- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-741/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- R. E. V., R.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atsakovo bankrutavusios E. Vilkio transporto paslaugų įmonės atstovei Sigitai Leonavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. V. ir atsakovo R. E. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-574-253/2010 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovams R. E. V., bankrutavusiai E. Vilkio transporto paslaugų įmonei dėl kreditorių vykdomo išieškojimo iš asmeninio J. V. turto nutraukimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. E. V., bankrutavusiai E. Vilkio transporto paslaugų įmonei kreipėsi ieškovė J. V. ir prašė panaikinti areštą bei nutraukti išieškojimą iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio šio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto: ½ dalies buto, esančio Stoties g. 6–8, Plungėje; automobilio RENAULT –II, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); automobilio MAZDA 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); mechaninių dirbtuvių, esančių Aleksandravo k., Plungės r., o R. E. V. skolas J. F. bei UAB „Bitė Lietuva“ pripažint R. E. V. asmeninėmis skolomis bei nutraukti išieškojimą iš ieškovei asmeninio turto dėl šių skolų.
Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo R. E. V. įmonės skolos, kurių išieškojimas vykdomas iš jos asmeninio turto, atsirado praėjus keleriems metams po jos ir R. E. V. santuokos nutraukimo. Santuoka nutraukta Plungės rajono teismo 2000 m. gruodžio 8 d. sprendimu, ištuoka įregistruota 2001 m. sausio 18 d. Teigė, kad, nutraukdami santuoką su R. E. V., visą turtą pasidalino bendru rašytiniu susitarimu. Praėjus daugiau negu ketveriems metams, Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. birželio 14 d. nutartimi E. Vilkio transporto paslaugų įmonei iškėlė bankroto bylą. Kreditoriai, siekdami atgauti iš bankrutavusios E. Vilkio transporto paslaugų įmonės (toliau tekste E. Vilkio TPĮ) skolas, atsiradusias po santuokos nutraukimo, bei asmenines R. E. V. skolas, pradėjo neteisėtą išieškojimą iš ieškovės asmeninio turto. Teigė, kad nors ir nepavyko rasti visų dokumentų, aiškiai patvirtinančių skolų atsiradimo momentus, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad išieškomos įmonės skolos kreditoriams atsirado po santuokos su R. E. V. nutraukimo. Be to, ieškovė nuo 1986 m. dirbo tik medike ir nei savo darbu, nei pajamomis ne tik neprisidėjo prie įmonės veiklos bei pajamų, bet ir niekada nepritarė įmonės steigimui. Įmonės veikla užsiėmė išimtinai tik pats atsakovas R. E. V. , verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams ir šeima iš įmonės jokio turto neįgijo. Todėl išieškant E. Vilkio TPĮ skolas iš ieškinyje nurodyto ieškovės asmeninio turto, įstatymų nustatytos sutuoktinių turto teisinio režimo normos neturėtų būti taikomos. Ieškovė taip pat teigė, kad paskolos sutartį su J. F. atsakovas R. E. V. pasirašė be jos sutikimo ir žinios bei šeima iš šios sutarties jokios naudos negavo, o dokumentų, patvirtinančių apie skolos kreditoriui UAB „Bitė Lietuva“ atsiradimo momentą, byloje nėra. Teigė, kad šios skolos yra asmeninės R. E. V. skolos.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad UAB „Bitė GSM“ 781,10 Lt skola likviduojamos E. Vilkio transporto paslaugų įmonės bankroto byloje yra asmeninė R. E. V. skola. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
Vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad 2000 m. Civilinio kodekso trečios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus, todėl, spręsdamas sutuoktinių turto teisinį režimą, teismas vadovavosi 2000 m. Civiliniu kodeksu. Teismo teigimu, galioja Įmonių įstatyme ir CK 3.88 straipsnyje nustatyta prezumpcija, pagal kurią individuali įmonė yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o pagal CK 3.89 straipsnio antrą dalį, šią prezumpciją neigiantis asmuo privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad nei ieškovė J. V. , nei atsakovas R. E. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nustatė, kad E. Vilkio TPĮ buvo registruota ieškovės gyvenamosios vietos adresu, o UAB „Vilkiukai“, kurios akcininkė buvo ieškovė, 1996 m. liepos 1 d., E. Vilkio TPĮ suteikė 125 000 Lt paskolą. Ieškovė 2007 m. kovo 21 d. atskirajame skunde (ciV. byla Nr. 2-294-625/2007, b. l. 118) nurodė, kad iki santuokos su R. E. V. nutraukimo įmonė skolų neturėjo, dirbo be pelno. Šias aplinkybės teismas įvertino kaip aplinkybes, patvirtinančias faktą, kad apie įmonę ieškovei buvo žinoma. Nurodęs, kad nėra duomenų, jog verslu būtų vertęsis išimtinai vienas juridinio asmens dalyvis R. E. V. be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią, iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusias prievoles CK 3.109 straipsnio pagrindu teismas pripažino bendromis sutuoktinių prievolėmis ir padarė išvadą, kad jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Šių aplinkybių pagrindu teismas taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo panaikinti areštą bei nutraukti išieškojimą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškos išvados yra padarytos tiek Klaipėdos apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo priimtose nutartyse, kuriomis buvo sprendžiami įvairūs J. V. , R. E. V. skundai (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 2-296/2007, 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-863/2008, 2009 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 2-959/2009, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartis byloje Nr. 2-542/2007). Teismas nustatęs, kad įmonės skola atsirado ieškovei ir atsakovui esant santuokoje, ir pažymėjęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji nežinojo apie R. E. V. skolas, padarė išvadą, jog neįrodyta, kad skola J. F. yra asmeninė R. E. V. skola. Pasak teismo, nei 2004 m. rugpjūčio 16 d. bankroto administratoriui kreipiantis į teismą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, nei nagrinėjant šį ginčą, atsakovė likviduojama E. Vilkio TPĮ teismui nepateikė dokumentų, įrodančių, kieno vardu – R. E. V. ar E. Vilkio TPĮ – ir už kurį laikotarpį atsirado skola kreditorei UAB „Bitė GSM“. Todėl atsakovui R. E. V. pripažįstant, jog tai yra jo asmeninė skola, atsiradusi po santuokos nutraukimo, teismas pripažino, kad yra įrodyta, jog 781,10 Lt skola UAB „Bitė GSM“ yra asmeninė atsakovo R. E. V. skola kreditorei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. V. prašo:
1) pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą, paliekant galioti sprendimo dalį dėl UAB „Bitė Lietuva“ skolos pripažinimo asmenine R. E. V. skola,
2) nuimti areštą bei nutraukti išieškojimą iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (1/2 dalies buto, esančio Stoties g. 6-8, Plungėje, automobilio RENAULT-II, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio MAZDA 323, valst. Nr.; (duomenys neskelbtini), mechaninių dirbtuvių, esančių Aleksandravo k., Plungės raj.),
3) R. E. V. skolą J. F. pripažinti R. E. V. asmenine skola bei nutraukti išieškojimą iš jos asmeninio turto dėl šios skolos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia, nutraukus santuoką (CK 3.86 str. 1 d.). Teismas neatsižvelgė į teiginį, kad R. E. V. įmonės skolos, kurių išieškojimas vykdomas iš apeliantės asmeninio turto, atsirado praėjus keleriems metams po santuokos nutraukimo ir pasibaigus jos ir R. E. V. įstatymo nustatytam turto teisiniam režimui. Nurodo, kad, nutraukdami santuoką, sutuoktiniai visą turtą pasidalino bendru rašytiniu susitarimu.
2. Teismas neteisingai taikė CK teisės normas, nes CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas imperatyviai nustato, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama tuo atveju, jei verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Teigia, kad visą gyvenimą dirbo medike, jokia kita veikla neužsiėmė ir nedalyvavo E. Vilkio TPĮ veikloje, ką patvirtina VSDF išduota pažyma. Teismas nepagrįstai šią pažymą atmetė kaip nepagrįstą (CPK 197 str. 2 d.).
3. Pakankamu įrodymu, kad ieškovė dalyvavo įmonės veikloje ir todėl turi atsakyti už jos skolas, teismas nepagrįstai laiko faktą, kad įmonė buvo registruota jos gyvenamosios vietos adresu. Teismas ignoruoja faktą, kad adresas, kuriuo buvo registruota E. Vilkio TPĮ, yra ir R. E. V. gyvenamoji vieta. Teigia, kad iki santuokos nutraukimo E. Vilkio TPĮ skolų neturėjo ir dirbo be pelno, todėl visos E. Vilkio TPĮ skolos, kurių išieškojimas vykdomas iš jos asmeninio turto, atsirado jau po santuokos nutraukimo, jokių pajamų iš įmonės veiklos santuokoje su R. E. V. ji negavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad dauguma E. Vilkio TPĮ skolų atsirado jau po santuokos R. E. V. nutraukimo, R. E. V. verčiantis savo verslu.
4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškinyje nurodytus prievolių atsiradimo pagrindus ir momentus. Ieškovė apeliaciniame skunde juos pakartoja.
