- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-268-851/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33311-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- D. T.
- Advokatai
- Laimonas Judickas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista:
- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda;
- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, D. T. paskirta subendrinta bausmė – 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir D. T. paskirta galutinė bausmė – 34 MGL (1 700 Eur) dydžio bauda.
D. T. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas - viena diena, prilyginta 2 MGL dydžio baudai.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas jai naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 25 d.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš D. T. valstybės naudai išieškota 10 000 Eur suma, atitinkanti dalį automobilio ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. T. nuteista už tai, kad ji 2021 m. rugsėjo 25 d. apie 4.50 val. Seinų gatvėje, Vilniuje, ties pastatu Nr. 3, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau tekste ir – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo UAB „Citybee Solutions“ priklausantį automobilį ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnų tikrinimo alkotesteriu metu jai nustatytas mažiausias – 1,57 promilių girtumas.
1.1. Be to, ji nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, neturėdama tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, būtent: ji, 2021 m. rugpjūčio 13 d. klube radusi paketėlį su nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos – 0,047 g kokaino, ir tokiu būdu neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijusi nurodytą kiekį narkotinės medžiagos, ją neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti gabeno ir laikė savo rankinėje, dokumento dėkle iki tol, kol 2021 rugsėjo 25 d. apie 6.15 val. ją sulaikius ir pristačius į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus patalpas, adresu T. Š. g. 6, Vilniuje, policijos pareigūnui atlikus jos daiktų apžiūrą, jos rankinėje esančiame dokumentų dėkle buvo rasta ir paimta minėta narkotinė medžiaga.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistosios D. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko (toliau tekste ir – apeliantai) apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą atleisti D. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant jos motiną R. P., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą atleisti D. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant jos motiną R. P.; taip pat pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš D. T. valstybės naudai 10 000 Eur sumą, atitinkančią dalį automobilio „VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – netaikyti D. T. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba išieškoti ne didesnę, kaip 2 000 Eur sumą, atitinkančią dalį automobilio „VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės.
3. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą atleisti D. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teigiant, kad nėra vienos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
3.1. Apeliantų teigimu, vertinant D. T. pareikštus kaltinimus pagal byloje nustatytas aplinkybes, jos padarytas veikas formaliai galima pripažinti sudarančiomis realiąją sutaptį, tačiau, sprendžiant dėl galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų būti atsižvelgiama į asmens visišką kaltės pripažinimą. Nurodo, jog galima situacija, kai asmuo, siekdamas, kad būtų konstatuota atskirų veikų idealioji sutaptis, gali teikti melagingus, išgalvotus ir tikrųjų bylos aplinkybių neatitinkančius paaiškinamus. Tokiu būdu sudaroma galimybė piktnaudžiauti baudžiamuoju įstatymu, dėl ko padaryto nusikaltimo kaltę visiškai pripažįstantis asmuo lieka nepalankesnėje situacijoje, lyginant su asmeniu, kuris pateikia nenuoširdžius (melagingus) paaiškinimus dėl padarytų nusikaltimų aplinkybių. Tokia situacija, pasak apeliantų, prieštarauja teisingumo principui ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.
3.2. Nurodo, jog baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Teismų praktikoje pasisakoma, kad kiekvienu atveju tik atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji. Šiuo atveju nusikalstamų veikų sutaptis reikšminga skiriant galutinę bausmę, t. y. remiantis BK 63 str. nuostatomis, kai esant nusikalstamų veikų realiajai sutapčiai sprendžiamas bausmių už kelias veikas subendrinimo klausimas, bausmės bendrinamos visiškai arba iš dalies jas sudedant, išskyrus atvejus, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius arba už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokiais atvejais bausmės turi būti bendrinamos apimant. Esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės, paskirtos už jas, bendrinamos tik apimant.
