Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovės A. K. atstovui advokatui Arūnui Žliobai, atsakovo R. Š. atstovui advokato padėjėjui Mariui Kairiui, atsakovei antstolei Marijai Trijonei, trečiojo asmens „Swedbank“, akcinės bendrovės atstovui Vincentui Šupiniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams R. Š., antstolei Marijai Trijonei, tretieji asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „BTA DRAUDIMAS“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės Marijos Trijonės žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0108/11/00513, kurioje pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. vykdomąjį raštą Nr. 275-2N/2010 buvo vykdomas ieškovės įkeisto turto – buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 98,24 kv. m bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), įkainoto 560 000 Lt, pardavimas iš varžytynių (vykdomoji byla; b. l. 2–3). 2011 m. birželio 16 d. patvarkymu vykdomojoje byloje buvo paskirta ekspertizė įkeisto turto vertei nustatyti, ekspertizę pavedant atlikti UAB „Lovertus“ turto vertintojai L. C. (vykdomoji byla; b. l. 12). 2011 m. birželio 27 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. L11/042 LCH NT buvo nustatyta buto/patalpos – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto vertinimo dieną – 370 000 Lt. Remiantis nurodyta pažyma buvo surašytas 2011 m. liepos 4 d. turto arešto aktas, kuriame ieškovės turtas įvertintas 370 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 21–23). 2011 m. liepos 14 d. paskelbtas skelbimas apie pirmųjų turto pardavimo iš varžytynių paskelbimą, nustatyta pradinė turto pardavimo kaina – 296 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 30). Išieškotojai „Swedbank“, AB, nesutinkant su skelbiama turto kaina, ir prašant skirti ekspertizę, 2011 m. rugpjūčio 3 d. patvarkymu iš varžytynių parduodamas turtas buvo įvertintas 410 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 41, 43-45). 2011 m. gruodžio 19 d. 10.00 val. buvo paskelbtos pirmosios įkeisto turto varžytynės, nustatyta pradinė pardavimo kaina – 328 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 54–57). Į varžytynes neatvykus nė vienam pirkėjui, jos buvo pripažintos neįvykusiomis (vykdomoji byla; b. l. 67). 2012 m. kovo 14 d. 10.00 val. buvo paskelbtos antrosios įkeisto turto varžytynės, nustatyta pradinė pardavimo iš varžytynių kaina – 246 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 79, 84, 106). 2012 m. kovo 14 d. varžytynių metu, dalyvaujant vienam pirkėjui R. Š., nurodytas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 253 380 Lt (vykdomoji byla; b. l. 144–147). 2012 m. gegužės 2 d. buvo surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0108/11-00513 (vykdomoji byla; b. l. 157).

Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad antstolė Marija Trijonė pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-10-15 nutartį Nr. 275-2N/2010 vykdydama vykdomąją bylą Nr. 0108/11/00513 neteisingai įvertino ir per pigiai iš varžytynių realizavo ieškovės įkeistą turtą – butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymi, jog nesutinka su nepagrįstais ieškovės teiginiais, kadangi nagrinėjamos bylos duomenys bei įrodymai suponuoja išvadą, kad ieškovės turtas buvo įvertintas ir realizuotas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų.

Dėl ieškovės buto rinkos vertės nustatymo

Teismas primena, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK 713 straipsnio 4 dalį, 718 straipsnį ir 722 straipsnio 1 dalį (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šia teisės norma iš antstolio reikalaujama realizuoti skolininko turtą, jį įvertinus CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atitinkamai ir pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą atsirastų tuo atveju, jei antstolis, prieš realizuodamas skolininko turtą, jį įkainotų mažesne nei rinkos kaina, nesivadovaudamas CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais, bei kilus abejonei dėl turto rinkos kainos, neskirdamas ekspertizės jai nustatyti. Šios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 gegužės 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-211/2007).

