Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-515-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-11
Bylos Nr.: e2A-515-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00988-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė, Dalia Kačinskienė
Atsakovas: K. K.
Ieškovas: A. M.

Kategorijos

2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.2.4.2Įrodymų sąsajumas
3.2.4.9.2Liudytojų apklausa ir liudytojų parodymai
3.2.4.9.3.3Rašytinių įrodymų tyrimas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-515-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00988-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 3.2.4.2; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei K. K. dėl investuotų lėšų kompensavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. M. (buvusi pavardė – S.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės K. K. 50 400 Eur lėšų, investuotų į atsakovės namą, kompensaciją, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji yra atsakovės dukra. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė, tikėdamasi, kad jos dukterys ateityje gyvens kartu su ja, gavo leidimą gyvenamojo namo ant šio žemės sklypo statybai. Kadangi ieškovės sesuo atsisakė investuoti į namo statybas, ieškovė, pasitarusi su atsakove, nusprendė savo asmeninėmis lėšomis kartu su atsakove įrengti ir pastatyti gyvenamąjį namą. Tuo tikslu 2014 m. ieškovė išvyko dirbti į Norvegiją. Pagal šalių susitarimą atsakovė iš savo lėšų pastatė namo pamatus, išmūrijo sienas, įrengė stogą, sumontavo langus, o likusius statybos ir vidaus apdailos darbus iš savo asmeninių, 2015 – 2016 m. užsienyje uždirbtų lėšų, atliko ieškovė. Šalys, be kita ko, buvo susitarusios, kad ieškovei įrengus namą iki 100 procentų baigtumo, atsakovė ½ dalį šio namo įregistruos ieškovės vardu.

3. Tačiau ieškovei 2018 m. sugrįžus į Lietuvą ir nuolatinai kartu su savo dukra bei atsakove apsigyvenus naujai pastatytame name, šalių santykiai pablogėjo, o atsakovė ėmė teigti, kad ginčo namas yra tik jos vienos, kad ji turi teisę išvaryti ieškovę kartu su nepilnamete dukra iš namų. Dėl tokio atsakovės elgesio susidarė situaciją, kad ieškovė, investavusi visas savo santaupas bei uždirbtas lėšas į namo statybą ir jo įrengimą, bet kurią dieną gali netekti gyvenamosios vietos. Ieškinio pareiškimo metu namas dar nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes atsakovė piktybiškai atsisako tai padaryti, suprasdama, kad tokiu atveju ieškovė galės pareikšti ieškinį dėl dalies ginčo objektu tapusio namo jai priteisimo. Dėl to ieškovė yra priversta pareikšti ieškinį dėl investuotų į namo lėšų priteisimo iš atsakovės.

Šalies argumentai

4. Ieškovės teigimu, statydamos šį namą šalys veikė pagal jungtinės veiklos sutartį, nors tokia sutartis raštu ir nebuvo sudaryta. Namas buvo statomas ūkio būdu, o ieškovė tiek savo darbu, tiek asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie jo pastatymo. Kadangi ieškovė nėra išsaugojusi visų su namo statybomis bei jo įrengimu susijusių dokumentų, siekdama teisingai apskaičiuoti savo investuotų lėšų dydį, ji užsakė nekilnojamojo turto pagerinimo darbų tyrimų konsultacijos parengimą. Nekilnojamo turto vertintojo pateikta išvada dėl 45 400 Eur vertės ieškovės atliktų investicijų ir aplinkybė, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis už 5 000 Eur pirko virtuvės bei kitus baldus, kurie paliekami atsakovei, pagrindžia ieškiniu prašomos priteisti sumos dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės K. K. ieškovei A. M. 22 700 Eur kompensaciją, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 675,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė su atsakove buvo sudariusios jungtinės veiklos (asociacijos) sutartį, siekdamos bendromis pastangomis ir bendrais darbiniais ištekliais (įnašais) kooperuotis ir bendrai veikti, t. y. atlikti ginčo namo vidaus remonto darbus. Tokią išvadą teismui leido padaryti laikotarpiu nuo 2014 – 2018 m. ieškovės atlikti mokėjimai už namo vidaus statybos darbus (sienų ir lubų glaistymą bei dažymą, laminuotų grindų klojimą ir grindjuosčių pritvirtinimo paslaugas, kt.), taip pat aplinkybė, kad ieškovė su atsakove kartu gyveno ir iš dalies tuo pačiu metu vedė bendrą šeimos ūkį, nes, ieškovei išvykus į užsienį, atsakovė prižiūrėjo ieškovės dukrą.

