Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. G. ir A. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2007 m. birželio 27 d. bei nuo 2010 m. vasario 18 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos laikas.

N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2007 m. birželio 27 d. bei nuo 2010 m. vasario 18 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos laikas.

Pripažinta nukentėjusiosios M. K. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. ir N. G. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 4 d., nuo 19 val. iki 24 val., pievoje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl tarpusavio nesutarimų, panaudojo A. M. atžvilgiu fizinį smurtą, o būtent: N. G. smogė vieną kartą kumščiu ir vieną kartą spyrė A. M. į veidą, ne mažiau kaip tris kartus spyrė į kairį šoną ir ne mažiau kaip keturis kartus - į pilvą. A. T. keturis kartus spyrė parkritusiam A. M. į galvą, ne mažiau kaip keturis kartus - į dešinį šoną bei užšoko ant gulinčio A. M. krūtinės. Bendrais veiksmais A. T. ir N. G. padarė A. M. nosies kaulų lūžį bei dešinės pusės 3-7 šonkaulių lūžius ir šiais veiksmais tyčia nužudė A. M., nes padaryti sužalojimai A. M. sukėlė trauminį šoką ir nuo to jis mirė.

Bylą išnagrinėjo šališkas, neobjektyvus, priešiškai nusiteikęs teismas, nes atmesti apeliantą teisinantys duomenys. Tuo pačiu pažeistas rungtyniškumo principas. Be to, byloje neįrodyta apelianto kaltė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. T. ir N. G. pripažino kaltais dėl A. M. tyčinio nužudymo.

Abiejų apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir paskirtos bausmės dydžių nepaneigia.

Su paminėtais nuteistųjų A. T. ir N. G. apeliacinių skundų teiginiais sutikti negalima. Kartu pažymėtina ir tai, kad apelianto A. T. nauja pozicija – kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigimas, yra pareikšta tik apeliaciniame skunde.

Pagal BK 129 str. baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas.

Apie kaltininko tyčios tyrinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Priešingai nei teigiama A. T. apeliaciniame skunde, paminėto komisijinio teismo medicinos tyrimo išvadose yra aiškiai nurodyta, kad nukentėjusysis po patirtų sužalojimų galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus ir gyventi, pavyzdžiui, kelių valandų bėgyje. Be to, specialistas J.Rybalko paaiškino, kad nukentėjusiojo lavone konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais: vienu į nosies sritį, kitu – į krūtinės ląstos dešinės pusės sritį (t. 1, b. l. 45).

Pažymėtina, kad A. T. nenurodo kurias naujas ar neišsamiai ištirtas aplinkybes jis norėtų aiškintis užduodamas klausimus ekspertui teismo posėdyje. Todėl kviesti ekspertą į apeliacinės instancijos teismo posėdį nėra būtinumo ir prasmės.

Nuteistasis N. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 92-97, 99-100, 101, 104, 105-108) bei apygardos teisme (t. 3, b. l. 114-115) nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes.

Be to, A. T. nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes patvirtina aukščiau paminėtos teismo medicinos specialistų išvados ir paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 6-10, 11-15), teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2743/09 (02) dėl N. G. konstatuoto rankos sužalojimo (t. 1, b. l. 59-61), specialisto išvada Nr. S 353/07 (01) dėl žmogaus kraujo pėdsakų, surastų ant A. T. drabužių (t. 1, b. l. 55-56), liudytojų A. S. (t. 1, b. l. 82-84, 93-95; t. 3, b. l. 129-130) ir R. S. (t. 1, b. l. 117-118, 119; t. 3, b. l. 130) parodymai. Taigi, nuteistojo A. T. parodymai įvertinti kitų bylos įrodymų visete.

Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo A. T. kaltei pagrįsti. Šie įrodymai gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų leistinumas ir patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Juos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti A. T. kaltu dėl tyčinio A. M. nužudymo bei laikyti jį ir N. G. nužudymo bendravykdytojais yra pagrįstas, teisingas, neprieštarauja paminėto Senato nutarimo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai kasacinėse bylose Nr. 2K-618/2006, 2K-438/2007, 2K-42/2008, 2K-201/2010, 2K-229/2008.

