Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-323/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-29
Bylos Nr.: 2A-323/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Atsakovas: akcinei bendrovei „SEB lizingas“

Kategorijos

42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
50.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-323/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10; 50.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios (šiuo metu bankrutavusios) uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ bankroto administratoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1867-431/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veskonas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovo BUAB „Veskonas“ bankroto administratorius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB „SEB lizingas“ 21 995,71 Lt nuostolių, 9,1 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 20 d. sudarytos dvi finansinio lizingo sutartys Nr. 2006-040253 ir Nr. 2006-040254, pagal kurias atsakovas, kaip lizingo davėjas, įsigijo du automobilius ir perdavė juos ieškovui, kaip lizingo gavėjui, valdyti ir naudotis, su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyse numatytą kainą automobiliai pereis ieškovui nuosavybės teise. Iki 2009 m. balandžio 20 d. ieškovas liko nesumokėjęs tik 5 404,29 Lt. Dėl nesumokėtų paskutinių dviejų mėnesių mokėjimų atsakovas 2009 m. gruodžio 12 d. nutraukė lizingo sutartis. 2010 m. sausio 29 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo bankroto administratorius 2010 m. balandžio 2 d. raštu kreipėsi į atsakovą, pareikšdamas, kad pagal ĮBĮ nuostatas tęsia lizingo sutarčių vykdymą, o 2010 m. balandžio 28 d. dar kartą kreipėsi su prašymu leisti toliau vykdyti įsipareigojimus pagal lizingo sutartis. Atsakovas 2010 m. gegužės 5 d. raštu pareiškė, kad nesutinka su ieškovo siūlymu, laikosi reikalavimo grąžinti jam automobilius bei sumokėti paskutines nesumokėtas įmokas. 2010 m. gegužės 12 d. ir 14 d. Turto priėmimo–perdavimo aktais ieškovas grąžino atsakovui automobilius pagal lizingo sutartis Nr. 2006-040253 ir Nr. 2006-040254. Prieš grąžindamas automobilius atsakovui ieškovas kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus, kurie nustatė, jog grąžinamų automobilių rinkos kaina yra 27 400 Lt. Nesumokėta įmokų suma buvo tik 5 404,29 Lt, todėl atsakovas, susigrąžinęs žymiai didesnės vertės nei likusi nesumokėta įmokų suma automobilius, ieškovo sąskaita nepagrįstai praturtėjo 21 995,71 Lt suma, o ieškovas tai pačiai sumai patyrė nuostolių.

Atsakovas AB „SEB lizingas“ ieškinio nepripažino.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo BUAB „Veskonas“ ieškinį atmetė. Sprendime įrašyta, kad ieškovo nurodoma 5 404,29 Lt skolos suma - tai neapmokėti turto vertės dengimai be priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, o pagal į bylą pateiktus įrodymus, detalizuojančius palūkanų ir delspinigių paskaičiavimą, teismas nusprendė, jog tikroji UAB „Veskonas“ skola atsakovui sudaro 7 966,52 Lt. Lizingo sutarčių 18.6.3. punktas numatė, jog nuo sutarties nutraukimo dienos klientas privalo sumokėti UAB SEB VB lizingui (dabar – AB „SEB lizingas“) visus sutarties nutraukimo dieną kliento turėtus sumokėti mokėjimus. Atsakovui nutraukus finansinio lizingo sutartis, pagal sutarčių 18.6.3 ir 19.1 punktus bei CK 6.574 straipsnį ieškovui atsirado pareiga ne tik sumokėti visus mokėjimus, bet ir grąžinti automobilius. Automobilių perdavimo atsakovui dieną automobilių vidutinė rinkos kaina sudarė 27 400 Lt. Perėmęs lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą – automobilius, atsakovas juos realizavo už 27 338,01 Lt sumą (be PVM). Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, jog nuostoliai turi būti nustatyti sutarčių nutraukimo ar turto grąžinimo momentu. Šiuo atveju turto vidutinė rinkos vertė turto grąžinimo momentu sutapo su jo realizacine verte, todėl nuspręsta, kad ginčo išsprendimui ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, todėl teismas jos daugiau neanalizavo. Teismas nurodė, kad nėra teisės akto ar sutarties sąlygos, nustatančios šalių veiksmus tuo atveju, kai lizingo davėjas atsiima didesnės vertės turtą, nei yra likusi neišmokėta suma už tą turtą, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti privalo būti nustatytos visos būtinos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Teismo įsitikinimu, kreditoriaus veiksmai buvo teisėti. Ieškovas turtą valdė nuomos sutarties pagrindu, t.y. nei nuosavybės teisių į turtą, nei turtinių teisių į sumokėtas įmokas jis neturėjo įgijęs. Tačiau dėl to, jog, ieškovo nuomone, atsakovo nepagrįstai gauta suma neišsireikalautina kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais, nėra galimas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas, nes kitos būtinos nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos – kad kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo veiksmais ir rizika – nėra. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovas, atsiimdamas automobilius, kurių vertė automobilių grąžinimo atsakovui dieną buvo didesnė, nei reikėjo tam, jog grąžinti atsakovą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, esą veikė išimtinai savo veiksmais ir rizika, t.y. reikalaudamas grąžinti turtą, atsakovas turėjo įvertinti riziką, jog atsiimdamas turtą, kurio vertė kelis kartus viršija likusią nesumokėtą dalį, jis gali nepagrįstai praturtėti. Teismas nesutiko su teiginiais, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovas, sudarydamas finansinio lizingo sutartis, neprisiima rizikos. Ieškovo rizika pasireiškė tuo, kad pasinaudodamas lizingo davėjo finansavimu, lizingo gavėjas įsipareigojo tinkamai tas sąlygas vykdyti. Atsakovo veiksmai susigrąžinant automobilius yra teisėti, atitinka tiek įstatymo, tiek sutarties sąlygas. Atsakovas, susigrąžindamas automobilius, papildomos rizikos neprisiėmė, nes lizingo davėjui tik po sutarties nutraukimo atsiranda sutartyje numatytos teisės reikalauti lizingo gavėjui perduoto pagal sutartis turto grąžinimo, o tai reiškia, kad dėl lizingo gavėjo kaltų veiksmų ir prisiimtos rizikos, pasekmės (sutarties nutraukimas) jau yra kilusios. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Ieškovas prisiimtų prievolių tinkamai nevykdė, nesugebėjo savo teisių įgyvendinti taip, kad nuostolių būtų išvengta, todėl ieškovo reikalavimas atsakovui dėl nuostolių priteisimo CK 6.242 straipsnio pagrindu atmestas kaip neteisėtas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Ieškovo BUAB „Veskonas“ bankroto administratoriaus atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai manė, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad atsakovo nuostoliai turi būti nustatinėjami automobilių susigrąžinimo dieną. Pagal CK 6.571 straipsnio aiškinimą nuo daikto grąžinimo atgal lizingo davėjui grįžta ir visa daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Atsakovo nuostoliai dėl atsiimto daikto nuvertėjimo negali būti jo nuostoliai CK 6.249 straipsnio prasme, o tik jo ekonominiai nuostoliai, kurie tenka jam pačiam. CK 6.574 straipsnis numatė lizingo davėjui pasirinkimo teisę reikalauti lizingo dalyko. Pasinaudodamas teise reikalauti lizingo dalyko, lizingo davėjas turi įvertinti bei prisiimti visą su tuo susijusią riziką bei pasekmes. Nuostolių atsiradimo momento priklausymas išimtinai tik nuo lizingo davėjo, kuris gali bet kada parduoti turtą savo nuožiūra už bet kokią vienašališkai pasirinktą kainą, pažeidžia lygiateisiškumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismo nurodyta teismų praktikoje susiformavusi taisyklė, jog patirta žala apskaičiuojama pagal turto vertę, buvusią jo pardavimo momentu, šiuo atveju netaikytina. Ieškovas neginčija kainos, už kurią atsakovas pardavė turtą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika apie nuostolių dydį turto realizavimo dieną, o ne apie nuostolių atsiradimo momentą ir tuo momentu atsiradusių nuostolių dydį. Teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovo nuostoliai dėl lizingo sutarčių nutraukimo turi būti apskaičiuojami ne lizingo sutarčių nutraukimo ir turto atsiėmimo dieną, bet pagal faktinę atsiimtų automobilių realizavimo dieną.Teismas, nustatęs, jog atsakovas praturtėjo 21 995,71 Lt suma, nesigilino į