Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir J. A. apeliacinius skundus

dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš R. S. namo) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. S. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. V. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. V. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (J. V. ginklo pagrobimas) laisvės atėmimo bausmę trejiems metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. R. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. M. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš G. V. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) 20 parų arešto bausme;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš V. G. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (V. G. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš D. Ž. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (D. Ž. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (D. Ž. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš R. G. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (R. G. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš T. A. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (T. A. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 6 (šešiems mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (T. A. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš K. U. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (K. U. turto sugadinimas) 20 parų arešto bausme, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dokumentų vagystė iš K. U. namo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (netesėtas didelio šaudmenų kiekio laikymas) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos subendrintos ir už vagystes iš I. R. ir I. M. namų paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš A. S. ir V. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš I. A. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (I. A. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš G. S. ir V. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (G. S. ir V. S. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dokumentų iš G. S. ir V. S. namo pagrobimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį (B. S. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš B. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš R. S. namo) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. S. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 2 (devyniems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. V. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. V. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (J. V. ginklo pagrobimas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. R. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. M. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš G. V. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) 30 parų arešto bausme;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš V. G. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (V. G. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš D. Ž. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (D. Ž. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (D. Ž. dokumentų vagystė) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. Z. namo) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. Z. turto sugadinimas) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos subendrintos ir už vagystes iš I. R. ir I. M. namų paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir J. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš R. G. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. G. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (R. G. dokumentų vagystė), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš T. A. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (T. A. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (T. A. dokumentų vagystė), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš A. S. ir V. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš I. A. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (I. A. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš G. S. ir V. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (G. S. ir V. S. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dokumentų iš G. S. ir V. S. namo pagrobimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį (B. S. turto sugadinimas), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš B. S. namo), neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios R. S. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jos naudai 80 468 litų (23 305,14 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintas pilnai, o dalyje dėl neturtinės žalos – iš dalies, ir priteista jo naudai 1 000 Lt (289,62 eurų) turtinės ir 500 Lt (144,81 eurų) neturtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

E. I. SE civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista draudimo naudai 540 Lt (156,39 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

Nukentėjusiojo G. V. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 1 540 Lt (446,01 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

Nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintas pilnai, o dalyje dėl neturtinės žalos – iš dalies, ir priteista jo naudai 1 650 litų (477,87 eurų) turtinės ir 500 litų (144,81 eurų) neturtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

AB ,,L” dėl vagystės iš V. G. namo pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jos naudai 380 Lt (110,06 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

Nukentėjusiojo D. Ž. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos tenkintas pilnai, o dalyje dėl neturtinės žalos – iš dalies, ir priteista jo naudai 15 794 litų (4 574,26 eurų) turtinės ir 500 litų (144,81 eurų) neturtinės žalos atlyginimas iš E. M. ir J. A. solidariai.

AB ,,L” dėl vagystės iš R. G. ir D. G. namo pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jos naudai 5 124,50 Lt (1 484,16 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiojo T. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jo naudai 10 250 Lt (2 968,61 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

AB ,,L” dėl vagystės iš T. A. namo pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jos naudai 639,50 Lt (185,21 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiojo K. U. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 3 285 Lt (951,40 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 1 150 Lt (333,06 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiosios D. G. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 670 Lt (194,05 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiosios G. B. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 1 985 Lt (574,90 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M..

Nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 185 Lt (53,58 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M.

Nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 50 Lt (14,48 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš E. M.

Nukentėjusiojo J. Z. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista jo naudai 3 601,71 Lt (1043,13 eurų) turtinės žalos atlyginimas iš J. A..

Nukentėjusiųjų I. A., G. S., B. S. civiliniai ieškiniai atmesti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas automobilis „Audi S8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), saugomas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, bei šio automobilio raktelis su pulteliu, esantis prie bylos, valstybinio numerio (duomenys neskelbtini) ženklas, automobilio „Audi S8“ registracijos liudijimas, ir jie perduoti valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. ir J. A. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros, tikslesnė data nenustatyta iki 2013 m. gegužės 14 d., bendrai veikdami bendrininkų grupe su kitais nenustatytais asmenimis grobė svetimą turtą, asmens dokumentus, ginklus, įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, o būtent:

2013 m. balandžio 18 d. veikdami kartu bendrininkų grupėje išdaužę ir tokiu būdu tyčia sugadinę svetimą, 786,50 litų vertės turtą – R. S. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) plastikinį langą įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, didelės vertės, R. S. priklausantį turtą – 67 000 litų, 10 eurų (35 litus), 2 500 litų vertės televizorių „Samsung Smart“ su 40 litų vertės USB atmintine „Lexar“ ir 100 litų vertės belaidžio interneto adapteriu, 3 993 litų vertės lygiagretaus važiavimo sistemą „CenterLine“, 400 litų vyrišką auksinį žiedą, 2 500 litų vertės auksinę vyrišką apyrankę, 350 litų vertės auksinį vestuvinį žiedą, 500 litų vertės auksinį žiedą su medalionu, 200 litų vertės auksinį žiedą, tris auksines moteriškas grandinėles bendros 900 litų vertės, 2 auksinius obuolio ir pasagos formos pakabukus bendros 140 litų vertės, 150 litų vertės auksinę, moterišką apyrankę, 1 000 litų vertės auksinius auskarus, 200 litų vertės auksinius auskarus, 300 litų vertės skaitmeninį fotoaparatą „Olimpus“ su beverte atminties kortele, padarydami nukentėjusiajai R. S. 81 094,50 litų turtinę žalą.

2013 m. gegužės 2 d., E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupe, išlaužę ir tokiu būdu tyčia sugadinę svetimą, 600 Lt vertės turtą – J. V. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), plastikinį lango rėmą įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, J. V. priklausantį turtą – 710 litų vertės šaunamąjį ginklą – šratinį revolverį „Alfa 640“ Nr. (duomenys neskelbtini), du auksinius žiedus bendra vertė 400 litų, 200 litų vertės auksinę grandinėlę, 150 litų vertės vyriškų papuošalų rinkinį iš baltinių sąsagų ir kaklaraiščio segtuko, 150 litų vertės Lietuvos Respublikos vėliavą, padarydami nukentėjusiajam J. V. 2 210 litų turtinę žalą.

2013 m. gegužės 3 d., E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupe su dar vienu, nenustatytu organizuotos grupės nariu, išlaužę I. R. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), lango rėmą įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, I. R. priklausantį turtą – dvi auksines vyriškas grandinėles bendra vertė 5 000 litų, 20 000 litų vertės auksinę apyrankę, dvi auksines grandinėles ant kojos bendra vertė 600 litų, padarydami nukentėjusiajai I. R. 25 600 litų turtinę žalą.

Be to, 2013 m. gegužės 7 d., E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupe, nuplėšę pakabinamą L. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną, įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, L. M. priklausantį turtą – 450 litų vertės akumuliatorinį suktuką „Bosh GSR 12V“ padarydami nukentėjusiajai L. M. 450 litų turtinę žalą.

Be to, 2013 m. gegužės 9 d. E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupėje, išlaužę ir tokiu būdų tyčia sugadinę nedidelės 200 litų vertės turtą – G. V. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), plastikinį langą įsibrovė į patalpą, ir iš patalpos pagrobė svetimą, G. V. priklausantį turtą – 400 litų vertės televizorių „Tunex“, 2 800 litų vertės auksinę grandinėlę, du auksinius pakabukus bendros 100 litų vertės, 350 litų vertės auksinį žiedą, 50 litų vertės sidabrinę grandinėlę, 160 litų vertės auksinę apyrankę, 200 litų vertės auksinius auskarus, padarydami nukentėjusiajam G. V. 1740 litų turtinę žalą.

Be to, 2013 m. gegužės 14 d., E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupe su dar vienu, nenustatytu organizuotos grupės nariu, išlaužę ir tokiu būdu tyčia sugadinę svetimą, 480 Lt vertės turtą – V. G. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), plastikinį langą įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, V. G. priklausantį turtą – 250 litų vertės auksinius auskarus, 1 400 litų vertės auksinę grandinėlę, dokumentus – V. G. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir T. G. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), padarydami nukentėjusiajam V. G. 2 130 litų turtinę žalą.

Be to, 2013 m. gegužės 14 d. E. M. ir J. A. veikdami kartu bendrininkų grupe su dar vienu, nenustatytu organizuotos grupės nariu, išdaužęs dvejas plastikines, D. Ž. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), duris, bendros 3 500 litų vertės, durų stiklo duženomis sugadinę 2 000 litų vertės užuolaidas t.y. tyčia sugadino svetimą turtą 5500 Lt bendros vertės, įsibrovė į patalpą – D. Ž. priklausantį namą ir iš patalpos pagrobė svetimą, D. Ž. priklausantį turtą – iš sienos, ja apgadindamas ir padarydamas 1 000 litų žalą, išplėšė ir pagrobė 800 litų vertės seifą „Vagner“, su jame buvusiais šaunamaisiais ginklais – 6 000 litų vertės graižtviniu šautuvu KO 44 Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, 1 000 litų vertės lygiavamzdžiu šautuvu IZH 58 Nr. G (raidė rusiška) (duomenys neskelbtini), dideliu kiekiu – 20 vienetų 16 kalibro šovinių bendros, 40 litų vertės ir 10 vienetų 7,62 kalibro šovinių, bendros 30 litų vertės, dokumentais - D. Ž. vardu išduotu leidimu laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), D. Ž. vardu išduotu medžiotojo bilietu Nr. (duomenys neskelbtini), 30 litų vertės pinigine su joje buvusiais 1 005 litais, iš namų pagrobė 300 litų vertės vyrišką auksinį žiedą, 700 litų vertės moterišką auksinį žiedą, 2 000 litų vertės vyrišką auksinę grandinėlę, 500 litų vertės moterišką auksinę grandinėlę, 625,70 litų vertės (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei priklausantį nešiojamą kompiuterį ,,Samsung RV“, šiais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. Ž. bendrą 18 905 litų, o (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei 625,70 litų turtinę žalą, be to, neturėdamas leidimo pagrobtus šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų 2013-05-14 neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „Audi S8“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

Taip pat E. M. 2013 m. balandžio 25 d. išlaužęs ir tokiu būdu tyčia sugadinęs svetimą, 1197, 50 Lt vertės turtą – R. G. ir D. G. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), plastikines duris įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą R. G. priklausantį turtą – 699 litų vertės televizorių LED 24F, 2 799 litų vertės televizorių LG 42 LM660 S, 700 litų vertės mobilaus ryšio telefoną ,,Vertu”, 200 litų vertės vyriškus kvepalus ,,Ferrari”, 450 litų vertės sidabrinių papuošalų rinkinį su katės akies akmeniu, sidabrinius auskarus su dovanų dėžute, bendros 105 litų vertės, 800 litų vertės auksinę grandinėlę, 250 litų vertės sidabrinę grandinėlę, 300 litų vertės auksinį žiedą su baltos spalvos akute, grynuosius pinigus 300 eurų (1 050 litų), 70 latų (350 Litų) ir 500 litų, dokumentus – R. G. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), D. G. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino 100 litų vertės papuošalų dėžutę, padarydamas nukentėjusiesiems R. G. ir D. G. 9 500, 50 litų turtinę žalą.

Taip pat E. M. 2013 m. balandžio 25 d., išlaužęs ir tokiu būdu tyčia sugadinęs svetimą, 650 Lt vertės turtą – T. A. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), plastikinį lango rėmą įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, T. A. priklausantį turtą – televizorių „Samsung LED LCD“ su stovu ir nuotolinio valdymo pultu, bendros 3 000 litų vertės, 2 000 litų vertės nešiojamąjį kompiuterį „Dell“, 2 000 litų vertės mobilaus ryšio telefoną „IPhone 4“, 500 litų vertės fotoaparatą „Sony“, dvi sidabrines apyrankes, kurių bendra vertė 200 litų, 600 litų vertės auksinę grandinėlę, grynuosius pinigus – 4 800 litų, dokumentą – T. A. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam T. A. 13 750 litų turtinę žalą.