7. Teismas nustatė, kad ieškovė, 2014 – 2018 m. laikotarpiu dirbdama Norvegijoje, gavo apie 55 000 Eur su darbu susijusių pajamų, o atsakovė, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) pateikta informacija apie jos gautas pajamas, 2014 m. gavo apie 5 200 Eur, 2015 m. – apie 5 700 Eur, o vėliau tik apie 8 000 Eur per metus atlyginimą. Todėl, teismo vertinimu, vien pačios atsakovės gautų pajamų ir investicijoms į gyvenamąjį namą (remontą), ir bendriems pragyvenimo poreikiams patenkinti negalėjo užtekti.

Šalies argumentai

8. Teismas nurodė, kad pagrindinis ieškovės pateiktas įrodymas, kuriuo ši grindė ieškiniu prašomos priteisti investicijų į namą sumos dydį, yra jos pačios užsakymu UAB „Negrita“ nekilnojamojo turto vertintojo, teismo eksperto K. K. 2018 m. lapkričio 16 d. atlikta nekilnojamojo turto pagerinimo darbų tyrimų konsultacija, iš kurios matyti, kad gyvenamojo namo 2015 – 2016 m. pagerinimo darbų (pagal ieškovės pateiktus duomenis) vertė yra 45 400 Eur. Tačiau šis dokumentas neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos) turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (toliau – TVVPĮ). Ieškovės pateiktą konsultaciją teismas vertino kaip rašytinį įrodymą, parengtą asmens, turinčio specialių, reikšmingų šiai bylai žinių, nes joje tik preliminariai buvo įvertinta ginčo namo vertė bei jame atliktų statybos ir įrengimo darbų vertė. Visgi teismas pažymėjo ir tokią aplinkybę, kad atsakovė šio įrodymo neginčijo ir nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių specialisto konsultacijoje nurodytą namo pagerinimo darbų vertę.

Žemesnės instancijos teismas

9. Spręsdamas dėl namo pagerinimo darbų vertės teismas taip pat atsižvelgė ir į ieškovės paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, kad nuo statybos pradžios praėjo daug laiko, todėl ne visi įrodymai yra išlikę ir į bylą buvo pateikti tik išlikę rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui: 2016 m. spalio 28 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas, patvirtinantis A. D. (A. D.) suteiktas ieškovei sienų ir lubų glaistymo bei dažymo, laminuotų grindų klojimo ir grindjuosčių pritvirtinimo paslaugas; 2016 m. rugpjūčio 5 d. užsakymas; 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. perdavimo–priėmimo dokumentai; 2016 m. rugpjūčio 8 d. PVM sąskaita faktūra; 2016 m. rugpjūčio 5 d. pasiūlymas. Nurodytų dokumentų apmokėjimą ieškovė grindė į bylą pateiktais savo banko sąskaitų išrašais, iš kurių matyti, kad šiuo laikotarpiu ieškovė turėjo lėšų bei iš savo sąskaitų atliko atitinkamus mokėjimus. Šių įrodymų visuma leido teismui pripažinti, kad ieškovė buvo finansiškai pajėgi vykdyti statybos darbus.

10. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad vien faktas, jog pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus ieškovės bendros gautos pajamos buvo artimos bendrai visų namo pagerinimų sumai, pats savaime negali lemti išvados, kad ginčo objektas buvo pagerintas išimtinai tik ieškovės lėšomis bei pastangomis. Akivaizdu, kad dalis ieškovės gaunamų pajamų turėjo būti skirta ir jos būtinųjų poreikių tenkinimui, be to, ieškovei išvykus dirbti į užsienį, atsakovė prižiūrėjo ieškovės dukrą, todėl, tikėtina, sprendė ir turto priežiūros klausimus. Nors atsakovės pajamos aptariamu laikotarpiu buvo gerokai mažesnės nei ieškovės gautos pajamos, tačiau ir ši aplinkybė nesuteikė pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė neprisidėjo prie namo pagerinimo jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Teismas konstatavo, kad šalys turėjo bendrą tikslą įrengti ginčo namą kooperuojant bendrą darbą, lėšas bei pastangas, ir todėl būtų nepagrįsta teigti, jog šis namas buvo pagerintas išimtinai vien ieškovės lėšomis ir / ar darbu.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad prašoma iš atsakovės priteisti 5 000 Eur suma už nupirktus ir name paliekamus baldus negali būti vertinama kaip investicija į patį namą ir / ar jo pagerinimas, nes baldai yra kilnojamieji daiktai, kurie nėra neatsiejamai susiję su namu.

12. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės visiškai tiksliai nustatyti kiekvienos iš šalių indėlio į namo pagerinimą, teismas konstatavo, kad kiekvienos šalies indėlis buvo vienodas. Todėl ieškovės reikalavimą pripažino pagrįstu tik iš dalies, priteisdamas jai 22 700 Eur ((50 400 Eur – 5 000 Eur) / 2) kompensaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovė K. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1 Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė įrodymus, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas kai ieškovei buvo (duomenys neskelbtini) metų, todėl šalys 2014 m. negalėjo sudaryti sutarties dėl gyvenamojo namo statybų, nes tuo laikotarpiu namas jau buvo pastatytas. Teismas tokių įrodymų netyrė ir nevertino.

13.2 Byloje nebuvo įrodytos esminės jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties sąlygos, t. y. sutarties objektas ir dalykas, dėl kurių šalys, esant sutartiniams santykiams, privalėjo susitarti. Ieškovės į bylą pateikti įrodymai – PVM sąskaitos faktūros, ieškovės metinės pajamų deklaracijos, 2018 m. lapkričio 16 d. nekilnojamojo turto atliktų pagerinimo darbų konsultacinė išvada, pasiūlymai, perdavimo–priėmimo aktai – nepatvirtina, kad šalys būtų sudariusius jungtinės veiklos sutartį ar būtų susitarusios dėl konkrečių jos sąlygų. Vien naudojimosi namu faktas nepagrindžia jungtinės veiklos sutarties sudarymo.

13.3 Teismas visiškai nepagrįstai vertino liudytojų parodymus, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalį sutarties sudarymo fakto, o kartu ir jos sąlygų, įrodinėti liudytojų parodymais negalima.

13.4 Ieškovei išvykus į užsienį, su atsakove liko gyventi ieškovės mažametė dukra, kuria atsakovė rūpinosi ir skyrė jai ne tik savo laiką, bet ir savo finansinius resursus jai išlaikyti. Ieškovė, siekdama pagerinti mažametės dukters gyvenimo sąlygas bei atsakovei kompensuoti dukros išlaikymą, 2016 m. yra apmokėjusi už gyvenamojo namo sienų, lubų glaistymą ir dažymą bei laminuotų grindų klojimą, tačiau šios 2 850 Eur lėšos buvo vienintelės, ieškovės skirtos namo pagerinimui. Nors ieškovės mažametė dukra 2014 – 2018 m. gyveno pas atsakovę, ieškovė nemokėjo atsakovei nuomos mokesčio už mažametės apgyvendinimą, nemokėjo ir kitų su jos dukros išlaikymu susijusių išlaidų.

13.5 Tarp šalių nėra ginčo, kad gyvenamajame name esančius baldus nupirko ieškovė savo lėšomis, tačiau atsakovė neprieštarauja, kad šiuos baldus ieškovė pasiimtų, kadangi baldai nėra neatskiriama namo dalis, o atsakovė nesudaro kliūčių juos išgabenti iš namo.

13.6 Ieškovės pateikta 2018 m. pajamų deklaracija nepatvirtina nei ieškovės turėtų pakankamų lėšų nurodytoms investicijoms į atsakovei priklausantį gyvenamąjį namą atlikti, nes jos pajamos sudarė tik 108,74 Eur, nei to, kad šios lėšos buvo tikslingai panaudotos gyvenamojo namo pagerinimui. Ieškovės sąskaitos likučių apžvalga taip pat niekaip nepagrindžia, kad ieškovė turėtas pinigines lėšas panaudojo ne savo pačios poreikiams. Tokia informacija neturi jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su ieškovės įrodinėjamu dalyku.

13.7 UAB „Celsis“ pateiktas pasiūlymas UAB „Deseta“ ir tarp šių bendrovių sudarytas perdavimo–priėmimo aktas yra trečiųjų asmenų tarpusavio santykius patvirtinantys dokumentai, kurie neturi jokių sąsajų su ieškovės ieškiniu bei įrodinėjamomis investicijomis į atsakovei priklausantį gyvenamąjį namą. Kitas ieškovės pateiktas įrodymas – užsakymas iš A. V. įmonės „Supama“, nėra pasirašytas nei vienos iš šalių, be to, ieškovė pateikė duomenis apie A. V. įmonei „Supama“ atliktą mokėjimą, kuris neatitinka užsakyme nurodytos mokėtinos sumos, todėl akivaizdu, kad šis užsakymas faktiškai net ir nebuvo įgyvendintas. Jeigu užsakymas ir buvo įgyvendintas, nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad užsakymas buvo nukreiptas į atsakovės namo pagerinimą.

