- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-05
- Bylos Nr.
- e2A-337-803/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26303-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- R. B., M. B.
- Atsakovas
- T. V., V. V.
- Trečiasis asmuo
- G. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. B. ir M. B. bei atsakovų T. V. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. B., M. B. ieškinį atsakovams T. V., V. V. dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, trečiasis asmuo G. R..
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami: 1) padidinti ieškovų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pripažįstant nuosavybės teisę į patalpą, pažymėtą indeksu 3-3, 19,36 kv. m. ploto, esančią gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastogėje; 2) atidalinti ieškovus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant ieškovams nuosavybės teisę į patalpas, esančias gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): 3-2 (6,30 kv. m.), 3-3 (19,36 kv. m.), 3-4 (19,20 kv. m.), 3-5 (21,30 kv. m.), 3-7 (9,82 kv. m.), 3-8 (1,57 kv. m.), 3-6 (7,81 kv. m.), viso bendro 85,36 kv. m. ploto; 3) pripažinti atsakovams nuosavybės teisę į patalpas, esančias gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): 1-2 (2,45 kv. m.), 1-3 (26,00 kv. m.), 1-4 (13,20 kv. m.), 1-5 (6,00 kv. m.), 2-1 (9,31 kv. m.), 2-2 (12,11 kv. m.), 2-4 (17,10 kv. m.), 2-6 (17,37 kv. m.), 2-8 (5,10 kv. m.), 2-10 (1,64 kv. m.), 2-11 (28,92 kv. m.), G-l garažas (29,01 kv. m.), T terasa – veranda (8,64 kv. m.), viso 176,85 kv. m. ploto.
2. Nurodė, kad ieškovai bei atsakovai yra gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovams bendrosios nuosavybės teise priklauso 27/100 dalys gyvenamojo namo, atsakovams priklauso 73/100 dalys gyvenamojo namo. Tiek ieškovai, tiek atsakovai gyvenamąjį namą pirko žinodami, kad buvusieji savininkai dar 2007 metais, remiantis įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-614/07, nustatė ir įregistravo viešajame registre naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Ieškovams priskirtos naudotis patalpos, kadastrinių matavimų plane pažymėtomis indeksais 3-2 (6,30 kv. m.), 3-3 (19,36 kv. m.), 3-4 (19,20 kv. m.), 3-5 (21,30 kv. m.), 3-7 (9,82 kv. m.), 3-8 (1,57 kv. m.), 3-6 (7,81 kv. m.). Visos nurodytos patalpos yra gyvenamojo namo pastogėje, patekimas į patalpas per ieškovams priskirta naudotis laiptine, todėl patalpos yra visiškai izoliuotos nuo atsakovams priklausančių patalpų. Atsakovai šiuo metu valdo 73/100 dalis gyvenamojo namo, jiems priskirtos patalpos, esančio gyvenamojo namo pirmame aukšte, t.y.: 1-2 (2,45 kv. m.), 1-3 (26,00 kv. m.), 1-4 (13,20 kv. m.), 1-5 (6,00 kv. m.), 2-1 (9,31 kv. m.), 2-2 (12,11 kv. m.), 2-4 (17,10 kv. m.), 2-6 (17,37 kv. m.), 2-8 (5,10 kv. m.), 2-10 (1,64 kv. m.), 2-11 (28,92 kv. m.), G-l garažas (29,01 kv. m.), T terasa – veranda (8,64 kv. m.). Spręsdami naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą, buvę savininkai kompensavo vieni kitiems dalių natūra padidėjimą, V. K. buvo priteista iš G. R. piniginė kompensacij 3 808 Lt. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu nustatė, kad G. R., kurio gyvenamojo namo dalis buvo paveldėta, o vėliau perleista mums, savo lėšomis pastogėje įrengė patalpą, pažymėta indeksu 3-3 (19,36 kv. m.), tam neprieštaravo buvę bendraturčiai, bet nuosavybės teisių į šią patalpą neįregistravo. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo išspręsti visi bendro turto valdymo klausimai, tame tarpe klausimas dėl naudojimosi rūsio patalpomis. Taigi faktiškai šalys teismo sprendimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo sukūrė prielaidas atsidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, kas palengvintų galimybes atstatyti gyvenamojo namo pastogėje esančias patalpas po įvykusio 2006 metais gaisro. Atsidalijimo projektas buvo pateiktas atsakovams 2017 m. kovo l d. Pagal projektą yra suformuoti du savarankiški turtiniai objektai, kiekvienas iš kurių gali būti įregistruotas kaip savarankiškas objektas nekilnojamojo turto kadastre bei registre. 2017 m. kovo 22 d. raštu atsakovai atsisakė pasirašyti notarinės formos sutartį, nurodydami, jog jų pasiūlymas jiems nepriimtinas. Atsakovai pasiūlė atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės kitu būdu, t.y. kompensacijos sumokėjimo būdu, bet šis atsidalijimo būdas netinka ieškovams.