Taip pat E. M. 2012 m. liepos 21 d. apie 1 val. 30 min. išlaužęs ir tokiu būdu tyčia sugadinęs nedidelės vertės turtą – K. U. priklausančio sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje ,,V”, (duomenys neskelbtini), durų spyną ir apgadindamas duris, padarydamas 200 litų žalą, įsibrovė į sodo namelio vidų ir iš patalpos pagrobė svetimą, K. U. priklausantį turtą: mobilaus ryšio telefoną ,,Apple-Iphone – 4”, kurio vertė 1 500 litų, bevertę medžiaginę rankinę su joje buvusiais daiktais – vyrišku, 1 500 litų vertės laikrodžiu ,,Grovana”, odine vyriška 50 litų vertės pinigine su joje buvusiais dokumentais – K. U. vardu išduotais darbo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), moksleivio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), ,,IKI Mylimiausia”, ,,Omni ID” nuolaidų kortelėmis, LABAS pasu, SEB banko kreditine kortele, 15 litų, 50 litų vertės kurinę ,,Nike” su joje buvusiomis 20 litų vertės maudymosi glaudėmis, D. J. priklausantį turtą: 150 litų vertės odinę vyrišką rankinę su joje buvusiais daiktais: mobilaus ryšio telefonu ,,Nokia C3”, kurio vertė 400 litų, mobilaus ryšio telefonu ,,Samsung SGH-L700”, kurio vertė 300 litų, 25 litų vertės trijų raktų ryšuliu su pakabuku, 10 litų vertės ausinuku ,,Nokia”, 5 litų vertės kortomis, 150 litų vertės rankiniu laikrodžiu ,,QQ”, 80 litų pinigine su joje buvusiais 50 litų, dokumentais ir nuolaidų kortelėmis - ,,Swedbank” kortele, D. J. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), ,,Hesburger”, ,,Mano Rimi”, ,,Sportland”, ,,X Planet”, ,,100% sports”, „Maxima Ačiū“, „Labas pasas“, beverčiu šratinuku „Compensa“, taip pat iš tos pačios patalpos pagrobė D. J. priklausančius 100 litų vertės džinsus ir 200 litų vertės striukę „Audimas“, G. M. priklausantį turtą – 25 litų vertės piniginę su joje buvusiais 160 litų, banko ,,Swedbank” mokėjimo kortele, dokumentu – G. M. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), nuolaidų kortelėmis ,,IKI Mylimiausia”, ,,IKI Premija”, ,,Bonus”, ,,Mano Rimi”, mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir J. M. bibliotekos skaitytojo bilietu, M. K. priklausantį turtą: 30 litų vertės piniginę su joje buvusiais 50 litų, dokumentais – M. K. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), M. K. vardu išduotu vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), dviem „Swedbanko“ kortelėmis, I. K. vardu išduota „Swedbanko“ kortele, „IKI Mylimiausia“, „Draugų“, „Katpėdėlė“ nuolaidų kortelėmis, D. G. priklausantį turtą: 100 litų vertės rankinę su joje buvusiu 350 litų vertės mobilaus ryšio telefonu „Samsung 5500“, beverčiais automobilio rakteliais su pulteliu ir dviem raktais, penkių raktų ryšuliu su dviem pakabukais, kurių vertė 45 litai, 30 litų vertės skėčiu, 100 litų vertės akiniais su dėklu, 20 litų vertės USB raktu „Kingston“, 20 litų vertės USB raktu „San Disk“, 30 litų vertės žiedu, 5 litų vertės pincetu, 30 litų vertės plaukų šepečiu, 10 litų vertės vaistais „Kamistad N“, dviem bevertėmis nuotraukomis, kosmetinę su joje buvusia kosmetika, bendros 250 vertės, 70 litų vertės pinigine, su joje buvusiais 120 litų, dokumentais – D. G. vardu išduotu vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), D. G. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), D. G. vardu išduotu automobilio „Audi 80“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), „Hansa“ banko ir „Swedbank“ mokėjimo kortelėmis, nuolaidų ir kt. kortelėmis – „IKI Mylimiausia“, „Lietuvos geležinkeliai“, J. B. gimnazijos, „Omni ID“, „Pegaso“, „Draugų“, „Monton“, „Privilegija“, „Bumerango“, „Danija“, „Can Can Piza“, „Smuiko raktas“, „Baltos lankos“, „Kakadu picerijos“, „Hanza.net“, G. P. B. viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimu, „Labas pasu“, taip pat iš tos pačios patalpos pagrobė D. G. priklausantį 50 litų vertė džinsinį švarkelį, 30 litų vertės kelnes, 180 litų vertės MP4 grotuvą „Philips“, G. B. priklausantį turtą: 150 litų vertės rankinę su joje buvusiu 800 litų vertės mobilaus ryšio telefonu „Nokia C5“, 300 litų vertės mobilaus ryšio telefonu „Samsung“, 80 litų vertės pinigine su joje buvusiais 150 litų, dokumentais – G. B. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), G. B. vardu išduotu vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), dviem „Swedbank“ mokėjimo kortelėmis, sveikatos draudimo pažymėjimu, automobilio „Citroen C3“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu Nr. nenustatytas, išduotu S. B. vardu, to paties automobilio techninės apžiūros talonu Nr. nenustatytas, „Vero Moda“, „Taksi Jazz“ „Omni ID“, „Maxima Ačiū“, „Mano Rimi“, nuolaidų kortelėmis, G. P. P. viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimu, „Labas pasu“, kosmetine „Adidas“ su joje buvusia kosmetika, bendros 500 litų vertės, 80 litų vertės auskarais, 7 litų vertės lūpų blizgio „N.Y.C“, 17 litų vertės pakeliu plaukų segtukų, 40 litų vertės lūpų dažais „Artdeco“, 7 litų vertės batų kempinėle, beverčiais - žetonu, plaukų sage, nosies purškalu „Olynth“, pleistru „Compeed“, 9 reklaminiais šampūno, kremo, kondicionieriaus „L`Occitan“ mėginėliais, 25 litų vertės trijų raktų ryšuliu su pakabuku, taip pat iš tos pačios patalpos pagrobė G. B. priklausančias 40 litų vertės sportines kelnes, 15 litų vertės sportinius marškinėlius, padarydamas nukentėjusiesiems K. U. 3335 litų, D. J. 1470 litų, G. M. 185 litų, D. G. 1440 litų, G. B. 1981 litų turtinę žalą.

Taip pat E. M. paslėpęs kompiuteryje „Clodius1“ (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą – pistoletą SIG SAUER mod. P23, Nr. (duomenys neskelbtini) ir didelį kiekį – 74 vnt. šaudmenų - pramoninės gamybos 9 mm kalibro Browning trumpųjų šovinių, iki 2013-05-14, kol juos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, J. A. 2013 m. gegužės 7 d. laikotarpiu nuo 7.55 val. iki 13.15 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir išlaužęs plastikinio lango rėmą su užraktu bei tokiu būdu tyčia sugadindamas svetimą J. Z. priklausantį turtą bendros 1500 Lt vertės, įsibrovė į gyvenamąją patalpą – J. Z. namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą J. Z. priklausantį turtą bendros 3050 Lt vertės – navigacinę automobilio sistemą „I go Primo“ 800 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną Nokia 5530 XpressMusic, IMEI (duomenys neskelbtini), 200 Lt vertės, moterišką geltono metalo laikrodį „Revier Island“ 300 Lt vertės, auksinį moteriškas 400 Lt vertės sužadėtuvių žiedą, aukso imitacijos auskarą 100 Lt vertės, pinigus 800 Lt monetomis ir 250 Lt popierinėmis kupiūromis bei moteriškus kvepalus „HUGO BOSS“ 200 Lt vertės.

panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš R. S. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. S. turto sugadinimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. V. turto sugadinimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (J. V. ginklo pagrobimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. R. namo), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. M. namo), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš G. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. Z. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. Z. turto sugadinimas), pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (V. G. dokumentų vagystė) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas), pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (D. Ž. dokumentų vagystė) ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sušvelninti jam bausmes pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš V. G. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (V. G. turto sugadinimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš D. Ž. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (D. Ž. turto sugadinimas) ir galutinę subendrintą bausmę. Nurodo, kad šioje dalyje dėl jo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė jam aiškiai per griežtas bausmes ir neteisingai išsprendė kitus klausimus.

Nuteistasis skunde pirmiausia aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, Nr. 2K-P-218/2008, Nr. 2K-34/2009, Nr. 2K-402/2013, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012 ir kt.), Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, mano, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismu praktiką, vertinant bylos duomenis, ir byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o kartu parodė ir teismo šališkumą.

Toliau apeliantas skunde nurodo konkrečius argumentus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, už kurias jis yra nuteistas, atskirai, dėl kurių toje dalyje, jo įsitikinimu, teismo nuosprendis turėtų būti naikinamas.

Apelianto nuomone, jis yra nepagrįstas nuteistas pagal BK pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš R. S. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. S. turto sugadinimas). Teismo nuosprendyje nėra nurodyta jokių patikimų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Tiek jis, tiek E. M. niekada savo kaltės nepripažino ir nurodo aiškiai, kur jis buvo įvykio metu. Tačiau teismas tokių jo parodymų tinkamai nepatikrino. Iš esmės vienintelis jo kaltės įrodymas nurodytas nuosprendyje yra tik 2013-10-14 specialisto išvada Nr. 50-IS1-921, kurio akivaizdžiai nepakanka jo kaltei pagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad specialisto išvadoje nurodytą batą, kurio pėdsakas buvo rastas R. S. namuose, dėvėjo būtent jis. Tai, kad jis, kaip kad nurodo teismas nuosprendyje, negalėjo logiškai paaiškinti šio pėdsako atsiradimo aplinkybių įvykio vietoje, neįrodo jo kaltės. Taip teismas, anot apelianto, vertindamas jo paaiškinimus tik perkėlė jam įrodinėjimo naštą, kas, kaip nekartą ir konstatuota teismų praktikoje, yra draudžiama. Be to, jo kaltės nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad pas E. M. buvo rasta USB atmintinė ,,Lexar“, kurią tariamai atpažino R. S., nes E. M. nurodė apie šio daikto įsigijimo aplinkybes. Teismas, įvertinęs E. M. paaiškinimus kaip gynybos versiją, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nesilaikė draudimo perkelti įrodinėjimo naštą kaltinamajam.

Apelianto nuomone, jis yra taip pat nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. V. turto sugadinimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (J. V. ginklo pagrobimas). Nurodo, kad jo kaltė patvirtina ne neginčijamais jo ir E. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, o prielaidomis. Pats nukentėjusysis abejojo dėl matyto prie namų automobilio markės. Liudytojų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Specialisto išvada dėl avalynės pėdsaką palikusio bato tik tikėtina. Tas faktas, jog automobilyje ,,Audi S8“ rastas iš nukentėjusiojo pagrobtas revolveris ir teismo samprotavimai dėl šios aplinkybės, taip pat dar nėra jo kaltės įrodymas.

Apeliantas skunde nesutinka ir dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. R. namo). Apelianto teigimu, teismas nenurodė jokių duomenų, paneigiančių jo ir E. M. nurodytą alibi, tai yra iš esmės nepatikrinęs jų parodymų juos įvertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos versiją. Daiktai, dėl kurių pagrobimo jis ir E. M. buvo kaltinamai, nebuvo surasti. Nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad apskritai turėjo kaltinime nurodytus daiktus, ir nepateikė ieškinio dėl žalos atlyginimo. Be to, ir pats teismas pripažino, kad įvykio vietoje rasti avalynės pėdsako fragmentai pagal specialisto išvadą yra tinkami tik grupinei priklausomybei nustatyti ir galėjo būti palikti tiek jo avalyne, tiek kita tokia tokio pat tipo avalyne, turinčia tokį patį pado raštą, ir tokie duomenys jokios įrodomosios reikšmės neturi. Pagal specialisto išvadą Nr. 140-(3355)-IS1-3935 taip pat nustatyta, kad I. R. pateiktas vaizdo įrašas yra netinkamas asmenų identifikavimui, todėl liudytojo S. P. parodymai, kad jis vaizdo įraše atpažino jį ir E. M., turėtų būti atmesti, nes dėl jų teisingumo kyla pagrįstų abejonių.

Apeliantas skunde taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. M. namo). Nurodo, kad jis šio nusikaltimo nepadarė. E. M. teisme taip pat paaiškino, iš kur pas jį atsirado kratos metu rasti daiktai. Nei jo, nei E. M. parodymai nebuvo paneigti, tačiau teismas juos įvertino kritiškai, taip įrodinėjimo naštą perkeldamas jam. Teismas taip pat tik paminėjo, tačiau neįvertino 2013-08-28 specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-764, iš kurios matyti, kad įvykio vietoje rasti autotransporto priemonės padangų pėdsakai yra tinkami grupinei priklausomybei nustatyti ir galėjo būti palikti pateiktomis tyrimui trejomis automobilio padangomis arba kitomis tokio pat dydžio automobilio padangomis, turinčiomis tokį patį padangos protektoriaus raštą, tai yra neabejotinai neįrodo, kad buvo palikti būtent automobilio ,,Audi S8“.

Apelianto nuomone, jis taip pat nepagrįstai yra pripažintas kaltu ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš G. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas). Teismas, pripažindamas jį kaltu dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, rėmėsi ne objektyviais, neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, bet atskirais pavieniais bylos duomenimis, kurių akivaizdžiai nepakanka jį pripažinti kaltu. Nukentėjusiojo parodymai patvirtina tik tai, kad buvo padarytas nusikaltimas. Liudytojos L. Ž. ir N. G., mačiusios automobilį ,,Audi“ ir jame sėdinčius du asmenis, negalėjo patvirtinti, kad tai buvo jis ir E. M. Teismo išvada, kad tame automobilyje galėjo būti tik jis su E. M., nes jie šiuo automobiliu naudojosi 2013-05-14, yra tik teismo prielaida, be to, ir nelogiška (byloje nustatyta, kad vagystė padaryta 2013-05-09). Byloje jo ir E. M. parodymai vėl liko nepatikrinti.

Apelianto nuomone, jis taip pat nepagrįstai yra pripažintas kaltu ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. Z. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. Z. turto sugadinimas). Jo kaltė dėl šių nusikalstamų veikų padarymo taip pat neįrodyta. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina tik patį vagystės faktą, bet neįrodo asmens, padariusio nusikaltimą, tapatybės. Teismo nurodytos specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-46 nepakanka jį pripažinti kaltu dėl vagystės iš J. Z. namo. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, jog avalynę, kurios pėdsakas paliktas įvykio vietoje, vagystės iš J. Z. namo metu, buvo apsiavęs būtent jis, o ne kitas asmuo. Be to, anot apelianto, duomenys apie pėdsakus, teismo yra ir skirtingai vertinami, dėl vienų nusikalstamų veikų, traktuojant juos kaip nepakankamus jo kaltei pagrįsti, o dėl kitų kaip jau pakankamus. Tai rodo, kad teismas yra ir nenuoseklūs vertindamas įrodymus.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (V. G. dokumentų vagystė). Nurodo, kad jis visada nurodė, kad jo ir E. M. tikslas buvo įvykdyti vagystę ir užvaldyti svetimą turtą, jie jokių dokumentų neėmė ir tokie nesiekė daryti. Teismas nepagrįstai šioje dalyje jų parodymų nevertino kaip šioje dalyje jų kaltę paneigiančių įrodymų. Vien tai, kad pasai buvo pavogti ir jie buvo rasti automobilyje, kuriuo jie naudojosi, neįrodo, kad būtent jie šiuos pavogė. Apžiūrėjus pasus, ant šių jų pirštų atspaudų nerasta. Byloje kitų įrodymų, kad jis ir E. M. būtų siekęs užvaldyti ir pagrobti kitų asmenų dokumentus – pasus, taip pat nėra. Kadangi kaltė, padarius BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, o jis tokio tikslo neturėjo ir byloje įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra, jis negalėjo būti pripažintas kaltu už šio nusikaltimo padarymą. Apeliantas yra įsitikinęs, kad asmuo vardu A., dalyvavęs vagystėje iš V. G. namo, peržengė susitarimo ribas, dėl to jis su E. M. negali atsakyti už asmens vardu A. atliktus veiksmus, kurie neatitinka susitarimo turinio.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad jis yra nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas), pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (D. Ž. dokumentų vagystė). Tvirtina, kad jis prisipažino dalyvavęs vagystėje iš D. Ž. gyvenamojo namo, nurodė, kad iš namo pagrobė seifą, tikėdamasis jame rasti vertingo turto ir kompiuterį, tikslo pagrobti ginklus ir dokumentus neturėjo. Tokius jo, kaip ir E. M. parodymus, iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis D. Ž. bei liudytojas A. G. Jie dokumentų net nelietė, ką patvirtina liudytojas V. K. parodymai ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Teismas taip pat nenurodė jokių bylos duomenų, paneigiančių jų aiškinimus apie ketinimą grąžinti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Dėl to, esant tokiems jų parodymams, kurie byloje nėra paneigti, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimai, numatytas BK 254 straipsnio 1 dalyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje, gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, jis dėl pirmiau nurodytų nusikaltimų turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apelianto nuomone, panaikinus šioje dalyje dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti priimti ir nauji sprendimai dėl pareikštų civilinių ieškinių.

