Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl paskelbtos informacijos pripažinimo neatitinkančia tikrovės, žeminančią asmens garbę ir orumą bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimus: pripažinti 2020 m. rugpjūčio 1 d. vykusios Lietuvos futbolo federacijos konferencijos metu R. Ž. viešai paskleistą teiginį: „<...> Jūs (turima omenyje P. M.) nenorite pažiūrėti į savo praeitį, kai būdavo pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys“ (toliau – ginčo teiginys) tikrovės neatitinkančiu ir pažeminančiu P. M. garbę ir orumą bei priteisti 1 500,00 Eur neturtinę žalą ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodo, kad atsakovas apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie tai, kad jis yra nesąžiningas, nesąžiningai teisėjauja futbolo varžybose, neva iš anksto nusprendžia rungtynių baigtį ir už tai gauna atlygį. Nurodo, kad paskelbus ginčo teiginį, jam buvo priskirtas teisei ir moralei priešingi – teisę pažeidžiantys veiksmai, negarbingas ir ypač smerktinas elgesys, krito pasitikėjimas juo kaip kandidatu į Federacijos prezidento pareigas. Nurodo, kad šis viešai paskleistas kaltinimas visuomenėje yra suprantamas kaip neteisėtas veiksmas, todėl akivaizdu, kad ginčo teiginiu jis yra apibūdinamas neigiamai. Atsakovo paskleistas tikrovės neatitinkantis ginčo teiginys diskredituoja jį, kaip kandidatą į Federacijos prezidentus, taip pat, kaip Vilniaus regiono futbolo sąjungos prezidentą, taip pat klaidina Federacijos narius bei ragina nepasitikėti juo, ne tik kaip žmogumi, bet ir kaip kandidatu į Federacijos prezidento užimamas pareigas. Atsakovas šią informaciją pateikė, kaip neva objektyviai egzistuojantį faktą, nors realybėje tokie faktai neegzistuoja. Tokiu ginčo teiginiu atsakovas sąmoningai griauna jo reputaciją visuomenės ir Federacijos narių akyse, žemina jo garbę ir orumą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pateiktas ginčo teiginys turėjo faktinį pagrindą – išsakyti savo nuomonę apie pastarųjų metų Lietuvos futbolą. Subjektyvi jo nuomonė buvo pagrįsta tam tikrais duomenimis, jam iš ankščiau girdėtais duomenimis sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti. Mano, kad jo pasisakyme nebuvo menkinančios ieškovą informacijos, tik buvo išsakyta jo subjektyvi nuomonė, kad Lietuvos futbolo reputacija paskutiniuoju metu nėra pati geriausia, kad prie tos reputacijos gali būti prisidėję ir nelabai geri, kai rungtynės būdavo aptariamos ir už tai galimai, kažkam buvo mokami pinigai. Nurodo, kad jo išdėstyti teiginiai nebuvo kritika ieškovo atžvilgiu, ja nebuvo siekiama pažeminti ieškovą, tačiau buvo siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos futbolo negeroves, kurios buvo praeityje. Jis nesakė, kad ieškovas siūlė ar ėmė vokelius, ar jis priimdavo sprendimą dėl rungtynių baigties. Tai, kad jis nepavartojo žodžių „aš manau“, „mano manymu“, nėra pagrindas jo išsakytus teiginius kvalifikuoti žinia ir duomenimis CK 2.24 straipsnio 1 dalies prasme. Nurodo, kad byloje nagrinėjami jo išsakyti teiginiai atitinka nuomonės ir vertinamųjų teiginių sampratą, todėl svarbu įvertinti, ar jo išsakyta nuomonė yra visiškai išgalvota, ar pagrįsta tam tikrais duomenimis. Taip pat svarbu įvertinti, kokia forma jis išsakė savo nuomonę (vertinamuosius teiginius). Jis nurodė, kad iš praeities jam yra žinoma, kad kai kur rungtynės buvo baigiamos tarpusavio susitarimu, tačiau ši pateikta nuomonė nebuvo apie ieškovą. Mano, kad ginčo teiginyje išsakyta nuomone nėra pagrindo konstatuoti, kad jis, išreikšdama nuomonę apie jam girdėtus įvykius, paskelbė žinias, žeminančias ieškovo garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės. Ieškovas ieškinyje teigia, kad ,,<...> Ginčo teiginys <...> plačiai buvo komentuojamas žiniasklaidoje. Ginčo teiginys buvo ne kartą paminėtas per visas visuomenės informavimo priemones, įskaitant ir televiziją, ir net gi buvo kartojamas straipsnio antraštėje“. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesikreipė į žiniasklaidą prašydamas, kad būtų viešinama informacija, todėl mano, kad nėra pagrindo teigti, kad jis siekė labiau pakenkti ieškovo reputacijai ir sumenkinti jo kaip kandidato reputaciją. Ieškovas subjektyvios nuomonės paskleidimo metu buvo ir dabar yra viešas asmuo – Vilniaus regiono futbolo federacijos prezidentas bei kandidatas į Seimą, kuriam keliami didesni moraliniai elgesio reikalavimai. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės aptariamo CK 2.24 straipsnio 6 dalies pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje siejamas su nevisiškai tikslios informacijos ar net agresyvios kritikos paskleidimu, kuri, skirtingai nei privataus asmens atveju, viešo asmens atžvilgiu turi būti toleruojama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas iš dalies.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis numato, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, kad Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme (toliau - VIĮ) (4 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad Lietuvos futbolo federacijos konferencijoje (toliau – konferencija), kurios metu buvo renkamas naujas Lietuvos futbolo federacijos prezidentas ir kuri buvo tiesiogiai transliuojama per Lietuvos futbolo federacijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, atsakovas, viešai kreipdamasis į ieškovą paskelbė tikrovės neatitinkantį ir ieškovo garbę ir orumą žeminantį teiginį: „<...> Jūs (turima omenyje P. M.) nenorite pažiūrėti į savo praeitį, kai būdavo pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys“. Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka ir nurodo, kad tai buvo jo subjektyvi nuomonė, nebuvo kritika ieškovo atžvilgiu, ja nebuvo siekiama pažeminti ieškovą, o buvo siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos futbolo negeroves, kurios buvo praeityje.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Atitiktis tikrovei vertinama dviem aspektais: ar teisingas pranešimas apie faktus; ar teisingai, adekvačiai vertinami įvykę faktai. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens elgesys vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami, nustačius faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kad buvo pažeista garbė ir orumas turi įrodyti ieškovas, o kad duomenys atitiko tikrovę ir kad jas paskleidusi visuomenės informavimo priemonė nežinojo ir negalėjo žinoti, jog paskleidžiami duomenys yra žeminantys asmens garbę ir orumą, turi įrodyti atsakovas (1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 1, CPK 178 str.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad vertinamųjų teiginių teisingumui nustatyti netaikomas tiesos kriterijus, nes nuomonė yra asmens subjektyvus tam tikro fakto supratimas, asmens požiūris, įsitikinimai, bet nuomonė turi remtis tikrais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje). EŽTT pabrėžė tai, kad iš esmės nacionaliniai teismai gali geriausiai įvertinti, kaip gerai žinomas yra asmuo, ypač kai jis daugiausia žinomas nacionaliniu lygiu (2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje A. S. AG prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 39954/08; V. H. prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 40660/08, 60641/08). VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje nurodyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Spręsdamas byloje kilusį ginčą teismas taip pat atsižvelgia į visuotinai žinomas aplinkybes (CPK 182 straipsnio 1 punktas), kad ieškovas P. M. yra Vilniaus regiono futbolo sąjungos prezidentas nuo 2017 metų, Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos inspektorius, 2000-2010 metais buvo FIFA kategorijos teisėjas, taip pat buvo UEFA kategorijos inspektorius, 2019 m. kandidatavo į Vilniaus miesto tarybos narius, o 2020 m. kandidatavo Seimo rinkimuose, t. y. ieškovas yra aktyvus futbolo bendruomenės narys, be to, ieškovas aktyviai dalyvauja politikoje ir yra kandidatavęs tiek vietos savivaldos rinkimuose kaip kandidatas, tiek ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kaip kandidatas, todėl neginčytinai yra pripažintinas viešu asmeniu, dėl ko sprendžiant ginčą dėl garbės ir orumo, jam taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga (CK 2.24 straipsnio 6 dalis). Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinis teismas, viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Tokiais atvejais, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009).