3. Atsakovai teismui pateiktame priešieškinyje nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškovų ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Prašė atidalinti atsakovų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant atsakovams iš ieškovų 27/100 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/6 dalis ūkinių ir kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), o iš atsakovų ieškovų naudai priteisti 7 200 Eur kompensaciją; pakeisti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką ir nustatyti ją pagal 2017-05-31 parengtą sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo schemą, nustatant kiekvieno iš bendraturčių teisę savo naudojamoje sklypo dalyje teisės aktų nustatyta vykdyti statybos darbus be kito bendraturčio sutikimo bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 133/400 dalis 0,2 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančio adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovams priklauso 267/400 dalis sklypo. Ieškovai savo sklypo dalį įgijo iš ieškovės R. B. motinos - G. R. (2016 m.), o atsakovai – iš T. R. ir K. R. (2007 m.) bei V. K. (2015 m.). Ant sklypo yra šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys statiniai: 311.33 kv. m. ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A1ž, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2l1ž, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3l1p, Ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 10l1ž ir inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovams nuosavybės teise priklauso 27/100 dalys Namo, o atsakovams - 73/100 dalys. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. sausio 11 d. sprendimu nustatė naudojimosi namu tvarką, pagal kurią atsakovams priskirta naudotis kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis patalpomis: tambūru 1-2 (2,45 kv.m), kambariu 1-3 (26,00 kv.m), kambariu 1-4 (13,20 kv.m) ir virtuve 1-5 (6,00 kv.m); kambariais 2-1 (9,31 kv.m), 2-2 (12,11 kv.m), 2-4 (17,10 kv.m), virtuve 2-6 (17,35 kv.m), san. mazgu 2-8 (5,10 kv.m), tambūru 2-10 (1,64 kv.m), tambūru 2-11 (28,92 kv.m), G-l garažu (29,01 kv.m.) ir T terasa - veranda (8,64 kv.m). Ieškovams paskirta naudotis virtuve 3-2 (6,30 kv.m), kambariais 3-3 (19,36 kv.m), 3-4 (19,20 kv.m) ir 3-5 (21,30kv.m.), koridorium 3-7 (9,82 kv.m), san.mazgu 3-8 (1,57 kv.m) ir laiptine 3-6 (7,81 kv.m). Tuo pačiu sprendimu teismas nustatė naudojimosi namo rūsiu tvarką: atsakovams priskiriant naudotis rūsio patalpas, projekte pažymėtas Nr.1 (16,11 kv.m); Nr.5 (16,11 kv.m), o ieškovams – rūsio patalpa, projekte pažymėta Nr.2 (5,26 kv.m), Nr.3 (4,04 kv.m) ir rūsio patalpa, projekte pažymėta Nr.4 (6,81 kv.m). Rūsio patalpos, projekte pažymėtos Nr.6 (3,81 kv.m) ir Nr.7 (4,84 kv.m), paskirtos šalims naudotis bendrai. 