- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-20
- Bylos Nr.
- e2S-1270-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27646-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- OOO „Technosvar“
- Atsakovas
- UAB „Vitras-S“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo OOO „Technosvar“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo OOO „Technosvar“ ieškinį atsakovui UAB „Vitras-S“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas OOO „Technosvar“ (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prevenciniu ieškiniu prašydamas: 1) Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui UAB ,,Vitras-S“ (toliau – atsakovas) (jo darbuotojams) naudoti mobilaus geležinkelio bėgių suvirinimo konteinerinio tipo MRKK-001 įrenginį (toliau – ir įrenginys) iki bus priimtas ir įvykdytas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas; įrenginio saugotoju paskirti ieškovą; 2) Uždrausti atsakovui (jo darbuotojams) atlikti veiksmus trukdančius ieškovui (jo darbuotojams) atlikti įrenginio techninę apžiūrą, defektų nustatymo ir jų šalinimo (jeigu būtų nustatyti defektai) darbus, serviso darbus, suvirinimo proceso koregavimo darbus; 3) Priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1967-619/2019, netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi paliko nenagrinėtu ieškovo prevencinį ieškinį atsakovui dėl uždraudimo atlikti veiksmus.
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 236 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-127-432/2020 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perdavė bylą pagal ieškovo prevencinį ieškinį atsakovui dėl uždraudimo atlikti veiksmus nagrinėti iš esmės.
5. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. birželio 15 d. gautas ieškovo prašymas dėl atsisakymo nuo pareikšto prevencinio ieškinio ir civilinės bylos nutraukimo.
6. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. birželio 18 d. gautas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl atsisakymo nuo ieškinio ir civilinę bylą pagal ieškovo prevencinį ieškinį atsakovui dėl uždraudimo atlikti veiksmus nutraukė, grąžino ieškovui 84,75 Eur žyminio mokesčio dalį, priteisė atsakovui iš ieškovo 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei atsakovo prašymą dėl likusios dalies – 726 Eur – bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas, pasisakymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, kad ieškovas savo pažeistas teises pasirinko ginti dviem teisių gynimo būdais skirtingose valstybėse (Rusijos Federacijoje ir Lietuvoje). Rusijos Federacijos teismams išsprendus ginčą dėl skolos priteisimo iš atsakovo už ginčo įrenginį, šis ieškinys ieškovui tapo nebeaktualus, būtent šios aplinkybės ir lėmė ieškovo veiksmą – atsisakyti ieškinio. Todėl būtent ieškovo pasirinkti jo pažeistų teisių gynimo būdai lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą atsakovui. Šiam ieškiniui tapus nebeaktualiam, negali būti paneigta atsakovo teisė į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes ieškovui inicijavus procesą ir pareiškus reikalavimus, atsakovas turėjo į tai reaguoti, rengti bei teikti teismui procesinius dokumentus, dėl kurio surašymo kreipėsi teisinės pagalbos. Įvertinęs atsakovo pateiktą patirtų teisinės pagalbos išlaidų detalizaciją, laikė, kad nurodytos išlaidos 2 541 Eur sumos dalyje (1 500 Eur už atsiliepimą į ieškinį ir 600 Eur už atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių) atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, numatytus minėtų Rekomendacijų 8.2, 8.19, 8.20 punktuose, todėl sprendė, kad kartu įvertinus ieškovo nurodytus ieškinio atsisakymo motyvus ir bylos nagrinėjimo procesinę stadiją, kurioje buvo pareikštas ieškinio atsakymas (prieš parengiamąjį teismo posėdį), 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovui. Tuo tarpu paskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, įvardintas kaip už atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, vertino kaip nepagrįstas, nes minėta nutartis apeliacinės instancijos teismo buvo panaikinta ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl sprendė, kad už šį veiksmą nėra pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų, atsižvelgiant į procesinį rezultatą dėl šio atskirojo skundo.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį dalyje dėl 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo iš ieškovo.
