo išmoką, turėjo taikyti Draudimo taisyklių 98.3 punktą, o ne 98.1 ir 98.2 punktus. Ieškovui turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, lygi namo atstatymo (remonto) kaštų ir draudimo sutartyje numatytos besąlyginės išskaitos skirtumui. Atsakovė nepagrįstai sprendė, jog apdraustasis namas Draudimo taisyklių 10 punkto prasme nėra nuolat gyvenamas būstas. Net ir laikant, kad toks atsakovės sprendimas yra pagrįstas, nebūtų pagrindo mažinti draudimo išmoką, nes ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, sąžiningai atskleidė visą jam žinomą ir atsakovės pareikalautą informaciją.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog ieškovas be atskiro atsakovės prašymo turėjo pateikti informaciją, ar būstas yra nuolat gyvenamas. Ieškovas 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovei rašytinį paaiškinimą, kuriame, kitaip negu ieškinyje, nurodė, kad apdraustajame objekte negyveno, lankydavosi tik savaitgaliais. Ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, nepateikė atsakovei informacijos, reikšmingos rizikos vertinimui. Būstas laikytinas gyvenamu, jei jame praleidžiama ne mažiau negu 250 dienų per metus (68,5 procento laiko) (Draudimo taisyklių 10 punktas). Ieškovas apdraustame būste lankydavosi tik savaitgaliais, tai yra jame praleisdavo 28,57 procento laiko. Todėl apdraustasis objektas negali būti laikomas nuolat gyvenamu būstu. Atsakovė apskaičiavo, jog būsto remonto kaštai sudaro 58 248,42 Eur (201 120,15 Lt). Būsto nauja vertė – 58 066,54 Eur (200 492,16 Lt). Todėl būstas, remonto kaštams viršijant jo naują vertę, laikytinas sunaikintu (Draudimo taisyklių 97 punktas). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas atstatinėja apdraustą būstą. Todėl draudimo išmoka lygi turto likutinės vertės (prieš pat draudžiamąjį įvykį) ir likusio turto (liekanų) vertės skirtumui (Taisyklių 98.2 punktas).
Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad apdraudė namą kaip gyvenamąjį būstą, nes jį įsigijo, ketindamas jame nuolat gyventi. Atsakovės interpretacija, kad ieškovas gyveno name 28,57 procento laiko, nepagrįsta nei Draudimo taisyklėmis, nei įstatymu. Atsakovės nurodoma nauja apdrausto namo vertė (200 492,16 Lt) nebuvo įvardyta. Draudimo sutartyje yra nustatyta draudimo suma, kuri laikytina draudimo verte. Nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio praėjo nedidelis laiko tarpas (43 kalendorinės dienos), kuriuo neįvyko įvykių, dėl kurių būtų sumažėjusi namo vertė. Atsakovė turi taikyti Draudimo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias ne turto sunaikinimą, bet sugadinimą, ir išmokėti ieškovui draudimo išmoką, lygią apdrausto turto remonto kaštams. Atsakovė nepagrįstai iš draudimo išmokos išskaičiuoja mokesčius ir pridėtines išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė, atsiliepdama į ieškovo dubliką, nurodė, jog ieškovas nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio negyveno apdraustame būste. Ieškovas nesuteikė atsakovei šios informacijos, šalims sudarant draudimo sutartį. Todėl atsakovė pagrįstai taikė proporcinę draudimo išmokos skaičiavimo taisyklę ir sumažino draudimo išmoką. Mokesčių ir pridėtinės išlaidos yra daugiau tikėtinos negu realios, jos, atstatant turtą, gali ir neatsirasti, todėl neturi būti kompensuojamos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu patenkino ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovui nuo 2014 m. liepos 8 d. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Šalys 2014 m. liepos 29 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią šis nekilnojamasis turtas buvo apdraustas kaip nuolat gyvenamas būstas nauja verte išplėstiniu rizikos paketu. Ieškovo gyvenamajame name 2014 m. rugsėjo 10 d. kilo gaisras, kurio metu buvo apgadintas namas ir jame esantis turtas. Atsakovė pripažino šį įvykį draudžiamuoju, nustatė, kad patirta žala sudaro 129 899 Lt. Laikė, jog ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, nepateikė jai visos tikrovę atitinkančios informacijos. Todėl, remdamasi Draudimo taisyklių 121 punktu, sumažino mokėtiną draudimo išmoką 51,2 procento. Išskaičiavusi draudimo sutartyje numatytą 300 Lt besąlyginę išskaitą, išmokėjo ieškovui 60 650,71 Lt draudimo išmoką.