2006-11-30 name kilo gaisras, kurio metu sudegė namo stogas bei visa mansarda su gyvenamosiomis patalpomis, tai yra ieškovams priklausanti namo dalis (išskyrus rūsio patalpas) buvo sunaikinta gaisro metu, o laiptinę 3-6 vėliau nugriovė tuometiniai savininkai. Po gaisro name liko gyventi tik atsakovai. Ieškovai neturi suinteresuotumo namo išsaugojimu, priežiūra ar atstatymu, kadangi savo naudojamoje sklypo dalyje, vykdė ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, o faktiškai yra įsirengę kitą gyvenamąjį namą. Pažymėjo, kad ieškovams priskirta savarankiškai naudotis namo dalis, išskyrus rūsį, yra visiškai sunaikinta 2006-11-30 kilusio gaisro metu ir faktiškai neegzistuoja, taigi abejotina, ar neegzistuojančios turto dalies atskyrimas natūra yra apskritai įmanomas. Mano, kad ieškovų siūlomas atidalijimo būdas nenutrauktų daugiau nei dešimtmetį besitęsiančio šalių konflikto – esant bendroms rūsio patalpoms, bendroms namo konstrukcijoms, šalys būtų priverstos derinti statybos, remonto bei kitus panašaus pobūdžio klausimus, kas neišvengiamai sąlygotų naujų ginčų kilimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovų R. B. ir M. B. ieškinį bei atsakovų T. V. ir V. V. priešieškinį atmetė.
6. Teismas pažymėjo, kad namas po gaisro nėra atstatytas, ieškovams priklausančių patalpų tikroji vertė negali būti nustatoma pagal konsultacinę pažymą, kurią atsakovai pateikė teismui, nes netgi pažymoje nurodyta, kad ji nelaikoma turto vertinimo ataskaita, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovų prašoma priteisti kompensacija ieškovams atitinka tiek rinkos vertę, tiek protingumo ir teisingumo principus.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nepanaikinus ieškovų dalies bendrojoje nuosavybėje (tai yra jos neperleidus už kompensaciją atsakovams), negali būti priešieškinyje prašomu būdu pakeičiama naudojimosi tvarka žemės sklypu, kuri pažeistų ieškovų, kaip teisėtų patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus.
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jeigu ieškovai nurodo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu jiems priklauso tam tikra patalpų dalis, būtent šio teismo sprendimo pagrindu patalpos turi būti įregistruotos viešame registre, o kitoje byloje nėra galimybės iš naujo vertinti išnagrinėtų aplinkybių ir pakartotinai nustatyti nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad šiuo metu nėra mansardinio aukšto, kuris po gaisro sudegė, neparengtas namo atstatymo projektas, todėl faktiškai nesant tokios patalpos name teismas neturi galimybės jos nustatyti ir priskirti ieškovams. Pažymėjo, jog nuosavybės teisė gali būti pripažįstama tik į realiai egzistuojantį nekilnojamąjį daiktą, todėl ieškovų ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių padidinimo atmetė.