šią aplinkybę ir aiškinosi tik ar tokiame praturtėjime yra nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Teismas neįvertino, kad atsakovo nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti užtenka tik visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo. Atvejai, kai lizingo davėjas gauna daugiau, nei turėjo gauti tam, kad sugrįžti į tokią padėtį, lyg sutartys būtų įvykdytos tinkamai, savaime laikomi jo nepagrįstu praturtėjimu. Aiškintis nepagrįsto praturtėjimo sąlygų apskritai nėra būtina, kadangi tą preziumuoja visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimas. Nepaisant to, byloje egzistavo visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, kurių teismas nenustatė. Teismas neteisingai aiškino turto sąvoką nepagrįsto praturtėjimo prievolėje (CK 6.242 str. 1 d.). Ieškovas reikalauja atlyginimo nuostolių, patirtų atsakovui atsiėmus automobilius, kurių vertė penkis kartus viršijo likusią nesumokėtą sumą. Šioje byloje turtas dėl nepagrįsto praturtėjimo yra ta suma, kurią atsakovas sutaupė, gaudamas daugiau, nei turėjo gauti. Atsakovas nepagrįstai gavo (sutaupė) 21 995,71 Lt, kurie ir yra turtas nepagristo praturtėjimo prievolėje, o ne automobiliai. Įstatymas ir/ar sutartis nenumato, kad atsakovas gali gauti daugiau, nei patyrė nuostolių. Tokio turto gavimas prieštaravo tiek CK 6.574 straipsnio, tiek CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiško nuostolių atlyginimo principui, pagal kurį bet koks sumos gavimas, viršijantis patirtų nuostolių sumą, yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismas nepagrįstai sutapatino turtą nepagrįsto praturtėjimo prievolėje su automobiliais, kuriuos atsiėmė atsakovas. Ieškovas neginčijo atsakovo teisės sutarties nutraukimo atveju pagal sutartį ir CK 6.574 straipsnį atsiimti lizingo dalyką. Atsakovas, susigrąžinęs lizingo sutarties dalyku buvusį automobilį, gavo daugiau nei jam reikėjo grįžti į tą padėtį, lyg sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo buvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas. Teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ir jo veiksmų teisėtumą. Tam, kad konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą, nereikia aiškintis atliktų veiksmų teisėtumo/neteisėtumo. Kadangi teismas neteisingai aiškino turto sąvoką ir nepagrįstai sureikšmino automobilių atsiėmimo aplinkybę, jis neteisingai nustatė vieną iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, kuri nurodo, jog skolininkas turtą turi gauti ne pagal įstatymą ir sutartį. Nėra nuostatos, kuri nurodo, jog atsakovas gali gauti daugiau, nei patyrė nuostolių, ir taip pažeisti visiško nuostolių atlyginimo principą. Nors atsakovas automobilius gavo pagal lizingo sutartis ir CK, jo sutaupymas 21 995,71 Lt sumos yra be teisinio pagrindo.Nepagrįsti teismo motyvai, kad ne atsakovas veikia savo rizika susigrąžindamas automobilius, o ieškovas, nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų. Tai, kad atsakovas turėjo teisę atsiimti automobilius, nereiškia, jog jis neveikė savo rizika, kadangi atsakovas teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą turėjo įgyvendinti pagal jos paskirtį ir ja nepiktnaudžiauti. Atsakovas neturėjo teisės gauti 21 995,71 Lt daugiau, pažeisti visiško nuostolių atlyginimo principą bei nepagrįstai praturtėti. Atsakovas, būdamas stipresnioji šalis lizingo santykiuose, turėjo ir galėjo numatyti, kad atsiimdamas automobilius jis gali nepagrįstai praturtėti, o to nepadaręs jis elgėsi neatsargiai, t. y. veikė ir savo rizika.Ieškovas prisiėmė riziką, jog jam neįvykdžius lizingo sutarties, iš jo atsakovas reikalaus arba sumokėti visas likusias įmokas, arba grąžinti automobilius, o jis praras sumokėtas įmokas bei turės atlyginti lizingo davėjo nuostolius. Atsakovas prisiėmė riziką dėl ieškovo galimo sutarties neįvykdymo. Teismas nepagrįstai lizingo sutarčių neįvykdymo riziką perkėlė ieškovui. Ieškovas prisiėmė tik sutarties neįvykdymo riziką, tačiau ne riziką, jog atsakovui bus suteikta teisė nepagrįstai praturtėti jo sąskaita. CK 6.574 straipsnis nustato ir atsakovo riziką, numatydamas, jog jis turi teisę reikalauti tik tokio dydžio