Draudimo taisyklių 10 punktas numato, kad nuolat gyvenamas būstas – pastatas ar jo dalis, kurioje draudėjas ar su juo susiję asmenys gyvena ne mažiau negu 250 dienų per metus ir kurioje ne mažiau negu pusė naudingo ploto yra gyvenamosios patalpos. Apdrausto pastato – gyvenamojo namo – bendras plotas yra 67,87 kvadratinio metro, naudingas plotas – 63,87 kvadratinio metro, gyvenamasis plotas – 43,18 kvadratinio metro. Taigi, šie nekilnojamojo turto duomenys atitinka Draudimo taisyklių 10 punkte nurodytą nuolat gyvenamo būsto kriterijų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimais, liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ieškovas pirko gyvenamąjį namą, ketindamas jame nuolat gyventi, jis kūrėsi jame. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio nepraėjo Draudimo taisyklių 10 punkte nurodytas nuolat gyvenamam būstui taikomas faktinio gyvenimo name (ne mažiau negu 250 dienų per metus) kriterijus, nėra pagrindo laikyti, kad ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, neatskleidė tikrovę atitinkančios informacijos. Aplinkybė, kurios pagrindu atsakovė sumažino draudimo išmoką, negalėjo įvykti objektyviai, nes nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio tepraėjo 43 dienos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai šiuo pagrindu priėmė sprendimą sumažinti ieškovui mokėtiną draudimo išmoką. Pasak teismo, atsakovė neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą remtis Draudimo taisyklių 121 punktu ir mažinti draudimo išmoką.
Pagal Draudimo taisyklių 97 punktą nauja verte apdraustas turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remonto kaštai viršija tokio turto naują vertę draudžiamojo įvykio dieną. Draudimo taisyklių 35.1 punktas numato, kad nauja vertė – pinigų suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti ar suremontuoti kilnojamąjį arba pastatyti ar atstatyti nekilnojamąjį turtą pagal savybes ir paskirtį, analogišką apdraustajam. Draudimo sutartyje yra nustatyta 204 000 Lt draudimo suma. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, laiko tarpas nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio neturi įtakos apdrausto turto žymiam vertės sumažėjimui. Atsakovė neįrodė aplinkybės, jog pasikeitė apdrausto turto vertė. Todėl teismas laikė, kad nauja namo vertė, buvusi draudžiamojo įvykio metu, yra 204 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovės 2014 m. lapkričio 4 d. lokalinės sąmatos duomenimis, nustatė, jog nauja namo vertė yra didesnė negu namo atstatymo kaštai, ir konstatavo, kad apdraustas statinys po draudžiamojo įvykio įgijo sugadinto, o ne sunaikinto būsto statusą. Todėl, teismo vertinimu, apskaičiuojant draudimo išmoką, turėjo būti remiamasi Draudimo taisyklių 98.3 punkto nuostatomis, numatančiomis, jog draudimo išmokos dydis turto sugadinimo atveju yra turto remonto kaštai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovės argumentai, kad iš draudimo išmokos turi būti išskaičiuojami pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis ir pridėtinės išlaidos. Tokia nuostata prieštarauja teismų praktikai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-98/2014).