3.3. Anot apeliantų, nusikalstamų veikų sutaptis (idealioji ar realioji) yra teisiškai nereikšmingos vertinant, ar asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi tai turi reikšmę skiriant galutinę bausmę. Kita vertus, neteisinga ir visiškai nepateisinama situacija, kai nustačius kelių tęstinių veikų idealiąją sutaptį, tokia situacija laikoma tenkinančia BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą. Šiame kontekste mini tai, jog suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai arba išnykus teistumui dėl ankščiau padarytų veikų, tokiu atveju taip pat laikoma, kad asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką.
3.4. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apylinkės teismui kilo pareiga įvertinti D. T. pripažintų veikų padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, kaltinamosios teigiamą charakteristiką, naujų veikų nepadarymą, ir šių aplinkybių kontekste spręsti dėl atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – ar asmuo pripažintinas pirmą kartą padarius nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantų manymu, apylinkės teismui formaliai įvertinus nusikalstamų veikų sutaptį, dėl to padaryta nepagrįsta išvada, jog D. T. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu neatitiko BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Anot apeliantų, tokia išvada prieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Kadangi, apeliantų manymu, apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl yra keistinas.
3.5. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti iš D. T. pakankamai didelę (10 000 Eur) automobilio vertės dalį. Nurodoma, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nusprendė taikyti baudžiamojo poveikio priemonę pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, atsižvelgiant į veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, D. T. kaltės formą ir rūšį. Apeliantų manymu, tokiu būdu nesilaikyta teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y., anot apeliantų, baudžiamojo poveikio priemonė liko nepakankamai individualizuota, tai yra, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai konfiskuojama ne pati nusikalstamos veikos padarymo priemonė, bet jos vertė pinigais, apeliantų teigimu, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimo, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.
3.6. Apeliantų manymu, pagal šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės vertės konfiskacija nebuvo būtina, kadangi ji neproporcinga ir neatitinka turto konfiskavimo tikslo – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti.
3.7. Teismui nusprendus, jog baudžiamojo poveikio priemonė pagal BK 72 straipsnio 5 dalį paskirta pagrįstai, apeliantų manymu, apylinkės teismo nustatytas išieškomos sumos dydis pripažintinas neproporcingu ir nepagrįstai dideliu. Teigia, jog apylinkės teismo sprendimas konfiskuoti pakankamai didelę (10 000 Eur) automobilio vertę suvaržo D. T. teises daugiau, negu yra būtina. Nurodo, jog, lyginant paskirtą galutinę bausmę su baudžiamojo poveikio priemone, baudžiamojo poveikio priemonė net apie 7 (septynis) kartus didesnė už paskirtą galutinę bausmę. Tokia situacija, apeliantų manymu, akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principo taikymui, todėl, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą (nusikaltimo pavojingumą), D. T. asmenybę apibūdinančius duomenis, nustatytas jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad D. T. yra jauno amžiaus, dirba, neturi nuosavo gyvenamojo būto ar kito nekilnojamojo turto (šią aplinkybę patvirtina pridedamas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų sistemos), nuomojasi butą, dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina savo elgesį, realios žalos tretiesiems asmenims nekilo, paskirtos jai 10 000 Eur automobilio vertės išieškojimas iš esmės atitinka asmens nubaudimą ir yra neproporcinga priemonė baudžiamojo proceso keliamiems tikslams pasiekti. D. T. įpareigojus sumokėti 10 000 Eur, ji, būdama jauno amžiaus, ilgam laikotarpiui patirs nepatogumus, jos turtinė padėtis pasunkės. Apeliantų manymu, siekiant įgyvendinti BK 72 straipsnio 5 dalyje keliamus tikslus, D. T. sumažinus išieškomą sumą iki 2 000 Eur, bus pasiekti ir įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniai tikslai. Kadangi, anot apeliantų, apylinkės teismas pažeidė proporcingumo principą, neatsižvelgė į BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, nepakankamai individualizavo baudžiamojo poveikio priemonę, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu, ir keistinas.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistosios D. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Nagrinėjamu atveju nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nekelia veikų kvalifikavimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimo, tik nesutinka su teismo sprendimu netaikyti nuteistosios D. T. atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, taip pat ginčija valstybės naudai išieškotinos sumos (10 000 Eur), atitinkančios dalį automobilio ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, dydį.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų netaikymo D. T. atžvilgiu pagrįstumo
7. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445/2016, 2K-52/2017, 2K-132/2017, 2K-100/2019 ir kt.).
8. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas iš esmės grindė tuo, kad nėra būtinos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos, jog asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad, D. T. padarė dvi nusikalstamas veikas, t. y. vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Minėtos nusikalstamos veikos padarytos atskirais, savarankiškais veiksmais, skirtingu laiku ir nesant vieningai tyčiai, jos tarpusavyje nėra susijusios, taigi sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nors savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų D. T. pripažino visiškai ir nuoširdžiai dėl to gailisi, tačiau pagrindo išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju ji pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nėra.
9. D. T. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje palaikydamas apeliacinį skundą, nurodė, jog, vertinant, ar asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nusikalstamų veikų sutaptys (idealioji ar realioji) yra teisiškai nereikšmingos. Jos, gynėjo suvokimu, turi reikšmę tik skiriant galutinę bausmę.
10. Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus šiuos nuteistosios gynėjo argumentus, nes jie prieštarauja ne tik nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, bet ir BK 41 straipsnyje įtvirtintoms teisės normoms ir formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008, 2K-52-648/2017). Nagrinėjamo skundo kontekste sutiktina su nuteistosios gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytais argumentais, kad baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos, kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2A-7-4-699/2015). Pažymėtina, jog teismų praktikoje reali ir ideali nusikalstamų veikų sutaptys atskiriamos, įvertinus kaltininko nusikalstamą sumanymą, padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir tarpusavio sąsają, jų tikslą, sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą ir nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes. Sutapties nustatymas turi esminę reikšmę baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų sprendimui: padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir bausmės už jų padarymą skyrimui, be kita ko, parenkant bausmių subendrinimo būdą ir jį taikant, taip pat, kaip šioje byloje, sprendžiant, ar asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką.
11. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikalstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-P-78/2012, 2A-7-4-699/2015, 2K-345-507/2015, 2K-196-788/2017, 2K-145-511/2019, 2K-171-976/2021 ir kt.). Kitaip tariant, idealioji sutaptis reiškia, kad kaltininkas iš esmės padaro vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196-788/2017, 2K-7-32-719/2021). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2005, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012, 2K-207/2013, 2K-145-511/2019). Tuo pačiu pažymėtina, jog teismų formuojamoje praktikoje realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, nustatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2010, 2K-267/2010, 2K-16/2014, 2K-43/2014, 2K-138/2015, 2K-238/2017, 2K-291/2018, 2K-160/2020, 2A-12/2021, 2K-20/2022, 2K-95/2022 ir kt.)
12. Nagrinėjamu atveju D. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal skirtingus BK straipsnius, padarytos skirtingais veiksmais, D. T. neteisėti veiksmai abiem atvejais buvo nukreipti į skirtingus objektus, vertybes. Minėtos nusikalstamos veikos padarytos nesant vieningai tyčiai, kuri buvo susiformavusi ne visumai nusikalstamų veikų, o atskiroms nusikalstamoms veikoms, kurios nėra tarpusavyje susijusios, padarytos skirtingu laiku bei aplinkybėmis, skiriasi savo pobūdžiu bei apimtimi, todėl nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad D. T. padarytų nusikaltimų sutaptis yra realioji. Toks D. T. veiksmų teisinis vertinimas visiškai atitinka suformuotai teismų praktikai ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos būtinos sąlygos, kad D. T. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, todėl ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo konkrečiu atveju nėra galimas. Nesant būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, apylinkės teismas pagrįstai nesvarstė ir galimos laiduotojos (R. P.) asmenybės.