nuostolių, kad būtų grąžintas į padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo sutartys būtų įvykdytos tinkamai. Jeigu atsakovas atsiėmė automobilius, nors galėjo to nedaryti, jis prisiėmė ir riziką, jog tai padaręs gali nepagrįstai praturtėti, kadangi bus grąžintas į geresnę padėtį, nei kad lizingo sutartys būtų įvykdytos tinkamai. Kadangi teismas neteisingai nustatė, jog atsakovas neprisiima rizikos dėl nepagrįsto praturtėjimo atsiimdamas automobilius, jis neteisingai nustatė ir vieną iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų - kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo veiksmais ir rizika. Atsakovas prisiėmė nepagrįsto praturtėjimo riziką, nes nuo jo priklausė tai, ar jis nepagrįstai praturtės ar ne, nes atsakovas galėjo grąžinti ieškovui sumą, kurią jis gavo daugiau, nei jam priklausė. Byloje nėra reikšmingas lizingo sutarčių pažeidimo faktas. Nuo ieškovo valios nepriklausė, ar atsakovas, atsiimdamas automobilius, nepagrįstai praturtės ar ne. Lizingo sutarčių pažeidimas nesudaro pagrindo atsakovui atsiimant automobilius gauti daugiau nei jam priklauso, ir taip pažeisti visiško nuostolių atlyginimo principą. Sutarčių pažeidimas nesuteikė teisės atsakovui pažeisti visiško nuostolių atlyginimo principo, todėl ieškovas lizingo sutarčių pažeidimu neprisiėmė atsakovo galimo visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo atsiimant automobilius rizikos.CK 6.242 straipsnio 3 dalis šiuo atveju yra netaikytina, kadangi atsakovas nepagrįstai praturtėjo ne dėl ieškovo veiksmų, o dėl savo veiksmų - automobilio susigrąžinimo ir 21 995,71 Lt gautos sumos negrąžinimo ieškovui. Atsakovo nepagrįsto praturtėjimo tiesioginė priežastis yra ne ieškovo netinkamas teisių įgyvendinimas, o atsakovo teisės pasirinkti savo teisių gynybos būdą įgyvendinimas, pažeidžiant ieškovo teises. Atsakovas praturtėjo ne dėl sutarties pažeidimo, o dėl savo paties veiksmų, kuriuos atliko išimtinai savo rizika, todėl CK 6.242 straipsnio 3 dalies ieškovui netaikytina.

Atsiliepimas

Atsakovo AB “SEB lizingas” atstovas atsiliepime prašo palikti nepakeistą teismo sprendimą, o ieškovo BUAB „Veskonas“ apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai ir tinkamai aiškino tiek lizingo, tiek nepagristo praturtėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apelianto siūlomas lizingo sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas yra neteisingas, prieštarauja CK 6.574 straipsnyje įtvirtintam kompensaciniam civilinės atsakomybės tikslui. Neteisingi teiginiai, kad nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti užtenka vien tik visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo. Ieškovas aiškiai neidentifikavo, kas konkrečiai sudaro iš atsakovo prašomus priteisti 21 995,71 Lt.AB „SEB lizingas“ nutraukus sutartis, pasibaigė ieškovo teisė įgyti nuosavybę į lizinguotas transporto priemones, todėl atsakovas įgijo teisę laisvai šį turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, o BUAB „Veskonas” nebeteko teisės reikšti su šiuo turtu susijusių reikalavimų. Finansinio lizingo sutartys 2009 m. gruodžio 4 d. AB „SEB lizingas“ pranešimu buvo nutrauktos dėl BUAB „Veskonas” kaltės, t. y. dėl to, kad ji laiku ir tinkamai nevykdė finansinio lizingo sutartimis Nr. 2006-040253 ir Nr. 2006-040254 prisiimtų įsipareigojimų. Sudarydamas finansinio lizingo sutartis ieškovas veikė kaip pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, todėl įvertino lizingo sutarčių sudarymo riziką ir sutiko su tokių sutarčių sudarymu. CK 6.242 straipsnio 3 dalis aiškiai numato, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jei jis atsirado dėl tokio prievolės vykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Ieškovas tinkamai nevykdė prisiimtų prievolių, nesugebėjo savo teisių įgyvendinti taip, kad nuostolių būtų išvengta ir yra kaltas dėl to, jog AB “SEB lizingas” teko atsiimti bei parduoti lizinguotą turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo BUAB „Veskonas“ bankroto administratoriaus ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo, yra pagrįstas ir teisėtas. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai.

