Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu ir Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 26 d. nutartis, kuria E. S. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas ir R. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 27 d., apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo, esančio Telšiuose, (duomenys neskelbtini), laiptinėje ir tame pačiame name esančiose S. G. gyvenamosiose patalpose, tyčia dėl asmeninių paskatų kilusio buitinio konflikto ir grumtynių su D. B. metu vieną kartą smogė pastarajam peiliu į krūtinę, kas sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo ko jis įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu E. S. tyčia, dėl asmeninių paskatų, nužudė D. B.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo E. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl E. S. kaltės nužudžius D. B. (BK 129 straipsnio 1 dalis) pagrįsta išsamiais, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

Specialisto išvada (T. 1, b. l. 31-37) nustatyta, kad D. B. mirties priežastimi buvo durtinė – pjautinė kiauryminė krūtinės ląstos priekinės sienos žaizda su širdies pažeidimu. Mirtį sukėlęs sužalojimas galimai padarytas 2006 m. sausio 27 – 28 d., t. y. aptariamo nusikalstamo įvykio metu ir aplinkybėmis, aštriu duriančiu – pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti ir peilis. Sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nes pavojingas gyvybei. Kasatorius neneigia savo kaltės dėl D. B. nužudymo, tačiau nurodo, kad tyčios nužudyti D. B. neturėjo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismui kasatorius davė išsamius parodymus apie tai, kokiomis aplinkybėmis jis nužudė D. B.

Žemesnių instancijų teismai įvertino E. S. veiksmus ir padarė teisingą išvadą, kad nuo jo dūrio peiliu į krūtinę nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei, kas ir buvo nukentėjusiojo D. B. mirties priežastis.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Kolegijos nuomone, teismai spręsdami apie E. S. tyčios turinį, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, sprendimuose teisingai nurodė, kad kaltinamojo veiksmų esmė rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, todėl teismai pagrįstai kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, pažeidė baudžiamąjį įstatymą – BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra nepagrįsti.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bylos duomenimis E. S. ankščiau buvo teistas, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismo pagrįstai pripažinta tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą ir paskirdamas galutinę bausmę E. S. laisvės atėmimą vienuolikai metų, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54, 61 straipsnių) nepažeidė, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo E. S. apeliacinį skundą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Teismas nutartyje pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. S. kasacinį skundą atmesti.