9. Teismas konstatavo, kad nėra galimybės, nepažeidžiant kitos šalies teisių ir teisėtų interesų atidalinti patalpas ieškovų bei atsakovų procesiniuose dokumentuose siūlomais būdais, todėl tiek ieškovų ieškinys, tiek atsakovų priešieškinys atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
10. Atsakovai T. V. ir V. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo pakeisti skundžiamą sprendimą – priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.1. byloje be ieškinio yra pareikštas ir priešieškinys, todėl yra akivaizdi abiejų šalių (bendraturčių) valia atsidalinti iš bendrosios nuosavybės. Patalpų dydis, galimybė jose gyventi yra aktualūs tik parenkant atidalijimo būdą, o ne sprendžiant dėl paties atidalijimo galimybės apskritai. Tai, kad ieškovams priklausanti namo dalis yra iš esmės sunaikinta, nereiškia, kad nėra galimybių spręsti klausimo dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Šiuo atveju nėra galimas tik atidalijimas natūra, tačiau atidalijimas priteisiant kompensaciją yra įmanomas ir turėjo būti taikomas;
1.2. pirmosios instancijos teismas nevertino, jog egzistuoja pagrindai atidalinti iš bendrosios nuosavybės: 1) atsakovams priklausanti namo dalis (73/100) yra didesnė nei priklausanti ieškovams (27/100); 2) ieškovai jau daugiau nei dešimtmetį name negyvena; 3) ieškovai neturi suinteresuotumo namo išsaugojimu, priežiūra ar atstatymu, kadangi savo naudojamoje sklypo dalyje vykdė ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, o faktiškai yra įsirengę kitą gyvenamąjį namą; 4) ieškovams priklausanti namo dalis (išskyrus rūsį) yra sunaikinta gaisro; 5) šalys išnaudojo visas galimybes išspręsti ginčą taikiai ikiteismine tvarka siūlydamos atidalijimo būdus;
1.3. tai, kad pažyma nėra turto vertinimo ataskaita, nė kiek nesumažina šio dokumento įrodomosios galios. Pažyma yra parengta profesionalaus turto vertintojo, apžiūrėjus vertinamą objektą ir pagrindus savo išvadas. Tikslas nustatyti namo vertę buvo pasiektas, tačiau rezultatas pateiktas kita forma – pažyma, o ne turto vertinimo ataskaita;
1.4. tenkinus atsakovų reikalavimus dėl namo atidalijimo ir naudojimo sklypu tvarkos pakeitimo, pastatai Nr. 1 – Nr. 4 liktų atsakovams naudotis priskirtoje sklypo dalyje. Kaip matyti iš pažymos, pastatai Nr. 1 – Nr. 4 yra seni, prastos būklės ir mažaverčiai, todėl jų atidalijimo klausimas turėtų būti vertinamas daugiau kaip formalus procesas, pasitarnausiantis socialinės taikos tarp šalių atkūrimui, todėl tenkintinas ir atsakovų reikalavimas dėl pastatų Nr. 1 – Nr.4 atidalijimo ieškovams priteisiant kompensaciją.
11. Ieškovai R. B. ir M. B. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo pakeisti skundžiamą sprendimą –ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.5. teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovai nuosavybės teisę į mansardos patalpą 3-3 turi įregistruoti Vilniaus miesto 3 – io apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-614/2007 pagrindu. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo klausimas, bet ne nuosavybės teisių pripažinimo klausimas;
1.6. pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atidalijimas iš bandrosios dalinės nuosavybės yra vienintelis būdas atstatyti sudegusios mansardos patalpas. Ieškovai pateikė įrodymus, jog šalys negali suderinti mansardos atstatymo projekto, todėl akivaizdu, kad patalpas galima atstatyti tik atidalinus ieškovų patalpas nuo atsakovų;
1.7. nepagrįstas teismo argumentas, kad negali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastogės patalpas, nes pastogė nelaikytina patalpa. Mansardos patalpos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nėra teisės akto, kuris draustų šių patalpų atstatymą;
1.8. byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių technines galimybes suformuoti du atskirus nekilnojamojo turto objektus. Tik suformavus atskirus nekilnojamojo turto objektus atsirastų galimybė ieškovams atstatyti savo patalpas.