Pažymėtina, kad Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendime Nr. 61561/08, byloje Ekonominių reformų institutas prieš Ukrainą, pabrėžė, jog vertinant ginčo pareiškimą, turi būti išanalizuota visa jo struktūra, neišimant atskirų pareiškimo dalių iš jo konteksto.

Nagrinėjamoje byloje yra pateikta 2020 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos futbolo federacijos konferencijos įrašo dalis, iš kurios nustatyta, kad ginčo teiginys yra dalis atsakovo pasisakymo konferencijos metu. Byloje nėra ginčo, kad ginčo teiginį pasakė atsakovas ir kad konferencija buvo transliuojama viešai. Nustatyta, kad atsakovas pasisakė ir uždavė klausimą ieškovui, kaip vienam iš kandidatų į Lietuvos futbolo federacijos prezidento postą, pasakydamas šiuos teiginius: „Kantriai išlaukiau, R. Ž., Klaipėdos apskrities futbolo federacijos prezidentas, nu negaliu nutylėti, tiesiog ir norėčiau, kaip sakyti, nes buvo gėda visas tas dienas išeiti į gatvę, nes buvo Lietuvos futbolas skalbiamas į visas pačias blogiausias, kaip sakyti, sritis ir ne be Jūsų, P., kaip sakyti, pagalbos. Tai ką aš norėjau pasakyti, atsikapstėt kažkokias tai senienas, praeitis kažkur tai, kažkieno tai. O Jūs nenorite pasižiūrėti į savo praeitį. Jūs nenorite pasižiūrėti į savo praeitį, kai būdavo, pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, kai buvo imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys. Tai pasakykit, nu tai pakomentuokit tada, jeigu iš tikrųjų, mano nuomone, tai nu kai Jūs sakot statyti namą, tai su tokiu kaip sakyti darbų inžinieriu aš tikrai nestatyčiau jokio namo, taip kad visiems vertėtų susimastyti ir Jūs einat ir drįstat ir kažkur tai kažkam tai sakyti čia viešai savo nuomones tokias tai nu man, man yra gėda“.

Iš viso atsakovo pasisakymo konteksto matyti, kad atsakovas kritikuoja ieškovą ir kaltina jį prisidėjus prie neigiamo Lietuvos futbolo įvaizdžio visuomenėje formavimo, pasiūlydamas pačiam ieškovui pasižiūrėti į savo praeitį, prieš kritikuojant kitus asmenis. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad nežinojo, kaip atsakyti į tokį pasisakymą, bandė kalbą nukreipti, tai matyti ir iš ieškovo atsakymo konferencijos metu. Teismas, išanalizavęs paskelbto teksto visumą, sakinių konstrukciją, jų formuluotę, pavartotą išraiškos būdą, daro išvadą, jog ginčo teiginyje „<...> Jūs (turime omenyje P. M.) nenorite pasižiūrėti į savo praeitį, kai būdavo pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys“ buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie ieškovo padarytas neteisėtas veikas. Nors atsakovas nurodo, kad jis nesakė, jog ieškovas siūlė ar ėmė vokelius, ar jis priimdavo sprendimą dėl rungtynių baigties, tačiau priešingai nei interpretuoja atsakovas, ginčo teiginyje informacija yra pateikiama taip, kad eilinis klausytojas šį teiginį galėtų suprasti būtent kaip faktą apie ieškovo praeityje padarytus kriminalinius nusikaltimus. Asmens viešas žinių pateikimas kaip tikrų, kurių pobūdis ir paskleidimo tikslas yra viešai pasmerkti kitus asmenis dėl jų veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, negali būti toleruojamas ir vertinamas nei kaip agresyvi kritika, nei tuo labiau kaip informacijos netikslumas, todėl teismas daro išvadą, kad ginčo teiginiu atsakovas paskleidė duomenis, kurie vertintini kaip žinia.

Teismas pažymi, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos Respublikos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-183/2008), todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, jog teiginys „<...> Jūs (turima omenyje P. M.) nenorite pasižiūrėti į savo praeitį, kai būdavo pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys“ pažemino ieškovo garbę ir orumą, jo paskelbimas neabejotinai suponavo neigiamas visuomenės nuostatas apie ieškovą.

Pažymėtina, kad paskleistų žinių įrodinėjimo taisyklė įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad žinios atitinka tikrovę (CK 2.24 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų apie ginčijamos žinios atitikimą tikrovei, šios aplinkybės byloje net neįrodinėjo, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl nusikaltimų padarymų ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, teismas daro išvadą, kad paskleista žinia apie ieškovo padarytus nusikaltimus neatitinka tikrovės.

Fizinis asmuo, kurio garbė bei orumas pažeisti paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančius duomenis, turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.24 straipsnio 1 dalis). Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl bendrųjų reikalavimų ir kriterijų neturtinės žalos faktui nustatyti, yra nurodyta, kad neturtinė žala yra ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Ieškovas prašo priteisti 1 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad jis prarado Federacijos narių ir visuomenės pasitikėjimą, sudarytos prielaidos viešai abejoti jo reputacija. Dėl ginčo teiginio paskleidimo jis yra priverstas aiškintis kolegoms, pažįstamiems ir draugams dėl atsakovo paskleistos informacijos tikrumo, neigti paskelbto ginčo teiginio egzistavimą.