5. Nurodo, kad jai dar esant santuokoje su atsakovui R. E. V. , pastarasis pasirašė paskolos sutartį su J. F. be jos sutikimo ir be žinios. R. E. V. tai darė ne šeimos poreikiams patenkinti. Iš tariamos paskolos nei šeima, nei ji asmeniškai jokių pinigų ar naudos negavo. Ši skola turėtų būti pripažinta asmenine R. E. V. skola, kadangi R. E. V. neturėjo apeliantės sutikimo paimti paskolą, veikė vien savo asmeniniais tikslais , be to, žinodamas, kad tokio sandorio sudarymas prieštarauja šeimos interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. E. V. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkti ir pateikti įrodymai, patvirtinantys E. Vilkio transporto paslaugų įmonės skolų atsiradimo momentus, dydžius ir pagrindus. Šių dokumentų iki šiol nėra ir E. Vilkio R. E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto byloje. Jų negalėjo paneigti ar patvirtinti ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, kuris net savo atsiliepimą į pareikštą ieškinį pateikė be aplinkybes, teiginius bei faktus įrodančių dokumentų (CPK 178 str.). Bylos aplinkybėms ir faktams patvirtinti ieškovo ir atsakovo prašymai teismo šališkai ir nemotyvuotai buvo atmesti, todėl nebuvo nustatyti skolų atsiradimo momentai ir pagrindai, ieškovės prievolė dėl įmonės ir atsakovo asmeninių skolų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nepagrįstai taikė teisės normas, t.y. civilinio kodekso, įsiteisėjusio 2001 m. liepos 1 d., teisines normas sutuoktiniams ir jų bendrai jungtinei nuosavybei, kurių santuoka nutraukta ir bendra jungtinė nuosavybė pasidalinta, vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodeksu, t.y. iki naujo CK įsiteisėjimo. Teigia, kad jis ir J. V. šiuo metu ir po santuokos nutraukimo jokios bendros jungtinės nuosavybės neturi.
3. Teismas nenustatė, ar apie E. Vilkio transporto paslaugų įmonės steigimą žinojo ir jame dalyvavo ieškovė J. V. . Pagal Individualių įmonių įstatymą individualios įmonės juridiniu dalyviu gali būti tik vienas fizinis asmuo - steigėjas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad E. Vilkio transporto paslaugų įmonėje yra du juridinio asmens dalyviai - R. E. V. ir J. V. , kurie atsako savo turtu. Teismas nenurodė, kokiais motyvais vadovaujasi, taikydamas E. Vilkio transporto paslaugų įmonei nebegaliojantį 1999 m. Įmonių įstatymą.
4. Teismas vadovavosi CK 3.88 straipsniu, tačiau netaikė CK 3.88 straipsnio 4 dalies, pagal kurią įmonė yra bendra jungtinė nuosavybė, jeigu verslu pradėjo verstis abu sutuoktiniai.
5. Teismas nenustatė, kad E. Vilkio transporto paslaugų įmonė yra apeliantės asmeninė nuosavybė. Teigia, kad įmonė įsteigta iš jo asmeninių lėšų (CK 3.89 str. 7 d.), kad nebuvo panaudotos nei šeimos lėšos, nei turtas, ką patvirtino ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. Teismas kitokių, tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų nereikalavo. Nurodo, kad bankroto byloje yra duomenys apie įmonės turtą ir jo kilmę.
6. Teismas konstatavo, kad įmonė yra šeimos verslas, nenustatęs, kaip J. V. ir R. E. V. dalyvavo įmonės valdyme ir veikloje, kada ir kiek E. Vilkio transporto paslaugų įmonės pajamų buvo panaudota šeimos, J. V. ar R. E. V. asmeninių poreikių tenkinimui. Teismas nepagrįstai atmetė VSDFV išduotą pažymą, patvirtinančią jog J. V. nuo 1986 metų be pertraukos dirba gydytoja ir E. Vilkio transporto paslaugų įmonės veikloje nedalyvavo (CPK 197 str. 2 d.). Teigia, kad įmonę registravo savo gyvenamosios vietos adresu, savo vardu registruotame bute.
7. Teismas nepagrįstai jo parodymus, patvirtintus byloje esančiais dokumentais, įvertino kritiškai, nors jie buvo objektyvūs, išsamūs ir nuoseklūs, kadangi jis įsteigė individualią įmonę, ją valdė ir vykdė veiklą. Teismas neįvertino bankroto administratoriaus įgalioto asmens K.Stončiaus parodymų, kurie patvirtino jo parodymus dėl įmonės steigimo, valdymo, veiklos ir piniginių lėšų panaudojimo, skolų ir prievolių atsiradimo, bendros jungtinės nuosavybės, juridinio asmens dalyvių.
8. Teismas nepagrįstai vadovavosi apeliacinio teismo nutartimis, nes jose nebuvo nagrinėjami skolų atsiradimo momentai, pagrindai ir aplinkybės, dėl kurių atsiranda prievolės atsiskaityti su kreditoriais.
9. Teismas nenustatė, ar J. V. įsigyjant asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą iki ir po santuokos nutraukimo, buvo panaudotos įmonės lėšos ir kada. Byloje nėra net duomenų iš registrų apie visą J. V. turtą.