CK 6.567 straipsnyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo davėjas savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį dažniausiai iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, ir perduoda jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Lizingo gavėjas už perduotą daiktą įsipareigoja mokėti lizingo davėjui tam tikrą sutartyje nustatytą užmokestį, ir dažniausiai (jeigu šalys nesusitaria kitaip), sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, įgyja į daiktą nuosavybės teisę, t. y. iki visiško lizingo sutartyje nustatytos sumos sumokėjimo jis neturi nuosavybės teisės į daiktą.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-372/2011).

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Veskonas“ (klientas) ir UAB SEB VB lizingas (dabartinis pavadinimas AB „SEB lizingas“) 2006 m. balandžio 20 d. sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-040254 (8-15 b. l.) bei Finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-040253 (16-23 b. l.). Pagal sudarytas sutartis UAB „Veskonas“ įsipareigojo laiku mokėti visus sutartyje bei jos pakeitimuose ir papildymuose numatytus mokėjimus, o taip pat tinkamai vykdyti kitas sutarčių sąlygas (8.1.3 p.); nuo turto nuosavybės teisės perėjimo UAB SEB VB lizingui remiantis Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis momento visą lizingavimo laikotarpį ir jam pasibaigus iki Turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo momento Turtas nuosavybės teise priklauso UAB SEB VB lizingui (12.1 p.). Nuosavybės teisę į turtą klientas įgyja visiškai sumokėjęs Mokėjimų grafike-sąskaitoje nurodytus mokėjimus (arba visiškai įvykdęs sutarties 15.1, 15.2, 15.3 bei 15.4 punktuose nurodytas sąlygas) bei įvykdęs kitas sutartyje numatytas sąlygas (16.1 punktas). UAB SEB VB lizingas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, jeigu klientas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo remiantis sutartimi nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas) (18.1.3 p.); klientas tampa nemokus, priimamas sprendimas likviduoti klientą arba kliento atžvilgiu inicijuojama bankroto procedūra. Tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu. UAB SEB VB lizingui nutraukus Sutartį 18.1.3-18.1.2 punktuose numatytais pagrindais visi iki sutarties nutraukimo vykdant šią sutartį kliento UAB SEB VB lizingui sumokėti mokėjimai klientui nėra grąžinami (18.6.2 p.); per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos klientas privalo sumokėti UAB SEB VB lizingui visus sutarties nutraukimo dienai kliento turėtus sumokėti mokėjimus (18.6.3 p.); klientas privalo laikantis sutarties 19 skirsnyje nustatytos tvarkos grąžinti turtą UAB SEB VB lizingui ir atlyginti UAB SEB VB lizingui nuostolius, kurie UAB SEB VB lizingą atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartį būtų tinkamai įvykdęs (18.6.4 p.). UAB „SEB lizingas“ 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 02-6517 nurodė, kad nepadengus 133 850,28 Lt pradelsto įsiskolinimo pagal išrašytas sąskaitas-faktūras bei 24 265,94 Lt delspinigių iki 2009 m. gruodžio 11 d., UAB „SEB lizingas“ nuo 2009 m. gruodžio 12 d. nutraukia visas šiame rašte nurodytas Lizingo sutartis. Iš šio rašto matyti, kad UAB „Veskonas“ buvo skolinga ir pagal šioje byloje aptariamas sutartis Nr. 2006-040253 bei Nr. 2006-040254 (24-27 b. l.). Lizingo sutartys Nr. 2006-040253-01 bei Nr. 2006-040254-01 buvo nutrauktos (29-31, 33 b. l.), o pagal jas lizingo objektas – automobiliai grąžinti AB „SEB lizingas“ (34-35 b. l.). Šie AB „SEB lizingas“ susigrąžinti automobiliai buvo parduoti atitinkamai už 13 000 Lt bei 20 078,99 Lt (150-158 b. l.). Ieškovas taip pat teikė duomenis apie šių transporto priemonių vertę jų perdavimo lizingo davėjui momentu (36-59 b. l.). AB „SEB lizingas“ į bylą pateikė įrodymus, kad 2010 m. vasario 8 d. UAB „Veskonas“ įsiskolinimas viso sudarė 7 966,52 Lt (pagal sutartį Nr. 2006-040253-01 neapmokėti vertės dengimai – 2 191,13 Lt, neapmokėtos palūkanos – 4,25 Lt, delspinigiai – 1 109,91 Lt; pagal sutartį Nr. 2006-040254-01 neapmokėti vertės dengimai – 3 187,79 Lt, neapmokėtos palūkanos – 15,12 Lt, delspinigiai – 1 452,32 Lt) (75 b. l.), o ne ieškovo nurodyta 5 404,29 Lt suma.