10. Ieškovas nurodo, kad jam teko reikšti prevencinį ieškinį, siekiant apsaugoti sutarties pagrindu pagamintą ir atsakovui perduotą įrenginį, nes jis atsakovo buvo naudojamas esant neatliktai įrenginio techninei apžiūrai, defektų nustatymo ir jų šalinimo darbams, serviso darbams ir kt. Kadangi atsakovas sutarties pagrindu buvo pilnai neatsiskaitęs su ieškovu, ieškovui vis dar priklausė nuosavybės teisė į įrenginį ir ieškovas, kaip įrenginio savininkas, matydamas, kad įrenginiui dėl atsakovo netinkamo įrenginio naudojimo gresia potenciali žala, turėjo pareigą saugoti savo įrenginį nuo šios žalos atsiradimo. Taigi, prevenciniu ieškiniu ieškovas siekė apginti daiktines teises nuo žalos darymo ateityje, o šio ieškinio pareiškimą lėmė atsakovo veiksmai – netinkamas, jam nuosavybės teise nepriklausančio, įrenginio naudojimas. Tuo tarpu ieškinį Rusijos Federacijoje ieškovui teko reikšti, nes atsakovas naudojosi ieškovo sutarties pagrindu pagamintu įrenginiu, tačiau atsisakė sumokėti ieškovui dalį įrenginio kainos. Šiuo ieškiniu ieškovas siekė apginti savo teisę gauti pinigus už sutarties pagrindu pagamintą įrenginį, o ieškinio pareiškimą lėmė nepagrįstas atsakovo atsisakymas sumokėti likusią įrenginio kainos dalį. Taigi, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, ieškovas savo pasirinktais teisių gynimo būdais siekė ginti dvi visiškai skirtingas savo teises, pasinaudodamas teise reikšti ieškinį ir jį įrodinėti savo pasirinktomis priemonėmis, ir abejais atvejais šių teisių gynimo poreikį lėmė būtent atsakovo veiksmai. Todėl ta aplinkybė, jog ieškovas pradėjo du procesus (Lietuvoje ir Rusijos Federacijoje) nereiškia, jog ieškovas šiuos procesus pradėjo nepagrįstai ar, kad abejais šiais procesais ieškovas siekė ginti vieną ir tą pačią teisę ir, neva, todėl ieškovas yra kaltas dėl bylinėjimosi išlaidų susidarymo atsakovui. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pagal kurią tuo atveju, kai nėra nustatoma, jog bylos šalys būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis, bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti skirstomos (žr., pvz., 2020 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020; 2017 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-313/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017). Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kreipimasis į teismą tikslu apginti savo teises ir vėlesnis ieškinio atsisakymas savaime nėra pagrindas laikyti, kad ieškinį pareiškęs ir vėliau jį atsiėmęs ieškovas yra kaltas dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui susidarymo. Šiuo atveju būtina vertinti ieškinio pateikimo bei atsisakymo priežastis, vertinti šalių procesinį elgesį. Pažymėjo, kad proceso Lietuvoje metu elgėsi tinkamai ir sąžiningai, nes prieš kreipdamasis į teismą bandė ginčą išspręsti taikiai, t. y. siuntė savo specialistus į Lietuvą, rašė raštus, pretenzijas atsakovui, o nepavykus susitarti, procesą pradėjo pagrįstai, pasirūpino tinkamu atstovavimu teisme, pateikė visus ieškiniui pagrįsti būtinus įrodymus, išvertė visus dokumentus iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, buvo aktyvus nagrinėjant bylą, bendradarbiavo su teismu. Tačiau 2020 m. birželio 11 d. Rusijos Federacijos apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Pskovo srities Arbitražo teismo sprendimą) priteisti ieškovui iš atsakovo skolą už sutarties pagrindu pagamintą ir atsakovui perduotą įrenginį. Atsižvelgiant į tai, ieškovui teko atsisakyti ieškinio, nes bylos nagrinėjimo metu išnyko faktinės aplinkybės reikšti tokio pobūdžio ieškinį koks pareikštas šioje byloje, t. y. Rusijos Federacijos teismui prisiteisus ir ieškovui išsiieškojus pinigus iš atsakovo, išnyksta ieškovo nuosavybės teisė į įrenginį, o atsakovas atitinkamai įgyja teisę valdyti, naudoti įrenginį ir juo disponuoti savo nuožiūra. Ieškovas, netekęs nuosavybės teisės, nebeturi teisės bei pareigos saugoti įrenginį nuo potencialios jam žalos atsiradimo.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį.