Atkreiptinas dėmesys, jog klausimas dėl CPK 713 straipsnio 4 dalies, CPK 718 straipsnio ir CPK 722 straipsnio 1 dalies pažeidimo ieškinyje nekeliamas, kadangi ieškovė vykdymo procese pretenzijų dėl šių teises normų reikalavimų nepareiškė. Tačiau ieškovė ieškinyje teigia, kad buvo pažeisti CPK 681 straipsnyje nustatyti reikalavimai skolininko turto įkainojimui. Su šiuo ieškovės argumentu negalima sutikti, kadangi jis yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, jog vykdymo veiksmu atlikimo metu galiojusio CPK 681 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis ji įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas i turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones; jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog antstolė, siekdama nustatyti ieškovės buto rinkos kainą, turto vertei nustatyti paskyrė ekspertizę (vykdomoji byla; b. l. 14). Ekspertizę atlikusi UAB „Lovertus“ ekspertė 2011-06-27 turto vertės pažymoje L11/042 LCH NT nurodė, kad ieškovės buto rinkos vertė turto vertinimo dieną 2011-06-27 buvo 370 000 Lt. Remdamasi šia pažyma, antstolė 2011-07-04 turto arešto akte buto rinkos vertę nurodė 370 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 21–22).

Jeigu CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto vertė laikoma eksperto nustatyta turto verte (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Ši teisės norma garantuoja skolininkui, kad jo turtas nebus įkainotas mažesne, nei eksperto išvadoje nurodyta skolininko turto rinkos kaina. Tačiau nei CPK, nei jokiame kitame teises akte nėra uždrausta skolininkui ar išieškotojui pareikšti savo nuomonę dėl šios nustatytos skolininko turto rinkos kainos. Priešingai, proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 birželio 22 d. nutartis civ. byloje R. B. v. antstolė A. R. Z. Nr. 3K-3-297/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužes 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G, M. M, D. G, V. V,ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje N r. 3K-3-434/2008: 2000 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-7-90/2009, kt.). Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, konstatuotina, kad išieškotojo ir skolininko interesai gali nukentėti, jei turtas įkainojamas mažesne kaina, ir priešingai, skolininko turtą įkainojus didesne kaina, atsiranda tikimybė, kad šis turtas bus parduotas už didesnę kainą, tokiu būdu kuo didesne apimtimi patenkinant išieškotojo reikalavimus bei sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių (turto dalies vertės praradimo) skolininkui.

Pažymėtina ir tai, kad jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 682 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieštaravimai turi būti motyvuoti, kadangi nepagrįstas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimas bereikalingai pažeistų skolininko turtinius interesus, ekspertizės atlikimo išlaidomis padidinant vykdymo išlaidas skolininkui. Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis motyvuotų prieštaravimų nei skolininkė, nei išieškotojas nepateikė (CPK 12 straipsnis). Kaip matyti iš vykdomosios bylos, antstolė 2011-08-03 gavo išieškotojos „Swedbank“, AB, prašymą įkainoti skolininkės butą 410 000 Lt, atsižvelgiant į pačios išieškotojos turto vertintojų nuomonę (vykdomoji byla; b. l. 50–51). Pabrėžtina, jog išanalizavus bylos duomenis, ieškovė, kaip skolininkė, nuo pat turto vertinimo dienos – 2011-06-27 – iki išieškotojos prašymo perkainoti butą gavimo dienos nei prieštaravimų, nei prašymų dėl buto vertės nepareiškė.

Pažymėtina, kad vykdymo procese tiek išieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3379/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-79/2007: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-1/2007).

Antstolė, atsižvelgdama į išieškotojos prašymą, 2011-08-03 ieškovės buto vertę nustatė 410 000 Lt. Ieškovė ieškinyje patvirtino, kad 2011-08-03 turto arešto aktas su naujai nustatyta buto verte – 410 000 Lt – buvo įteiktas ieškovei asmeniškai 2011-08-05 (vykdomoji byla; b. l. 44–45). Šiame procesiniame dokumente buvo nurodyta antstolės veiksmų apskundimo tvarka, t. y. kad skolininkas, dalyvavęs areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos, o skolininkas, nedalyvavęs areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą (galiojusio CPK 681 straipsnio 3 dalis). Tačiau po šio procesinio dokumento gavimo ieškovė nei prieštaravimų, nei prašymų dėl buto vertės taip pat nepareiškė.