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė iš R. S. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. S. turto sugadinimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (J. V. turto sugadinimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (J. V. ginklo pagrobimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. R. namo), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš I. M. namo), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš G. V. namo), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš R. G. namo), pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (R. G. turto sugadinimas), BK 302 straipsnio 1 dalis (R. G. dokumentų vagystė), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš T. A. namo), BK 187 straipsnio 1 dalį (T. A. turto sugadinimas), pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (T. A. dokumentų vagystė), pagal BK 178 straipsnio 2 dalis (vagystė iš K. U. namo), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (K. U. turto sugadinimas), BK 302 straipsnio 1 dalį (dokumentų vagystė iš K. U. namo), BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas), BK 253 straipsnio 2 dalį (neteisėtas didelio šaudmenų kiekio laikymas) ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;

Kitą nuosprendžio dalį pakeisti: jam skirtas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje (vagystė iš V. G. namo), BK 187 straipsnio 1 dalyje (V. G. turto sugadinimas), BK 302 straipsnio 1 dalyje (V. G. dokumentų vagystė), BK 178 straipsnio 2 dalyje (vagystė iš D. Ž. namo), BK 187 straipsnio 1 dalyje (D. Ž. turto sugadinimas), BK 302 straipsnio 1 dalyje (D. Ž. dokumentų vagystė), BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas), BK 254 straipsnio 1 dalyje (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas), pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs šias nusikalstamas veikas, sušvelninti iki minimumo.

Apeliantas skunde aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012 ir kt.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, tvirtina, kad teismas, pripažindamas jį kaltu už šias nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis neigė kaltę, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Apelianto nuomone, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas, tik selektyviai analizavo byloje esančius duomenis, ir nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nesirėmė ir netgi nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių tiek jo, tiek kito nuteistojo J. A. parodymų kontekste, perkeldamas įrodinėjimo naštą jam, nors, apelianto teigimu, darydamas išvadą, kad jų duoti paaiškinimai teisme laikytino jų pasirinkta gynybine pozicija, turėjo bent minimaliai išanalizuoti šiuos parodymus kitų byloje esančių duomenų visete, ir juos paneigti (pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms). Kaip vienintelius ir neginčijamus įrodymus laikė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, kurie pagrindžia tarpinius faktus, tai yra, kad buvo įvykdytos vagystės, pagrobtas ir sugadintas turtas, bet ne tai, kad visa tai įvykdė būtent jis. Tokiu būdu, anot apelianto, galima daryti išvadą, kad teismas tyrė bei analizavo iš esmės tik jį kaltinančius įrodymus, jo kaltė grindė tik prielaidomis ir taip nepagrįstai vertindamas įrodymus, ignoravo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šiuo klausimu aktualią teismų praktiką, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl jo kaltės klausimą, kas lėmė ir netinkamą baudžiamųjų įstatymų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 254 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 3 dalyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 1 dalyje, BK 254 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 2 dalyje, pritaikymą. Tokias nurodytas aplinkybes, apelianto teigimu, patvirtina ir skundžiamo nuosprendžio turinys.

Teismas jo kaltę dėl R. S. priklausančio turto vagystės bei tyčinio sugadinimo grindė tik ta aplinkybe, kad 2013-05-14 kratos metu iš jo buto, esančio (duomenys neskelbtini), paimta ir 2013-05-15 apžiūrėta USB atmintinė ,,Lexar“, nukentėjusiosios R. S. buvo atpažinta kaip jos nuosavybė. Apelianto nuomone, vien to, esant jo paaiškinimams kaip ta atmintinė atsirado pas jį, ir nesant jokių kitų duomenų (pirštų atspaudų, kvapų pėdsakų ir kt.), patvirtinančių jam inkriminuotus veiksmus, akivaizdžiai nepakanka tam, kad jį pripažinti kaltu padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, ir tai tik pirmosios instancijos teismo prielaidos ir samprotavimai, kuriais apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima.

Teismas jo kaltę dėl J. V. priklausančio turto vagystės ir tyčinio sugadinimo nuosprendyje grindė nukentėjusiojo J. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, kuriais ir konstatuotas tik vagystės bei turto sugadinimo faktas, ir specialisto išvada, kuria identifikuotas nusikaltimų padaryme panaudotas automobilis ,,Audi S8“ bei jame surastas iš nukentėjusiojo pagrobtas revolveris, ko akivaizdžiai nepakanka jį pripažinti kaltu. Teismo nuosprendyje nurodyti tariamai jo kaltę patvirtinantys įrodymai yra abstraktūs ir remiantis jais daryti išvadą, jog būtent jis padarė šias nusikalstamas negalima, iš esmės jo kaltė dėl šių nusikalstamų veikų padarymo yra grindžiama prielaidomis (teismo išvada, kad 2013-05-14 tuo automobiliu, kaip priemone vagysčių darymui, naudojosi abu nuteistieji, yra niekuo nepagrįsta) ir teismo samprotavimais (išvedžiojimais apie sisteminį kaltinamųjų nusikalstamos veikos pobūdį, apie tai, jog nelogiška būtų manyti, kad turtą pagrobęs asmuo savo grobį paliktų disponuoti kitiems).

Teismas jo kaltę dėl I. R. priklausančio turto vagystės skundžiamame nuosprendyje grindė nukentėjusiosios I. R. ir liudytojo S. O. parodymais nustatytu vagystės faktu, kurį, kaip kad nurodyta nuosprendyje, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo, taip pat nukentėjusiosios pateiktų vaizdo įrašų bei liudytojo S. P. parodymų duomenys. Apelianto nuomone, yra nesuprantama, kaip teismas E. M. kaltės įrodymu galėjo laikyti nukentėjusiosios pateiktą vaizdo įrašą bei liudytojo S. P. parodymus, iš kurių matyti, kad liudytojas parodė atpažinęs jį kaip vieną iš asmenų įsibrovusių į namą, kai 2013-08-01 specialisto išvadoje Nr. 140-(3355)-IS1-3935 konstatuota, kad dėl prastos vaizdo kokybės pateiktas vaizdo įrašas yra netinkamas dominuojančių asmenų identifikavimui. Byloje lieka neaišku, kaip vizualiai liudytojas atpažino jį ir kitą nuteistąją, kai to nesugebėjo padaryti specialių žinių ir įgūdžių turintys asmuo – specialistas. Apelianto nuomone, esant tokioms aplinkybėms, tai yra specialistui nepatvirtinus liudytojo S. P. parodymų, pastarojo parodymai, kaip ir teismo samprotavimai dėl to, tėra tik prielaidos ir nėra paneigta, kad tiek liudytojas, tiek ir teismas sąžiningai klysta dėl tokio savo manymo, kuris nėra niekuo pagrįstas. Dėl minėtų priežasčių atmetus vaizdo įrašo kaip įrodymo įrodomąją reikšmę, o kartu ir iš to paties šaltinio sekusio liudytojo S. P. parodymus, jo parodymams esant nepaneigtiems, remiantis vien nukentėjusiosios parodymais apie patį vagystės faktą, jis negali būti dėl šios nusikalstamos veikos pripažintas kaltu ir turi būti išteisintas.

Apelianto nuomone, jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir dėl L. M. priklausančio turto vagystės. Vien tas faktas, kad pas jį garaže buvo rastas pavogtas akumuliatorinis suktukas ,,Bosch“ su dėže ir priedais, dar neįrodo jo kaltės. Jis, duodamas parodymus, paaiškino kaip minėtas daiktas galėjo atsirasti pas jį garaže (galėjo gauti iš pažįstamo vardu A., iš kurio jis supirkdavo daiktus ir vėliau perparduodavo) ir šie jo parodymai byloje yra nepaneigti. Be to, akumuliatorinis suktukas ,,Bosch“ nukentėjusiosios buvo neatpažintas, todėl, anot apelianto, taip pat lieka nepaneigta, jog tai buvo ne tas pats, kuris buvo pavogtas iš nukentėjusiosios.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su tuo, kad jo kaltė yra įrodyta dėl G. V. priklausančio turto vagystės ir tyčinio sugadinimo. Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų ir teismo samprotavimų nepakanka tam, kad jį galima būtų nuteisti už šiuos nusikaltimus. Nukentėjusiojo G. V. parodymais ir įvykio vietos apžiūros protokolu yra užfiksuotas tik pats vagystės ir pagrobto turto faktas, bet ne tai, kas įvykdė šią vagystę. Taip pat jo kaltės nepatvirtina ir liudytojų L. Ž. ir N. G. parodymai apie jų matytą automobilį, nes jos matė tik galimai ,,Audi“ markės automobilį, tačiau ar būtent tą, kuris buvo rastas daržinėje, duomenų nėra, automobilis joms atpažinti nepateiktas. Be to, apelianto nuomone, net ir tikint, kad tai tas pats automobilis, minėtos liudytojos asmenų, buvusių šiame automobilyje atpažinti negalėjo, dėl to lieka neaišku, kas važiavo šiame automobilyje vagystės metu ir kas įvykdė šią vagystę. Tai, kad automobilyje buvo surastas G. V. priklausantis iš šio pagrobtas turtas – televizorius ,,Tunex“, nuotolinio valdymo pultas ir stovas, taip pat neįrodo to, kad šį turtą pagrobė būtent jis nepagrindžia, kaip ir teismo samprotavimas apie tai, jog yra nelogiška manyti, kad turtą pagrobęs asmuo savo grobį paliktų disponuoti kitiems. Teismo prielaidos ir samprotavimai, anot apelianto, rodo, kad ir pats teismas pastebėjo, kad jo kaltei pagrįsti trūksta įrodymų ir bandė tai ištaisyti sukurdamas prielaidas.

Apelianto nuomone, jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra ir dėl R. G. ir D. G. priklausančio turto vagystės bei tyčinio sugadinimo. Jo kaltė grindžiama iš esmės tik ta aplinkybe, kad būtent toks telefonas, koks buvo rastas kratos metu pas jį namuose ir vėliau nukentėjusiosios R. G. buvo atpažintas kaip jo nuosavybė, iš jos buvo pagrobtas kartu su kitais daiktais. Tačiau, apelianto nuomone, vien tuo jo kaltės grįsti negalima, nes jis paaiškino apie šio telefono jo namuose atsiradimo aplinkybes ir šie jo parodymai byloje yra nepaneigti. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę, byloje nėra.

Apelianto nuomone, jis yra nepagrįstai nuteistas ir dėl T. A. priklausančio turto vagystės ir tyčinio sugadinimo. Byloje surinkti įrodymai jo kaltės nepatvirtina. Jis visada savo kaltę neigė ir išsamiai paaiškino, kaip galėjo atsirasti pas jį kratos metu rastas televizorius, ir šie jo parodymais byloje yra nepaneigti. Nukentėjusiojo T. A. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina tik įvairių kaltinime nurodytų daiktų bei pastarojo LR piliečio paso vagystės bei turto sugadinimo faktą. Todėl, esant tokiems byloje surinktiems įrodymams, remiantis vien tuo, kad vogtas daiktas buvo surastas pas jį namuose bei garaže ir vėliau juos T. A. atpažino, jis negali būti pripažintas kaltu dėl šių nusikalstamų veikų padarymo.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad byloje nepakanka įrodymų, kad jį pripažinti kaltu ir už kitas teismo nuomone įvykdytas nusikalstamas veikas (dėl vagystės iš K. U. priklausančio sodo namelio). Jo kaltė iš esmės tik grindžiama tuo faktu, kad dalis iš nukentėjusiojo pagrobtų daiktų buvo surasta pas jį, net nepatikrinus jo duotų parodymų. Byloje liko nepaneigti jo aiškinimai dėl šių daiktų atsiradimo pas jį aplinkybių. Jis nurodė, kad juos pirko arba iš pažįstamo vardu A., arba iš turgaus. Tai yra jo pirštų atspaudų nerasta, nukentėjusieji jo nematė ir neatpažino, niekas asmens vardu A. net nebandė ieškoti. Tokie jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Todėl, remiantis vien tuo, kad pas jį buvo surasti šie daiktai, nesant jokių kitų jo kaltės įrodymų, jis negalėjo būti nuteistas.

Apelianto nuomone, jis yra nepagrįstai nuteistas ir dėl neteisėto šaunamojo ginklo ir didelio kiekio šaudmenų kiekio laikymo. Šie neteisėti daiktai buvo surasti kompiuterio viduje, o jis apie jų buvimą nieko nežinojo ir jų radimas jam pačiam buvo netikėtas. Teismas nepagrįstai šią jo versiją atmetė remdamasis vien tuo, kad jis tikrai būtų girdėjęs pašalinius garsus. Tai tik teismo prielaida. Tokius jo aiškinimus, kad jis nieko apie šiuos daiktus nežinojo, patvirtina tai, kad ant šių daiktų nebuvo rasta jo piršto atspaudų (jeigu jis juos būtų padėjęs, šie neabejotinai būtų išlikę). Kiti teismo samprotavimai apie jo asmenybę yra tik teismo išvedžiojimai, o ne jo kaltės įrodymas.