10. Teismas nepagrįstai priteisė J. V. 68 000 Lt skolą J. F. , kuris pripažįsta, kad 68 000 Lt skola yra apelianto asmeninė skola, ką patvirtino ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo K. Stončius. Į bylą nebuvo pateikti dokumentai ar kiti įrodymai, kad J. V. buvo žinoma apie sudaromą paskolos sutartį, kad ji pasinaudojo paskolintais pinigais, kad šie pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, kad ji buvo informuota apie šios skolos priteisimą. Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytoju J. F. . Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių 68 000 Lt perdavimo faktą bei duomenų apie šios paskolos panaudojimą.
11. Teismas nenustatė, kieno vardu - R. E. V. ar E. Vilkio transporto paslaugų įmonės - ir už kurį laikotarpį atsirado 781,10 Lt įsiskolinimas UAB „Bitė GSM“, nes byloje nėra tai patvirtinančių dokumentų, o bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo K.Stončius jų pateikė. UAB „Bitė GSM“ atstovas į teismo posėdį nebuvo kviečiamas.
Atsiliepimu į ieškovės J. V. ir atsakovo R. E. V. apeliacinius skundus atsakovo bankrutavusios E. Vilkio transporto paslaugų įmonės bankroto administratorius prašo apeliacinius skundus atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad atsakovo R. E. V. teiginys, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkti ir pateikti įrodymai, patvirtinantys E. Vilkio TPĮ skolų atsiradimo momentus, dydžius ir pagrindus, yra nepagrįstas. Kreditoriniai reikalavimai pateikti Klaipėdos apygardos teismui tvirtinti su jų teisėtumą įrodančiais dokumentais ir teismas juos patvirtino. Visi dokumentai yra bankroto byloje. Sprendžiant sutuoktinių turto teisinį režimą turi būti vadovaujamasi 2000 m. CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.). Dar iki naujojo CK įsigaliojimo yra suformuota praktika, kad vieno sutuoktinio įsteigta personalinė įmonė, nors ir įforminta vieno sutuoktinio vardu, laikoma bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta priešingai. J. V. argumentas, kad įmonės skolos atsirado po santuokos nutraukimo yra nepagrįstas. J. V. nurodo kreditorius, kurių reikalavimai sudaro nežymią visų reikalavimų dalį, nenurodydama konkrečių reikalavimų sumų. Teismo patvirtintas E. Vilkio transporto paslaugų įmonės įsiskolinimas kreditoriams sudaro 248 328,47 Lt. Parduoto įmonės turto akivaizdžiai nepakanka, kad būtų įvykdytos prievolės įmonės kreditoriams bei padengtos administravimo išlaidos. R. E. V. ir J. V. yra juridinio asmens - E. Vilkio transporto paslaugų įmonės - dalyviai. Jie yra įgiję prievolinių pareigų, susijusių su E. Vilkio transporto paslaugų įmone, t.y. prievolę atsiskaityti su likviduojamos E. Vilkio transporto paslaugų įmonės kreditoriais už įsiskolinimus, kurie atsirado jiems gyvenant santuokoje, kartu vykdant įmonės valdymą, kartu naudojantis teise į įmonės turtą, priimant sprendimus dėl įmonės valdymo ir lėšų panaudojimo. J. V. asmeninio turto pardavimo teisėtumą E. Vilkio TPĮ kreditorių reikalavimų tenkinimui savo nutartyse ne kartą patvirtino tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės J. V. apeliacinį skundą atsakovas R. E. V. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti. Atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir savo apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Šioje byloje pareikštą reikalavimą panaikinti areštą bei nutraukti išieškojimą iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto - ½ dalies buto, esančio Stoties g. 6–8, Plungėje dviejų automobilių bei mechaninių dirbtuvių, esančių Aleksandravo kaime, Plungės rajone, ieškovė grindė teiginiu, kad atsakovo R. E. V. individualios (personalinės) įmonės skolos, kurių išieškojimas bankroto byloje vykdomas iš jos asmeninio turto, atsirado praėjus keleriems metams po jos ir R. E. V. santuokos nutraukimo, todėl išieškant šias skolas iš ieškinyje nurodyto jos asmeninio turto, įstatymų nustatytos sutuoktinių turto teisinio režimo normos neturėtų būti taikomos ir todėl toks skolų išieškojimas yra neteisėtas. Ieškovė taip pat teigė, kad skolos kreditoriams J. F. ir UAB „Bitė Lietuva“ yra asmeninės R. E. V. skolos.
Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš bankroto teisinių santykių, vykdant bankrutavusios individualios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo procedūrą, dėl to, ar yra pagrindas šių reikalavimų tenkinimui nukreipti išieškojimą į įmonės savininko buvusio sutuoktinio vardu registruotą turtą.