Dėl išieškotinos sumos (10 000 Eur), atitinkančios dalį automobilio ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, pagrįstumo
13. Apeliaciniame skunde D. T. ir jos gynėjas, be kita ko, ginčija ir išieškotinos sumos (10000 Eur), atitinkančios dalį automobilio ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, dydį, manydami, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra nereikalinga, o teismui nusprendus priešingai, prašo sumažinti išieškomą sumą iki 2 000 Eur.
14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išieškotinos sumos dydį sumažinęs nuo 15 820 Eur iki 10000 Eur, baudžiamojo įstatymo, proporcingumo principo ir teismų formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose nepažeidė.
15. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
16. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuotino turto vertės išieškojimu apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-77-648/2019).
17. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja išimčių, kai turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas neskiriamas. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismai, taikydami aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, turi įvertinti šios priemonės taikymo proporcingumą, t. y. už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-262-489/2017, 2K-80-511/2018). Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-136-699/2018), todėl, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą, proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-77-648/2019).
18. Šioje byloje D. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad D. T. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė vairuodama UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnų tikrinimo alkotesteriu metu jai nustatytas 1,57 promilių girtumas, todėl šis automobilis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, taigi ir konfiskuotinu pagal BK 72 straipsnį turtu. Kartu nustačius, kad minėtas automobilis priklauso ne nuteistajai, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, pagrįstai nuspręsta išieškoti iš D. T. šio automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.
19. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę.
20. Iš byloje esančių VšĮ „Emprekis“ duomenų matyti, kad vidutinė automobilio ,,VW T-Cross“ (2021 m.) kaina Lietuvoje yra 13 075 Eur (be PVM) ir 15 820 Eur (su PVM) (t.1, b.l. 84). Iš VĮ „Regitra“ duomenų išrašo matyti, kad automobilio ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku ir valdytoju yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t.1, b.l. 83).
21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad D. T. yra jauno amžiaus, praeityje neteista, administracine tvarka bausta nebuvo, dirba, nuosavo būsto neturi, nuomojasi butą, dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, savo elgesį vertino kritiškai, jai nustatytas girtumas nežymiai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, dar iki bylos nagrinėjimo sumokėjo nuomos paslaugas teikiančiai bendrovei 2000 EUR baudą už sutarties sąlygų, susijusių su nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymu, pažeidimą, teismas sprendė, kad visos automobilio vertę atitinkančios sumos, t. y. 15820 EUR, konfiskavimas iš esmės apsunkintų kaltinamosios turtinę padėtį, neatitiktų jos asmenybės ir baudžiamajam procesui keliamų tikslų, būtų nukreiptas vien į asmens nubaudimą, tokiu būdu neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei būtų neproporcinga priemonė, išieškotiną konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą sumažino iki 10000 Eur. Nustatydamas šią sumą, teismas vadovavosi Nepriklausomų vertintojų biuro vertinimo ataskaita, kurioje buvo įvertinta konkretaus automobilio – ,,VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė su PVM iki eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir konfiskuotino turto – automobilio vertės nustatymu.
22. Kiti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su nuteistosios D. T. padaryta nusikalstama veika, jos asmenybės bei turtinės padėties apibūdinimu, nėra pakankami, kad būtų galima teigti, jog nagrinėjamu atveju automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš nuteistosios pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, vertinant tai, kad į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, D. T. asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes jau buvo atsižvelgta skiriant nuteistajai bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajai paskirtos 259 straipsnio 2 dalies ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytos bausmės – baudos, – savo dydžiu prilygstančios minimaliems šios bausmės rūšies dydžiams (BK 47 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1, 2 punktai), o galutinė subendrinta bausmė – 32 MGL (1 600 EUR) dydžio bauda yra ženkliai mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą minimalų šios bausmės rūšies dydį (50 MGL), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių itin sunkią nuteistosios turtinę padėtį, tokių duomenų nepateikė ir apeliantai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dalies automobilio „VW T-Cross“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos – 10000 Eur – išieškojimas iš nuteistosios nėra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Tai, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržė nusikalstamą veiką padariusios D. T. interesus, savaime neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).
23. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios D. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą atmesti.