Be to, apelianto nuomone, jis dėl šių nusikalstamų veikų yra ne tik nepagrįstai pripažintas kaltu, bet ir teismas nepagrįstai tariamai pas jį rastą šaudmenų kiekį pripažino dideliu. Jo kompiuteryje buvo rasti 74 šoviniai. Remianti teismų praktika, sprendžiant, ar šovinių kiekis yra didelis, teismas turėjo atsižvelgti ne tik į teismo nurodytas aplinkybes, bet ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2012-01-15 įstatymo Nr. IX-705 redakcija), o būtent į 12 straipsnio 8 dalyje nurodytas nuostatas, kurios yra naudingos aiškinantis didelio kiekio požymį. Apelianto nuomone, remiantis minėto įstatymo nuostatomis, atsižvelgus į tai, kad visas šias veikas jis padarė būdamas neteistu, ginklo panaudojimas vykdant nusikalstamas veikas jam neinkriminuotas, teigti, kad jis yra pavojingas visuomenei ir nusikalsti linkusi asmenybė, kaip ir tai, kad rastų šovinių kiekis yra didelis, nėra teisinio pagrindo.

Be to, apelianto nuomone, teismas, kvalifikuodamas šią jam inkriminuotą veiką – neteisėtą šaunamojo ginklo ir didelio kiekio šaudmenų laikymą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai ją vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, paskirdamas už kiekvieną iš jų atitinkamo dydžio bausmes, ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Anot apelianto, iš bylos medžiagos matyti, kad jam inkriminuota veika, nors ir atitiko to paties BK 253 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas sudėtis, tačiau ji padaryta viena veika, todėl negalėjo būti kvalifikuota kaip nusikaltimų daugėtas.

Apelianto teigimu, jį pagal visas pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas išteisinus, jam turėtų būti sušvelnintos ir bausmės už tas veikas, dėl kurių padarymo jis pripažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi jas įvykdęs (vagystės iš V. G. ir D. Ž.), pripažinus jo prisipažinimą ir gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Anot apelianto, jo parodymai padėjo nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir atitiko kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Be to, jis aiškiai nurodė, kad jis kritiškai vertina savo elgesį. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-31/2006, Nr. 2K-300/2006, Nr. 2K-491/2007, Nr. 2K-43/2008 ir kt.), esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybės, teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir gailėjimo dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o kartu paskyrė jam aiškiai per griežtas bausmes. Apelianto nuomone, pripažinus šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgus į jo amžių, tai yra, kad jis yra jaunas, nusikalto būdamas neteistas (jis gimė (duomenys neskelbtini), teistumas jo išnykęs), dėl nepakankamos brandos ir nesugebėjimo įvertinti savo poelgio neigiamų padarinių ir teisės pažeidimo laipsnio, mano, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant jam tokių griežtų bausmių ir jas sušvelninti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis E. M. ir jo gynėjas, nuteistojo J. A. gynėjas prašo tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Nuteistųjų E. M. ir J. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matyti, kad juose nuteistieji dėsto įvairius nesutikimo su dėl jų priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrindus bei argumentus. Vis dėlto, kai kurie iš tų argumentų visuose skunduose yra tie patys. Abu apeliantai nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino išnagrinėtus šioje byloje įrodymus, pripažindamas juos kaltais dėl dalies jiems kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, mano, kad įrodymus teismas šioje dalyje įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Taip pat kaltina teismą šališkumu. Pažymėtina, kad visi argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo tariamo šališkumo irgi siejami vien tik su jau paminėtu įrodymų vertinimo klausimu. Apeliantai vienodai nurodo, kad jokių neginčijamų jų dalyvavimą nusikaltimų padaryme patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta. Teismas jų kaltę pagrindė tik netiesioginiais ir išvestiniais įrodymais, kurie patvirtina tik nusikaltimo padarymo faktą, o ne tai, kas tą nusikaltimą padarė, ir dėl to mano, kad teismas padarė išvadas pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. Taip pat apeliantas abejoja įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumu, mano, kad byla išnagrinėta neišsamiai, šališkai, nes teismas neanalizavo jų alibi ir nekaltumą įrodančius įrodymus, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.

Kadangi šie argumentai išdėstyti abiejų apeliantų paduotuose apeliaciniuose skunduose ir daugiausia apeliantų kritikos būtent susilaukė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados vertinant byloje surinktus įrodymus, į juos kolegija atsako ir juos aptaria pirmiausia.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Patikrinusi apeliacine tvarka šią bylą, kolegija daro išvadą, kad jokių išdėstytų įstatymų reikalavimų ir kitų paminėtų su įrodymų vertinimu susijusių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad joje teismas atskirai išdėstė dėl kiekvienos konkrečios nusikalstamos veikos surinktus įrodymus, tuos įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, o taip pat ir tų įrodymų įvertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Iš bylos matyti, kad teismas motyvuotai atmetė kaltais neprisipažinusių apeliacinius skundus padavusių nuteistųjų parodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį jų atžvilgiu pagrindė kitais tuos parodymus paneigusiais įrodymais. Šioje dalyje pažymėtina, kad, išskyrus kai kurias išimtis, iš esmės abu apeliantai teisme apklausti kaltinamaisiais dažniausiai iš viso nenurodė kokių nors konkrečių juos apkaltinančius įrodymus galinčių paneigti aplinkybių, o jų pasirinktas gynybos būdas buvo atkaklus savo kaltės neigimas ir nesutikimas su bet kuriais kitais įrodymais. Tas pats pasakytina ir apie jų apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus. Ta aplinkybė, kad vienais atvejais teismas apeliantus dėl vagysčių, tyčinio turto sugadinimo pripažino kaltais, o kitais atvejais išteisino, nereiškia, kad vienais atvejais teismas nuteistųjų E. M. ir J. A. parodymais patikėjo, o kitais atvejais jų parodymus pripažino melagingais. Teismo išvadose nėra jokių dėl to prieštaravimų. O tai paaiškinama būtent tuo, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė tik tose dalyse, kai išnagrinėtų įrodymų visuma teismui nekėlė jokių abejonių nei dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, nei dėl tuos nusikaltimus padariusių asmenų. Kitais atvejais pats teismas konstatavo, kad vien tik nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų įrodymų, kurie iš esmės patvirtina tik patį vagystės faktą, nuteistiesiems neigiant savo kaltę, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka ir tose dalyse buvo priimamas išteisinamasis nuosprendis. Visa tai dar kartą patvirtina, kad jokių su įrodymų vertinimu susijusių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatų, o taip pat BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo taisyklių reikalavimų teismas nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu, kaip kad tvirtina apeliantai skunduose, teigdami, kad teismas nepatikrino jų parodymuose nurodytų aplinkybių apie daiktų įsigijimą iš asmens vardu A., turguje ir kt. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų pateiktas gynybines versijas dėl rastų daiktų priklausomybės ir kt. Juolab, kad byloje yra ir kitų duomenų, paneigiančių jų keliamas versijas.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kaip kad teigiama nuteistųjų E. M. ir J. A. apeliaciniuose skunduose.

Įrodymų vertinimas atitinka ir susiformavusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2008, 2K-498/2009, 2K-439/2010, 2K-290/2011 ir kt.).

Aptartos aplinkybės taip pat paneigia ir apeliantų teiginius dėl tariamo teismo šališkumo vertinant įrodymus ir dėl tariamai prieštaringų su įrodymų tyrimu susijusių teismo išvadų. Apeliantams bei teismui skirtingai įvertinus įrodymus, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl konkrečių nusikalstamų veikų, siekiant išvengti painiavos, kolegija atsako chronologine tvarka pagal tų nusikaltimų padarymo laiką.

Dėl R. S. priklausančio turto vagystės bei tyčinio turto sugadinimo nuteistieji E. M. ir J. A. kaltais neprisipažino. Apeliaciniame skunde jie taip pat neigia padarę šiuos nusikaltimus ir nurodo, kad byloje nėra jokių neginčijamų jų dalyvavimą šių nusikaltimų padaryme patvirtinančių įrodymų ir kad jų pripažinimui kaltais dėl šių nusikaltimų padarymo nepakanka vien tik 2013-10-14 specialisto išvados Nr. 50-IS1 ir tai, kad pas vieną iš jų, tai yra E. M., buvo rasta USB atmintinė ,,Lexar“, kurią tariamai atpažino nukentėjusioji R. S. kaip savo nuosavybę. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino tinkamai ir teisingai. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad R. S. didelės vertės turto pagrobimą įsibrovus į šios nukentėjusiosios namą, esantį (duomenys neskelbtini), išdaužus plastikinį namo langą, padarė būtent nuteistieji E. M. ir J. A., o ne koks nors kitas asmuo. Skundžiamame nuosprendyje tie kaltinantys E. M. ir J. A. bylos duomenys yra nurodyti. Be to, tai nėra vien tik apeliantų nurodyti įrodymai. Iš bylos matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje teismas pagrindė anaiptol ne vien tik specialisto išvada Nr. 50-IS1 ir tuo faktu, kad pas vieną iš jų, tai yra E. M., buvo rasta USB atmintinė ,,Lexar“, kurią atpažino nukentėjusioji R. S. kaip savo nuosavybę, o ir visuma kitų išnagrinėtų įrodymų: nukentėjusiosios, liudytojo parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais byloje surinktais įrodymais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtą specialisto išvadą ir tą faktą, kad pas vieną iš nuteistųjų, tai yra E. M., buvo rasta USB atmintinė ,,Lexar“, kurią atpažino nukentėjusioji R. S. kaip savo nuosavybę, taip pat pagrįstai pripažino kaip E. M. ir J. A. kaltę patvirtinančius įrodymus. Nors nuteistieji tvirtina, kad minėti duomenys neįrodo dar jų kaltės, kolegija kitaip vertinti šių įrodymų negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas nemato pagrindo. 2013 m. spalio 14 d. specialisto atliktoje trasologinio tyrimo išvadoje yra kategoriškai nustatyta, kad avalynės pėdsakas, rastas įvykio vietos apžiūros metu, yra paliktas tyrimui pateiktu būtent nuteistojo J. A. dešinės kojos sportiniu batu (t. 3, b. l. 89). USB atmintinė ,,Lexar“ yra vienas iš daiktų, kurio nukentėjusieji R. S. ir liudytojas G. S. pasigedo po jų namo, esančio (duomenys neskelbtini) vagystės. Būtent ši USB atmintinė ,,Lexar“ 2013 m. gegužės 14 d. buvo rasta kratos metu nuteistojo E. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) ir kurią vėliau nukentėjusioji R. S. atpažino kaip savo nuosavybę. Todėl pagrįstai byloje buvo nustatyta, kad minėti duomenys yra vieni iš J. A. ir E. M. dalyvavimą šių nusikaltimų padaryme patvirtinantys įrodymai. Šie nuosprendyje išdėstyti įrodymai, taip pat ir kiti įrodymai: nukentėjusiosios, liudytojo parodymai ir kt., vertinant juos kaip visumą, rodo, kad abu apeliantai dalyvavo pirmiau minėtoje vagystėje. Ta aplinkybė, kad apeliantai nebuvo sulaikyti prie šio namo, jų nematė nei vienas liudytojas, nerasta jų pirštų pėdsakų nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nes tinkamų asmens identifikavimui pėdsakų galėjo nelikti, be to, kaip byloje yra nustatyta, nuteistieji, darydami vagystes, mūvėdavo pirštines, o liudytojų, mačiusių šį įvykį, paprasčiausiai galėjo ir nebūti. Tačiau tai nereiškia, kad tai įrodo jų nekaltumą. Tokią išvadą, kokią daro apeliantai, tvirtindami, kad minėtos aplinkybės įrodo, kad jie nedalyvavo pirmiau minėtoje vagystėje, kolegijos nuomone, galima būtų daryti tik šiuos duomenis vertinant izoliuotai nuo kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių. Specialisto išvada Nr. 50-IS1, faktas, kad pas E. M., buvo rasta USB atmintinė ,,Lexar“, kurią nukentėjusioji R. S. atpažino kaip savo nuosavybę, patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktai įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio aplinkybes ir patikrinti apeliantų duotų parodymų teisingumą, o kartu ir daryti kategorišką išvadą dėl to, kad būtent jie pagrobė bei sugadino R. S. priklausantį turtą. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nuosprendyje yra pagrįstai sukritikuotos nuteistųjų pateikiamos alibi.