13.8 Ieškovė byloje pateikė nekilnojamojo turto atliktų pagerinimo darbų vertinimo konsultacinę išvadą, tačiau ši išvada yra tik informacinio pobūdžio. Be to, vertinimas buvo atliekamas pagal pačios ieškovės vertintojui išvardintus 2015 – 2016 m. atliktus gyvenamojo namo pagerinimo darbus, o tai reiškia, kad konsultacija atlikta remiantis ne objektyviais duomenimis, bet subjektyviais, tikrovės neatitinkančiais ieškovės paaiškinimais, kuriais ji siekė asmeninės finansinės naudos.

13.9 Teismas, iš dalies patenkindamas ieškinį, nenurodė, kuriuos bylos duomenis ir šalių paaiškinimus vertino kaip pagrindą konstatuoti jungtinės veiklos sutarties sudarymą tarp šalių bei kurias ieškovės nurodytas, neva investuotas į gyvenamąjį namą lėšas, pripažino pagrįstomis investicijomis. Teismo sprendimas tinkamai nemotyvuotas.

Atsiliepimas

14. Ieškovė A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1 Teismas sprendime konkrečiai įvardijo, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadą dėl šalis siejusių jungtinės veiklos teisinių santykių egzistavimo, t. y. teismas rėmėsi ieškovės pateiktais mokėjimais, šalių ir liudytojų paaiškinimais, kitais byloje surinktais įrodymais.

Šalies argumentai

14.2 Faktą, kad ieškovė ir atsakovė ginčo laikotarpiu vedė bendrą ūkį, patvirtina ir pačios atsakovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai. Pati atsakovė nurodė, kad, ieškovei išvykus į užsienį, su atsakove liko gyventi mažametė ieškovės dukra, kuria atsakovė rūpinosi ir skyrė jai ne tik savo laiką, bet ir savo finansinius resursus jai išlaikyti. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 – 2018 m. šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas V. K.

14.3 Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino atsakovės indėlį – ieškovės dukros priežiūrą, dėl to ieškinį tenkino tik iš dalies. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nėra jokios objektyvios galimybės nustatyti tikslaus kiekvienos iš šalių indėlio (vaiko priežiūros, įdėto darbo ir pajamų į namo statybas, įrengimą ir kt.), dėl to padarė teisingą išvadą dėl lygaus šalių indėlio į namo pagerinimą (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

14.4 Apeliaciniame skunde atsakovė deklaratyviai teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Teismas tinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Priešingai nei tvirtina atsakovė, byloje yra surinkta daugybė įrodymų, iš kurių galima daryti pagrįstą išvadą, kad šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą, kurio pagrindu siekė bendromis pastangomis ir bendrais darbiniais ištekliais (įnašais) kooperuotis ir bendrai veikti.

14.5 Be šalių paaiškinimų ir 2018 m. lapkričio 16 d. nekilnojamojo turto eksperto konsultacinės išvados, į bylą buvo pateikti ir kiti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek ieškovės užsakytus bei apmokėtus darbus / paslaugas, tiek ir jos gautas bei uždirbtas pajamas. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. K. taip pat patvirtino, kad gyvenamojo namo įrengimo darbai prasidėjo tik ieškovei išvykus dirbti į Norvegiją. Liudytojas teismui nurodė ir tai, kad namo įrengimo darbus organizavo bei finansavo būtent ieškovė.

Atsiliepimas

14.6 Atsakovė į bylą iš esmės nepateikė jokių reikšmingų įrodymų. Įrodymai, kuriuos atsakovė pateikė su atsiliepimu į ieškinį, iš viso nesusiję su ginčo dalyku, kadangi ginčo namas yra naujai pastatytas ir dar neįregistruotas nekilnojamojo turto registro duomenyse. Atsakovė pateikė dokumentus, susijusius su kitu (įregistruotu) namu bei jo priestatais. Todėl atsakovės argumentai, kad šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos negalėjo egzistuoti dėl ieškovės amžiaus, neturi jokios teisinės reikšmės ir dėl to teismo pagrįstai nebuvo vertinami.