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, suklaidino atsakovę. Ieškovas, sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtino, kad draudžiamasis būstas yra gyvenamasis būstas. Būstas laikytinas nuolat gyvenamu, kai jame yra praleidžiama ne mažiau negu 68,5 procento laiko. Ieškovas paaiškino, kad jis būste lankydavosi tik savaitgaliais. Vadinasi, jis būste praleisdavo tik 28,57 procento laiko. Todėl apdraustasis objektas negali būti laikomas nuolat gyvenamu būstu; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad apdraustas turtas buvo sugadintas, o ne sunaikintas. Būstas buvo apdraustas nauja verte. Draudimo sutartyje numatyta 204 000 Lt draudimo suma, kuri buvo nustatyta pagal bendrąjį būsto plotą, nesudarant būsto naujos vertės kaštų sąmatos. Draudimo taisyklių 5 punkte numatyta, jog draudimo vertė – pinigais išreikšta draudžiamojo turto vertė, kuri nustatoma, sudarant draudimo sutartį, ir tikslinama, atsitikus draudžiamajam įvykiui. Draudimo suma – draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurios negali viršyti draudimo išmoka (Draudimo taisyklių 4 punktas). Nauja verte apdraustas turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remonto kaštai viršija tokio turto naują vertę draudžiamojo įvykio dieną (Draudimo taisyklių 97 punktas). Turto remonto kaštai apskaičiuojami pagal faktiškai patirtas išlaidas, jei turtas neremontuojamas, – pagal draudiko sudarytą sąmatą (Taisyklių 102 punktas). Atsakovė, įvertinusi surinktą medžiagą, sudarė apdrausto būsto remonto kaštų sąmatą (201 120,15 Lt). Nauja apdrausto turto vertė Draudimo taisyklių prasme – 200 492,16 Lt. Remonto kaštai viršija apdrausto būsto naują vertę, todėl jis laikytinas sunaikintu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų arba sukeltų abejones atsakovės parengtomis naujos vertės ir remonto kaštų sąmatomis. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atstatinėja apdraustą turtą. Todėl taikytinas Draudimo taisyklių 98.2 punkte nustatytas draudimo išmokos apskaičiavimo principas;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog iš draudimo išmokos turi būti išskaičiuoti pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis ir pridėtinės išlaidos. Šios išlaidos nekompensuojamos, nes yra daugiau tikėtinos negu realios. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atstatinėja būstą. Todėl, jam nepatyrus šių išlaidų, jos neturi būti kompensuojamos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
Šalies argumentai
Ieškovas prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Jo atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
atsakovė nenurodo argumentų, kurie patvirtintų, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apdraustasis būstas Draudimo taisyklių 10 punkto prasme yra nuolat gyvenamas būstas, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teisme buvo neginčytinai įrodyta, kad ieškovas pirko apdraustą namą, ketindamas jame apsigyventi, ir nuo pat namo įsigijimo ėmėsi veiksmų, siekdamas įsikraustyti į šį namą. Atsakovės teiginiai, kad, sprendžiant, atitinka apdraustas namas nuolat gyvenamo būsto kriterijų ar ne, name gyventas laikas turi būti skaičiuojamas proporcingai, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški;atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis jos nustatyta apdrausto namo nauja verte, yra nepagrįstas. Civilinio kodekso 6.997 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės). Ieškovo teigimu, ši teisės norma įpareigoja draudiką nustatyti draudimo vertę draudimo sutarties sudarymo metu, o ne įvykus draudžiamajam įvykiui. Tokį aiškinimą patvirtina Draudimo taisyklių 5 punktas, kuriame nustatyta, jog draudimo vertė nustatoma, sudarant draudimo sutartį, ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2007);atsakovės argumentas, kad iš draudimo išmokos turi būti išskaičiuoti pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis ir pridėtinės išlaidos, yra visiškai nepagrįstas, prieštarauja ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytai teismų praktikai, bet ir elementariai logikai. Ieškovas yra vartotojas, todėl jis neturi teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Ieškovas nėra įpareigotas pradėti turto remontą kokiu nors konkrečiu terminu. Todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis atstatinėja būstą, yra nereikšminga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šalys 2014 m. liepos 29 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo gyvenamajam namui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas), laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. buvo teikiama draudimo apsauga nuo gaisro, gamtinių jėgų ir kitų rizikų. Gyvenamajame name 2014 m. rugsėjo 10 d. kilo gaisras. Šis įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Apeliantė, remdamasi Gyventojų turto draudimo taisyklių (toliau – ir Draudimo taisyklės) 98.2 punktu, apskaičiavo, jog ieškovui buvo padaryta 124 899 Lt žala. Apeliantė, vadovaudamasi Draudimo taisyklių 121 punktu ir motyvuodama tuo, jog ieškovas, šalims sudarant draudimo sutartį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko buvo netinkamai įvertinta draudimo rizika, 51,2 procento sumažino draudimo išmoką. Apeliantė, išskaičiavusi draudimo sutartyje numatytą besąlyginę išskaitą, 2014 m. spalio 24 d. išmokėjo ieškovui 60 650,71 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, nesutikdamas su iuo apeliantės sprendimu, pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš apeliantės 40 595,88 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškinį. Apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad, pirma, gyvenamasis namas yra nuolat gyvenamas būstas, antra, gyvenamasis namas buvo sugadintas, o ne sunaikintas, yra nepagrįstos.