Atsiliepimas
12. Atsakovai T. V. ir V. V. pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1.9. byloje nėra ginčo dėl to, kad namo pastogėje esančios 19,36 kv.m. ploto patalpos, pažymėtos indeksu 3-3, yra sunaikintos 2006-11-30 kilusio gaisro metu ir realiai neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pažymėjo, kad nuosavybės teisė gali būti pripažįstama tik į realiai egzistuojantį daiktą;
1.10. nors apeliaciniame skunde teigiama, kad patenkinus ieškovų reikalavimą būtų suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai, patenkinus ieškovų reikalavimą taip, kaip jis yra suformuotas, atidalijimas iš bendrosios nuosavybės neįvyktų, o šalys liktų vieno, unikalų numerį turinčio objekto (namo) bendraturtėmis ir atskiri nekilnojamojo turto vienetai suformuoti nebūtų. Ieškovų reikalavimas negali būti tenkinamas dėl netinkamos formuluotės;
1.11. byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovams priskirta savarankiškai naudotis namo dalis, išskyrus rūsį, yra visiškai sunaikinta 2006-11-30 kilusio gaisro metu ir faktiškai neegzistuoja, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neegzistuojančios namo dalies atskyrimas natūra yra neįmanomas;
1.12. ieškovai neturi jokio suinteresuotumo namo išsaugojimu, priežiūra ar atstatymu, kadangi savo naudojamoje sklypo dalyje vykdė ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, o faktiškai yra įsirengę kitą gyvenamąjį namą.
Atsiliepimas
13. Ieškovai R. B. ir M. B. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.13. būtent sudegusios namo dalies atstatymui yra reikalingas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes šalys negali suderinti rekonstrukcijai būtino projekto sprendinių;
1.14. byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog gyvenamasis namas po gaisro gali būti atstatytas bei kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra galimas;
1.15. ieškovų šeimos nariai naudojasi ūkiniame pastate įrengtomis patalpomis ir šis faktas paneigia atsakovų teiginius, jog gyvenamuoju namu ieškovai nesinaudoja ir ateityje nesinaudos;
1.16. atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra yra galimas, dėl tokio atidalijimo nėra pažeidžiami atsakovų turtiniai interesai ir toks atidalijimo būdas leidžia ateityje išvengti ginčų bei sudarytų galimybę parengti patalpų atstatymo projektą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Byloje kilo ginčas dėl teisės atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai ieškovams priskirta savarankiškai naudotis namo dalis, išskyrus rūsį, yra visiškai sunaikinta 2006 m. lapkričio 30 d. kilusio gaisro metu. Nustatyta, kad ieškovai prašo padidinti jų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pripažįstant nuosavybės teisę į patalpą, pažymėtą indeksu 3-3, 19,36 kv. m. ploto, esančią gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastogėje, bei faktiškai atidalinti patalpas pagal planą. Atsakovai prašo priteisti iš ieškovų kompensaciją už dalį bendrojoje nuosavybėje bei pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.72 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisė gali būti bendroji, tai yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Remiantis CK 4.80 straipsnio 1–2 dalimis, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai.
16. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
Dėl piniginės kompensacijos priteisimo už ieškovams priklausančią daiktinę teisę
17. Atsakovai apeliaciniame skunde įrodinėja, kad tai, jog: 1) ieškovams priklausanti namo dalis yra iš esmės sunaikinta, 2) ieškovai daugiau nei dešimtmetį name negyvena, 3) atsakovams priklausanti namo dalis (73/100) yra didesnė nei priklausanti ieškovams (27/100), 4) ieškovai nėra suinteresuoti namo atstatymu, 5) šalys išnaudojo visas galimybes išspręsti ginčą taikiai ikiteismine tvarka, yra pagrindas priteisti kompensaciją, bet ne spręsti daiktinės teisės klausimus, išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra.
18. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija nurodo, kad nei vienas iš jų nėra suteikiantis pagrindą riboti ieškovų konstitucinę teisę į nuosavybę. Kaip teisingai nurodė ieškovai atsiliepime į skundą, ieškovams priklausanti namo dalis sudaro virš 77 kv.m., kuri yra pakankama suformuoti butą. Be to, prašomo atidalinti nekilnojamojo daikto, registruoto VĮ „Registrų centras“ kaip vienbutis gyvenamasis namas, paskirtis – gyvenamoji (tomas I, b.l.26). Pažymėtina ir tai, kad atsakovai (apeliantai) pripažįsta, jog savininkų tarpusavio nesutarimai buvo esminė kliūtis jiems rekonstruoti statinį, dėl ko ieškovai ir negali gyventi ginčo name. Vadinasi, aplinkybės, dėl kurių atsiradimo yra kalti ir patys apeliantai, negali būti motyvu priteisti kompensaciją (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovų teises ir interesus saugo CK 4.80 straipsnio 1 dalis.