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą ir apelianto skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai bei teisingai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus bei priėmė teisingą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog savo prigimtimi lizingo sutartis yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo davėjas suteikia lizingo gavėjui daiktą (lizingo dalyką) valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis teisingai nustatyta, kad aptariamos lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl to, jog ieškovas iš esmės pažeidė sutartis -nesumokėdamas pagal grafiką mokėtinų įmokų ir kitų sumų. Nutraukęs lizingo sutartis lizingo davėjas turėjo teisę reikalauti grąžinti automobilius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje ieškovas neįrodė visų teisės normose bei teismų praktikoje nustatytų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą bei ieškovo nurodytu pagrindu tenkinti pareikštą ieškinį.

Nagrinėjamu atveju atsakovas visą su ieškovu sudarytų aptariamų lizingo sutarčių galiojimo laikotarpį buvo teisėtas minėtų ginčo automobilių savininkas, t. y. turėjo jų nuosavybės teisę (lizingo sutarčių 16.1 punktas), ir, atsakovui nutraukus lizingo sutartis dėl esminio ieškovo sutarties pažeidimo laiku nemokant įmokų, jos neprarado. Vėliau atsakovas jam nuosavybės teise priklausančius automobilius perleido pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atlikti veiksmai ir dėl jų gauta turtinė nauda neatitinka nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtinų sąlygų (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-397/2011). Pats ieškovas apeliaciniu skundu neginčija atsakovo teisės lizingo sutarties nutraukimo atveju pagal lizingo sutartis ir CK 6.574 straipsnį atsiimti lizingo dalyką - susigrąžinti automobilius. Konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius aukščiau paminėtų sąlygų visumą, gi nagrinėjamu atveju tokios išvados daryti negalima. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ir jo veiksmų teisėtumą, nes tam, jog konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą net nereikia aiškintis atliktų veiksmų teisėtumo/neteisėtumo. Kaip jau minėta aukščiau, viena iš sąlygų įrodyti nepagrįsto praturtėjimo institutą yra ta, jog nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, o tokia sąlyga ir yra siejama su veiksmų (ne)teisėtumu. Šiai sąlygai teismas pagrįstai skyrė dėmesį sprendime bei ją išaiškino teisingai. Dar kartą pažymėtina, kad jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.

Nagrinėju atveju visi lizingo davėjo (atsakovo) atlikti veiksmai atitiko sudarytų lizingo sutarčių sąlygas bei teisės normas, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto svarstymais, kad šiuo atveju byloje nėra reikšmingas lizingo sutarčių pažeidimo faktas. Lizingo sutarčių pažeidimo faktas atitinkamai ir lėmė vėlesnį atsakovo elgesį pagal lizingo sutartis. Pagal lizingo sutarčių sąlygas nutraukus lizingo sutartis, visi iki sutarties nutraukimo vykdant šią sutartį kliento lizingo davėjui sumokėti mokėjimai klientui nėra grąžinami (18.6.2 p.), o lizingo sutarčių dalyko – automobilių nuosavybės teisė liko atsakovui (16.1 punktas), nes ieškovas tinkamai neįvykdė lizingo sutarčių sąlygų. Todėl atsakovui nekilo ir nekyla jokia prievolė grąžinti ieškovui jo nurodytą 21 995,71 Lt sumą. Nagrinėjamu atveju apeliantas neteisingai aiškina visišką nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis), kuris yra civilinės atsakomybės esminis bruožas (požymis). Be to, pažymėtina, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiais, kad CK 6.242 straipsnio 3 dalis šiuo atveju yra netaikytina. Šioje situacijoje esminę reikšmę turi tai, kad pats ieškovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Bylos medžiagos pagrindu darytina išvada, kad aptariamus lizingo sandorius UAB „Veskonas“, būdamas pelno siekiantis juridinis asmuo, sudarė savo iniciatyva ir savo interesais, kartu prisiimdamas riziką dėl jų neįvykdymo padarinių. Nustatytos bylos aplinkybės pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį šalina pagrindą teigti apie nepagrįstą atsakovo praturtėjimą.