Draudimo taisyklių 10 punkte numatyta, jog nuolat gyvenamas būstas – pastatas ar jo dalis, kurioje draudėjas ar su juo susiję asmenys gyvena ne mažiau negu 250 dienų per metus ir kurioje ne mažiau negu pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Ieškovas negyveno jam priklausančiame gyvenamajame name tiek, kiek reikalauja Draudimo taisyklių 10 punktas. Iš kitos pusės, jis objektyviai negalėjo įgyvendinti šio reikalavimo, nes nuo tos dienos, kurią jis įsigijo gyvenamąjį namą (2014 m. liepos 8 d.), iki tos dienos, kurią buvo sudaryta draudimo sutartis (2014 m. liepos 29 d.), tepraėjo 20 (dvidešimt) dienų. Apeliantė interpretuoja Draudimo taisyklių 10 punktą taip, jog būstas laikytinas nuolat gyvenamu, jeigu jame yra praleidžiama ne mažiau negu 68,5 procento laiko. Pasak apeliantės, ieškovas, kuris, kaip pats nurodo, tik savaitgaliais lankydavosi gyvenamajame name, šiame objekte praleido 28,57 procento laiko. Todėl gyvenamasis namas negali būti laikomas nuolat gyvenamu būstu. Apeliantės teikiamas aiškinimas yra nepagrįstas. Draudimo taisyklėse nėra numatyta tokia faktinio gyvenimo apdraustajame objekte normos skaičiavimo tvarka, kokią nurodo apeliantė. Todėl ji negali būti panaudota prieš ieškovą (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, nereiškia, jog tokiais atvejais kaip šis, kai nėra objektyvios galimybės nustatyti ir įvertinti, apdraustasis objektas faktinio gyvenimo dienų skaičiumi gali būti laikomas nuolat gyvenamu būstu ar ne, jis automatiškai bus pripažįstamas nuolat gyvenamu būstu. Pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, kad draudėjas ar juo susiję asmenys negyvena ir apskritai neketina gyventi apdraustajame nekilnojamojo turto objekte, būtų pagrindas konstatuoti, jog toks objektas nėra nuolat gyvenamas būstas. Tokias aplinkybes turi įrodinėti ir pagrįsti draudikas (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Ieškovo 2014 m. rugsėjo 12 d. rašytiniame paaiškinime, kurį prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo apeliantė, nurodyta, jog ieškovas negyveno jam priklausančiame gyvenamajame name, jame lankydavosi tik savaitgaliais. Kita vertus, ieškovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis ketino apsigyventi gyvenamajame name, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas įgyvendinti šį ketinimą. Liudytojų parodymai patvirtina šiuos ieškovo paaiškinimus. Apeliantė neneigė šių ieškovo paaiškinimų, neįrodinėjo ir neįrodė esant kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantė, pagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas Draudimo taisyklių 10 punkto prasme yra nuolat gyvenamas būstas. Draudimo taisyklių 121 punkte nustatyta, jog draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką, jei nustatoma, kad draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko buvo neteisingai įvertinta draudimo rizika. Apeliantė šios bylos procese neįrodė šios Draudimo taisyklių nuostatos taikymo sąlygų. Todėl, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jos sprendimas mažinti ieškovui mokėtiną draudimo išmoką yra nepagrįstas.