Ieškovė, argumentuodama savo ieškinį, nurodo, kad „antstolės paskirtos pirmosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė turto arešto akte nepagristai nurodė net 40 000 Lt didesnę rinkos vertę, nei buvo nustatyta po turto vertinimo ekspertizės“. Teismas mano, jog šis teiginys yra nepagristas, kadangi ieškovės butas buvo įvertintas visų pirma vadovaujantis 2011-06-27 turto vertinimo pažyma Nr. L11/042 LCI1 NT, t. y. turto vertintojui nustačius buto rinkos vertę 370 000 Lt, atsirado pagrindas ir pareiga įvertinti ieškovės butą ne mažesne nei turto vertintojo nustatyta verte. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, įstatymas nedraudžia ir netgi įpareigoja antstolį skolininko turto vertę nustatyti atsižvelgiant taip pat ir į išieškotojo bei skolininko nuomonę, šiuo atveju išieškotoja „Swedbank“, AB, motyvuotų prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nereiškė, tačiau naudodamasi savo teisėmis, numatytomis CPK 681 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasi savo turto vertintojų nuomone, pateikė antstolei prašymą skolininkės turto vertę nustatyti 410 000 Lt. Kaip matyti iš bylos duomenų, antstolė šį prašymą patenkino 2011-08-03 turto arešto akte nurodydama areštuoto buto vertę 410 000 Lt (vykdomoji byla; b. l. 43). Ieškovei 2011-08-05 asmeniškai įteikus ši procesinį dokumentą (b. l. 3), ieškovė prieštaravimų ar prašymų dėl buto vertės nustatymo proceso metu nereiškė, todėl teismas sutinka su antstolės argumentu, jog antstolei nebuvo jokio pagrindo skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurias įrodo ir vykdomojoje byloje esantys procesiniai dokumentai, ieškoves teiginys, kad „visiškai neaišku, kokiais kriterijais remdamasi antstolė įvertino turto objektą net 40 000 Lt didesne suma, objekto vertė turėjo būti mažesnė, nei nustatyta antstolės, antstolės veiksmai, kai turtas įvertinamas didesne nei rinkos kaina, pažeidė tiek įkeisto daikto savininkės, tiek kreditores reikalavimus“, yra visiškai nepagristas.

Ieškovė teigia, kad „nustačius teisingą turto rinkos vertę 370 000 Lt, pirmosiose varžytynėse turtas būtų buvęs parduotas už 304 880 Lt (296 000,00 Lt + 3 procentai), o ne už 253 380.00 Lt, tai yra už parduotą turtą būtų buvę gauta 51 500 Lt piniginių lėšų daugiau“. Teismas mano, jog šie ieškovės teiginiai, atitinkantys spėliones pavadinimu „kas būtų, jeigu būtų“, yra visiškai nepagristi. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad nustačius pradinę parduodamo buto kainą 296 000 Lt, buvo bent kiek didesnė galimybė jį parduoti pirmosiose varžytynėse. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog koks nors pirkėjas būtų pirkęs jai priklausantį butą už tokią kainą. Jei toks pirkėjas būtu objektyviai egzistavęs, ieškovė galėjo jį pasiūlyti antstolei, kaip tai numatyta CPK 704 straipsnio 1 dalyje, bei prašyti sumažinti parduodamo buto įkainojimą.

Šiuo konkrečiu atveju taip pat pastebėtina ir tai, kad net antrosiose varžytynėse parduodant ieškovės butą, dalyvavo tik vienas pirkėjas, vadinasi, kad parduodamo buto kaina nebuvo per maža, kadangi priešingu atveju norinčių dalyvauti antrosiose varžytynėse būtų buvę gerokai daugiau (CPK 185 straipsnis).