Dėl J. V. priklausančio turto vagystės, padarytos 2013 m. gegužės 2 d. išlaužus namo, esančio (duomenys neskelbtini), lango rėmą, J. A. ir E. M. kaltais neprisipažino. Apeliaciniuose skunduose jie taip pat nurodo, kad šių nusikaltimų nepadarė ir kad nėra tai patvirtinančių įrodymų, nuosprendis jų atžvilgiu yra grindžiamas vien tik įrodymais, kurie patvirtina tik patį vagystės faktą, o ne tai, kas šią vagystę padarė. Abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija ir šioje dalyje atmeta, nes kad nurodyti asmenys padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pirmiau minėtas nusikalstamas veikas, kolegijai abejonių nekyla. Nukentėjusysis J. V. patvirtino tą faktą, kad 2013 m. gegužės 2 d. apie 13 val. grįžęs į namus rado juos apvogtus. Pagal nukentėjusiojo parodymus į namą buvo patekta išlaužus plastikinio langą rėmą ir buvo pavogtas šratinis revolveris ,,Alfa 640“, Nr. (duomenys neskelbtini), auksiniai papuošalai, vėliava. Be kita ko nukentėjusysis pažymėjo, kad jis prieš vagystę netoli namų buvo pastebėjęs stovintį juodą, galimai ,,Audi“ markės, tamsintais langais automobilį ir apie šį vaikščiojančius vieną, kartais du asmenis, stebinčius jo namus. Taigi iš minėtų nukentėjusiojo J. V. parodymų akivaizdu, kad 2013 m. gegužės 2 d. buvo pavogtas, o taip pat sugadintas nukentėjusiajam priklausantis turtas. Kaip minėta, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su šių nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Teismas, anot apeliantų, nepagrįstai šiuos nukentėjusiojo parodymus vertino kaip jų kaltės įrodymą, nes nukentėjusysis nenurodė, kad nusikaltimo vietoje matė būtent juos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliantų argumentais, nes iš tiesų, nukentėjusysis patvirtino tik patį vagystės ir jo turto sugadinimo faktą ir tai, kad jis iki vagystės matė netoli jo namo du asmenis, stebinčius jo namus. Atskirai paėmus šiuos nukentėjusiojo parodymus iš tiesų jie galėtų būti vertinami tik kaip patvirtinantys tai, kad tam tikru nurodytu laiku buvo apvogtas nukentėjusiojo namas, sugadinant jam priklausantį turtą, ir tai galimai padarė su asmenys. Tačiau įrodymai baudžiamojoje byloje turi būti vertinami kompleksiškai, juos tarpusavyje gretinant, lyginant ir analizuojant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tai ir padarė, jis minimus nukentėjusiojo J. V. parodymus vertino visumoje su kitais bylos įrodymais, kaip vieną iš įrodymų grandinės dalių. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog šie nukentėjusiojo parodymai teismo ir neįvardinti kaip tiesiogiai patvirtinantys nuteistųjų kaltę. Minėti nukentėjusiojo parodymai buvo vertinami kitų įrodymų kontekste ir kadangi šiais nukentėjusiojo parodymais yra nustatytos aplinkybės, kurios papildė kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, šie parodymai buvo svarbūs vertinant visus byloje surinktus įrodymus ir nustatant įvykio aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis nurodė, kad jis prieš vagystę matė netoli savo namų stovintį juodą, galimai ,,Audi“ markės, tamsintais langais automobilį ir apie šį vaikščiojančius vieną, kartais du asmenis, stebinčius jo namus. Nuteistųjų J. A. ir E. M. automobilis, kuriuo kaip byloje nustatyta jie naudojosi vagysčių darymui, būtent ir yra ,,Audi S8“. Taigi automobilio, kurį matė nukentėjusysis įvykio vietoje, ir kuriuo nuteistieji naudojosi vagysčių darymui, požymiai yra tie patys. Tai buvo ,,Audi“ markės automobilis. Be to, 2013-09-19 apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) apleistos sodybos klojime rastą automobilį ,,Audi S8“, minėto automobilio vairuotojo durelių dėtuvėje rastas revolveris ,,Alfa 640“, Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip byloje nustatyta, priklauso būtent nukentėjusiajam J. V. ir kuris iš jo buvo pavogtas 2013 m. gegužės 2 d. 2013 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadoje Nr. 50-IS1-844 be kita ko nurodyta, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti avalynės pėdsakai yra tinkami grupinei priklausomybei nustatyti ir galėjo būti palikti J. A. avalyne (t. 8, b. l. 85). Nors ši specialisto išvada tik tikėtina, tačiau ja, vertinant kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kadangi atitiko kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, kartu jas ir papildydama, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kaip patvirtinančia atlikus nuteistuosius J. A. ir E. M. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus. Visuma šių išnagrinėtų įrodymų, kolegijos nuomone, patvirtina, kad abu nuteistieji buvo įvykio vietoje ir būtent jie pagrobė bei sugadino J. V. priklausantį turtą.

Dėl I. R. priklausančio turto vagystės iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuteistieji E. M. ir J. A. kaltais neprisipažino ir parodė, kad apie šią vagystę nieko nežino. Nesutikdami su šia nuosprendžio dalimi, nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie yra nepagrįstai šioje dalyje nuteisti, nes pavogtų daiktų nerasta, jų pripažinimui kaltais negalėjo pakakti vien tik policijos pareigūno parodymų dėl jų atpažinimo, kurie prieštarauja specialisto išvadai. Išdėstytus apeliantų skundų argumentus kolegija taip pat atmeta. Nuteistųjų J. A. ir E. M. dalyvavimą pagrobiant I. R. priklausantį turtą patvirtina visuma teisme išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų. Nors iš tiesų pagrobti nukentėjusiosios daiktai taip ir nebuvo rasti, tačiau remiantis nukentėjusiosios I. R., liudytojo S. O., liudytojo S. P. parodymais, 2013 m. rugpjūčio 26 d. apžiūros protokolu, 2013 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvada Nr. 50-IS1-844 nustatyta, kad būtent E. M. ir J. A. padarė šią jiems kaltinimo inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl šios vagystės teismas pagrįstai pasirėmė apklausto kaip liudytojo policijos pareigūno S. P. parodymais. Apeliaciniuose skunduose be jokio pagrindo nurodoma, kad šio liudytojo parodymų negalima laikyti kaip jų kaltę patvirtinančiais. Iš byloje esančių liudytojo S. P. parodymų matyti, kad šis liudytojas aiškiai, nuosekliai nurodė apie tai, kaip ir kur buvo pastebėtas automobilis ,,Audi S8“, kaip vėliau paaiškėjo (peržiūrėjus nukentėjusios pateiktą vaizdo įrašą), kad tai yra tas pat automobilis, kuriuo naudojosi nuteistieji ir vagystės iš I. R. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), metu, taip pat, kaip buvo surastas automobilis ,,Audi S8“, kaip buvo sulaikyti nuteistieji, einantys keliu 3 km nuo tos vietos, kur buvo surastas automobilis ,,Audi S8“, kuriuo nuteistieji naudojosi darydami vagystes. Šie liudytojo parodymai turėjo svarbią reikšmę tiek vertinant kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, tiek ir sprendžiant dėl E. M. ir J. A. dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstais jais rėmėsi. Netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, nes jokio suinteresuotumo apkalbėti nuteistuosius šis liudytojas neturėjo. Taip pat nėra jokių abejonių dėl to, kad šis liudytojas tikrai matė E. M. ir J. A. ir jų su niekuo supainioti bei apsirikti tikrai negalėjo. Pagal liudytojo parodymus, buvo gauta duomenų, kad Ankščių rajone vagystes iš sodybų daro asmenys, galimai besinaudojantys tamsios spalvos automobiliu ,,Audi S8“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir šį automobilį pastebėjus (duomenys neskelbtini) miestelyje, buvo organizuotas šio automobilio persekiojimas. Gavus informaciją, kad šis automobilis dideliu greičiu nuvažiavo nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), buvo siekiama jį sustabdyti ir nustatyti, kas juo naudojosi, buvo peršauta viena padanga. Vėliau būtent toks automobilis su peršauta padanga buvo surastas paslėptas (duomenys neskelbtini) kaime sodyboje, o E. M. ir J. A., einantys keliu, kaip įtartini asmenys buvo sulaikyti apie 3 km nuo tos vietos. Pasitelkus kinologą, šis nusekė laukais nuo šio automobilio suradimo vietos iki tos vietos, kur buvo sulaikyti E. M. ir J. A., ir jų judėjimo kryptis nuo šio automobilio iki sulaikymo vietos atitiko. Taigi E. M. ir J. A. tikrai buvo pažįstami liudytojui. Todėl kolegijai nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojas, susipažinęs su nukentėjusiosios pateiktu vaizdo įrašu ir įvardinęs, kad šiame įraše užfiksuoti du iš trijų asmenys, jo įsitikinimu, yra E. M. ir J. A., kurie dalyvavo I. R. priklausančio turto vagystėje, būtų apkalbėjęs nuteistuosius ar kad byloje nėra aišku pagal ką jis atpažino nuteistuosius, kaip kad tvirtina apeliantai skunde. Liudytojas tikrai matė nuteistuosius E. M. ir J. A., todėl akivaizdu, kad peržiūrėjęs vaizdo įrašą, galėjo pagal jam žinomus požymius ir ypatybes atpažinti nuteistuosius. Be to, jis nurodė ir aiškius požymius ir ypatybes, pagal kurias jis šiuos asmenis atpažino peržiūrėjęs vaizdo įrašą. Kad liudytojas neapsiriko, patvirtina ir tai, kad vaizdo įrašo apžiūros metu nustatyta, jog I. R. priklausančio turto vagystės metu vaizdo įraše užfiksuoti asmenys naudojosi automobiliu ,,Audi S8“, tamsios spalvos. Šioje byloje, kaip jau buvo minėta, nustatyta, kad būtent tokiu automobiliu naudojosi E. M. ir J. A. darydami vagystes. Padėties nekeičia ir ta aplinkybė, kad 2013-08-01 specialisto išvadoje Nr. 140-(3355)-IS1-3935 konstatuota, kad vaizdo įrašas yra netinkamas dominuojančių asmenų identifikavimui, į kurią apeliantai bando apeliuoti, norėdami sukelti abejones dėl šio liudytojo parodymų patikimumo. Vien dėl to, kad pirmiau minėtose specialisto išvadoje yra padaryta išvada, kad vaizdo įrašas yra netinkamas dominuojančių asmenų identifikavimui, teigti, jog teismas negalėjo dėl to vadovautis pirmiau minėtais liudytojo S. P. parodymais, jo parodymai dėl to turėjo būti įvertinti kaip nepatikimi, kolegijos nuomone, būtų pernelyg kategoriška išvada. Teismas turi teisę remtis visais byloje surinktais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus darant įrodymų tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus, ir įvertinti. Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo S. P. duotus parodymus, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, patikrino jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų ryšį su kitais bylos duomenimis, ir išsamiai motyvavo, kodėl remiasi kaip įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą liudytojo S. P. parodymų vertinimą, išanalizavęs kitus byloje buvusius duomenis, nerado objektyvių įrodymų, patvirtinančių apeliantų iškeltą versiją, jog minėtuose jo parodymuose užfiksuota informacija yra melaginga. Kolegijai nekyla abejonių dėl jo parodymuose užfiksuotos informacijos apie tai, kad asmenys, įvykdę I. R. priklausančio turto vagystę, yra E. M. ir J. A., vertinant ją kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, objektyvumo ir tikroviškumo.

Dėl L. M. priklausančio turto vagystės niekada E. M. ir J. A. kaltais irgi neprisipažino. Tą patį jie nurodo ir savo apeliaciniuose skunduose. Juose jie vienodai nurodo, kad jie šio nusikaltimo nepadarė. Nesutikdami su šia nuosprendžio dalimi jie kaip ir pirmiau tvirtina, kad byloje jų parodymai liko nepatikrinti ir nepaneigti, taip perkeliant jiems įrodinėjimo naštą šioje byloje. Be to, apeliantų įsitikinimu, nuosprendyje liko neįvertinta 2013 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-764, kuri, jų įsitikinimu, yra pagrindas abejoti teismo šioje dalyje padarytų išvadų dėl jų kaltės teisingumu. Taip pat apeliantas nuteistasis E. M. mano, kad jo kaltė negalėjo būti grindžiama tuo faktu, kad pas jį kratos metu buvo surastas akumuliatorinis suktukas ,,Bosch“ su dėžute ir priedais, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tai yra tas pats akumuliatorinis suktukas, kuris buvo pagrobtas šios vagystės metu (nukentėjusioji jo neatpažino). Apeliantų nurodyti argumentai apie tai, kad byloje liko neįvertinti jų parodymai jau yra aptarti ir įvertinti, todėl dar kartą dėl to nebus pasisakyta. Tuo tarpu kiti apeliantų argumentai atmestini. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nuteistieji dėsto argumentus tik dėl atskirų įrodymų, cituoja tik sau palankias įrodymus arba juos savaip interpretuoja. Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad teismas visus įrodymus išanalizavo ne tik atskirai, bet ir atskleidė jų tarpusavio. Jų dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme, kolegijos nuomone, neginčijamai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiosios L. M., liudytojo A. V. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, 2013-09-05 specialisto išvada Nr. 50-IS1-797 ir kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys, kuriais remiantis nustatyta, kad abu nuteistieji buvo įvykio vietoje ir būtent jie pagrobė L. M. priklausantį turtą. Kolegija taip pat pažymi, kad šioje, kaip ir daugelyje ankstesnių, nuosprendžio dalyje įrodymai, liečiantys vagystę, yra glaudžiai susiję ir vieni kitus papildantys. Teismas nuosprendyje atliko išsamią tų įrodymų analizę, atskleidė jų ryšį ir tuo pagrindė padarytas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliantų nurodyta specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-764, pagal kurią įvykio vietoje rasti autotransporto priemonės padangų pėdsakai yra tinkami tik grupinei priklausomybei nustatyti ir galėjo būti palikti pateiktomis tyrimui trejomis automobilio padangomis arba kitomis tokio pat dydžio automobilio padangomis, turinčiomis tokį patį padangos protektoriaus raštą, nepaneigia teismo išvados, jog E. M. ir J. A. pagrobė L. M. priklausantį turtą. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šiuo atveju minėta specialisto išvada buvo vertinama kitų įrodymų kontekste, kuriais remiantis būtent ir nustatyta, kad apeliantai buvo įvykio vietoje ir padarė šią jiems kaltinimo inkriminuotą nusikalstamą veiką. Padėties nekeičia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusiajai nebuvo pateiktas atpažinimui pas jį garaže kratos metu rastas akumuliatorinis suktukas ,,Bosch“ du dėžute ir priedais, dėl to, anot apelianto nuteistojo E. M., nėra įrodyta, kad tai buvo tas pats akumuliatorinis suktukas, kuris buvo pavogtas iš nukentėjusiosios, o tai patvirtina jo parodymus, kad nusikaltimo nepadarė. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmuo nurodo duomenis ir akivaizdžius individualius požymius, kurie gali būti nustatyti apžiūros metu, parodyti daiktą ar kitokį objektą netikslinga. Nereikia parodyti atpažinti daiktą, turintį individualius požymius (pagaminimo datą, numerį ir pan.), kai asmuo pateikia dokumentą, patvirtinantį tokius požymius. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, tokia situacija buvo būtent nagrinėjamu atveju. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pateikė akumuliatorinio suktuko ,,Bosch“ garantijos sertifikatą, kuriame yra nurodyta šio daikto serijos numeris (Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuteistojo E. M. garaže kratos metu rasto akumuliatorinio suktuko ,,Bosch“ numeris buvo būtent (duomenys neskelbtini). Taigi akumuliatorinio suktuko ,,Bosch“, kuris buvo pavogtas iš nukentėjusiosios, ir kuris vėliau buvo surastas pas nuteistąjį E. M. kratos metu, numeris yra tas pats. Tai yra (duomenys neskelbtini). Todėl parodyti atpažinti daiktą - akumuliatorinį suktuką ,,Bosch“ nukentėjusiajai nebuvo tikslinga. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kolegijai abejonių dėl to, kad garaže kratos metu rastas akumuliatorinis suktukas ,,Bosch“ yra tas pats, kuris buvo pavogtas iš nukentėjusiosios, kaip ir tuo, vertinant šiuos duomenis kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kad šios vagystės padaryme dalyvavo ir nuteistasis E. M., nekyla.

