Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Alvydo Pikelio, teisėjo Benedikto Stakausko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį dešimčiai metų. Į I. M. bausmės laiką įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. vasario 3 d.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini) name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu nužudė S. V. (V.). I. M. kirviu tyčia sudavė tris smūgius S. V. į galvą bei septynis smūgius jam į juosmenį. I. M. tokiais veiksmais S. V. padarė odos nubrozdinimus juosmenyje su minkštųjų audinių sutraiškymu bei kraujosruva, kraujo išlaja, dvylikto krūtininio ir pirmo–trečio juosmeninių slankstelių keterinių ataugų lūžiais, odos žaizdas, kairiojo užausio srities žaizdą su kaukolės skliauto, kietojo galvos smegenų dangalo ir galvos smegenų sužalojimais bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Dėl kairiojo užausio srities žaizdos su kaukolės skliauto, kietojo galvos smegenų dangalo ir galvos smegenų sužalojimais bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais S. V. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie įrodymus

1. Kasatorius skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai vadovavosi liudytojos B. I. parodymais, nes B. I. yra pripažinta psichiškai nesveika (BPK 79 straipsnis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir 2006 m. sausio 31 d.–vasario 3 d. teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, t. y. apklausė patį kaltinamąjį, liudytojas B. I., V. S., I. A., ekspertą J. P., nukentėjusiuosius A. L. ir V. V., teisiamojo posėdžio metu pirmininkas perskaitė iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme mirusios liudytojos L. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė šiais ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes, išsamiai bei nešališkai ištyręs įrodymus, vertino jų visetą, ir pagrįstai konstatavo, kad „nors kaltinamasis I. M. kaltu prisipažino tik iš dalies, jo kaltė įrodyta byloje surinkta medžiaga“.

Apeliacinės instancijos teismas, kurio posėdyje dalyvavo ir nuteistasis I. M. , neišeidamas už jo skundo ribų, byloje esančius įrodymus taip, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo I. M. skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko, pagrįstai konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas „išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes“.

Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad I. M. baudžiamojoje byloje pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai. Kartu darytina išvada, kad nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria, panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartį, baudžiamoji byla atnaujinta ir perduota iš naujo tirti.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie būtinosios ginties situaciją ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą

Kasatoriaus teigia, kad jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama kaip neatsargus nužudymas (BK 132 straipsnis), nes jis gynėsi nuo S. V. Taigi nuteistasis I. M., nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia veikęs esant būtinosios ginties situacijai.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, konstatavę, kad S. V. I. M. ir kitų kambaryje buvusių asmenų peiliu nepuolė bei jiems peiliu negrasino; kai I. M. iš garažo atsinešė kirvį, žodinis konfliktas, kilęs tarp S. V. ir B. I. bei tarp S. V. ir I. M., buvo pasibaigęs; mirtį sukėlęs smūgis S. V. į galvą buvo suduotas „šiam to nesitikint, nes jis, stovėdamas nugara į duris, virė sriubą ir nematė jam gresiančio I. M. pavojingo kėsinimosi“; S. V. padarytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija patvirtina, jog smūgis S. V. buvo suduotas iš už nugaros; S. V. buvo suduota tiek smūgių, kad nuo jų S. V. mirtų, padarė išvadą, kad šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, t. y. „situacijos, kurioje I. M. reikėtų gintis nuo S. V. naudojant kirvį“.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, visapusiškai bei išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą ir atsižvelgęs į tai, jog smūgiai S. V. į gyvybiškai pavojingą sritį – galvą – buvo suduoti kirviu, smurtas prieš S. V. buvo nutrauktas tik nukentėjusiajam nustojus judėti, pagrįstai konstatavo, kad I. M. S. V. nužudė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taigi teismai, kvalifikuodami nuteistojo I. M. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie atsakomybę sunkinančią aplinkybę

Teismai konstatavo, kad iš liudytojų L. S., V. S. ir B. I. parodymų matyti, jog įvykio dieną L. S., B. I., S. V. ir I. M. gėrė stiklo valiklį. To, kad įvykio dieną buvo vartojamas alkoholis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neneigė ir pats I. M. Be to, pirmosios apklausos metu I. M. nurodė, kad, įvykio dieną kartu su L. S., B. I., S. V. gerdami alkoholį, jie visi gėrė po lygiai. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad S. V. lavono kraujyje rasta 3,12 proc. etilo alkoholio (sunkus girtumo laipsnis). 2004 m. rugpjūčio 10 d. I. M. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes bei tai, „kad įvykio diena jau buvo trečia iš eilės jų girtavimo diena“, konstatavo, kad įvykio dieną I. M., kaip ir kitą dieną po jo, buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš Vilniaus priklausomybės ligų centro 2005 m. rugsėjo 15 d. pranešimo Nr. 124/7, I. M. yra diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą taikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jam paskirtą bausmę

Kasatoriaus nuomone, teismai jam paskyrė per griežtą – dešimties metų – laisvės atėmimo bausmę ir taip pažeidė BK 54, 61 straipsnių nuostatas. Kartu kasatorius tvirtina, kad buvo pasunkinta jo, kaip nuteistojo, padėtis, nes toje pačioje byloje ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 11 d. nuosprendžiu jis už S. V. nužudymą buvo nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. už jo įvykdytą nusikaltimą bausmę, atsižvelgė į tai, kad: I. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); nusikaltimas padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia; I. M. Lietuvoje keturis kartus buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, pripažintas itin pavojingu recidyvistu, tačiau teistumai išnykę; I. M., būdamas darbingas, niekur nedirbo ir piktnaudžiavo alkoholiu; jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam I. M. už S. V. nužudymą bausmę ir ją motyvuodamas įvykdė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, kad, kaip minėta šioje nutartyje, teismų sprendimai – Apygardos teismo nuosprendis bei Apeliacinio teismo nutartis, kuriais kasatorius už S. V. nužudymą devynerių metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas Ž. pavarde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nutartimi panaikintas, o baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinta ir perduota iš naujo tirti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis įvykdyta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas I. M. baudžiamojoje byloje 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį, nebuvo ir negalėjo būti saistomas ankstesnių teismų sprendimais. Kita vertus, išsiaiškinus tikrąją kasatoriaus pavardę, buvo gauta papildomos informacijos apie jo asmenybę. Be to, ikiteisminio tyrimo, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų klaidinimas nuslepiant duomenis apie save, irgi yra atitinkami duomenys vertinant I. M. asmenybę ir įgyvendinant BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus individualizuojant bausmę.

Nutartyje minėta ir tai, kad teismai nustatė, jog I. M. nužudė S. V. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokiu atveju pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininkui parinktina griežtesnė bausmė, jos dydį skaičiuojant nuo bausmės vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal įstatymą teismai I. M. turėjo paskirti bausmę, griežtesnę negu BK 129 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuota I. M. veika, sankcijos vidurkis. Tuo tarpu I. M. paskirtas dešimties metų laisvės atėmimas, t. y. bausmė savo dydžiu atitinkanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Taigi, esant tokiai situacijai, kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo švelninti I. M. paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. M. kasacinį skundą atmesti.