Aktualu pažymėti, jog kaip tik todėl ieškovės buto vertę nustačius 410 000 Lt, už jį antrosiose varžytynėse buvo gauta 253 380 Lt, o tuo tarpu butą įvertinus 370 000 Lt, butas, vadovaujantis ieškoves įrodinėjimo metodika, būtų buvęs parduotas už 228 660 Lt (222 000 Lt + 3 procentai), t. y. už jį būtu buvę gauta 24 720 Lt mažiau nei buvo gauta.

Ieškovės teiginys, kad jai nebuvo įteiktas turto arešto aktas, kuriame buvo nurodyta turto vertė – 370 000 Lt, todėl ieškovė negalėjo išreikšti prieštaravimų dėl didesnės turto rinkos vertės nustatymo, yra nepagristas. Kaip jau išdėstyta prieš tai, ieškovei apie prasidėjusį išieškojimo procesą buvo žinoma, turto vertintoja su jos žinia atliko buto vertinimą, be to, kad buto vertė buvo pakeista 2011-08-03 aktu, ieškovė sužinojo asmeniškai gavusi šį dokumentą 2011-08-05, ieškovei pasirašytinai buvo išaiškintos jos teisės ir pareigos išieškojimo procese, pirmosioms buto varžytynėms neįvykus, ieškovė motyvuotų prieštaravimų antstolei dėl buto vertės taip pat nereiškė, todėl žinojo apie vykdymo proceso metu antstolės surašytus procesinius dokumentus. Visos šios ir anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovei nustatyta buto vertė – 410 000 Lt – buvo tinkama ir priimtina.

Ieškovė taip pat teigia, kad antstolės paskirtos antrosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė neteisingai ir neteisėtai pardavinėjo turtą antrosiose varžytynėse, vadovaudamasi neobjektyvia turto arešto akte nustatyta net 40 procentų mažesne kaina. Teismo nuomone, šis teiginys yra nepagristas, kadangi antstolė parduodamo iš varžytynių buto kainą nustatė laikydamasi CPK 681 straipsnio nustatytų reikalavimų, o buto pardavimą antrosiose varžytynėse paskelbė laikydamasi CPK 722 straipsnio I dalyje nustatytų reikalavimų, Ieškovė teigia, kad jei antstolė būtų atsižvelgusi į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, nekilnojamojo turto vertės augimą, paskyrusi pakartotinę ekspertizę, įvertinusi aplinkybę, kad pirmoji ekspertizė buvo atlikta prieš 8 mėnesius, ir nustačiusi vertės padidėjimą iki 400 000 Lt, (tokią savo buto vertę ieškovė nustatė, vadovaudamasi 2012-04-06 turto vertės nustatymo pažyma) (b. l. 19), tai po vertės nustatymo iš naujo 2012-03-14 būtų įvykusios pirmosios turto pardavimo varžytynės pagal nustatytą didesnę rinkos kainą, ieškovės turtas būtų buvęs pardavinėjamas iš naujo pirmosiose varžytynėse už 20 procentų mažesnę kainą, nei reali turto rinkos vertė, tai yra turtas būtų buvęs pardavinėjamas mažiausiai už 329 600 Lt (400 000 Lt x 80 procentų + 3 procentai), o ne už 253 380 Lt, taigi už parduotą turtą būtų buvę gauta 76 220 Lt piniginių lėšų daugiau. Šie ieškovės teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kaip ir analogiški teiginiai, nurodyti dėl ieškovės buto pardavimo iš pirmųjų varžytynių.