Dėl G. V. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo viso proceso metu E. M. ir J. A. kaltais taip pat neprisipažino. Jie savo kaltę neigia ir paduotuose apeliaciniuose skunduose. Tačiau apeliaciniuose skunduose abu apeliantai iš esmės jokių naujų nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentų nenurodo. Taip pat kaip ir ginčydamas pirmiau aptartas nusikalstamas veikas tvirtina, kad teismas tinkamai nepatikrino jų duotų parodymų, jų kaltė yra grindžiama vien tik įrodymais, patvirtinančiais vagystės faktą, o ne tai, kas tą vagystę padarė, liudytojų, mačiusių asmenis, pagrobusius G. V. priklausantį turtą, nėra (liudytojos L. Ž. ir N. G. matė tik galimai ,,Audi“ (byloje nėra duomenų, kad tai tas pats automobilis, kuris buvo rastas paslėptas daržinėje) markės automobilį, bet kas važiavo tuo automobiliu nematė ir atpažinti šių asmenų negalėjo). Apeliantų argumentai, kuriuose jie bando aiškinti, kad teismas nepatikrino jų gynybinių versijų ir taip perkėlė įrodinėjimo naštą jiems, šiame sprendime jau buvo aptarti ir atmesti, todėl dar kartą dėstyti tų pačių motyvų kolegijai nėra reikalo. Tuo tarpu kitus apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš apeliantų skundų, jie, ginčydami šioje dalyje dėl jų priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, dėsto argumentus tik dėl atskirų asmenų parodymų, cituoja tik sau palankias tų parodymų dalis. Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad teismas visus įrodymus išanalizavo ne tik atskirai, bet ir atskleidė jų tarpusavio ryšį, o padarytas išvadas pagrindė išnagrinėtų įrodymų bei jais nustatytų bylos aplinkybių visuma. Taigi E. M. ir J. A. dalyvavimą G. V. priklausančio turto vagystėje ir tyčinio turto sugadinime patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo G. V., liudytojų L. Ž., N. G. parodymai, 2013 m. gegužės 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad liudytojų L. Ž. ir N. G. parodymai negalėjo būti laikomi jų kaltės įrodymu. Vien ta aplinkybė, kad liudytojos neįvardijo E. M. ir J. A. kaip asmenų dalyvavusių minėtų nusikalstamų veikų padaryme, dar nereiškia, kad tai įrodo jų nekaltumą. Minėtos liudytojos parodymus davė tik apie tas aplinkybes, kurios joms buvo žinomos, o E. M. ir J. A. neįvardino kaip asmenų dalyvavusių šių nusikalstamų veikų padaryme tik dėl to, kad jos jų, kaip nurodė, negalinčios atpažinti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymais yra nustatytos aplinkybės, kurios papildė kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, ir šie jų parodymai buvo svarbūs vertinant visus byloje surinktus įrodymus ir nustatant įvykio aplinkybes. Būtent liudytojos L. Ž., N. G. nurodė mačiusios 2013 m. gegužės 9 d., apie 9 val., važiuodamos pro G. V. namus prieš šių namų stovėjusį tamsios spalvos, tamsintais langais automobilį ,,Audi“ ir kad šiame automobilyje sėdėjo apie 20 metų amžiaus du jaunuoliai. Bendrieji automobilio požymiai, tokie, kaip ir automobilio markė, būdingi tam tikrai apibrėžtai daiktų grupei. Nuteistųjų J. A. ir E. M. automobilis, kuriuo kaip byloje nustatyta jie naudojosi vagysčių darymui, būtent ir yra ,,Audi S8“, tamsios spalvos. Taigi automobilio, kurį matė liudytojos įvykio vietoje, ir kuriuo nuteistieji naudojosi vagysčių darymui, požymiai yra tie patys. Tai buvo tamsios spalvos ,,Audi“ markės automobilis. Be to, 2013-05-14 apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) apleistos sodybos klojime rastą automobilį ,,Audi S8“, minėto automobilio bagažinėje buvo rastas ir paimtas televizorius ,,Tunex“, jo nuolatinio valdymo pultas ir stovas, kurie, kaip byloje nustatyta (remiantis nukentėjusiojo parodymais ir pastarojo pateiktais dokumentais), priklauso būtent nukentėjusiajam G. V. ir kurie iš jo buvo pavogti 2013 m. gegužės 9 d. Jau nurodytų liudytojų parodymai, o taip pat ir tai, kad automobilio, kurį matė liudytojos įvykio vietoje, ir kuriuo nuteistieji naudojosi vagysčių darymui, požymiai yra tie patys, kaip ir pavogtų iš nukentėjusiojo daiktų suradimas automobilyje, kuriuo naudojosi nuteistieji darydami vagystes, sudaro tą įrodymų visumą, kuri neabejotinai patvirtina E. M. ir J. A. dalyvavimą ir šių nusikalstamų veikų padaryme.

Dėl R. G. ir D. G. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo E. M. kaltu irgi neprisipažino. Apeliaciniame skunde jis taip pat neigia savo kaltę, nurodo, kad jis šio nusikaltimo nepadarė ir jo kaltė iš esmės grindžiama tik prielaidomis. Apelianto teigimu, teismas nepatikrinęs jo duotų parodymų, negalėjo jo kaltės įrodymu laikyti tą faktą, kad pas jį namuose kratos metu buvo rastas mobilaus ryšio telefonas ,,Vertu“, kurį nukentėjusioji R. G. atpažino kaip galimai savo nuosavybę. Byloje nėra paneigta, kad jis šį telefoną nusipirko (duomenys neskelbtini) turguje iš nepažįstamo asmens. Visus šiuos apelianto argumentus teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nukentėjusiosios R. G., liudytojo D. G. parodymai, 2013 m. balandžio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina tą faktą, kad 2013 m. balandžio 25 d. buvo apvogtas namas, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal nukentėjusiosios R. G., liudytojo D. G. parodymus, 2013 m. balandžio 25 d. apie 13.30 val. grįžus į namus jie rado išlaužtas plastikines namo duris, iš namų buvo pavogti du televizoriai, auksiniai papuošalai, mobilaus ryšio telefonas ,,Vertu“, latai, eurai, litai, jų pasai. Nukentėjusiajai R. G., liudytojui D. G. apie tai, kas pagrobė šį turtą, tikrai nebuvo žinoma ir tai yra visiškai suprantama, nes tas turtas buvo pagrobtas slapta. Tačiau kai kurie iš pagrobtų daiktų buvo surasti. 2013 m. gegužės 14 d. atliktos kratos E. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu buvo surastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas ,,Vertu“. Nukentėjusioji R. G. atpažino jai parodytą mobilaus ryšio telefonas ,,Vertu“ pagal išvaizdą, skambučių registro duomenis, fotonuotraukas jame kaip savo nuosavybę, kuri iš jos buvo pavogta. Taigi E. M. buvo tas asmuo, kuris disponavo pagrobtu turtu. Iš to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent E. M. ir pagrobė šį turtą. Apelianto argumentai, kuriuose jis bando aiškinti, kad teismas nepatikrino jo gynybinės versijos dėl šio telefono ir dėl to negalėjo remtis šiuo faktu kaip jo kaltę patvirtinančiu, šiame sprendime jau buvo aptarti ir atmesti, todėl dar kartą dėstyti tų pačių motyvų kolegijai nėra reikalo. Tik dar kartą kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad apeliantui vien tik deklaratyviai teigiant apie tai, kad jis šį telefoną įsigijo iš nepažįstamo asmens turguje, nenurodant konkrečių šio asmens anketinių duomenų ar požymių, yra suvaržytos galimybės šį asmenį identifikuoti. Kaip jau buvo nekartą minėtą, nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Todėl šiuo atveju apelianto teiginiai, jog jis šį telefoną įsigijo turguje iš nepažįstamo asmens, nenurodant jokių konkrečių jų anketinių duomenų ir nesant kitų jų aiškinimus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimo. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui.

E. M. kaltu neprisipažino ir dėl T. A. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo. Tvirtino, kad jis apie šią vagystę nieko nežino. Apeliaciniame skunde dėl šios nuosprendžio dalies E. M. kaip ir dėl pirmiau aptartų nusikalstamų veikų vėl nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino jo duotus parodymus. Jis mano, kad teismas, nepatikrinęs jo duotų parodymų apie pas jį rastų daiktų įsigijimo aplinkybes, negalėjo remiantis vien tuo, kad nukentėjusysis T. A. atpažino pas jį kratos metu rastus daiktus kaip galimai savo nuosavybę, laikyti šį faktą jo kaltės įrodymu. Tačiau teisėjų kolegija šiuos nuteistojo E. M. argumentus dėl jo gynybinės versijos nepatikrinimo ir netinkamo aplinkybių apie tai, jog E. M. disponavo pagrobtu turtu (byloje nustatyta, kad pas nuteistąjį E. M. kratos metu buvo surasti daiktai: televizorius ,,Samsung“, nuolatinio valdymo pultas, televizoriaus stovas, kurie buvo tarp nukentėjusiojo nurodytų iš jo pagrobtų daiktų), įvertinimo atmeta tais pačiai motyvais kaip ir sprendimo dalyse dėl R. G. ir D. G. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo ir kt. Tie motyvai šioje sprendimo dalyje jau išdėstyti ir jų kartoti nėra reikalo. Tik dar kartą kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šioje dalyje teismas padarytas išvadas pagrindė ne anaiptol vien apelianto nurodytu faktu, o išnagrinėtų įrodymų bei jais nustatytų bylos aplinkybių visuma. Skundžiamame nuosprendyje tie kaltinantys E. M. bylos duomenys yra nurodyti, dėl to kolegija jų pakartotinai nekartos. Visuma šių išnagrinėtų įrodymų, kolegijos nuomone, patvirtina, kad nuteistasis E. M. buvo įvykio vietoje ir būtent jis pagrobė bei sugadino T. A. priklausantį turtą.

Dėl K. U. priklausančio turto vagystės E. M. kaltu taip pat neprisipažino. Apeliaciniame skunde E. M. taip pat nepripažįsta savo kaltės ir, kaip anksčiau, iš esmės jokių naujų nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentų nenurodo, tik dėsto tas pačias priežastis, dėl kurių, jo nuomone, teismas remiantis tuo, kad pas jį namuose buvo rasti kai kurie daiktai, kuriuos nukentėjusieji nurodė, kad jie iš jų buvo pavogti ir juos jie atpažino kaip savo nuosavybę, kurios jau buvo aptartos ir dėl to kolegija jų pakartotinai nekartos. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutikdamas su šia nuosprendžio dalimi taip pat nurodo, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, nes jis nebuvo sulaikytas įvykio vietoje, jo nematė nei vienas liudytojas, nerasta jo pirštų pėdsakų ant daiktų ir kt. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nuteistojo E. M. dalyvavimą pagrobiant K. U. priklausantį turtą patvirtina visuma teisme išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas nebuvo sulaikytas įvykio vietoje, jo nematė nei vienas liudytojas, nerasta jo pirštų pėdsakų ant daiktų ir kitos apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nes tinkamų asmens identifikavimui pėdsakų galėjo nelikti, be to, kaip byloje yra nustatyta, nuteistasis, darydamas vagystes, E. M. mūvėdavo pirštines, o liudytojų, mačiusių šį įvykį, paprasčiausiai galėjo ir nebūti. Tačiau tai nereiškia, kad tai įrodo jo nekaltumų. Tokią išvadą, kokią daro apeliantas, tvirtindamas, kad minėtos aplinkybės įrodo, kad jis nedalyvavo pirmiau minėtoje vagystėje, kolegijos nuomone, galima būtų daryti tik šiuos duomenis vertinant izoliuotai nuo kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių.

Dėl J. Z. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo J. A. savo kaltės taip pat nepripažino. Apeliaciniame skunde jis taip pat neigia padarę šiuos nusikaltimus ir nurodo, kad byloje nėra jokių neginčijamų jo dalyvavimą šių nusikaltimų padaryme patvirtinančių įrodymų ir kad jo pripažinimui kaltu dėl šių nusikaltimų padarymo nepakanka vien tik 2014-01-16 specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-46 ir tai, kad automobilyje ,,Audi S8“ buvo rasta didelis kiekis pinigų monetomis, o nukentėjusysis J. Z. nurodė, kad taro pagrobtų daiktų buvo 800 Lt įvairiomis monetomis. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino tinkamai ir teisingai. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad J. Z. turto pagrobimą įsibrovus į šios nukentėjusiojo namą, esantį (duomenys neskelbtini), išdaužus plastikinį namo lango rėmą, padarė būtent nuteistasis J. A., o ne koks nors kitas asmuo. Skundžiamame nuosprendyje tie kaltinantys J. A. bylos duomenys yra nurodyti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai minėtą specialisto išvadą ir tą faktą, kad automobilyje ,,Audi S8“ buvo rasta didelis kiekis pinigų monetomis, o nukentėjusysis J. Z. nurodė, kad taro pagrobtų daiktų buvo 800 Lt įvairiomis monetomis, pripažino kaip J. A. kaltę patvirtinančius įrodymus. Nors nuteistasis tvirtina, kad minėti duomenys neįrodo dar jo kaltės, kolegija kitaip vertinti šių įrodymų negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas nemato pagrindo. Pirmiau minėta specialisto išvada, faktas, kad automobilyje ,,Audi S8“ buvo rasta didelis kiekis pinigų monetomis, o nukentėjusysis J. Z. nurodė, kad taro pagrobtų daiktų buvo 800 Lt įvairiomis monetomis, patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktai įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio aplinkybes ir patikrinti apelianto duotų parodymų teisingumą, o kartu ir daryti kategorišką išvadą dėl to, kad būtent jis pagrobė bei sugadino J. Z. priklausantį turtą. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nuosprendyje yra pagrįstai sukritikuotos nuteistojo pateikiamas alibi.

Nuteistasis J. A. yra taip pat kartu su E. M. kaip bendrininkas pripažintas kaltu ir dėl V. G. priklausančio turto vagystės, tyčinio turto sugadinimo bei dėl V. G., T. G. priklausančių dokumentų vagystės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, veikiant bendrininkų grupe, J. A. ir E. M. su dar vienu nenustatytu grupės nariu, išlaužę plastikinį langą ir tokiu būdų sugadinę 480 Lt vertės turtą, įsibrovė į gyvenamąją patalpą ir pagrobė nukentėjusiajam V. G. priklausantį turtą – iš viso už 2 130 Lt, ir dokumentus. Teismas šią J. A. ir E. M. veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis E. M. šioje dalyje dėl jo priimto apkaltinamojo nuosprendžio neginčija, tik prašo sušvelninti jam teismo paskirtą bausmę. Tuo tarpu nuteistasis J. A. šioje dalyje prašo iš dalies nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti dėl V. G., T. G. priklausančių dokumentų vagystės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad šiuos pasus pavogė nenustatytas asmuo vardu Andrius, jie nesitarė šių pasų vogti. Tačiau, kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, nesutikti su teismo sprendimu ir jį keisti remiantis apelianto nurodytais argumentais neturi pagrindo.

Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Vagystė gali būti padaroma apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Jeigu nustatoma, kad kaltininko tyčia dėl grobiamo turto atžvilgiu buvo neapibrėžta, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į realiai kilusius padarinius. Kai tokią vagystę padaro grupė iš anksto susitarusių asmenų, kiekvienam bendrininkui inkriminuojama visos grupės pagrobtas turtas neatsižvelgiant į tai, kokią realiai turto dalį pagrobė kiekvienas grupės narys. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nusikalstamos veikos bendrininkai nebuvo sutarę, kokį konkrečiai turtą jie pagrobs, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, nė vienas jų ir nežinojo, koks konkretus turtas bus rastas įsibrovus į namą, tačiau jie tikėjosi, kad kažką vertingo ras. Byloje nustatyta, kad tarp pagrobtų daiktų buvo ir V. G., T. G. priklausantys dokumentai. Todėl kadangi šie dokumentai ir kitas V. G. priklausantis turtas pagrobti bendrais veiksmais, visi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kiekvienam bendrininkui, taip pat ir J. A., pagrįstai inkriminuota visos grupės pagrobtas turtas (taip pat ir dokumentai), neatsižvelgiant į tai, kaip kad mano apeliantas nuteistasis J. A., kad būtent jis šių dokumentų neėmė.

E. M. ir J. A. skundžiamu nuosprendžiu taip pat yra pripažinti kaltais ir dėl D. Ž. turto vagystės, tyčinio turto sugadinimo, dokumentų vagystės ir dėl D. Ž. ginklų, šaudmenų pagrobimo bei jų laikymo ir gabenimo. Šioje dalyje nuosprendį apeliacine tvarka skundžia abu apeliantai nuteistieji E. M. ir J. A.. E. M. savo kaltės neneigia ir prašo tik sušvelninti jam teismo paskirtas bausmes (dėl šio prašymo bus pasisakyta vėliau, aptariant E. M. ir J. A. paskirtas bausmes). Tuo tarpu J. A. tik iš dalies pripažįsta savo kaltę, prašo jį išteisinti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (D. Ž. dokumentų vagystė), pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas ir gabenimas), pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas), nes, jo įsitikinimu, jis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, nes tyčios pagrobti šių daiktų neturėjo. Kolegija šį nuteistojo J. A. prašymą atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo J. A. argumentus dėl nepagrįsto jam dokumentų, šaunamojo ginklo ir šaudmenų vagystės inkriminavimo atmeta tais pačiai motyvais kaip ir sprendimo dalyse dėl V. G. priklausančio turto vagystės ir tyčinio turto sugadinimo ir kt. Tie motyvai šioje sprendimo dalyje jau išdėstyti ir jų kartoti nėra reikalo. Tik dar kartą kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jeigu nustatoma, kad kaltininko tyčia dėl grobiamo turto atžvilgiu buvo neapibrėžta, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į realiai kilusius padarinius. Šioje byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog visus nuteistuosius tenkino bet kokios jų nusikalstamos veikos pasekmės, t.y. bet koks svetimas turtas, kad visi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl visiems nusikalstamos veikos bendrininkams pagrįstai inkriminuota visos grupės pagrobtas turtas (taip pat ir dokumentai, šaunamasis ginklas, šaudmenys).

Kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas tinkamai taikė ir nusikalstamų veikų padarymų metu galiojusius baudžiamuosius įstatymus. R. S. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas, J. V. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas, V. G. turto vagystė ir tyčinio turto sugadinimas, D. Ž. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas, R. G. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas, T. A. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas, J. Z. turto vagystė ir tyčinis turto sugadinimas teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu nedidelės didelės vertės tyčinis G. V. turto ir K. U. turto sugadinimas vagystės ir tyčinio turto sugadinimo) turto sugadinimas (pagal nusikalstamų veikų galiojusią BK 190 straipsnio 1 dalies redakciją nedidelės vertės turtas – kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos viršijančios 250 MGL dydžio sumą) ir G. V. bei K. U. turto vagystės teisingai kvalifikuoti pagal 178 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį. I. R. ir I. M. turto vagystės teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taip pat teisingai kvalifikuotos dokumentų iš K. U. namo vagystė, D. Ž. dokumentų vagystė, R. G. dokumentų vagystė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, o D. Ž. ginklų ir šaudmenų pagrobimas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, kaip ir D. Ž. ginklų ir šaudmenų laikymas bei gabenimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Tačiau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija. 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., BK 190 straipsnio 1 dalies nuostata buvo pakeista nurodant, kad turtas yra nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojo nuo 2010 m. gruodžio 2 d.) numatė, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Palyginus ankstesnę BK 190 straipsnio 1 dalies redakciją su 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująją nuostatą turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, nelaikytinas nedidelės vertės turtu baudžiamąją teisine prasme, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, numatytų XXVIII skyriuje, dalyko. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dviejų nusikalstamų veikų, padarytų 2012 m. liepos 21 d. ir 2013 m. gegužės 9 d., tyčia sugadinus nedidelės vertės turtą, kurio vertė kiekvienu atveju yra 200 Lt (tyčinis nedidelės vertės G. V. turto sugadinimas ir tyčinis nedidelės vertės K. U. turto sugadinimas), nesiekia 3 MGL dydžio sumos. Taigi pagal šiuo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą, dalies E. M. ir J. A. sugadinto turto vertė (E. M. pripažintas kaltu už tyčinį nedidelės vertės G. V. turto sugadinimą ir už tyčinį nedidelės vertės K. U. turto sugadinimą, o J. A. - už tyčinį nedidelės vertės G. V. turto sugadinimą) jau nebepatenka į BK 187 straipsnio 3 dalies dispoziciją, todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, jų atžvilgiu turėtų būti taikoma palankesnė baudžiamojo įstatymo redakcija pagal kurią, šiuo atveju, E. M. ir J. A. veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje buvo priimtas tinkamai pritaikius sprendimo priėmimo galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų, tačiau dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo jis yra naikintinas, nes šioje dalyje E. M. ir J. A. nepadarė veikos, kuri pagal galiojančią nuo 2015 m. sausio 1 d. BK redakciją būtų laikoma nusikalstama. Nesant E. M. ir J. A. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šioje dalyje nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. E. M. ir J. A. veika gali būti vertinama tik kaip Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50³ straipsnyje numatytas pažeidimas.

E. M. ir J. A. atžvilgiu šioje dalyje priėmus išteisinamąjį nukentėjusiesiems G. V. ir K. U. priteisti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti, ieškiniai gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šioje dalyje dėl šios priežasties yra atitinkamai mažintas nukentėjusiesiems G. V. ir K. U. priteistas turtinės žalos atlyginimas.

Kolegijos nuomone, visuma išnagrinėtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų taip pat neabejotinai patvirtina ir E. M. kaltę dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, šioje dalyje teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Nors šioje baudžiamojoje byloje E. M. kaltės dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis nepripažįsta ir neigia, jog rasti šaudmenys ir šaunamasis ginklas priklauso jam, tačiau, kolegijos nuomone, kad E. M., neturėdamas leidimo, nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – pistoletą SIG SAUER mod. P23, Nr. (duomenys neskelbtini), ir 74 vnt. šaudmenis – pramoninės gamybos 9 mm kalibro Browning trumpieji šoviniai, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Tai liudytojų S. P., S. G., E. Č., D. R. parodymai, kratos protokolas ir jo priedai, specialisto išvada ir kiti nuosprendyje išdėstyti bei įvertinti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs visus byloje užfiksuotus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo kompiuteryje rasti šaudmenys ir šaunamasis ginklas niekam kitam negalėjo priklausyti, tik pačiam nuteistajam E. M. Nepagrįsta laikytina ir pirmosios instancijos teisme išsakyta nuteistojo E. M. versija, kurią jis vėl kelia ir apeliaciniame skunde, kad šaunamasis ginklas ir šoviniai, rasti kompiuteryje, galėjo užsilikti iš senų laikų, t. y. juos galėjo palikti prieš jį šiuo kompiuteriu naudojusieji asmenys. Iš minėtos kratos metu daromo vaizdo įrašo (t. 7, b. l. 37) matyti, kad kratos metu atidarius kompiuterį, nei kompiuterio vidus, nei maišelis, kuriame buvo surastas šaunamasis ginklas ir šaudmenys, buvo neapdulkėję. Kadangi minėtas kompiuteris buvo įsigytas prieš keletą metų, tai paneigia E. M. versiją, kad šaunamasis ginklas ir šaudmenys kompiuteryje galėjo būti palikti dar iki jam įsigyjant minėtą kompiuterį.

Iš paduoto nuteistojo E. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad šioje dalyje nuteistasis E. M. ginčija ne tik šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo padarytas išvadas dėl jo kaltės, bet kartu kelia klausimą ir dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant šią nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas šioje dalyje yra ginčijamas keliais aspektais:

Nusikalstamos veikos, už kurią E. M. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 2 dalį, vertinimo kaip vienos, ar dviejų nusikalstamų veikų aspektu;Nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, dalyko aspektu. Apelianto teigimu, teismas klaidingai įvertino rastų šaudmenų kiekį kaip didelį, ir tai lėmė, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pirmiausia kolegija pasisako dėl nuteistojo E. M. apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių, apelianto nuomone, yra pagrindas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 2 dalies į BK 253 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų ginčijant jo nusikalstamos veikos kvalifikaciją, apelianto argumentai iš esmės yra nukreipti siekiant įrodyti, jog jis neteisėtai disponavo ne dideliu kiekiu šaudmenų, kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas. Jo įsitikinimu, rasti 74 šoviniai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, Nr. 2K-405/2011, Nr. 1A-92/2007, 1A-370/2012) nėra didelis kiekis.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dideliu kiekiu pripažinęs 74 vnt. šaudmenų.

Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Skundžiamame nuosprendyje teismas, atsižvelgęs į E. M. asmenybę (linkęs nusikalsti), į tai, kad šiuo nuosprendžiu konstatuotas jo aktyvus ir sistemingas dalyvavimas nusikalstamų veikų daryme, laikė, kad neteisėtas 74 vnt. šaudmenų laikymas dėl paties nuteistojo ir jo veiklos pavojingumo, taip pat galimo šaudmenų panaudojimo vykdant nusikalstamą veiklą yra itin pavojingas visuomenei ir nurodė, kad dėl to 74 vnt. šovinių laikymas turi būti laikomas dideliu šaudmenų kiekiu. Kolegijos nuomone, tokie E. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai yra pagrįsti, be to, jie atitinka ir galiojančią teisminę praktiką, taip pat ir apelianto nurodytą. Tačiau svarstant klausimą dėl nuteistojo E. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija vadovaujasi ne visomis apelianto paminėtomis kasacinėmis nutartimis, o vėlesne, tai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. spalio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012, nes šioje nutartyje yra apibendrinta teisminė praktika taikant BK 253 straipsnį, ir išdėstytos pagrindinės aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti teismai spręsdami nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimus.

Iš kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-178/2012 labai plačiai ir išsamiai išdėstytų nusikalstamos veikos perkvalifikavimo motyvų matyti, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 arba 2 dalį, būtina atkreipti dėmesį į kai kurias esmines aplinkybes. Pirmiausia, šioje nutartyje išaiškinta, kad teismų praktika, susiformavusi galiojant 1961 m. BK, kurio 234 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog daugiau kaip 50 šaudmenų laikoma dideliu šaudmenų kiekiu, šiuo metu jau negali būti laikoma reikšmingu šaltiniu sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus pagal dabar galiojančio BK 253 straipsnį. Neteisėto disponavimo šaudmenimis atvejais BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nuo veikos, numatytos šio straipsnio 2 dalyje, atribojama remiantis vertinamuoju didelio šaudmenų kiekio požymiu. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 253 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, kad ta veika kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia sunkaus nusikaltimo padarymas. Be to, atsakant į klausimą, ar disponuojama dideliu šaudmenų kiekiu, turi būti vertinamos visos reikšmingos bylos aplinkybės, o ne vien tik nusikaltimo dalyko kiekybinė išraiška.