Šioje byloje yra nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad ieškovės J. V. ir atsakovo R. E. V. santuoka buvo sudaryta 1983 m. spalio 8 d., nutraukta Plungės rajono teismo 2000 m. gruodžio 8 d. sprendimu, o santuokos nutraukimas užregistruotas 2001 m. sausio 18 d. (b.l. 6, 8). Byloje taip pat yra nustatyta, kad individuali (personalinė) E. Vilkio paslaugų įmonė buvo įregistruota 1994 m. gegužės 3 d., o bankroto byla jai iškelta 2004 m. birželio 14 d. (b.l. 9, 134). Taigi, įmonė, dėl kurios kreditorių reikalavimų tenkinimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, buvo įsteigta, ieškovei J. V. ir atsakovui R. E. V. esant santuokoje, o bankroto byla šiai įmonei iškelta po šios santuokos nutraukimo. Todėl sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui išieškojimą nukreipti į atsakovės, kaip įmonės savininko buvusios sutuoktinės, vardu registruotą turtą, yra svarbu nustatyti šio turto teisinį režimą, o šiai aplinkybei nustatyti savo ruožtu būtina nustatyti jo įsigijimo bei skolų, kurių išieškojimui yra areštuotas ginčo turtas, atsiradimo aplinkybes - kilmę, laiką ir pan.
Pažymėtina, kad tiek E. Vilkio transporto paslaugų įmonės įsteigimo metu, tiek šalių santuokos nutraukimo metu sutuoktinių turto teisinį režimą nustatė bei turtines sutuoktinių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso bei 1969 m. redakcijos Santuokos ir šeimos kodekso normos. Tuo tarpu bankroto bylos iškėlimo metu tokius turtinius santykius jau reglamentavo šiuo metu galiojančios 2000 m. redakcijos Civilinio kodekso normos. Taigi, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą, svarbu nustatyti ir tai, kokios materialinės teisės normos turėtų būti taikomos, nustatant ginčo turto teisinį režimą ir pagrindą nukreipti išieškojimą į šį turtą įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Pagal to paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatą, Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies normos įpareigoja teismus, nagrinėjančius bylas, susijusias su sutuoktinių turto teisiniu režimu, po 2001 m. liepos 1 d. ginčo santykiams taikyti 2000 m. redakcijos CK trečiosios knygos šeštojo skyriaus antrajame skirsnyje esančias nuostatas. Šios 2000 m. Civilinio kodekso normos yra aktualios ir taikytinos ir šioje byloje, nustatant ginčo turto teisinį režimą ir pagrindą nukreipti į jį išieškojimą individualios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo R. E. V. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso, įsiteisėjusio 2001 m. liepos 1 d., teisės normas sutuoktiniams ir jų bendrai jungtinei nuosavybei, kurių santuoka nutraukta iki 2000 m. redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo.
Atsakovas taip pat teigia, kad ne tik jo santuoka su ieškove buvo nutraukta, bet ir bendra jungtinė nuosavybė buvo pasidalinta, vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodeksu iki 2000 m. redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl jis ir ieškovė J. V. šiuo metu ir po santuokos nutraukimo jokios bendros jungtinės nuosavybės neturi. Šis teiginys iš esmės yra grindžiamas byloje pateiktomis 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalinimo kopijomis (b.l. 7, 101, 132).
Iš tiesų, pagal byloje esančių 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalinimo kopijų turinį ieškovas R. E. V. ir J. V. po santuokos nutraukimo pasidalino šį turtą: automobilius Peterbilt -377, V. /n. (duomenys neskelbtini), Maz-504, V. /n. (duomenys neskelbtini)bei Renault-11, V. /n. (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas, esančias asmeninėse bei individualios įmonės sąskaitose, akcijas, pajus ir kitus vertybinius popierius, baldus ir namų apyvokos daiktus. Susitarime taip pat nurodyta, kad už asmenines skolas kiekvienas atsako asmeniškai. Tuo tarpu įmonės skolos susitarime neaptartos.
Iš prijungtoje bankroto byloje Nr. B2-6-253/2010 esančių VĮ Regitros duomenų (t. 1, b.l. 20-22) matyti, kad du iš susitarime nurodytų automobilių - Peterbilt -377, V. /n. (duomenys neskelbtini), Maz-504, V. /n. (duomenys neskelbtini)) - buvo registruoti E. Vilkio transporto paslaugų įmonės (toliau tekste E. Vilkio TPĮ) vardu. Taigi, susitarime dėl turto pasidalinimo šalys dalinosi ne tik asmeninį, bet ir individualios įmonės turtą. Ši aplinkybė įrodo, kad susitarimo šalys (ieškovė J. V. ir atsakovas R. E. V. ) E. Vilkio TPĮ laikė bendrąja jungtine nuosavybe.