14.7 Atsakovė klaidingai nurodo, kad 2018 m. lapkričio 16 d. nekilnojamojo turto eksperto konsultacinė išvada yra parengta tik iš ieškovės paaiškinimų. Iš pateiktos konsultacinės išvados turinio matyti, kad nekilnojamojo turto vertintojas buvo atvykęs į ginčo namą, jį apžiūrėjo ir išmatavo jo plotą, padarė fotonuotraukas, įvertino, kokiomis medžiagomis įrengtas namas, apskaičiavo, kiek medžiagų reikia tokio dydžio namui įrengti pagal plotą bei kokia yra medžiagų ir statybos darbų kaina. Be to, ginčo namas nėra įregistruotas kaip turtinis vienetas, dėl to atlikti jo vertinimą, kaip numatyta TVVPĮ, nėra galimybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos (asociacijos)

15. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė su atsakove buvo sudariusios jungtinės veiklos (asociacijos) sutartį, pagal kurią jos siekė bendromis pastangomis ir bendrais darbiniais ištekliais (įnašais) kartu veikti, t. y. atlikti namo, esančio (statomo) ant žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vidaus remonto (įrengimo) darbus. Apeliantė, kvestionuodama būtent tokią šalių santykių teisinę kvalifikaciją, apeliaciniame skunde kelia įrodymų, kurie pagrįstų jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties sudarymą, nepakankamumo ir neteisingo jų įvertinimo pirmosios instancijos teisme klausimus. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia iš esmės teisingai pirmosios instancijos teismo atlikto šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo.

16. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

17. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerių įnašais į bendrą veiklą gali būti pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, galioja partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).

19. Jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Taigi, jungtinės veiklos sutartis ne pelno tikslais laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Jungtinės veiklos kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019).

20. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį. Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais. Jungtinės veiklos (asociacijos) sutarčiai dėl gyvenamojo namo statybos taikoma CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata dėl sutarties sudarymo raštu, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).

21. Vadinasi, nors nagrinėjamo ginčo atveju iš tiesų nėra šalių sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties, vien dėl to šalių susitarimas dėl gyvenamojo namo darbų užbaigimo bei jo įrengimo bendromis pastangomis ir bendromis lėšomis nėra savaime negaliojantis, nes tokio padarinio nėra įsakmiai nustatyta (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, tokio pobūdžio sutarties sudarymo fakto, o kartu ir jos sąlygų turinio įrodinėti liudytojų parodymais nebūtų galima. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įstatymų leidėjo valią, įtvirtintą CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, bei šioje teisės normoje įvardytus konkrečius atvejus, kai nurodytas draudimas (remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sudarymą) gali būti ir netaikomas.

22. Draudimo remtis liudytojų parodymais išimtis taikoma tada, kai yra ir kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punktas), be to, CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad teismas minėto draudimo gali netaikyti tada, jeigu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šiuo konkrečiu atveju aktualios abi minėtos sąlygos, nes, pirma, byloje esama ir kitokių jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties vykdymą patvirtinančių rašytinių įrodymų, antra, šalys yra susijusios artimosios giminystės ryšiu (motina ir dukra), o byloje ginčas kyla dėl investicijų į objektą, kuris yra (buvo) abiejų šalių gyvenamoji vieta. Tokioje situacijoje draudimas įrodinėti buvusią šalių jungtinę veiklą, be kita ko, dar ir liudytojų parodymais neatitiktų bendrųjų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.

23. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytas bendrojo draudimo išimtis, leisdamas ieškovei savo ieškinio reikalavimus įrodinėti taip pat ir liudytojo V. K., kuris yra ieškovės pusbrolis / apeliantės sūnėnas bei šalių kaimynas, parodymais, kitaip tariant, pagrįstai ir šią įrodinėjimo priemonę vertino kaip atitinkančią leistinumo reikalavimus ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2, 3 dalys).

24. Byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant pačių šalių paaiškinimus ir liudytojo V. K. parodymus, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos (asociacijos) sutartį, teisingumą. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus (algalapius), kad ji, 2014 – 2018 m. laikotarpiu dirbdama Norvegijoje uždirbo apie 55 000 Eur. Iš ieškovės banko sąskaitos išrašų matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu, ieškovei būnant Lietuvoje, jos uždirbtomis lėšomis buvo atsiskaitoma statybinėmis medžiagomis prekiaujančiuose centruose „Senukai“, „Ermitažas“, „Moki-veži“, dažų parduotuvėse „Flugger“, „Tapetų ir dažų studija“, „Spalvų sala“. Į bylą taip pat yra pateikti 2016 m. birželio 8 d. PVM sąskaita faktūra, pagal kurią ieškovė iš UAB „Deseta“ pirko santechnikos ir kitas medžiagas, A. D., dirbančio pagal verslo liudijimą, 2016 m. spalio 28 d. išrašytas prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas, pagal kurį ieškovė pirko 350 kv. m sienų, lubų glaistymo ir dažymo bei 100 kv. m laminuotų grindų klojimo ir grindjuosčių pritvirtinimo darbus. Kartu su šiuo rašytiniu įrodymu ieškovė pateikė ir A. D. 2018 m. rugsėjo 3 d. raštą, kuriame jis patvirtino, kad 2016 m. liepos–spalio mėn. name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra atlikęs minėtus namo įrengimo darbus.

25. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir apeliacinės instancijos teisme ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ji su apeliante susitarė pabaigti statyti (įrengti) gyvenamąjį namą, esantį apeliantės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir įrengtame name apsigyventi. Ieškovė nurodė, kad šiam tikslui pasiekti jos pagrindinis įnašas buvo užsienyje uždirbtos piniginės lėšos. Ieškovės teigimu, apeliantė sutiko, kad jos pastatytas, tačiau dar neįrengtas gyvenamasis namas būtų pabaigtas ir ieškovės lėšomis, be to, apeliantė sutiko pasirūpinti ieškovės nepilnamečiu vaiku, kol ieškovė užsienyje uždirbs reikiamą pinigų sumą namo statyboms užbaigti. Šią ieškovės poziciją patvirtina ne tik pirmiau aptarti rašytiniai įrodymai, bet ir liudytojo V. K. parodymai. Liudytojas nurodė, kad apeliantė statėsi gyvenamąjį namą ir jis pats 2006 m. atliko dalį statybos darbų (stogo montavimo darbus). Šio liudytojo teigimu, apeliantei trūko lėšų namo statyboms užbaigti, todėl apeliantė ne tik vėlavo su juo atsiskaityti, bet visus darbus apskritai buvo sustabdžiusi. Liudytojo V. K. žiniomis, gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbai buvo tęsiami tik po to, kai ieškovė išvyko dirbti į Norvegiją. Liudytojui buvo žinoma ir tai, kad ieškovė samdė asmenis, kurie atliko elektros instaliacijos, santechnikos, glaistymo, dažymo ir kitus darbus.

26. Apeliantė neginčijo aplinkybių, kad ieškovė buvo išvykusi į užsienį dirbti, kad tuo laikotarpiu ir buvo atliekami gyvenamojo namo įrengimo darbai, kad būtent ieškovė 2016 m. apmokėjo už ginčo namo sienų, lubų glaistymo ir dažymo bei laminuotų grindų klojimo darbus. Su apeliantės argumentais, kad darbų ieškovės lėšomis apmokėjimas buvo tik pavienis atvejis, kuris savaime nepagrindžia, jog tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Tvirtindama, kad iš esmės už visus gyvenamojo namo įrengimo darbus ji yra sumokėjusi savo lėšomis, apeliantė visiškai jokių šiuos savo teiginius galinčių patvirtinti rašytinių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantė savo asmeninėmis lėšomis būtų pirkusi statybines medžiagas arba mokėjusi už statybos rangos darbus. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantės gaunamos pajamos buvo nepalyginamai mažesnės nei ieškovės, be to, apeliantės gautų pajamų dydis neleidžia spręsti dėl jų pakankamumo ir gyvenamojo namo įrengimui, ir būtiniesiems kasdieniams poreikiams patenkinti. Įrodymų apie apeliantės turėtas santaupas į bylą taip pat nebuvo nepateikta, taigi, jokiais faktiniais duomenimis iš esmės ir nebuvo paneigti liudytojo V. K. paaiškinimai apie anksčiau pradėtų namo statybos darbų sustabdymą dėl lėšų trūkumo.

27. Byloje nekilo ginčo ir dėl to, kad abi šalys po gyvenamojo namo įrengimo juo faktiškai naudojosi, t. y. jame gyveno. Kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, ieškovė dengė su namo eksploatavimu susijusių išlaidų (komunalinių paslaugų) dalį, yra nupirkusi namui baldus. Tiek ieškovės banko sąskaitos išrašas, tiek V. R. (V. R.) pakvitavimas patvirtina, kad šiam asmeniui ieškovė yra sumokėjusi 5 000 Eur už virtuvės baldų gamybą bei jų sumontavimą. Pagal 2017 m. kovo 21 d. individualų užsakymą ieškovė iš UAB „KLER baldai ir ko“ nupirko miegamojo baldus, kurie buvo pristatyti būtent į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

28. Ir nors kasacinio teismo išaiškinimai leidžia sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad vien naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas nebūtų pakankamas jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties sudarymui pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015), toje pačioje kasacinio teismo nutartyje buvo pažymėta ir tai, kad naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant namo bendraturčiais.