Pagal EŽTT praktiką Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo aukos patirta žala turi būti atitaisyta ir turi būti pakankamai užkirstas kelias tokio piktnaudžiavimo pasikartojimui (2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Armonienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36919/02). Kaip ir minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Constantinescu prieš Romuniją, pareiškimo Nr. 28871/95). Taigi, teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teismas pažymi, kad privalo būti išlaikoma pusiausvyra tarp viešo asmens garbės ir orumo, geros reputacijos apsaugos ir saviraiškos laisvės. CK 2.24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiausiu viešo asmens garbės ir orumo gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojamo vaidmens; priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai, net ir tuo atveju, kai pažeidimai gana skaudūs; akcentuojama, kad viešas asmuo, būdamas labiau pastebimas, turi galimybę pasisakyti viešai, gali pats ir per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2005; 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2001; 2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000).

Teismas sprendžia, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas ieškovui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tikrovės neatitinkančių ir jokiais įrodymais neparemtų žinių paskleidimą. Duomenys paskleisti apie viešą asmenį, kuris dėl visuomeninės (aktyvus futbolo bendruomenės narys) veiklos kelia visuomenės susidomėjimą, ir duomenys susiję su jo asmeniu ir veikla, o žinias paskelbęs asmuo vadovavosi nepatikrinta informacija, ginčo teiginys buvo nukreiptas sumenkinti ieškovo reputaciją, dėl to šis atsakovo veiksmas negali būti įvertinamas kaip sąžiningas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo argumentai dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 2.24 straipsnio 6 dalies pagrindu nepripažintini teisiškai pagrįstais. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, taip pat atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes: paskleistų žinių pobūdį, apimtį, žinių paplitimą, jų vertinimą ir svarbą visuomenėje, nukentėjusiojo požiūrį ir reakciją į paskleistas žinias bei atsakovo elgesį. Teismas pažymi, kad žinios apie ieškovo neva padarytus teisės pažeidimus, neabejotinai sukelia neturtinio pobūdžio praradimus, diskredituoja asmenį, formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie jį, nagrinėjamoje byloje buvo skelbtos nepatikrinus jų tikrumo, ginčo teiginio paskleidimo mastas buvo itin didelis, konferencija buvo tiesiogiai transliuojama per Lietuvos futbolo federacijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, kuri šiuo metu turi virš 59 tūkstančių sekėjų, ir vaizdo įrašas sulaukė virš 1 100 reakcijų - komentarų bei juo vartotojai toliau dalinosi, informacija buvo atspindėta visuomenės informavimo priemonėse, tai patvirtina ir viešai prieinami duomenys internetiniuose portaluose www.sportas.lt, www.15min.lt., todėl akivaizdu, kad ši žinia tapo žinoma ir aptariama didelės visuomenės dalies. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas tiek po konferencijos, tiek per bylos nagrinėjimo teisme procesą būtų pripažinęs padarytą teisės pažeidimą, atsiprašęs ieškovo, priešingai, atsakovas neigė atlikęs netinkamo pobūdžio veiksmus. Teismas, pasisakydamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (CK 6.250 straipsnis), pažymi, kad teismo funkcija – vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio asmens patirtą dvasinį skausmą, kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgiant į neturtinės žalos kompensacijos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir jų taikymą šioje byloje, ginčo šalių teisių bei interesų pusiausvyrą, darytina išvada, kad teisingas ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimas yra 1 000,00 Eur, kuris yra proporcingas atsakovo padarytam teisės pažeidimui, jo mastui ir pasekmėms, taip pat pakankamai užtikrina kompensacinio bei prevencinio civilinės atsakomybės už neturtinę žalą efekto pasiekimą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 1 382,00 Eur (1 273,00 Eur advokato pagalbai apmokėti ir 109,00 Eur žyminis mokestis). Ieškovas ieškiniu buvo pareiškusi vieną neturtinio pobūdžio reikalavimą ir vieną turtinio pobūdžio reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu ieškovo neturtinio pobūdžio reikalavimas tenkintas visiškai, o turtinio pobūdžio reikalavimas tenkintas iš dalies, darytina išvada, kad ieškovo ieškinys patenkintas 83,5 procentų (100 proc. (neturtinio pobūdžio reikalavimas) + 67 proc. turtinio pobūdžio reikalavimas (100 proc. + 67 proc./ 2)), todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 1 153,97 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 1 100,00 Eur (advokato pagalbai apmokėti). Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu ieškovo ieškinys atmestas 16,5 procentais, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 181,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. vykusios Lietuvos futbolo federacijos konferencijos metu R. Ž. viešai paskleistas teiginys: „<...> Jūs (turima omenyje P. M.) nenorite pažiūrėti į savo praeitį, kai būdavo pasakysiu grubiai, tiesiai šviesiai, imami vokeliai ir nusprendžiamos rungtynių baigtys“, neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo P. M. garbę ir orumą.

Priteisti iš atsakovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1 153,97 Eur (tūkstantį šimtą penkiasdešimt tris eurus ir 97 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 181,50 Eur (šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.