Tačiau būtina pažymėti, kad minėtu susitarimu šalys viso santuokos metu įgyto turto nepasidalino. Iš minėtų VĮ Regitros duomenų (ciV. byla. Nr. B2-6-253/2010, t. 1, b.l. 20-22) taip pat matyti, kad turto pasidalinimo metu E. Vilkio TPĮ vardu buvo registruoti ne tik minėti du automobiliai, bet taip pat ir automobilis Mersedes Benz 809, V. /n. (duomenys neskelbtini), o paties atsakovo R. E. V. vardu buvo registruotas automobilis VW V. /n. (duomenys neskelbtini), kurie į dalinamo turto masę nebuvo įtraukti. Minėti VĮ Regitros duomenys taip pat įrodo, kad visi minėti automobiliai dar iki turto pasidalinimo buvo areštuoti. Tai reiškia, kad jau turto pasidalinimo metu E. Vilkio TPĮ turėjo skolų, kurios susitarime nebuvo aptartos ir/ar paskirstytos, be to, šalys pasidalino ne visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusi turtą. Taigi, apelianto teiginį, kad po santuokos nutraukimo jokios bendros jungtinės nuosavybės neliko, minėti bylos duomenys paneigia.
Šalių santuokos nutraukimo ir 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalinimo sudarymo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Pagal tuo metu galiojusio Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, o pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako savo turtu. Taigi, ir šalių santuokos nutraukimo metu galioję sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentavę įstatymai įtvirtino prezumpciją, kad vieno sutuoktinio įsteigta personalinė įmonė laikoma sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nebus įrodyta priešingai. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šią nuostatą patvirtino ir minėtoms teisės normoms galiojant suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. birželio mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-743). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įmonės įsteigimo metu ir šalių santuokos metu galiojusio Įmonių įstatymo nuostatas bei sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančias 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas ir pagrįstai nustatė prezumpciją, kad E. Vilkio TPĮ yra bendroji jungtinė ieškovės ir atsakovo R. E. V. nuosavybė. Kadangi nutraukę santuoką, šalys nepasidalino viso jungtinės nuosavybės teise priklausiusio turto, dalis šio turto, iš jo ir individuali įmonė, išliko šalių jungtine santuokine nuosavybe ir po santuokos nutraukimo bei įsigaliojus 2000 m. redakcijos Civiliniam kodeksui.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualios (personalinės) įmonės, įsteigtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, kurių pavadinime yra žodžiai ,,personalinė įmonė“, šių žodžių santrumpa ,,PĮ“ taip pat individualios įmonės, kurių pavadinimuose nenurodyta teisinė forma, įsigaliojus šiam įstatymui, laikomos individualiomis įmonėmis. Taigi, nuo 2004 m. sausio 1 d. E. Vilkio TPĮ taikomos Individualių įmonių įstatymo normos, iš jų ir šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią individuali įmonė yra neribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo.
Pagal CK 2.50 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatą, už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka paties juridinio asmens turto, turi atsakyti šio juridinio asmens dalyvis. Individualios (personalinės) įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, teisinis statusas lemia tam tikrus teisinio reglamentavimo ypatumus, susijusius su bankroto procedūros vykdymu. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, teismas bankroto byloje privalo nustatyti visą turtą, taip pat ir bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtą, į kurį galima nukreipti išieškojimą pagal juridinio asmens kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 p.). Likviduojant neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį dėl bankroto, turi būti vykdomas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas iš juridinio asmens dalyvio turto, išskyrus tą turtą, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, tai yra šiuo atveju neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio subsidiarinė atsakomybė taikytina bankroto byloje. Juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 str.). Bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudaro turtas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įgytas gyvenant santuokoje. Ši taisyklė preziumuojama, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d. ir 3.88 str. 2 d.). Pagal CK 3.91 straipsnį, turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, taip pat įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 1 ir 4 p.). Taigi, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pagal Individualių įmonių įstatymą individualioje įmonėje yra vienas savininkas, dar nereiškia, kad tokia įmonė nuosavybės teise priklauso tik vienam iš sutuoktinių, nurodytam įmonės savininku, šiuo atveju atsakovui R. E. V. .
Ieškovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad šeimos turto teisinis režimas pasibaigia, nutraukus santuoką (CK 3.86 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju, sprendžiant klausimą, į kokį turtą galima nukreipti išieškojimą bankrutavusio neribotos atsakomybės juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimui, svarbu yra sutuoktinių, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvių, turto teisinis režimas. Iš tiesų, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 str. 4 p.). Tačiau nustačius, kad visas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe buvęs turtas nebuvo padalintas, klausimas dėl išieškojimo nukreipimo į santuokoje įgytą bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusį buvusių sutuoktinių turtą įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui išlieka.