12. Atsakovas nurodė, kad ieškovas siekė visiškai priešingomis teisinėmis gynybos priemonėmis apginti savo interesus, o reikalavimai savo esme abiejuose ginčuose buvo skirtingi bei nepapildantys vienas kito. Ieškovas nebuvo pareiškęs ieškinio dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, jo reikalavimas Rusijos Federacijoje buvo priteisti pinigus, todėl argumentas, kad prevenciniu ieškiniu buvo siekiama apsaugoti daiktą yra nepagrįstas. Laikytina, kad ieškovui pareiškus nepagrįstą reikalavimą, kurio atsisakė, atsakovo patirtos išlaidos turėtų būti priteisiamos. Taip pat nurodė, kad teisės į teisminę gynybą principas apima ir šalies teisę vesti bylą per profesionalų atstovą, kuris, byloje dalyvaujančio asmens nuomone, gali geriausiai apginti jo pažeistas teises. Asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų neišieškojimas iš bylą pralaimėjusio asmens reikštų asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimą. Bylinėjimosi išlaidos, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, savo esme yra nuostoliai, kuriuos proceso šalis patiria dėl kitos proceso šalies veiksmų. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant šių išlaidų atlyginimo klausimą mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomos ir nuostolių atlyginimą reglamentuojančios teisės normos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 1 dalis ir 6.263 straipsnio 2 dalis įtvirtina vieną pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visišką žalos (nuostolių) atlyginimą. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos, o jei žala padaroma – privalo ją atlyginti visiškai. Visiško nuostolių atlyginimo pareiga gali būti apribota tik įstatymu arba šalių sutartimi (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarime Nr. 27/08-29/08-33/08 pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Europos Tarybos ministrų komitetas dar 1984 m. vasario 28 d. paskelbė Rekomendaciją Europos Sąjungos šalių vyriausybėms Nr. R (81) 7 „Dėl priėjimą prie teisingumo lengvinančių priemonių”, kurioje nurodė visiško bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą kaip vieną esminių priemonių, lengvinančių teisingumo įgyvendinimą. Rekomendacijos 14 punkte nurodoma, kad, išskyrus ypatingus atvejus, bylą laimėjusi šalis turi atgauti iš pralaimėjusios šalies išlaidas, įskaitant ir išlaidas už advokatų paslaugas, pagrįstai atsiradusias proceso metu. Todėl akivaizdu, kad ieškovui pareiškus nepagrįstą ieškinį ir jo atsisakius ginčo eigoje nepriklausomai nuo motyvų atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos. Kitu atveju atsakovo teisės į patirtų nuostolių atlyginimą bylos nagrinėjimo eigoje būtų pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (tolia – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarties dalies, kuria, ieškovui atsisakius pareikšto prevencinio ieškinio, išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, jas priteisiant atsakovui iš ieškovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat jis turi vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas ieškovės procesinis elgesys viso bylos nagrinėjimo metu ir priežastys, nulėmusios tiek ieškinio pareiškimą, tiek jo atsisakymą, taip pat priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos. Be to, taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad ieškinio atsisakymas ir civilinės bylos nutraukimas šiuo atveju prilyginamas bylos išsprendimui atsakovų naudai, nes jiems neteks atsakyti pagal ieškovės pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prevenciniu ieškiniu, be kita ko, prašymas uždrausti atsakovui (jo darbuotojams) atlikti veiksmus trukdančius ieškovui (jo darbuotojams) atlikti mobilaus geležinkelio bėgių suvirinimo konteinerinio tipo MRKK-001 įrenginio techninę apžiūrą, defektų nustatymo ir jų šalinimo (jeigu būtų nustatyti defektai) darbus, serviso darbus, suvirinimo proceso koregavimo darbus. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 150818 (toliau – sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo pagaminti ir pristatyti atsakovui įrenginį. Tuo pačiu atsakovas įsipareigojo šį įrenginį priimti ir sumokėti kainą sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Pažymėjo, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, t. y. įrenginį pagamino ir pristatė, tuo tarpu atsakovas įrenginio perdavimo-priėmimo akto nepasirašė bei visos įrenginio kainos nesumokėjo, motyvuodamas tuo, jog įrenginys turi defektų. Nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, atsakovas faktiškai priėmė įrenginį ir jį naudoja pagal tiesioginę įrenginio paskirtį. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, informavo atsakovą, jog įrenginio naudojimas nepasirašius įrenginio priėmimo-perdavimo akto bei nesumokėjus įrenginio kainos yra neteisėtas. Be to, griežtai nurodė, jog draudžia eksploatuoti įrenginį iki atvyks ieškovo darbuotojai ir atliks įrenginio apžiūros darbus. Pažymėjo, kad, nepaisant to, atsakovas įrenginį eksploatuoja. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad ieškovas kreipėsi ir į Pskovo srities Arbitražo teismą, ieškiniu prašymas priteisti jam iš atsakovo skolą už sutarties pagrindu pagamintą ir jam perduotą įrenginį. Rusijos Federacijos apeliacinės instancijos teismas 2020 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Pskovo srities Arbitražo teismo sprendimą) priteisti ieškovui iš atsakovo skolą už sutarties pagrindu pagamintą ir jam perduotą įrenginį. Ieškovas prašyme dėl atsisakymo nuo pareikšto prevencinio ieškinio ir civilinės bylos nutraukimo nurodė, kad Rusijos Federacijos teismui priteisus ir ieškovui išsiieškojus pinigus iš atsakovo, išnyksta ieškovo nuosavybės teisė į įrenginį, o atsakovas atitinkamai įgyja teisę valdyti, naudoti įrenginį ir juo disponuoti savo nuožiūra, todėl jis, netekęs nuosavybės teisės, nebeturi teisės bei pareigos saugoti įrenginį nuo potencialios jam žalos atsiradimo.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo atskirasis skundas yra nepagrįstas. Ieškovas, kaip pats teigia, reikšdamas prevencinį ieškinį Lietuvoje, siekė apsaugoti jam nuosavybės teise priklausantį įrenginį, tuo tarpu, reikšdamas ieškinį Rusijos Federacijoje, siekė prisiteisti iš atsakovo už įrenginį nesumokėtos kainos dalį bei, priėmus jam palankų sprendimą, neteko nuosavybės teisės į įrenginį, todėl turėjo ieškinio nagrinėjamoje byloje atsisakyti. Tokiu atveju laikytina, kad ieškovas pradėjo du savarankiškus teisminius procesus tuo pačiu metu, tikėdamasis, kad jam nepalankaus sprendimo priėmimo atveju viename procese, bus priimtas palankus kitame. Taip pat spręstina, kad tikėtina, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, kuriuo, be kita ko, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones sutampančias su pareikšto prevencinio ieškinio materialiniu reikalavimu, siekė surinkti įrodymus bylai, nagrinėjamai Rusijos Federacijoje. Vertintina, kad vienu ar kitu atveju, ieškovas, nusprendęs teikti prevencinį ieškinį, prisiėmė riziką, kad gali tekti atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas šiame procese.
19. Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog šioje byloje patirtas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, turi atlyginti ieškovas, kuris pareikšto reikalavimo atsisakė, todėl ginčijama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Ieškovo OOO „Technosvar“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.