Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) V. M., atstovaujamo advokatės D. G., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei G. M. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo bei pagal atsakovės G. M. priešieškinį ieškovui V. M. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo ir dėl išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo, išvadas teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad apelianto ir atsakovės santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2401-96/2011 priimtu 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, kuriuo taip pat patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 1 punkte šalys susitarė dėl jų sūnaus A. M., gimusio 2009 m. rugpjūčio 28 d., gyvenamosios vietos su motina G. M.. Teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punkte šalys susitarė dėl apelianto bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, susitardamos, kad vaiko tėvas V. M. bendrauja su sūnumi kiekvieno mėnesio pirmąją ir trečiąją savaitę nuo šeštadienio 10 valandos iki sekmadienio 18 valandos. Teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3 punkte šalys susitarė, kad ieškovas V. M. kas mėnesį moka 115,85 EUR (400,00 Lt) periodines išmokas sūnaus A. M. išlaikymui iki sūnaus pilnametystės, bei tai, kad vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko vaiko motina G. M..

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Ieškovas ir atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujų įrodymų, tačiau nesuformulavo prašymo šiuos įrodymus prijungti, kaip tai nurodyta CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog dėl naujų įrodymų prijungimo būtina pasisakyti (CPK 3 straipsnio 7 dalis, CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – metinę pajamų deklaraciją už 2016 metus, atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė naujus įrodymus – banko sąskaitos išrašą, elektroninių laiškų su dokumentų projektais kopijas. 2018 m. vasario 12 d. apeliacinės instancijos teisme gauti papildomi ieškovo įrodymai – santuokos liudijimas ir vaiko gimimo įrašas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingai išnagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju nauji rašytiniai įrodymai buvo gauti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, pasikeitus aplinkybėms, šalys turėjo galimybę susipažinti su pateiktais įrodymais ir pateikti savo nuomonę dėl jų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-454/2014).Apeliantas kvestionuoja teismo sprendimo dalį dėl apelianto bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos dalies, kurioje teismas nustatė, kad po kiekvieno mėnesio pirmojo ir trečio savaitgalio susitikimų, bei Šv. Velykų šventės apeliantas vaiką privalo grąžinti į vaiko gyvenamąją vietą ik 19.00 val., nors ieškinyje jis buvo nurodęs kitokį laiką, t. y. 20.00 val. (Bendravimo tvarkos 1 ir 3 punktai). Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas savo ieškinyje nurodydamas pageidaujamą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką pats tvarkos 1 punkte nurodo, kad po savaitgalio pasimatymų jis įpareigotinas vaiką grąžinti iki sekmadienio 19.00 val., taigi šis reikalavimas buvo tenkintas, todėl apeliantas nepagrįstai skundžia šią sprendimo dalį. Teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos 3 punkte nurodyta, kad apeliantas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi neporiniais metais Šv. Velykų dienomis, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos šių švenčių išvakarėse (penktadienį) nuo 18.00 val., ir pristatant į jo gyvenamąją vietą antrąją Šv. Velykų dieną iki 19.00 val. Šiuo atveju teismas pakoregavo ieškovo reikalavimą, nustatydamas laiką iki 19.00 val., o ne 20.00 val., kaip prašė ieškovas, tokio sprendimo teismas tiesiogiai neargumentavo, tačiau ieškovo nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti tokį teismo nustatytą laiką, ji prailginant iki 20.00 val. Nors pavasarį temsta vėliau, tačiau tai nesudaro prielaidų mažinti vaikui reikalingo nakties poilsio laiko. Be to, įvertinus vaiko amžių, aplinkybę, kad mokymosi įstaigose Šv. Velykų atostogos įprastai baigiasi po Šv. Velykų, todėl vakare vaikas turi nusiprausti, susidėti reikalingus mokymuisi reikmenis, manytina, kad toks laikas, kokio reikalavo ieškovas (20.00 val.) yra ganėtinai vėlyvas, todėl pagrįstai nustatyta pareiga ieškovui sūnų grąžinti į vaiko gyvenamąją vietą iki 19.00 val. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai iš ieškovo reikalaujamos bendravimo tvarkos 3 punkto pašalino įpareigojimą atsakovei, jog ši penktadieniais, kai ieškovas turės savaitgalinius pasimatymus su sūnumi, iš ryto SMS žinute privalo informuoti ieškovą, kur tą dieną, 16.00 val. bus jų sūnus. Apeliantas teigia, jog teismas tokio sprendimo neargumentavo, o nuostata būtina dėl atsakovės ankstesnio elgesio. Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai šiuo aspektu nepasisakė, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo visumos daryta išvada, kad tokios sąlygos nustatymas yra perteklinis ir be reikalo apsunkinantis teismo nustatytą tvarką. Teismo nustatytoje tvarkoje aiškiai apibrėžta, jog ieškovas sūnų pasiima iš ugdymo įstaigos arba gyvenamosios vietos, todėl neaišku, kodėl atsakovė turėtų ryte papildomai informuoti ieškovą apie vaiko buvimo vietą. Ieškovas, kaip rūpestingas vaiko tėvas, turi rūpintis vaiko veikla, domėtis jo užimtumu bei žinoti kiek laiko vyksta vaiko ugdymas ir atitinkamai žinoti, ar vaikas nustatytu metu bus jau gyvenamoje vietoje ar vis dar ugdymo įstaigoje. Nors apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nėra suformuluotas reikalavimas, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl bendravimo tvarkos 6 punkto dalies dėl vaiko grąžinimo vasaros atostogų metu laiko, t. y., kad vaikas taip pat grąžinamas ne 20.00 val., kaip prašė ieškovas, o 19.00 val. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis argumentas taip pat nepagrįstas jokiomis aplinkybėmis. Ieškovas vasaros metu praleis po dvi savaites kiekvieną mėnesį, todėl esminės reikšmės vienos valandos skirtumas šiuo atveju neturi, t. y. vien tai, kad atsakovas po dviejų savaičių bendravimo grąžins vaiką motinai viena valanda anksčiau, nei jis reikalauja, nepakenks jo ir sūnaus bendravimui. Tokia tvarka neriboja nei ieškovo, nei jo nepilnamečio sūnaus interesų, todėl nėra pagrindo ir keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šio bendravimo tvarkos punkto. Apeliantas taip pat nesutinka ir prašo panaikinti teismo nustatytos bendravimo tvarkos 7 punktą, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, jeigu V. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. M. vasaros atostogų metu laikotarpiu vaiko motinai G. M. suteikiamos kasmetinės nepertraukiamos atostogos, šias atostogas vaikas praleidžia su motina, t. y. vaiko bendravimas su tėvu minėtu laikotarpiu nevyksta, o neįvykusio bendravimo laikas nekompensuojamas bendravimu kitu laiku. Apie suteiktas kasmetines nepertraukiamas atostogas G. M. įsipareigoja pranešti V. M. ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki numatytų atostogų pradžios. Apelianto teigimu, tokia nuostata grubiai pažeidžia vaiko interesams atitinkantį maksimalaus bendravimo su abiem tėvais principą. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio. 3 dalies). Nagrinėjamu atveju, sutiktina su apelianto argumentu, kad tokia teismo nustatyta tvarka pažeidžia jo interesus. Nors atsakovė atsiliepime ir tvirtina, kad ji nesieks piktnaudžiauti minėtu 7 punktu, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas, įtvirtindamas tokią bendravimo tvarkos nuostatą iš esmės suteikė prioritetą motinai vaiko vasaros atostogų metu. Tokiu atveju susiklosto situacija, jog tėvas su sūnumi vaiko vasaros atostogas gali leisti su sūnumi tik teismo nustatytomis dienomis, o atsakovė bet kuriuo vasaros metu. Atsakovės argumentai, jog ji dirba finansų įstaigoje, darbo grafiką derinasi su kolegomis šiuo atveju visiškai neturi įtakos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji dėl kasmetinių atostogų suteikimo negali susitarti kuo anksčiau, jog