Tiek ieškovė, tiek atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią E. Vilkio TPĮ yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad įmonė įsteigta iš asmeninių atsakovo lėšų, kad šeimos lėšos nebuvo panaudotos, o faktai, kuriais teismas grindė tokią savo išvadą, šiai išvadai nesudaro pakankamo pagrindo. Ieškovės teigimu, iki santuokos nutraukimo įmonė skolų neturėjo ir dirbo be pelno, jokių pajamų iš įmonės veiklos santuokoje su R. E. V. ji negavo, visos įmonės skolos, kurių išieškojimas vykdomas iš jos asmeninio turto, atsirado jau po santuokos nutraukimo.
Tačiau, kaip jau minėta, CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, o neigiantis šią prezumpciją privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinio nuosavybė. Taigi apeliantai, neigdami prezumpcija, kad E. Vilkio TPĮ nėra jų santuokoje įgyta bendroji nuosavybė, tokią prezumpciją leistinais įrodymais ir privalo paneigti, o ne priešingai, kaip apeliantai teigia - teismas turėtų nustatyti, kaip ieškovė ir atsakovas dalyvavo įmonės valdyme ir veikloje, kada ir kiek įmonės pajamų buvo panaudota šeimos poreikiams ir interesams. Kaip jau minėta, byloje yra duomenys, kad jau santuokos nutraukimo metu buvo areštuoti įmonės vardu registruoti automobiliai (ciV. byla. Nr. B2-6-253/2010, t. 1, b.l. 20-22). Ši aplinkybė iš esmės paneigia apeliantų teiginį, kad įmonė skolų neturėjo. Taip pat jau minėta, kad 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu pasidalindami dalį santuokoje įgyto turto ir į dalintiną turtą įtraukdami ir įmonės turtą, šalys iš esmės pripažino, įmonė yra bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl siekdama paneigti turto, bendrumą ieškovė, o taip pat ir atsakovas (neigdamas įmonės, kaip turto, bendrumą), turėjo pateikti svarius įrodymus apie tai, kad ieškovė iš įmonės jokių pajamų iš tiesų negavo ir jokia forma įmonės veikloje nedalyvavo. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad ieškovė, būdama santuokoje su atsakovu, dirbo kitą darbą, negali būti pakankamas įrodymas turto bendrumo prezumpcijai paneigti. . Pažymėtina, kad įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, priimtomis R. E. V. TPĮ bankroto byloje nagrinėjant klausimus dėl turto arešto panaikinimo bei turto pardavimo, buvo nustatyta, kad įmonės, kaip sutuoktinio turto bendrumo prezumpcija, nėra paneigta (Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartis, priimta ciV. byloje Nr. 2-294-625/2007, 2007 m. birželio 15 d. nutartis, priimta ciV. byloje Nr. B2-54-03/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civ byloje Nr. 2-296/2007, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta ciV. byloje Nr. 2-542/2007). Tuo tarpu naujų įrodymų, kurių pagrindu ši prezumcija būtų paneigta, ieškovė nepateikė.
Kaip jau minėta, pagal CK 3.100 straipsnio 4 punkto nuostatą, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia. Taigi, ieškovei ir atsakovui R. E. V. 2000 m. gruodžio 8 d. nutraukus santuoką ir 2001 m. sausio 18 d. užregistravus santuokos nutraukimą, bendroji jungtinė jų nuosavybė pasibaigė ir turtui, kurį šalys įgijo po santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto teisinis režimas negali būti taikomas. Nustojus galioti įstatymo nustatytam sutuoktinių turto bendrumo teisiniam režimui, toms prievolėms, kurias buvęs sutuoktinis ar sutuoktiniai įgyja po santuokos nutraukimo, nustatytos bendrumo prezumpcijos nebetaikomos. Savo ieškinyje ieškovė nurodė, kad kreditorių išieškomos E. Vilkio TPĮ skolos atsirado po jos ir R. E. V. santuokos nutraukimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, preziumavęs įmonės, kaip šalių santuokos metu įgyto turto bendrumą, iš šios įmonės veiklos atsiradusias prievoles pripažino bendromis sutuoktinių prievolėmis, tenkintinomis iš sutuoktinių bendro turto, į minėtą įstatymo nuostatą (CK 3.100 str. 4 p.) neatsižvelgęs bei šių ieškinyje išdėstytų teiginių pagrįstumo neišnagrinėjęs. Teismas iš esmės netyrė ir nenustatė aplinkybių, susijusių su ieškovės ir atsakovo, kaip individualios įmonės savininko, bendro ūkio vedimu ne tik jų santuokos metu (nustatęs turto bendrumo prezumpciją), bet ir po jų santuokos nutraukimo, kada bendroji jungtinė jų nuosavybė pasibaigė ir turto bei prievolių bendrumo prezumpcija nebetaikoma. Teismas nenagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, ar, šalims nutraukus santuoką, ieškovė dalyvavo įmonės veikloje ir gavo iš jos pajamų, taigi prievolėms, atsiradusioms iš E. Vilkio TPĮ veiklos, vykdytos po šalių santuokos nutraukimo, pagrindo vykdyti iš turto, įgyto santuokos metu, nenustatė. Nenustačius tokio pagrindo, būtina nustatyti, kurios prievolės atsirado galiojant įstatymo nustatytam sutuoktinių turto bendrumo teisiniam režimui, o kurios - tokiam režimui pasibaigus. Tik nustačius šias aplinkybes, galima daryti išvadą apie tai, ar yra pagrindas nukreipti išieškojimą į ieškovės vardu registruotą jos santuokos su atsakovu, kaip įmonės savininku, metu įgytą turtą bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui. Tačiau aplinkybių, susijusių su įmonės prievolių atsiradimu (šių prievolių atsiradimo pagrindų, laiko ir pan.) pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nenustatė (išskyrus prievoles kreditoriams J. F. ir UAB „Bitė GSM“).
Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str.), iš asmeninio sutuoktinio turto, o jo nepakankant iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 str.), arba iš asmeninio sutuoktinių turto, kada abu sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai, o bendro sutuoktinių turto nepakanka kreditoriaus reikalavimams visiškai patenkinti (CK 3.113 str.). Pagal CK 3.109 str. prievolės pobūdis lemia, ar atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams, ar tik vienam iš jų. Pirmosios instancijos teismas dėl kreditorinių prievolių pobūdžio nepasisakė, o apibendrintai nusprendė, kad iš santuokos metu įsteigtos įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Tačiau tik nustačius prievolių pobūdį ir atsiradimo laiką, galima padaryti išvadas dėl atsakomybės pagal šias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario mėn. 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2005).
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skola kreditoriui J. F. atsirado šalims esant santuokoje, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad apie atsakovo skolas ji nežinojo, padarė išvadą, jog nėra įrodyta, kad ši skola yra asmeninė R. E. V. skola ir šią ieškinio dalį taip pat atmetė.
Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalies nuostatą, solidarioji sutuoktinių nuosavybė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.112 str. 1 d.) Taigi, aplinkybės, ar paskolos sutartis buvo sudaryta su ieškovės sutikimu, ir/ar paskola buvo būtina ir panaudota šeimos poreikiams, svarbios ir esminės, sprendžiant byloje pareikštą reikalavimą dėl šios skolos pripažinimo asmenine atsakovo skola bei šios skolos išieškojimui. Teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė. Šioje bei prijungtoje bankroto byloje esančių duomenų (J. F. ieškinio, 2004 m. liepos 27 d. preliminaraus sprendimo ir vykdomojo rašto nuorašų) spręsti apie tai, ar paskola buvo paimta su ieškovės sutikimu ir kaip ji buvo panaudota, nepakanka. Taigi, teismo išvada, kurios pagrindu buvo atmestas šis ieškinio reikalavimas, priimta, neištyrus svarbių aplinkybių, nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, todėl ir sprendimo dalis, kuria atmesta ir ši ieškinio dalis, negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta.
Teismas nenustatė, kieno vardu ir už kurį laikotarpį atsirado 781,10 Lt įsiskolinimas UAB „Bitė GSM“. Byloje nėra tai patvirtinančių dokumentų, tuo tarpu teismas neišnaudojo galimybės šią aplinkybę išsiaiškinti, pareikalaudamas duomenų iš administratoriaus ar paties kreditoriaus. Todėl teismo išvada apie skolos kreditoriui UAB „Bitė GSM“ kilmę ir pobūdį negali būti laikoma pagrįsta.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamuoju sprendimu preziumavęs R. E. V. TPĮ, kaip ieškovės J. V. ir atsakovo R. E. V. santuokos metu įgyto turto, bendrumą, visas iš šios įmonės veiklos atsiradusias prievoles pripažino bendromis sutuoktinių prievolėmis, iš esmės neišnagrinėjęs ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių dėl skolų atsiradimo laiko ir pagrindų, tuo pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 263, 265 str.), todėl teismo išvada, kad visos įmonės prievolės turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, negali būti pripažįstama pagrįsta, nes tokia išvada yra priimta neišnagrinėjus esminių ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, taigi neatskleidus bylos esmės. Šie proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes dėl jų byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje pateiktus įrodymus nustatyti visų svarbių aplinkybių, susijusių su kreditorių reikalavimų atsiradimo pagrindais ir laiku, nėra galimybės, o šias aplinkybes atskleisti operatyviau galima pirmosios instancijos teisme, kuriame nagrinėjama bankroto byla bei kurio veiklos teritorijoje yra daugumos kreditorių buveinė ir/ar gyvenamoji vieta bei galimai daugumos įrodymų, būtinų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymui, buvimo vieta (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.