Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1178-777/2014

2014 m. liepos 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys AB DnB bankas, I. B., antstolė I. B., AB LESTO, AB SEB bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV), SĮ „Susisiekimo paslaugos“, antstolė V. V., Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau –VMI), antstolė D. M., antstolis D. B., antstolis D. Š., Danske Bank A/S Lietuvos filialas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, nes apeliantas pateikė atskirąjį skundą praleidęs įstatyme nustatytą terminą, prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pratęsti terminą atskirajam skundui paduoti bei jį priimti, o jį priėmęs padarė proceso pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais suinteresuoto asmens argumentais neturi pagrindo sutikti. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, 2014-05-09 gavęs pareiškėjo prašymą dėl termino skundui pateikti pratęsimo, rezoliucija pratęsė pareiškėjui terminą atskirajam skundui dėl teismo 2014-04-30 nutarties paduoti iki 2014-05-13 (CPK 77 str.), apeliantas atskirąjį skundą pateikė 2014-05-13, t. y. nepraleidęs teismo nustatyto termino. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad teismas pratęsdamas terminą atskirajam skundui paduoti ir jį priimdamas proceso teisės normų nepažeidė, todėl pagrindo nutraukti apeliacinį procesą (CPK 315 str. 2 d. 1 p.) nėra.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nutarties, kuria teismas atsisakė pareiškėjui R. B. iškelti bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškelti apeliantui bankroto bylą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą.

Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktais atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti fizinio asmens nemokumo faktą ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA (FABĮ 2 str. 2 d.).

FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kokie turi būti pateikti teismui dokumentai prie pareiškimo iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, jog teismas bankroto bylose turi būti aktyvus. FABĮ 3 d. 1 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, patvirtinančius sąlygų, numatytų FABĮ 5 str. 8 dalyje, nebuvimą arba buvimą, daugiau jokių papildomų įrodymų teismas iš pareiškėjo nereikalavimo ir jų pateikimo nepripažino būtinu sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi teismui nenurodžius papildomų pareiškimui spręsti būtinų duomenų pateikimo, šių duomenų nepateikimas negalėjo būti pagrindu teismui atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Be to, pažymėtina, kad teismui suteikta teisė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, jei būtina nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba išreikalauti bei ištirti naujus įrodymus (CPK 256 str.). Taigi teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės ir nustatęs, kad būtina pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjas teismui nebuvo pateikęs, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės bei įpareigoti pareiškėją juos pateikti, o ne atmesti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo turinį ir prie jo pareiškėjo pateiktus įrodymus konstatuoja, kad pareiškėjo teismui pateiktas pareiškimas atitiko FABĮ 4 str. reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie šiuo metu esančią tikslią turimo nekilnojamojo turto vertę, realiai gaunamas pajamas bei mėnesinių išlaidų dydį, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo pagal FABĮ 2 str. 2 d. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada neturi pagrindo sutikti, nes ji neatitinka faktinių bylos duomenų. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjas dirba UAB „Milesmed“ vadovu, jo gaunamos pajamos sudaro 1 000 Lt (neatskaičius mokesčių). Nors pareiškėjas turi individualią įmonę, tačiau įmonė likviduojama, veiklos nevykdo, taigi jokių papildomų pajamų pareiškėjas negauna. Šiuo metu pareiškėjo turimų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, dydis – 790 676 Lt. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kuris buvo įgytas už kreditą ir įkeistas kreditoriui bei šiuo metu pardavinėjamas iš varžytynių. Pareiškėjas nurodė, kad nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė – 242 156 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodyta vertė apskaičiuota 2007-09-25, nusprendė, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus apie realią nekilnojamojo turto rinkos vertę šiuo metu, o jų nepateikus nėra galimybės spręsti klausimą dėl pareiškėjo galėjimo vykdyti skolinius įsipareigojimus. Su tokiais teismo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pagal FABĮ 4 str. 4 d. 3 p. pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti nurodyta informacija apie fizinio asmens turimo viso turto sąrašą ir fizinio asmens nurodomą jo vertę. Iš pareiškėjo pateikto pareiškimo turinio bei prie jo pridėtų įrodymų matyti, kad pareiškėjas nurodė, kokia jo nuomojamo šiuo metu nekilnojamojo turto vertė, bei pateikė turto sąrašą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti pareiškėjo turimo turto vertę, todėl teismas privalėjo spręsti bylą pagal pareiškėjo nurodytą turto įvertinimą bei byloje esančius duomenis (t. 1, b. l. 67–73). Be to, pareiškėjo pateikti įrodymai kartu su atskiruoju skundu patvirtina, kad antstolis pareiškėjui priklausantį turtą pardavinėja iš varžytynių už 353 600 Lt, tačiau norinčių įsigyti turtą už tokią kainą neatsirado (t. 1, b. l. 176–181). Įvertinus šiuos duomenis, akivaizdu, kad turto vertė, kurią nurodė pareiškėjas, yra reali ir atitinka nekilnojamojo turto vertę nekilnojamojo turto rinkoje. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismui buvo pateikti duomenys ir jų pakako nustatyti, kokia pareiškėjui priklausančio turto vertė, kokio dydžio būtų pareiškėjo įsiskolinimas atskaičius turimo nekilnojamojo turto vertę ir kokia jo galimybė vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Be to, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais mokumui atkurti, teismo turi būti vertinamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o plano sudarymo ir tvirtinimo stadijoje (FABĮ 7, 8 str.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad šiuo metu pareiškėjo gaunamos pajamos nėra pakankamos grąžinti skolas, o turimo likvidaus turto vertė yra mažesnė už pareiškėjo skolas kreditoriams ir jo nepakaktų padengti turimiems įsipareigojimams, kurių suma didesnė nei 25 000 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatytu pagrindu, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pažymėtina, kad civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją (CK 1.5 str.). Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo 2010-06-19 sudaryta vartojimo kredito sutartis su AB SEB banku, pagal kurią pareiškėjui buvo suteiktas 8 435,54 Lt vartojimo kreditas (t. 1, b. l. 37-38) ir 2010-04-14 sudaryta vartojimo kredito sutartis su AB DnB Nord banku, pagal kurią kredito gavėjui suteiktas 34 000 Lt vartojimo kreditas (t. 1, b. l. 39–40) nebuvo būtini, jų sudarymo metu pareiškėjas turėjo suvokti, kad jų vykdyti negalės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Pareiškėjo sudaryti sandoriai, kurių pagrindu jis gavo vartojimo kreditus, iš esmės nepakeitė pareiškėjo finansinės padėties ir jų sudarymas nesukėlė pareiškėjo nemokumo. Be to, pažymėtina, kad finansų įstaigos, prieš priimdamos sprendimą skolinti pinigus savo klientui, šiuo atveju – pareiškėjui, įsitikino, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas sandorių sudarymo metu suvokė, jog jų negalės vykdyti, ir tokius jo veiksmus pripažino nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas aplaidžiai žiūri į darbą, nesiekia susirasti geriau mokamo darbo bei atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškėjo pateikto pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas nurodė, kad jis aktyviai ieško papildomo bei geriau apmokamo darbo, imasi veiksmų parduoti jam priklausantį turtą kuo didesne kaina. Pareiškėjo pateikti įrodymai prie atskirojo skundo patvirtina šias aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas dirba įmonėje vadovu bei gaunama minimalų darbų užmokestį, nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai. Visuma išdėstytų aplinkybių suponuoja išvadą, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti pareiškėjo sąžiningumu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaudamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, netinkamai aiškino ir taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino bylai išspręsti pateiktus pareiškėjo duomenis, neištyrė visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir tai sudaro teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.