Pirmiausia nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad perkainojus butą iš 410 000 Lt į 400 000 Lt, buvo bent kiek didesnė galimybė jį parduoti iš pirmųjų varžytynių. Šis teiginys visiškai nelogiškas, kadangi parduodamo buto vertė būtų iš esmės tokia pati, kaip ir prieš tai (butas iš pirmųjų varžytynių buvo pardavinėjamas už 328 000 Lt, o buto nuvertinimo iki 400 000 Lt atveju – būtų pardavinėjamas už 320 000 Lt). Be to, kritiškai vertintinas ir ieškovės teiginys, kad vyko pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje, todėl nekilnojamojo turto vertė augo. Pažymėtina, jog faktiškai visuotinai yra žinoma, kad nekilnojamojo turto rinkos esminis nuosmūkis įvyko 2008 m. pabaigoje–2009 m. ir iki pat šios dienos nekilnojamojo turto rinkoje bent kiek reikšmingesnio turto vertės augimo nėra, išskyrus nežymius svyravimus, todėl ieškovės teiginys, kad praėjus 8 mėnesiams nuo ieškovės buto vertės ekspertizės buto kaina iš esmės keitėsi, nepagrįstas. Dar iki 2011-08-03, kai buvo nustatyta ieškovės buto vertė, išieškotojo turto vertintojai nurodė iš esmės tą pačią 410 000 Lt buto vertę. Šiuo atveju ieškovė vėlgi nepateikia jokių įrodymų, kad kažkoks pirkėjas būtų pirkęs jai priklausantį butą, jeigu jo vertė būtų buvusi pakeista iš 410 000 Lt į 400 000 Lt. Ieškovė galėjo jį pasiūlyti, kaip tai numatyta CPK 704 straipsnio 1 dalyje, bei prašyti sumažinti parduodamo buto įkainojimą. Ieškovės teiginys, kad pirmosiose varžytynėse turtas būtų buvęs parduotas mažiausiai už 329 600 Lt (400 000 Lt x 80 procentų + 3 procentai), o ne už 253 380 Lt, ir tokiu būdu už parduotą turtą būtų buvę gauta 76 220 Lt piniginių lėšų daugiau, nepriimtinas ir atmestinas, kadangi lyginamas turto pardavimo kainų galimas skirtumas, jį parduodant vienu atveju iš pirmųjų, o kitu – iš antrųjų varžytynių. Be to, kadangi pati ieškovė ieškinyje teigia, kad. jos buto vertė 2012-04-06 buvo 400 000 Lt, ir ši vertė jai buvo artima realiai faktinei, o antstolis turtą įvertino 410 000 Lt, tai esant tokiam nežymiam skirtumui, teismas sutinka su antstolės pozicija, jog antstolei nebuvo pagrindo abejoti dėl buto vertės.

Esant tokiai situacijai, atsisakius vykdyti ieškovės buto pardavimą antrosiose varžytynėse, o vietoj to be pagrindo paskyrus naują turto vertinimą ir vėl organizavus buto pardavimą iš naujo, skelbiant jo pardavimą iš pirmųjų varžytynių iš esmės už tą pačią kainą, kaip ir prieš tai, tokie antstolės veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip nereikalingas vykdymo proceso vilkinimas bei bereikalingas vykdymo išlaidų skolininkui didinimas.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuotina, kad yra visiškai nepagristas ieškovės teiginys, jog antstolės atlikti turto vertinimo veiksmai ir organizuotos varžytynės yra neteisėti, nes yra nepagrįsti realiu turto faktinės būklės bei turto vertės nustatymu, atlikti pažeidžiant ieškovės, kaip skolininkės ir įkeisto daikto savininkės, teises ir teisėtus interesus, o antstolė neįvykdė savo pareigos, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesni laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui. Priešingai, ieškoves butas buvo įvertintas pagal įstatymo reikalavimus, todėl nei skolininkės (ieškovės), nei išieškotojos interesai nebuvo pažeisti, pats ieškovės buto pardavimo iš varžytynių faktas negali būti laikomas jos interesų pažeidimu. Be to, iš pirmųjų varžytynių turtas beveik niekada neparduodamas, nes rinkoje yra daug analogiško turto be jokių apribojimų ir apsunkinimų, kadangi varžytynių atveju būstas dažniausiai (ir šiuo atveju taip pat) yra perkamas, kai jame dar gyvena gyventojai, todėl yra didelė skundų, kitų klausimų tikimybė, yra rizika dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu, todėl iš varžytynių parduodamas būstas visada yra mažiau populiarus, nei parduodamas analogiškas turtas rinkoje, neturintis tokių apribojimų ir apsunkinimų.

Dėl sumos, už kurią buvo parduotas ieškovės butas

Vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civ. byloje R. B. v. antstolė A. R. Ž. Nr. 3K-3- 297/2010). Skolininko turto vertė nustatoma vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši turto rinkos vertė nustatoma atsižvelgiant į tinkamą jo pateikimą į rinką, abiem sandorio šalims veikiant dalykiškai, be prievartos ir nesaistomoms kitų sandorių bei interesų. Tuo tarpu iš varžytynių parduodamas skolininkui priklausantis gyvenamasis būstas, kuriame skolininkas ir (ar) jo šeima gyvena, faktiškai niekaip negali būti lygiavertiškai prilyginamas rinkoje laisvai parduodamam kitam tokio paties pobūdžio ir paskirties turtui, kadangi iš varžytynių parduodamas skolininko turtas potencialiai ir realiai turi apribojimų ir trūkumų, kurių neturi laisvai, ne priverstine tvarka, rinkoje parduodamas toks pats turtas. Visų pirma, tai apmokėjimo už įsigyjamą turtą tvarka, numatyta CPK 716 straipsnyje, kai už įsigytą turtą privaloma įmokėti visą sumą, už kurią buvo parduotas turtas, per gana trumpą terminą, daugiausiai per 45 dienas nuo varžytynių pabaigos, priklausomai nuo turto pardavimo kainos. Atitinkamai iš varžytynių parduodamą skolininko turtą lengvai įsigyti gali asmenys, disponuojantys didelėmis sumomis nuosavų lėšų. Antra, pirkėjui įsigyjant skolininko turtą iš varžytynių, visada yra tikimybė, kad skolininkas vilkins vykdymo procesą, skųsdamas antstolio veiksmus, tokiu būdu sukurs teisinio neužtikrintumo situaciją. Trečia, pirkėjas įsigydamas tokį skolininko turtą, faktiškai beveik visada jį įsigyja kartu su jame gyvenančiu skolininku ir (ar) jo šeima, todėl jam tenka papildomai imtis teisinių veiksmų dėl galimybės naudotis įsigytu turtu užtikrinimo. Ketvirta, skolininkas gali pareikšti ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, šio ieškinio pareiškimui taikomas pakankamai ilgas vienų metų ieškinio senaties terminas, pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos (CPK 602 straipsnio 3 dalis).

Šiuo konkrečiu atveju net iš antrųjų varžytynių parduodant ieškovės butą dalyvavo tik vienas pirkėjas, o tai reiškia, kad parduodamo buto kaina nebuvo per maža, priešingu atveju norinčių dalyvauti antrosiose varžytynėse būtų buvę gerokai daugiau. Pažymėtina, kad objektyvi turto rinkos vertė kaip tik ir nustatoma varžytynių metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos anksčiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstines teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kasacinio teismo praktikoje nėra nustatyto konkretaus dydžio vertine ar procentine išraiška, kurio nepasiekus, visada pripažįstama, kad prieš tai minėtos proporcijos nepažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-251/2011).

Išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovės butas nebuvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė, kadangi butas buvo įvertintas CPK nustatyta tvarka, atsižvelgiant į skolininko interesus bei parduotas iš antrųjų varžytynių griežtai laikantis CPK nustatytos tvarkos. CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos, t. y. pradinė skolininko turto pardavimo kaina įstatymo jau yra nustatoma 40 procentų mažesnė, nei jo nustatyta rinkos vertė. Taigi šiuo atveju negalima traktuoti ieškovės buto pardavimo už esmingai mažesnę kainą nei rinkos kaina, vien todėl, kad šis butas buvo parduotas iš antrųjų varžytynių už 38,2 procentų mažesnę vertę, nei buvo nustatyta rinkos vertė, arba ieškovės pateikiamu kitu apskaičiavimu–- už 36,7 procentų mažesnę vertę, nei rinkos vertė (jei turto rinkos verte būtų laikoma 400 000 Lt), kadangi toks traktavimas reikštų imperatyvių CPK 681 straipsnio, CPK 722 straipsnio 1 dalies įtvirtintų teisės normų pažeidimą.