Draudimo taisyklių 95 punkte nustatyta, jog draudimo išmoka yra lygi dėl draudžiamojo įvykio patirtų ir pagal šių taisyklių sąlygas draudiko kompensuojamų nuostolių dydžiui, iš jo išskaičiavus draudimo sutartyje numatytą besąlyginę išskaitą. Žalos ir draudimo išmokos dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis bei jam pateiktais dokumentais. Draudimo taisyklių 96 punkte nustatyta, jog žala apskaičiuojama, atsižvelgiant į draudimo vertę (nauja ar likutinė) ir į žalos pobūdį (turto sunaikinimas, sugadinimas ar vagystė). Ieškovui priklausantis gyvenamasis namas buvo apdraustas nauja verte. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgijo sugadinto, o ne sunaikinto būsto statusą, ir pripažino, jog apeliantė, apskaičiuodama draudimo išmoką, turėjo remtis Draudimo taisyklių 98.3 punktu. Draudimo taisyklių 97 punkte, be kita ko, nustatyta, jog nauja verte apdraustas turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remonto kaštai viršija tokio turto naują vertę draudžiamojo įvykio dieną. Draudimo taisyklių 35.1 punkte numatyta, jog nauja vertė – pinigų suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti ar suremontuoti kilnojamąjį arba pastatyti ar atstatyti nekilnojamąjį turtą pagal savybes ir paskirtį, analogišką apdraustajam. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad gyvenamojo namo nauja vertė draudžiamojo įvykio dieną buvo 204 000 Lt. Tokia pinigų suma, sudarant draudimo sutartį, buvo apibrėžta draudimo suma. Draudimo taisyklių 5 punkte numatyta, jog draudimo vertė – pinigais išreikšta draudžiamo turto vertė, kuri nustatoma, sudarant draudimo sutartį, ir tikslinama, atsitikus draudžiamajam įvykiui. Remiantis Draudimo taisyklių 5 ir 97 punktais, darytina išvada, jog, sprendžiant, koks yra patirtos žalos pobūdis (turtas buvo sunaikintas ar sugadintas), turi būti remiamasi apdraustojo objekto verte, buvusia ne sutarties sudarymo, o draudžiamojo įvykio dieną. Kitoks aiškinimas neatitiktų draudimo sutarties esmės ir iškreiptų draudimo sutarties šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Remiantis tokiu aiškinimu, galėtų susidaryti situacija, kai, iš vienos pusės, draudėjas, apdrausto turto vertei draudžiamojo įvykio dieną esant mažesnei už nustatytąją sudarant draudimo sutartį, nepagrįstai praturtėtų draudiko sąskaita. Iš kitos pusės, draudikas, apdrausto turto vertei draudžiamojo įvykio dieną esant didesnei už nustatytąją sudarant draudimo sutartį, nepagrįstai sutaupytų draudėjo sąskaita. Abiem atvejais būtų pažeisti priešingos draudimo sutarties šalies interesai ir taip iškreipta abiejų šalių interesų pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, jog draudžiamojo įvykio dieną buvo pasikeitusi apdrausto turto vertė. Laikotarpiu nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio dienos negalėjo žymiai sumažėti apdrausto turto vertė. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pateikė jos 2015 m. sausio 22 d. sudarytą lokalinę sąmatą. Ji teigia, kad šioje sąmatoje yra užfiksuota ieškovui priklausančio gyvenamojo namo nauja vertė, kaip ji apibrėžta Draudimo taisyklių 35.1 punkte, buvusi draudžiamojo įvykio dieną. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl atmetė ir nesivadovavo apeliantės pateikta lokaline sąmata. Argumentas, kad skiriasi tų pačių darbų kiekiai ir įkainiai, nurodyti apeliantės pateiktose lokalinėse sąmatose, yra nepakankamas. Viena lokalinė sąmata yra sudaryta gyvenamojo namo remonto kaštams fiksuoti, antra lokalinė sąmata – gyvenamojo namo naujai vertei draudžiamojo įvykio dieną pagrįsti, trečia lokalinė sąmata – žalos apskaičiavimui pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ypatingo argumentavimo nereikalauja išvada, jog ne visais atvejais, siekiant suremontuoti / atkurti objektą, turi būti atliekami tokios pačios apimties darbai, kokie atliktini, siekiant naujos statybos būdu sukurti atitinkamą objektą. Tuo ir paaiškintini lokalinėse sąmatose užfiksuotų darbų kiekių ir įkainių skirtumai. 