Būtent į visas šias aplinkybes, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė sprendžiant klausimą dėl nuteistojo E. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Pažymėtina, kad iš nuteistojo E. M. paimtų ,,Browning“ tipo 9 mm kalibro šovinių paskirtis yra kovinė, nes ,,Browning“ tipo 9 mm kalibro šoviniai yra fabrikinės gamybos tinkami šaudyti iš daugelio modelių 9 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų. Taigi, jais gali būti keliama gana didelė grėsmė visuomenės saugumui, taip pat toks kiekis neteisėtai laikomų šaudmenų kelia grėsmę valstybėje nustatytai, disponavimo ribotos civilinės apyvartos daiktais, tvarkai. Be to, kratos metu pas E. M. buvo surasti ne tik minėti šoviniai, bet ir šaunamasis ginklas SIG SAUER P232, kuris yra vienas iš graižtvinių šaunamųjų ginklų, tinkamas šaudyti ,,Browning“ tipo 9 mm kalibro šoviniais. Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad jeigu slapta šaudmenis turi asmuo, turintis priėjimą prie šaunamojo ginklo, nusikaltimo pavojingumas tik didėja, nes greta neteisėtai, slaptai laikomų šovinių yra ginklas, iš kuriuo turimi šaudmenys gali būti iššauti, ir iššauti negeriems tikslams. Juolab, kad nuteistasis E. M. šioje byloje greta neteisėto didelio kiekio šaudmenų laikymo nuteistas dar už visą eilę nusikalstamų veikų, visos jos susijusios su vagystėmis, kurias nuteistasis darė sistemingai. Visa tai rodo E. M. polinkį nusikalsti. Todėl, kolegijos nuomone, negalima atmesti, kad neteisėtai laikomi šaudmenys, laiku jų neaptikus, galėjo būti panaudoti darant kitas nusikalstamas veikas. Todėl, įvertinus skundžiamame nuosprendyje pirmiau aptartas ir šias dabar paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie nuteistojo E. M. neteisėtai laikyti šaudmenys visuomenei akivaizdžiai kėlė didelį pavojų ir pas E. M. kratos metu rastus 74 vnt. šaudmenų pripažino dideliu kiekiu.

Toliau kolegija pasisako dėl nuteistojo E. M. prašymo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 1 dalies ir BK 253 straipsnio 2 dalies į BK 253 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde yra įsitikinęs, kad šioje dalyje jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas vis dėlto jau yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas E. M. padarytą nusikalstamą veiką (neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis) nepagrįstai ją vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 2 dalį ir paskirdamas už kiekvieną iš jų atitinkamo dydžio bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158/2009), jeigu asmens padarytoje veikoje yra pagrindinis ir kvalifikuojantis ar keli tą veiką kvalifikuojantys požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kuri numato patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti visi byloje nustatyti padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai. Padarytos veikos gali būti vertinamos kaip keli nusikaltimai tik tada, kai padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. kai atskiros veikos padaromos skirtingu laiku. Iš bylos medžiagos matyti, kad neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu ir neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu šaudmenų, nors atitiko to paties BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindinę ir 2 dalyje numatytą kvalifikuotą sudėtis, padaryti viena veika, todėl negalėjo būti kvalifikuota kaip nusikaltimų daugetas. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. E. M. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuotina pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paliekant jam skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems E. M. ir J. A. paskirtų bausmių pagrįsta ir teisėta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas E. M. ir J. A. už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, laikėsi bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys), t. y. įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių: jų padarytų nusikalstamų veikų kiekį ir pavojingumą; tai, kad visi nusikaltimai yra tyčiniai, didžioji dalis jų – savanaudiški; kad nusikaltimus jie padarė esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – veikdami bendrininkų grupe; į tai, kad byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių; vertinant nuteistųjų asmenybes – į tai, kad J. A. anksčiau yra teistas daugiausia už analogiškų nusikaltimų padarymą, o E. M. teistumas nors yra išnykęs, anksčiau taip pat buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka.

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino kaltę dėl D. Ž. ir V. G. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų ir nuoširdžiai dėl jų padarymų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. Kaip matyti iš bylos duomenų nuteistasis E. M. prisipažino nepilnoje apimtyje, byloje esančių įrodymų pagrindu, o ne savo iniciatyva. Taigi, nėra pagrindo pripažinti E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde prašant sušvelninti jam teismo skundžiamame nuosprendyje paskirtas bausmes taip pat akcentuojama jo asmenybę charakterizuojantys teigiami bruožai, jog jis yra jauno amžiaus, nusikalto pirmą kartą (teistumas yra išnykęs). Iš tikrųjų BK straipsnio 2 dalyje viena iš pagrindinių nurodytų aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje nekyla abejonių, kad nuteistojo jaunas amžius, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė E. M. per griežtą bausmę ir netinkamai vertino jo asmenybės pavojingumą. Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti bei yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio (šiuo atveju daugiausia yra padarytos turtinės nusikalstamos veikos) spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus. Pažymėtina, kad E. M. nepadarė išvadų dėl savo gyvenimo būdo pakeitimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. M. praeityje buvo ne viena kartą teistas. Nors teistumas išnykęs ir, vadovaujantis BK 97 straipsnio 6 dalies nuostatomis, E. M. laikomas neteistas, tačiau nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja E. M. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nepateisino teismų jam parodyto pasitikėjimo (ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – bausmės vykdymo atidėjimas ir kt.) ir yra linkęs toliau daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo pažadai ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti, laikytini tik deklaratyviais. Kolegijos nuomone, bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima pasiekti tik vienintele – laisvės atėmimo bausme.

Paskyręs E. M. ir J. A. už kiekvieną nusikalstamą veiką bausmes pirmosios instancijos teismas jas bendrino taikydamas pirmiau apėmimą, o po to šias bausmes iš dalies sudėjo taikant BK 63 straipsnio 1, 4 dalies nuostatas. Apeliantai savo apeliaciniuose skundo neginčija pirmosios instancijos eismo parinkto už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bendrinimo būdo, t.y. dalinio bausmių sudėjimo, tik apeliantas nuteistasis J. A. mano, kad jam paskirta subendrinta septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytų bausmių skyrimo pagrindų. Pagrindinis argumentas, kodėl jis daro tokią išvadą, būtų tai, kad nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jis yra nuteistas, kiekis yra žymiai mažesnis negu nuteistojo E. M. Tai, jo įsitikinimu, rodo, kad teismas, bendrindamas bausmes, padarė klaidų. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto nuteistojo J. A. argumentus atmeta kaip nepagrįstus, apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų būtinybę švelninti jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau šiame sprendime išdėstytas J. A. padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą apibūdinančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne tik skirdamas šiems nuteistajam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei parinkdamas paskirtų bausmių bendrinimo būdą, bet ir paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams ir šešiems mėnesiams. Be to, pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenustato, kokia paskirtų švelnesnių bausmių dalis turi būti pridedama prie griežčiausios paskirtos bausmės taikant dalinio sudėjimo būdą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimo, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę bausmę, kaip visuma taikytinos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – bendrieji bausmių skyrimo pagrindai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-686/2006, Nr. 2K-578/2012). Taigi teismas gali pats nuspręsti, kokią dalį nuo kiekvienos švelnesnės bausmės pridėti prie griežčiausios paskirtos bausmės. Svarbu, kad būtų pridėta dalis nuo kiekvienos paskirtos bausmės. Teismas pats vadovaudamasis teisine sąmone ir teisingumo principo suvokimu sprendžia šį klausimą. Kolegija laiko, kad teismas prie griežčiausios J. A. paskirtos bausmės – ketverių metų laisvės atėmimo pridėdamas iš viso trejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo nuo visų kitų už atskiras nusikalstamas veikas (iš viso J. A. yra pripažintas kaltu dėl 19 nusikalstamų veikų padarymo, už kurias yra paskirtos gan griežtos laisvės atėmimo bausmės) paskirtų švelnesnių bausmių, jokių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Vertinti šios pirmosios instancijos teismo J. A. paskirtos bausmės kaip aiškiai per griežtos taip pat nėra pagrindo. Tokio dydžio bausmė yra teisinga, adekvati padarytų nusikaltimų pobūdžiui, padarytų nusikalstamų veiksmų apimčiai, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tinkamai individualizuota atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo jos dar labiau švelninti. Švelninant nuteistajam paskirtą bausmę būtų nepasiekti bausme siekiami tikslai bei neįgyvendintas vienas iš pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų – atsakomybės neišvengiamumo principas. Nors J. A. ir E. M. išteisintini pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (E. M. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį už tyčinį nedidelės vertės G. V. turto sugadinimą ir už tyčinį nedidelės vertės K. U. turto sugadinimą, o J. A. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį - už tyčinį nedidelės vertės G. V. turto sugadinimą), jiems paskirtos laisvės atėmimo dydis nesikeičia, kadangi bausmės nuosprendžiu buvo subendrintos apėmimo būdu, pagal kurį griežtesnė bausmė, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, apėmė švelnesnes bausmes, paskirtą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Perkvalifikavus E. M. nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 1 dalies, BK 253 straipsnio 2 dalies į BK 253 straipsnio 2 dalį, kaltinimo apimtis taip pat nesusiaurėjo, tik pasikeitė nusikalstamos veikos kvalifikacija, todėl tai taip pat nesuteikia teisinio pagrindo švelninti E. M. paskirtos bausmės.

Tačiau dėl šių pakeitimų, yra keičiama nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Pirmiausia, naikintina nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, E. M. (dėl G. V. turto vagystės ir turto sugadinimo; dėl K. U. turto vagystės, turto sugadinimo ir dokumentų vagystės), J. A. (dėl G. V. turto vagystės ir turto sugadinimo) yra paskirtos subendrintos bausmės, E. M. ir J. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl G. V. turto vagystės) paliekant paskirtas skundžiamu nuosprendžiu bausmes, o E. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl K. U. turto ir dokumentų vagysčių) paskirtas bausmes iš naujo subendrinant apėmimo būdu. Šios E. M. ir J. A. paskirtos bausmės subendrintinos su kitomis jiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis ir subendrintomis bausmėmis dalinio bausmių sudėjimo būdu (E. M. ir su šiuo sprendimu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta bausme).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė klaidų spręsdamas klausimą dėl prie bylos esančių daiktų – kompiuterio ,,Clodius“, geltono metalo auskaro ir sagės, padaręs išvadą, kad klausimą dėl šių daiktų likimo turi spręsti prokuratūra. Nuteistojo E. M. gynėjas teisingai nurodo, kad šį klausimą turėjo išspręsti pats pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį. BPK 94 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad priimant nuosprendį yra išsprendžiamas ir klausimas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra sprendžiamas BPK 94 straipsnyje numatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmiau minėti daiktai nėra pripažinti nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ir nusikalstamos veikos rezultatu, atitinkančiu BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, kuris turi būti konfiskuojamas ir daiktais, kurių apyvarta uždrausta ir turi būti perduodama valstybės institucijoms arba sunaikinama (BPK 94 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), jie nėra ir menkaverčiai daiktai, kurie gali būti sunaikinamai, taip pat nėra priskiriami kitų daiktų kategorijai, kurie turi būti grąžinami teisėtam savininkui (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas), šių daiktų savininkai nežinomi, laiko, kad šie daiktai, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turi būti perduoti valstybės nuosavybėn. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, dėl šių daiktų – kompiuterio ,,Clodius“, geltono metalo auskaro ir sagės priklausomybės kilę ginčai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 ir 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti.

E. M. padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę - laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. M. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (K. U. turto sugadinimas), o J. A. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

E. M. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. M. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Palikti E. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

E. M. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (K. U. turto sugadinimas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. M. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (K. U. turto sugadinimas) paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, E. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, E. M. šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę (dėl K. U. turto ir dokumentų vagysčių), paskirtą bausmę pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu (dėl R. S. turto vagystės ir turto sugadinimo; dėl J. V. turto vagystės, turto sugadinimo ir ginklo pagrobimo; dėl V. G. turto vagystės, turto sugadinimo ir dokumentų vagystės; dėl D. Ž. turto vagystės, turto sugadinimo, dokumentų vagystės ir ginklų ir šaudmenų pagrobimo; dėl R. G. turto vagystės, turto sugadinimo ir dokumentų vagystės; dėl T. A. turto vagystės, turto sugadinimo ir dokumentų vagystės) paskirtas subendrintas bausmes ir už I. R., I. M., G. V. turto vagystes paskirtas bausmes, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir E. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

J. A. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. A. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (G. V. turto sugadinimas) paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Palikti J. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, J. A. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu (dėl R. S. turto vagystės ir turto sugadinimo; dėl J. V. turto vagystės, turto sugadinimo ir ginklo pagrobimo; dėl V. G. turto vagystės, turto sugadinimo ir dokumentų vagystės; dėl D. Ž. turto vagystės, turto sugadinimo, dokumentų vagystės ir ginklų ir šaudmenų pagrobimo; dėl J. Z. turto vagystės, turto sugadinimo) paskirtas subendrintas bausmes ir už I. R., I. M., G. V. turto vagystes paskirtas bausmes, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir J. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiųjų G. V. ir K. U. civilinius ieškinius dalyje dėl 200 Lt turtinės žalos priteisimo kiekvienam palikti nenagrinėtus (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Iš nuteistųjų E. M. ir J. A. priteisti solidariai 388,09 Eur (1 340 Lt) nukentėjusiojo G. V. turtinės žalos atlyginimą.

Iš nuteistojo E. M. priteisti 893,48 Eur (3 085 Lt) nukentėjusiojo K. U. turtinės žalos atlyginimą.

Kompiuterį ,,Clodius“, geltono metalo auskarą ir sagę perduoti valstybei.

Šio nuosprendžio nuorašą persiųsti Panevėžio apygardos prokuratūrai sprendimo priėmimui dėl administracinės atsakomybės taikymo E. M. ir J. A.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.