Kartu atkreiptinas apelianto ir jo gynėjos dėmesys į tai, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepalankios teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą BPK 58, 59 str. nustatyta tvarka ir pagrindais (BPK 267 str.). A. T. apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių, kurios sukeltų abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumo.

Be to, iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 81-82, 112-119, 129-134) matyti, kad apeliantas ir jo gynėja savo teises, numatytas BPK 57 str., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto nušalinimų teismui nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde teigia, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas rungimosi principas.

BPK 7 str. 2 d. nurodyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Taigi skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai (šiuo atveju, kaltinimas ir gynyba) teisiamojo posėdžio metu turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, kritikuoti priešingos šalies teikiamus pasiūlymus, reikšti prašymus, pateikti teismui papildomų įrodymų arba prašyti teismo juos išreikalauti iš kitų institucijų, užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojams, reikšti nušalinimus, apskųsti teismo sprendimus ir pan. Šiems veiksmams atlikti įstatymas suteikia lygias teises visiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams – tiek kaltinimui, tiek ir gynybai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. T. šiomis teisėmis naudojosi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Todėl apelianto teiginys apie paminėto BPK straipsnio pažeidimą yra nepagrįstas.

Kartu kolegija pažymi, kad BPK nėra nustatyta, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarė išvadą, kad A. T. yra kaltas dėl A.M. nužudymo ir motyvuotai atmetė kai kuriuos apelianto ir jo gynėjos pateiktus prašymus ir argumentus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad norint konstatuoti šios kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą nužudymo bylose, teismui būtina nustatyti šias sąlygas: kad kaltininkas prisipažino padaręs nužudymą, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kad dėl to nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius asmenis („Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ 7 p., Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 332).

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikaltimą, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, t. y. byloje surinktų įrodymų.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis N. G. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. nurodė, kad tik prisidėjo prie nusikaltimo padarymo ir parodymus duoti atsisakė (t. 3, b. l. 113, 114-115). Ikiteisminio tyrimo tyrėjui jis iš dalies pripažino savo kaltę (t. 2, b. l. 92-97, 104, 105-108), o apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 99-100).

Nuteistasis A. T. savo kaltę, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 2-6) bei tyrėjui (t. 1, b. l. 146-149) iš esmės pripažino, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 10-13) bei papildomoje apklausoje (t. 2, b. l. 8) jis nurodė mažesnį nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių bei jų intensyvumą, t. y. siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Pirmosios instancijos teisme jis savo kaltę iš esmės taip pat pripažino, tačiau nurodė, jog nepamena ar buvo užšokęs ant gulinčio nukentėjusiojo krūtinės. Tai rodo, kad viso proceso metu nei N. G., nei A. T. nebuvo nuoširdūs. Be to, nei jis, nei N. G. nesuteikė jokios pagalbos nukentėjusiajam, pastarąjį sumuštą ir nebekvėpuojantį nutempė ir paliko nuošalioje vietoje. Vėliau nukentėjusiojo lavoną N. G. nutempė dar toliau į mišką ir paliko išdžiuvusio upelio vagoje. Jie medikų neiškvietė, o liudytojo A. S. prašė apie įvykį niekam nepasakoti. Nei vienas iš nuteistųjų neatvyko į policijos įstaigą ir nepranešė apie įvykį. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek A. T., tiek N. G. nuoširdus gailėjimasis yra tik formalus, o savo kaltę jie pripažino tik surinkus tai patvirtinančius įrodymus. Taigi, neesant visų būtinų baudžiamojo įstatymo nustatytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo A. T. ir N. G. apeliaciniuose skunduose deklaruojamą prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jų atsakomybes lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p.

BK 81 str. 1 d. nurodyta, kad Baudžiamojo kodekso XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Šios straipsnio 2 d. nurodyta, kad BK 90-94 str. nuostatos, taip pat BK 82 str. 1 d. 1, 2, 3 ir 5 p. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, jeigu, teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 str. numatytą šių ypatumų paskirtį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. T. Žiegždrių psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (t. 2, b. l. 73), psichikos sveikatos centro narkologo ir psichiatro įskaitoje neįrašytas (t. 2, b. l. 75), turi mažametį sūnų (t. 3, b. l. 110). Prienų rajono savivaldybės administracijos Jiezno seniūnijos charakterizuojamas kaip turintis žalingų įpročių, gyvenantis su tėvais bei pasirinkęs lengvabūdišką gyvenimą, nedirbantis, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo (t. 2, b. l. 85).

Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir (ar) jo gynėja nekėlė klausimo dėl A. T. psichinės sveikatos ar socialinės brandos, neprašė ištirti jo psichinės būklės, iškviesti ir apklausti teismo psichologus, psichiatrus ar kitus specialistus, pedagogus ar nuteistojo kaimynus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme A.T. gynėja advokatė A. Ručienė prašė iškviesti ir apklausti teismo psichiatrą ne dėl savo ginamojo, bet dėl kito nuteistojo N. G. psichinės būklės (t. 3, b. l. 131). Tai reiškia, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėja sutiko, jog A. T. asmeninės savybės nėra išskirtinės, o socialinė branda ne žemesnė nei kitų tokio amžiaus (18 metų) asmenų.

Nuteistasis A. T. labai sunkų nusikaltimą padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, apsvaigęs nuo alkoholio ir bendrininkų grupe. Jis be jokios priežasties smurtavo prieš pažįstamą ir žymiai vyresnio amžiaus nukentėjusįjį (gim.1957 m.), suduodamas smūgius kojomis pastarajam į galvą - itin pažeidžiamą ir gyvybiškai svarbią kūno dalį, ir kitas kūno vietas, buvo užšokęs ant krūtinės. Po smurto pavartojimo nutempė nukentėjusįjį į nuošalią vietą, kad niekas jo nerastų, bei prašė liudytojo A. S. niekam nepasakoti apie įvykį.

Kolegijos nuomone, išvardyti bylos duomenys, susiję su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis bei duomenys, apibūdinantys nuteistojo asmenybę, nesudaro pagrindo teigti, kad nusikaltimo įvykdymo metu A. T. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Kolegija tokią išvadą daro, įvertinusi tai, kad jis buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius). Be deklaratyvaus A. T. apeliacinio skundo teiginio, byloje nėra jokių duomenų, jog jo socialinė branda prilygo nepilnamečiam asmeniui. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje - priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką ir moka joje elgtis. Be to, atsakomybė už nužudymą atsiranda nuo 14 metų amžiaus (BK 13 str. 2 d.), todėl nėra pagrindo manyti, kad A. T., būdamas 18 metų 3 mėnesių ir 5 dienų amžiaus, nesuvokė ar nevisiškai suvokė savo veikos nusikalstamą pobūdį.

Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde, jo socialinė branda nusikaltimų padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio, todėl taikyti jam BK 81 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismas, paskirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę (A. T. - dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, ir N. G. - vienuolikai metų), BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes), kaltininkų asmenybes (abu nuteistieji anksčiau neteisti, charakterizuojami neigiamai (t. 2, b. l. 85; t. 3, b. l. 39), nedirbantys, N. G. baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 31-33), A. T. – ne) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Priešingai nei teigiama nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė tiek į jo, tiek į N. G. šeimyninę padėtį.

Pažymėtina ir tai, kad A. T. apeliaciniame skunde, apibūdindamas savo asmenybę, nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad „po įvykio daugiau jokių nusikaltimų ar teisėtvarkos pažeidimų nėra įvykdęs“. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. T. 2008 m. balandžio 2 ir 7 d. (dėl 2008 m. kovo 27 d. padarytų ATPK 129 str. ir 123 str. 1 d. pažeidimų) ir 2009 m. gegužės 27 d. (dėl 2009 m. gegužės 15 d. padaryto ATPK 129 str. pažeidimo) yra baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 78-79). Kolegijos nuomone, tai dar kartą parodo nuteistojo nenorą keistis ir laikytis visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Skundžiamu nuosprendžiu nėra nustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta po dvi jų atsakomybę sunkinančias (BK 60 str. 1 d. 1 ir 9 p.) aplinkybes. Nuteistiesiems A. T. ir N. G. už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), padarymą, atsižvelgiant į jų atliktų nusikalstamų veiksmų apimtį, paskirtos bausmės nežymiai viršija sankcijos vidurkį. Šios bausmės nėra aiškiai per griežtos. Jos neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų A. T. ir N. G. apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

Nuteistųjų A. T. ir N. G. apeliacinius skundus atmesti.