2015 m. sausio 22 d. lokalinėje sąmatoje, kaip nurodo apeliantė, užfiksuota, jog gyvenamojo namo nauja vertė draudžiamojo įvykio dieną – 200 492,16 Lt. Ši lokalinė sąmata – vieninteliai faktiniai duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti, kokia draudžiamojo įvykio dieną buvo gyvenamojo namo nauja vertė. Apeliantė pagrįstai teigia, jog ieškovas nepateikė faktinių duomenų, kurie paneigtų ar sudarytų pagrindą abejoti apeliantės pateiktąja lokaline sąmata. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2015 m. sausio 22 d. lokaline sąmata, kuri buvo pateikta gyvenamojo namo naujai vertei draudžiamojo įvykio dieną pagrįsti. Kaip minėta, Draudimo taisyklių 5 punkte nustatyta, jog draudimo vertė – pinigais išreikšta draudžiamo turto vertė, kuri nustatoma, sudarant draudimo sutartį, ir tikslinama, atsitikus draudžiamajam įvykiui. Draudimo sutartyje nustatyta 204 000 Lt draudimo suma. 2015 m. sausio 22 d. lokalinėje sąmatoje užfiksuota, jog gyvenamojo namo nauja vertė draudžiamojo įvykio dieną – 200 492,16 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimo sumos, numatytos sutartyje, ir gyvenamojo namo naujos vertės, nurodytos lokalinėje sąmatoje, skirtumas yra toks, jog galima konstatuoti, kad Draudimo taisyklių 5 punkto prasme buvo atliktas draudžiamo turto vertės patikslinimas, kurio rezultatas įformintas 2015 m. sausio 22 d. lokaline sąmata. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog draudžiamojo įvykio dieną buvo pasikeitusi apdrausto turto vertė, yra nepagrįsta. Vertės pasikeitimas nėra žymus. Kita vertus, jis yra pakankamas, kad būtų taikomos kitos žalos apskaičiavimo taisyklės, negu nurodė pirmosios instancijos teismas. 2014 m. lapkričio 4 d. lokalinėje sąmatoje užfiksuota, jog gyvenamojo namo remonto kaštai sudaro 201 120,15 Lt. Vadinasi, apdraustojo objekto remonto kaštai viršija jo naują vertę, buvusią draudžiamojo įvykio dieną. Todėl gyvenamasis namas, įvykus draudžiamajam įvykiui, buvo sunaikintas (Draudimo taisyklių 97 punktas), o ne, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sugadintas. Žalai turto sunaikinimo atveju apskaičiuoti taikomi Draudimo taisyklių 98.1 ir 98.2 punktai. Jeigu turtas atstatomas ne vėliau kaip per 2 metus nuo draudžiamojo įvykio, žala laikoma analogiško nekilnojamojo turto nauja vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį, išskaičiavus išlikusio turto (liekanų) vertę (Draudimo taisyklių 98.1 punktas). Jeigu turtas neatstatomas per 2 metus nuo draudžiamojo įvykio, žala laikoma turto likutinė vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį, išskaičiavus išlikusio turto (liekanų) vertę (Draudimo taisyklių 98.2 punktas). Apeliantė teigia, jog, apskaičiuojant ieškovo patirtą žalą, turi būti taikomas Draudimo taisyklių 98.2 punktas. Pasak apeliantės, šios taisyklių nuostatos taikymą lemia ta aplinkybė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis ėmėsi atstatinėti apdraustąjį objektą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teikiamu aiškinimu. Draudimo taisyklių 98.2 punkto numatyta žalos apskaičiavimo tvarka taikoma tik tada, jeigu apdraustasis objektas neatstatomas per dvejus metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Kaip nustatyta, draudžiamasis įvykis įvyko 2014 m. rugsėjo 10 d. Vadinasi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu yra praėję tik pusė taisyklių numatyto termino gyvenamajam namui atstatyti. Todėl, nors ieškovas ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas atstatyti gyvenamąjį namą, nėra pagrindo taikyti Draudimo taisyklių 98.2 punktą, ieškovui deklaruojant ketinimus atstatyti namą ir likus pakankamai laiko, per kurį namas gali būti atstatytas. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ieškovo patirtai žalai apskaičiuoti taikytinas Draudimo taisyklių 98.1 punktas. Gyvenamojo namo nauja verte Draudimo taisyklių 98.1 punkto prasme laikytina 2015 m. sausio 22 d. lokalinėje sąmatoje nurodyta vertė. Kitas kriterijus, kuris yra reikšmingas žalai pagal Draudimo taisyklių 98.1 punktą apskaičiuoti, – išlikusio turto (liekanų) vertė. Apeliantė nepateikė tiesioginių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia yra išlikusio turto (liekanų) vertė. Sprendžiant pagal apeliantės parengtą draudimo išmokos apskaičiavimo išvadą ir 2014 m. spalio 20 d. lokalinę sąmatą, sudarytą žalos apskaičiavimui pagrįsti, gyvenamojo namo liekanos yra bevertės. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ieškovas, įvykus draudžiamajam įvykiui, patyrė 200 492,16 Lt žalą. Šalys draudimo sutartimi susitarė dėl 300 Lt besąlyginės išskaitos taikymo. Vadinasi, ieškovui dėl draudžiamojo įvykio turi būti išmokėta 57 979,66 Eur (200 192,16 Lt) draudimo išmoka. Kaip nustatyta, ieškovui 2014 m. spalio 24 d. buvo išmokėta 17 565,66 Eur (60 650,71 Lt) draudimo išmoka. Tokia draudimo išmoka kompensuoja tik ieškovo patirtos žalos, apskaičiuotos pagal apeliantės patvirtintas Draudimo taisykles, dalį. Todėl ieškovui turi būti priteista apeliantės nepagrįstai neišmokėta draudimo išmokos dalis, pinigine išraiška sudaranti 40 414 Eur.
Ieškovas pareikštu ieškiniu reikalavo ir kompensuojamųjų palūkanų už termino išmokėti visą draudimo išmoką praleidimą. Draudikė neapeliuoja į skundžiamo sprendimo dalį, kuria patenkintas šis ieškovo materialinis subjektinis reikalavimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako šio materialinio subjektinio reikalavimo pagrįstumo aspektu.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo bylos faktines aplinkybes ir netinkamai nustatė ieškovo patirtos žalos dydį. Tai lėmė, jog, nors ir nedidele apimtimi, buvo netinkamai išspręstas ieškovo materialinis subjektinis reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamo sprendimo dalį, kuria visiškai patenkintas ieškovo materialinis subjektinis reikalavimas dėl 40 595,88 Eur draudimo išmokos priteisimo, ir priteisia ieškovui iš draudikės 40 414 Eur draudimo išmoką (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Bendruoju procesiniu atveju, pakeitus skundžiamą sprendimą, turėtų būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Visgi apeliacinės instancijos teismas neperskirsto šių išlaidų, nes ieškinys vis vien yra iš esmės patenkintas visa apimtimi (patenkinta ieškinio dalis sudaro 99,56 procento). Toks perskirstymas nesukeltų bylos šalims apčiuopiamų turtinių pasekmių.
Apeliantė prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Bylos išsprendimo rezultatas apeliantės naudai pakito taip nežymiai, jog egzistuoja pagrindas pripažinti, kad apeliacinis skundas yra iš esmės atmestas. Vadinasi, apeliantė neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovas, savo ruožtu, įgijo tokią teisę, bet jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
priteisti K. G. iš AAS „Gjensidige Baltic“ 40 414 Eur draudimo išmoką, 405,88 Eur palūkanas, 5 (penkių) procentų palūkanas už priteistą 40 819,88 Eur sumą nuo 2015 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
atmesti likusią ieškinio dalį.
Priteisti valstybei iš AAS „Gjensidige Baltic“ 832,25 Eur žyminį mokestį.“.