turi laukti tik vasaros, ar jai suteiktinos atostogos priklausytų ne nuo jos. Šiuo atveju iš pačios atsakovės teiginių galima daryti išvadą, kad ji galimybę derinti kasmetines atostogas turi, kadangi ji atsiliepime į apeliacinį skundą mini, jog dėl atostogų ji turi derintis su daug darbuotojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, kai jau metų pradžioje aišku, kokios atostogų dienos nustatytos atsakovei, ji gali pradėti derinti kasmetinių atostogų suteikimą. Taip pat sutiktina su apelianto argumentu, jog nuostata, kad apie suteiktas kasmetines nepertraukiamas atostogas atsakovė G. M. įsipareigoja pranešti apeliantui V. M. ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki numatytų atostogų pradžios, apriboja apelianto galimybes planuoti savo ir vaiko vasaros atostogų užimtumą, veiklas. Vien tai, kad apeliantas dirba individualiu grafiku nesudaro pagrindo teigti, kad jis taip pat neplanuoja darbų į ateitį ir gali bet kada juos keisti likus ganėtinai trumpam laikui, t. y. 7 dienoms iki atsakovės atostogų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu bendravimo tvarkos 7 punktas iš esmės riboja ieškovo galimybes bendrauti su vaiku vaiko atostogų metu, o tai vertintina ne tik kaip tėvų lygiateisiškumo principo pažeidimas, bet kaip ir prioritetinio vaiko interesų užtikrinimo pažeidimas, kadangi apribojamos vaiko galimybės leisti atostogas su vienu iš tėvų, todėl sutiktina su apeliantu, jog ši sprendimo dalis keistina, išbraukiant minėtą punktą iš bendravimo tvarkos. Kartu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tėvams nustatyta teismo bendravimo tvarka netrukdo geranoriškai, savo sūnaus labui, susitarti, jei yra tam tikros kliūtys, dėl kurių šalims būtų patogiau nukrypti nuo nustatytos bendravimo tvarkos vaiko vasaros atostogų metu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaikymo dydžio nustatymo.

CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį vaikui turi teikti tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Nurodyti kriterijai nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.Išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016); protingi poreikiai, kuriuos lemia vaiko gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-495/2009).Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016).Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškiniu prašė priteisti vaikui išlaikymą po 335,00 EUR, pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 190 EUR išlaikymą, mokamą kiekvieno mėnesį iki einamojo mėnesio 10 dienos. Apeliantas nurodo, jog jis sutinka mokėti po 170,00 EUR, kadangi bendra 340,00 EUR suma šalių vaikui yra pakankama, jog būtų užtikrinti jo visi poreikiai. Apeliantas nurodo, kad priteisdamas išlaikymą pirmosios instancijos teismas vadovavosi tinkamomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių apeliantas neginčija, teisingai nustatė jo turtinę padėtį, tačiau padarė klaidingas išvadas dėl apelianto pajėgumo mokėti priteisto dydžio išlaikymą. Sutiktina su apelianto teiginiu, jog įstatymas nenustato minimalaus išlaikymo dydžio, tačiau nustatinėjant išlaikymo dydį egzistuoja suformuota nuosekli teismų praktika, pagal kurią orientaciniu kriterijumi, nustatant vaiko išlaikymo dydį, laikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-469/2006, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2008; ir kt.). Nuo šio principo pirmosios instancijos teismas nenukrypo. Nuo orientacinio išlaikymo dydžio gali būti nukrypta, nustačius aplinkybes, dėl kurių tėvai objektyviai negali teikti tokio dydžio išlaikymo. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Spręsdamas dėl šalių nepilnamečiui vaikui reikalingo išlaikymo dydžio teismas įvertino sūnaus amžių, jo poreikius, sveikatos būklę, šalių turtinę padėtį. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovės pateikti paskaičiavimai dėl išlaikymui reikalingos sumos yra nepagrįsti, per ne lyg dideli ir nebūtini, dėl ko sumažino atsakovės prašomą priteisti išlaikymo dydį, todėl apeliantas skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo ir atsakovės pajamos akivaizdžiai neleidžia turėti tokių išlaidų. Teismas, priešingai nei teigia apeliantas, taip pat įvertino ir tai, kad ieškovas susitikimų savaitgaliais metu turi papildomas išlaidas (apie 100,00 EUR). Taip pat, pats apeliantas nurodo, jog vyksta papildomai užsidirbti į Šveicariją, tad akivaizdu, jog jis ten taip pat gauna pajamas, tačiau tokių duomenų teismui neteikė. Apeliaciniame skunde apeliantas tik deklaratyviai nurodo, jog jis negali patenkinti savo būtiniausių poreikių, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų, kurie tai patvirtintų. Teismui nebuvo ir nėra procesinių prielaidų spręsti, jog turėjo būti priteistas mažesnio dydžio išlaikymas. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Taigi, ieškovas, siekdamas užtikrinti savo nepilnamečio sūnaus interesus, tinkamą aplinką, jo poreikius, tikrai sugebės taip vykdyti veiklą, išnaudos visas savo turimas galimybes, jog savo vaikui papildomai skirtų 20,00 EUR, kadangi pastebėtina, jog apelianto sutinkamas mokėti išlaikymo dydis yra 170,00 EUR vietoje priteistų 190,00 EUR. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje yra jau pakilęs iki 400,00 EUR, todėl jau šiuo metu pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis yra mažesnis nei teismų taikomas orientacinis kriterijus, todėl būtų nesąžininga ir neteisinga priteisto išlaikymo dydį dar labiau sumažinti. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą išlaikymą mokėti iki einamojo mėnesio 10 dienos į atsakovės banko sąskaitą. Apeliantas nurodo, jog seniau jis pavedimą atlikdavo mėnesio gale, įsiskolinimo neturėjo, o be to, jo pajamų gavimas, kaip užsiimančiam individualia veikla, nėra apibrėžtas terminu. Šie apelianto argumentai vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą, kurios dienos ieškovas privalo pervesti pinigus, kadangi tik tokiu būdu bus garantuota, jog bus nuolatos ir nepertraukiamai tenkinami šalių nepilnamečio vaiko poreikiai. Neapibrėžus ieškovo prievolės vykdymo jokiu konkrečiu terminu gali susiklostytų ydinga situacija, kai bus nepakankamai užtikrinamos sąlygos būtinos vaikui vystytis. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistino iš ieškovo išlaikymo jo nepilnamečiui sūnui dydžio nustatymo klausimą, analizavo byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius jo ir atsakovės turtinę padėtį, taip pat vaiko poreikius. Priteisto išlaikymo suma (190,00 EUR) atitinka realius šalių nepilnamečio sūnaus poreikius ir ieškovo galimybes bei pareigą tokio dydžio išlaikymą teikti.Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu. Tuo atveju, jei ateityje, t. y. po teismo sprendimo, pasikeičia vaiko poreikiai arba iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumą, įtakos nedaro apelianto naujai pateikti įrodymai dėl jo šeimos sudėties pasikeitimų. Šios aplinkybės gali būti svarbios apeliantui inicijuojant naują teismo procesą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš atsakovės nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo didesnės už ieškovės, todėl reikalauja pakeisti šią sprendimo dalį ir iš atsakovės ieškovui priteisti 160,00 EUR advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, įvertino tai, kad tiek ieškinys, tiek priešieškinis buvo tenkinti iš dalies, ir remdamasis teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais sprendė, kad šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Taigi, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teismas vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, jų susidarymo aplinkybes, šalių elgesį bei patenkintų reikalavimų apimtį sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir netenkinti nei ieškovo, nei ieškovės prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, todėl apelianto apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kaip minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjamose bylose (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Apeliantas teismui pateikė įrodymus, jog sumokėjo 46,00 EUR žyminį mokestį bei patyrė 300,00 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (teisėjų kolegija sprendžia, jog patenkinta 11 proc. apeliacinio skundo), todėl jo naudai iš atsakovės priteistina 5,06 EUR žyminio mokesčio ir 33,00 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 250,00 EUR advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (89 proc.) atsakovei iš ieškovo priteistina 222,50 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteistina 184,44 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį dėl ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos pakeisti ir sprendimo dalį išdėstyti taip:

,,Nustatyti ieškovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. M., gim. 2009 m. rugpjūčio 28 d., a. k. (duomenys neskelbtini) tvarką:

pradedant nuo 2016 metų, V. M. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi A. M. kiekvieno mėnesio pirmos ir trečios savaitės savaitgalį (išskyrus vasaros atostogas) nuo penktadienio 16.00 val., pasiimant sūnų iš ugdymo įstaigos ar gyvenamosios vietos, ir pristatant sūnų į jo gyvenamąją vietą iki sekmadienio 19.00 val. V. M. sūnaus pasiėmimo išvakarėse (ketvirtadienį) telefonu turi informuoti vaiko motiną G. M. apie savo planus pasiimti sūnų. V. M. užtikrina, kad sūnus buvimo su tėvu laikotarpiu mokslo metais pasirengtų pirmadienio pamokoms bei užsiėmimams;kitomis savaitės dienomis (darbo dienomis, išskyrus vasaros atostogas), bet ne daugiau kaip dvi dienas per savaitę, V. M. turi teisę bendrauti su sūnumi iš anksto pranešęs vaiko motinai G. M. ir atsižvelgdamas į vaiko užimtumo (mokykloje, kitose ugdymo įstaigose ir papildomo lavinimo užsiėmimuose) grafiką bei pasirengimo mokyklai poreikį, su teise pasiimti sūnų iš jo gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos ir pristatant į jo gyvenamąją vietą ne vėliau kaip iki 20.00 val.;V. M. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi neporiniais metais Šv. Velykų dienomis, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos šių švenčių išvakarėse (penktadienį) nuo 18.00 val., ir pristatant į jo gyvenamąją vietą antrąją Šv. Velykų dieną iki 19.00 val.;V. M. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi poriniais metais Šv. Kūčių, Šv. Kalėdų dienomis, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos Šv. Kūčių išvakarėse (gruodžio 23 d.) nuo 18.00 val. ir pristatant į jo gyvenamąją vietą antrąją Kalėdų dieną iki 19.00 val., išskyrus tą atvejį, jeigu tėvo bendravimo su sūnumi laikas antrąją Šv. Kalėdų dieną nesibaigia dėl jam priskirto bendravimo su vaiku laiko dėl mokinių žiemos atostogų;kiekvienais metais mokinių atostogų (išskyrus vasaros atostogų) metu V. M. turi teisę pusę atostogų laiko bendrauti su sūnumi poriniais metais pirmoje šių atostogų pusėje, neporiniais metais antroje šių atostogų pusėje, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos prasidedant nustatytam laikui nuo 10.00 val. ir pristatant sūnų į jo gyvenamąją vietą pasibaigus nustatytam laikui iki 19.00 val. V. M. apie savo planus pasiimti sūnų privalo informuoti vaiko motiną G. M. telefonu ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) dienas iki vaiko paėmimo;kiekvienais metais vasaros/mokinių vasaros atostogų mėnesiais (birželį, liepą, rugpjūtį) V. M. turi teisę bendrauti su sūnumi nuo kiekvieno mėnesio 1 dienos iki to mėnesio 15 dienos, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos prasidedant nustatytam laikui nuo 10.00 val. ir pristatant sūnų į jo gyvenamąją vietą pasibaigus nustatytam laikui iki 19.00 val. V. M. apie savo planus pasiimti sūnų informuoti vaiko motiną G. M. telefonu ne vėliau kaip prieš 7 (septynias) dienas iki vaiko paėmimo. Vasaros atostogų laiku netaikomas vaiko bendravimo su tėvu grafikas dėl pirmos ir trečios mėnesio savaitės savaitgalio;V. M. turi teisę nekliudomai lankyti nepilnametį sūnų A. M. jo ligos atveju, nepriklausomai nuo jo buvimo vietos (gyvenamojoje vietoje ar gydymo įstaigoje).“

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. atsakovei G. M. 184,44 EUR (vienas šimtas aštuoniasdešimt keturi eurai 44 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.