29. Šiuo atveju ieškovė jungtinės veiklos (asociacijos) teisinius santykius įrodinėjo ne tik naudojimosi pastatytu ir įrengtu gyvenamuoju namu faktu, bet ir tokiomis aplinkybėmis, kad šalys šiam tikslui pasiekti kooperavo savo bendrus išteklius ir pastangas. Kaip leidžia įsitikinti šalių paaiškinimai, liudytojo parodymai ir rašytiniai įrodymai, ieškovė investavo savo uždirbtas lėšas gyvenamojo namo statybos darbų užbaigimui, jo įrengimui, t. y. statybinių medžiagų ir darbų pirkimui, o apeliantė sutiko, kad jos pradėtas statyti gyvenamasis namas, be kita ko, būtų užbaigtas (įrengtas) ir ieškovės lėšomis, apstatytas ieškovės nupirktais baldais tam, kad jame galėtų gyventi tiek pati apeliantė, tiek ir ieškovė su nepilnamečiu vaiku, kuriuo rūpinosi apeliantė, siekdama sudaryti sąlygas ieškovei uždirbti reikiamą pinigų sumą. Tokie šalių veiksmai, kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame teismo sprendime, neabejotinai patvirtina jų valią bendradarbiauti, t. y. kooperuoti savo materialius ir nematerialius išteklius bendram tikslui pasiekti – užbaigti ir įsirengti sau gyvenamąjį namą, o toks susitarimas atitinka jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties požymius.

Dėl bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimo

30. Įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ar atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tokie faktiniai duomenys nustatomi ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis) ar liudytojų parodymais (kai jie leistini), bet ir rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, bei kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

31. Kiekvieno įrodymo bei jų visumos įrodomąją reikšmę nustato bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus CPK numatytas išimtis, neturi teismui iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytą įrodinėjimo tikslą – teismo įsitikinimo, pagrįsto byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, susiformavimą. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

32. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Negrita“ nekilnojamojo turto vertintojo K. K. parengta nekilnojamojo turto pagerinimo darbų tyrimų 2018 m. lapkričio 16 d. konsultacinė išvada nėra teismo eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme ir nėra turto vertinimo ataskaita (TVVPĮ 21 – 23 straipsniai), todėl ji neturi teismo ekspertizės išvados įrodomosios galios ir vertintina kaip bet kuris kitas rašytinis įrodymas, parengtas atitinkamų specialių žinių turinčio asmens. Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuotą taisyklę, kad eksperto išvada civiliniame procese laikoma tik po teismo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo ekspertu paskirtas asmuo, pritaikęs specialiąsias žinias. Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po ištyrimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009).

33. Vadinasi, nėra jokių prielaidų sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad minėtas dokumentas apskritai neturi jokios įrodomosios vertės. Kaip buvo minėta pirmiau, faktiniai duomenys civilinėje byloje gali būti nustatomi įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, kuriomis, kaip šiuo konkrečiu atveju, gali būti ir specialiųjų žinių turinčio asmens parengta nekilnojamo turto atliktų pagerinimo darbų konsultacinė išvada. Tokia išvada laikytina paprastu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 1 dalis), kurio įrodomąją vertę bendra tvarka nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, ir vadovaudamasis įstatymais.

34. Kaip matyti, 2018 m. lapkričio 16 d. konsultacinė išvada parengta turto vertintojui (ekspertui) faktiškai apžiūrėjus ginčo objektą – gyvenamąjį namą. Tiriamojo objekto apžiūros metu buvo nustatyti (išmatuoti) sunaudotų medžiagų, atliktų darbų ir panaudotos darbo jėgos kiekiai, parengtas vidaus patalpų išplanavimo brėžinys. Tyrimo metu gauti rezultatai buvo lyginami tarpusavyje, jų pagrindu atlikti skaičiavimai, o galutinės išvados padarytos vadovaujantis logikos dėsniais. Atliekant namo pagerinimo darbų skaičiavimus, vertintojas darbams ir panaudotų medžiagų kiekiams nustatyti, be kita ko, naudojo kompiuterinę programą „Sistela“, su kuria sudarė lokalines sąmatas, o darbų ir medžiagų įkainius parinko pagal ginčui aktualų laikotarpį (2015 – 2016 m.).

35. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad vertinimas buvo atliekamas ir pagal pačios ieškovės žodžiu pateiktus paaiškinimus. Kaip matyti, apžiūros metu ieškovė išvardino jos atliktus (finansuotus) gyvenamojo namo pagerinimo darbus (pirmo aukšto ir pastogės perdengimo šiltinimas, vidaus elektros instaliacija, vandentiekio, nuotekų, šildymo sistemų įrengimas, vidaus patalpų apdaila), šių darbų vertę ir nustatinėjo turto vertintojas (ekspertas). Tačiau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad byloje esanti konsultacinė išvada yra nepatikimas rašytinis įrodymas. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvenamojo namo pagerinimo darbų, kurių vertė nustatyta konsultacinėje išvadoje, atlikimo faktą ieškovė byloje įrodė kitomis, šioje nutartyje jau aptartomis, įrodinėjimo priemonėmis – savo pačios paaiškinimais, liudytojo parodymais, kitais rašytiniais įrodymais. Kitaip tariant, kiti byloje esantys duomenys pagrindžia aplinkybę, kad darbai, kuriuos ieškovė nurodė ekspertui įvertinti, bent iš dalies buvo atlikti ieškovės lėšomis.

36. Antra vertus, pati konsultacinė išvada buvo skirta pagrįsti tik darbų vertę, o ne jų atlikimo faktą. Taigi aplinkybė, kad ieškovė turto vertintojui (ekspertui) nurodė konkrečius darbus, kuriuos reikia įvertinti, negali paneigti pačios konsultacinės išvados, kaip rašytinio įrodymo, įrodomosios reikšmės. Svarbu ir tai, kad apeliantė į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų abejoti konsultacinėje išvadoje nustatyta darbų verte, t. y. apeliantė net neįrodinėjo kitokios gyvenamojo namo pagerinimo darbų vertės (kainos). Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Be to, apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijama ir tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad abiejų šalių indėlis į namo pagerinimą yra lygus (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš naujo nustatinėti ir pasisakyti dėl ieškovei iš apeliantės priteisintos sumos dydžio.

37. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – UAB „Celsis“ pateiktas pasiūlymas UAB „Deseta“ ir tarp šių bendrovių sudarytas perdavimo–priėmimo aktas bei užsakymas iš A. V. įmonės „Supama“, nėra tinkamai įrodymai ieškinio reikalavimams pagrįsti. Nurodyti įrodymai, atsižvelgiant į jų sudarymo datą, susiję su ginčui aktualiu laikotarpiu, o juose nurodytos prekės (statybinės medžiagos) atitinka gyvenamajame name faktiškai atliktus pagerinimo (įrengimo darbus). Todėl šie ieškovės dispozicijoje esantys dokumentai, sudaryti tarp trečiųjų asmenų, net ir nesant visišką jų apmokėjimą patvirtinančių duomenų, kartu atsižvelgiant į apeliantės bei ieškovės gautų pajamų skirtumus, leidžia įsitikinti ieškovės įrodinėtų byloje faktų buvimu ir formuoja vidinį teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis, kurios pagrindu ieškovė užsakinėjo ir finansavo dalį gyvenamojo namo pagerinimo darbų. Juo labiau kad net ir nevertinant šių duomenų prieš tai aptartų kitų įrodymų visiškai pakako tokiai pačiai išvadai padaryti.

38. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (įrodymų sąsajumo principas) (CPK 180 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės kartu su 2019 m. lapkričio 18 d. atsiliepimu į ieškinį pateikti rašytiniai įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo. Kaip matyti iš jų turinio, apeliantė pateikė duomenis, susijusius su kitu (anksčiau statytu) gyvenamuoju namu, esančiu tame pačiame apeliantei priklausančiame žemės sklype. Tačiau nurodytas statinys nėra šios bylos ginčo dalykas – ieškovė jokių pretenzijų į jį nepareiškė, todėl ir tokia apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad pastarasis gyvenamasis namas buvo baigtas statyti dar tada, kai ieškovei buvo (duomenys neskelbtini) metų, nėra reikšminga. Atitinkamai spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais apeliantės pateiktais įrodymais.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (asociaciją), tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai, neturintys esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, neteikia pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas jos ir ieškovės ginčą išsprendė neteisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Dalia KačinskienėAgnė TikniūtėJūratė Varanauskaitė