Ieškovė, ieškinyje teigdama, kad jos butas buvo parduotas už esmingai mažesnę nei rinkos kainą, remiasi pavyzdžiu, kai turto vertės įkainojimas beveik perpus mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007), tačiau šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos aplinkybės neatitinka šio atvejo, kadangi minimoje byloje kalbama apie vykdomąją bylą. kurioje buvo neteisingai nustatyta parduodamo turto vertė, byloje kilus pagrįstoms abejonėms bei ginčui dėl turto vertės, antstoliui atsisakius skirti ekspertizę CPK 681 straipsnio numatyta tvarka. Šiuo atveju vykdymo proceso metu jokio ginčo dėl parduodamo ieškovės buto vertės nebuvo, be to, buvo atlikta turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė.

Ieškovė taip pat remiasi pavyzdžiu, kai nustačius, kad turto pardavimo iš varžytynių kaina daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė negu turto rinkos kaina, kainos skirtumas pripažintas esmingai mažesniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-90/2009). Tačiau šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos aplinkybės taip pat neatitinka šio nagrinėjamo atvejo, kadangi minimoje byloje 30–50 procentų skirtumas pripažintas esmingai mažesniu, atsižvelgiant į bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes konkrečios vykdomosios bylos atveju, bet ne bet kuriuo skolininko turto pardavimo iš varžytynių atveju, minėtoje byloje nurodytu atveju vykdomojoje byloje tarp skolininko ir antstolio buvo kilęs ginčas dėl ekspertizės atlikimo, buvo nustatyta keletas labai skirtingų parduodamo skolininko turto verčių. Šiuo atveju ginčo dėl ekspertizės atlikimo nebuvo, antstolio (410 000 Lt) ir ieškovės (400 000 Lt) nustatyta buto rinkos vertė iš esmes nesiskyrė. Taipogi pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, paminėtose bylose aptarti kainų skirtumai sprendžiant kitas bylas yra orientacinio pobūdžio ir nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-251/2011).

Atskirai pastebėtina, kad naudojantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro teikiama neatlygintina vidutinės rinkos vertės paieškos paslauga elektroniniu adresu nustatyta, kad buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), vertė nuo 2013-01-01 nustatyta jau tik 204 000 Lt (2006-05-25 jo vertė tokiu pačiu metodu buvo nustatyta 369 900 Lt (vykdomoji byla; b. l. 7), todėl akivaizdu, kad ieškovės butas nėra parduotas per pigiai iš esmės. Beje, vadovaujantis šia verte, kyla pagrįstų abejonių ir dėl to, ar panaikinus ieškovės buto pardavimo iš varžytynių aktą ir organizavus jo varžytynes iš naujo, butas nebūtų parduotas už dar mažesnę kainą, tokiu būdu tiek ieškovei, tiek išieškotojui patiriant nemenką nuostolį, palyginus su esama padėtimi.

Atsižvelgiant i tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškoves teiginys, jog jos butas buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, parduodant turtą per žema kaina buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl turto pardavimo iš varžytynių sandoris yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu, yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Taip pat pastebėtina, kad, išanalizavus bylos duomenis, matyti, jog ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi po to, kai atsakovas R. Š. kreipėsi į teismą dėl ieškovės iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei geruoju iš šio buto neišsikraustant (civilinė byla Nr. 2-9878-794/2012), jau praėjus beveik metams laiko nuo buto pardavimo iš varžytynių akto surašymo 2012-05-02.

Dėl ieškovės vaidmens vykdymo procese

Skolininkas turi teisę dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant vykdymo veiksmus: susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, su kuriais supažindinimas trukdo vykdyti išieškojimą; gauti pažymas apie vykdymo eigą: ginčyti turto priklausomybe ir jo įkainojimą: apskųsti antstolio veiksmus: reikšti prašymus, nušalinimus, sudaryti taikos sutartis bei kitas CPK numatytas teises (CPK 643 straipsnis), pvz. pareikšti nuomonę dėl skolininko turto įkainojimo ir prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui (CPK 681 straipsnio 1 dalis), iki varžytynių pradžios gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti ir pasiūlyti antstoliui iš varžytynių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 straipsnio 1 ir 3 dalys), stebėti varžytynes (galiojusio vykdymo metu CPK 714 straipsnio 4 dalis). Skolininkas vykdymo procese turi ir pareigų, viena iš kurių yra aktyviai domėtis vykdymo eiga (CPK 644 straipsnio 4 punktas). Šios pareigos įgyvendinimas traktuotinas kaip skolininko galimybė laiku ir tinkamai įgyvendinti savo teises, kadangi tokiu būdu skolininkas visada žino, kokie vykdymo veiksmai yra atliekami vykdomojoje byloje ir kokios galimos šių veiksmų teisinės pasekmės. Pastebėtina, kad ieškovė su jos, kaip skolininkės, teisėmis ir pareigomis vykdymo procese buvo supažindinta taip pat ir antstolės kontoroje 2011-12-15 (vykdomoji byla; b. l. 61). Ieškovei įgyvendinti visas savo teises faktiškai nebuvo kliūčių jau nuo pat išieškojimo proceso pradžios, kadangi 2011-05-16 antstolė priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (vykdomoji byla; b. l. 10), 2011-06-16 priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti paskyrimo (vykdomoji byla; b. l. 12), o jau 2011-06-27 turto vertintojas ieškovės sutikimu pateko į vertinamą butą jo apžiūrai, šią aplinkybę patvirtina prie 2011-06-27 turto vertės nustatymo pažymos L11/042 LCH NT pridėtos buto vidaus patalpų fotonuotraukos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skolininkui yra suteiktos visos galimybės daryti įtaką išieškojimo procesui, kad jis vyktų maksimaliai naudingai skolininkui, kiek tai objektyviai įmanoma. Aktyviai dalyvaudamas vykdymo procese, skolininkas turi visas galimybes įgyvendinti, užtikrinti bei ginti savo teises ir interesus jam priimtiniausiu būdu ir apimtimi. Nagrinėjamu atveju ieškovė, vykdymo procese turėdama visas anksčiau išvardytas teises, išieškojimo proceso metu skundo teismui dėl jokių antstolės procesinių veiksmų nepateikė, turto įkainojimo neginčijo, prašymų dėl turto įvertinimo ar jo realizavimo klausimų nepateikė, savo iš varžytynių parduodamo turto pirkėjo antstoliui nepasiūlė, nesiėmė jokių kitų veiksmų savo teisėms įgyvendinti arba, jas tariamai pažeidus antstolei, ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad ieškovė jokių pretenzijų antstolei dėl vykdymo proceso neturėjo.

Teismas pažymi, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus bei aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų ieškinį laikyti pagrįstu, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Kadangi ieškinys atmestinas, Klaipėdos apygardos teismo 2013-03-21 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas R. Š. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Juo prašo iš ieškovės priteisti jo patirtas 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą (b. l. 65).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus ieškovės ieškinį, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą pateikusiai šaliai. Pabrėžtina, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo advokatui sumokėtos išlaidos – 1 500 Lt už teisines paslaugas – neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) rekomenduojamo maksimalaus dydžio priteisti užmokesčio, todėl, atmetus ieškinį, atsakovui R. Š. iš ieškovės priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės A. K. ieškinį atsakovams R. Š., antstolei Marijai Trijonei, tretieji asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „BTA DRAUDIMAS“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti.

Iš ieškovės A. K. priteisti atsakovui R. Š. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo 2013-03-21 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.