19. Kasacinis teismas išaiškino, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).
20. Šios bylos aplinkybės, kai patys apeliantai pripažįsta, kad ieškovai negali rekonstruoti jiems prikalančios dalies dėl bendrasavininkių nesutarimų, įrodinėjant ieškovų teisę naudotis tik ūkiniu pastatu, kaip gyvenamąja patalpa (apeliacinio skundo argumentas, kad Pastatas pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Pastatas garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Pastatas – ūkinis pastatas (Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Pastatas – ūkinis pastatas (Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), remiantis Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimu c.b. Nr. 2-7642'63112014 yra rekonstruoti į vieną Ūkinį pastatą, kuriame ieškovai gyvena), sudaro pagrindą vertinti reikalavimą priteisti už patalpas kompensaciją, kaip piktnaudžiavimą teise (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
21. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantų argumentais, jog 6 750 Eur kompensacijos dydis už daiktinių teisių apribojimą yra pakankamas. Įvertinus UAB Alliance Valuations konsultacinę pažymą (tomas II, b.l. 78) matyti, kad įkainojamas objektas yra išsidėstę per 3 km. nuo Vilniaus miesto senamiesčio ribos; pažymoje nurodoma, kad nustatant vertinamo gyvenamojo namo dalies kainą buvo įvertinti panašūs parduoti siūlomi objektai, tačiau nenurodant šių objektų jokių identifikacinių duomenų (tomas II, b.l. 83). Be kita ko, nenurodyti ir metodai, kurie yra privalomi vertinimo ataskaitoje, iš kurių galima spręsti apie vertinimo patikimumą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad jie įrodė protingą kompensacijos dydį už priklausančią ieškovams pastato – vienučio gyvenamojo namo, dalį (CPK 185 straipsnis).
22. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo vertinimas atliekamas Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytais turto ir verslo vertinimo metodais šiuose standartuose nustatytais vertinimo atvejais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytų metodų šiuose standartuose nustatytais turto arba verslo vertinimo atvejais taikymo Lietuvos Respublikoje procedūros ir tvarka išsamiai nurodytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso principai ir tikslai lemia, jog pagrindinę įrodinėjimo pareigą turi ginčo baigtimi suinteresuotos jo šalys (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
24. Teisėjų kolegija vadovaudamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinamais (CPK 4 straipsnis), sprendžia, kad UAB Alliance Valuations konsultacinė pažyma nėra patikima, todėl neįrodo sąžiningo 6 750 Eur kompensacijos dydžio už ieškovams priklausančias 27/100 namo dalis (CPK 12, 178 straipsniai), nes ji nėra parengta pagal Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytus turto vertinimo metodus.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
25. Visi apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesant patalpų negalima kreiptis į teismą dėl faktinio patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.
26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad tokia teismo išvada neatitinka nei teisino reguliavimo, nei formuojamos kasacinio teismo praktikos. Be to, nebūtų protinga įpareigoti bendraturčius rengti namo atstatymo projektą, tam, kad būtų galima atidalinti statinį, kurį ketinama rekonstruoti ne pagal pirminį projektą. Bet kuriuo atveju, tai nebūtų faktinis patalpų padalinimas, nes namo atstatymo projektas jų nesukuria. Pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sudaro tokią situaciją, kad ieškovai ir atsakovai niekada negalės įgyvendinti daiktinių teisių pagal jos prigimtį (CK 4.80 straipsnis). Neteisinga teismo išvada ir dėl to, kad mansarda nėra patalpa, ir dėl to nereikia spręsti jos atidalinimo klausimo. Į mansardą yra registruotos daiktinės teisės, tai yra daiktas, kaip civilinių teisių objektas (CK 1.98 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl bendraturčiams tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje atidalijimo, o ne bendro naudojimo patalpų statuso.