Ypatingą dėmesį apeliantas skiria sąlygos, jog kreditorius (atsakovas – lizingo davėjas) atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika analizei. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje aptariamas lizingo sutartis tiek ieškovas, tiek atsakovas prisiėmė tam tikrą riziką. Atsakovo veiksmai susigrąžinant lizingo objektą – automobilius yra teisėti, jie atitiko tiek teisinio reguliavimo, tiek lizingo sutarčių sąlygas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad lizingo davėjas (atsakovas), susigrąžindamas automobilius pagal lizingo sutartis, neprisiėmė jokios papildomos rizikos. Šiuo atveju atsakovas turėjo sutartinę teisę nutraukti lizingo sutartis, o vėliau tinkamai įgyvendino savo teises atsiimti jam nuosavybės teise priklausančius automobilius, nors jų vertė ir buvo didesnė už ieškovo neįvykdytų įsipareigojimų dydį. CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lizingo sutarčių neįvykdymo riziką perkėlė ieškovui, yra neteisingi. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2A-524/2009, pažymėta, jog <...> lizingo sutartis savo prigimtimi yra nuomos sutartis <...>. <...> ir pagal nuomos instituto esmę, ir pagal aptariamos lizingo sutarties sąlygas atsakovas privalo sumokėti lizingo davėjui už lizingo dalyko naudojimą, nes būtent visų įmokų sumokėjimas grąžina lizingo davėją į tokią padėtį, kurioje šis būtų, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį, t. y. tinkamai mokėjęs visas įmokas. Sąlyga, jog sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), yra papildoma nuomos sutarties sąlyga, skirianti finansinę nuomą nuo kitų nuomos rūšių. Tiek pagal įstatymo nuostatas (CK 6.574 straipsnis), tiek ir pagal aptariamos lizingo sutarties sąlygas, lizingo gavėjui nemokant sulygtų įmokų, sutartis nutraukiama, o lizingo dalykas grąžinamas lizingo davėjui. Atlyginus lizingo davėjo nuostolius – sumokėjus visas įmokas daikto grąžinimo dienai – sutarties teisinė įtaka jos šalims baigiasi, o atgavęs lizingo sutarties dalyką lizingo gavėjas įgyja teisę disponuoti juo savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju atsakovo atlikti veiksmai atitiko minėtus aiškinimus, o teigti apie jo nepagrįstą praturtėjimą nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas neteisingai aiškina lizingo teisinių santykių esmę, tuo atveju kai lizingo gavėjas iki galo tinkamai neįvykdo lizingo sutarčių bei jam neatsiranda nuosavybės teisė į lizingo objektą. Aiškinimas, jog nagrinėjamoje situacijoje atsakovas, atsiimdamas automobilius, prisiėmė ir visą riziką, jog tai padaręs gali nepagrįstai praturtėti, yra neteisingas, o CK 6.242 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų vertinimas neleidžia pritarti teiginiams, jog pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai nusprendė dėl vienos iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų - kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo veiksmais ir rizika. Nagrinėjamu atveju lizingo davėjo veiksmai atitiko teisės normas bei lizingo sutarčių sąlygas bei neleidžia teigti, kad lizingo davėjas piktnaudžiavo savo teisėmis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo remtis apelianto minimais teiginiais pagal Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2A-879/2009 pateiktus išaiškinimus, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis dėmesys skirtas netesybų institutui bei pažymėta, kad netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino turto sąvoką nepagrįsto praturtėjimo prievolėje, kad atsakovo nuostoliai turi būti nustatinėjami automobilių susigrąžinimo dieną, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju turto vidutinė rinkos vertė turto grąžinimo momentu sutapo su jo realizacine verte, todėl tinkamam ginčo išsprendimui ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės.

Pagal aukščiau išdėstytus argumentus ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jo motyvai nesudaro objektyvaus pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnio nuostatos).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis