Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) I. G., M. G., P. S., L. S., E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. G., M. G., P. S. (P. S.), L. S., E. S. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vien ta aplinkybė, jog vėliau ieškovės (ir kitų asmenų) atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto prieš vaikus buvo nutrauktas, nesudaro pagrindo savaime teigti, kad nebuvo pagrindo vaikų paėmimui, nes ikiteisminiame tyrime ir šeimos situacijos vertinime, sprendžiant dėl vaikų gerovės, taikomi kitokie įrodinėjimo principai, t. y. ikiteisminio tyrimo metu/baudžiamojoje byloje yra taikomi gerokai griežtesni įrodinėjimo standartai nei sprendžiant dėl vaiko paėmimo (kurio metu, kaip minėta, iš esmės užtenka įtarimų dėl galimų vaikų teisių pažeidimų).

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų; atitinkamai nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

21.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad teismo leidimas dėl vaiko paėmimo tapo būtinas tik nuo 2018 m. liepos 1 d. (priėmus CK 3.254¹ straipsnį), todėl ieškovės vaikų paėmimą vykdė/įvykdė kompetentinga institucija – Vaiko teisių apsaugos institucija, kuri veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus. Pagal teismo sprendime minimą EŽTT jurisprudenciją ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį teisę riboti tėvo (motinos) ir vaiko buvimą kartu galima tik tada, jeigu tai bus atlikta pagal įstatymą. Tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau - Konvencija) 9 straipsnyje, tiek vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) buvo įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad išskirti vaiką su tėvais galima buvo tik pagal įstatymus vadovaujantis teismo sprendimu. todėl tiek CK 3.362 straipsnio 1 dalis ir Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56, 13 p. nuostatos, suteikusios teisę iki 2018 m. liepos 1 d. nustatyti vaiko laikinąją globą savivaldybės administracijos direktoriui savo įsakymu neatitiko Konvencijos 8 straipsnio, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi vaikai iš apeliantės buvo paimti neteisėtai, t.y. be teismo sprendimo.

21.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo pagrindas paimti apeliantės vaikus, kad buvo kilusi reali grėsmė jų saugumui, t.y. teismo išvada, kad yra neįrodyti atsakovių neteisėti veiksmai, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai sprendė, kad VTAS turėjo CK 3.254 straipsnio 3 punkte numatytą pagrindą vaikus paimti. Nurodo, kad vaikų paėmimas iš ieškovės, nagrinėjamu atveju, buvo priemonė jai pagąsdinti ir bausmė, o ne sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilias, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą. Šį argumentą patvirtina tai, kad VTAS 2018 m. vasario 20 d. lankėsi ieškovės namuose ir jokių pažeidimų nenustatė, o 2018 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą ieškovės vaikams nustatyti laikinąją globą, motyvuodama tuo, kad ieškovė nesudaro tinkamų/saugių sąlygų vaikams augti ir vystytis, galimai naudoja fizinį ir psichologinį smurtą vaikų atžvilgiu., t.y. yra grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei. Minėtas sprendimas priimtas beveik po mėnesio nuo to laiko, kai 2018 m. sausio 29 d. VTAS informavo policiją, kad ieškovės sūnus M. galimai patiria fizinį smurtą (įtarimai ieškovei pareikšti 2018 m. liepos 4 d., ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2018 m. lapkričio 30 d.), todėl VTAS nebuvo jokio pagrindo taikyti skubios laikinosios globos nustatymo atvejį dėl kilusios grėsmės vaiko sveikatai ir gyvybei, pavojaus vaiko saugumui. Pažymėjo, kad laikinoji globa vaikams buvo paskirta tik po 23 dienų. VTAS neturėjo pagrindo vertinti, kad ir kiti trys vaikai patiria smurtą, dėl ko juos reikėtų nedelsiant paimti iš motinos. Atsakovės net nebandė vaikams parinkti laikinus globėjus vienoje šeimoje, t.y. užtikrinti CK 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatyta prioriteto tvarka šeimoje tarp giminaičių. Vaikai iš ieškovės buvo paimti ieškovės iš anksto neįspėjus, todėl ieškovė neturėjo galimybių pakalbėti su giminaičiais, jai net nebuvo paaiškinta tokia galimybė. Be to, net M. nebuvo išklausytas. Kiti vaikai buvo paimti iš darželio, jų nebuvo klausiama, ar jie nori būti atskirti nuo mamos, nes tai buvo nuspręsta posėdyje prieš vykstant jų paimti. Ieškovė su vaikais gyvena socialiniame būste ir neturi jokių finansinių galimybių įsigyti didesnį būstą, o valstybė tai žinodama, ieškovei jokio pagalbos nesuteikė. Tik po vaikų paėmimo ieškovei buvo pasiūlytas didesnis būstas. Be to, pati ieškovė kreipėsi dėl pagalbos sūnui M. reaguodama į pedagogų pastabas. Vaikų grąžinimas po 10 mėnesių jau nebeįžvelgiant grėsmės vaikams liudija, kad vaikų paėmimas buvo bausmė ieškovei. neatmestina, kad prie to prisidėjo ieškovės kreipimasis į teismą.

21.4. Teismo argumentai dėl neįrodytos neturtinės žalos yra nepagrįsti. pažymėjo, kad dėl nepateisinai ilgą laiką trukusio ir neteisėto vaikų paėmimo tiek pati ieškovė, tiek visi mažamečiai vaikai, patyrė itin didelius dvasinius pergyvenimus, išgyveno drastiškas neigiamas emocijas, sutriko įprasti jų šeimyniniai ryšiai, teko išgyventi didelį diskomfortą bandant prisitaikyti prie naujų ir neįprastų gyvenimo sąlygų.

23.1. Teismas pagrįstai vertino, kad, nagrinėjamu atveju, vaikų paėmimui iš šeimos teismo leidimas nebuvo reikalingas. Teismas, išsamiai ir nuosekliai apibendrinęs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad teismo leidimas dėl vaiko paėmimo tapo būtinas tik nuo 2018 m. liepos 1 d., todėl, nagrinėjamu atveju, ieškovės vaikų paėmimą 2018 m. vasario 21 d. vykdė kompetentinga institucija – Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Ieškovės argumentai, kad turėjo būti tiesiogiai taikoma Konvencija, ignoruojant Civilinį kodeksą bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, yra nepagrįsti.

23.2. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymėjo, kad sprendimas nustatyti vaikams laikinąją globą nebuvo priimtas skubotai, kaip tvirtina apeliantė, ir tai matyti iš bylos medžiagoje esančių duomenų. Teismas itin nuodugniai ištyrė rašytinę bylos medžiagą, nuosekliai, detale chronologine tvarka nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su pasikartojančiais ieškovės vaikų nepriežiūros atvejais, taip pat įvertino pačios ieškovės žodinius paaiškinimus, kurie, beje, labai prieštaringi, kadangi akivaizdžiai prieštaravo byloje esančiai rašytinei medžiagai. Priešingai nei skunde nurodė ieškovė, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad vaikų paėmimo dieną (2018 m. vasario 21 d.) VTAS turėjo pagrindą paimti vaikus iš ieškovės šeimos; vaikai buvo paimti ir vėliau laikinoji globa nustatyta CK 3.254 straipsnio 3 punkto pagrindu.

23.3. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė neįrodė patirtos neturtinės žalos. Ieškovė neturtinę žalą grindžia tik deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, jų neindividualizuodama. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių apeliantės teiginius. Byloje esantys vaikų liudijimai, įskaitant ir L., iš esmės paneigia ieškinio teiginius apie vaikų išgyventą košmarą ir dėl atskyrimo nuo motinos patirtas traumas. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų apie jos pačios patirtą neturtinę žalą.

25. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismo leidimas dėl vaiko paėmimo tapo būtinas tik nuo 2018 m. liepos 1 d., todėl ieškovės vaikų paėmimą vykdė kompetentinga institucija – VTAS, kuri veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

25.2. Apeliantė neįrodė civilinės atsakomybės dėl neturtinės žalos sąlygų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad VTAS kaltės dėl to, kad įgyvendino CK 3.264 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas, nėra, nes įstatyme numatytas pareigas įgyvendino tinkamai. Iš esmės tai, kad VTAS inicijavo teisines procedūras dėl vaikų laikinosios globos nustatymo, lėmė tik pačios ieškovės elgesys ir gyvenimo būdas. Sprendimai paimti vaikus iš ieškovės šeimos ir nustatyti jiems laikinąją globą nebuvo priimti skubotai, buvo priimti atsižvelgiant išimtinai į vaikų interesus, reaguojant į šeimoje susidariusią ir blogėjančią situaciją. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl objektyvių duomenų nesurinkimo nėra pagrindas vertinti, kad vaikai buvo paimti iš šeimos be teisinio pagrindo ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

28. Atsižvelgus į apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (sprendimo 105 p.), todėl jos nekartojamos ir laikomos nustatytomis. Taip pat byloje neginčijama, kad vaiko paėmimas iš tėvų yra kraštutinė priemonė - tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios, harmoningos aplinkos vaikui kūrimą, dėl to teismų praktika šiuo aspektu taip pat nekartojama.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl vaiko paėmimo iš šeimos, laikinosios globos nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo.

30. Apeliantė teigia, kad pagal teismo sprendime minimą EŽTT jurisprudenciją ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį teisę riboti tėvo (motinos) ir vaiko buvimą kartu galima tik tada, jeigu tai bus atlikta pagal įstatymą. Tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau - Konvencija) 9 straipsnyje, tiek vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) buvo įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad išskirti vaiką su tėvais galima buvo tik pagal įstatymus vadovaujantis teismo sprendimu. Kadangi, šiuo atveju, vaikai buvo paimti ir laikinoji globa nustatyta ne teismo sprendimu, o VTAS sprendimu ir savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, todėl apeliantės teigimu tokie sprendimai buvo neteisėti.

31. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo teisinį vaiko paėmimo iš tėvų teisinį reglamentavimą, kuris aktualiu laikotarpiu nebuvo vienareikšmis ir visiškai aiškus. Tik vėliau (nuo 2018 m. liepos 1 d.), siekiant pašalinti teisės aktų neatitikimus ir sugriežtinti vaikų atskyrimo nuo tėvų procedūras, buvo numatyta vaiko teisių apsaugos institucijai, paėmusiai vaiką, pareiga per tris darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą (CK 3.254-1 str.).

32. Apeliantė iš esmės neginčija teismo išvadų apie aktualiu laikotarpiu galiojusį nacionalinį vaiko paėmimo teisinį reglamentavimą, tačiau teigia, jog pagal tarptautinius teisės aktus bei VTAPĮ 23 str. 2 d. vaikas galėjo būti paimtas tik teismo sprendimo pagrindu.

33. Šiuo atveju, kaip buvo konstatuota, nors aktualiu laikotarpiu vaiko paėmimo teisinis reglamentavimas nebuvo vienareikšmis, tačiau teisės aktais Vaiko teisių apsaugos skyriams buvo suteikta kompetencija vykdyti vaikų atskyrimo nuo tėvų įstatyme nustatytais pagrindais.

34. Sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo atlyginti neteisėtais valstybės veiksmais patirtą žalą svarbu įvertinti šiuos veiksmus ne formaliai, bet tuo aspektu ar šiuo atveju paėmus vaikus iš šeimos vaikų teisės ir teisėti interesai buvo faktiškai pažeisti. Taigi, šios bylos esmę sudaro ne formalūs sprendimų priėmimo pažeidimai, bet ar tokiais valstybės veiksmais buvo realiai pažeisti vaikų teisės ir teisėti interesai.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išsamiai nustatytos faktinės aplinkybės apie situaciją ieškovės šeimoje (nuo 2016 šeima įrašyta į socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą, tačiau situacija šeimoje tik blogėjo, šeimoje susiklosčiusi aplinka vaikams nebuvo saugi, ieškovė nevykdė visų rekomendacijų, nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vaikais bei buvo gauti duomenys apie galimą smurtavimą prieš vaikus) sudaro pagrindą išvadai, jog vaikų paėmimas iš šeimos ir laikinosios globos nustatymas buvo proporcinga priemonė siekiamam teisėtam tikslui apsaugoti vaikų teises. Apeliantės argumentas, kad VTAS 2018 m. vasario 20 d. lankėsi ieškovės namuose ir tuo metu pažeidimų nenustatė, nepaneigia teismo išvados, jog toks epizodinis situacijos konstatavimas nesudarė pagrindo nevertinti kitų aplinkybių, tame tarpe ir informacijos apie netinkamą vaikų priežiūrą, šeimą konsultuojančios psichologės pastebėjimus apie konsultacijų eigą, ieškovės požiūrį į prioritetinius vaikų interesus, kurių visuma patvirtino sisteminę blogėjančią situaciją šeimoje.

37. Apeliantė su šiomis teismo išvadomis nesutiko, tačiau argumentų, patvirtinančių, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nenurodė (apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartotos ieškinyje nurodytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

38. Pirmosios instancijos teismo išvados apie būtinybę taikyti visų vaikų paėmimą iš šeimos, nors buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto naudojimo tik prieš M., grindžiamos Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, t.y. jog vaikas, gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, taip pat yra laikomas patyrusiu smurtą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės netinkamas elgesys (darželio informacija apie netinkamą priežiūrą, drausminimas, pozityvių tėvystės įgūdžių stoka ir kt.) buvo konstatuotas ne vien M., bet visų vaikų atžvilgiu. Apeliantė nenurodė jokių argumentų, paneigiančių šių teismo išvadų pagrįstumą.

39. Nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo reali galimybė surasti globėją, kuris apsiimtų globoti visus keturis vaikus, taip pat nepateikė įrodymų, kad jos giminaičiai norėjo ir galėjo pasiimti vaikus globai. Pažymėtina, kad net ir po vaikų paėmimo ir laikinosios globos nustatymo nebuvo inicijuota suinteresuotų asmenų (jei tokių būtų) globėjo pakeitimo procedūra.

40. Apeliantės nurodytos aplinkybės apie tai, kad ji gyvena socialiniame būste ir valstybė jai iki vaikų paėmimo pagalbos nesuteikė, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių ir nepateisina šeimoje susisklasčiusios netinkamos aplinkos vaikų saugiam pilnavertiškam vystymuisi. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė iki vaikų paėmimo ėmėsi aktyvių veiksmų turtinei padėčiai pagerinti, pakeisti naudojamą socialinį būstą kitu ar pan.

41. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kuriomis iš esmės pakartotinai rėmėsi apeliantė, ir konstatavo, jog įrodymų visuma nepatvirtina, kad vaikų grąžinimas buvo vilkinimas: konstatuotos ieškovės buities sąlygos, nenuoseklus, neproduktyvus jos dalyvavimas tėvystės įgūdžių lavinimo užsiėmimuose, neatvykimas į individualias konsultacijas, nesiėmimas pastangų teikti vaikams bent minimalų išlaikymą, taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, kaip nurodė apeliantė, jai buvo 2018-07-04 pareikšti įtarimai dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui, ir kuris buvo nutrauktas tik 2018-11-30, - patvirtina, kad dėl šių aplinkybių VTAS ir savivaldybė neturėjo pagrindo ieškovei grąžinti vaikus 2018 m. birželio mėn. po ieškovės pareikšto prašymo. Tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui bei konstatavus ieškovės teigiamus elgesio pokyčius laikinoji globa buvo panaikinta ir vaikai per protingą laiką grąžinti ieškovei.

42. Nenustačius atsakovo veiksmų neteisėtumo, konstatavus, jog vaikų paėmimas šiuo atveju buvo proporcinga priemonė siekiant apginti vaikų interesus, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

43. Papildomai pažymėtina, kad byloje esančių įrodymų visuma, patvirtinanti buvusią situaciją šeimoje (netinkamos vaikų gyvenimo sąlygas, nesaugi jų gyvenimo aplinka, ieškovės nesirūpinimas vaikais), rodo, jog neigiamus padarinius sąlygojo ne atsakovo veiksmai, o ieškovės netinkamas elgesys. Dėl nurodytų motyvų taip pat nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog 2019-01-20 psichologo išvadoje užfiksuota ieškovės dukros L. psichologinę būseną sąlygojo būtent atsakovo veiksmai, susiję su vaikų paėmimu iš šeimos.

44. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisė normas, išsamiai ištyrė ir įvertino pateiktus į bylą įrodymus, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

45. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.