27. Kasacinis teismas, yra nurodęs, kad neišsprendus ginčo dėl kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui tenkančios dalies bendrojoje nuosavybėje, nepasiekus kiekvieno bendraturčio teisių apsaugos, negalima spręsti klausimo dėl bendraturčio dalies tam tikros dalies atidalijimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007), todėl tai turi būti įgyvendinama tik tada, kai yra nustatomos visos kiekvienam bendraturčiui tenkančios dalys bendrojoje nuosavybėje, nes kitu atveju, likus nepadalytoms patalpoms, nebūtų pasiekiamas CK 4.80 straipsnyje įtvirtinto atidalijimo instituto rezultatas.
28. Taigi pagal kasacinio teismo išaiškinimą pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis bendrojoje nuosavybėje, kurias galėjo nustatyti iš Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, t. y. pateiktos Kadastrinių matavimų bylos (tomas I, b.l.31-36), kurioje yra aiški patalpų eksplikacija (tomas I, b.l. 38,39, tomas II, b.l.120-135), teismų sprendimus dėl bendraturčių idealiosios gyvenamojo dalies nustatymo, teismų patvirtintos naudojimosi namo patalpomis tvarkos (tomas I, b.l.40-55). Be kita ko, šiais duomenis vadovavosi ir UAB Alliance Valuations, rengdamas konsultacinę pažymą (tomas II, b.l.85-122, tomas III, b.l.114-123). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, turinčių reikšmę kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis bendrojoje nuosavybėje nustatymui.
29. Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos esmę, tai reiškia, kad duomenys, kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).
30. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo svarstyti ieškovų teisų apimtį pagal byloje esančius įrodymus, tame tarpe, Kadastrinių matavimų bylos įrašus, teismų sprendimus (CPK 18 straipsnis).
31. Pažymėtina ir tai, kad patalpų neįrengimas ir / ar statybos darbų nenumatymas nėra kliūtis spręsti patalpų atidalinimo klausimą. Ieškovams šioje byloje teko pareiga įrodyti, kad jų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai. Pažymėtina, kad atsakovai kitų turto bendrosios dalinės nuosavybės teisės atidalinimo būdų nepasiūlė. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų siūlomo bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdo, tuo pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalį, nepasisakė dėl ginčo aplinkybių (CPK 235 straipsnio 1 dalis).
32. Tesimų praktikoje yra nurodyta, kad patalpų padalijimo schema, kurioje yra pateikti projektiniai sprendiniai suformuojant du atskirus vienetus, yra pakankama spręsti atidalinimo klausimą, svarbu būtų atskleisti atidalinimo siekiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-611/2019; 34, 35 punktai). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, todėl ir nepatikrino, ar ieškovų siūlomas atidalijimo būdas yra procedūriškai ir techniškai priimtinas (įmanomas).
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykiams taikytinos teisės nustatymą. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).
34. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, įvertinusi tai, kad ginčo santykiams taikytinos teisės, jos turinio nustatymas yra susijęs su didele naujų nustatytinų faktinių aplinkybių ir teiktinų įrodymų apimtimi, o nustačius ginčo santykiams taikytinos teisės turinį pagal jį ginčas tarp šalių turėtų būti visa apimtimi arba didžiąja dalimi sprendžiamas iš naujo, suteikiant galimybę šalims pasinaudoti teise į apeliaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis).
35. Apeliacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad iš naujo nagrinėjant gyvenamojo namo atidalinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija neturėtų pateikti išvados dėl atidalinimo teisės įgyvendinimo teisėtumo, taip pat pasiūlyti šalims pateikti architekto išvadą dėl turto atidalijimo galimų būdų. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypu naudojimosi tvarka tiesiogiai priklauso nuo daiktinių teisių apimties į statinį, šis klausimas taip pat perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
36. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.